Partizanai: Istorija ir dabartis

Šaulė Tremtyje

Gražina Tulauskaitė

MOTINA

Ne lelijos žiedas žydi—
Veidas motinos jaunos,
Kai ji supa vaiko vygę,
Supa ir žodžius dainos.
Kai jam veda tiesų kelią
Ligi tos didžios žvaigždės,
Saulė tvindo jos pirkelę
Vidury rudens nakties.
Laumės juostos stato tiltą,
Kad nuplauktų per marias,
Josios ašarų supiltas,
Kol tą žvaigždę susiras.
Į tą žvaigždę didžią, šviesią
Per audras ir per pusnis,

Ir per tyrus ves jį tiesiai
Jos daina ir jos širdis.

(Iš rinkinio “VAKARĖ BANGA”)

“Šaulė Tremtyje” sveikina visas, Motinos Dieną švenčiančias, gyvąsias lietuves motinas. Kartu su jų vaikais, su gilia pagarba lenkia prieš jas galvą. Su ypatinga pagarba sveikina šaulių, karių ir partizanų motinas, nes jos išaugino sūnus, kurie didžiausias aukas sudėjo ant tėvynės aukuro. Linkime visoms, o ypač jaunoms motinoms, uždegti ir kurstyti savo vaikų širdelėse lietuviškumo ugnelę. Saugoti juos nuo visų, o labiausiai nuo nutautėjimo pavojų, išlaikyti jų sielas gyvenimo nuodais neapnuodytas. Įskiepyti juose gėrio ir grožio, teisės, teisingumo ir žmoniškumo troškimą. Nepalūžti gyvenimo ir rūpesčių naštos slegiamoms, bet sulaukti laisvės ryto, kad Motinos Dieną dar bent kartą galėtų atšvęsti laisvoje Lietuvoje, kur gegužės mėnuo yra toks žavus.

Gyvybes Davėja ir jos Saugotoja

Gegužės vienas sekmadienis, kai atgimusi gamta pasipuošia žaliu rūbu ir žiedais, o orą suvirpina giesmininkų paukštelių gaivalingos dainos, skiriamas motinoms pagerbti.

Nepriklausomoje Lietuvoje jau nuo 1929 metų motinoms buvo skiriamas pats gražiausias — pirmasis gegužės sekmadienis. Dar balandžio mėnesį pliki, pilki laukai, tarytum burtininko lazdele paliesti, gegužės pradžioje pasipuošdavo jauna žalia žolyte, medžiai — gležnais lapeliais, kaštonų alėjos — žiedų žvakėmis. Pašlaitėse ir pakriaušėse savo mėlynas akis atmerkdavo žibuoklės, į viršų stiebdavosi geltoni švento Petro rakteliai ir šviesiai melsvi neužmirštuolių žiedeliai. Svaigus žydinčių ievų kvapas kutendavo nosį, o ore mažieji giesmininkai motinų garbei traukdavo gražiausias melodijas.

Dainiai apdainavo motinas, poetai jų garbei sukūrė daugybę eilėraščių, rašytojai aprašė motinas didvyres, eilines motinas, turtingas ir neturtingas. Gražiausi Rafaelio ar kitų garsiųjų menininkų paveikslai dažnai vaizduoja motiną su kūdikiu ant rankų.

Motinos Dieną visi — dideli ir maži vaikai — su dovanėlėmis ir gėlių puokštelėmis rankose, su meile širdyse skubėdavo pas savo motinėles jų pasveikinti. Ir nušvisdavo kaip saulė motinų veidai. Paprasčiausios dovanėlės, kukliausios gėlytės joms atrodydavo gražiausios, nes jausdavo savo vaikų tyrą meilę.

Už ką ta meilė ir pagarba motinoms, už ką joms dovanos ir pirmieji žiedai, gražiausi eilėraščiai, dainos, įvairūs malonybiniai epitetai. Svarbiausia, už tai, kad motina yra gyvybės davėja. Gyvybė ta didžiausia ir brangiausia dovana, kurią motina duoda savo vaikui. Juk ar reikalingi turtai, gražūs automobiliai, prabangūs namai ir brangenybės mirusiam žmogui? Jei ne mūsų motulės ar galėtume šiandien džiaugtis gyvenimu, Dievo sukurtąja gamta. Klausytis gražiausių simfonijų. Keliauti po platųjį pasaulį, gėrėtis visu tuo kas gražu, kilnu. Todėl motinai ir skiriamas gražiausias sekmadienis, kada visa atgijusi gamta pulsuoja gyvybe.

Bet motina ne vien gyvybės davėja, ji jos saugotoja. Mažytį, bejėgį kūdikį ji saugo dieną, naktį. Jį maitina, šildo, savo meile jį supa, reikalui esant jį gina, neretai už jį ir savo gyvybę paaukoja. Todėl pavojaus valandoj kovos lauke gan dažnai užsigrūdinę kariai kartoja žodį “mama”, iš jo jie semiasi jėgų.

Motina taip pat savo vaikų auklėtoja, jų mokytoja. Daugiausia laiko praleisdama su savo kūdikiu, ji su juo kalbasi, jam daineles dainuoja, jį migdo lopšine, moko jį tarti pirmuosius žodžius. Kiek paūgėjusį moko maldų, dėti kryžiaus ženklą, duoda moralinį pagrindą, skiepija gėrio ir grožio daigelius. Ar ji būtų mokyta, ar ir visai bemokslė, tačiau, savo vaikui ji geriausia mokytoja, nes jos intuicija jai pasako kokiais žodžiais kreiptis į savo vaiką; jos meilė jam yra jos geriausias vadovas. Darbus dirbdama motina moko dirbti ir savo vaikus, savo nuoširdžiais pamokymais saugo juos, kad nepaklystų gyvenimo klystkeliuose. Išleidusi vaikus į savarankišką gyvenimą, ji tačiau ir toliau jais rūpinasi. Jos ir suaugę, subrendę vaikai lieka jai tokie pat brangūs, kaip ir tada kada jie krykštė lopšeliuose.

Laimingi tie, kurių mamytės dar gyvos, kurias jie gali pasveikinti Motinos Dieną, gali joms padėkoti už gyvybę, globą ir jų meilę. Motinai mirus pasaulis lieka daug skurdesnis, tuštesnis, nes nebėra Tos, kurios meilė vaikui tokia tyra, didelė ir be jokių išskaičiavimų, jokių reikalavimų. Todėl tie, kurių motulės ilsisi arti ir jų kapus gali aplankyti, gėlėmis papuošti, savo ašaromis palaistyti, skubės tą dieną į kapines. Bet tie, kurių motulės ilsisi tėviškės kapinėse, arba šaltojo Sibiro taigose, ar kituose kraštuose, negalės net jų kapo papuošti ir tik maldoje ieškos suraminimo, paguodos, tik mintyse kartos tą brangų žodį — MAMA.

GRANDINĖLĖS KONCERTUI PRAĖJUS

Po sėkmingų Grandinėlės pasirodymų Klevelande ir Čikagoje, po lietuviškų laikraščių skiltis užpildžiusių straipsnių apie jos skinamus laurus, visiškai naujų programą, po gausybės nuotraukų, detroitiečiai nekantriai laukė Grandinėlės spektaklio. “Stasio Butkaus” kuopos valdyba ir veiklesnieji šauliai uoliai ieškojo programai sveikintojų, platino bilietus ir neretai būkštavo — ar pavyks, ar nebus nuostolių, ar užteks pajamų didelėms išlaidoms padengti. Rengėjams anksti talkon atėjo abi lietuviškosios radio valandėlės, kurios tikrai gražiai ir nuoširdžiai keletą savaičių garsino spektaklį. Redaktoriai radio bangomis supažindino klausytojus su programos turiniu, atskirų šokių kilmės vieta ir t.t. Rengėjai platino bilietus po pamaldų, parengimuose, privačiuose pobūviuose ir telefonu. Lėti detroitiečiai bilietų įsigyti per daug neskubėjo, nes juk bilietų kasoj esą gausią, kokių tik norėsią. Rengėjų nervinė įtampa padidėjo, nes ne vien nuostoliai gąsdino, bet ir mintis — kaip jausis vadovai ir šokėjai, jei po perpildytų salių Klevelande ir Čikagoje, čia 750 vietų auditorijoje bus tuščių kėdžių. Paskutinę savaitę, Sauliaus Šimoliūno pastangų dėka, ėmė garsinti ir amerikietiškoji radio stotis ir didžiausias Detroito dienraštis.

Gal rengėjų pastangos, vis girdimi raginimai, pasitaikiusi graži, saulėta diena, ar meilė lietuviškam šokiui pagaliau išjudino detroitiečius. Prieš antrą valandą atidarius kasą, pasidarė aišku, kad bilietų pritruks. Iš visų kampų buvo atgabenta ir pristatyta kėdžių. Gal ne vienas detroitietis, kuriam pakartotinai buvo siūlomi bilietai, suprato, kad vis dėlto geriau būtų buvę bilietus įsigyti iš anksto. Nesmagu buvo daugeliui atsakyti, gal ir reikėjo po trečios valandos nei vieno į salę nebeleisti, tačiau rengėjai suleido visus — su bilietais ir be jų, nes norėjo, kad kuo daugiau žmonių galėtų pasidžiaugti naujais šokiais, naujais, jaunais šokėjais ir išgirsti Grandinėlės orkestrą.

Prasidėjo dviejų valandų, su vos 15 minučių pertrauka, ištisinė programa. Kaip kaleidoskope mirgėjo grakščios poros, solistai, gražios mergaitės ir pats vadovas, miklusis Liudas Sagys. Įvairiomis spalvomis švietė naujutėliai tautiniai drabužiai, ausis lepino septynių asmenų orkestras. Ir pasieniuose stovintieji, ir patogiose kėdėse sėdintieji savo pasitenkinimą ir įvertinimą reiškė karštomis katutėmis. Patys rengėjai ir programai įpusėjus jaudinosi, nes pasieniuose stovėjo daug iš anksto bilietus įsigijusių, kadangi per paskutinį pusvalandį užplūdus miniai, nei jauni tvarkdariai, nei rengėjai nebegalėjo suspėti visiems vietas nurodyti, visų bilietus patikrinti. Tačiau programos sužavėti žiūrovai nekoliojo nei rengėjų, nei tvarkdarių, nes matė, kad jie visi ramstė sienas, arba glaudėsi ten kur galėjo. Koliojo tik tie, kurie atvažiavo jau spektakliui prasidėjus, nes amerikietiškasis dienraštis vienam savo numeryje padarė klaidą ir spektaklio pradžią klaidingai paskelbė. Sako, daugelis neberado vietos didžiulėse mašinoms statyti aikštėse, todėl vėlino.

Žiūrovams vieni šokiai daugiau, kiti mažiau patiko, bet šokis su juostomis ir visų šokėjų šokamas suktinis užbūrė visus žiūrovus ir įsiaudrinusi publika ėmė katutėmis akomponuoti orkestrui. Svetimtaučiams, o ypač jaunimui, labai patiko muzika. Daugelis gailėjosi, kad neatsinešė rekordavimo aparatų.

Suprantama, kad po tokios gyvos programos, nors ir norėjosi, kad šokėjai dar ir dar šoktų, tačiau viskas turi pabaigą; pasibaigus suktiniui jaunos šaulės įnešė į sceną didžiulį raudonų rožių krepšį, o šaulys Robertas Selenis padėkojo kuopos vardu grandinėlei už suteiktas džiaugsmo valandas ir pakvietė, kad ir šeštą kartą atvyktų į Detroitą, nes tada bus pasamdyta dar didesnė salė.

Išsiskirsčius publikai, persirengus šokėjams ir vadovams, kuopos p-kas, kaikurie valdybos nariai, grupė Detroito jaunimo ir visa Grandinėlė su savo talkininkais susirinko švedų restorano, atskirame kambaryje, vakarienės. Jaunimas lieka jaunimu. Nors ir pervargę — juokavo, dalinosi įspūdžiais, aštuonioliktąjį gimtadienį atšventusiam Arūnui Aželiui sugiedojo Ilgiausių Metų, Mildai Jokubaitytei -Sandargienei išspaudė ašaras daina “Oi, sudieu, sudieu” ir atrodė, kad nei kelionė namo, nei daugelį laukiantieji egzaminai nekėlė jokio rūpesčio.

Po LŠST pirmininko sveikinimų ir padėkos žodžių, Grandinėlės vadovo Liudo Sagio ir kitų kalbų, šokėjų vardu padėkojo Onutė Kliorytė. Jos kalba sužavėjo ne vien mane, bet ir vi-

Po Grandinėlės spektaklio Detroite scenoje sustoję šokėjai su vadovu Liudu Sagiu viduryje. K. Sragausko nuotrauka

sus. Jos žodžiai plaukė taip laisvai, sakiniai buvo tokie taisyklingi, tartis tokia gryna, lyg ne Amerikoje, bet nepriklausomoje Lietuvoje ji būtų užaugusi. Ar tai jos tėvų (girdėjau, kad visi Kliorių vaikai labai gabūs), ar mokytojų, ar jos pačios nuopelnas — nežinau. Greičiausiai prisidėjo visi. Viena tik aišku, kad didelė to nuopelno dalis priklauso Grandinėlės vadovams. Suburti ir išlaikyti drausmingą tokį didelį jaunimo būrį ne kiekvienas sugeba. Įskiepiję tam jaunimui meilę lietuviškam šokiui, sugebėdami jį du kart per savaitę sukviesti repeticijoms, mokėdami tą jaunimą patraukti — jie tuo pačiu išlaiko jį lietuvišką, nes šokėjai ir scenoj ir valgykloj ir savo tarpe kalbėjosi tik lietuviškai, lietuviškai ir dainavo. Pagarba ir vadovams ir jaunimui!

Dalis spektaklio žiūrovų buvo kitataučiai, tautinių šokių mėgėjai, ar ir patys šokėjai. Iš programų jie susipažino su atskirais šokiais, jų kilme ir turiniu, todėl įdomu buvo išgirsti jų nuomonę. Užklaustieji tvirtino, kad Grandinėlės šokėjai esą profesionalai, kad jie su didžiausiu malonumu juos sekė ir jais gėrėjosi. Daugelis lietuviškus šokius buvo anksčiau matę, šokamus Detroito grakščiosios Šilainės, ar toje pačioje salėje čiurlioniečių, bet tokią ištisinę šokių pynę matė pirmą kartą. Kiti, dėkodami už garbės bilietus, išreiškė viltį, kad kol bus tokio gražaus ir drausmingo jaunimo, kuris laisvalaikius skiria savo protėvių dvasinei kultūrai puoselėti, o ne maištauti, Amerika nežus. Jie visi pareiškė, kad sekantį kartą, kai šoks Grandinėlė, jie patys nusipirks bilietus, nes penkinė į tokį spektaklį, tai toks menkas mokestis, kad jie su malonumu apsimokės.

Į Gandinėlės koncertą atsilankė daug detroitiečių, bet daug buvo svečių ir iš tolimesnių vietovių: Grand Rapids, Flint, Battle Creek ir net iš Los Angeles. Iš Kanados net kelios poros specialiai atvažiavo iš Toronto, Londono, žinoma, ir iš kaimyninio Vindzoro.

Iš Battle Creek atvažiavęs havajietis daktaras, su savo itale žmona, karštai dėkojo už pakvietimą jų į spektaklį. Jo žmona atsiuntė padėkos laišką ir prašymą, nepamiršti jų ir ateity, kai tik kas nors panašaus bus. Nepatingėti jiems parašyti, o jie atvažiuoti tikrai nepatingės. Jie ne tik patys dalyvavo, bet atsivedė ir viešnią, su kuria jie yra šokę tautinius šokius Beliajaus tautinių šokių grupėje Denvere, Colorado.

Vertinant koncertą įvairiais atžvilgiais, prisimenant kaikuriuos nesklandumus, norėtųsi, kad ateityje į darbą įsijungtų visos sesės ir visi broliai. Ieškoti sveikintojų, platinti bilietus, įkyrėti kitiems — nėra malonumas nė vienam. Jei visi kuopos nariai būtų įsijungę, ne tik nusipirkę bilietus, bet ir jais aprūpinę savo artimųjų ratelį, jei būtų suradę bent po vieną sveikintoją, nebūtų reikėję persitempti mažai grupelei. Juk daugelio rankų keliama ir sunkiausia našta nesunki, juk, kai du stos, visados daugiau padarys. Jei visi dirbsime, sekantį koncertą galėsim suruošti jau nebe Crest-wood, bet Fordo ar Cobo auditorijoje.

Pernai suruoštas abiejų Detroito kuopų, labai nusisekęs, Čiurlionio koncertas, šiemet jau vienos “Stasio Butkaus” kuopos spektaklis, parodo, kad šauliai Detroite yra viena iš gyviausių judriausių ir pajėgiausių organizacijų. Jų įnašas į Detroito kultūrinį gyvenimą yra labai svarus.

IŠ MŪSŲ VEIKLOS

“Stasio Butkaus” kuopos Moterų sekcija ruošiasi visos sąjungos Moterų vėliavos šventinimui. Kadangi vėliavos mecenatė buvo šios kuopos sesė a.a. Stasė Pranėnienė, todėl ir tenka “Stasio Butkaus” kuopos sesėms būti tos iškilmingos šventės šeimininkėmis. Jos lauks ir kitų kuopų sesių ir brolių į tas iškilmes. Sekcijos vadovė Bronė Selenienė rūpinasi rasti pavasarinei kuopos gegužinei tinkamą vietą. Pernai labai pavykusi gegužinė papildė iždą, tuo davė galimybės pasiųsti daugiau siuntinių į Suvalkų Trikampį ir paskirti aukų jaunimui, spaudai ir radio valandėlėms. Abiejų kuopų užpirktasis sklypas prie Dainavos dar nesutvarkytas ir išvažiavimui netinka, todėl dar neaišku kur ir kada gegužinė įvyks.

S-gos Moterų vadovė, sesė Kunigunda Kodatienė, prieš Velykas sugrįžo iš saulėtos Floridos į Mičiganą.

Iš Hot Springs Arkansas sugrįžo broliai Juozas Augaitis ir Jonas Butkus. Brolis J. Butkus, praleidęs vasarą Detroite, žada galutinai apsigyventi Hot Springs. Sveiki sugrįžę!

Savo namuose Flinte, po sėkmingos operacijos, sveiksta brolis, rašytojas Balys Gražulis. Linkime stiprios sveikatos !

Balandžio 15 dieną Montrealy buvo iškilmingai pašventinta jūros šaulių “Nerijos” kuopos vėliava. Iškilmėse dalyvavo jūros šaulių vadovas ir “Švyturio” kuopos p-kas Mykolas Vitkus, su keliais broliais, "švyturio” kuopos Moterų vadovė Vera Kulbokienė su keliomis sesėmis, S-gos vicepirmininkas Karolis Milkovaitis iš Čikagos, III šaulių Kultūrinės savaitės organizatorius ir vadovas Juojas Stašaitis iš Bostono, Albertas Mateika, “Dr. Vinco Kudirkos” kuopos p-kas, iš Vusterio, Montrealio ir kitų Kanados vietovių šauliai. Linkime, kad naujai pašventintoji vėliava netolimoje ateity suplėvesuotų laisvame Klaipėdos uoste. Gero vėjo, sesės ir broliai, “Nerijos” kp. šauliai!

Balandžio 16 d., kelių sesių ir brolių iniciatyva, buvo suruošta staigmena s-gos pirmininkui broliui Vincui Tamošiūnui. Neseniai jis persikraustė į naują butą, į fotokorespondento brolio Kazimiero Sragausko namus. Pradėjusios sąmokslą sesės telefonais sukvietė jo buvusius kaimynus, bičiulius ir naujus kaimynus į jo naująjį butą. Kol jis posėdžiavo Lietuvių Namuose, dalyvavo audiencijoje pas monsinjorą ir žurnalistą H. A. Maino, sesės spėjo paruošti stalus ir kada nieko nenujausdamas pirmininkas grįžo, labai nustebo. Nuotaika, lenktyniaujant aukštaičiams su žemaičiais savo jumoru, buvo labai pakili ir netruko prabėgti vakaras. Pirmininko svečių kambario langas netrukus pasipuoš gražiomis Lietuvoje austomis draperijomis. Žinant koks didelis lietuviškų dirbinių mėgėjas yra S-gos pirmininkas, tai buvo jam tinkamiausia dovana. Darbingų ir laimingų dienų naujame bute!

Balandžio 22 d. Lietuvių Namuose įvyko “Švyturio” kuopos ruošiamas Linksmavakaris su konkursiniais šokiais. Susirinko šimtinė šokių entuziastų. Vertinimo komisiją sudarė Lidija Mingėlienė, Vladas Selenis ir Marius Sajus. Veikė ir laimėjimų stalas. Pirmąsias vietas už valsą laimėjo švyturiečiai Jonas Acas ir Ada Telyčienienė, už tango — švyturiečiai Nelė ir Klemensas Urbšaičiai. Į kasos iždą įplaukė naujų pajamų.

"Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo” kuopa Hamiltone, gegužės 7 d. švenčia kuopos gyvavimo penkmetį. Numatyta įvairi ir įdomi programa. Šventėje dalyvaus kaimynės kuopos, CV atstovai, įvairių organizacijų atstovai ir hamiltoniečiai. “DLK Algirdo” kuopos p-kui, valdybai ir visoms sesėms ir broliams linkime dešimtmetį švęsti nebe Hamiltone, bet laisvoje Lietuvoje. O kol Lietuvoje dar viešpatauja okupantas — ruoštis ir ruošti jaunuosius šaulius žygiui į Lietuvą. Darbingų ir sėkmingų metų "DLK Algirdo” kuopai!

Čikagos “Vytauto Didžiojo” šaulių kp. Moterų sekcijos vadovė ir narė tiekimo reikalams Centro valdyboje, Stasė Cecevičienė, rašo: Vyčių salėje suruoštas Vasario 16 minėjimas labai gražiai pavyko. Prisirinko pilnutėlė salė, apie 250 žmonių. Sesės šaulės visus atvykusius pasitiko ir papuošė tautiniais kaspinėliais. Vyko graži programa. Nevienas atsilankiusių ir ašaras nubraukė. Po minėjimo uniformuotos šaulės visus pavaišino kavute ir užkandžiais. Salė buvo išpuošta lietuviškomis spalvomis, girdėjosi atsiliepimų, kad visi jautėsi lyg būtų Lietuvoje.

Kovo 12 d. buvo suruoštas sąjungos įkūrėjo Vlado Pūtvio minėjimas. Ir vėl prisirinko pilna salė. Didus ir iškilmingas minėjimas pritraukė daug naujų narių. Minėjimui pasibaigus uniformuotos sesės ir vėl visus pavaišino.

Kovo 19 dieną Jaunimo Centre matėme vaidinimą. Po vaidinimo suruoštoje vakarienėje buvo pasveikinti visi Juozai, o jų kuopoje gan daug.

Tačiau “Vytauto Didžiojo” kuopos sesės ne vien tik linksminasi ir vaišes ruošia, jos taip pat lanko ligonius, o jų didelėje kuopoje dažnai pasitaiko. Taip pat artėja Kapų Puošimo diena. Siuvame tautines vėliavėles, nes jų reikia arti 50, nes lankome ir puošiame, ne vien šaulių, bet ir jų šeimų narių kapus. Ir vėl šaulių pulkas pasklis po šv. Kazimier» ir Tautines kapines.

Birželio 3 dieną ruošiame pavasarinį balių. Norime sukelti lėšų Jaunimo kongresui ir Tautinei šokių šventei paremti.

Birželio 11 d. važiuosime į Camp Genevą pas sesę ir brolį Olšauskus. Ten, po lietuviškais beržais pailsėsime, pabendrausime ir atšęsime Antanines.

Birželio 24 d. Regių ūkyje laužas, meninė dalis ir loterija. Norime, kad daugiau sesių pasisiūtų uniformas, kad bent būtų uniformuotų tiek kiek ir brolių. Kada sustojame uniformuotų būrys, labai gražu. Taigi, ši vasara bus darbinga.

Viešnios ir svečiai sąjungos p-ko Vinco Tamošiūno (sėdi, 3-čias iš k.) naujame bute. K. Sragausko nuotrauka

KO MUS PAMOKĖ ROMAS KALANTA?

Lietuvių vardas vis dažniau ir dažniau patenka į pasaulinės spaudos puslapius. Nelaimingojo Simo Kudirkos tragiškai pasibaigęs šuolis ant Vigilant denio, dar neaiškus tėvo ir sūnaus Bražinskų likimas, Gražinos ir Vytauto Simokaičių byla, 17,000 lietuvių katalikų peticija Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui apie katalikų persekiojimą Lietuvoje ir pagaliau, dvidešimtmečio Romo Kalantos susideginimas Kauno buvusio Valstybinio teatro sode ir, ryšium su jo laidotuvėmis, įvykusios Kaune demonstracijos ir pasipriešinimas šiurpu nukrėtė laisvėje gyvenančius lietuvius. Tūkstančių jaunuolių šauksmas: “Laisvės, laisvės Lietuvai!” — radio bangomis buvo užsienių stočių perduotas milionams klausytojų. Tiesa, jų šauksmą nutildė gerai ginkluotų NKVD būriai. Šimtai jaunuolių atsidūrė NKVD rūsiuose. Kiek jų nekalto kraujo buvo pralieta, tur būt, niekas nežino ir nesužinos.

Tų įvykių akivaizdoje ar galime likti šaltos, indiferentiškos? Romas Kalanta dvylika valandų kentėjo pragariškas kančias, kol pagaliau mirtis nutraukė jo gyvybės siūlą. Kad jo ir tų šimtų jaunuolių aukos nebūtų beprasmės, kad jų šauksmą išgirstų visas pasaulis, turime pasirūpinti kiekviena. Tai mūsų šventa pareiga. Juk iš tėvynės pasitraukėme ne todėl, kad čia sočiai, linksmai ir patogiai gyventume, bet kad visur ir visada liudytume apie okupantų darbus, apie tūkstančius išvežtųjų, nukankintųjų ir dar šiandieną tėvynėje persekiojamųjų kančias. Jei visi ir visada galingai šauksime — laisvės, laisvės pavergtai Lietuvai — pasaulis pagaliau mus išgirs. Vieno jaunuolio skausminga auka sujudino pasaulį, mūsų visų vieningas darbas, turės pagaliau sutraukyti grandines, kad Lietuva vėl pakiltų laisva.

Išvežė, išvežė. . .

K. KODATIENĖ

Nemunėlis verkia ašarom gailiom,
Glaudžias ramunėlė, guodžia jį tylom: 
— Vergija ne amžiais krašte viešpataus, 
Tavo gailios akys ir vėl atsigaus. . .

Tai buvo prieš 31-rius metus, gražiausiame vasaros laikotarpyje, kai gamta pasipuošė šviežiu žalumu, pievose ir Nemuno pakrantėse žiedai mirguliavo ir visa gyvybė pulsavo džiaugsmu. Staiga, viskas nutrūko ir tėvynė pasruvo kraujo ašaromis .. .

Lietuvių tauta niekados neužmirš tos tragedijos ir įvykdyto baisaus bolševikinio teroro — masinio nekaltų gyventojų trėmimo į Sibiro plotus. Kaip vagys, plėšikai nakties metu jie brovėsi į ramaus poilsio namus, grobdami: vyrus, moteris, mažus vaikus, bejėgius senelius. Kaip prekes grūdo į sunkvežimius, vėliau į užkaltus vagonus ir išvežė, išvežė . . .

Išvežė, kad artimųjų akys liūdnų ašarų neužmatytų, ausys skaudžių dejonių neužgirstų. Vien per tris dienas, birželio 14-15-16, Lietuva neteko apie 40,000 gyventojų. Tartum dar skamba ausyse jų paskutinis liūdnas “sudiev”.

Šaulių sąjunga neteko daug gerų, idealistinių šaulių. Jau vien iš Pūtvių šeimos išvežta: S-gos močiutė Emilija Pūtvienė — Sibiro kankinė, du sūnūs, Vytautas ir Stasys, su žmonomis ir vaikais, o kur gi visi kiti? Maža dalis jų išliko gyvi, o dar mažesnė tėvynėn sugrįžo.

Nežmoniškos darbo ir gyvenimo sąlygos, badas, nedatekliai ir žiaurus elgesys juos nukankino. Kaip blaškomi rudens lapeliai jie krito vienas po kito, amžinu miegu užmigdami Sibiro taigose.

Svetimoje žemėje išmėtyti kauleliai bejėgiai, nebylūs. Tačiau nekaltas kraujas šaukiasi keršto. Visa pasaulyje išsiblaškiusi gyvoji lietuvių tauta turi prabilti ir garsu šaukti už juos kiekviena proga.

Birželis — visai mūsų tautai, o ypač mums, sesės, broliai, tai liūdno susimąstymo ir kartu kovos ryžto mėnuo. Mūsų kovos ryžtas turi būti toks didelis kokia didelė skriauda buvo padaryta lietuvių tautai. Kiekviena proga, kur tik galime prieš sovietų terorą protestuoti, piketuoti, ar kitu būdu spaudoje ar visuomenėje pasireikšti — būkime, sesės, broliai, pirmieji! Savo užsidegimu ir jaunimą patrauksime, kuris tokiai aktyviai veiklai labai linkęs. Jie gi bus tie, kurie Lietuvos laisvės kovą tęs, jie bus tie, kurie tos laisvės ryto sulauks!

Turim dirbt ir budėt,
kol gyva mūs siela, 
kad vėl keltųs laisva 
ir garsi Lietuva!

SUSIDEGINIMAS KAUNE — Užsiliepsnoja nauji protestai Lietuvoje

Gegužės 21 d. Maskvos neoficialūs šaltiniai pranešė apie vėliausius pasipriešinimus sovietų okupacijai Lietuvoje. Sekmadienj, gegužės 14 d., apie pietus, Kauno Muzikos Rūmų parke, Romas Kalanta apsipylė save gazolinu ir bandė susideginti. Kalanta, 20 metų amžiaus, katalikas, fabriko darbininkas ir vakarinės mokyklos mokinys mirė ligoninėje 12 valandų vėliau. R. Kalanta tai padaręs, šaltinių pranešimu, protestuodamas prieš Lietuvos politinę padėtį. Vietinis komunistų laikraštis, "Kauno Tiesa”, pranešė, kad patikrinus Kalantos asmeninius reikmenius surasta, jog jis buvo protiniai susirgęs ir vartojęs narkotikus. Toks "Kauno Tiesos” pareiškimas nėra stebinantis, kadangi tokie kaltinimai dažnai kreipiami tiems, kurie pasipriešina Sovietų režimui. Pastebima, kad Sovietų Sąjungoje narkotikų vartojimas beveik neegzistuoja.

Ketvirtadienį, po Romo Kalantos laidotuvių, tūkstančiai lietuviško jaunimo pasipylė Kauno gatvėse šaukdami "Laisvės, laisvės, laisvės!” ir "Laisvės Lietuvai!”.

Juos pasitiko Kauno milicija. Kauno gatvėse įvyko mūšis. Jaunuomenė miliciją apmėtė akmenimis ir pagaliais bei sukėlė kelis gaisrus. Vienas milicininkas žuvo, kitas sunkiai sužeistas ir nuvežtas ligoninėn. Penktadienį Kaunan iššaukti, taip vadinami, “vidaus kariuomenės daliniai”. Turimomis žiniomis, šeštadienį Kauno mieste buvo ramu.

Skelbiama, kad šimtai jaunuolių suimti. Nėra tikslių informacijų, kiek demonstruojančių tarpe buvo sužeistų, ar žuvo.

Šiuo metu milicija saugo tą vietą kurioje susidegino jaunasis Kalanta. Padėtos ant tos vietos gėlės buvo pašalintos.

Žinios apie Kalantos susideginimą ir tolimesnius protestus buvo perduotos telefonu iš Kauno į Maskvą. Ryšiai šiuo metu sunkesni, kadangi ryšininkams gręsia mirties pavojus.

Kaunas, antras savo didumu miestas Lietuvoje (400,000 gyventojų), jau kurį laiką esąs politinei ir religinei represijai pasipriešinimo centras.

Kovo mėnesyje Jungtinių Tautų gen. sekretoriui nusiųsta 17,000 parašų peticija, kuria protestuojama prieš religines represijas sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Tokios vėliausios, mus pasiekusios žinios apie padėtį Lietuvoje. Dar nepatikrintos žinios:

1.    Kauno miestas uždarytas sovietų saugumo dalinių.

2.    Kauno miestan nuskraidinti sovietų parašiutininkai atstatyti tvarką.

Iš čia pateikiamų žinių matoma, kokia tragiška esanti padėtis Lietuvoje. Mūsų, laisvėje esančių lietuvių pareiga yra tuojau pat griebtis individualios ir jungtinės akcijos!

(II PLJK Žiniaraštis Nr. 14)

Janina Narūnė

PAVASARIO JĖGA 

Pavasaris!
Pavasaris įeis į tavo namą!
Atbundančios gamtos 
Prisikėlimo šauksmas 
pažadins:
O, pabusk!
Pabusk
Ir galvą savo pasipuošk!
pavasario žiedais!
O, paskubėk
plačiai atidaryti duris —
įleisti pavasarį 
į tavo namą!

PIENĖS

Sužėrėjo
žiedas pienės 
geltona liepsna!
Geltonuoja jis ne vienas —
visa pieva geltona!
Ei, pavasari gėlėtas!
Tau atkėlėme vartus —
Iškilmingai 
žengi lėtas, 
žengi žalias 
ir gražus!
Juokiasi geltonos pienės,
Juokias ir širdis mana ...
Suliepsnojo visas slėnis 
geltona liepsna!

MOTINOS DIENOS MINĖJIMAS CLEVELANDE PAS ŠAULES

Gegužės mėn. 7 d. Clevelando “Karininko Juozapavičiaus” š. kp. Moterų sk. vadovės O. Mikulskienės iniciatyva ir visoms sesėms šaulėms aktyviai prisidedant, buvo surengtas Motinos Dienos minėjimas. Rytmetyje, Šv. Jurgio parapijos bažnyčioje, buvo atlaikytos šv. mišios visų gyvų ir mirusių bei Sibire nukankintų motinų-šaulių intencija. Kun. Žemaitis savo gražiame pamoksle iškėlė motinos gilų vaidmenį žmogaus ir visos tautos gyvenime, ypatingai primindamas lietuvės motinos pasiaukojimą savo šeimai ir tautai, jos pergyvenimus ir kančias laiko bėgyje.

Patsai minėjimas įvyko po pietų, Šv. Jurgio parapijos salėje. Moterų sk. vadovė O. Mikulskienė, tarusi trumpą įžanginį žodį, pristatė šio minėjimo prelegentę, istorikę šaulę S. Kaunelienę iš Detroito. Savo paskaitos temą S. Kaunelienė buvo pavadinusi “Motina, lietuvių poetų ir rašytojų lūpomis”. Tiesą sakant, buvo tai, ne tiek paskaita, įprasta to žodžio prasme, o tartum poezijos kūrinys. Čia į pačios prelegentės apibūdinimą Motinos Dienos reikšmės, lyg į rėmelį, gražiai buvo įpinti Maironio, Brazdžionio, Tulauskaitės ir eilės kitų žodžiai ir mintys apie motiną. Iš šio mūsų dailiosios literatūros lobyno prelegentė, kaip iš gausybės rago, sėmėsi gražiausius perlus, supindama mylinčios, pasiaukojančios, kenčiančios motinos vaizdą, kuris ne vienam išspaudė ašarą akyse. Klausytojai nuoširdžiu plojimu padėkojo prelegentei, o Sekcijos vadovė, išreikšdama visų mintį ir jausmus, padėkojo S. Kaunelienei už "tuos auksinius žodžius taip praturtinusius minėjimą”.

Minėjimo šventišką nuotaiką ypač pagilino simbolinės Motinos meilės liepsnelės uždegimas, šiai liepsnelei uždegti sesė šaulė O. Mikulskienė į sceną pakvietė Clevelando kuopos seniausią, įstojusią į Sąjungą dar 1919 m., šaulę O. Naumanienę ir A. Bankaitienę, devynių vaikučių motiną. Malonu čia pažymėti, kad ne tik abu tėveliai Bankaičiai, o ir keturi jų vaikai dalyvauja Čiurlionio ansamblyje. Motinos meilės liepsnelę uždegus ir sesei O. Mikulskienei pakvietus, visi

Marijampolės šaulių moterų būrelis 1935 metais. II eilėje pirmoji iš kairės — “Vytauto Didžiojo” šaulių kp. sesė Elena Olšauskienė. Ji buvo aktorė ir režisorė Marijampolės teatre. Viduryje sėdi moterų vadė Mažonaitienė. Antroji iš kairės sėdi Ona Stalomskięnė, išvežta į Sibirą.

minėjimo dalyviai atsistojimu, susikaupimo minutėje, prisiminė ir pagerbė mirusias motinas.

Taip pat buvo pagerbtos minėjimo dalyvės-motinos apdovanojant jas gražiais rožiniais gvazdikais, kurias dalino mergytės tautiniuose drabužėliuose. Bet kad, sesės O. Mikulskienės žodžiais, “bernužėliai - dobilėliai” nesijaustų visai apeiti, ir jie taip pat buvo simboliškai atžymėti, garbaus svečio iš Detroito — Šaulių Sąjungos c.v. pirmininko V. Tamošiūno, ir Clevelando šaulių kp. vado dr. K. Fautienio asmenyje, prisegant prie jų krūtinių žalius dobilo lapelius. C.v. pirmininkas V. Tamošiūnas savo padėkos žodyje taip pat įvertino Clevelando lietuves motinas, auginančias taip gražų atžalyną, kuris papildo Čiurlionio ansamblio ir Grandinėlės eiles, mūsų visų džiaugsmui ir pasididžiavimui.

Toliau sekė meninė dalis, kurią išpildė Čiurlionio ansamblio jaunųjų kanklininkų grupė. Programoje buvo melodeklamacija, solo ir grupinis išpildymai. Jaunieji menininkai parodė tikrai gražų muzikinį pasiruošimą. Džiugu matant mūsų jaunimą taip rimtai, taip uoliai pasišvenčiant šiai meno sričiai, o taip pat tenka labai įvertinti jų mokytojos ir vadovės O. Mikulskienės nenuilstamumą bei pasišventimą. Jaunieji menininkai susilaukė gausaus plojimo, o jų vadovė įteikė jiems dovanėlę.

Programai pasibaigus sekė vaišės. Sesės šaulės buvo paruošusios užkandžių ir kepsnių su kavute, ir svečiai, susėdę prie stalų, gerą valandėlę pabendravo besišnekučiuodami ir mintyse dar sykį pereidami tik ką patirtus taip mielus įspūdžius. O. N,

ŠAULIŠKOS ŠEIMOS DARBAI IR DŽIAUGSMAI

Gegužės 17 d. LŠST p-kas Vincas Tamošiūnas, šio skyrelio redaktorė ir fotoreporteris Kazimieras Sragauskas aplankė iš Floridos grįžusią Moterų vadovę sesę Kunigundą Kodatienę, jos gražioje vasarvietėje, Nidoje. Pasidžiaugę pasipuošusia gamta ir pasisvečiavę, kartu su ja nuvažiavome į Flintą aplankyti po sunkios operacijos namuose sveikstantį “Stasio Butkaus” kp. šaulį, rašytoją Balį Gražulį. Brolis Gražulis, po operacijos, gerai jaučiasi ir dirbinėja savo darželyje. Saulutei linksmai šviečiant, keletą valandų visi dalinosi įspūdžiais ir planavo ateities veiklą, aptarė šauliškus reikalus. Palinkėję broliui Baliui darbingų ir sveikų metų, visi išvažiavo namo.

Sesė Aldona ir brolis Robertas Tamulioniai iš Havajų gavo džiugią žinią — jų vienturtė dukra Audronė pagimdė pirmgimį sūnų Andriuką. Laimingi seneliai išskrido aplankyt dukros ir žento ir pasidžiaugti pirmuoju vaikaičiu. Sveikinam senelius ir tėvelius, o mažyčiui Andriukui linkini augti didučiu ir būti šviesiu spindulėliu jų gyvenime.

Sesė Janina Narūne skuba išsiųsti siuntinius Vasario 16 gimnazijai ir saleziečiams, nes ruošiasi į Čikagą, kur spausdinama jos naujausioji knyga. Tenka stebėtis, kad sesė Janina dar tebėra pilna energijos, sumanymų ir domisi kiekvienu įvykiu, kiekvienu atliktu darbu. Ji labai pageidauja, kad šis šaulių moterų skyrelis būtų papuoštas lietuviškais ornamentais, turėtų daugiau žinių iš šaulių gyvenimo ir būtų dar artimesnis. Jei būtų daugiau tokių bendradarbių, skyrelis tikrai būtų daug įdomesnis. Ačiū, Sese!

II Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas atidaromas birželio 30 d., 7 v. vak. Čikagoje, Conrad Hilton viešbutyje, 720 South Michigan Avė. Po atidarymo bus susipažinimo šokiai Waldorf salėje.

Kongreso Vakaras įvyks šeštadienį, liepos 1 d. 7:30 val. vakare Conrad Hilton Grand Ballroom salėje. Matysime rinktinius šių dienų laisvojo pasaulio lietuvių jaunimo talentus. Programa bus įdomi, įtraukiant muziką, dailųjį žodį, deklamaciją, dramą ir kt.

“Du apie Gediminaičius”, istorinių dramų ištraukos statomos liepos 2 d., 8 val. v. Jaunimo Centro didžiojoje salėje. Pastatyme matysime kunigaikščio Gedimino dinastijos vienus iš spalvingiausių portretų šimtmečių bėgyje. Mūsų literatūros klasiko ir tragedijos pradininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus monumentalaus veikalo “Skirgailos” ištraukas vaidins Čikagos jaunųjų teatralų sambūris. Juozo Grušo, psichologinio romano ir dramos meistro naujausio veikalo “Barboros Radvilaitės” ištraukas vaidins Bostono jaunimo trupė “žvaigždikis”.

Dviejų vienaveiksmių spektaklis į-vyks liepos 3 d. 8 v.v. Jaunimo Centro didžiojoje salėje. Kosto Ostrausko "Kvartetą” režisuoja Dalia Juknevičiūtė. Kazio Sajos “Oratorių” režisuoja Marija Smilgaitė, vaidina Čikagos jaunimas.

“Susipažinimas su Australijos Sportininkais” — šokiai ruošiami antradienį, liepos 4 d. 7:30 val. vak Inn Motion salėje.