Kronika
Kazimieras G. Oksas buvo pakeltas į JAV Armijos atsargos pulkininko laipsnį, Šiuo metu jis yra 416-tos Inžinierių Komandos (USAR), Čikagoje, Generalinio štabo kontrolierius.
Plk. K. G. Oksas
II Pasaulinio karo metu Oksas buvo aktyvus JAV Armijos narys, dalyvavo Korėjos kare ir vėl buvo pašauktas aktyvion tarnybon Berlyno krizei 1961 metais ištikus.
Civiliniame gyvenime jis yra Mutual Federal Taupymo ir Skolinimo bendrovės, Čikagoje, vykdomasis vicepirmininkas. Taip pat, jis yra registruotas profesionalinis inžinierius Illinois valstijoje. Kazimieras yra ir Lietuvių Prekybos Rūmų prezidentas, narys Amerikos Lietuvių Inžinierių ir Architektų Sąjungos, Vyčių 112 rajono, SLA 322 kuopos, Marquette Parko Namų Savininkų s-gos patikėtinis ir Dariaus-Dirėno Amerikos Legijono 271 posto narys. Taip pat, yra buvęs Lietuvių Universiteto klubo pirmininku.
1972 METŲ VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS PROGA
Mielos Sesės ir Broliai Lietuviai!
Lietuva, tavo ir mano gimtasis kraštas, yra prie Baltijos jūros. Tai tiltas tarp Vakarų ir Rytų pasaulių. Nuo seniausių laikų, mūsų protėvių -protėviams, senelių-seneliams, tėvų-tėvams, teko vesti žūtbūtinę kovą, kad apgintų ir išsaugotų Laisvę ir ateinančias kartas nuo paskendimo svetimųjų įtakoje.
Kai tuometiniame Vakarų pasaulyje klestėjo menas ir kultūra, tuo tarpu tai kultūrai išsaugoti, nuo žiauraus Rytų puolimo, mūsų miesteliuose, kiemuose ir kaimuose buvo liejamas geriausių sūnų kraujas ir gailios motinų ašaros.
Broliai ir Sesės, pabuskime iš miego! Lietuva turi gyventi, bet ne mirti! Be kraujo, vargo ir kančios, dar pasaulyje Laisvės niekam dovanai nebuvo duota. Šalin vergija! Su meile ir pagarba prisiminkime žuvusius kovų laukuose, kankinamus ir kenčiančius kalėjimuose, ir tuos kurie bado, vargo ir nostalgijos vedami už šią gražią žemę, žiaurioje taigoje, ėjo vienas po kito mirti.
Laikas bėga ir mūsų gretos retėja. Paskubinsime Tėvynės laisvinimo darbą. Ekonomiškai ir dvasiniai, esame stiprūs ir pajėgūs vesti laisvės kovą iki galutinės pergalės. Viskas, ką mes sukūrėme bus veltui, jei Tėvynė pasiliks svetimųjų rankose. Parodykime pasauliui, kad esame verti laisvės, ne žodžiais, bet darbais. Kovokime visa širdimi, kad išgirstų mūsų balsą kurtieji ir aklieji, tepamato už laisvę kovojančias mūsų gretas. Bet kokia kaina, įneškime Lietuvos Laisvės bylą į Jungtines Tautas. Kova yra sunki ir negailestinga, bet broliškai sujungtomis rankomis gelbėkime Močiutę Lietuvą, nes piktieji laukia jos prapuolimo!
Lietuvi! Nesuprask klaidingai ateities kelių, kurie veda mus į Laisvą Nepriklausomą Lietuvą, būk kietas kaip ąžuolas ir drąsiai kovok už Laisvę ir Teisingumą. Kovokvisomis priemonėmis, nesigailėk pinigo, nei jėgų ir iš baimės nesitrauk iš kelio. Tikėjimas pergale teduoda mums sulaukti Laisvės Ryto, nes to reikalauja iš mūsų Tėvas ir Motina, Dievas ir Tėvynė!
L. K. Kūrėjų Savanorių Kar. Juozapavičiaus skyrius Toronte
1972 m. Vasario 16-sios Balzeko Lietuvių Kultūros mtuzėjuje minėjimo dalyvių dalis. Iš k. sėdi: T. Kuzienė, Stanley Balzekas j., solistė Genovaitė Mažeikienė, gen. prof. St. Dirmantas, kpt. dr., Vyčio Kryžiaus kavalierius, kūrėjas-savanoris Kr. Gudaitis, K. Petrauskas — muz. kuratorius; stovi: kpt. Andrius Juškevičius, gen. št. plk. Juozas Rapšys, pl. Jonas Švedas — LKKSS-gos C.v pirm., Jonas Gaižutis — Ramovės C.v. narys, istorikė ir pedagogė Alicija Rūgytė, plk. Leonardas Peseckas, šaulė Cecevičienė ir LŠST garbės pirm. šaulys Vladas Išganaitis. Nuotrauka Jurgio Kasakaičio
SUKILIMO SUKAKTIES MINĖJIMAS
Klaipėdos krašto sukilimo ir prisijungimo prie Lietuvos 49 metų sukakties minėjimas įvyko sausio mėn. 15 d. New Yorke, Kultūros Židinio patalpose. Minėjimą ruošė: kūrėjai -savanoriai, ramovėnai, šauliai ir Mažosios Lietuvos Bičiulių draugija.
Minėjimą atidarė kūrėjas-savanoris L. Virbickas trumpu žodžiu paminėjęs klaipėdiečių kovas dėl laisvės ir žiaurią kryžiuočių priespaudą, kurią jie kentė net 700 metų. Jis klaipėdiečius pristatė kaip pavyzdį kovoje dėl savo krašto laisvės. 700 metų vergijos jų ryžto ir kovos nepalaužė, jie išlaikė lietuvybę ir savo kalbą. 1923 metais jie kovą laimėjo sukildami, ne tik prieš vokiečius, bet ir prieš Alijantus norėjusius juos atiduoti kitam mūsų tautos žudikui — Lenkijai. Minėjime buvo pagerbti sukilime žuvusieji ir visuomenei pristatyti salėje esantieji to sukilimo dalyviai.
Įdomią ir turiningą paskaitą skaitė dr. kun. Petras Dagys. Jis nuosekliai, datomis paminėjo kryžiuočių ver-žimasi į Prūsiją, jų metodus, naikinimą ir žudymą užkariautųjų prūsų ir jų genčių, pasibaisėtinai žiaurų kryžiuočių elgesį su nukariautaisiais, jų nužmoginimą, vergiją ir galutiną prūsų sunaikinimą. Jis savo paskaitoje nepamiršo išvardinti ir kryžiuočiams talkinusius karalius, popiežius ir vakarų valdovus siuntusius savo kariuomenes žudyti ir naikinti prūsų ir lietuvių. Prelegentas pažymėjo su kokiu atkaklumu tos užpultos nelaimingos prūsų ir lietuvių gentys spyrėsi prieš atėjūnus, pavergėjus. Jie geriau velydavo žūti, negu pasiduoti nelaisvėn. 159 metus prūsai vieni spyrėsi prieš visas Vakarų galybes, kol galutinai buvo parblokšti ir išnaikinti. Tada atėjo eilė klaipėdiečiams, žemaičiams ir Lietuvai. Tik Vytautui kryžiuočius sumušus ties Žalgiriu, jų galybė buvo palaužta ir jų žygis į rytus sustabdytas.
Po paskaitos, programos vedėja p. Vanda Galbuogytė, paskaitė tam minėjimui pritaikintą eilėraštį. Toliau sekė skaidrės iš Klaipėdos krašto sukilimo. Skaidres rūpestingai ir meniškai buvo paruošęs Liudas Tamošaitis.
Skaidrėse matėme Klaipėdos krašto sukilimo vadus, sukilėlių dalinius, Klaipėdos krašto vaizdus, uostą. Tačiau, įdomiausia buvo matyti parašytą Tilžėje, 1918 metais, su daugybe parašų, Mažosios Lietuvos Aktą, kuriame reikalaujama, kad Mažoji Lietuva būtų prijungta prie Didžiosios Lietuvos. Skaidres ekrane rodė savanoris-kūrėjas J. Zarauskas, aiškino dailininkas J. Bagdonas.
Programai pasibaigus buvo sugiedotas Lietuvos himnas ir dalyviai buvo pavaišinti kava ir pyragaičiais, padovanotais advokato Prano Aleksio. Svečiams patarnavo ponios M. Klivečkienė ir M. Virbickienė. Ten pat viename kambaryje buvo iškabinti seni Didžiosios Lietuvos karalystės du žemėlapiai, kurie vaizdžiai rodė tų laikų Lietuvos sienas ir didžiulius plotus Lietuvai priklausiusių žemių. Kiti trys žemėlapiai, pagaminti išeivijoje, rodė Lietuvos etnografines sienas (Lietuvos Tyrimo Instituto, J. Andriaus, 1968 m.), Algirdo Gustaičio, 1969 metų ir J. Andriaus, išleistas J. Kapočiaus, 1956 metų.
Buvęs
SIDNĖJAUS (AUSTRALIJOJE) RAMOVĖNŲ ŠVENTĖ
LVS Sidnėjaus skyriaus ramovėnai 1971 m. lapkričio 20 d. atšventė savo trigubą šventę: Kariuomenės Atkūrimo šventę, 15 metų įsikūrimo Jubilėjų ir pašventino skyriaus vėliavą. Į šventę buvo pakviesti organizacijų atstovai ir daugelis svečių. Erdvi ir graži, Lidcombe "The Dancers Club’’ salė buvo užpildyta virš 300 publikos.
Šventę atidarė valdybos pirmininkas St. Pačėsa ir padarė suglaustą pranešimą iš skyriaus 15 metų gyvenimo veiklos. Toliau, perskaitė raštu atsiųstus sveikinimus, Čia verta pažymėti Centro valdybos sveikinimas iš Čikagos ir ALB Krašto valdybos. Paskiau sekė įvairių organizacijų ir pavienių asmenų sveikinimai. Vėliau sekė vėliavos šventinimo iškilmės. Valdybos pirmininkas S. Pačėsa perskaitė vėliavos įsigijimo aktą ir paprašė įnešti vėliavą. Iškilmingai vėliavą įnešus į salę, pakvietė kūmus:
J. Garolį ir V. Juzėnienę. šventinimo apeigas atliko kunigas P. Butkus. Ta proga žodį tarė kun. P. Butkus, J. Garolis ir L. Bendruomenės atstovas A, Reizgys. Toliau, vyr. kūmas J. Garolis tarė pritaikintą žodį ir vėliavą perdavė skyriaus valdybos pirmininkui S. Pačėsai, kuris taręs trumpą žodį, prisiekė vėliavai, priklaupdamas ir ją bučiuodamas. Išsirikiavę ramovėnai tą patį atliko ką ir pirmininkas, Po priesaikos, sekė vėliavos fundatorių apdovanojimas ir vėliava, palydint muzikos maršo garsams, buvo išnešta.
Po 10 minučių pertraukos, antroje programos dalyje, sekė Kariuomenės Atkūrimo minėjimas. Dėl svečių nepunktualumo ir užsitęsusių vėliavos šventinimo iškilmių, trūkstant laiko, susitarus su L. Karveliu, paskaita
LVS “Ramovės” Sydney skyriaus 1971-72 m. valdyba. Iš k.: v-bos narys k. r. P. Zaremba, vlcepirm. V. Saudargas, pirm. St. Pačėsa, sekr. A. Laukaitis ir ižd. A. Vinevičius.
1972 m. Vasario 16 d. proga priėmimas Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone. Sėdi p. Alexis U. Johnson — Valst. Pą-sekretoriaus Polit, reik. žmona, gen. Graves Erskine; stovi deš. p. Correa — The Riggs banko prez.; stovi iš k.: ponia Erskine, p. O. Kajeckienė ir ponia Correa.
Kariūnai aspirantai lauko pratimuose 1930 m. gruodžio mėn. Aukštojoje Panemunėje, 5 p. DLK Kęstučio p. ,2 kp. sąstate,
buvo atidėta sekančiam kartui. Kariuomenės Atkūrimo minėjimas pra-dėtas eilėraščiu S. Kudirkos garbei, kurį deklamavo D. Bartkevičienė.
Tautinių šokių grupės berniukai pašoko Mikitą ir Oželį. Dainos vyrų choras, vadovaujamas B. Kiverio, padainavo tris dainas, kurios labai gražiai nuskambėjo. Sidnėjaus Meno ansamblis, vadovaujamas dirigentės M.
Umbraziūnienės, nuotaikingai padainavo Vaičiūno “Kritusiems šauliams” ir J. Siniaus ‘‘Broliai lietuviai. Bisui turėjo pakartoti. Meninė dalis buvo labai gera ir mielai išklausyta. Minėjimas buvo baigtas Tautos himnu.
Toliau sekė šokiai ir baliaus nuotaikos.
Sekančią dieną, sekmadienį, buvo atlaikytos šv. Jokimo bažnyčioje iškilmingos pamaldos į kurias ramovėnai, skautai ir sportininkai atvyko su vėliavomis rikiuotėje. Kun. P. Butkus pasakė Kariuomenės šventės progai pritaikintą pamokslą. Pamaldų metu bažnyčioje giedojo Dainos choras, vadovaujamas B. Kiverio.
Didžiulė ramovėnų šventė buvo gerai organizuota ir praėjo gana įspūdingai ir gražiai. S. P.
A†A PLK. VLADAS BRAZIULIS - BRAZIULEVIČIUS (1894.X11.20 - 1972.III.2)
1972 m. kovo 2 d. 4 val. ryto plk. Vladas Braziulis blogai pasijuto. Jo širdis pradėjo streikuoti. Tuoj buvo pakviestas gydytojas, kuris suteikė ligoniui medicinišką pagalbą ir patarė skubiai išvežti į ligoninę. 7 val. ryto širdies priepuolis pasikartojo ir širdis nustojo plakusi.
Velionis buvo gimęs 1894 m. gruodžio 20 d. Petrapilyje. Jis ten baigė pradžios mokyklą, šv. Katrinos gimnaziją, studijavo Petrapilio universiteto Filologijos fakultete ir baigė Vladimiro Karo mokyklą, įgydamas karininko laipsnį. Karininku buvo paskirtas į kariuomenės rikiuotės dalinį.
Rusijoje kilus revoliucijai ir pradėjus kariuomenės demobilizaciją, Vl, Braziulis buvo atleistas iš kariuomenės į atsargą. Būdamas laisvas, jis darė žygius pasiekti Lietuvą ir 1919 m. pradžioje pasiekė Lietuvą. 1919 m. spalio 24 d. Vladas Braziulis įstojo į atsikuriančią Lietuvos kariuomenę. Buvo paskirtas į Kauno miesto ir apskrities komendantūrą jaunesniuoju karininku. 1919 m. gruodžio 16 d. buvo pakeltas į kapitono laipsnį. 1920 m. liepos 22 d. paskirtas komendanto padėjėju, 1922 m. sausio 15 d. paskirtas Kauno komendantu. 1922 m. spalio 26 d. buvo pakeltas į majoro laipsnį, o 1925 m. birželio 17 d.— pakeltas į pulkininko leitenanto laipsnį. 1926 m. rugpiūčio 12 d. buvo atleistas iš komendanto pareigų ir paskirtas Karo mokyklos etatiniu lektorium. 1929 m. kovo 16 d. iš eitų pareigų buvo atleistas ir paskirtas ypatingų reikalų karininku prie K.A. ministerio, pulko vado teisėmis. 1929 m. lapkričio 23 d. buvo pakeltas į pulkininko laipsnį.
Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje Vladas Braziulis, be savo tiesioginių pareigų, ėjo ir kitas įvairias pareigas: Kariuomenės Teismo laikinojo nario 1928, 1930, 1936, 1937 ir 1939 metais, Ekonominės Karių bendrovės pirmininko, Vytauto Didžiojo metais Minėjimo Komiteto pirmininko, Lietuvos Pagražinimo draugijos pirmininko, Karių Teatro organizatoriaus ir jo vadovo ir kt. Už uolų ir nenuilstamą mūsų kariuomenėje kultūros darbą, Karių Teatro 5 nietų sukaktuvių dieną, Krašto Apsaugos ministeris išreiškė jam padėką. plk. Vl. Braziulis visada būdavo gero ūpo, energingas, pilnas jumoro, su visais draugiškas. Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas: Vyties Kryžium II-os rūšies, Vytauto Didžiojo 3-čio laipsnio ordenu, DLK Gedimino 3-jo laipsnio ordenu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Latvijos Atvadavimo Kovų 10 metų sukaktuvėms paminėti medaliu ir kt. atsižymėjimo ženklais.
1940 m. birželio 15 d. kom. Rusijos kariuomenei okupavus Lietuvą, plk. Vl. Braziulis 1940 m. birželio 26 d. buvo paleistas į atsargą. Greitai buvo suimtas ir patalpintas į Sunkiųjų Darbų kalėjimą. Kilus karui tarp Vokietijos ir Rusijos 1941 m. birželio 22 d., jis iš kalėjimo buvo išleistas į laisvę..
Vokietijai karą pralaimint ir kom: Rusijos kariuomenei artėjant prie Lietuvos, plk. Vl. Braziulis su šeima pasitraukė į Vokietiją ir apsistoja Lince. Iš Linco persikėlė į Memingeną kur ir gyveno. Prasidėjus emigracijai, jis su šeima 1949 m. birželio mėn. emigravo į JAV ir įsikūrė Clevelande, Ohio, čia gavo darbą Twist Drill Company. Be savo tiesioginio darbo fabrike, jis įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą. Įsteigė Dramos studiją, aktyviai veikė Lietuvių Bendruomenėje, buvo SLA 136 kp. pirmininkas, LVS Ramovės Clevelando skyriuje 1971 m. buvo išrinktas skyriaus garbės nariu.
Velionis paliko liūdinčius: žmoną Veroniką (Gaučiūtę) Braziuliehę, dukras Eleną Stepaitienę su šeima, gyvenančią Toronte, Kanadoje, Laimą Jarašiūnienę su šeima, gyv. St. Monica, Calif, ir Reginą Našvytienę su šeima, gyv. Glevelande.
Atsisveikinimas su velioniu įvyko sekmadienį, kovo 5 d. 8 v.v. Delos Jokubaitienės ir sūnaus laidotuvių koplyčioje, gausiai susirinkus giminių, artimųjų ir. bičiulių. Atsisveikinimą pravedė H. Stepaitis, maldą kalbėjo kun. K. Žemaitis, giedojo Čiurlionio ansamblis, vadovaujamas muz. Alf. Mikulskio. Atsisveikinimo žodį tarė: PLB pirmininkas St. Barzdukas, LVS Ramovės Clevelando sk. pirmininkas VI. Knistautas, Čiurlionio ansamblio vadovas muz. Alf. Mikulskis, SLA prez. P. Dargio vardu — Vyt. Braziulis, H. Stasas ir anūkė Vilija Nasvytytė.
Gedulingos pamaldos už velionį įvyko kovo 6 d. 10 v. ryto Šv. Jurgio lietuvių parapijos bažnyčioje. Šv. mišias atnašavo kun. K. Žemaitis. Palydėjo į Visų Sielų kapines didelis būrys giminių, artimųjų ir bičiulių.
Velionis bendradarbiavo spaudoje: “Karyje”, “Drauge”, “Dirvoje”, “Naujienose” ir kt. Rašė koncertų, vaidinimų, parengimų apžvalgas. Yra parašęs “Augila Nebrendilą” vieno veiksmo komediją.
Velionio liūdi artimieji, giminės ir bičiuliai netekę tauraus lietuvio, tėvo ir senelio. Jo bendradarbiai reiškia jo šeimai nuoširdžią užuojautą ir kartu liūdi. L. Leknickas
KULTŪRINĖ SAVAITĖ
Mielos Sesės,
Jau pats laikas susirūpinti šią vasarą ruošiama Šaulių Kultūrine Savaite, kuri įvyks liepos 8-15 d.d. Maino valstijoje, Tėvų Pranciškonų vasarvietėje.
Jono Vanagaičio, Bostone, kuopos p-kas ir Kultūrinės Savaitės organizatorius, brolis Juozas Stašaitis, nuoširdžiai rūpinasi stovyklos sėkmė. Jis jau išsiuntinėjo šaulių dalinių vadovybėms raštus apie visas stovyklavimo sąlygas.
Kultūrinėje savaitėje yra paskirta diena ir sesėms šaulėms, todėl labai svarbu, kad kuo didesnis skaičius sesių suvažiuotų. Susitvarkykite su atostogomis. Tarkitės su broliais dėl atvažiavimo, nes tai išimtina proga, ne tik savaitę gražiai, šauliškai pabendrauti, bet kartu ir pamatyti nepaprasto grožio valstiją Mainą. Kuo greičiau apsispręskite ir užsiregistruokite.
Stovykloje numatyta suruošti meno, bei meniškų rankų darbų paroda. Kiekviena pagalvokite, ką galėsite pasiimti ir su savim atsivežti.
Lauksiu,sesės, jūsų pasiūlymų, sugestijų MOTERŲ ŠAULIŲ DIENAI. Rašykite: K. Kodatienė, 16228 Havi-land, Linden, Mich. 48451.
Moterų šaulių vadovė
KOVOTOJAI IŠ KAIMO
Bolševikams užplūdus ir pavergus tėvynę Lietuvą, pasipylė po Lietuvos žemelę maskoliškos mitingų bangos. Mitingai, mitingai! Kiekvieną savaitę mokyklose mitingai. Jie gera neatnešdavo. Ūkininkai keikdavo, nes turėdavo atvežti ir po mitingo sugrąžinti mitingų “ponstvą”, dažnai naktimis, blogais keliais, siaučiant vėtrai, stipriai šąlant. Atlyginimo niekam neduota. Kompartija naudojosi mokyklų patalpomis, aišku, veltui. O patalpos turėdavo būti pavyzdingai švarios: juk čia mokykla. Po mitingų partiečiai “šviesdavę” mokytojus, seniūną ... Seniūnai būdavę atsakingi už pastoti ir ūkininkų sušaukimą. Kai kur jau tikrindavo, ar visi dalyvavę mitinge. Seniūnų rankose buvo ūkininkų sąrašai.
Po 1941 metų sausio mėn. “rinkimų”, ūkininkai vėl susirinko mitingam Partijos atstovai, stebėtojai, šiaip palydovai — pilnos rogės! Visi iš Vilkijos miestelio. Kalbėtojų trys lietuviai, stebėtojai — du aiškūs nelietuviai. Buvo didžiai “pagerbtas” tautų ir valstybių laisvintojas Stalinas ... “Už jį balsavo visas išlaisvintas pasaulis”, pareiškė vienas stebėtojas. O antrasis pridūrė: “Niū, draugai, o dabar priimsime telegramą dėl didelio draugo Stalino, kad jis laimėjo “rinkimus”: “Nepriimsime!” —
šūktelėjo apytamsiam kampe sėdintis ūkininkas, naujakuris Čižauskas. Protokolą rašantis mokytojas A. dėjosi nenugirdęs šauksmo, kiti griebėsi pypkių, popierio bei tabako, nerūkantys buvo staiga čiaudulio krečiami. Viskas, tačiau, ramiai pasibaigė. Eidami namo mitingo dalyviai gyrė drąsuolį Čižauską pavardės neminėdami.
Bolševikams 1940 m. birželio 16 d. užgrobus Lietuvą, valstybės gyvenimas tuoj pakito, kaip kaime taip ir mieste. Po kraštą paplito vadinamieji mitingai. Atrodė, rusai užvaldę Lietuvą nerado jokio pasipriešinimo. Taip nebūta!
Vilkijoje, Kauno apskrityje, veikė vidurinė mokykla. Jai vadovavo p. Butkus. Mokytojai visomis priemonėmis ir išgalėmis priešinosi tautos bolševikinimui. Itin drąsiai čia pasireiškė tos mokyklos vaikai, berniukai ir mergaitės, Štai drąsumo pavyzdžiai: Vieną vasario mėn. dieną (pabrėžtina: vasario mėn.) vaikai kaip paprastai rinkosi mokyklon. Tą dieną ūžė kaip bitės avilyje. Kas čia tokio, klausinėjo nežinantieji. Ogi, štai, didelėje klasės lentoje nupiešta Stalinas, o apačioje parašyta: Raguotas velnias! Kaip tyčia: niekas nepasišovė lentos nuvalyti. Laukta, matyt, kol daugiau vaikų prisirinks. Paveikslą , nupiešė mokinys Pakarklis, mokytojos Pakarklienės sūnelis. Piešti padėjo keli berniukai.
Dėl šito “kūrinio” kilo didelis triukšmas. Tik su didele bėda pavyko bolševikus įtikinti, kad čia tikrai esama menininko darbo, ne politiko. Paniekinto Stalino niekas neminėjo; kalbėta tik apie meninę, kūrybą Šitas paveikslas parūpino visiems mokytojams, o ypač motinai, Pakarklienei, daug nemigo naktų.
Fr. Lakner
Filadelfijos meras Richardson Dil-worth, savo laiku yra pareiškęs: “Kiekvienam politikui, kuris yra paperkamas, yra, mažiausia dešimt biznierių laukiančių eilėje privilegijos jį papirkti... Tikrųjų politikų eilėse yra įsiskverbę demagogai, sukčiai ir svaisčiotojai, panašiai kaip ir biznierių tarpe.”
Skaitytojų žiniai
Plk. K. Škirpos studija 5 D.L.K.KĘSTUČIO PULKO KOVOS TIES SEINAIS 1920 METAIS yra atspausta atskira knygute, 124 psl. Autorius studiją peržiūrėjo, atitaisė netikslumus ir KARYS patiekia ją skaitytojams kaip dokumentą įamžinantį mūsų kovų dėl nepriklausomybės vieną iš sunkiausių laikotarpių. Kaina $3.00.
ATSISVEIKINIMAS SU AMERIKA
Išvažiavęs iš New Yorko į Lietuvą L. Vladimirovas, ėjęs Jungtinių Tautų bibliotekos direktoriaus pareigas, paskelbė savo įspūdžius apie Ameriką. Kai kurie mūsų uolūs “bendradarbiavimo su tėvyne” šalininkai priiminėjo jį čia savo namuose ir spaudė jam ranką, o šis, kaip tikras komunistas-šeškas, išvažiuodamas ... pagadino orą.
Štai jo pasisakymai išspausdinti “švyturyje”:
“JAV išgyvenau šešerius metus ir drįstu manyti, jog per šį laiką spėjau pažinti tą kontrastingą šalį, galėjau ja žavėtis, stebėtis ir baisėtis. .. Dirbant bibliotekoje, ne kartą teko girdėti iš amerikiečių, jog Suvienytos Nacijos (taip okupuotoje Lietuvoje privaloma vadinti Jungt. Tautas. Tauta, tautiškumas, tai vis ne košer žodžiai pavergtam lietuviui. L.š.) — iškaršusį organizacija, kuri neturi jokios galios ir politinės reikšmės. Nesutinku su tuo. SNO (Suv. Nacijų organizacija) vis dažniau stodavo prieš JAV vedamą agresyvią politiką ir, nors balsuojant Generalinėje asamblėjoje, jos savo satelitų — ir ekonomiškai, ir politiškai priklausomų šalių — dėka dar surinkdavo balsų daugumą, bet kasmet ši dauguma vis mažėja ... jau vien tai jog SNO pasmerkė Amerikos agresiją Vietname ir Kambodžoje, Izraelio ekspansionistinę politiką (suprask, žydai — ne komunistai. L.š.), SNO reikšmės menkinti tikrai negalima... Globos taryba ... šioje taryboje irgi netrūksta karštų diskusijų, polemikos, nes ji rūpinasi dekolonizavimo problema. Tiesa, jos darbo apimtis vis mažėja, nes vis mažiau pasaulyje belieka ir kolonijų (o, kaip su Estija, Latvija ir Lietuva, Vladimirovai ?
L.š.), bet, kol gyvuos imperializmas su savo grobuoniškomis užmačiomis (suprask, JAV imperializmas, bet ne Sovietų Sąjungos. L.Š.), šiai tarybai veiklos užteks ... Kai pirmą kartą 1965 metais mane pakvietė dalyvauti mitinge, skirtame paremti JAV kompartijos laikraščiui “Daily World” (tai žiurkė, kuri graužiasi po JAV pamatais. L.š.), nustebino tai, kad žmonių buvo nedaug ir tie patys pagyvenę. Visai kitokį vaizdą išvydau 1969 metais, kai analogiškame mitinge Niujorke Taun hole, kur dalyvavo ir Gesas Holas (JAV komunist. partijos vadas. L.š,), pilnoje salėje buvo ir nemaža jaunų žmonių (koks džiaugsmas! L.š.), Kompartijos kova prieš agresyvią JAV politiką Vietname susilaukė nemaža šalininkų ir bendraminčių. Sujaudino labai šiltas mano sutikimas: paskelbus, kad mitinge dalyvauja SNO darbuotojas iš TSRS, visi atsistojo ir ilgai plojo (kaip padoriems komunistams, Maskvos klapčiukams ir pridera. L.š.)... Oficialioji JAV spauda mane sutiko ir išlydėjo šiltai ir taktiškai. .. rašydama: jis yra asmenybė su stipria nuomone, asmeniškos, bei moralinės garbės (sic! L.š.) pajutimu ir subtilia mąstysena.”
Taip atsisveikino su Vladimirovu Amerkios spauda, matyti, nežinodama ir nesuprasdama, kad šeškas nei garbės jausmo neturi, nei pajėgia subtiliai mąstyti. L. š.
NAUJA PLOKŠTELĖ
šiomis dienomis pasirodė nauja plokštelė “Lietuvių kompozitorių dainų rečitalis”, dainuoja Stasė Klimaitė, sopranas, akomponuoja A. Kučiūnas. Plokštelėje telpa 14 dainų, parašytų pagal mūsų poetų tekstus ir harmonizuotų liaudies dainų. Kompozitoriai:
M. Petrauskas, J. Tailat-Kelpša, A. Vanagaitis, S. Šimkus, Laumenskie-nė, J. Gruodis, J. Naujalis, VI. Jaku-bėnas, S. Sodnys-Sodeika, J. Gaidelis ir Kazys V. Banaitis. Aplanką piešė dail. Alf. Docius. Plokštelę dailiai išleido “Lietuvių Dienų” leidykla, 4364 Sunsėt Blvd., Hollyvvood, Caiif. 90029. Kaina 55.00.
LIETUVIŲ DIENOS, Lietuvių kultūros ir visuomeninio gyvenimo mėnesinis lietuvių-anglų kalbomis žurnalas. 1972 m. sausio mėn. nr. 1 Vyr. red. Bern. Brazdžionis; redakcinė kolegija: Alė Rūta, D. Cibas, A. Milukas (anglų k. red.) Atskiro nr. kaina 80 ct, prenumerata metams 58.00. Adresas: 4364 Sunset Blvd., Hollywood, Calif. 9002S).
Pietų Vietname, nuo 1961 m. sausio 1 d., yra žuvę 45,637 Amerikos kariai, jų tarpe ir keliolika lietuvių; sužeistų buvo 302,519.
PRIEŠ 50 METŲ
J. B.
1921 m. gruodžio 21 d., daugiau kaip 200 jaunuolių buvo pakelti į pirmąjį karininko laipsnį. Tai buvo Karo mokyklos IV laidos išleistuvės. Deja, ta auksinio jubilėjaus data buvo prisiminta tik vieno, V. Vokietijoje gyvenančio, tos laidos karininko, jo įnašu į Lietuvių Fondą.
Koks, gi, tos laidos įnašas yra į mūsų kariuomenės istoriją? Tai buvo paskutinė laida tarp karo ir taikos meto, užtai mokslas jai truko virš metų, skaičiumi ji buvo didžiausia. Jos abiturientų tarpe buvo, ne tik jaunuolių iš gimnazijos suolo, bet ir daug kūrėjų-savanorių, bei tikrosios tarnybos buvusių puskarininkių, jau su kautynių patirtimi. Šie fiziniai užgrūdinti ir kariškai savos mokyklos išmokslinti patriotai įsiliejo į kariuomenės eiles, sudarydami apie 30% rikiuotės karininkų kadro. Jeigu prieš tai mūsų karininkijoje dar jautėsi šiek tiek svetimos dvasios, tai po šio kraujo įliejimo, ji išnyko.
Kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės daug jų pasižymėjusių buvo atžymėti Vyčio Kryžiumi, o taikos metu — garbės ženklais. Negalima tylomis praleisti nepaminėjus šios laidos garbingai žuvusių: Dariaus, Gudyno, Vitkaus. Jų žygiai — tai gražūs tėvynės meilės ir ištikimybės duotai priesaikai pavyzdžiai.
Ginklų kovoms pasibaigus, dalis jų išėjo atsargon tęsti mokslus aukštosiose mokyklose. Aktyvios tarnybos karininkai buvo siunčiami į užsienių aukštąsias karo mokyklas, o vėliau studijavo ir savojoje. Baigę aukštuosius mokslus, kariuomenėje ir civiliniame gyvenime, jie pasiekė aukštų karininkų laipsnių ir vadovaujamų vietų valstybinėje tarnyboje. Deja, daliai jų neteko savo mokslinių žinių pritaikyti Lietuvos naudai. Raudonoji okupacija viską sunaikino — valstybės nepriklausomybę, turtą, žmones. Didelė dalis šios laidos karininkų buvo ištremti ir jų likimas yra nežinomas. Laimingesni buvo tie, kuriems, karui prasidėjus, pavyko atsipalaiduoti nuo raudonosios armijos. Dalis jų, karo eigoje, atsidūrė V. Vokietijoje. Karui pasibaigus, emigracijos bangos juos išblaškė po visą laisvąjį pasaulį.
Minint šios laidos auksinį jubilėjų, jos abiturientai yra jau pensininkai, neįprastų ir sunkių emigracijos sąlygų išvarginti, tačiau, ne visi palūžę. Ir šiandien lietuviškoje spaudoje dažnai randame pažįstamas jų pavardes veiklių darbuotojų, arba įvairių bendruomeninių ir kultūrinių organizacijų vadovų tarpe.
BRUKLINE
Skyriaus susirinkimas, sušauktas balandžio 14 d. vakare, Kultūros Židinyje, išklausė valdybos ataskaitinį pranešimą. Pagrindinis dienotvarkės punktas — valdybos rinkimai, buvo atidėtas sekančiam visuotinam skyriaus susirinkimui, dėl mažo dalyvių skaičiaus.
Nutarta susirinkimą šaukti už dviejų savaičių. D.
DAR DĖL RUSŲ BOLŠEVIKŲ ŽUDYNIŲ PANEVĖŽYJE
žurnalo “Karys” 1972 m. Nr. 1, “Tremties Trimitas” korespondencijoje iš Montrealio, kur kalbama apie bolševikų nužudytus gydytojus Panevėžyje, yra daug netikslumų, kuriuos norėčiau patikslinti, būtent: 1) Nužudyti ne du, bet trys apskrities ligoninės gydytojai, kurių tarpe, be dr. Žemgulio ir dr. Gudonio, kartu nužudytas ir tos ligoninės vedėjas dr. Stasys Mačiulis; 2) Visi trys gydytojai ruošėsi per vokiečių bombardavimą aerodrome sužeistų rusų karių operacijai, bet ne sunkiai sužeistų lietuvių partizanų operacijai, kaip rašo žinutės korespondentas, nes tokių rusų bolševikų pasitraukimo metu nei pačiame Panevėžyje, nei jo apylinkėje aktyviai su ginklu pasireiškusių, deja, nebuvo; 3) Enkavedistai, gydytojams ruošiantis operacijai, minėtus gydytojus suėmė, vienplaukius, su baltais chalatais, stropioje enkavedistų apsaugoje su užtaisytais šautuvais, per visą miestą nuvarė į savo enkavedistų buveinę Vasario 16 g-je (buv. notaro Moigio namus) ir ten rūsyje žiauriai nužudė, o ne ligoninėje, kaip žinutėje parašyta.
Bolševikams išbėgus, be nužudytų gydytojų, mieste ir prie cukraus fabriko dar buvo rasti nužudyti 24 lietuviai. Man, kaip miesto savivaldybės atstovui ir Šaulių Rinktinės valdybos nariui, buvo pavesta jų laidojimo organizacijos darbas.
Apie bolševikų įvykdytas žudynes Panevėžyje, plačiau buvo rašyta “Drauge” 1956.VI.11 d. Nr. 136. Gaila, kad rašantieji apie praeities įvykius, dažnai iš piršto išlaužtomis žiniomis iškraipo faktus ir tuo klaidina visuomenę.
St. Banelis
Kanada
MŪSŲ MIRUSIEJI
ANTANAS MIKALAUSKAS, VLB
Romuvos apylinkės narys, mirė 1972 m. sausio 2 d. Weinheimo / Bergstr. ligoninėje. Palaidotas sausio 7 d. Hüt-tenfeldo kaimo kapinėse.
A. Mikalauskas buvo gimęs 1898 gegužės 14 d. Keturakiškių kaime,
Veiverių valsč., Marijampolės apskr. vidutinio ūkininko šeimoje. 1922-23 atliko karinę prievolę 2 ulonų L. K. Birutės pulke. 1924-28 tarnavo Kauno m. rezervo policijoj, nuo 1928 — Tauragės apskr. policijos Kaltinėnų nuovadoj. 1939 įsigijo stambų ūkį Raudoniškėj, Tverų valsč., kur gyveno pirmosios sovietų okupacijos metu. Vokiečių okupacijai prasidėjus, vėl grįžo policijos tarnybon. Vokietijoje per karą buvo gaisrininku Berlyne. Po karo iš pradžių gyveno Schleswig-Holsteine, vėliau tarnavo anglų kariuomenės darbo daliniuose, o dar vėliau — vokiečių ūky. Sulaukęs senatvės, 1968 m. apsigyveno Romuvoje, kur uoliai dirbo parke bei valgykloje ir visada padėdavo spausdinti bei išsiuntinėti “V.L.B. Informacijas”.
Lietuvoje gyvena dvi dukros, žmona, 4 broliai ir dvi seserys.
•
HENRIKAS LANKUTIS mirė eidamas 69-tuosius metus. Palaidotas Hauptstulėj, netoli Kaiserslautemo, 1972 m. sausio 15 d. Prieš išeidamas į pensiją, tarnavo 4203 LS kuopoje Miesau ir 8593 LS kuopoje Kaiserslauterne.
(Iš “V.L.B. Informacijų”)
SU KŪRĖJU-SAVANORIU ATSISVEIKINANT
Tik atšventę Lietuvos atkūrimo sukaktį, Phoenix, Arizonoje, paminėję bei pagerbę tuos, kurie daugiausia prie to atkūrimo prisidėjo, vasario 21 d. netekome dar vieno savanorio — Vlado Liubarto. Jo kilni širdis užgeso, kai po sunkių darbo metų, pasirengė užtarnautam poilsiui. Kartoju, pasirengė, nes jis nemokėjo ilsėtis. Kaip kantri, darbšti bitelė vis judėjo, sielojosi, kad lietuviai sugyventų, kad bent didžiąsias savo šventes atšvęstų bendrai.
Velionio darbštumas, kantrybė, taktas, nemeluotas patriotizmas subūrė apie jį nemažą būrelį draugų; gi kai
A.A. Vladas Liubartas
jo netekom, koplyčioje, bažnyčioje, kapinėse, lietuvių salėje, susirinko visi Phoenix’o lietuviai, kas, deja, jau senokai bebuvo. Tad ir miręs Vladas Liubartas atliko didelį darbą, mus apjungdamas.
Vladas Liubartas buvo gimęs 1900 m. Vos 18 metų jaunuolis bebūdamas išgirdo šauksmą stoti savanoriu, kad gintų savo kraštą. Negailestinga mirtis jį tykojo visuose frontuose: bolševikų, bermontininkų, lenkų, bet laimės ir sumanumo lydimas jos išvengė. Neišvengė tada, kai atėjo laikas poilsiui. Lyg kas tai būtų padėjęs jam užrašą: tu gimei darbui, ne poilsiui.
Tad nors miręs, Vladai, ilsėkis svetimoje žemėje. Likimas taip lėmė, kad šiam paskutiniam poilsiui negalėjai pasirinkti vietos savo numylėtame krašte. Toli nuo tavo numylėto Panevėžio, Ramygalos, toli nuo žemės sklypelio, kurį gavai kaip savanoris, kurį taip puoselėjai, mylėjai, savo triūsu pavertei į pavyzdingai gražų kampelį.
Prie kūrėjo-savanorio, Vyčio Kryžiaus kavalieriaus karsto susidaro aplinka ir nuotaika giliai pagalvoti, padaryti palyginimus, savo mastu gal ir skirtingus, bet esme panašius: kad susiburti krūvon — reikia aukos. Simo Kudirkos tragedija pašaukė į pirmąsias lietuviškas gretas ir tuos, kuriuos senai ten bematėme. Vlado Liubarto mirtis Phoenix’o lietuvius subūrė apie jo karstą, visus. Gal prisiminėm Vlado dažnai kartotus žodžius: "Turėkime gerą valią, pažabokime savo ambicijas, dirbdami organizacinį darbą, pamirškime savo asmeniškus reikalus, tada ir sugyventi pajėgsime.” Šiuos savanorio žodžius verta daug kam ir dažnai prisiminti.
B. U.
A.A. PAULINA GAVELIENĖ
Sugirgždėjo niūrūs kapinių vartai naujam karstui, pridengtam Vyties Kryžiaus vėliava. 1972 metų mirusių rikiuotės dešiniam sparne pagal nepermaldaujamo mirties Angelo norą, atsistojo a.a. Paulina Gavelienė. Tai buvo tikrai tauri lietuvė. Susipažinau su velione 1945 metais Doerferdeno DF stovykloje. Tyli, rami, visada pasiruošusi padėti kitam, tarsi savų bėdų visai neturėtų. Tai viena iš nedaugelio moterų Vyties Kryžiaus kavalierių laisvam Vakarų pasaulyje. Apie tą reikalą leiskime kalbėti jai pačiai:
“...Taigi buvo šitaip: Lietuvos nepriklausomybės kovų metu Joniškėlio mirties batalionas aršioje kovoje su bolševikais buvo atkirstas nuo pagrindinio ryšio su Kaunu ir Vilniumi. Ryšio užmezgimas batalionui turėjo gyvybinės reikšmės. Bet koks laiško ar rašto vežimas būtų tikra mirties bausmė, nes reikėjo pralysti pro gana tankų bolševikų apsupimo tinklą. Bataliono vadas esamą padėtį nupasakojo žodžiu. Išsiruošėme į Kauną abidvi su drauge. Jį pasiekėva. Gavome įsakymą batalionui raštu, antspauduotame voke. Mano draugė liko Kaune, grįžau viena. Vykstant pro bolševikų užtvaras apsimečiau kurčia ir nebyle. Vokas buvo tuščiame abrako maiše, ant kurio sėdėjau. Nutilus mūšių aidams, už tą žygį buvau apdovanota Vyties Kryžiumi.”
Velionė, nuo pat atvykimo į Adelaidę, 1950 metais, aktyviai įsijungė į lietuvišką gyvenimą. Buvo nenuilstama moterų sekcijos talkininkė visuose sekcijos darbuose, garbės narė LVS Ramovės ir Adelaidės L. Namų sąjungoje, nenuilstama Adelaidės Lietuvių žinių ekspedicijos talkininkė.
Ruošiant Naujų Metų baliui užkandžius Lietuvių Namuose ji staiga pasijuto blogai. Skubiai nuvežus į Karališkąją Adelaidės ligoninę, jai buvo padarytos net dvi operacijos. Deja, antrosios ji jau neišlaikė.
Mirė sausio 11 dieną. Frank Siebert laidotuvių koplyčioje sausio 12 su velione atsisveikino gausus adelaidiškių būrys. Palaidota sausio 13, sulaukusi 75 metų.
Kaip gaila, kad ištiko tokia skaudi dalia. Brolis, generolas Navakas, žuvo 1945 m. Pomeranijoje. Sūnus, tik baigęs Adelaidės universitetą, prieš keletą metų mirė smegenų uždegimu. Liko marti Irena. Nuoširdi užuojauta jai.
Kapinėse su velione atsisveikino Ramovės pirm. Vl. Patašius. Laidotuvių apeigas ir gėdulingas mišias atlaikė kun. A. Kazlauskas.
VI. Dumčius
(“Mūsų Pastogė, 1971.1.31)
A.A. Paulina Gavelienė
A.A. PLK. INŽ. STASYS BIRUTIS
Kam gailėtis, kas žuvo ir sugrįžti nebegali?
Tegul šviečia žvaigždė jų kapams!
Atgyvenome amžių, savo įnešėm dalį;
Laikas vietą užleisti vaikams.
Maironis
Negailestinga mirtis, tarsi koks šienpiovis, be atodairos kerta pradalgiais Lietuvos gynėjus — karius ir jų vadus, kurių mes čia nebedaug turime ir kurių mums labai trūksta. Karo audrų, mūšių ir kitų sunkių išgyvenimų ir čia dirbdami ne savo specialybėse, o dažnai sunkų fiiznį darbą, išvarginti, jie kaip tie rudens lapai krinta.
Štai ir vėl naujai supiltas, inž. pulkininkui Stasiui Biručiui kapas.
Stasys gimė Šiauliuose 1893 metais, rugpiūčio mėn. 6 d., daktaro Konstantino Birutavičiaus šeimoje. Pradžios mokyklą ir gimnaziją baigė Šiauliuose. Ją baigęs 1911 m. išvyko į Petrapilį. Gerai pasiruošęs, išlaikė konkursinius egzaminus į Technologijos instituto Chemijos skyrių. Egzaminams pasiruošti jam daug padėjo prof. Viktoras Biržiška. Petrapilyje Stasys gyveno su savo pusbroliu Pranu Biručiu, čia jie aktyviai veikė studentų rateliuose ir dalyvavo Petrapilio lietuvių politiniame ir kultūriniame gyvenime.
I Pasauliniam karui prasidėjus Stasys, jau 4-to kurso studentas, buvo mobilizuotas ir pateko į Petergofo Praporščikų ir Karin. Elektrotechnikos mokyklą. Ją baigęs, buvo paskirtas į jūrų žinybos Mokslinę Karo laboratoriją, čia jis sulaukė karo pabaigos ir išgyveno visas baisybes rusų revoliucijos.
1920 m., drauge su būreliu civilinių, kurių tarpe buvo Kipras Petrauskas,
dainininkė Grigaitienė, Jasaičių šeima ir kiti, Stasys su šeima grįžo į Lietuvą.
Iš likviduotos Lietuvos Krašto Apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos skyriaus išduoto inž. Stasiui Biručiui tarnybos lapo, surašyto 1941 m. balandžio mėn. 28 d., matyti, kad St. Birutis 1920 m. balandžio mėn. 27 d. buvo mobilizuotas ir paskirtas į Inžinerijos skyrių ypatingiems reikalamas karininku; Vėliau, Gamybos skyriuje, jis ėjo įvairias pareigas.
Didelę savo tarnybos dalį St. Birutis praleido užsieniuose, komandiruotėse įvairiais kariniais reikalais: užpirkimui karo medžiagų ir ginklų, susipažinti su naujais karo ginklais ir kitais svarbiais ir slaptais reikalais. Jis aplankė net po kelis kartus ir išbuvo komandiruotėje ilgesnį laiką šiose valstybėse: Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Čekoslovakijoje, Suomijoje ir Latvijoje.
Už gerą ir pavyzdingą elgesį, už atliktus didelius darbus tautai ir Tėvynei, Prezidento aktais jis buvo apdovanotas: Vytauto Didžiojo 4 laipsnio ordinu, Didž. Lietuvos Kun. Gedimino 3 1. ordinu ir Lietuvos 10 m. Nepriklausomybės medaliu.
1927 m. jis baigė Vokietijoje Šarlotenburgo Aukšt. mokyklą ir gavo dipl. inžinieriaus laipsnį.
1941 m. gegužės 25 d. plk. Birutis rusų-bolševikų buvo paleistas atsargom
Antrą kartą bolševikams veržiantis Lietuvon plk. Birutis su šeima pasitraukė į Vakarus. Amerikiečiam užėmus Vokietiją St. Birutis kurį laiką buvo lietuvių pabėgėlių stovyklos viršininku, kur sėkmingai tvarkė visų reikalus. Nemažą dalį vyrų jis išleido į JAV sargybų ir darbininkų kuopas. Lietuviai buvo patenkinti ir džiaugėsi, kad turėjo gerą ir teisingą tėvišką jo globą.
1949 metais St. Birutis su šeima atvyko į Ameriką ir apsigyveno New Yorke. Čia gavęs darbą (žinoma, ne savo specialybėje) tvarkėsi kaip ir visi lietuviai, emigrantai. Sulaukęs pensijos pasitraukė iš darbo ir ramiai gyveno šeimos aplinkoje, tačiau labai ilgėjosi gimtųjų Šiaulių.
Karo audros ir tremtis per anksti palaužė St. Biručio sveikatą. Kelis mėnesius pasirgęs, ir vis trokšdamas grįžti į Lietuvą, atsiskyrė su šiuo pasauliu. Jis mirė Brooklyne 1972 m. sausio 26 d. Šeimos ir bičiulių nemažo būrio buvo palydėtas į amžino poilsio vietą į St. Charles kapines, Long Island, N.Y.
Gaila šeimai netekus brangaus vyro, tėvo ir senelio, o mums lietuviams gero kaimyno, malonaus, ramaus ir darbštaus tautiečio, kurs taip mylėjosavo gimtąjį kraštą, dėl jo sielojosi ir nuoširdžiai dirbo.
Paliko našlė žmona, med. daktarė, Aldona Čiarneckaitė-Birutienė, atžymėta Vyčio Kryžiaus ordinu, trys sūnūs su žmonomis ir anūkais, brolis Vaclovas ir kiti giminės, kuriems reiškiame nuoširdžią užuojautą, kaimynas
Jurgis Kiaunė ir šeima
