TAIGOS DAR NEIŠKIRSTOS SIBIRE
Šiandien, nors ir pavėluotai, tenka man pristatyti jums didelę, iliustruotą ir nuotraukomis praturtintą, 1970 m. Vilties d-jos išleistą, šaulės, mokytojos, Sibiro tremtinės Stefanijos Rūkienės knygą “Grįžimas į Laisvę”. Tai tąsa jos 1968 m. išleistos knygos “Vergijos kryžkeliuose”, kurią ji buvo dedikavusi Sibire žuvusiems ir įnirusiems lietuviams. “V.K.” — tai autorės antkapis jų nežinomiems ir baigiantiems nykti kapams. Šios abi knygos privalėtų būti kiekvieno lietuvio knygų spintoje. Nors jau 30 metų prabėgo nuo šiurpiųjų trėmimų, ir tie klaikūs išgyvenimai atsidūrė mūsų pasąmonės tolimiausiose kertelėse, tačiau privalome įsigilinti į šias knygas ir suprasti, kad komunizmo kėslai nepasikeitę, jų tikslai tokie pat. Turime budėti, kad gero patogaus ir sotaus gyvenimo užliūliuoti, nepakliūtume į raudonojo vampyro užmaskuotą tinklą ir kad ir mūsų kaulai nesimėtytų Sibiro taigose ar tolimosios šiaurės tundrose. .......
“V.K.” autorė vaizdžiai ir detaliai piešia vaizdą po vaizdo šiurpių 1941 metų dienų, kai komunistų operatyviniai daliniai, nakties skraistės dengiami, iš miegančių lietuviškų sodybų, vienkiemių, miestų ir miestelių grubiai kėlė numatytąsias aukas ir davę 15 minučių laiko pasiruošti, vežė į stotis ir grūdo į prekinius vagonus tolimai kelionei į šaltąjį Sibirą ar šiaurės vergų stovyklas. Ji pasakoja kaip komunistai nepasigailėjo nei kūdikių, nei ligonių, nei žilagalvių senelių; kaip užkaltuose vagonuose, be oro, duso ir silpo vaikai, moterys ir vyrai; kaip kentė baisiausią troškulį ir veltui maldavo lašelio vandens, nors mirštantiems kūdikiams atgaivinti; kaip, be gydytojų ar vaistų pagelbos, mirė silpnesnieji.
Nupasakoja — kaip po ilgos ir labai varginančios kelionės gyvi likusieji, pagaliau, alkani ir nuskurdę pasiekę Sibirą, turėjo be valdžios ar partijos pagelbos, ieškotis kampo prisiglausti ir įsikurti primityviausiose sąlygose ir jau už poros dienų pradėti vilkti sunkaus ir neįprasto darbo jungą. Darbo, kuris ir sočiam, sveikam, įpratusiam darbininkui būtų sunkus, juo labiau išbadėjusiam, baisaus šalčio kankinamam tremtiniui. Ir nupasakoja autorė kaip ima dygti vienas po kito kapai, gyvenimo komunistiniame rojuje pakirstų tremtinių. Jei “V. K." autorė sugebėjo skaitytojui perduoti tą begalinę baimę beteisio, nuolat persekiojamo, biauriausiais žodžiais koliojamo ir ujamo 20 šimtmečio komunisto vergo, tai savo “Grįžime į Laisvę" ji giliau pažvelgia į patį komunizmą ir nuplėšia jo apgaulingąją kaukę. Autorė parinko šiai knygai labai taiklų motto: Dejuoja vergijoj visi darbo žmonės. Paskendę skurde ir nelaimėj karčioj. Lygybės, brolybės ir laisvės svajonės Išnyko žiaurioj bolševikų valdžioj. Tas Putino ketureilis labai vaizdžiai apibūdina gyvenimą komunistiniame rojuje. “G. į L.” tarytum padidinamasis veidrodis, kuriame išryškėja visos komunistinės santvarkos blogybės, parodomas jų propagandos suktas melas. “G. į L." tai autorės kaltinamasis aktas tautų žudikui Stalinui, jo ištiktiesiems budeliams ir pakalikams.
Beveik du trečdalius knygos autorė skyrė keturiolikos metų savo gyvenimui Bakčare ir Tomske atvaizduoti, maždaug trečdalį — aštuonerių metų laikotarpiui Lietuvoje ir pabaigoje trumpai sustoja ir pažvelgia į gyvenimą Amerikoje. Įdomiai paliečia taip dažnai iškylantį bendradarbiavimo su kraštu klausimą, prisimena narsiuosius partizanus ir komunistams parsidavusią, Lietuvos okupantus garbinusią ir Stalinui odes rašiusią poetę Salomėją Nerį ir duoda, nors ir ne visai tikslų, jai žinomų Sibire žuvusių ar mirusių tremtinių sąrašą.
Tačiau, kurį laikotarpį autorė be-vaizduotų, ji visur randa ryškių pavyzdžių komunistinės propagandos melui pailiustruoti. Stebiuosiu autorės įžvalgumu, atmintimi ir sugebėjimu taip vaizdžiai, be tulžies, tačiau nevyniojant į vatą, viską atkurti ir perduoti skaitytojui. Ir slenka, kaip kino ekrane, vaizdas po vaizdo. Vaizdai šiurpūs, dažnai jaudinantys, kartais, to neišgyvenusiems, sunkiai įtikimi. Autorė keliais atvejais rašo: “tremtiniai buvo nesugriuvę, į gyvenimą kabinosi nagais kaip įmanydami, nes švietė vilties kibirkštėlė kada nors grįžti į tėvynę. Ir kūrė raudonųjų komunistų vergai gerbūvį partijai, o sau skurdžiausią pragyvenimą, palyginus su Malinovka šiokį tokį pagerėjimą — truputėlį daugiau bulvyčių — to pagrindinio Sibiro vergų maisto. Retkarčiais kąsnelio duonutės, didelesnio gyvenamojo kampo, o retais atvejais savo nuosavos mažytės gryčiutės”... Pagaliau, ar galėjo būti kitoks gyvenimas, kada autorė, už mėnesio darbą, gaudavo 150 rublių, o mažas kibirėlis bulvių kaštuodavo 70 rublių, stiklinė spanguolių, vienintelių uogų kurių tremtiniams teko matyti — 10 rbl., o apie prekes, kaip lydytą sviestą — kg. 500 rublių, lydytų taukų — 400 rbl., 16 kg. miltų — 700 rbl., vargšai tremtiniai tik svajoti tegalėdavo ... Galėjo autorė, kasdien, pagal kortelę, parduotuvėj nusipirkti 300 gr. duonos ir už ją turėdavo per mėnesį sumokėti 48 rbl., arba trečdalį mėnesinės algos. Bet anksti atsistojusi į eilę ir ilgai joj išstovėjusi dažnai jos negaudavo, nes pritrūkdavo... Ir štai sovietinė lygybė: 49 psl. autorė rašo: “partiečiai su duona vargo neturėdavo. Jie duoną gaudavo įstaigose, arba pirkdavosi tik partiečiams skirtoje krautuvėje, kuri buvo pristatyta prie univermago šono. Ten buvo ne tik duonos, bet ir miltų, kruopų ir kitokių prekių. Ta uždara krautuvė taip ir durdavo visiems nepartiniams į širdį, kada suvaryti klausydavome paskaitų, kuriose buvo giriamas sotus sovietinis gyvenimas ir visada pabrėžiama, kad partija ir vyriausybė labai rūpinasi dirbančiųjų klasės reikalais, kad tik sovietinėje valstybėje yra lygybė, brolybė ir vienodas visų piliečių traktavimas.” 50 psl.: “Vaikų namų auklėtojams buvo leidžiama valgyti kartu su vaikais valgykloje. Instruktoriai buvo traktuojami kaip auklėtojai. Pastebėjau, kad valgykloje valgo ir kai kurie darbininkai. Už pietus per mėnesį reikėjo mokėti aštuoniasdešimts rublių. Tai valdžios nustatyta kaina ir reikia pasakyti nebaisi. Auklėtojai ten valgydavo pusryčius ir vakarienę ir direktorė užsimerkdavo. Paprašiau ir aš, kad pietus leistų valgyti valgykloje. Neleido.” Štai kokia toji komunistinė lygybė. Tai tik du pavyzdėliai, o jų knygoje daug.
Nors skelbia, kad mokslas visiems nemokamas ir prieinamas, tačiau tremtinių vaikams patekti į aukštąsias mokyklas beveik neįmanoma, o jei vieną antrą priima tai tik tam, kad galėtų visais propagandos varpais skambinti ir šaukti, kokie mes geri. 126 psl. autorė duoda ryškų pavyzdį kaip negražiom priemonėm užkerta kelią tremtinių vaikams siekti aukštojo mokslo. Jos vokiečių kalbos klasėje buvo tremtinių asiriečių labai gabus ir stropus sūnus Dovydas. Baigęs vidurinę mokyklą jis galvojo važiuoti į Tomską ir stoti į Politechnikos institutą. Dovydas stengėsi egzaminus išlaikyti pirmuoju mokiniu ir gauti aukso medalį. Blogiausiu atveju baigti antruoju ir gauti sidabrinį medalį. Jis tikėjosi, kad baigęs mokyklą su medaliu vistiek kaip nors pateks į aukštąją mokyklą. Mokyklos direktorius turi įsakymą neduoti medalių tremtinių vaikams, kad jie nelįstų į aukštąsias mokyklas.
“Direktorius pasikviečia mane į savo kabinetą ir liepia parašyti Dovydui trejetuką iš vokiečių kalbos. Direktoriui mandagiai pasakau, kad tas mokinys vokiečių kalbą moka labai gerai ir dabar aš negaliu pasakyti, kaip jis atsakinės. Gal jis bus vertas ir dvejetuko..
“Dovydas vokiečių kalbą atsakinėjo puikiai ir aš jam parašiau penkis. Vėliau tokį įsakymą gavo fizikos mokytojas ir anam gerajam mokiniui parašė trejetuką ir tuo užkirto kelią jam baigti mokyklą pirmuoju.”
414 psl.: “Sakoma, kad Sovietų Sąjungoje žmonių luomai jau panaikinti. Visi žmonės pagal skelbiamą komunistinę teoriją turi būti lygūs ir turi teisę lygiai naudotis šalyje turimomis gėrybėmis. Tačiau skirtumas tarp žmonių yra labai didelis — tai komunistai ir nepartiniai. Komunistai irgi dar skiriasi: paprasti eiliniai darbininkai ir vadovaujančių komunistų šviesuomenė. Pastarieji yra baigę aukštąjį mokslą arba bent vidurines mokyklas. Jie visi yra baigę partines mokyklas ir gerai pakaustyti komunistiniais mokslais ir jų politika. Tokie visur užima vadovaujančias vietas: fabrikuose, įmonėse, prekyboje, mokyklose, valstybinėse įstaigose, tarybiniuose ūkiuose ir kolūkiuose. Dauguma turi valdiškus automobilius ir pėsti nevaikšto. Paprastai partiečių atlyginimai nežinomi, nes jie nuo masių slepiami. Komunistai gauna dideles asmenines pensijas, turi valdiškus butus, gauna iš sandėlių papigintomis kainomis prekes, ligoninėse gydomi atskirose palatose.” Ar bereikia komentarų?
Teorijoje visais dirbančiaisiais valstybė rūpinasi, susirgusius gydo. Praktikoje, 21 psl. rašo: "Šienauti buvo paskirtas ir Jonas Daugėla. Jis sirguliavo ir skundėsi skausmais krūtinėje, bet jo visai nuo darbo neatleido. Apsistojom jau man pažįstamoj vietoj. Tai buvo tas pats arti pasiekos apgriuvęs kiržako svirnelis.
Grįžome visi pietų. Jonas kartu su visais papietavo, bet skundėsi, kad jam skauda galvą. Po pietų leido visiems pusvalandį pailsėti. Jonas užlipo palėpėn ir atsigulė.
Po pertraukos brigadininkas visus kelia ir ragina į darbą, bet Daugėla nesikelia ir nuo aukšto nelipa. Užlipo patikrinti — rado jau mirusį.”
Nebuvo Jonas nei kapitalistas, nei buožė, nei liaudies priešas, tad už ką jį ištrėmė, kodėl jis turėjo mirti be pagelbos, visai vienas ?
Cituoju iš 23 psl. “Visai nesuprantama, už ką Daugėlą ištrėmė Sibiran. Tai buvo neturtingi Lietuvos kaimo žmonės, kurie niekam nesimaišė po kojoms, o kasdieninės duonos kąsnelį patys užsidirbdavo. Tiesa, Jonas buvo šaulys . ..”
68 psl.: “Užėjo man apendicito priepuolis. Raitausi iš skausmo primatavimo kampe ant grindų kaip kirminas. Tuo momentu užėjo siuvyklon direktorė. Siuvyklos vedėjas Butas jai pasakė, kad Stefanija labai serga. Ta praskleidė užuolaidas, pažiūrėjo, bet nuo darbo neatleido. . .”
Tik susirgusi žarnų uždegimu ir netekusi sąmonės autorė buvo nugabenta į ligoninę ir greičiausia, tik todėl, kad nežinodami kokia liga ji sirgo, bijojo, kad neapkrėstų ligoninės namų auklėtinių.
Ir sirgo ir mirė buvę Lietuvoj vyrai ąžuolai: Vincą Gučį ir šimtus, jei ne tūkstančius kitų pakirto džiova. Džiova nuskynė ir jaunutę, buvusią Zarasų gimnazijos mokinę Aldutę Lukoševičiūtę. Yla, paleidimo iš vergų stovyklos išvakarėse, užmerkė akis .. . Gaila visų ne laiku, tokiose sąlygose žuvusių ar mirusių, bet šiurpiausia skaityti apie mažų vaikučių bado mirtį, o jų gale knygos esančiame sąraše radau net devynis . .. Sunku skaityti ir ašarom pasrūva akys, kai maža mergytė prašo mamytės valgyti, o ši žada išvirti bulvyčių. Mergytė prašo mažyčio gabalėlio duonutės, tik tokio kaip jos mažytis pirštukas. Mamytė duonutės neturi ir prašo dukrytės palaukti pavasarėlio, tada būsią ir duonytės. Deja mažytė pavasarėlio nebesulaukė ... Arba, 12 metukų Putinėlio Preibio mirtis, kai vaikas nori gyventi, bet mirtis jau stovi prie jo .. . Ir skleidžiam puslapį po puslapio ir matome sovietinio gyvenimo visus aspektus: sunkus darbas, nedatekliai, neteisybės, sunki kova už būvį. Menkutės prošvaistės — vieno kito sutikto žmoniškesnis elgesys, nuo artimųjų gauta žinutė, siuntinukas ir vėl vargai... Ir nustembant, kad mūsų karo metu pakeltieji vargai, palyginus su tremtinių vargais, buvo menkučiai ir mūsų šių dienų rietenos, pavydas, nesugyvenimas — tokie nereikalingi.
Ką gi randa autorė grįžusi Lietuvon? 345 psl. ji rašo: “Pirmieji Kauno vaizdai aiškiai byloja, kad Lietuvoje žmonės daug geriau gyvena negu Rusijos gilumoje, o ypač Sibire.” Tačiau didelis skirtumas yra tarp kolūkiečių ir miestiečių gyvenimo. Kolūkiečiai tikri 20 šimtmečio komunistiniai lažininkai. Jų gyvenimas skurdus ir jei ne giminių iš užsienių pagelba, būtų dar skurdesnis. Todėl kolūkiečiai nebebijo nei su giminėmis iš užsienio susirašinėti, nei siuntinių gauti.
Apie politiką ji rašo 450 psl. “Dabar žmonės Lietuvoje viešai politiniais klausimais nesišneka, nes baimė laiko uždariusi burnas. Bet naktimis ant šaligatvių ir ant tvarų prirašoma šūkių prieš rusus ir komunistus.”
413 psl.: “Ir mūsų komunistų taktika ta pati: laikyti mases skurde ir nepritekliuose. Jie gerai žino — kada žmogus alkanas, tada jam nerūpi jokios politikos.”
Lietuvoje vyksta rusifikacija: Vilniuje kai kuriose įstaigose tarnautojai jau kalba rusiškai. Lietuviai jaunuoliai, negalėdami patekti į Lietuvos aukštąsias mokyklas, važiuoja į Rusijos universitetus ir kartais ten su rusais ar rusėmis sukuria šeimas. Daugelis yra vežami į plėšimines žemes, ar turi tarnauti sovietinėje kariuomenėje, Rusijos gilumoje.
Labai nusmukęs yra moralinis gyvenimo lygis ir jam atstatyti, koks buvo laisvės laikais, dvidešimtmečio neužtektų.
Lietuvos vasarvietėse geriausias vasarines užėmę rusai. Partiečių vasarinės aptvertos tvora, kad pašaliečiai nematytų, kaip valdantieji poilsiauja. Autorė pastebi, kad ne tokį gyvenimą ji svajojo rasti grįžusi į
Lietuvą, todėl ji dažnai nesupranta bendradarbiavimo su kraštu šalininkų. Juk pagaliau ar gali būti bendradarbiavimas su banditu, kada jis atstatęs į tave ginklą, krausto tavo kišenius ir tave terorizuoja. Ar gali būti bendradarbiavimas, kada tave nuodija savo propagandos nuodais, o tavo nuomonės nenori net išgirsti. Ir įspėja autorė ir amerikiečius ir brolius, seses lietuvius, kad taigos dar neiškirstis ir šiaurėje reikia dar vergų rankų sovietiniams dievukams sukurti rojų.
Baigdama, noriu papasakoti apie laišką, kurį prieš truputį daugiau nei metus laiko viena lietuvė motina, gyvenanti Amerikoje, gavo nuo savo, buvusio žymaus sportininko, sūnaus. Jis atkentėjęs Sibire, išvargęs kasyklose, pagaliau grįžo į Lietuvą ir su motinos ir giminių pagalba gražiai įsikūrė, bet kasyklose gautoji silikozė jau baigė ardyti paskutinius jo plaučių likučius ir jis sukaupęs jėgas rašė motinai paskutinį laišką: “Kodėl aš buvau toks naivus, kodėl aš galvojau, kad niekam nieko blogo nepadaręs neturiu ko bijoti ir bėgti iš gimtoji krašto. Dieve, taip sunku mirti..Jis mirė, bet mes gyvieji nebūkime naivūs, kad netektų gailėtis. Koki kailį beužsivilktų vilkas, jis vistiek liks vilku ...
Kada kalbėsim apie bendradarbiavimą, prisiminkim dainos žodžius apie 1941 metais išvežtuosius:
Kai mus vežė iš namu.
Tuo plačiuoju keleliu—
Akmenėliai dundėjo.
Mums vargelį rokavo.
S. Kaunelienė
