"O, šventasis partizane, melskis už mus!"
(A. Kairio “Ištikimoji žolė”)
Nuo knygos pradžios Anatolijus Kairys veda skaitytoją per amžinąją Lietuvą. Tyli buvo Ji. Gynė ir gynėsi. Tie vardai dažni, perkeltinės prasmės: Tylėnų sodybos, Gintautų giminė, Vytautas Dainius. O mėlynų akių gražioji mergaitė Monika viską jungia. Matyta du kartu: vieną kartą iš arti, antrą — iš toli. Tai Ji, ta mūsų mylima Lietuva.
Iš arti taip atrodė:
“Už klėties tvartas ir ūkio padargams laikyti priestatas. Aplink juos, plačios vyšnių ir čerešnių eilės, paįvairintos baltomis ir mėlynomis slyvomis. Už jų — gardai kiaulėms, paršams ir paukščiams, užtvaros arkliams ir gyvuliams. Viskas tarp medžių, didelių ir mažų, vasarą pavėsis, žiemą užuovėja, amžinai draugiškai rankų glėby.
Kelią puošia senų liepų alėja, dabar išretinta. Pro liepas matyti laukai į abi puses, ežeras ir kelias pro Tylėnus.
Medžiai ir vaismedžiai slėpė Gintautus nuo lengvo plauko svieto linksmintojų ir šiaip nesvetingų žmonių — geriau neužeik, jei neieškai grožio ir ramybės. (13 psl.)
Daina, meilė, bičiuliškumas gaubė gyventojus. Kaimynas iš vakarų pusės, vadinamas Langė ir kaimynas iš rytų pusės — Norodovas siūlėsi Tylėnų gyventojams keistais, nepriimtinais sumanymais. Abeji kaimynai norėjo vienturtės rankos.
Taip prasideda įntryga, vis smarkėjanti, įsisiūbuojanti. Okupacijos keičiasi, tie kaimynai išnaudoja, persekioja ir skundžia tylius ir ramius, daina besipuošiančius gyventojus.
Vienus okupantus keičia kiti. Kyštelia pataikautojų, atsiranda pasiaukojančių. Kaimynai pykstasi. Paspendžiami spąstai baisų sprendimą sutarusiems kaimynams. Jiedu nepermaldaujami priešai, bet nutaria bendrai susijungę sunaikinti gražiąją. Ji sužeidžiama, bet abu niekšai žūsta.
Likti ar iškeliauti? Eiti į miškus partizanauati, ar išvykti į kitus kraštus? Partizanams padėti, ar jų nematyti ?
Kas bus, jei visi išbėgs? Kas atsitiks tada namams ir tėvynei? Ir Monika apsisprendžia likti, nors gerai žino, sunkus bus gyvenimas, nes vėl užeis rusai.
“Čia prasidėjo didžioji Tėvynės legenda, didysis keliavimas į nemirtingus sodus, į amžinai žaliuojančius savo žemės piliakalnius, kur gimsta didvyrių dainos, kur trykšta žalieji laisvės fontanai..
Baigiama: “Nieko daugiau Tylėnams nebeliko — tik darbas ir daina. Ir ištikimoji Monika. Amžinai nesenstanti, amžinai nemirštanti Monika. Kai nuvažiuosite į Tylėnus, pabučiuokite geltoną smėlį, kuriuo išbarstomi sekmadieniais takai”, — baigiama knyga.
Anatolijus Kairys romane “Ištikimoji žolė” davė gyvą paskutiniųjų Lietuvos dešimtmečių pasakojamąjį spektrą, pilną tautinių džiaugsmų, pakilimų, ir vėl kritimų, skausmų. Daug kovos, bet dar nei vieno partizano šūvio. Tauta tyliai kenčia.
Romane daug veiksmo, sakiniuose paslėpto. Įsiskaityti reikia. Lengviau knygą supras žinantieji Lietuvos paskutiniąją istorijos pastraipą. Mistiniais paversti, perkeltine išraiška vaizduojami pagrindiniai personažai įdomūs.
Išleido Laisvosios Lietuvos knygų leidykla, bei Lietuvos Atgimimo Sąjūdis 1971 metais leidinių nr. 2. Tiražas 1100 egz. Spaudė Morkūno spaustuvė. Viršelis dail. A. Rūkštelės. 254 psl.
** * *
Būtina išskirtinai ir labai nuoširdžiai padėkoti to romanų konkurso sumanytojui ir pravedėjui Valerijonui Šimkui su ponia, “Laisvosios Lietuvos” laikraščio įgaliotam leidėjui ir redaktoriui. Prie jų pakloto tūkstančio dolerių atsirado kilnių aukotojų: Maria ir Bruno Macianskiai, Janina ir Juozas Valiušaičiai, ir kiti. Jų dėka buvo įmanoma vertingas knygas išleisti. Tuo padėtas tvirtesnis pagrindas lietuvių partizaninei literatūrai.
Kovojančiai lietuvių tautai labai svarbu palikti gerų knygų apie tuos mūsų šventus Partizanus, kaip juos Anatolijus Kairys pavadino. Kiekvienas lietuvis rašytojas, poetas turėtų palikti savo duoklę, ne kaip pareigą, bet kaip tautinę būtinybę. Pavergtieji, žinome, tokia tema negali rašyti.
Viena tema turi gausybę versmių, kurių tris, visiškai skirtingas, taip gražiai pavaizdavo mūsų rašytojai: Jurgis Gliauda, davęs “Aitvarai ir giria”, Anatolijus Kairys — “Ištikimoji žolė” ir Aloyzas Baronas — “Vėjas lekia lyguma”. Šias knygas privalėtų įsigyti, atydžiai perskaityti ir savo bibliotekoje turėti kiekvienas lietuvis. Pavieniui perkant jos visos kainuos 12 dol. 50 ct., bet “Laisvosios Lietuvos” leidykla, pasiekiama adresu 2618 West 71st Street, Chicago, Illinois 60629, U.S.A., perkant ar užsisakant visas tas tris knygas iš kart, daro nuolaidą ir parduoda už 10 dol. Nepagailėkite kilniam, gražiam tikslui dešimties dolerių. Nusipirkite sau, ar kitiems padarykite nepamirštamą dovaną. Algirdas Gustaitis
