ŠEŠUPĖ
Baladė
J. V. SŪDUVAS
Tenai, kur Šešupė, visų numylėta,
Pureno lietuvis žemelę tėvų.
Motulė ten pasaką sekė sūneliui
Apie pilies kalną galiūnų savų.
“Jei priešas piktasis mūs laisvei grasintų,
Tai raitelis baltas išvestų kovon
Senovės galiūnus, kur pilkalny miega
Ir laukia tik ženklo išeiti švieson!”
Ir bėgo taip dienos. Sūnelis išaugo.
Paguoda jis buvo ir džiaugsmas tėvų.
Atsiminė visad jis sakmę motulės,
Nors ji jau ilsėjos kalnely kapų.
Gražiųjų, saulėtų metelių ten pynę
Nusinešė jūron Šešupės banga.
Ir sodai žydėjo gimtinėj sodyboj,
Ir laimę sau pynė jaunoji šeima.
Pamilo jaunuolis milžinkapį vieną;
Sėdėjo paunksmėje medžių senų.
O sutemoms šydą beskleidžiant pašlaitėj,
Jis klausės žavingų lakštučių dainų.
Birželio žieduos vieną vakarą tylų
Rymojo jaunuolis, jį supo svaja.
Pro pilkąjį rūką jis raitelį baltą
Pamatė ant kalno augštai danguje.
Jam širdį suspaudė regėjimas šitas.
Nelaimę jaunuolis pajuto tautos.
Rytinėj padangėj perkūnai sugriaudė,
Nors nedrumstė audros mėlynės žydrios.
Ir, kalnui sujudus, į srovę nugriuvo
Statusis jo šlaitas iš pusės rytų.
Pabūgo ir upė ženklų nematytų,
Nerimdama blaškės tarp savo krantų.
Neveltui žaibavo ir pilkalnis griuvo.
Neveltui Šešupė paslydo vagoj.
Tai priešo siaubingo pulkai nematyti
Užplūdo mūs šalį birželio dienoj ...
Kartu ir nelaisvė su jais atkeliavo,
Ir žengė lietuviai trėmimų keliu.
Krauju partizanų nutiško sodybos,
Nutiško ir gėlės pakrančių žalių.
Žibutė pražydo ant karžygio kapo
Ir stiepias į saulę po laisvės kovų.
Nuo amžių skubėdama, kalba Šešupė
Lietuviui, purenančiam žemę tėvų:
“Neverki, tėvyne, žaizdas aš tau plaunu
Skaidriąja banga, kaip viltis, amžina.
Kovoj dėlei laisvės daug kraujo praliejus,
Vėl kelsies didinga, graži ir jauna!”
