Partizanai: Istorija ir dabartis

Kronika

KPT. PRANAS GUŽAITIS DVIEJŲ OKUPANTŲ SŪKURIUOSE

O. ŽADVYDAS

Antros bolševikų okupacijos metu, 1948 m. gegužės 23 d., Kuršių kaime, tėvo ūkyje, rusų enkavedistai areštavo kpt. P. Gužaitį. Iki liepos 21 d. jis buvo tardomas, o vėlesnis jo likimas yra nežinomas. Taigi, jau suėjo 23 metai kai jis neteko laisvės, dingo be žinios kaip ir tūkstančiai Lietuvos karių patekusių į enkavedistų rankas.

Jis neišvengė tarnybos nei raudonojo, nei rudojo okupanto laikais, tačiau išliko tikru lietuviu, patriotu. Jis drąsiai gynė Lietuvos krašto ir lietuvių reikalus, nors jam grėsė pavojus gyvybei.

Čia pažymėsiu keletą faktų, kaip Pranas gynė lietuvius vokiečių okupacijos metu. Tuo laikotarpiu jis ėjo Raseinių aps. viršininko pareigas. Šiauliuose gebietskomisaras Gewecke kartą sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo Šiaulių apygardai priklausiusių apskričių — Kretingos, Mažeikių, Raseinių, Šiaulių, Tauragės ir Telšių viršininkai. Pasitarimo tikslas — išsiaiškinti priežastis ir pašalinti kliūtis, trukdžiusias apskritims paskirtų karo prievolių normų įvykdymą. Vokiečių civilinės administracijos reikalavimai buvo griežti. Prieš pasitarimą gebiestkomisaras buvo sušaukęs apygardos susirinkimą ir už neatlikimą ūkio prievolių suėmė keletą lietuvių pareigūnų, jų tarpe ir plk. ltn. Budraitį, Telšių aps., Paruošų skyriaus viršininką.

Pasitarime kpt. P. Gužaitis pareiškė, kad ne visas priežastis čia galima nurodyti, nes tai liečia Reicho pareigūnus, kurių elgesį lietuviai neturi teisę kritikuoti, nes už tai gali susilaukti nemalonių pasekmių — kaceto. Gebietskomisaras atsakė, kad karo metu tiek vokiečiai, tiek lietuviai privalo atlikti pavestas pareigas. Visos pasitaikančios negerovės šiame pasitarime turi būti išsiaiškintos ir už tikrus faktus niekas nebus baudžiamas, tad juos reikia būtinai nurodyti.

Reichas jau buvo pradėjęs kolonizuoti okupuotą Lietuvą. Į ūkius lietuvių, kurie bolševikų buvo išvežti į Rusijos priverčiamo darbo stovyklas, ar repatriavę į Vokietiją, vokiečių civilinė administracija įkurdinėjo vokiečius atvežtus iš Vokietijos. Jie tiesioginiai priklausė gebietskomisarams ir naudojos ypatingomis privilegijomis.

Kpt. P. Gužaitis nurodė faktą, kad Raseinių apskrityje vokietis, įkurdintas plk. Raimundo Liormono ūkyje, atsisakė taisyti kelią, o apie kitas prievoles netenka jam ir nurodinėti. Vietoje pristatinėti pieną į pieninę, jis iš pieninės dar gauna sviestą. Be to, ūkis yra aprūpintas iš lietuvių ūkininkų atimtais naminiais gyvuliais. Savo laiku ūkis buvo našus, o dabar iš jo jokios naudos, net neatlieka karo uždėtos prievolės. Gi, tikrasis to ūkio savininkas plk. R. Liormonas yra geštapo kalinamas Tilžės kalėjime o jo sūnus mobilizuotas į vokiečių kariuomenęę, kovodamas prieš bolševikus, kautynėse prie Ilmenio ežero žuvo. Toki faktai negiamai veikia į lietuvius ir nestebėtina, kad vyrai vengia stoti į bandomą organizuoti lietuvių legioną, bei vykti į Vokietiją darbams. Kpt. P. Gužaitis, ta proga, kreipėsi į Geweckę, kaip į tiesioginį viršininką, kad plk. R. Liormonas būtų paleistas iš kalėjimo ir grąžintas į Lietuvą, į savo ūkį.

Gal dar ir kitos lengvinančios sąlygos buvo pritaikytos ir plk. R. Liormonas buvo paleistas iš kalėjimo ir gražintas į Lietuvą. Tačiau aiškus faktas, kad kpt. P. Gužaitis drąsiai gynė lietuvio reikalą ir laimėjo.

Dar kitas įvykis. Vokiečiai reikalavo didelio skaičiaus vyrų darbams į Vokietiją. Kpt. P. Gužaitis ir čia jieškojo būdų, kad išsaugojus vyrus nuo išsiuntimo į Vokietiją. Tytuvėnų vls. gyveno du broliai, Vincas ir Edvardas Jasavičiai. Vincas buvo sveikas ir tiko darbui. Edvardas buvo invalidas, jo kairiosios rankos buvo nukirsti keturi pirštai. Kai vyrai buvo pašaukti į Raseinių darbo (arbeitsamto) įstaigą, į sveikatos tikrinimo komisiją, šaukimą “per klaidą” gavo Edvardas, invalidas. Komisijoje dalyvavęs vokietis pamatęs invalidą, paklausė Gužaičio, kodėl jis parenka invalidus, netinkamus darbui. Gužaitis paaiškino, kad tas invalidas yra stalius ir neblogai dirba namuose, todėl sėkmingai galėtų dirbti ir Vokietijoje. Vokietis, aišku, invalido nepriėmė ir įspėjo, kad ateityje vyrų be pirštų, vienarankių, ar vienakojų nešauktų komisijon. Taip Gužaičio pastangomis liko namuose abu broliai.

Kai gebietskomisaras Gužaitį pareikalavo pasiaiškinti, kodėl liko neįvykdyta miško medžiagos skirta norma, kuri buvo įsakyta suvežti į geležinkelio stotį Gužaitis atsakė, kad jis jis pareikalavo iš gebietskomisariato ūkio dalies reikiamą kiekį geležies, o gavo tik tiek, kad nepakako aprūpinti net vieną kaimą. Juk be ratlankių, pavažų, pasagų argi galima vežti miško medžiagą. Gavus pareikalautą kiekį, bus įvykdyta ir norma. Taip pagrįstai, apgalvotai buvo įtikinami vokiečių civilinės administracijos pareigūnai ir jie dėl neįvykdytų normų nereaguodavo.

Kpt. P. Gužaitis yra išsireiškęs, kad priešams okupavus Lietuvą, lietuviui inteligentui, o ypač karininkui, netinka lindėti užkampy ir laukti geresnių laikų. Reikia kovoti už savo krašto ir gyventojų reikalus. Tarnaujant pas okupantą, galima žymiai daugiau nuveikti, nes nuo lietuvio patrioto savieji mažiau nukentės, nei nuo pačio okupanto, jei jis betarpiai mūsų reikalus tvarkys. Pranas savo tarnavimą pas okupantus pateisino. Jis kovojo gindamas Lietuvos ir lietuvių reikalus.

Kpt. P. Gužaitis gimė 1904 m. Kuršių k., Tytuvėnų vls., Raseinių aps. 1920 m. baigė pradžios mokyklą, 1923 m. — Šiluvos vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojo į Dotnuvos Žemės Ūkio technikumą, bet ši sritis jo nepatenkino ir 1925 m. jis įstojo į Šiaulių Mokytojų seminariją, kurią 1929 m. baigęs buvo paskirtas mokytoju į Petrošių pradžios mokyklą.

1930 m. buvo pašauktas atlikti karinę prievolę ir kaip turintis atitinkamą cenzą, buvo pasiųstas į Karo mokyklą, kurią 1932 m. baigė pirmuoju. 1939 m. baigė Belgijoje, Briuselio Karo akademiją. Bolševikams okupavus Lietuvą, buvo pervestas į 29 Teritorinį korpą. 1941 m. bolševikams suiminėjant ir vežant į Rusijos priverčiamo darbo stovyklas lietuvius karius, Pranas, vengdamas išvežimo, pasitraukė iš raudonosios armijos ir grįžo į namus. Tačiau, jis neišvengė vokiečių nelaisvės, iš kurios buvo paleistas 1942 m. Grįžęs buvo paskirtas Raseinių aps. viršininko pavaduotoju, o vėliau ir viršininku.

1944 m. balandžio 24 d. jis įstojo į Vietinę rinktinę ir buvo paskirtas į Karo mokyklą, Marijampolėje. Vokiečiams jėga likviduojant Vietinę rinktinę, birželio 16 d. iš jos pasitraukė ir veikė pogrindyje. Iki VLIKo suorganizavimo, jis buvo Tautos Tarybos narys, vėliau palaikė ryšius su VLIKu. Dalyvavo pasitarime Kaltinėnuose, kuriame vokiečiai buvo sumanę įsteigti lietuvių SS dalinius. Tačiau lietuviai pasipriešino ir jokio nutarimo nebuvo primta.

Vokiečių frontui traukiantis iš Lietuvos, Pranas nesitraukė | Vakarus. Jį enkavedistams suėmus, jis tardomas nurodė: “Aš visą laiką slapsčiausi savo tėvo ūkyje, jokioms gaujoms bei organizacijoms nepriklausiau ir nenorėjau priklausyti. Pas tėvą daržinėje įrengtame bunkeryje slapsčiausi vienas. Apie tai, kur yra bunkeris, žinojo mano brolis Kazys ir sesuo Paulina; išskyrus juos, daugiau niekas nežinojo, kur esu. Aš tikrai gerai žinojau apie įstatymus dėl legalizavimosi ir pats juos skaičiau, tačiau netikėjau jais ir nėjau legalizuotis.” Taip kovojęs už savo kraštą, Pranas, pagaliau, tapo rusiškojo komunizmo auka. Tokio pat likimo susilaukia ir dabar lietuviai patriotai iš raudonojo okupanto.

Gen. Stasio Dirmanto ŽODIS,

tartas 1971.VI.20, dedikuojant prezidentams A. Stulginskiui ir K. Griniui ramovėnų pasodintas eglaites.

Ekscelencija, Lietuvos Respublikos Generalinis Konsule, sesės ir dukros Birutininkės, broliai kariai Ramovėnai ir visi gerbiamieji ir malonūs čia vykstančio dalyviai.

Kaip papildomųjų medelių pasodinimo sumanytojas, tariuos, turiu teisę ir jaučiu pareigą ir aš tarti Jums keletą minčių užbaigiant gal dešimtuką čia pasakytų prakalbų.

Daugiausia — apie tai, kuriuo tikslu kariai-ramovėnai, prieš keletą metų, prie Lietuvos prezidento sava ranka pasodintos, štai, tos eglės, ant žmogaus ūgio akmens parūpino bronzinėje lentoje atliedintą atatinkamą įrašą, o prieš porą savaičių pasodino porą šitų, dar jaunų, grakščių eglaičių.

Vienas kalbėtojų jau buvo atkreipęs dėmesį į klausimą: “Kur esame?” O esame toli nuo mūsų mielos Nemuno šalies. Už poros tūkstančių sausumos mylių ir už kelių tūkstančių ilgų, ilgų jūros-vandenyno mylių. Esame Indianos valstybėje, kurios vardas mums primena čia, šiuose miškuose, šiose aikštėse dar neperseniausiai gyvenusią laisvą indėnų tautą. Kaip greit kinta net tautų gyvenimas šiais laikais... Įsižiebia ir užgęsta baisūs karai, susidaro ir griūva imperijos, net tautos išnyksta. Tačiau, lietuvių tauta ištveria, išlieka ir net rodo stiprų gyvastingumą.

Susirinkome čia atžymėti ir pagerbti atminimą trijų paskutiniųjų savo valstybės galvų. Juos, neturėdami savo modernaus tinkamo žodžio, esame pratę oficialiai vadinti prezidentais, o savybėje — tautos ir valstybės vadovais ar vadais.

Kitos, laimingesnės tautos, savo mirusius valdovus, vadinamus faraonais, karaliais ar kitaip, laidoja užbalzamuotus milžiniškose piramidėse, mauzolėjuose, pilyse, katedrų požemiuose, piliakalniuose .. .

Deja, daugelio mūsų rikių, viešpačių, karalių ar kunigaikščių, net mums geriausiai žinomų ir reikšmingų, pvz. Mindaugo, Vytauto, amžino poilsio vietos nėra net apytiksliai žinomos. Žymi jų, vėlyvesnių, dalis yra palaidota svetimoje žemėje: Krokuvos miesto Vavelio pily. O tie, kurių palaikai liko sostinėje Vilniuje, ir po mirties neturi ramybės. Taip, karstas su šv. karalaičio Kazimiero palaikais jau kelis kartus buvo vežiojamas ir perkeliamas Kartais ne į geresnę, bet į blogesnę vietą.

Ir iš trijų mūsų atstatytos valstybės prezidentų du yra mirę ir palaidoti šitam krašte. A. Smetonos palaikai randasi Clevelando mauzoliejaus nišoje, o K. Griniaus pelenai — Čikagoje Tautinių kapinių pastato spintoje. Tik Aleksandras Stulginskis turėjo laimę pasimirti savo žemėje ir yra palaidotas ten mums įprastu būdu.

Vienok, vėl grįžkime į šią vietą, kur stovime dvyliktos valandos saulės spinduliuose, ar medžių paunksmėje.

Štai, į orą, į šviesą, į saulę, į gyvybę stiebiasi trys eglės. Viena — amžiumi vyresnė, ūgiu augštesnė, plačiai, vešliai ir gražiai nuaugusi. Vienok, liūdna ir užsimąsčiusi, kaip kad paprastai pagyvenusios eglės. O greta dvi grakščios, dailios, jaunutės ir linksmutės. Lyg patenkintos joms išpuolusia didele garbe išeiti viešumon, patekti istorijos analuosna. Jos lyg didžiuojasi joms skirtu vaidmeniu.

Nes dieną ir naktį, žiemą ir vasarą jos liudija ir liudys saulei, mėnuliui, debesims ir žvaigždėms apie dviejų blogų kaimynų mūsų Lietuvai padarytą didžią neteisybę, skriaudą ir žalą.

Šios eglės primena ir daug metų primins čia apsilankantiems lietuviams ir nelietuviams apie jų šventą ir kietą pareigą minėtą neteisybę ir skriaudą kuogreičiausiai atitaisyti.

Jei ne geruoju — susitarimu, žodžiu ir raštu (kuo netikiu), tai jėga ir prievarta — ginklų kova.

Šis parkas turi prasmingą “Tautų draugystės” vardą. Tautų draugystė — tai žmonijos išmąstytas, išsvajotas kilnus idealas. Visos tautos, visi žmonės turi to augšto idealo siekti.

Nuo šiol, ano tolimo, mažai žinomo, nedidelio Lietuvos krašto trijų valstybės prezidentų, suverenų vardais atžymėtos eglės per daugelį metų vers čia apsilankiusius pagalvoti, susimąstyti, kad anas žmonijos idealas, deja, buvo ir yra nekultūringai ir žiauriai pažeidžiamas.

Jos kels dorų žmonių ryžtą laisvę Lietuvai, Nemuno šaliai, grąžinti, padarytą žalą įmanomai atlyginti. Nes, bendrai, žmonių prigimtis yra teigiama, jie yra linkę prie gėrio, nuskriaustuosius užjaučia ir yra linkę jiems padėti.

Taigi, iš tų eglaičių Lieutvos laisvės bylai galima tikėtis ir susilaukti paramos ir naudos. Bet tai tik dalis ramovėnų geidžiamo gėrio.

Karių veteranų sąjungos vardu kviečiu visus lietuvius:

1.    Giliai įsidekime galvon ir širdin čia prieš mane tik ką kitų išdėstytas prasmingas ir gilias mintis, pareikštus pageidavimus, duotas sugestijas, pasiūlytus nurodymus.

2.    Mylėkime savo ir savo tėvų žemę—tėvynę ne pasyviai, vien sentimentaliai ir romantiškai. Mylėkime ją aktyviai: ne žodžiais, o darbais ir žygiais.

3.    Rūpinkimės ir dirbkime, pirmiausiai, savo tėvynei, savo žmonėm laisvę ir geresnę ateitį iškovoti ir ilgiems amžiams užtikrinti.

4.    Gerbkime savo krašto seną, ir ne taip seną, praeitį:

Per amžių rūkus iš tolimos praeities iškyla ir mums šviečia neužmirštini gerai žinomi vardai mūsų rikių, valdovų, viešpačių, karalių, kunigaikščių .. . Herkus Montas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Birutė, Vytautas, Kazimieras... ir daugybė jų laikų valstybininkų, kanclerių, karvedžių-etmonų: Petras Bielys, St. Kiška, Jonas Karolis Katkus-Chotkevičius, Radvilų tuzinas, Sapiegų, Gosievskių, Palubinskių ...

O nesenoje praeityje tautos jėgos iškėlė į augščiausius valstybės postus, į tautos viršūnės tris suverenus. Jų vardai mums gerai žinomi. Juos žino ir žinos ir pasaulis, nes jie įėjo į žmonijos istorijos likimines knygas. Nes jie, o ne kas kitas, oficialiai reprezentavo atgimusią Lietuvos valstybę, jos vardu sudarinėdavo sutartis, konkordatą.

Tačiau jie nebuvo neklystantieji, lyg kokie tai absoliučiai tobuli viršžmogiai. Gi, klydo ir mūsų, beveik genijais laikomi ir Gediminas, ir Algirdas, ir Vytautas. Svarstome ar klydo Joga'la. Nevisada sekėsi Kęstučiui, jo sūnums ir anūkui, apie kurį, paprastai, mažai težinome ir kuris istorijon įėjo Mykoliuko - Michajluškos vardu. Suklysdavo ir mūsų prezidentai. Neklysta tik tas, kuris nedirba. Tačiau tinginiavimas yra daugiau ir blogiau negu klaida.

Žmogus sugeba ir skaisčiausioje saulėje įžiūrėti tamsias, net juodas dėmes. O ar dėl to saulė tampa tamsesnė, ar dėl to kas atsisako jos šilimos ir šviesos?

Todėl, štai, penktas mano pageidavimas ir prašymas:

5. Nebūkime linkę mūsų pirmūnuose pirm visko jieškoti dėmių, neigiamybių, nesimpatiškų būdo bruožų, jų ir jų laikais padarytų klaidų. Verčiau ką, mūsų manymu, negero pastebėję ar blogo užtikę, diskretiškai nutylėkime, raskime pateisinančias priežastis, o jokiu būdu nesistenkime gatvėje, turguje, spaudoje, ar pašnibždom kuoplačiausiai skelbti. Paskutinis būdas yra pats niekšiškiausias. Padarytos klaidos ir jos pasekmių, greičiausiai, jau neatitaisysi o mažinsi ir mažinsi tautiečių ir piliečių tarpe pasitikėjimą savo rinktiniais tautos vyrais, savo vyriausybe.

Vienok daromus ir padarytus žingsnius reikia sekti, analizuoti, vertinti, siūlyti geresnius o klystantį, užkietėjusį ir klaidoje ar klaidose užsispyrusį kenkėją pamokinti, sudrausti. Net pašalinti. Tik atsargiai, kad tuo kraštutiniu veiksmu net daugiau blogo nepadarius, nepakenkus visumai.

Blogas yra tas tautos šeimos narys, kuris yra linkęs savųjų tarpe vien blogybių jieškoti, jas suradus — kelti, plačiai ir viešai skelbti, iš jų tyčiotis ir tuo būdu mūsų bendrą namą-tėvynę-kraštą-tautą teršti.

Be doro tikslo žeminti, murzinti, be pagrindo įtarinėti, niekinti savo organizacijos, valstybės pareigūnus, tautoje pirmaujančius žmones tai tik žemos sielos liguisto, savo mažavertystės jausmo prislėgto asmens darbas. Tai tik kirtimas šakos, ant kurios išsigelbėję, laikomės.

Kiekvienas toks murzintojas ir mozuotojas (net lietuviškų tinkamų žodžių nesurandu, ar jų neturime) pilnai nusipelno senojo testamento žinomo didžiai negarbingo vardo. Vardo, kurį net biauriuos ištarti.

Deja, mūsuose chamizmo nestinga. Neliesdamas čia esančių, tariu: liaukitės būti chamais.

Mes, kariai - ramovėnai, visus tris mūsų buvusius Respublikos prezidentus viešai ir pakartotinai ir vienodai gerbiame. Jau vien dėl to fakto, kad jie, valstybės suverenai, buvo mūsų valstybės prezidentai ir tuo įsirikiavo į mūsų praeities žymūnų garbingą ir ilgą eilę.

O, kaip kariai, juos respektuojame, kaip mūsų buvusius šefus: tautos ir respublikos ginkluotų jėgų oficialius konstitucinius viršininkus. Ir dėl to, kad jie regimos valstybės galvos buvo.

Ramovėnai pasirūpino Čikagoje Jaunimo Centre įtaisyti jų tris portretus o šiandien čia, gražios gamtos prieglobstyje, lietuvių dvasiai visada mielam miške ir jo aikštėje turime sudarę, lyg atgimusios Lietuvos teritorijos simbolinį miniatūrinį plotą, kuriam auga net pirmojo ir paskučiausiojo prezidento ranka vykusiai pasodinta puošni eglė.

Rinkimės čia nors kartą metuose sustiprinti savo kūną ir jo jėgą, atgaivinti savo dvasią. Ar dar nenusibodo, ar dar neįkyrėjo dulkini ir purvini didmiesčio Čikagos “piknikų daržai”, drumzlinos Marketparko lagūnos ir plynės. Skaitlingai vykime čia patys ir stenkimės atgabenti, suburti kuodaugiausiai mūsų jaunimo, kuriam ypatingai reikia švarios gamtos grožio ir sveiko peno dvasiai.

Kad jis, jaunimas, nuo jaunų dienų šią mums lietuviams ypatingą vietą pažintų, pamiltų ir lankytų, kada mūs, senių, šioje gražioje žemėje neliks.

O tu, mielas jaunime, kuris gana gausiai, organizuotai ir neorganizuotai, šiandien atvykai ir savo uniformomis papuošei mūsų ceremoniją ir pavyzdingai ėjai garbės sargybas ir budėjimus iki gyvenimo galo neužmiršk šios vietos, šios dienos, šių apeigų. Lankyk tą vietą, globok ją ir plėsk.

Nes mano mintys ir pageidavimai pilnai supuola su mūsų Generalinio Konsulo išreikšta mintimi. Vietos čia aplinkui yra daug. Prezidentus turėjome tik tris. Bet ar mūsų Lietuva mažai turėjo didžiųjų žmonių Basanavičiaus, M. Sleževičiaus, Maironio, Juozapavičiaus, partizano Daumanto, Kudirkos masto, mokslo ir meno žmonių? Gi ir Lietuvos miškuose ir giriose augo ne tik eglės. Mėgdavome uosius, beržus, ąžuolus ir pušys mielai mums ošė.

Ir dar kartą —

'DELEGACIJA KYBARTUOSE’

Sąryšyje su įvykiais Kybartuose 1940 m., apie kuriuos savo atsiminimuose aprašė buv. policijos tarnautojas K. Morkūnas, kaip jis, bolševikams okupuojant Lietuvą, slaptai pagelbėjo Lietuvos respublikos prezidentui A. Smetonai pereiti į Vokietiją, kuomet siena tikrumoje jau buvo uždaryta, kaip iš Kauno į Kybartus buvo atvykusi delegacija susidedanti iš vyriausybės narių ir augšto laipsnio karininkų, kuri prez. A. Smetoną būtinai norėjo grąžinti į Kauną, Čia atsiminimų autorius kiek suabejoja dėl tokio delegacijos elgesio, kad ar visa tai neturėjo ryšio su kolaboravimu?

Dėl to, kaikas iš buvusios delegacijos artimųjų, paskaitė įžeidimu ir pareiškė protestą tiek prieš atsiminimų autorių, tiek prieš “Karį”, kodėl jis tokius atsiminimus spausdino. Jų nuomone, tai gali pakenkti ateities istorijai. Toliau, “Kario” nr. 5 buvo prisiminta apie tuos tragiškuosius Kybartuose įvykius ir paminėta, kad tikrumoje, augščiau aprašytuose atsiminimuose, jokių įžeidimų nesiranda, o aprašyti įvykiai paaiškinti taip, kaip tikrumoje ir buvo.

Dabar, “Kario” 7 nr., B. Stasiulis, tuo metu buvęs Lietuvoje augštas policijos pareigūnas, dėl tų Kybartuose įvykių davė paildomų paaiškinimų ir, taip sakant, “savanoriškai” įsijungė į įsižeidusiųjų delegacijos narių ir jų artimųjų sąrašą.

Pirmiausia, B. Stasiulis pamini, kad visos tos komplikacijos prasidėjo daugiausia dėl to, kad prezidentas A. Smetona delsė sieną pereiti, nors kaip sako, jis laukė atvykstant į Kybartus kitų šeimos narių. Čia jau tenka tvirtai pastebėti, kad jeigu prezidentas A. Smetona būtų bent kiek nujautęs, kad atvyksta tokia “šauni” delegacija, kurios tikslas jį grąžinti į Kauną ir perduoti okupanto malonei, tai tikriausiai, jis nebūtų laukęs sienai pereiti paskutinės minutės.

Toliau sakoma, kad prez. A. Smetona pasitaikiusio policininko buvo pervestas į Vokietiją per ‘‘žaliąją sieną”. O vėliau gautu iš Kauno parėdymu buvo perleisti per sieną ir kiti prezidento šeimos nariai, tik automobiliai, kaip valdiškas turtas, buvo grąžinti atgal, nes nebuvo iš Kauno atatinkamo leidimo (Koks stropumas pareigose!). Toliau sakoma, kad pati delegacija- buvusi korektiška ir jokių užmetimų niekam nedariusi, kad ji du kartu buvo nuvykusi į Vokietijos pusę, Eitkūnus, kur prašė prezidentą A. Smetoną grįžti į Kauną, bet pastarasis tai padaryti nesutiko. Taip trumpai B. Stasiulis aprašo įvykius Kybartuose, birželio 15-16 d. ir kaip jis pats sakosi, būdamas gyvas tų visų įvykių liudininkas, laiko pareiga reaguoti į tą piktą ir neteisingą insinuaciją įtarinėti delegacijos narius ir kitus su tuo susiejusius asmenis kolaborantais. Tuo labiau, kad A. Merkis, remiantis atitinkamu Konstitucijos paragrafu, paties prezidento buvo paskirtas eiti prezidento pareigas.

Taigi, kuomet atsiranda dėl tų įvykių nepasitenkinimų ir protestų, tai būtų truputį įdomu pažvelgti į tuos įvykius ir iš kitos pusės.

Pirmiausia, tai, kad birželio mėn. 15 d. 2 val. nakties Lietuvos vyriausybei turėjo būti aišku, kad su Lietuvos valstybe, kaipo tokia, jau viskas baigta ir kad jokia vyriausybė, kai nėra valstybės, negali egzistuoti. O jei ir buvo, kad ir ministeris pirmininkas, tai jis buvo bolševikų okupantų belaisvis ir kad bet kokių įsakymų savo vardu duoti nebegalėjo. Dėl to ir delegacijos elgesys, būtinai sulaikyti valstybės prezidentą ir perduoti žiauriam okupantui, sunkiai suprantamas.

Šiandieną mes stebimės, kaip galėjo atsitikti, čia pat, Amerikoje, kad augštesnieji laivo pareigūnai bolševikams atidavė laisvės jieškantį Simą Kudirką, kuris liko žiauriai nubaustas, tik dėl to, kad siekė laisvės. Taip pasielgę amerikiečiai labai lengvai pasiteisino, kad jie atliko savo pareigas ir tiek. O kaip būtų pažiūrėta, jei anuo metu policininkas, būdamas labai stropus savo pareigose, griūvančios valstybės prezidentą būtų sulaikęs ir perdavęs, taip vadinamai, “korektiškai” delegacijai, o pastaroji būtų atgabenusi jį į Kauną ir atidavusi bolševikų malonei. Tai taip pat būtų pasielgta pagal nuostatų reikalavmią. Deja, šį kartą buvo ne negalvojantis amerikietis, o visai sveikos nuovokos Lietuvos policininkas. Kiek jis nusižengė prieš įstatymus, kurie tikrumoje nebeveikė — kitas klausimas, bet savo elgesiu, nežiūrėdamas jokių pavojų, išgelbėjo respublikos prezidentą, o vadinamą “Kybartų delegaciją” jis išvadavo nuo labai nemalonios misijos.

O ir ateities istorija, dėl kurios dabar baiminamasi, tikriausiai nenukentės. Istorija būtų buvusi nekokia, jei tuo metu policininkas, rodydamas savo uolumą pareigose, būtų sulaikęs respublikos prezidentą ir perdavęs atvykusiai iš Kauno delegacijai, o ši pastaroji būtų perdavusi užpuolikui — okupantui. Kad Kybartuose buvę policijos tarnautojai buvo patyrę savo pareigose, kad visi, įskaitant ir delgacijos narius, turėjo tik gerus norus, t.y., gelbėti, kas dar būtų galima išgelbėt, dėl to niekas negalėtų abejoti. Tačiau, susidėjus nepaprastoms aplinkybėms, artėjant žiauriai katastrofai sunaikinti valstybės nepriklausomybę, tai be tarnybinių kasdieninių patyrimų, iš kiekvieno asmens, o ypač augštesniųjų valstybės pareigūnų buvo reikalaujama kai ko daugiau; kaip antai, daugiau orientacijos susidėjusiose apystovose, ir, žinoma, mažesnio baimės jausmo dėl atsakomybės.

Šiandieną, prisiminus prieš virš 30 metų Lietuvos valstybės žlugimo tragediją ir įvykius Kybartuose, galima pasakyti, kad jokie geri norai iš lietuvių pusės padėties pakeisti nebegalėjo, tuo labiau, kad iš šalies niekas į pagalbą Lietuvai neatėjo. Ir viskas, kas įvyko, tai ne dėl lietuvių kaltės, nes ir lietuviai tapo auka susitariusių dviejų plėšikų, Hitlerio ir Stalino. Ir dabar, kalbėti apie kokius tai įžeidimus, protestus, ar istorijas neatrodo perdaug rimtas klausimas.

O kiek liečia “kolaboravimą” tai žodis, berods, atsiradęs karo metais. Jis gali turėti kiek platesnę prasmę ir tai yra atskira tema. Salietis

KULTŪRINĖ POPIETĖ “KARIUI” PAREMTI

Spalio 24 d. Čikagos LVS Ramovės skyrius, birutininkėms talkininkaujant, suruošė kultūrinę popietę, kurios pelnas skiriamas “Kariui” paremti. Šioje popietėje, be įprastos kavutės ir birutininkių paruoštų užkandžių, buvo loterija, kuriai dailininkas Rūkštelė padovanojo paveikslą.

Svečiams susirinkus, juos pasveikino Ramovės skyr. pirmininkas A. Juškevičius, trumpai apibūdindamas tos popietės tikslą ir “Kario” finansinius sunkumus, žurnalistas Balys Brazdžionis pedeklamavo savo eilėraštį, o “Kario” atstovas J. Stankūnas parodė du filmus: vieną iš praeitų metų “Kariui” paremti pobūvio, o kitą — iš birutininkių suruošto koncerto baliaus. Tuose filmuose svečiai ekrane pamatė save, nes ir pernai daugelis jų tuose pobūviuose dalyvavo.

Po to, ramovėnas E. Vengianskas parodė filmą, pavadintą “Lietuvis karys nepriklausomos Lietuvos sargyboje”. Tai yra gana įdomus filmas, nes jame mes matėm sutrumpintą Lietuvos istoriją.

Pirmuose paveiksluose matėme lietuvių karius dar iš tų laikų, kai buvo vartojami šalmai su ragais ir mediniai skydai. Chronologiškoje tvarkoje vėliau pamatėm Lietuvos karius iš Didžiųjų kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto laikų, kovas su kryžiuočiais, Žalgirio mūšį ir kitus charakteringus Lietuvos karių veiksmus. Toliau pasirodė vaizdai iš 1831 ir 1863 metų sukilimų, o po to vaizdai iš nepriklausomos Lietuvos.

Tuose vaizduose matėm nepriklausomybės paskelbimo aktą, ministerio Sleževičiaus atsišaukimą į visuomenę, kviečiantį stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, 3 Lietuvos prezidentus ir kai kuriuos vaizdus iš kovų už nepriklausomybę. Vėliau sekė kariuomenės žygių vaizdai, pirmoji Karo mokykla, Krašto Apsaugos ministeriai: prof. gen. S. Dirmantas ir gen. K. Musteikis, ministeris pirmininkas gen. Černius, gen. Nagius -Nagevičius ir gen. P. Plechavičius.

Vaizdai pasikeitė. Žiūrovai pamatė ūsuotą piktą Staliną ir jo užsienio reikalų ministerį Molotovą, pasirašantį su vokiečiais Lietuvos okupacijos sutartį. Prasidėjo kovų su okupantu laikotarpis, vaizdai iš partizanų veiklos, jų slėptuvės miškuose, žuvę partizanai ir jų kapai.

Po to, buvo parodytas Lietuvos karys tremtyje, svetimoje kariuomenėje, kovojantis prieš bolševizmą svetimame krašte, toli nuo savo tėvynės. Ir taip prieš žiūrovų akis prabėgo sutrumpinta Lietuvos istorija, susidedanti iš nuolatinių kovų už savo kraštą ir laisvę. Tie vaizdai sustiprino viltis, kad Lietuva iškovos laisvę, atgaus savo nepriklausomybę ir vėl sušauks pas save išblaškytus savo vaikus, nes kovojanti tauta nežūsta.

Pobūvis pilnai pasisekė, atsilankė daugelis ramovėnų, birutininkių ir jų svečių, nes tai vienkartinis metuose parengimas žurnalui “Kariui” paremti; tik kažkodėl nesimatė jame Centro valdybos.    G. Songinas

JURGIS ALEKSANDRAS RAKUZINAS 1914.9.14 - 1971.6.16

Staiga mirė Geelongo miesto ligoninėje. Velionis buvo žinomas Geel. lietuvių bendruomenėje kaipo duosnus visiems, kurie į jį kreipėsi paramos. Dėl savo darbo — biznio pobūdžio, neturėdamas laiko aktyviai dalyvauti Geel. LB veikloje, visuomet ją rėmė savo auka ir atsilankymu parengimuose.

Velionis, vienintelis iš Geelongo lietuvių “Lions Club” narys, visomis progomis kėlė lietuvių reikalą tarp rinktinių Geelongo piliečių-klubo narių, iškeldamas rusiško komunizmo skriaudas Lietuvių tautai ir jo pavojus laisvajam pasauliui. Jo dėka žymūs Geelongo australai ir jų organizacijos buvo supažindinti su dabartine padėtimi okupuotoje Lietuvoje ir dėl to Geel. lietuvių kultūriniai vienetai būdavo dažnai kviečiami pasirodyti australų parengimuose.

Lietuvoje, velionis iš gimnazijos stojo savanoriu į Aviacijos puskarininkių-lakūnų mokyklą, kurią baigęs liko liktiniu aviacijos lėktuvų mechaniku viršilos laipsnyje, iki rusų okupacijos. Karo metu Lietuvoje ir vėliau Vakarų Vokietijoje, velionis, turėdamas gabumų, gerai vertėsi prekyboje.

Velionis lyg ir nujausdamas savo neilgą amžių, stengėsi kuo daugiau pamatyti pasaulio, pažinti kitų tautų gyvenimą, todėl du kartus oro keliais jis jį apskrido. Buvo jau pasiruo

šęs ir trečiam skridimui į dar nelankytus kraštus, bet staiga sustojusi širdis viską nutraukė.

A.a. Jurgis buvo labai iškilmingai palaidotas birželio mėn. 1 d., East Geelong kapinėse. Religines apeigas atliko Geel. liet. kapelionas kun. P. Dauknys, asistuojamas australų kunigo, Geel. St. Mary’s katedroje, kur dalyvavo labai daug jo įvairių tautybių bičiulių, giminių, “ Lions Club” narių ir Geelongo lietuvių. Kapinėse atsisveikinimo žodį tarė kun. P. Dauknys, nušviesdamas velionio taurią asmenybę.

Velionis paliko liūdinčią žmoną Normą ir podukrą Joaną.

A. Skėrys

(Geel. Apyl., Australijoje, “Biuletenis”, Nr. 24)

VIENERI METAI BE KAZ. DALINKEVIČIAUS

Metai po metų baigia išsiskirti iš mūsų tarpo vyresniosios kartos kariai, prisidėję prie atsistatančios Lie-

tuvos kariuomenės ūgio. štai jau sukako vieneri metai, kai Filadelfijoje mirė kuklus karys, bet taurus lietuvis a.a. puskarininkis Kazimieras Dalinkevičius. Jis buvo gimęs 1902 m. rugpjūčio 20 d., Paūžuoliuose, Taujėnų vls., Ukmergės aps. Čia ir Pamūšio kaime buvo įsikūrusi plati Dalinkevičių giminė, kurios vardą bene labiausiai iškėlė a.a. Kazimiero pusbrolis Juozas Dalinkevičius — įžymus geologas, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius. Kazimieras augo ir brendo lietuviškoje šeimoje. Mokėsi Taujėnnuose. Dar septyniolikmetis jaunuolis išgyveno bolševikų įsibrovimą į Taujėnus 1919 m. pradžioje, su džiaugsmu sutiko gegužės mėnesį Taujėnuose pasirodžiusius 1 pėst. pulko lietuvius karius. 1920 m. rudenį lenkų kavalerijos brigadai prasiveržus pro Kurklius Kavarsko link, Dalinkevičius stojo į Lietuvos Šaulių s-gos organizuojamus partizanus. Sulaukęs 21 metų amžiaus, K. Dalinkevičius stojo į 3 dragūnų Geležinio Vilko pulką. 1924 m. pulką išformavus, perėjo tarnauti į husarų pulką, kur baigė puskarininkių mokyklą. 1928 m. gruodžio 30 d. švobiškyje vedė Mariją Čepulytę. 1930-1944 m. dirbo Žiežmariuose, kur aktyviai reiškėsi Lietuvos šaulių sąjungoje. 1944 m. pasitraukė su žmona į Vakarus, 194, m. rugsėjo 19 d. atvyko į JAV ir apsigyveno Filadelfijoje. Sunkios ligos išvargintas mirė

Velionis nuo nepriklausomos Lietuvos laikų iki mirties buvo uolus “Kario” skaitytojas ir šiaip lietuviškų reikalų rėmėjas. Lietuvoje liko trys broliai: Vytautas, Bronius ir Kostas.    J. P.

IR VĖL NAUJAS KAPAS

Gegužės 18 d., po galvos sunkios operacijos, Čikagoje mirė vos 46 metų Cicero Jūros šaulių “Klaipėda” kp. moterų vieneto vadovė ir kp. valdybos narė Pranciška Bronskytė Olšauskienė Vanagienė. Ji buvo gimusi 1925 m. kovo 13 d. Žemaitijoj, Tauragės apskrity, Kaltinėnų valsčiuje.

“Klaipėdos” kuopai priklausė nuo 1968 m. gruodžio 21 d. Į amžino poilsio vietą Šv. Kazimiero kapuose ją palydėjo liūdintieji Čikagos ir Cicero sesės ir broliai šauliai, giminės ir draugai. Ak, buvo ji dar taip reikalinga, dar tiek daug galėjo nuveikti. Tačiau mirtis negailestinga. Ateina valanda ir nei ašaros, nei prašymai nieko nepadeda. Ir sesė Pranciška Vanagienė turėjo palikti viską ir visus.

Spalio mėn. “Kary” 239 psl. antroji iš kairės yra Valerija Šulcienė.

L.V.S. RAMOVĖS C.V. BENDRARAŠTIS NR. 103 (ištraukos)

Nepaprasto skyrių atstovų suvažiavimo reikalu

Remiantis LVS “Ramovė” daugumos skyrių pasisakymų į CV užklausimą, ar šauktinas šiuo metu nepaprastas Sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas, iš 15-kos pasisakiusių skyrių 13-kai pareiškus neigiamą nuomonę ir 2 skyriams pasisakius už suvažiavimo šaukimą, š.m. rugsėjo mėn. 1 d. CV posėdžio nutarimu, šiuo metu, Nepaprastas skyrių atstovų suvažiavimas nebus šaukiamas.

Lapkričio 23-sios minėjimo reikalu

Lietuvos karinių pajėgų atkūrimo metinės šventės — Lapkričio 23-sios Dienos minėjimą, šiais metais, ALT c.v. pirmininkas dr. K. Bobelis pasiūlė ramovėnams organizuoti drauge su ALT ir išryškinti pavergtos Tėvynės brolio, Simo Kudirkos, drąsaus žygio į laisvę reikšmę. Šiam ALT pirmininko pasiūlymui LVS “Ramovė” c.v. pilnai pritaria.

Simo Kudirkos drąsus žygis darant šuolį į Amerikos pakrančių apsaugos laivą, jo narsi kova iki sąmonės netekimo su viršijančiomis “Litva” laivo rusų įgulos jėgomis, priminė visam pasauliui mūsų pavergtos Tėvynės Lietuvos tragediją ir tiek pavergtai lietuvių tautai, tiek jam pačiam sukėlė daug simpatijos, užuojautos ir supratimo . . .

Simo Kudirkos turininga ir giliai patrijotinė kalba, vadinamo “teismo” metu Vilniuje, yra žinoma ne tik visame laisvame pasaulyje, bet ir pavergtoje Tėvynėje. Tas narsus žygis ir žygio atgarsiai pasaulyje tikrai daug daugiau moraliai sustiprino mūsų pavergtus brolius Tėvynėje, negu čia, laisvame pasaulyje, esančių kolaborantų ašarojimas koncertuose, klausant gražiai suokiančio bolševikėlio, arba viešas žavėjimasis “gražiu ir laimingu” pavergto brolio gyvenimu Tarybinės Lietuvos kolchozuose.

Šiais metais, CV kviečia visus sąjungos skyrius, Lietuvos ginkluotų jėgų minėjimą atlikti Simo Kudirkos narsaus žygio į laisvę ženkle ir, pagal vietos sąlygas, minėti galimai turiningiau ir iškilmingiau.

Pasveikinti latviai

Latvių karinės organizacijos “Daugavas Vanagi” 25 metų sėkmingos veiklos sukakties proga LVS “Ramovė” vardu CV pasveikino raštu latviškai ir iš latvių gavo nuoširdų padėkos raštą lietuviškai.

Šia proga buvo pasikeista organizacijų statutais.

Giminingų organizacijų veiklos koordinacinis pasitarimas

Š.m. rugsėjo mėn. 8 d., Čikagoje, LVS “Ramovė” CV pastangomis, buvo sušauktas LVS “Ramovė” giminingų organizacijų atstovų pasitarimas bendradarbiavimo ir Pabaltiečių — Lietuvių, Latvių ir Estų — karinio sektoriaus konferencijose atstovavimo reikalams aptarti.

Šiame pasitarime LVS “Ramovę” atstovavo CV pirmininkas prof. St. Dirmantas, vicepirmininkai K. Dabulevičius ir J. Gaižutis, Lietuvos Kūrėjų Savanorių sąjungą — pirm. J. Švedas, A. Juodka, Lietuvių Šaulių s-gą CV vicepirmininkas K. Milkovaitis ir DLK Birutės dr-ją — CV pirmininkė M. Babickienė.

Šiame pasitarime LVS “Ramovė” CV pirm. prof. S. Dirmantas padarė pranešimą apie Pabaltiečių karinių organizacijų bendradarbiavimą ir įvykusią Washingtone Pabalt. Karinių Organizacijų atstovų pirmąją konferenciją. Pasikeista nuomonėmis įvairiais bendradarbiavimo reikalais ir pasisakyta už stiprų bendradarbiavimą ne tik savųjų giminingų organizacijų tarpe centruose, bet ir galimai platesnį bendradarbiavimą skyriuose.

Savo laiku Liet. Šaulių s-gos vadovybės keltas žurnalo “Karys” leidimo reformos klausimas, šiame pasitarime dalyvavusiam Liet. Šaulių s-gos atstovui pasiūlius, kaip dabartiniu metu neaktualus, buvo atidėtas neribotam laikui.

Pasitarimui baigiantis buvo sudarytas čia minimų organizacijų bendros veiklos Koordinacinis komitetas, į kurį įeina LVS “Ramovė”, Liet. Kūrėjų Savanorių s-gos, Liet. Šaulių s-gos ir LDK Birutės d-jos pirmininkai.

Koordinacinio komiteto pirmininku, bendru sutarimu, renkamas LVS “Ramovė” CV pirmininkas prof. S. Dirmantas.

Numatoma ateityje ir daugiau šių organizacijų centrinių vadovaujamųjų organų atstovų pasitarimų, bendrai veiklai ir Pabaltiečių Karinio sektoriaus konferencijose atstovavimo reikalams aptarti.

KALĖDINIS IR NAUJŲJŲ METŲ SVEIKINIMAS

LVS “Ramovė” Centro valdyba visiems Sąjungos skyriams, skyrių valdyboms, kolegoms ramovėnams ir jų šeimų nariams, šv. Kalėdų proga, linki daug linksmos, džiaugsmingos ir šventinės nuotaikos.

Pasitinkant Naujuosius 1972-sius metus, CV sveikina visus Lietuvos karius plačiame pasaulyje, laisvės kovotojus, Lietuvos Kūrėjų Savanorių S-gos, DLK Birutės Dr-jos, Lietuvos šaulių S-gos narius bei vadovybes, linkėdama darbingų, ištvermingų ir laimingų Naujųjų Metų.

Ypatingai daug ryžto, ištvermės ir kovingos dvasios, 1972-siais metais, linkima sesei ir broliui pavergtoje Tėvynėje.

Bekompromisinėje kovoje, dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, Naujieji Metai testiprina mūsų visų viltingas nuotaikas ir tvirtą tikėjimą į pavergtos tėvynės Lietuvos laisvą ir nepriklausomą prisikėlimą, jos šviesų rytojų.

LVS “RAMOVĖ” ANTRASIS DEŠIMTMETIS

1970-siais metais, Centro Valdybai nutarus antrąjį Sąjungos veiklos dešimtmetį atžymėti knyga, kurioje atsispindėtų visos LVS “Ramovė” veikla paskutiniųjų dešimties metų bėgyje, buvo kreiptasi į skyrių valdybas, prašant, iki tų metų pabaigos, paruošti ir pristatyti CV-bai vadovaujamo skyriaus, kalbamo laikotarpio, veiklos apžvalgą. Gaila, šį CV įpareigojimą tvarkingai ir laiku išpildė tik 10 Sąjungos Skyrių: Baltimorė, Bostonas, Hamiltonas, Man-chesteris, Omaha, Čikaga, St. Catherine, Piet. Australija-Adelaide, Sidnėjus ir Waterburis. Šių skyrių valdyboms priklauso nuoširdi CV-bos padėka.

Netenka aiškinti, kad kalbamoje knygoje turi atsispindėti ne dalies, bet visų Sąjungai priklausančių skyrių veikla, todėl neturint pilnos medžiagos, antrojo dešimtmečio veiklos knygos paruošimo ir išleidimo darbai, kaip kad buvo užplanuoti, CV-je negalėjo būti vykdomi ir atlikti.

Egzistuojančičos padėties akyvaizdoje, CV-je vistiek neatsisakant minties knygą išleisti, š.m. lapkričio mėn. 17 d. posėdyje buvo sudaryta “LVS Ramovė II-sis Dešimtmetis” knygos medžiagos sutvarkymo ir spaudai paruošimo KOMISIJA, kurios sudėtis skelbiama Sąjungos Skyrių žiniai: K. Dabulevičius — kom. pirmininkas, J. Gaižutis ir E. Vengianskas — komisijos nariai.

Kad sudarytoji komisija savo darbą galėtų sėkmingai atlikti, CV pakartotinai kreipiasi į Skyrių Valdybas, tuos skyrius ir valdybas, kurios kalbamos medžiagos dar nėra pristačiusios, ir įpareigoja nedelsiant, ne vėliau kaip iki 1972 m. balandžio mėn. 15 d. medžiagą CV-bai patiekti.

Taip pat, Skyriai medžiagą patiekę, tačiau norintieji ją dar, veiklos aprašymais ar nuotraukomis, papildyti, gali tai iki augščiau nurodytos datos atlikti.

Kokia medžiaga ir kas CV-bai turi būti patiekta, žiūrėk CV-bos 1970 m. rugsėjo mėn. 15 d. Bendraraštį Nr. 97. Medžiagą siųsti CV-bos sekretoriaus ir komisijos nario adresu: Ed. Vengianskas, 3931 So. Talman Ave., Chicago, Ill. 60632.

CV ATSTOVO IŠVYKA Į HARTFORDĄ IR HAMILTONĄ

Centro Valdybai pavedus, CV vicepirmininkas K. Dabulevičius pasinaudojęs maloniu kvietimu, prieš kurį laiką buvo nuvykęs į Hartfordą, kur dalyvavo LVS “Ramovė” Hartfordo Skyriaus vėliavos pašventinimo iškilmėse, o š.m. lapkričio mėn. 26 -27 d.d., atstovaudamas CV-bą, buvo Hamiltone — Hamiltono Skyriaus surengtame Lietuvos Ginkluotų Pajėgų atkūrimo ir Simo Kudirkos metinių minėjimo iškilmėse.

CV atstovas šių švenčių iškilmėse tarė atatinkamą žodį, dalyvavo pamaldose ir pobūvyje.

Šiomis progomis CV atstovas turėjo galimybės susitikti su Hartfordo, Hamiltono ir St. Katherine skyrių valdybų pareigūnais ir pasidalinti mintimis ramovėnų veiklos, organizaciniais ir kitais reikalais.

Centro Valdybos atstovas Hartforde ir Hamiltone buvo maloniai sutiktas, priimtas ir globojamas, už ką šių skyrių valdyboms ir ramovėnams reiškiama padėka.

Prof. S. Dirmantas

CV-bos pirmininkas

Ed. Vengianskas

Sekretorius

LIETUVOS KARIUOMENĖS ATKŪRIMO 53 METŲ SUKAKTIES MINĖJIMAI

BRUKLINE

Minėjimas buvo sujungtas su Simo Kudirkos žygio prisiminimu. Rengėjai — New Yorko ramovėnai ir Simo Kudirkos kp. šauliai; vieta — Kolumbo Vyčių salė Woodhavene. Minėjimas įvyko lapkričio 27, šeštadienį.

Nedidelėje salėje (nežiūrint lietingo vakaro), arti šimtinei dalyvaujant, Ramovės sk. p-kas J. Klivečka atidarė pobūvį trumpu žodžiu ir pakvietė Lietuvos gen. konsulą A. Simutį tribūnon.

Po trumpų gaivinančių konsulo žodžių, kalbą dienos tema pasakė kun. Paulius Baltakis, OFM. Jo kalba buvo paremta pagrindiniais, tradiciniais faktais. Pabaigoje jis kvietė visus vieningai veikti. Apgailestavo, kad iš tūkstantinės tautiečių kolonijos, tik viena kita šimtinė rodo šiokią tokią tautinę veiklą. Ta pat proga, kvietė visus stoti darban ir užbaigti Kultūros židinio statybos darbus, paremiant stambesnėmis aukomis

Meninei daliai vadovavo V. Galbuogytė, kuri, kartu su Alg. Bružu perdavė Simo Kudirkos teismo sceną.

Meninės dalies pagrinde buvo solistės Lionės Juodytės išpildytos dainos, akomponuojant muz. A. Kačanauskui. Reikia pagirti rengėjus už jaunimo įtraukimą programos išpildymui. Tačiau, salės menka akustika ir prastas pianinas neprisidėjo prie meninės dalies lygio pakėlimo.

Pobūvyje grojo šokių orkestras, buvo vaišės, ponių parengtos. Dalyvių ūpas buvo geras, nes buvo vaišinamasi, nepailstančiam Gutausko orkestrui grojant, iki vėlumos.

Sekmadienį, ramovėnams su vėliava dalyvaujant, Atsimainymo parapijos bažnyčioje, Maspethe, buvo atlaikytos mišios už žuvusius dėl Tėvynės. Kun. dr. Venckus, pamaldas laikęs, pasakė ir prasmingą pamokslą, kuriame iškėlė karius, mokslininkus ir šventuosius į jam didžiausią įspūdį padariusius luomus.

Dalyvis

ČIKAGOJE

Kiekvienais metais LVS Ramovės Čikagos skyrius lapkričio mėn. rengia nepriklausomos Lietuvos kariuomenės atkūrimo sukakties minėjimą. Ir šiemet toks minėjimas įvyko lapkričičo 21 d., pagal paskelbtą XI.18 d. programą, tik skirtingas nuo ankstyvesnių tuo, kad į minėjimą įsijungė ALTa ir kartu buvo priminta Simo Kudirkos tragedija.

Tą dieną, Tėvų Jėzuitų koplyčioje, 11 val. pamaldoms susirinko tiek žmonių, kad koplyčioje netilpo, daug jų liko stovėti lauke, arba prie bažnyčios durų. Po pamaldų įvyko trumpos iškilmės prie Nepriklausomybės paminklo. Ten trumpą kalbą pasakė plk. K. Dabulevičius, buvo padėti vainikai ir sugiedota “Marija, Marija”.

Po iškilmių lauke, žmonės suėjo į didžiąją salę Jaunimo Namuose, kur prasidėjo minėjimas. Jį atidarė Ramovės Čikagos skyriaus pirmininkas A. Juškevičius, pakviesdamas kun. Stašį sukalbėti maldą-invokaciją. Invokaciją buvo graži, gal truputį ilgoka.

Šiemet, tačiau, apsiėjo be nuobodžių ir ilgų sveikinimų, nes ALTos pirmininkas dr. K. Bobelis, pakviestas paskaitai, tuojau, po invokacijos, ją pradėjo. Dr. K. Bobelis kalbėjo ramiai, įdomiai, be įprasto kai kuriems kalbėtojams šūkavimo. Pirmiausiai, trumpai apibūdino Nepriklausomybės kovų įvykius, išryškino pasižymėjusius asmenis, o vėliau perėjo į dabartinius laikus, nurodydamas, kad ir šiais laikais yra didvyrių, kurie kovoja už Lietuvos laisvę. Toks yra Simas Kudirka, kuris po nepasisekusio bėgimo į laisvę, teisiamas Lietuvoje, drąsiai reikalavo Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės savo tautiečiams. Mes visi žinom bolševikų metodus, siekiant nutildyti nepalankius jiems kalbėtojus, tačiau Simas Kudirka nepabūgo bolševikų žiaurumo, ir jo drąsūs žodžiai nuskambėjo po visą pasaulį.

Dr. K. Bobelio kalbą minėjimo dalyviai išklausė susikaupę, nenuobodžiaudami ir už ją padėkojo jam gausiais plojimais. Po dr. K. Bobelio trumpai kalbėjo vyskupas V. Brizgys, savo žodžiais ragindamas visiems vienytis, nes tik tada kova už laisvę bus sėkminga.

Po kalbų, jaunimo atstovė Jakštytė perskaitė gražiai suredaguotą rezoliuciją JAV prezidentui R. Niksonui.

Minėjimo dalyviams buvo staigmena, kai į sceną išėjo senosios kartos lietuvis K. Deveikis, “Draugystės lietuvių kareivių” organizacijos sekretorius, ir perskaitė aktą, kad ta organizacija, veikianti nuo 1912 m. Ciceroj, perduoda kardą S. Kudirkos Vigilant tragedijos fondui, kuris yra ALTos žinioje, šį kardą “Draugystės lietuvių kareivių” organizacijai 1937 m. padovanojo “Raudonos Rožės klubas”.

Iš akto paaiškėjo, kad organizacija visą laiką aktyviai veikė ir jos uniformuoti nariai dalyvaudavo įvairiose iškilmėse, Velykų švenčių metu eidavo sargybą prie Kristaus karsto Šv. Antano bažnyčioje Ciceroj, o Pasaulinės parodos metu saugojo nepriklausomos Lietuvos paviljoną. Dabartiniu laiku organizacijos gretos smarkiai išretėjo, daug narių mirė, tai tą istorinį kardą perleidžia SKV tragedijos fondui, kad S. Kudirkos žygis nebūtų užmirštas.

Kardą priėmė ALTos pirmininkas dr. K. Bobelis, pažadėdamas, kad iškovojus nepriklausomybę, kardas bus nuvežtas į Lietuvą, o dabar čia, Amerikoje, jis bus simbolis kovai su okupantu už Lietuvos laisvę. Oficiali minėjimo dalis baigėsi kun. Trakiui sukalbėjus maldą.

Netrukus, prasiskleidus uždangai, ant scenos žiūrovai pamatė būrį išrikiuotų vyrų. Tai buvo Lietuvos Operos vyrų choras, vadovaujamas muziko Gečo. Dirigentas ir choras buvo sutikti ilgu plojimu. Pasigirdo garsai darnios lietuvių kareivių dainos. Choras taip gražiai ją dainavo, kad atrodė, jog esam tolimoje tėvynėje, tarp jos laukų ir miškelių, o keliu eina dainuodamas būrys karių, palikuoniai tų, kurie 1919-1920 metais iškovojo Lietuvai nepriklausomybę. Daina sekė po dainos, bet klausytojams vis buvo per mažai; gausiais plojimais jie prašė daugiau, nes tos dainos jiems grąžino jaunystę, sužadino atsiminimus, atgaivino tėvynės vaizdus, tolimus, bet neužmirštamus ir mielus lietuviškai širdžiai.

Šis minėjimas nebuvo ištęstas, o trumpas ir nuoširdus, įdomus ir naujas, žadinantis nuotaiką.

G. Songinas

CLEVELANDE

Šiemet rengta dviem tikslais: paminėti Kariuomenės atkūrimą ir pagerbti didvyriškus Simo Kudirkos žygius. Todėl susijungė Ramovės ir ALT-os Clevelando skyriai. Surengta lapkričio 28 d. Šv. Jurgio bažnyčioje ir šios parapijos svetainėje.

Tėvynės Garsų radijas, J. Stempužio vadovaujamas, jau lapkričio 26 d. sėkmingai paminėjo. Išmanaus ir išradingo vadovo sudarytoji programa maloniai nuteikė klausytojus seniai begirdėtomis šauniomis kariškomis dainomis. ALT-os skyriaus pirmininkas inž. A. Pautienis kruopščiai išdėstė Simo Kudirkos šuolį į laisvę ir siaubingas kančias.

Bemaž pilnon bažnyčion įnešta 10 įvairių organizacijų vėliavų, Ramovės sk. valdybos nariui A. Jonaičiui vadovaujant, su gausia ir daugumoje uniformuota palyda.

Mišias atnašavo ir pamokslą oriai atliko klebonas kun. B. Ivanauskas. Apsčiai skelbė nepriklausomos Lietuvos ir jos kariuomenės žymiuosius duomenis, bei žūtbūtinę Simo Kudirkos kovą prieš pavergėjus.

Giedojo parapijos choras, muz. Pr. Ambrazo vadovaujamas ir solistė N. Braziulienė, papuošdama maldingas nuotaikas, dviem kūriniais: J. Naujalio — Kai širdį tau skausmas ir Fr. Schuberto — Ave Maria (vertimas pačios solistės.

Susirinkus svetainėje per 300 narių, bei svečių, iškilmę pradėjo sumanus ir visados energingas Ramovės skyriaus pirmininkas Vl. Knis-tautas. Scenoje raiškus Simo Kudirkos paveikslas, dail. A. Vaišnoro tikrai įspūdingai sukurtas, aiškiai nukreipia mintis bei jausmus į Simo Kudirkos tragediją. Įnešamos vėliavos. JAV ir Lietuvos himnus gieda operos solistas J. Kazėnas, jo sūnui Broniui palydint pianinu. Sodrus solisto balsas, nusiteikimas, įspūdingos pereigos ir kilnus turinys ne tik padrąsina, bet ir lyg nejučiomis įtraukia žiūrovus į giedojimą.

Pagerbus žuvusius ir mirusius susikaupimu, iškviečiami kūrėjai-savanoriai bei garbės svečiai, kuriems prisega gėles, visados artima ir prielanki ramovėnų globėja, Ir. Plechavičienė.

PLB pirmininkas St. Barzdukas, savo rimtai suplanuotame žodyje, palietė ištisą eilę įstorinių įvykių nepriklausomoje mūsų tėvynėje ir kariuomenės gyvenime, atskleisdamas svarbias ir įdomias sritis. Turinys nuosaikiai išdėstytas. Kiekvienas žodis brangus.

ALT skyriaus pirmininkas inž. A. Pautienis rekomenduoja LKDS pirmininką A. Kasulaitį, kuris ugningai apibūdina Simo Kudirkos žygius, tėvynės meilę, narsumą ir kančias. Tai yra gabus kalbėtojas. Bendras pobūdis, tonų bei priemonių įvairumas ir reikšmingas įkarštis parodo daug poveikių į visus klausytojus.

Abiem kalbėtojam katučių plota karštai ir nuoširdžiai.

Inž. A. Pautienis paskelbė rezoliuciją, siųstiną JAV prezidentui ir įvairiems valdžios pareigūnams. Rezoliucija tiksliai suredaguota. Mandagiai, bet griežtai išdėstyti skundai ir prašymai. Priimta vieningai ir dideliu įkarščiu.

Po šitokios trumpos programos maloniai pasivaišinta. Vyriausios šeimininkės St. Urbonavičienės didelėmis pastangomis ir neabejotinu nusimanymu, parūpinta daug rinktinių patiekalų. Paslaugos uolios ir mandagios.

Prie baro puotauta irgi linksmai, J. Miglinui ir J. Žagarskui visus skubiai aptarnaujant.

Rengėjai nusipelnė palankaus įvertinimo ir viešos padėkos.

Vladas Braziulis

HARTFORDE

Lapkričio 21 d. Hartforde ramovėnai surengė puikų Lietuvos kariuomenės atsikūrimo 53 metų ir Simo Kudirkos grąžinimo į vergiją metinių minėjimą.

Minėjimas prasidėjo 10 val. pamaldomis Švč. Trejybės lietuvių parapijos bažnyčioje. Prieš mišias į bažnyčią suėjo uniformuoti skautai ir skautės, bei ramovėnai su savo vėliavomis ir Lietuvos Trispalve. Mišiose dalyvavo ir šiaip daug žmonių. Mišias lietuvių kalba aukojo klebonas kun. Juozas Matutis, kuris ir pamokslą lietuviškai ir angliškai pasakė. Per mišias giedojo “Aido” choras; solo giedojo dr. Izidorius Alis. Trimitu pagrojo Petras Petkaitis, muz. Jurgio Petkaičio sūnus. Pabaigoje mišių “Aido” choras sugiedojo JAV ir Lietuvos himnus.

Po mišių LAP klube buvo pusryčiai. Maldą sukalbėjo klebonas kun. J. Matutis. Pobūvį pravedė Ramovės s-gos Hartfordo sk. pirmininkas Pr. Krisčiokaitis. Pagrindinę kalbą pasakė dr. Alfonsas Stankaitis, iškeldamas Lietuvos kariuomenės atsikūrimą ir Simo Kudirkos nelaimingą žygį į laisvę ir jo kovą su Lietuvos okupantais. Priminė ir sulygino su juo ir dr. Vincą Kudirką (1858.XII.31 - 1899.XI.16), kuris irgi mirė lapkričio mėn. ir kuris, iki mirties, kovojo su caro laikų rusais, Lietuvos okupantais, iškeldamas rusų viršininkų ir valdininkų tamsumą, kyšininkavimą, girtuokliavimą ir kitas jų niekšybes.

Po jo dar kalbėjo savanoris-kūrėjas Jurgis Dragūnevičius, plk. Čiurlys, LB Hartfordo apygardos vardu — Alg. Dragūnevičius ir ramovėnų vėliavos krikšto motina Katerina Marijošienė.

Vakare, lietuvių radijo valandos “Tėvynės Garsų vedėjas Algimantas Dragūnevičius davė puikią programą, ryšy su Lietuvos kariuomenės atsikūrimo švente. Inž. Valerijonas Balčiūnas per radijo išsamiai pakalbėjo apie Lietuvos kariuomenę, jos kovas už Lietuvos laisvę ir kitus Lietuvos reikalus. Jis kalbėjo, kad tik ginkluoto pasipriešinimo dėka Lietuva tapo nepriklausoma valstybė. Jeigu Lietuva nebūtų įsteigusi savo kariuomenės, tai jau tada ji būtų virtusi Rusijos provincija, arba būtų buvusi valdoma Lenkijos, kaip buvo užsigeidę Pilsudskis ir Želigovskis.

Lietuva, per visą savo nepriklausomo gyvenimo dvidešimtmetį, kiek ekonominės sąlygos leido, stengėsi laikyti stiprias ginkluotas jėgas. Tačiau, galinga rusų armija 1940 m. vėl įsiveržė į Lietuvą ir užmušė jos laisvę. Tada tai rusų okupacijai Lietuvos kariuomenė nepasipriešino. Ir šis faktas bus reikalingas gilesnio apsvarstymo. . . Kodėl mūsų kariuomenei nebuvo leista ginti Lietuvos suverenumo, bus dar ilgai diskutuojama. Yra nuomonių, kad suvereninė valstybė turėjo pasirinkti pasipriešinimo kelią, nes nors karas būtų buvęs ir pralaimėtas, Lietuva būtų įėjusi į istoriją, kaip narsi tauta, o rusų propagandai nebūtų buvę progos sakyti, jog patys lietuviai vyko į Maskvą “parsivežti saulės”.

Dar ir daugiau reikšmingų minčių pasakė inž. V. Balčiūnas.

Reikia pažymėti, kad šis ramovėnų parengimas Hartforde buvo gausus. Į jį buvo atvykusių lietuvių ir iš New Britaino, Manchesterio, Newingtono ir iš kitur.

Jonas Bernotas

LOS ANGELES, CALIF.

Los Angeles, lapkričio 21 d., organizacijų vėliavos žygiuoja į Kariuomenės Atkūrimo minėjimą.    L. Kanto nuotr.

Šiam šventiškam minėjimui ruošėsi ramovėnai, šauliai ir Altas, kad tuo pačiu būtų gerai atžymėtas ir kariuomenės atkūrimo minėjimas. Kadangi šiais metais kaip ir pernai, kariuomenės atkūrimo minėjimas sutapo su Kristaus Karaliaus švente, tai buvo atšvęsta kartu.

Minėjimas prasidėjo iškilmingomis pamaldomis 10:30 val., sekmadienį, lapkričio 21 d., Šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje. Prisirinko pilna bažnyčia žmonių. Prieš pamaldas buvo įneštos į bažnyčią organizacijų vėliavos ir išrikiuotos prieš altorių.

Pirmiausia į sakyklą išėjo prel. J. Kučingis, parapijos klebonas, kuris tarė įžanginį žodį pabrėždamas, kad ši Lietuvos kariuomenės šventė švenčiama kartu su Kristaus Karaliaus švente. Šios šv. Mišios yra aukojamos už Lietuvos žuvusius karius, šaulius ir partizanus: “Kaip žinote, brangūs klausytojai, prieš metus buvo prievarta grąžintas lietuvis jūrininkas Simas Kudirka rusams. Mes tam tragiškam įvykiui prisiminti bažnyčioje atlaikėme šv. Mišias ir užrišome ant Trispalvės juodą gedulo kaspiną. Todėl, prieš šv. Mišias prašau mūsų kolonijos jaunimą nuristi gedulo juodą kaspiną, šiandien mes jau žinome Simo Kudirkos likimą, kad jis yra Sovietų teismų nubaustas 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimu.”

Prie altoriaus priėję prel. J. Kučingis ir skautai — berniukas ir mergaitė, nurišo juodą kaspiną ir vėl pastatė Trispalvę kairėje altoriaus pusėje.

Šventas Mišias už žuvusius karius dėl Lietuvos nepriklausomybės laikė ir gražų pamokslą pasakė kun. Markaitis, atvykęs iš Čikagos atostogų į Los Angeles.

Po pamaldų organizacijų vėliavos buvo išneštos iš bažnyčios į parapijos kiemą. Parapijos kieme buvo renkamos aukos Lietuvos kariuomenės invalidams, kur buvo surinkta 350 dol. Aukas rinko p.p. Vizgirdienė, Kaškelienė, Pinkus ir Žukas.

Parapijos salėje 12 val. įvyko akademinis Lietuvos kariuomenės ir Simo Kudirkos minėjimas. Scena buvo papuošta Simo Kudirkos paveikslu. Dešinėje pusėje paveikslo buvo pakabintas baltas gelbėjimo ratas su užrašu VIGILANT, o kairėje pusėje — skulptūra vaizduojanti Simą Kudirką šokantį į laisvę.

Minėjimą atidarė ir įžanginį žodį tarė Los Angeles Ramovės skyriaus pirmininkas K. Liaudanskas. Tuo metu buvo įneštos į salę organizacijų vėliavos, vadovaujant šauliui K. Karužai. Scenoje buvo išrikiuotos šių organizacijų vėliavos: šaulių, ramovėnų, skautų, jūrų skautų ir vėliau atsiradusi — ateitininkų. Amerikos himną giedojo sol. Juozas Polikaitis, pritariant salėje žmonėms.

Atsistojimu buvo pagerbti už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą žuvusieji kariai, šauliai, partizanai ir trys čia esantieji Vyties Kryžiaus kavalieriai: plk. J. Andrašiūnas, mjr. P. Starevičius ir kpt. J. Tumavičius.

Tarti žodį buvo pakviestas Lietuvos gen. konsulas dr. J. Bielskis. Jo kalba buvo labai trumpa, bet reikšminga.

Toliau, paskaitą apie Lietuvos kariuomenę skaitė plk. K. Pažemėnas. Jis trumpais bruožais paryškino kada ir kaip buvo kuriama Lietuvos kariuomenė ir kokią paskirtį atliko Lietuvos kariai, šauliai ir partizanai kraštui.

Antrą paskaitą skaitė Alto pirmininkas inž. Vyt. Čekanauskas, apie Simą Kudirką. Jo paskaita buvo labai kruopščiai paruošta ir turininga. Taip pat, jis perskaitė suredaguotą anglų kalba rezoliuciją JAV prezidentui ir valdžios organams dėl pagalbos išlaisvinti Simą Kudirką iš Sovietų

Sąjungos sunkiųjų darbų kalėjimo. Šiai rezoliucijai publika pritarė ir patvirtino.

Paskaitoms ir akademiniui minėjimui pasibaigus buvo sugiedota Lietuvos himnas, po to, vėliavos buvo išneštos iš salės. Prasidėjo meninė dalis. Meninei daliai pravesti buvo pakviesta mokytoja Ona Razutienė. Ji pristatė publikai lituanistinės mokyklos mokines, kurios padeklamavo keletą eilėraščių: Reginą Stančikaitę, Liuciją Norkutę ir Daivą Sakalauskaitę.

Toliau sekė vyrų kvartetas: Antanas Poliukaitis, Bronius Seliukas Emanuelis Jarašiūnas ir solistas Rimtautas Dabšys, vadovaujant ir akomponuojant muzikui B. Budriūnui. Vyrų oktetas labai gražiai atliko keletą lietuviškų kūrinių, kurie sužavėjo publiką.

Po meninės dalies prasidėjo kuklios vaišės, kurias organizavo birutininkė p-kė A. Balsienė, šaulės ir birutininkės.

Lietuvos kariuomenės atkūrimo ir Simo Kudirkos minėjimas praėjo geroje nuotaikoje dalyvaujant daug daugiau žmonių, negu praeitais metais.    Kazys Karuža

NEW JERSEY

Nors ir negausus būdamas, skyrius, susitaręs su LB NJ apygardos valdyba, sutelktinėmis jėgomis, š.m. gruodžio 4 d., suruošė bent kelių sukakčių, būtent:    Lietuvos kariuomenės

šventės 53 metų, 1941 m. sukilimo 30 metų ir Simo Kudirkos šuolio į laisvę metinių minėjimą. Tą dieną vakare už žuvusius dėl Lietuvos laisvės, šv. Petro ir Povilo parapijos bažnyčioje, Elizabethe, kun. J. Pragulbickas aukojo mišias ir pasakė iškilmėms pritaikytą pamokslą. Pamaldose dalyvavo ir skyriaus vėliava su palydovais. Pamaldoms pasibaigus, netoli esančioje lietuvių Laisvės salėje, vyko minėjimo akademija. Minėjimą trumpu žodžiu pradėjo LB apyg. pirm. K. Jankūnas. Sukaktims paminėti originalių minčių pabėrė jaunas visuomenininkas inž. Antanas Sabalis, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimas buvo pagerbtas invokacija, susikaupimu ir JAV ir Lietuvos himnais, kurių pirmąjį sugiedojo sol. Ona Zubavičienė, pianinu palydint muzikui V. Mamaičiuči. Meninę programą atliko iš Philadelphijos atvykęs mergaičių kvintetas: Renata Baraitė, Dana Juzaitytė (ji ir gitara kvintetui pritarė), Rasa Makarauskaitė, Danutė Stankutė ir Zita Štarkaitė. Mergaitės jaunos, dar tebelankančios augštesniąsias mokyklas, tačiau dainuoja labai šiltai ir nuoširdžiai. Kvintetui vadovauja ir moko

Lietuvos operos primadona Juzė Augaitytė. Jai pelnytai priklauso visų mūsų padėka ir pagarba, kad atranda laiko ir nesigaili darbo puoselėti dainos meno meilę jaunojoje kartoje.

Visai meninei programai labai jautriai vadovavo taip pat dar priaugančios kartos atstovė Audrė Karašaitė, kuri kartu parodė ir gražių dailiojo žodžio menininkės savybių, padeklamuodama sukakčių progai gražiai atrinktų eilėraščių.

Programai pasibaigus, susirinkusieji vaišinosi gerai paruoštais valgiais, šoko ir linksminosi.

Pusė šio minėjimo pelno rengėjai paskyrė Elizabetho šeštadieninei mokyklai paremti.    K. J.

OMAHA, NEBR.

Lietuvos kariuomenės atsikūrimo paminėjimas vyko kartu su tragiškųjų Simo Kudirkos metinių prisiminimų. Lapkričio 28 d. šv. Antano bažnyčioje lietuviškos pamaldos buvo atnašautos už žuvusius karius ir partizanus. Pritaikytą pamokslą pasakė kun. J. Tautkus.

Parapijos salėje, 3 val. p.p., įvyko minėjimas, kurį atidarė Ramovės sk. pirm. Pranas Totilas. Pagerbus žuvusius už tėvynės laisvę minutės susikaupimu, paskaitą skaitė pirmininkas. Jis trumpai peržvelgė kariuomenės kūrimąsi ir kovas, daugiau sustodamas prie Simo Kudirkos tragedijos.

Meninę dalį išpildė mergaičių skaučių Lapių skiltis. Jos deklamavo ir dainavo pritariant armonika S. J. Lileikienei ir gitara T. Gaidelytei. Dainavo dainas “Pabėgėliams”, tai sovietų kalėjimuose kankinamų lietuviu daina, skirta į Vakarus pasitraukusiems tautiečiams ir “Prabilkite”, Sibiro lietuvių kankinių dainą. Toliau, Omahos tautinių šokių grupė “Aušra” pašoko keletą tautinių šokių, skautė Jaudegytė deklamavo.

Meninei daliai vadovavo P. Antanėlis

Minėjimas buvo baigtas tautos himnu ir toliau buvo vaišinamasi kavute ir pyragaičiais, čia tenka paminėti ramovėnų parengimuose visuomet pagelbinčią p. Totilienę. Jai talkininkavo p. Bukšnienė.

Oras tą dieną buvo labai nepalankus. Siautė sniego pūga, tačiau, geros valios tautiečių tas neatbaidė.

Veiverietis

DIDVYRIŲ PAGERBIMAS

š.m. lapkričio 14 d. Čikagoje, Balzeko Lietuvių Kultūros muzėjuje, viešai ir iškilmingai, buvo paminėta 53-sis Lietuvos kariuomenės gimtadienis ir ta proga specialiai pagerbta pirmieji garbingai laisvės kovų žygiuose žuvę mūsų kariai, kūrėjai-savanoriai: karininkas Antanas Juozapavičius, būrininkas Povilas Lukšys ir didvyris eil. Pranas Eimutis, kurių meniškai padaryti paveikslai pakabinti muzėjaus kariniame skyriuje.

Muzėjaus atstovas, kūrėjas-savanoris Konstantinas Petrauskas, pasveikinęs susirinkusius, tarė trumpą žodį, kuriame paminėjo, jog šis, BLKM esąs pirmas toks muzėjus lietuvių išeivijoje. Jo tikslas — pasitarnauti lietuvių tautai, iškeliant ir pabrėžiant didingą lietuvių tautos praeitį ir būsimoms kartoms išsaugoti tai, kas istoriškai vertinga. Šio muzėjaus reikšmė yra tuo didesnė, kad per jį, čia gimęs ir mokslus išėjęs savininkas Stasys Balzekas, jaunesnysis, turėdamas ryšius su amerikiečiais politikais, visuomenininkais ir biznio pasauliu, lengviau pasiekia didžiąją Amerikos spaudą, per kurią garsina lietuvių tautos vardą, kelia mūsų tautos etnines problemas ir aktualiuosius mūsų tautos reikalus. Po šio įžanginio žodžio buvo įneštos vėliavos (JAV, Lietuvos tautinė, Ramovėnų ir LšST). Čia gimė, jau trečios kartos šauni lietuvaitė solistė Eleonora Zapolienė, pagiedojo himnus. Akordeonu jai akompanavo, taipgi čiagimis, trečios kartos lietuvis Ed. Gudonis. Kunigas Adolfas Stašys, labai jautriais žodžiais, prasmingai sukalbėjo invokaciją. Be maldos žodžių, gerbiamas patriotas kunigas pasakė: “Tik laisva ir nepriklausoma tauta tikrai gyvena ir gali reikšti savo dvasią, savo kultūrą. Išblaškyta mūsų tauta gyvuos tol, kol prisimins, minės ir gerbs savo didvyrius, visais amžiais ir įvairiais būdais už tautos laisvę, už gimtąjį lietuviškąjį žodį kovojusius, o ypač tuos, kurie tautai mirtiname pavojuje esant, valė iš po žemių iškastus ginklus ir pirmi drąsiai stojo kovon su šalies ir tautos priešais, — tai buvo savanoriai, šauliai, partizanai. Nors daugelis jų iš kovos laukų negrįžo, bet dėkinga tauta prisimena ir gerbia juos. Nesąmoninga ir negyva yra tauta negerbianti savo laisvės kovotojų.”

Po šios įspūdingos invokacijos, uniformuotos šaulės atidengė pagerbiamųjų karių-didvyrių paveikslus, o 6-8 metų amžiaus, tautiniais drabužėliais lietuviukai (dvi mergaitės ir berniukas), po karžygių paveikslais pastatė tris raudonų rožių bukietus. Tuo momentu mokinių choras, mokytojo diriguojamas, jausmingai pagiedojo.

Labai kruopščiai paruoštą paskaitą susirinkusiems skaitė savanoris -kūrėjas ir Vyčio Kryžiaus kavalierius, istorikas plk. K. Ališauskas apie pirmuosius kovos frontuose už Lietuvos laisvę savanoriais žuvusius mūsųkarius, kurių portretai kabojo sienoje.

Moksleivių choras, trumpų pauzių metu, labai gražiai pagiedojo, pirmųjų savanorių 1919 metais fronte dainuotas, daineles ir dar kai ką iš klasikų. Įspūdis buvo puikiausias .. .

Gen. prof. St. Dirmantas savo žodyje pabrėžė, kad mes lietuviai turime kuo didžiuotis. Mūsų tautos vyrai, ne tik 1919-1920 metais savanoriais už tautos laisvę kariavo ir laimėjo tėvynei laisvę ir nepriklausomybę, bet ir senų senovėje pasižymėjo karingumu ir turėjo savanorių, kurie bevelyjo kovose žūti, negu patekti priešui, arba išsaugojus gyvybę, užleisti Lietuvą, viešpatauti priešui.

Čikagos Ramovėnų pirmininkas kpt. A. Juškevičius, labai gražiais ir nuoširdžiais žodžiais įvertino pirmųjų mūsų savanorių, ant tėvynės laisvės aukuro sudėtas, kraujo ir gyvybių aukas, istoriniu ir kultūriniu požiūriais tai įvertino ir pabrėžė tautinę sąmonę tų, kurie tautos laisvę ir nepriklausomybę vertina daugiau net už gyvybę, nes laisvė tautai yra tas pats kas paskiram asmeniui gyvybė ir karštai sveikino tokių minėjimų iniciatorius, ypač muzėjaus prezidentą St. Balzeką, jaun. Kūrėjas-savanoris ir Vyčio Kryžiaus kavalierius K. Gudaitis, M.D., suglaustai papasakojo epizodą iš Nepriklausomybės kovų, kai jis, vadovaudamas savo puolančiam daliniui, buvo tris kart sužeistas, bet iš rikiuotės nepasitraukė, kol kovą laimėjo. Išreiškė pasigailėjimą, kad yra buvusių karių, kurie nepakankamai įvertina kitų savanorių pastangas visokiais būdais skiepyti savanorišką dvasią priaugančioje kartoje ir atsisakančių dalyvauti panašiuose mūsų karių-didvyrių paminėjimuose, jų atminimo pagerbimuose ... Dipl. teisininkas šaulys Alg. Budreckas, įspūdingai padeklamavo savo eilėraštį skirtą Simo Kudirkos garbei. Aktorius Alfas Brinką labai įspūdingai padeklamavo “Savanorio testamentas” (P. Babicko) ir kelis kitus momentui pritaikytus eilėraščius. Garbės šaulys Vl. Išganaitis, karštai sveikino kūrėjus -savanorius ir visus kitus Lietuvos karius, pabrėždamas jų visų didžius nuopelnus Lietuvai tėvynei. Taipgi, dėkojo St. Balzekui už tokių vertingų minėjimų savo muzėjuje rengimą ir sveikino jį, naujai įstojusį į šaulių sąjungą, tuo duodantį sektiną pavyzdį kitiems.

Muzėjaus prezidentas St. Balzekas, jaun. pasveikino visus minėjiman atvykusius, pasidžiaugė galįs tokius

Kūrėjas - savanoris, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, plk. Kazys Ališauskas skaito paskaitą apie pirmuosius mūsų karius didvyrius, garbingai žuvusius Nepriklausomybės kovose.    J. Kasakaičio nuotr.

reikšmingus pobūvius muzėjuje rengti ir tuo savo tautiečiams patarnauti, bei kitataučiams parodyti lietuvių tautos sąmoningumą, vieningumą ir kultūrą, bei ryžtą kovoti už savo teises, už savo kalbą, papročius, tradicijas ir visais galimais būdais siekti pavergtos tautos iš bolševikų vergijos išlaisvinimo. Jis pasakė: “Ne vien dėl to, kad aš taip noriu ir taip sakau, bet dėl to, kad anksčiau ar vėliau, teisybės laimės ir Lietuva bus laisva ir nepriklausoma.” Visų kalbas sekė minėjimo dalyvių gausūs aplodismentai.

Baigiamąjį žodį tarė Konstantinas Petrauskas:    “Ateityje kilnių tautos

idėjų populiarinimui bei lietuvybės palaikymui, šiame muzėjuje bus atiduodama didžiausia duoklė ir skiriamas didžiausias dėmesys. Didelį St. Balzeko nuopelną už šio muzėjaus įsteigimą, turime labai vertinti ir talkininkauti muzėjaus veiklai bei remti ją. . .”

Be to, jis nuoširdžiai padėkojo visiems programos vykdytojams ir minėjimo dalyviams už gausų atsilankymą ir muzėjaus šeimininkų vardu, visus pakvietė kuklioms vaišėms, kurios užsitęsė iki 20 valandai.

Joana Stulpinienė

Komitetas, suruošęs pirmųjų didvyrių, garbingai kovose už Lietuvos nepriklausomybę žuvusiųjų, paminėjimą-pagerbimą, Balzeko Lietuvių Kultūros muzėjuje. Iš kairės (sėdi): muzėjaus kuratorius, kūrėjas-savanoris Konstantinas Petrauskas, Čikagos ramovėnų pirm. kpt. Andrius Juškevičius, kūr.-sav., Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius dr. K. Gudaitis, solistė (3-čios kartos lietuvaitė) EI. Zapolis (Zapolienė), kun. A. Stašys, gen. štabo plk. Juozas Rapšys, dipl. teisin. Antanas Laucevičius; stovi (iš k.): garbės šaulys VI. Išganaitis, kūr.-sav. V. Markevičius, LVS Ramovės CV vicepirm. J. Gaižutis, kūr.-sav. V. Avižius, St. Balzekas —muzėjaus prezidentas ir kūr.-sav. aviacijos plk. Leonardas Peseckas.    J. Kasakaičio nuotr.

Paminėjimo svečiai (iš k.): dipl. teisininkas Jurgis Kasakaitis, prof. teisininkas Mečys Mackevičius, kūr.-sav. Konstantinas Petrauskas, amerikietis dr. Ralph G. Neuman, Čikagos viešųjų bibliotekų direktorių tarybos prezidentas, Kazys Baltramaitis, muzėjaus kuratorius — meno departamento direktorius.

SUKAKTUVIŲ PAGARBA KPT. ANTANUI RUGIUI

“Tave, Antanai, visada prisimenu iš pirmųjų mūsų pažinties dienų prie Musnikų. Tai buvo 1922 metų pabaiga, ar 1923 pradžia: augštas, lieknas, elegantiškas, energingas sportininkas, giedrių nuotaikų karininkas.” Taip prisiminė divizijos generolas, buvęs 1 pėst. DLK Gedimino pulko vadas, M. Rėklaitis, jaunesnį savo pulko karininką. - savanorį kpt. A. Rugį, kai jam, š.m. lapkričio 13, Patersone (N. J. ), buvo suruoštas banketas pagerbimui jo amžiaus 70-ty.

Ta proga, gyvu žodžiu apie solenizantą, kalbėjo ir jaunesnis gediminietis ltn. Balys Raugas. Jis priminė pulko gyvenimą Ukmergėje, kur kpt. Rugio būta ‘žaliojo dobilo’ šutvės vadovu, sporto treneriu ir radijo valandėlių režisoriu, entuziastingai rodžiusiu kario paskirtį, ne vien kareivinėms, bet ir visuomenei — reikštis kūrybingai kuo kas gali.

Išsamesnę kpt. A. Rugio apibraižą pateikė visiems banketo dalyviams prof. A. Masionis, gražiai išryškinęs solenizanto visuomeniškumą ir tame pasireiškusį idealizmą nuo jo jaunų dienų savanorystės Lietuvos kariuomenėje iki jo šių dienų savanorystės lietuvių bendruomenėje.

Tokį solenizantą pagerbė Lietuvos gen. konsulas A. Simutis su ponia, dvasiškiai kun. J. Kinta ir kun. V. Dabušis dalyvaudami bankete — visi sukaktuvininką sveikindami ir daug gero linkėdami. Sveikino jį bendruomenininkai, parapiečiai, dviejų lietuviškų radijo stočių — Lietuvos Atsiminimų ir Laisvės Žiburio vedėjai — dr. Jokūbas Stukas ir Romas Kezys; banketą praturtino menininkai: deklamuotoja Irena Veblaitienė, dainininkai O. Zubavičienė ir Liudas Stukas, bei palyda pianinu — Alg. Kačanauskas.

Banketo organizacijos viršūnėje buvo sukaktuvininko ginklo draugas

K.    Jankūnas, kuris, banketą pradėjęs, tuojau pakvietė dr. Stuką būti vakaro toastmaster’iu. Tokio toastmaster’io vadovybėje, su tiek linksmaus tono įtarpų — improvizuotomis vakaro akimirkomis, ar suplanuotais anekdotais -— svečių ir apetitas ir nuotaika buvo augštumoj, be abejo, visiems ir laikas . . . trumpėjo.

Kpt. A. Rugys gavo ir dovanų: Lietuvių Fondo auksinį medalį, pasiskaitymui knygų, dar kaiko, na, ir amerikoniško stiliaus dovaną — neblogą bendruomenės čekį.

Generolas Rėklaitis rašė solenizantui: “Atominiame amžiuje dienos ne vėžio žingsniu slenka, bet šuoliuoja, štai, ir pačiam ant sprando jau septyniasdešimt užgulė.”

Taip. Užgulė kpt. A. Rugį “70 metų svoris”, bet jis ir šiandien tiesus. Jis tebėra ir giedrios nuotaikos tiems visuomeniniams darbams, kurie stovi prieš akis, kurie atliktini. Kokia palaiminta 1901 m. spalio 10 diena, kad Rugių kaime (Šakių apsk.) gimė Antanas Rugys. Tesulaukia jis dar daugelio tų dienų — tiesumu ir stiprumu, to linkėjo per 150 banketo dalyvių, susirinkusių iš New Jersey, New Yorko ir Pennsylvanijos valstijų.

A. D-s

Toki pat nuoširdūs linkėjimai kpt. Antanui Rugiui siunčiami ir išKario redakcijos.

GRAŽUS RAMOVĖNŲ PASIRODYMAS MANČESTERYJE, ANGLIJOJE

Mančesterio ats. karių "Ramovės” skyrius jau aštuoneri metai kaip aktyviai dalyvauja anglų ats. karių (British Legion) minėjimuose ir iškilmėse.

Šiemet, lapkričio mėn. 14 d. vyko anglų ats. karių ir visos tautos gedulo ir pasididžiavimo iškilmės, t.y., vadinama Remembrance Day.

Atvykęs, ta proga, į svečius iš Stoke-on-Trent, tikrai su pasididžiavimu grožėjausi, kaip to skyriaus kūrėjo V. Kupsčio ir dabartinio pirmininko pastangomis, tos dienos minėjimas grakščiai buvo pravestas. Atrodo, burmistras ir visuomenė priėmė mūsų ats. karių, “Ramovės” skyrių į savo tarpą, kaip pilnateisius narius.

Puiki, šilku ir auksu išsiuvinėta, ramovėnų vėliava, lietuvaičių ryškūs tautiniai rūbai ir raudonų, kaip kovos lauke pralietas kraujas, aguonų žiedų vainikas sudarė bendrą gražią mozaiką derindamasis su dalyvaujančiomis anglų karinėmis ir civilinėmis organizacijomis.

Atsižvelgiant, kad tokių pasirodymu lietuvių vardo reklamavimas

Anglijoje yra tikra retenybė, tai Mančesterio ats. karių skyriaus vadovybė ir nariai yra nusipelnę tikro pasigėrėjimo ir pagarbos.

Tik gaila, kad Ramovėnų idėja neplinta plačiau Anglijoje gyvenančių lietuvių tarpe. V. Andruškevičius

JUOZAS KASAKAITIS,

užmirštas kūrėjas-savanoris

Liet. Enciklopedijos VI t., 449 psl. minimas Žiūrių-Gudelių kaimas, kuriame 1905 m. įvyko carinės Rusijos žandarų susirėmimas su vietos sukilėliais. Jų eilėse dalyvavo to meto Marijampolės 5 kl. gimnazistas Juozas Kasakaitis, kilęs iš Kampinių km. Antanavo valse. Sukilėliams pralaimėjus jis buvo suimtas, žiauriai sumuštas, įkalintas ir nuteistas keletai metų sunk. darbų kalėjimo. Tėvų pastangos palengvinti sūnui buvo nesėkmingos.

Pagaliau, kilo I Pasaulinis karas ir Kasakaitis, Rusijoje, buvo iš kalėjimo paleistas; baigė Karo mokyklą ir tarnavo rusų kariuomenėje. 1918 m. gale grįžo Lietuvon, stojo savanoriu kariuomenėn. Jis telkė juos savo apylinkėje ir pats buvo paskirtas į 1 pės. pulką.

1919 m. vasario mėn. 13 d., Alytuje, dalyvavo kautynėse su bolševikais, kuriose žuvo to pulko vadas kar. A. Juozapavičius. Po mūšio dalis karių su J. Kasakaičiu pasitraukė į Marijampolę.

Greit po to, kar. J. Kasakaitis susirgo šiltine ir mirė Marijampolės ligoninėje. Palaidotas vietos R.K. kapinėse. J. Kasakaitis daug kentėjęs dėl tėvynės, buvo vienas iš pirmųjų karininkas kūrėjas-savanoris, miręs anksti, nepriklausomybės kovų metu, liko užmirštas ir niekur neatžymėtas. Jei kas iš jo ginklo ar mokslo draugų jį dar atmintų, ar turėtų papildomų žinių, — labai praverstų atsiliepti Karyje.    A. Vaišnys

Atsakymas

Gerb. p. Redaktoriau,

Prašau patalpinti šį atsakymą į p. V. Šliogerio atsiminimus: “Delegacija į Kybartus”, 1971 m. Karys Nr. 5, ir į Broniaus Stasiulio atsiminimus: “Delegacija Kybartuose”, 1971 m. Karys Nr. 7.

Po mano paskelbtų atsiminimų — “Paskutinėmis Nepriklausomybės Dienomis Kybartuose”, pirmieji reagavo p.p. Tallat-Kelpšų šeima. Skaityk 1971 m. Karys Nr. 2., 71 psl.

Gana netaktiškai ir necenzūruotais žodžiais jie iškoneveikė mane. Aš atsakiau kukliu laiškeliu: 1971 m. Karys Nr. 3, kur prašiau, kad geriau jie paduotų tikrus faktus ir mano atpasakotą istorinį įvykį sugriautų, kaip išgalvotą fantaziją. Tallat-Kelpšų šeima duomenų neturėjo ir į mano laišką neatsakė.

Po pusmečio, T.-K. šeimai į talką atskubėjo augščiau mano paminėti asmenys. To aš pilnai ir laukiau. Kai kurie skaitytojai, nekantraudami, laiškais teiravosi manęs asmeniškai.

Pirma sustosime prie V. Šliogerio išvedžiojimų. Įvade red. nurodo, kad V. š. jau buvęs du metus Kariuomenės Ūkio inspektorius, o ne prezidento adjutantas. A. Merkelis, “Antanas Smetona, jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla”, 1964 m., (New York), puslapyje 590, rašo: “Apie "Apie 0:30 val. nakties į Kybartus iš Kauno atvyko delegacija, kurios tikslas sugrąžinti respublikos prezidentą A. Smetoną į Kauną. Ją sudarė finansų ministras inž. E. Galvanauskas, kavalerijos viršininkas gen. Tallat-Kelpša, šaulių Sąjungos vadas plk. J.Saladžius ir buv. respublikos prezidento adjutantas plk. Šliogeris. Atvykusieji respublikos prezidento jau neberado.”

A. Merkelis ir aš turėjome rimtus argumentus pristatyti skaitytojams V. Šliogerį pagal turėtą seną užimamą vietą.

Toliau red. prieraše sakoma: “Kybartų įvykius labai gerai ir maždaug tiek kie aš prisimenu, teisingai aprašė rašytojas J. Gliaudą savo įdomioje knygoje “Agonija”.

Turiu pilną teisę priminti p. V. Šliogeriui, Kario skaitytojams ir red., kad apie Kybartų tragiškus įvykius medžiagą knygai daviau aš, K. K. M. Taigi, čia nieko naujo nepasakote.

Prieš, išleidžiant knygą “Agoniją”, rašytojas J. Gliaudą nusiskundė man, kad gavo daug vertingos istorinės medžiagos romanui, tik gaila, kad kiekvienas rašo savaip ir vieni kitiems prieštarauja. Atsakiau laišku. Rašiau, kad tenka apgailestauti, kad buvę mūsų valstybinio aparato augšti pareigūnai ir vadai, dėl asmeninės ambicijos, o kartais ir partinių kramelių inspiruoti, klastoja istorinės reikšmės faktus. Tačiau, aš pilnai pasilieku prie savo Jums duotos medžiagos knygai.

J. Gliaudą, kad išvengus nemalonumų ir puolimų per spaudą, mano atsiminimus jo romane “Agonija” nutraukė ties Lieponos upelio krantais ... Paliko mane ten vieną stovėti ir liudyti ateinančioms kartoms, kad buvo vienas iš daugelio, kuris nepabūgo budelio grasinimų ir, naiviai, nepagalvojo apie pasekmes ateičiai . . .

P. V. Šliogeris bando sukompromituoti mane, griežtai užsigina apie buvimą Kybartų m. policijos nuovadoje, internavimą ir nuginklavimą.

Tuo tarpu, Br. Stasiulis savo atsiminimuose paliudija mano sakytą tiesą, tik sumaišo plk. J. Saladžių su gen. K. Tallat-Kelpša. Daleiskim, kad primiršo.

Toliau p. V. Šliogeris atpasakoja fantastišką, iš piršto išlaužtą, pasakėlę, apie finansų ministro inž. E. Galvanausko išsiaiškinimą su p. Z. Smetoniene ir dar nurodo apie policijos pareigūnų patvirtinimą, kad prezidentas perėjo sieną į Vokietiją, tikrai, min. Galvanausko pavedimu.

V. Šliogeris rašo netiesą. Delegacija tuo metu dar nebuvo atvykusi į Kybartus. Man asmeniai finansų ministras inž. E. Galvanauskas nedavė jokių įsakymų, ar parėdymų, kaip ir kurioje vietoje patogiau pereiti su prezidentu A. Smetona žaliąją sieną į Vokietiją. Tuo klausimu aš viešai kreipiuosi į Kario redakciją, kad būtų užklaustas diplomuotas teisininkas adv. Julius Smetona, gyv. Clevelande, Ohio. Jo svarus žodis čia būtinas.

Darosi truputį koktu, kai per spaudą viešai šneka ir klaidingai liudija tie asmenys, kurie ten tuo metu nebuvo o dalyviai tyli. Julius Smetona manęs asmeniniai prašė, kad padėčiau jo tėvui pereiti sieną. Ką aš ir tesėjau.

Kartais mes garsiai sušunkame: “Svetimieji klastoja mūsų istoriją!” Na, o kas čia? Ar ne savieji patys iškraipo ir sujaukia įvykius ir dalyvius, kad ateinančios kartos pasimestų ir nesusigaudytų, kas, kur ir kaip įvyko.

Įvykiai Kybartuose susiklostė panašiai kaip rašytojo Ramojaus knygoje : įvyko lenktynės . . . vieni ginkluoti kovos pistoletais skubėjo į Kybartus įvykdyti Dekanozovo ir Pozdniakovo įsakymą, perduotą per mi-nisterį pirmininką A. Merkį, kiti skubėjo per žaliąją sieną į laisvę.

Laimėtojais išėjome: aš, A. Smetona, gen. štabo plk. ltn. Žukaitis, Čiuoderis ir Adomavičius. Tuo tarpu sukeistas vienas istorijos lapas, kaip paminėjo savo knygoje “Agonija”, rašytojas J. Gliaudą apie Veroną. “Giljotinos ašmenys pakrypo į kitą pusę”, vos 30 minučių tarpe.

Kodėl “Delegacija” pavėlavo į Kybartus? Patikrinus iš spaudos išėjusius veikalus, dalyvių atsiminimus ir archyvinę medžiagą, “Delegacija” sugaišo su 9 p. pulko vadu gen. št. plk. Gaušu, perkalbant, kad pulkas nesipriešintų okupantui ir grįžtų į kareivines. Ką pulko vadas Gaušas ir įvykdė.

Kai rusų tankai riedėjo Kauno gatvėmis, 1940 m. birželio 15 d. popiete, nereikėjo būti dideliam išminčiui, ar pasikliauti Saliamono galva, kad nustačius gaires, kas mus laukia ir ko galime tikėtis iš okupanto. Vieni pareigūnai sąžiningai ėjo pareigas ir išlaikė duotą valstybei priesaiką, rizikavo viskuo. Kiti pabūgo dėl turimų šiltų vietų ir suabejojo.

Sustojus prie Br. Stasiulio atsiminimų, jo manymu, tuo laiku nieko ypatingo nebūtų įvykę Kybartuose, jeigu prezidentas būtų tuoj vykęs tiesiai į Vokietiją. Kyla dabar klausimas, kodėl prezidentas neatsiklausė Br. Stasiulio patarimo? Reikia daleisti, kad būtų atsiklausęs apskrities autoriteto, bet deja . . . Apskr. viršininkas Br. Stasiulis nesiteikė tuoj pat, 5 val. po pietų, atvykti į Kybartus, kad imtųsi iniciatyvos sudaryti, netik pritinkamą eskortą ir parodyti pagarbą, bet ir paruošti žmoniškas sąlygas prezidento kelionei į užsienį. Galima daleisti, tai tik prielaida, kad pamiršo einamąsias pareigas, kaip turėjo pasielgti tuo atveju, kai jo apskrityje lankosi ar sustoja poilsio respublikos prezidentas. Gero valdininko etiketas neleidžia svečiui nugarą atsukti.

Br. Stasiulis savo atsiminimuose visa tai nutyli. Įvykį Kybartuose ignoruoja ir dabar, 30-čiai metų praėjus.

Koks nevykęs porinimas:    kodėl prezidentas gaišo Kybartuose?

Į tą klausimą atsako A. Merkelis. Jo knygoje, 587 psl. paaiškinta kodėl prezidentas sugaišo Kybartuose. Toliau Br. Stasiulis jau prisipažįsta, kad uždaręs sieną teisėtai pagal Konstitucijos “atatinkamą” paragrafą. Aš labai abejoju, ar toks paragrafas buvo įrašytas Konstitucijoje, uždaryti sieną savo teisėtam respublikos prezidentui ir pareigas tebeeinančiam Krašto Apsaugos ministrui. šiuo klausimu turėtų pasisakyti Konstitucijos žinovai — teisininkai.

Toliau skaitome gerą atestaciją apie ats. karininką J. Tiknį, kaip prityrusį pasienietį. Klausimas, kodėl Br. Stasiulis nutyli įvykį prie pasienio barjero? Katras iš vyresniųjų taip griežtai davė įsakymą sargybiniams: “šautuvus užtaisyk!”?

Kai skaitome Br. Stasiulio aprašymą prie barjero, atrodo, kad jis ten tuo metu buvo ir aktyviai dalyvavo. Tikrumoje, Br. Stasiulis tuo metu buvo Vilkaviškyje. Krašto Apsaugos ministras gen. K. Musteikis buvo ten vietoje, viską matė ir teisingai aprašė savo atsiminimuose. Tai katram gi tikėti: dalyviui, ar asmeniui, kuris įvykį tik iš kitų pasakojimų sužinojo?

Br. Stasiulio atpasakojimas apie brig. gen. K. Tallat-Kelpšą, liečiantis 9 p. pulką, neatitinka tiesai pagal laiką. Greičiau tas pasakojimas tiktų, jeigu įvykis būtų vykęs Vilkaviškio apskrities viršininko kabinete. O gal ten ir vyko?

Pabaigai noriu paaiškinti. Atsiminimų autorius užsigina, kad turėjęs su manimi tarnybinį pasikalbėjimą kas lietė respublikos prezidentą, jo palydovus, bei šeimą likusią prie pasienio. Kas galėtų patikėti, kad tuo kritišku momentu, kai vyko mūsų valstybės laidotuvės, kad mudu, apskrities viršininkas ir aš, pavaldinys, kuo ramiausiai vedėme pokalbį apie būsimą medžioklę, proferanso partijos sulošimą, ar atostogas?

Aprašydamas sienos perėjimą su prezidentu, jis pamini labai nevykusiai. Jieško po stalčius daugiau medžiagos, ar pamirštų pavardžių, neradęs — nurodo nežinomąjį ir tuo reikalą laiko baigtu. Br. Stasiulis padaro man pastabą, lygiai panašią kaip ir kpt. Ustinski vadovaujami tardytojai, kad padarė, tik iš priešingos pusės. Tardytojai, pirma iškoneveikė respublikos prezidentą A. Smetoną, o išgyrė Kauno delegaciją kaip protingą, tik nelaimei, pavėlinusią į Kybartus. Tardymo metu aš visai nesistebėjau dėl iš rusų tardytojo pusės padarytų man užmetimų, bet esu labai nuliūdęs, kad buvę mūsų valstybės vidurio ir pakraščių vairuotojai dar ir šiandien klaidžioja tamsybėse, nenori prisipažinti savo padarytų klaidų. Br. Stasiulis rikiuojasi į anų vyrų eiles ir kartu traukia ministerį pirmininką A. Merkį, apie kurį kalbant reikėtų būti truputį santūresniam ir nepamiršti, kad Kaune už jo nugaros jau stovėjo Pozdniakovo ir Dekanozovo sargai. Tuo tarpu Vilkaviškis - Kybartai dar tebebuvo laisvi.

Tuo ir baigiu, dėkodamas skaitytojams už kantrybę, Kario štabui už įdėtą darbą. Reiškiu pagarbą visiems, kurie mane užjautė anose dienose, šiapus ir anapus vandenyno.

K. K. Morkūnas Cleveland, Ohio

ŽODIS, KITAS DĖL LIETUVOS KARIUOMENĖS NEPASIPRIEŠINIMO

Kiekvienas gyvis yra savos rūšies karys, o tuo labjau žmogus. Vieni iš gyvių aktyviai pasipriešina savo priešui, kovodami iki pat mirties, o kiti pasyviai, t.y. pasislėpdami, kad ir po lapu.

Žmogus yra aktyvus karys ir jis kovoja už savo šeimos, tautos ir valstybės egzistenciją.

Lietuvos kario kovų istorija yra labai sena ir permaininga, t.y., net nuo karaliaus Mindaugo laikų. Argi visas kovas lietuviai yra laimėję? Ar Did. kunigaikštis Vytautas nebuvo sudaręs sutarties net su savo priešais —- Kryžiuočių ordenu?

Bet grįžkime prie šių laikų įvykių

Nors čekai savo laiku dešimteriopai buvo geriau už mus apsiginklavę ir vispusiškai geriau pasirengę kariavimui, bet pasidavė be šūvio, o taip pat ir Danija kapituliavo be jokios kovos.

Kodėl Lietuvos kariuomenė nebuvo paruošta priešintis?

a)    Nuo 1919 metų su raud. Rusija mes neturėjome bendro rubežiaus.

b)    Mes tik iš spaudos žinojome apie puikias sutartis tarp raud. Rusijos ir Lietuvos.

c)    Mes niekad nesitikėjome, kad Lenkijos mocarstva taip greit žlugs ir mes sueisime į sąlytį su raud. Rusija.

d)    Niekas iš mūsų nei nesapnavo tuomet apie Stalino-Hitlerio slaptą sutartį, kuri lietė Pabaltijo valstybes.

e)    Muravjovo laikai jau buvo užuomarštyje ir niekas iš mūsų net neįsivaizdavo, kad taip staiga, paslapčiomis, būtų vykdomas toks barbariškas veiksmas; kitaip pasakius, mes nepažinojome raudonąją sistemą.

f)    Kai vokiečiai Lietuvą spaudė ekonomiškai, kai atplėšė Klaipėdos kraštą ir kai iš niekur jokios paramos negalima buvo tikėtis, tai vienas kitas tuo metu net pasakydavo: a, ruskiai yra kvailesni už mus ir gal su jais bus lengviau susitarti ir pan. Pasitaikydavo net ir tokių balsų, kad mums reiktų ruskių prašyti paramos prieš vokiečius. Taip pat žinome, kad tuo metu jau veikė draugiškų ryšių su raud. Rusija skyrius Kaune, priešakyje su L. Gira, J. Paleckiu ir kt.

g) Gi, esant gan stiprioms raud. armijos įguloms Lietuvoje, tai bet-koks pasipriešinimas būtų lygus savižudybei.

Kaikas net spaudoje tvirtina, kad reikėjo nors simboliškai pasipriešinti, kitaip pasakius, pliaukštelėti botagu per lietaus prilytą balutę.

Panašus pliaukštelėjimas jokios naudos Lietuvai nebūtų atnešęs, bet aukų būtų buvę daug, o greičiausiai, visa tuometinė Lietuvos kariuomenė, jei ne visa tauta, būtų atsidūrusi Sibiro vergų stovyklose, kaip kad vokiečiai, įtalai, japonai ir dauguma kitų karo belaisvių.

Kiti tvirtina, kad valstybės prezidentas pabėgdamas išdavė kraštą rusams.

Latvijos prezidentas K .Ulmanis ir Estijos prezidentas K. Pats, kažkokiais tai sumetimais, nepasitraukė į užsienį, bet buvo priversti pasirašyti savo valstybių įjungimą į raud. impe-iją ir paskui abu dingo be žinios Sibiro tremtyje, ar NKVD rūsiuose.

A. Smetona pramatė šį reikalą ir išvengė parašo ant Lietuvos pakasynų dokumento.

Gi, J. Paleckio parašas ant šio dokumento yra visai bereikšmis, nes jis nebuvo tautos rinktas prezidentas, o tik ruskio okupanto paskirtas vienos nakties bėgyje.

Mes neturėjome Mannerheimo .. .

Taip, maršalo Mannerheimo gabumų, kaip kario, mes negalime paneigti. Bet Suomija gerai žinojo, kad anksčiau ar vėliau, raud. Rusija koncesijų iš jos pareikalaus ir jieškos laisvo išėjimo į did. vandenis. Bent 8-12 metų prieš II Pasaulinį karą, belgų ir vokiečių inžinieriams vadovaujant, suomiai labai atsidėję rengė įtvirtinimus raud. Rusijos pasieniais. Visų ginklų apšaudomi plotai buvo taip apskaičiuoti, kad nei musė negalėjo išlikti gyva, vandenys buvo gerai užminuoti, o Karelijos terenas sudarė geras sąlygas judriems pašliūžininkų daliniams. Tačiau, Suomija buvo priversta kapituliuoti prieš galingesnę karo techniką ir žmonių masę imperialistinės Rusijos pusėje.

Niekas neneigia Lietuvos savanorių nuopelnų, bet 1920 m. kautynių ruože: Augustavas - Seinai - Varėna -Eišiškės - Ašmena, kovojo vienas lietuvis prieš aštuonis lenkus ir vienas lietuvis raitelis prieš šešiolika lenkų raitelių. Panaši disproporcija buvo ir suomių-rusų kare.

Labai blogai padaryta, kad neita su vokiečiais Vilniaus atsiimti?

Lietuvos vyriausybė nenorėjo įvelti kraštą į did. kaimynų intrigas ir paskelbė neutralitetą.

Žygis į Vilnių, bent pačioje pradžioje Vokietijos-Lenkijos karo, būtų atnešęs daug aukų, nes tuo metu Vilniaus srityje lenkai turėjo stiprias jėgas ir buvo gerai pasiruošę kautynėms.

Kai Lenkija įsitikino Lietuvos neutralumu ir permetė savo pajėgas iš Vilniaus krašto į Suvalkų sritį, tai tuomet būtų išėję pagal tą pasakėčią, kai asilas įspyrė mirštančiam liūtui.

Bet jei tuo metu Lietuvos kariuomenė būtų nuskubėjusi ir būtų į Vilnių pirmiau ruskių įžengusi, tai ar būtų buvę išvengta Lietuvos okupacijos ir ar vokiečiai nebūtų pradėję Lietuvos kariuomenę stumdyti, kaip kad savo laiku jie pasielgė su italų ir kitų sąjungininkų daliniais?

Pasiskaitykime JAV diplomato — prof. F. D. Kohlerio knygą, kur yra pasakyta, kad Vokiečių-Lenkijos karui prasidėjus, W. Churchilis rašė JAV prezidentui D. Ruzveltui, kad visi, kurie tik eis kartu su Hitleriu — naciais — taps ir mūsų priešai.

Tad, jei Lietuvos vyriausybė būtų susidėjus su naciais, tai kažin kur mes šiandieną būtume?    -al-

Jaunimo Kongreso Finansų komisijos pirm. dr. Juozas Kazickas (deš.) aiškina Kongreso paramos reikalą KARIO redaktoriui. Spaudos konferencija įvyko lapkričio 12 d. Yale Club patalpose, Manhattane.    L. Vytuvio nuotr.

NETEKOME RAMOVĖNO

1971 m. spalio mėn. 24 d., St. Catharine, Ont., General Hospital atsiskyrė su šiuo pasauliu mūsų kolonijos narys Juozas Kavalėlis, o spalio 27 d. jo palaikai, po gedulingų pamaldų, buvo palaidoti vietos kapinėse.

Velioniui paskutinį patarnavimą, suteikė, rožinį atkalbėjo ir į amžino poilsio vietą palydėjo, mūsų parapijos klebonas T. J. Liauba, OFM.

Prie kapo, velioniui Juozui buvo tartas paskutinis sudie, LB, Ramovės skyriaus, SLA 278 kuopos ir patikėtinių vardu.

Su velioniu atsisveikinti į laidotuvių namus, rožinio metu, o taip pat ir į amžino poilsio vietą palydėjo, beveik visa mūsų lietuvių kolonija. Laidotuvių namuose, ramovėnai ėjo garbės sargybą, o karstas buvo pridengtas tautine vėliava. Juozo karstą dengė taip pat LB, Ramovės skyr., SLA 278 kp. vainikai ir daug gražių gėlių puokščių.

Velionis J. Kavalėlis buvo gimęs 1903 m. lapkričio mėn. 1 d. Trumpalių k., Užupilio vals., Utenos apskr., ūkininkų šeimoje. Savo kilme ir būdu buvo tikras aukštaitis.

Karinę prievolę Juozas atliko 1 ?me DLK Radvilos gusarų pulke, kur baigė Mokomąjį eskadroną ir į atsargą išėjo j. psk. laipsniu.

Antrą kartą atslenkant į Lietuvą raudonajam marui, J. Kavalėlis, kaip ir dauguma kitų, pasitraukė į Vakarus. Nekurį laiką gyveno Anglijoje, o vėliau persikėlė Kanadon. Gyvendamas ilgus metus St. Catharine, Juozas nebuvo užsidaręs savame kiaute. Čia jis aktyviai veikė Niagara pusiasalio Ramovės skyriuje, eidamas kasininko pareigas, ilgus metus priklausė SLA 278 kp. ir retai kada būdavo be kokių nors visuomeninių pareigų.    Sk. Inf.