Kronika
PARTIZANAI ATEINA Į KNYGAS
J. Gliaudos “Aitvarai ir giria”
Vaikščiojai pelkėmis? Žinai, kas yra liūnas? Matei šlapiuose žalumuose prasmengantį gyvą žmogų? Bandei šokinėti nuo kupsto ant kupsto, nuo kelmelio iki grimstančių vandens lelijų šaknyno ? Kai dumblas skverbiasi kiaurai, jis pamažu džiūsta, išdžiūvęs peršti, lyg svilina kūną, norisi kasytis, maudytis. Perbridęs liūnuojantį pelkyną iš tolo atsiduosi pelkiniu tvaiku.
Aš tai vaikščiojau, Labanoro apylinkėse. Sutarę vėžiauti keli gimnazistai, nutarėme perbristi per ežero sąsmauką. Vos, vos išsilaikiau nenuvažiavęs į liūną, o dumblas jau buvo mano burną pasiekęs. Tačiau, beveik nuosavose pelkėse Vilkaviškio apylinkėse noriai braidydavau; buvau atradęs takelį iki ežerėlio prieiti, o tenai atsitūpęs valandomis stebėdavau laukinius paukščius.
J. Gliaudos aprašytas dviejų partizanų bridimas per pelkes ir liūną, kuo prasideda “Aitvarai ir giria”, yra įtikinantis. Tiedu per Laukesos pelkes brendantieji žvalgai partizanai, Dobilas ir akiniuotas Viršila, yra vieni pagrindinių knygos veikėjų.
Laukesos pelkės driekiasi Tauragės ir Pagėgių apskrityse, apie 11 km į šiaurę nuo Smalininkų miestelio ir apima apie 15 km2 ploto. Spaudos draudimo laikais ten buvo viena iš mūsų knygnešių slėpynių.
Jųdviejų kalboje tuometinės partizaniškos mintys: mylėti reikia ginklo brolius, ne merginas, šalčio nereikia bijotis, nes tai partizanavimo dalis. Atlanto Charta rašyta ant popieriaus, ne vėjo blaškomų lapų. Jie gyvena laisvės sargyboje. Čia garbingiau, negu kokiam ruskeliui šiltame kambaryje padlaižiauti (15-16 psl.).
Tuo tarpu, partizanė Aista jau trys mėnesiai kaip guli. Ji brido per Laukesos pelkes basa, įsidūrė ir koja negyja. Būdama pas ryšininkę Anelę susitiko su kito partizanų dalinio Banioniu, kuris nori apjungti visus partizanus ir prašo, kad Aista perduotų savo partizanams raštelį, kviečiantį apsijungimo pasitarimui.
Taip pradedama romano intryga. Betyrinėjant partizanų apjungimą stribams į nagus pakliūva partizanas Dobilas. Jis baisiai kankinamas, tačiau neišduoda nieko. Partizanai palaidoja bažnytkaimyje numestus partizanų lavonus, tarp jų ir ryšininkės Anelės; puola stribus ir nemaža jų nudeda.
Intryga auga, nes, pagaliau, išaiškinama, jog Banionis joks partizanas, o stribų vyresnysis. Jis suima partizanų vado žmoną su sūneliu, sūnelį pasilieka įkaitu, žmoną su stribų sugautu partizanu Dobilu siunčia pas partizanus, kad tie pasiduotų, kitaip bus nužudytas partizanų vado sūnelis. Atsilygindami partizanai gyvą sugauna stribų vyresnįjį Banionį, kurį atsiveda pas save į būstinę, kad tas nugabentų partizanę Aistą į ligoninę, nes koja gali pradėti gangrenuoti. Banionis anksčiau buvo susukęs Aistą meilės pinklėmis. Serganti Aista, patyrusi kas yra jos meilužis, atsisako su juo eiti į ligoninę, o klastingajam Banioniui ji paleidžia kulką į galvą.
Romane sklandus veiksmas. Neatlyžtanti intryga. Personažai turi savo charakterius. Juos visus gaubia nesėkmė, dažnokai neatsargumas, neapdairumas, per lengvas pasitikėjimas. Jie vis per lengvai galvoja apie baisiuosius priešus, kurie ir kulkas taikliai laido, ir apgauti moka.
Partizanai širsta ant Anglijos Čiurčilio, kuris Stalinui aukso kardą nuvežė, kad jam Stalinas tuo pačiu kardu galvą kirstų.
— Tas prakeiktas Čiurčilis ir mus į mišką suvarė, — nusikeikė vienas.
— Dėl tokių kvailių politikos rusai sugebėjo iš karo išeiti nugalėtojais. (46 psl.). Negirdėti, tačiau, partizanų tiesos žodžio amerikiečiams ir anglams, kurie nemažiau talkino bolševikams.
Partizanai mano: priešintis rusui ir naikinti savo kiemo išgamas yra svarbiausia. Taip suskamba apie lietuviškai kalbančius parsidavėlius:
Šitie rupūžės patys pavojingiausi,
— suriko vienas iš vyrų. — Be tų išgamų rusai būtų Lietuvoje kaip girioje. Kaip Laukesos liūne. O tie išgamėlės jiems kelius nurodo, į savuosius durstelia. (47).
Negali doras lietuvis tokių išsigimėlių suprasti. Sako: “Kodėl taip? Juk jie gyveno savoj valstybėj. Ir kaip žmogus gali taip suniekšėti, taip sudribti?” (47 psl.). Išgamoms pritariančiųjų yra ir mūsų rašytojuose, artistuose. Paskui gal jie ir ginsis, kad kitaip tuo laiku negalėję.
Tokiomis mintimis, kaip balkiais stogas, yra paremtas partizanų galvojimas, teisingumo jieškojimas. Gailėtis nėra ko, nes, antai, sugautą išdaviką, anam pravirkus, prašiusį pasigailėti, paleido. O dabar, ar tik ne jis su stribais šniukštinėjasi.
Per lengvai elgtasi su palūžusiais. Tokių neištaisysi. Romane skaitome: “Dabar pas mus išdaviko žodis, kaip pas stribus liaudies priešas. Tegu loja, tegu banditais mus krikštija. Ir mes ir jie žino, ką mes naikiname. Ne šiaip žmogelius, bet patentuotus išdavikus”. (48 psl.).
Ne tik savuosius pamokyti: “Pasauliui parodyti, kad Lietuva nenurimo, kad Lietuva į miškus nuėjo ir laukia, kovodama, pagalbos”. (49 psl.).
Skambūs žodžiai. Kilnūs. Spalvingi partizaninio romano veikėjams. Po tiekos metų dirstelėjus į partizanines kovas norisi sopulingai aimanuoti, kad viltis paskendo pasaulio nesupratime, išjuokime, lietuvių tautos išniekinime, Amerikai paleidus marguosius šviesulius.
Geri lietuviai tikėjo laisve, nes laisvėje yra tiesa. Kiekvienas partizanas turi kuo paremti savo buvimą čia, partizanuose, ne tik paremti, bet juo įtikėti, juo įtikinti ir kitą partizaną, žudyti savos tautos priešus jokia nuodėmė: “Jei šaudai į žmogų, turi tikėti į Dievą, į Dievo artybę. Kitaip būsi ne karys, o nusikaltėlis.” (52 psl.). Taip galvoja partizanas Beržas, kuris pasibaigus partizanavimui vėl grįš į kunigų seminariją. Dabar jis pasirinko sunkesnį kelią: partizanavimą.
Sugautas partizanas Dobilas, kuris per daug neatsargiai įėjo į pirkelę, tikėdamasis gauti stiklą šalto pieno, sumuštas ir suspardytas, įmestas į tamsią kamarą su alkanomis žiurkėmis galvoja, ar jis atsilaikys, jei jį iš tiesų pradės kankinti?
Didieji lietuviai dabar miškuose. (83 psl.). Miestai atrodo pūliuojančios rusiškos žaizdos Lietuvos kūne. Kovotojams Dievas nuodėmes automatiškai atleidžia. (88 psl.). Neišbaigtai skambėtų vienas toks šūkis. Jis turi būti paremtas pilnesne mintimi, jausmu, pergyvenimo ar įsijautimo supratimu. Taigi:
— Pasvarstyk, brangioji, apie žmogų, kurio šeima išžudyta, kuris kaip koks žvėris išvarytas į mišką, kuris gina krašto laisvės idėją, dėl kitų, dėl savo tautos gyvybės save granata susisprogdina, o jo lavoną patvoryje, kaip kokią dvėselieną, pameta trūnyti ir šunims draskyti. Vertas jis pragaro ar ne? (89 psl.).
Jie kovotojų lavonus aikštėse mėto. Kvailiai — tai kovos sėklą sėja. Kur beužkastum laisvės kovotojo lavoną, jis vis daigus leis. (137 psl.)
Kas gali palaidoti praeitį? (140 psl.).
Lietuvos okupantai ir jiems talkinantieji neverti žmonių vardo. “Mes žmonių nežudome, mes tik kirnovarpas traiškome”. (162 psl.).
Jie visi žuvo, nes juos apsupo priešų pulkas ...
Kovotojų santykis: šimtas prieš
vieną. Ginklų santykis: priešų liepsnosvaidžiai, padegamos bombos, artilerija prieš partizanų šautuvus...
Ar jie žuvo kartoms, kurios ateis?
Sunki buvo mūsų partizanų kova pelkynuose, miškynuose. Kiekvienam mūsų kritusiam partizanui per maža ir po gerą knygą. Pasaulyje nėra tiek marmuro ar granito, kad užtektų jų antkapiams. Gi Valerijonas ir Ona Šimkai paklojo tūkstantį dolerių partizaniško romano konkursui, kurį laimėjo Jurgis Gliaudą su “Aitvarai ir giria”. Išleido Lietuvos Atgimimo Sąjūdis. Knygos lape įrašyta: Laisvosios Lietuvos knygų leidykla. Leidinys nr. 1. Ačiū mecenatams ir leidėjams, ir autoriui rašytojui J. Gliaudai, nepabūgusiam patrijotinės temos. Knygos kaina 4 dol. 50 ct. Lietuvi, nusipirki ir kitam padovanoki lietuvišką knygą! Laisvosios Lietuvos knygų leidyklos adresas: 2618 West 71st Street, Chicago, Illinois 60629, U.S.A.
Algirdas Gustaitis
RAMOVĖNŲ SUSIRINKIMAS NEW YORKE
Skyriaus metinis susirinkimas įvyko Kultūros Židinio patalpose, gegužės 14 d., vakare.
Senoji skyriaus valdyba padarė ataskaitinius pranešimus ir atsistatydino. Pirmininkas J. Klivečka patiekė valdybos veiklos apžvalgą, Kultūros vadovas V. Butkys ir iždininkas J. Ceilius pranešė iš savo srities veiklos. Skyrius ižde turi arti 300 dol. Kariui stiprinti paskirta 75 dol.
Kontrolės komisija patikrinusi knygas, rado atskaitomybę vedamą tvarkingai. Po pranešimų vyko trumpos diskusijos ir paklausimai.
Naujos valdybos rinkimus, slaptu balsavimu pravedus, daugiausia balsų gavo šie ramovėnai: J. Klivečka, J. Klimavičius, dr. E. Noakas, L. Virbickas ir V. Butkys.
Dalyvis
KARIUI PADĖKA
Tariu širdingą ačiū už Kario viršelį, su gen. Silvestro Žukausko paveikslu. Aš jį jau įdėjau į rėmelį ir pakabinau šalia Vyties savo namelio seklyčioje.
Juo pasidžiaugs, gėrėsis ne vienas, bet šimtai, ar tūkstančiai karių. — Ir tame dalykas, kad net lenkai nesisavins.
Teipogi, ačiū ir už “Kuprinės Pabirų” patalpinimą.
Atsimenu, ano meto sav.-kūrėjai kalbėdavo: “Tai bro (tarmiškai) vyras, gen. Žukauskas!”
Aš gimęs 1922 m., Dūkšte. Mane, vos kūdikį, išvadavo iš lenkų G. V.
dragūnai ir partizanai. Jų tarpe buvęs, čia Adelaidėje yra G. V. dragūnas, Vyčio Kryžiaus kavalierius Leonas Vasiliūnas ir Nepriklausomybės kovų partizanas Mikas Varnas (kaimynas, Lietuvoje). Tik jų dėka aš užaugau šiapus “Kruvinojo Pjūvio”.
Karo metu įstojau į L.S. dalinius.
Ir čia, Adelaidėje, yra vienas mano buvęs viršila, Karas-Karaveckas, kuris net ir dabar mane vadina Juot-kele...
Priede: $2.00 auka Kario padidinimui.
Su pagarba,
Petras Juotka
Australia
Čikagoje leidžiamas laikraštis Chicago Tribune yra įsteigęs medalį, kuriuo atžymi kariuomenės atsarginius (Army Reservists ir Illinois National Guardsmen), kurie pasižymi geru pareigų atlikimu. Į kvalifikacijas įeina: vasaros stovyklos (poligono) praktika, dalyvavimas ne mažiau kaip 95% savaitinių rikiuotės pratimų ir būti įgudusiu šauliu; be to, nebūti baustu drausmės bausme. Tarp eilės atsarginių atžymėtų medaliu pavardžių 1970 yra ir dvi lietuviškos: SP6 Vytautas J. Juodišius ir SP4 William K. Vasili us. (Iš 86th Arcom, Black Hawker, No. 4, 1971)
“KARYS”, ATSIMINIMAI IR ĮŽEIDIMAI
“Kario” 2 nr. (1971 m.) patalpintas gen. Tallat-Kelpšos (dabar jau mirusio) šeimos narių labai jautriai parašytas laiškas, kuriame kaltinamas p. Morkūnas neteisingai aprašęs prieš 30 metų Lietuvos valstybės žlugimo tragedijos dalį, pavadintą “Paskutinėmis nepriklausomybės dienomis Kybartuose”. P. Morkūnas, aprašydamas to meto įvykius, kaip jis, susidėjus nepaprastomis apinkybėmis, pagelbėjo Lietuvos respublikos prezidentui A. Smetonai pereiti sieną, kuri tuo metu, įsibrovėlių bolševikų, jau buvo uždaryta; kaip iš Kauno į Kybartus atvyko delegacija, susidedanti iš ministerio Galvanausko, brig. gen. Tallat-Kelpšos, plk. Saladžiaus ir prezidento adjutanto plk. ltn. Šliogerio, kurie, bet kokiomis priemonėmis, prezidentą A. Smetoną turėjo grąžinti į Kauną. Čia p. Morkūnas pastebi, kad sunku buvę suprasti visos delegacijos, o kartu ir gen. Tallat-Kelpšos pastangas sulaikyti Lietuvos respublikos prezidentą ir perduoti okupantams bolševikams, kurie jau smurtu sunaikino Lietuvos nepriklausomybę.
Čia gen. Tallat-Kelpšos šeimos nariai, kaip tik ir įžiūri jų šeimos įžeidimą ir kaltina p. Morkūną už prasilenkimą su tikrove, o “Kario” redakciją — kaip ji tokius atsiminimus galėjo talpinti; ypatingai, kad tos delegacijos daug narių jau yra mirę ir kad tokie, iš neigiamos pusės, aprašymai negalės teisingai pasitarnauti ateities istorijai. Toliau laiško autoriai neprileidžia, kad p. Morkūnas, būdamas Kybartuose policijos raštinėje, daugiau galėjo suprasti susidariusią padėtį už Kaune esančios valdžios pareigūnus ir vyriausybės narius. Atseit, vyriausybės nariai ir atvykusi delegacija gerai žinojo ką daro. O dėl parašytų atsiminimų, tai laiško autoriai skaito, nei daugiau, nei mažiau, kaip “moralinio smukimo pavyzdys”.
Taigi, tikrumoje, gal taip, o gal ir ne visai taip:
Pirmiausia tai, kad visi tie skaudūs įvykiai yra jau gilesnės praeities. Toliau, daug to meto vyriausybės narių jau nebėra gyvųjų tarpe ir jie, vienaip, ar kitaip, nebegali aiškinti tų praeities įvykių. Ir dar, kaip įprasta sakyti, kad apie mirusius priimta atsiliepti, arba gerai, arba nieko neminėti, o ypatingai nepriimta mirusius įžeidinėti. Tokių papročių reikėtų prisilaikyti, žinoma, jei tokie įvykiai paliestų tik kokį nežymų trumpą laikotarpį ir atskirus asmenis. Bet čia buvo priešingai, t.y., buvo sprendžiamas Nepriklausomos Lietuvos valstybės likimas ir todėl, kaip patys įvykiai, taip ir asmens su tuo turėję bet kokius ryšius, nebus pamiršti ne tik kelių dešimtmečių laikotarpy, bet bus prisiminti ilgus amžius.
Toliau, tai kiek liečia įžeidimus, kuriuos įžiūri gen. Tallat-Kelpšos šeimos nariai, tai tokių įžeidimų ir prie geriausių norų sunku būtų surasti. Įvykiai aprašomi taip, kaip ir buvo; kad tie aprašymai turėjo būti pavadinti romanu ar kitaip, tai didesnės reikšmės nesudaro. Pagaliau, tuose tragiškuose įvykiuose nieko “romantiško” ir nebuvo. Šiandieną niekas negali primesti kaltinimų vykusiai į Kybartus delegacijai o kartu ir gen. Tallat-Kelpšai, kad jie būtų buvę kokie tai išdaviškai ir nenorėję pasitarnauti Lietuvos valstybės nepriklausomybei.
Bet čia, viena ir svarbiausia, ką galima pasakyti, tai tiek atskiruose visuomenės, tiek vyriausybės narių tarpe buvo ne pikta valia, bet labai didelis aplinkumoje pasimetimas. Ir jeigu dar pateisinama, kad platesnė visuomenės dalis nepajėgė daugiau, ar mažiau suprasti susidariusią padėtį, tai asmens buvę arčiau vyriausybės negalėjo teisintis bent kiek nepramatę artėjančios katastrofos. Visuomenė tikrai tikėjosi, kad Kaune vyriausybė geriau žino ką daro. Deja, tuo metu buvęs Kybartuose policijos raštininkas p. Morkūnas, nežiūrint ar jis daugiau, ar mažiau suprato už kaikuriuos delegacijos narius, bet apsaugodamas griūvančios valstybės prezidentą ir pagelbėdamas jam pereiti sieną, kuri tuo metu bolševikų — okupantų jau buvo uždaryta, pasielgė labai teisingai. Tokiu būdu, atliko paskutinį patarnavimą, kaip ištikimas lietuvis pareigūnas, vadovaudamasis, ne kokiomis iliuzijomis, bet tik šaltu protu.
Nereikia nė aiškinti, kad Lietuva ir kitos Pabaltijo valstybės tapo auka dviejų susitariusių plėšikų, Stalino ir Hitlerio, ir kad jokios delegacijos su savo gerais norais padėties pakeisti jau nebegalėjo. Ypatingai, kad Lietuva tuo metu iš šalies jokios pagalbos tikėtis negalėjo.
Kalbėti šiandieną apie kokias istorijas ir jų teigiamus, ar neigiamus atsiliepimus, nėra jokios prasmės. Ne paslaptis, kad ir dabar pasaulio įvykiai klostosi nė kiek negeriau, kaip prieš 30-40 metų. O ir laisvo pasaulio atsakingi valstybių vyrai neatrodo, kad iš praeities kiek daugiau būtų pramokę.
O dabar, dėl “Kario” “nusikaltimų”, tai bent aš būčiau daugiau linkęs “Karį” ne kaltinti, bet reikšti pasitenkinimą ir pageidauti, kad “Karys” nesektų kaikurios mūsų spaudos pėdomis neleisti skaitytojams pasisakyti savo nuomones, o pasitenkinti tik tuo, ką patiekia redakcijų “vyriausybės”. Čia daugiausia galėtų pasireikšti buvę nepriklausomos Lietuvos kariai, kurie patys matė ir išgyveno Lietuvos valstybės iškilimą ir žlugimą. Dabar gi, kol kas, tenka spaudoje skaityti kariuomenei tik kaltinimus.
Pirmiausia tai, kad kariuomenė padarė didelę “gėdą” prieš visą pasaulį, kad ji prievarta pakeitė Lietuvos teisėtą vyriausybę. Nors tuo buvo pasipriešinta bolševikų užmačioms, kurie, pasinaudodami įvairiomis priedangomis, stengėsi sunaikinti ir Lietuvos nepriklausomybę, žinoma, ir vyriausybę.
Vėliau, t.y. 1940 m., toji pat kariuomenė vėl padarė “gėdą”, kodėl ji tiems patiems bolševikams, besiveržiantiems į kraštą, nesipriešino, nors privalėjo priešintis.
Ir čia, atrodo, kad mūsų kaikurių buvusių vyriausybės narių galvose negali sutilpti, kad galėti ir privalėti yra labai skirtingos sąvokos. O, kalbant apie istorijas ir istorikus, į kuriuos mes dedame daug vilčių, dabar sunku numatyti kokią jie išeitį suras tas visas “gėdas” ir ne “gėdas” pateisinti. Salietis
Iš Vietnamo grįžęs lietuvis, helikopterio pilotas Pranas Paulauskas, Balzeko Lietuvių Kultūros muzėjui dovanojo Vietname dėvėtą savo piloto šalmą paženklintą Lietuvos Vytimi. Iš kairės: Liudas Kairys, Vladas Vaitiekūnas (menininkas), lakūnas Pr. Paulauskas (laiko šalmą), Konstantinas Petrauskas ir lakūno tėvas, Ed. Paulauskas.
Jurgio Kasakaičio nuotr.
LIETUVOS PREZIDENTŲ PUŠAITĖS
Nors Amerika nėra labai sena valstybė, bet joje galima rasti daug vietovių, kurios savo gražumu ir originalumu sukelia pasigėrėjimą ir patraukia dėmėsi. Prie tokių vietovių reikia priskirti Indianos valstybėje, prie Michigan City, esantį Tarptautinės Draugystės sodą - parką. Tas parkas įdomus tuo, kad jis nėra panašus į kitus parkus ir savo forma bei stiliumi ryškiai skiriasi nuo įprastos parkams formos.
Tai yra mozaikinis parkas, susidedąs iš atskirų sklypelių, priklausančių įvairioms tautybėms, gyvenančioms Amerikoje. Sklypeliai įruošti taip, kad juose atsispindi kiekvienos tautos būdingi bruožai, primenantys jų buvusią tėvynę.
Tame parke ir lietuviai turi savo kampelį, kuriame 1942 m. spalio mėn. 12 dieną, Lietuvos prezidentas A. Smetona, po bolševikų okupacijos atvykęs į Ameriką, pasodino pušaitę, simbolizuojančią nepriklausomą Lietuvą. Pušaitė buvo pavadinta prezidento A. Smetonos vardu ir dabar jau išaugo į didelį medį, tačiau, ji neatstovavo viso nepriklausomos Lietuvos laikotarpio.
Lietuvių Veteranų Sąjungos Čikagos skyrius, veiklios ir energingos valdybos dėka, pasiryžo tą spragą užpildyti ir šiuo metu pasodino dar dvi pušaites — Lietuvos prezidentų A. Stulginskio ir K. Griniaus vardų Tuo būdu, lietuvių tautos sklypelyje Tarptautinės Draugystės sode — parke tos trys pušaitės simbolizuoja nepriklausomos Lietuvos laikotarpį nuo 1918 m. vasario mėn. 16 d. iki bolševikų okupacijos.
1971 m. birželio mėn. 20 d. bus tų naujų pušaičių atidarymas. Veteranų Sąjunga “Ramovė” pakvietė lietuvių visuomenę gausiai dalyvauti ir ten tą dieną prisiminti okupuotą tėvynę ir pavergtus brolius, bei seseris Lietuvoje. Tų pušaičių vaizdas kiekvieną lietuvį simboliškai grąžins į tėvynę, jam prieš akis stos jos laukai, kalneliai ir miškai su ūžiančiomis ir šlamiančiomis augštomis pušimis. Tas vaizdas jį sustiprins ir paskatins visomis jėgomis kovoti su okupantu už Lietuvos laisvę.
G. Songinas
JŪROS ŠAULIŲ “ŠVYTURIO” KUOPOS LINKSMAVAKARIS
Povelykinis, šauliškasis savybinis vakaras, su šokiais ir vaišėmis, įvyko Lietuvių Namuose didžiojoje salėje, balandžio 24 d., šeštadienį.
Grojo nedidelis orkestrėlis. Vaišės ir šokiai prasidėjo 8 val. vakaro.
Kelis šokius pašokus savo malonumui, prasidėjo konkursiniai šokiai. Geriausiai pašokusios poros buvo apdovanotos ; I dovana 10 dol., II dovana 5 dol. ir III — garbės šokis su pagyrimu. Tokiomis dovanomis buvo apdovanoti geriausiai pašokę valsą, tango ir polką.
Komisiją sudarė šie šauliai: Lidija Mingėlienė, Vladas Selenis ir Stasys Malinauskas.
Laimėjo premijas šios poros: Už valsą: I v. Juozas Jankauskas ir Vera Kulbokienė; II v. Jonas Acus ir Ada Teličienė; III v. Nelė ir Klemai Urbšaičiai. Už tango I v. laimėjo Nelė ir Klemas Urbšaičiai; II v. Jonas ir Birutė Leonavičiai; III v. Jonas ir Bronė Paškai. Už polką I v. Romas ir Leokadija Mačioniai; II v. Petras ir Jadvyga Rakštelės; III v. Jonas ir Uršulė Brokai.
Be to, buvo suruošta suaukotų dalykų loterija, kuri davė “švyturio” kuopos reikalams gražaus pelno. Tikimasi sutelkti lėšų šauliškajam pirmajam laivui, šiame linksmavakaryje dalyvavo apie šimtas šaulių. Vaišes paruošė “švyturio” kuopos šaulės talkos būdu. Gražiai šioje vakaronėje pabendrauta, pasilinksminta, pašokta ir padainuota, be to, sutelkta kuopai tam tikra suma pinigų.
Šiai jūros kuopai jau kelinti metai vadovauja š. ltn. Mykolas Vitkus, šį linksmavakarį aplankė LŠST c. v. pirm. V. Tamošiūnas ir Spaudos ir informacijos vadovas V. Mingėla su žmona. Šaulys
ŽUVUSIŲJŲ PAGERBIMO DIENA BROOKLYNE
Gegužės 30 d., sekmadienį, New Yorko ramovėnai su šeimomis, išklausę šv. mišių Tėvų Pranciškonų koplyčioje, Brooklyne, aplankė mirusiųjų ramovėnų kapus Cypress Hills kapinėse.
Pamaldas laikęs ir prasmingą pamokslą pasakęs Tėvas Petras Baniūnas, OFM, dalyvavo ir kapu lankyme. Nežiūrint įkyraus lietučio, kapų lankyme dalyvavo didokas būrys ramovėnų ir šeimų narių.
Prie mirusių ramovėnų ir jų šeimų narių kapų, po kunigo maldos ir palaiminimo, buvo įsmeigiamos vėliavėlės ir padedamos gėlės. Kartu buvo aplankyti ir visų ten palaidotų lietuvių kapai, ir kiekvienam padėta po gėlę.
Lankymui vadovavo sk. p-kas J. Klivečka, jam talkininkavo J. Sirgėdas. D.
KARIO REDAKCIJAI
Prašau įdėti į Laiškų redakcijai skyrių žemiau nurodytus klausimus ir į juos atsakymą, nes mūsų apylinkėje buvusių Lietuvos karių tarpe iškilo neaiškumų dėl šių klausimų teisingo sprendimo, juo labiau, kad dėl jų atsakymai labai įvairuoja.
1. Kada Lietuvos kariuomenėje buvo pakeisti karininkų ir puskarininkių laipsnių pavadinimai iš vyr. leitenanto į leitenanto ir vyr. puskarininkio į puskarininkio ?
2. Pagal kokį statutą, Įsakymą kariuomenei, ar kokius kitus nuostatus buvo baudžiami jaunesnieji Lietuvos kariuomenės karininkai drausmės būdu ir kas turėjo teisės juos tokiu būdu bausti (atskiros dalies vadas, pulko vadas, divizijos vadas, kariuomenės vadas) ?
Oficialiai naudojamame Lietuvos kariuomenės Drausmės statute drausmės bausmės, atrodo, lietė tik kareivius, bet ne karininkus.
K. Jnk.
KRITIKOS IR KALTINIMAI
Skaitant spaudą, nerasi tokio laikraščio ar žurnalo, kad kas nors nebūtų iškritikuotas, ar apkaltintas. Nepersenai gerokai buvo išbartas ir apkaltintas Lietuvos kareivėlis, kad 1940 m. veržiantis rusų įgulom į mūsų kraštą, nepasipriešino ir nepaleido nei vieno šūvio.
Gal jau būsiu pavėlavęs su savo trigrašiu, bet noriu atsakyti į tuos nesibaigiančius kaltinimus. Nors aš menkas strategas ir politikas, bet pagal mano sampratą, tai jokia klaida nebuvo padaryta ir štai kodėl:
Bet koks pasipriešinimas būtų tas pat, kaip savižudybė, mes visi būtume buvę palaidoti savo tėvynės laukuose, ant senelio Nemuno krantų. O, po tokios tragedijos, tas pats kareivėlis būtų dar daugiau kaltinamas už tokį neapgalvotą veiksmą. Aš manau, kad po rusų ultimatumo mūsų tuometiniai vadai, perdėta prasme vadinami kareivėliu, gal naktis nemiegojo ir jieškojo tinkamo sprendimo. Matomai, nieko kito nebeliko daryti, kaip įsileisti rusus nesipriešinus. Toliau, vieną iš vadų kaltina, kuris posėdžio metu pasakę, kad mūsų kariuomenė nėra paruošta tokiam pasipriešinimui.
Čia buvo pasakyta daug tiesos. Taip sakydamas jis, matomai, turėjo galvoje ne atskiro kovotojo neparuošimą, o apsiginklavimą ir krašte gamtinių kliūčių trūkumą. Tuomet turimais ginklais prieš tokią jėgą buvome silpni, o antra, iš visų pusių buvome apsupti priešų, o ne draugų, kurie pavojaus metu mūsų naudai nebūtų pajudinę nei piršto. Matomai, tas viskas buvo pramatyta ir prieita išvados — nesipriešinti.
Toliau visą eilę kaltinimų primetama tam, kuris nuėjo pasitikti okupanto. Po tokio sprendimo, tai kas beliko daryti? Kam nors reikėjo eiti su priešu kalbėtis, kad sušvelninus susidariusią tokią sunkią padėtį. Mano supratimu, jeigu rusai nebūtų sulaukę mūsų parlamentarų, būtų veržęsi jėga. O po tokio įsiveržimo, būtų labai skaudžiai nukentėję krašto gyventojai ir turtas. Po to jokio lietuviško korpo nebūtų buvę. Jo vietoje — koncentracijos stovyklos ir kacetai. Manau, kad tuo veiksmu buvo išsaugota daug jaunų gyvybių ir krašto turto sunaikinimo.
Aš sau neleidžiu galvoti, kad tą visa darė tam, kad išdavus savo tėvynę okupantui ar, kad gavus Lenino ordeną; sakau, ne. Tas pats kareivėlis, kuris 1918-19 metais kovojo už savo tautos laisvę, būtų tik tapęs priešo tarnu.
Kada rusai okupavo visą mūsų kraštą, tada kareivėlį uždarė korpo štabe, apstatė sekliais, apstatė, kad nepasitikėjo ir laikė dėl propagandos, ką įsakė, tą turėjo kalbėti ir daryti. Jis jau nebuvo savarankiškas veiksnys, o tik okupanto propagandai naudojamas.
Aš galvoju, kad ėjo pasitikti okupanto tam, kad išvengus bereikalingų aukų. Toliau, visą eilę kaltinimų metama, kam nuėjo padėti okupantui likviduoti mūsų dalinių ir turto. Ar būtų buvę geriau, kad rusai mus būtų likvidavę be mūsų ryšininkų? Manau, kad minimiems ryšininkams labai buvo sunku ir skaudu tai daryti ir matyti, kaip okupantas pradeda šeimininkauti mūsų tėvynės ūkyje. Jie tuomet ėjo lyg sargybinių pareigas prie sprogstamosios medžiagos sandėlio, kad priešas jį nesusprogdintų. Jų dėka buvo daug kas išsaugota, kuo mes galėjome pasinaudoti. Ar už tai reikia kaltinti ?
Toliau, kalba, žiūrėk, kodėl suomiai gynės, o mes nei šūvio nepaleidom ? Anksčiau, kai minėjau apie gamtines kliūtis, turėjau galvoje suomius. Arba, ką padarė Izraelis dviejų mil. tauta ? Supliekė arabus per 6 dienas. Ne Izraelio kareivis supliekė, o amerikoniški ar prancūziški tankai ir lėktuvai ir kiti pagelbininkai.
Jeigu mes būtume turėję tokius ir tiek ginklų, o rusai būtų buvę, kaip arabai, pusiau ginkluoti, mes rusus būtume supliekę per 3 dienas. Aš manau, kad mūsų kariai buvo gerai paruošti ir išlavinti, tik trūko sunkiųjų ginklų ir draugų. Ką galėjome padaryti prieš tuos, kurie buvo šimtą kartų stipresni?
Matyti, kad tas viskas buvo išnagrinėta ir prieita išvados nesipriešinti. Aš galvoju, kad tokiu kritišku momentu ir patys dabartiniai kaltintojai geresnio sprendimo nebūtų suradę.
Kaip žinome, okupantas pažadėjo į mūsų vidaus reikalus nesikišti, atseit, mes turėsime pilną teisę tvarkytis savarankiškai, žinojo ir tai, kad rusai nesilaiko pažadų, anksčiau ar vėliau juos sulaužys, bet kitos išeities jau nebebuvo, kaip tik su okupantu kalbėtis ir derėtis su viltimi, kad gal pasikeis laikai mūsų naudai.
Aš labai abejoju, ar kaltinimai, kad nueita tarnauti okupantui, turi tikrą pagrindą. Ir daugiau “kareivėlių” buvo įjungta į okupanto mašiną, kaip gen. Karvelis ir kiti, ne savo noru, o prievarta. Kai kartą patekai į pragarą, tai sunku yra surasti kelią atgal, gal tik lavonu galėtų išeiti. Taigi apie visokius kaltinimus reikėtų gerai pagalvoti.
Kada mūsų Korpą įjungė į rusų armiją, tuojau paskyrė rusus karininkus mūsų vadų padėjėjais, o į dalinius rusus politrukus ir pradėjo mus visus sekti ir tempti ant Stalino kurpalio. Pradėjo jieškoti priekabių, kad galėtų apkaltinti, o po to, išbraukti iš sąrašų. Tas okupanto spaudimas mus dar daugiau sucementavo, ir pradėjome tylią kovą prieš okupanto užmačias, žinoma, atsirado vienas kitas siplnavalis, kuris okupantui pradėjo tarnauti, bet nedaug tokių buvo, daugiausia patarnavo žydai, nuo kurių ir aš nukentėjau.
Aš šį vaizdelį priminiau tam, kad būtų aiškiau, kad ir labai buvom spaudžiami, bet nepasidavėm okupantui, pasilikome ištikimi duotai priesaikai: kad jokių žinių priešui neteiksiu ir su juo nebendradarbiausiu, nors mano gyvybei ir pavojus grėstų. Tai aš ir galvoju, kad ir tie vadai, kurie dabar taip kaltinami, labai sunkiai tą visą pergyveno ir laukė kokio nors pasikeitimo.
Kaip Korpo, taip ir Rinktinės ir Savisaugos dalinių buvo vienas ir tas pats tikslas: kaip nors išsilaikyti ginkluotiems, kad, atėjus momentui, lengviau galėtume nusikratyti okupanto. Visi gyvenoma ta mintimi. Aš manau, jeigu kas buvo daroma, tai ne tam, kad okupantui patarnauti, o kad ką nors dar išgelbėjus.
Prie vieno kaltinimo, tačiau, prisidedu ir aš. Tai, kam buvo priimtas lenkų ultimatumas. Čia jau tai reikia kaltinti “kareivėlį”, kad nesipriešino. Mano supratimu daug mažesnė buvo rizika prieš lenkus, tokius didvyrius, priešintis, kurie raiti puola tankus, o ne prieš rusus. Bet, nežinau, kodėl, daug mažiau dėl to kaltina?
Negana to, kad apkaltino kareivėlį, bet įtraukė į kaltinamųjų sąrašą ir du asmenis, kurie tiek daug dirbo ir kovojo už tėvynės laisvę. Jeigu jau taip, tai vargu ar turi pagrindo tie visi kaltinimai kareivėliui.
Daug lengviau kritikuoti ir kitus kaltinti, negu kovoti. Mano samprotavimu, visos kritikos reikėtų mažinti, nes jos mus veda prie nesugyvenimo, kurio ir taip jau trūksta.
K. Leknickas
