KARINĖ VEIKLA PABALTIJY IX AMŽIAUS PABAIGOJE
Z. RAULINAITIS
Be Rimberto (žiūr. Apuolės užpuolimas, 1970 m. KARYJE) yra ir kitų liudininkų nurodančių švedų varingų išvystytą nepaprastą veiklumą ir jų žygius Baltijos jūroje, dažnai nukreiptus į jos rytinius krantus. Žymią vietą tų liudininkų tarpe užima rusų kronikos. Nestoro kronikoje rašoma, kad 859 m. iš už jūrų atvykę varingai pareikalavo iš suomių ir slavų kilčių duoklės:
“6367 (859 m.) Užjūriniai varingai uždėjo duoklę čiudams, slavams (įsikūrusiems apie Il-menio ež., Z.R.), meriams, vesams ir krivičiams. Tačiau charazai (vėlesnieji Rytų Europos žydai, Z.R.) uždėjo duoklę polianams (gyv. apie Kievą, Z.R.), severėnams ir viatičiams ir ėmė po vieną baltos voverės kailiuką nuo kiekvieno židinio.”1 Taigi, prie Rimberto liudijimo tenka pridėti dar ir rusų metraščių žinias, kurios rodo, kad tuoj po 850 metų švedai labai stengėsi užkariauti Rytų Pabaltijo sritis, tarp jų Kuršą ir dabartinę Estiją.
Švedijoje, antroje IX amž. pusėje, būta dviejų karalių. Vienas valdė Birkoje, o kitas — Upsaloje. Karaliaujant Olafui Birkoje, Upsalą valdė Erikas Eimundsonas, kuris, pagal Heimskringlą, vykdęs karo žygius per Baltijos jūrą. Tą faktą patvirtino 1019 m. Upsalos seimo kalbėtojas, ūkininkas Thorgnyr Lagmanas, savo kalboje į karalių Olafą Skotkonungą (995-1022), prisimindamas senuosius laikus:
“Mano tėvukas Thorgnyr”, kalbėjo jis, “dar atsiminė Upsalos karalių Eriką Eimundo sūnų (mirusi 882 m.). Jis apie jį mielai pasakodavo, kad savo amžiaus geriausiuose metuose būdamas, jis kas vasarą susirinkdavęs karių būrį ir traukdavęs į įvairias šalis. Jis buvo užkariavęs Finlandiją ir Kareliją, Aisčius (Eystland) ir Kuršą (Curland) ir kitus tolimus kraštus Rytuose (Austrlond). Dar ir dabar ten yra matomi žemės įtvirtinimai ir kitoki didžiuliai pylimai jo statyti... Mes ūkininkai pageidaujame, kad tu, karaliau, padarytum taiką su Norvegų karalium Olafu Storuoju (vėlesniu šventuoju, Z.R.) ir jam per žmoną duotum savo dukterį Ingigerdą. Jei tu norėtum tas karalystes Rytuose (Austrvegi — žodis, kurį Heimskringlos vertėjas Monsen verčia Baltic, Z.R.), kurias tavo giminaičiai ir protėviai ten valdė, vėl atkariauti, tai mes noriai iki pat galo tau padėsime. Tačiau, jei tu nepadarysi to, ką mes tau čia pasiūlėme, tai suruošime prieš tave sukilimą, tave užmušime, nes nepakęsime daugiau jokios nesantaikos ir jokio neteisėtumo iš tavęs. . .”2
Iš šios Upsalos seimo kalbėtojo kalbos ištraukos atrodo, jog Erikas Eimundsonas, savo laiku, tarp 850 ir 860 m., bus valdęs kaikurias sritis Pabaltijy, slavų ir suomių apgyventas, nes kitas įrašas, jau minėtoje Nestoro kronikoje, skamba taip:
“6368-6370 (860-862 m.) Varingų duoklininkai išvijo juos atgal už jūros, atsisakydami mokėti jiems duoklę ir pradėjo patys valdytis.” Šios kronikos Supraslio nuorašas sako tiesiog, kad 6730 m. t.y. 862 m.) sukilo Krivičiai, ir Slavai, ir Merė, ir Čiudė prieš varingus.
Taigi 862 metais varingai buvo slavų ir suomių kilčių išvyti. Trumpą metą slavai bandė valdytis patys, tačiau, pasak kronikos, nepajėgė; jų krašte kilusi nesantaika ir sąmyšis ir dar tais pačiais metais įvyko garsusis švedų varingų, Riuriko ir jo dviejų brolių, pakvietimas valdyti slavus, davęs pradžią Rusų valstybei: “Mūsų šalis yra didelė ir turtinga, bet joje tvarkos nėra. Ateikite viešpatauti ir mus valdyti.”1
Mūsų kalbininkas K. Būga, dėl šito įvykio taip pastebi:
“Rusų istorijoje nemaža buvo prisiginčyta dėl “variagų” kilmės. Patrijotai nieku būdu nenorėjo “variagų” pripažinti švedais, nes tai priešinga buvo jų “unarui”. Bet Kuniko, o dar labiau kalbininko Viliaus Thompsen’o raštai ir patriotams nulaužė ragus, nes pirštu prikišamai buvo parodyta, kad variagai (skand. varingar) yra švedai. Visi Riurikai, Dirai, Olegai ir kt. yra senovės švedų vardai. Vardu Rus' buvę senovėje vadinami ne rusai, bet tie švedai, kurie paėmę buvo savo valdžion Naugardo Slavėnus, krivičius (latvių krievi) Kievo polianis ir kt. Vardas Rus' esąs paimtas iš suomių kalbos, kur vardu Ruotsi vadinami yra švedai.”4
Atvykęs 862 m. valdyti slavų, Riurikas, pradžioje, apsistojęs Aldeigjuborge (Ladogoje), tais pat metais perkėlė savo sostinę į Holmgardą -Naugardą, iš kurio ėjo prekybiniai keliai į Volgos upę. Vėliau, jo įpėdinis Helgis-Olegas pasirinko Dniepro kelią ir įkūrė varingų sostinę Kaenugarde — vėlesniame Kieve, iš kurio Helgis ir Ingvaras (Igoris) 907 m. pradėjo savo didžiuosius žygius į Miklagardą (Konstantinopolį).
Kai kurie istorikai, ypač rusų, mano, kad Riurikui įsigalėjus Naugarde, varingams duokles mokėjo, ne tik slavų kiltys, bet Čiudė, t.y., dabartinė Estijos sritis, latvių ir lietuvių kiltys. Tam, tačiau, pagrįsti nėra jokių davinių rusų metraščiuose.
Riuriko, matyt, būta ne pirmo varingų valdovo Naugarde. Slavai ir prieš tai jau buvo valdyti varingų. Jaunesnioji Edda mini karalių Halfdaną Senąjį, “kuris buvęs vienas iš garsiausių karalių . . . Jis buvęs ir didelis karvedys ir žygiavęs toli per Rytų kraštus (Austrvegi). Ten kartą, dvikovėje jis užmušė (bene seniausią žinomą ten) kokį tai karalių Sigtrygą ir ta proga vedė Alvigą Išmintingąją (greičiausia, žuvusiojo našlę), kuri buvo Holmgardo karaliaus Emundo duktė.”3
IX amž. pabaigai priklausytų ir žinia apie Normandijos kunigaikštijos įkūrėją, dažną svečią Rytų kraštuose, t.y. Pabaltijy:
“Nuoširdžiausias karaliaus Haraldo (Gražiaplaukio, įsigalėjusio Norvegijos soste 872 m.) draugas buvo Moerės jarlas Roegenvaldas. . . Jo sūnus Hrolfas buvo žymus vikingas. Jis buvo tokio milžiniško ūgio, kad joks žirgas negalėjo jo panešti, tai jis visur kur žygiuodavo pėsčias. Todėl jį praminė Gang-Hrolfu. Jis daug kariavo Rytų kraštuose. . .”2
Šis vikingas Gang-Hrolfas vėliau išsikovojo Prancūzijoje kunigaikštiją ir ten apgyvendino daug vikingų-normanų. Iš to atsirado ir krašto pavadinimas Normandija. Iš jo giminės kilo Normandijos jarlai-kunigaikščiai, kurių ainis, Vilius Bastardas užkariavo Angliją.
Atskiroje sagoje apie Gang-Hrolfą yra minimas kažkoks Naugardo karalius Regvidas (Hreggvidr), kuris jaunas būdamas pasižymėjo karo žygiais ir “užkariavo daug vietovių prie Dvinos, (ar Dauguvos-Dynu) upės, kuri teka per Gardos (Gardariki) karalystę, paskui jis karu užpuolė įvairias tautas Rytų karalystėje (Austeriki). . ,”5 Pasakojime apie kareivą Sorlą, kalbama, jog jis trumpai tegyveno, nes Rytų krašte (į Austrvegi) krito nuo vikingų rankos. Apie tai išgirdęs Hognius (matyti, Sorlos draugas) tą pat vasarą išvyko, ten pat, į Rytus vikingauti ir laimėjo pergalę. Sakoma, jog jis tapo tų kraštų karaliumi ir net 20 karaliukų sumokėję Hogniui duokles gaudami iš jo rankų administruoti tuos kraštus.5
Haraldo Gražiaplaukio sūnūs dvyniai, Halfdanas Juodasis ir Halfdanas Baltasis “buvo išvykę į vikingų žygį ir plėšė Rytų kraštuose (Austrveg). Jie kovėsi dideliame mūšyje Aisčiuose (Eistlandi). Ten krito Halfdanas Baltasis.”2
Kitą savo sūnų Eriką, karalius dar labai jauną pratino prie karinių žygių:
“Kai Haraldo sūnus Erikas sulaukė 12 metų amžiaus, karalius jam davė penkis karo laivus ir Erikas išvyko į karo žygį, pirmiausia į Rytų kraštus (Austrveg), vėliau pietų kryptimi — į Daniją ir į Frizų ir Saksų krašto (Šiaurinės Vokietijos) pajūrius. Šitas karo žygis truko keturis metus. Po to, jis buriavo per jūrą į vakarus ir plėšė Škotijoje, Valijoje, Irlandijoje ir Prancūzijoje. Ir šis žygis truko keturis metus. Pagaliau, jis pasuko į šiaurę į Finų kraštą ir tolyn į Permą, Rusijoje. . ,”2 Karaliaus Olafo Trygvasono sagoje dar pridedama: “Kai Erikas, Kruvinu Kirviu vadinamas, su savo laivynu ir didele kariauna grįžo iš žygio į Baltijos jūrą, jis nuvyko pas savo brolį Biorną..,”6
Skaldąs Thorbjoernas Hornklofi, dalyvavęs 872 m. jūrų mūšyje Hafrsfiorde, Norvegijoje, mūšyje, kuris atidavė Haraldui Gražiaplaukiui Norvegijos sostą, sueiliavo Haraldo Dainą. Tos dainos 15-tame posme Varnas atsako į Valkirijos klausimą, kaip yra dosnus karalius Haraldas savo kareivoms:
“Gausiai yra apdovanoti
Mūšių karžygiai,
kurie valdovo dvare
kauliukais žaidžia:
auksu jie yra apdovanoti
ir blizgančiais kardais,
Hunų rūda(t.y. geležiniais ginklais ir šarvais iš šiaurinės Vokietijos)
ir Rytų krašto (Austroenu) merginomis (t.y. vergėmis iš Baltijos kraštų. Z.R.).7
Vienas seniausių akmenų su runų įrašu, liudijantis varingų žygius į Baltijos kraštus, randasi Švedijoje Oestergoetlando provincijoje. Jame yra toks įrašas:
“Styggr pastatė šitą paminklą savo sūnui Oeivindui. Jis žuvo Rytuose (aus-r) kartu su Aei-vislu. Runas įrėžė Vikingas ir Riulfas.”8
Danų Annales Ryenses mini vieną, paraidžiui neimtiną epizodą, kuris, tačiau, ryškiai rodo danų veiklą Baltijos pajūrio kraštuose tais amžiais: “Eriko Barno sūnus Lothoenoeknut (ar Lothekont). Jis buvo karingas ir gudrus ir valdė 11 metų. Jo laikais (870-912 m. Z.R.) gal trečdalis vergų ir daugelis žmonių paliko karalystę. Jie atvykę užvaldė visą Prūsiją (Pruciam), Žiemgalą (Semigaliam) ir Karelų žemę ir daug kitų kraštų ir apsidžiaugę tų žemių derlingumu nenorėjo jas palikti, todėl ir pasiliko ten iki šių dienų.” (Kronika rašyta XIII amž. pabaigoje) Petri Olai kronika sako tą patį, tik priduria, kad atvykėliai “išžudę visus vyrus, ten pasiliko iki dabar.”9
Mažai težinomas rašytojas, Bavarijos Geografu pavadintas, rašęs tarp 866 ir 890 m., Europos tautų sąraše pamini ir prūsus, kurių įvardas kronikose pradeda išstumti aisčių vardą. Jis juos pamini, deja, vos tik dviejomis eilutėmis: Bruzi plus est undiąue, ąuam de Enisa ad Rhenum (Prūsų esama daugiau iš visų pusių, kaip
Bavarijos Geografo “Regensburgo Tautų Lentelėje” yra paminėti ir prūsai — Bruzi. Tai seniausias raštas, kuriame užrašytas prūsų tautovardis.
nuo Enso iki Reino).10 Nedaug ką tas dvieilis tepasako mums apie Prūsus.
Iš Oervaroddi sagos patiriame, kaip norvegų vikingas-kareiva Odas su savo laivais išplaukia į Holmgardą-Naugardą. Tais laikais Gardariki valdė koks tai Kvilanas, irgi vikingas-kareiva, ten įsigalėjęs, greičiausiai, užmušęs prieš tai valdžiusį. Saga yra pasakiško pobūdžio ir joje susiduria senųjų laikų pasakojimai su žinomais vėlesnių įvykių, priskiriamų mongolų antplūdžio metui. Sagoje minimas Pallteskjuborgo (Polocko) kararius Palltes, Kaenugordumo (Kijevo) karalius Kaenmar ir kiti. Ten kalbama apie didelę kariuomenę besitelkiančią Naugarde, besirenkančią iš įvairių kraštų: iš Kirjalandi, Rafestalandi, Rafalandi (Revalis, estų Talinas), Virlandi (estų sritis), Eistlandi (Aisčių), Liflandi (Lybių), Vitlandi (Prūsuose), Curlandi (Kuršo), Samlandi (Sembos), Ermlandi (Varmės) ir Pulinalandi (Lenkijos).5
Daugiausia žinių apie aisčių kraštą IX amž. antroje pusėje patiekia Anglijos karalius Alfredas Didysis (848 m. - 901 m.). Jis buvo ne tik karalius, bet ir žymus tų laikų mokslo vyras, tarp 887 m. ir 901 m. išvertęs į anglų-saksų kalbą Orosijaus pasaulinę istoriją, tyrinėjęs pasaulio geografiją. Žinių jis sėmėsi, ne tik iš senesniųjų rašytojų raštų, bet ir pats siuntinėjo žvalgus ir tyrinėtojus į kitus kraštus. Į Baltąją jūrą jis pasiuntė normaną Oterį, o iš jūrininko Wulfstano jis gavo įdomių ir vertingų žinių apie aisčių kraštą. Aprašinėdamas Vokietiją, įžangoje į Orosijaus veikalo vertimą, Alfredas Didysis daug kur mini Ostsae — Baltiją, arba Aisčių jūrą ir jos rytiniame krante gyvenančius Osti (kitur — Estum) — aisčius:
“Į vakarus nuo pietinių danų (Sūdh-Denum) yra įlanka okeano plaunančio Britaniją, o į šiaurę nuo jų yra jūros įlanka, kurią vadina Ostsae (Baltijos jūra). . . Šiauriniai danai (Nordh-Dene) nuo savęs į šiaurę turi tą pačią jūrų įlanką, kurią vadina Ostsae, o į rytus nuo jų gyvena tauta vadinama Osšti (aisčiai), o į šiaurę — obotritai (Afdrede). . . Osti į šiaurę nuo savęs turi tą pačią jūrų įlanką kaip ir vendai (Vinedan) ir bornholmiečiai (Burgendan). . . Į pietus nuo savęs švedai (Sveon) turi Osti jūrų įlanką, o į rytus nuo savęs sarmatus (Sermende), o į šiaurę nuo jų iš tos dykros pusės yra Kvenlandas (Cvēnland). O į šiaurės vakarus nuo jų gyvena Scride-įinnas ir į vakarus — normanai (Nordhmen).”10 Baltijos jūros rytinę ir šiaurinę dalį jis vadina Kvėnų jūra (Civensaė), o jos krantų gyventojus suomius — kvėnais.”11
Orosijaus Pasaulinės istorijos priede Alfredas Didysis pridėjo keliautojo Vulfstano tokį pranešimą, apie jo kelionę iš Hydaby-Šlesvigo į Truso, dabar Elbingo, Prūsuose:
Orosius I, l.#20.
Vulfstanas sakė, kad jis išvyko iš Haethum (Hydaby, dabar Šlesvigas) — kad Truso jis pasiekė po septynių dienų ir naktų, — ir kad visą tą kelią laivas atliko buriuodamas. Vendų kraštas (dabar Pamarys, Meklenburgas ir Holšteinas) buvo dešinėje; o kairėje buvo Langelandas ir Laalandas ir Falsteinas ir Sconegas (Skanė); ir visi tie kraštai priklauso Danijai. Toliau mums po kairei buvo Bornholmas, kuris turi savo karalių (cyning). Toliau už Bornholmo buvo kraštai, kurie vadinasi, pirmasis Blekinge, toliau More, Oelandas ir Gotlandas, visi po kairei; ir visi tie kraštai priklauso Švedijai. Vendų kraštas visą kelią, iki pat Vyslos, žiočių, buvo mūsų dešinėje. Vysla yra labai didelė upė ir teka tarp Vitlando (Witland) ir Vendų šalies; o tas Vitlandas priklauso Aisčių kraštui (to Estum); Vysla teka iš Vendų krašto ir įteka į Aismares (in Estmere); Aismarės yra mažiausia penkiolika mylių pločio. Toliau iš rytų į Aismares įteka Elbingą (Ilfing) iš ežero, ant kurio kranto stovi Truso; į Aismares susibėga Elbingą nuo rytų iš Aisčių krašto (Eastlande) ir Vysla nuo pietų iš Vendų krašto; toliau Vysla atima Elbingos upei vardą ir nuo tų marių teka į vakarus ir šiaurę, į jūrą; dėlto ir vadinasi Vyslos žiotimis. Aisčių kraštas (Eastland) yra labai didelis, jame yra daug miestų (burh) ir kiekviename mieste yra karalius; tenai yra taip pat gausybė medaus ir žuvų; karalius ir turtingiausieji žmonės geria kumelės pieną, o neturtingieji ir vergai geria midų (medo). Tarp savęs jie labai daug kariauja; aisčiai alaus nedaro, tačiau midaus ten yra iki soties.
#21. Aisčių (Estum) tarpe yra paprotys, kai žmogus numiršta, tai jis nesudegintas guli viduje, savų giminaičių ir draugų tarpe, ištisą mėnesį — kartais du; o karaliai ir kiti augštų pareigų žmonės, kuo daugiau turto turi, tuo ilgiau guli nesudeginti, kartais pusę metų; ir jie taip guli paviršiuje, savo namuose; ir visą laiką, kol lavonas taip viduje guli, turi būti geriama ir žaidžiama iki tos dienos, kai jis sudeginamas.
#22. Po to, tą pačią dieną, kai mirusis nešamas į laužą, jie padalina jo turtą, kiek jo dar likę būna po puotavimo ir žaidimų, į penkias ar šešias dalis, kartais ir į daugiau, žiūrint kiek to turto yra. Tada didžiausią dalį jie padeda mylios atstume nuo miesto, paskui sekančią dalį ir po jos trečią, kol jos visos būna išdėstytos vienos mylios kelyje taip, kad mažiausioji dalis būtų arčiausia tos vietos, kur mirusis yra. Po šito, penkių ar šešių mylių atstume nuo turto, surenkami visi vyrai, kurie turi greičiausius žirgus visame krašte. Tada jie visi pasileidžia šuoliais link to turto: ir tas vyras, kuris turi greičiausią žirgą, pasiekia pirmą ir didžiausią dalį ir taip vienas paskui kitą, iki viskas būna paimta; tas, kuris arčiausia prie sodybos esantį turtą prijoja, gauna mažiausią dalį; po to, kiekvienas joja savo keliu su turtu, kurį gali pasilaikyti; todėl už greitą žirgą ten mokama nepaprastai brangiai. Kai visas palikimas būna taip išskirstytas, jie išneša mirusį laukan ir sudegina kartu su jo ginklais ir rūbais; ir taip, paprastai, jie išeikvoja mirusio visą turtą, jį ilgai laikydami pašarvotą jo troboje ir išdėstydami viską ant kelio, ką svetimi jodami pasiima sau.
#23. Aisčių tarpe yra paprotys, kad bet kurios kilties mirę žmonės turi būti sudeginti; jei kas surastų kad ir vieną vienintelį kaulą nesudegintą, tai juos ištiktų didelė bauda. Aisčiai taip pat išmano kaip iššaukti šaltį; todėl ten mirusieji taip ilgai guli pašarvoti ir negenda, kad jie juos sušaldo. Pastatę du indus pilnus alaus ar vandens jie juos užšaldo, nežiūrint, ar tai būtų vasaros, ar žiemos metas.”11
Šias jūrininko-keliautojo patiektas žinias dr. J.Puzinas taip aiškina: “Vulfstano pranešimas apie aisčius yra pats plačiausias iš visų lig šiol paminėtų šaltinių. Čia aisčiai visai aiškiai lokalizuojami srityje į rytus nuo Vyslos žiočių. Vysla yra buvusi siena tarp slavų (vendų) ir aisčių. Vyslos žemupyje jis mini Vitlandą, kuris priklausąs aisčiams. Vulfstano Vitlandas (= Waldland) yra ne kas kita, kaip Jordano paminėtoji vidivarų sritis. Vidivarai, gotų kalboje Widuwarjos, reiškia “miško gyventojai”. . . Aisčių žemė, anot Vulfstano, esanti labai didelė. Pagaliau Vulfstanas duoda šiek tiek žinių apie aisčių politinę bei socialinę santvarką ir papročius. Pagal Vulfstaną, aisčių krašte esą daug miestų ir kiekvienas miestas turįs savo karalių, kurie tarp savęs dažnai kariaują. Miestų sąvoka čia mums tenka suprasti, greičiausia, didesnes sričių pilis, kuriose paprastai gyvendavo sritiniai valdovai, kunigaikščiai. Iš Vulfstano pranešimų šį tą patiriame ir apie socialinius santykius. Aisčiuose jis išskiria bent tris luomus: turtingųjų, neturtingųjų ir vergų. Vergai — tai daugiausia karo belaisviai, tiek svetimos, tiek ir vietinės kilmės, sudarę atskirų didikų neapmokamą darbo jėgą. Atskirų sričių valdovai dažniausiai iškildavo liaudyje pagal savo turtingumą bei galingumą; jie tarpusavyje, kaip matyti iš Vulfstano, nebuvo vieningi ir kovojo dėl pirmaujančios vietos, bei įtakos kiltyje ir net tautoje. Vieningos valstybės santvarkos tuo metu, atrodo, nėra buvę.”12
Tyrinėtojai priskaičiuoja Prūsuose apie 500 piliakalnių. Juose yra stovėjusios, daugiau ar mažiau, nepriklausomų valdovėlių valdytos pilys, iš kurių jie valdė ir artimiausias apylinkes, kariaudami su vikingais-varingais ir taip pat — tarp savęs.
LITERATŪRA
1. The Russian Primary Chronicle (Transi. S. H. Cross), 1953
2. Heimskringla, transi. E. Monsen, 1932
3. Die Juengere Edda, Thule Band 20, 1966
4. K. Būga, Rinktiniai Raštai, 1958-61
5. Antiquités Russes, I vol., 1850
6. The Saga of King Olaf Trygwasson, transi. J. Seph-ton, 1895
7. Carmina Norroena, Rettet Tekst, 1793
8. A. Rupprecht, Die Ausgehende Wikingerzeit im Lichte der Runenschriften, 1958
9. Langebek, Scriptores Rerum Danicarum, I, 1772
10. H. Jaenichen, Die Wikinger in Weichsel und Odergebiet, 1938
11. Scriptores Rerum Prussicarum, I, 1861
12. J. Puzinas, Aisčiai Istorijos Šaltinių šviesoje, Aidai, Nr. 12, 1948
