KARINIO TOPOGRAFO NUOTYKIAI
V. LAGENPUŠAS
I. PIRAMIDĖ
1931 m. liepos 15 dieną buvo išleista topografijos kursų laida. Šiuos kursus baigęs buvau tą pačią dieną perkeltas iš 4-to artilerijos pulko į topografijos skyrių prie Vyr. Štabo, kur 1 d. rugpjūčio ir pradėjau savo naują tarnybą. Teoretinių žinių buvo gauta žymiai daugiau, nei jų tiesioginiams darbams reikėjo. Užtat trūko praktiško patyrimo. Mano pirmas darbas buvo sudaryti Eigulių poligono 1:10.000 nuotrauką, kur aš ir gavau savo “krikštą”.
Visame poligono plote jau anksčiau buvo padaryta maža trianguliacija, kuri susidėjo iš apie 15 piramidžių. Jų geografines koordinates — ilgį, plotį ir augštį, aš gavau iš skyriaus, užnešiau į planšetę ir pradėjau darbą. Mano baras teužėmė tik pusę poligono, o antrą pusę turėjo kpt. Chamanskis.
Mūravos kaimas buvo mano bare, todėl aš palikau jį nutraukti rudenį o patį poligoną dabar, kai dar oras būna geras. Kaime buvo dvi piramidės, iš kurių išeinant, aš lengvai galėjau užbaigti darbą.
Baigęs paties poligono nuotrauką ir suderinęs su kpt. Chamanskiu turėtą bendrąjį ruožą, pradėjau darbą Mūravos kaime. Išeidamas iš vienos piramidės priėjau prie jau atliktos nuotraukos ir nusigandau, nes vieną horizontalę, kurios buvo vedamos per vieną metrą, nebeturėjau kur padėti ir ji lyg pakibo ore. Kas čia per vielniava! Nuėjau iš tos piramidės į kitą galą, — ir vėl vieno metro trūksta! Vadinasi, kur tai yra klaida, — matomai mano kur tai apsirikta, nes dėl trianguliacijos ir piramidžių tikslaus apskaičiavimo aš buvau daugiau negu tikras. Pavargęs porą dienų ir neradęs niekur savo klaidos, nuėjau pas kpt. Chamanskį, norėdamas gauti jo patarimo, nes jis tarnavo skyriuje jau kelis metus. Bet ir jis nieko nerado ir patarė man kreiptis į mjr. Ranteną, kuris yra senas topografas ir tikrai suras kame “šuo pakastas”.
Paskambinau į skyrių, bet mjr. Ranteno tenai nebuvo, o atsiliepė pats viršininkas, plk. Krikščiūnas. Jam užklausius, kuriuo reikalu man reikalingas mjr. Rantenas, aš pranešiau pulkininkui savo bėdą, o jis žadėjo kitą dieną atvažiuoti ir parodyti, kaip reikia jieškoti klaidų.
Kitą dieną su pulkininku pradėjome darbą nuo kitos kaimo piramidės ir priėjus prie jau at-
Eigulių poligono piramidė (abi nuotr. prie šio straipsnio — autoriaus)
liktos nuotraukos, pasirodė viskas tvarkoje. Nuėjome prie kitos, “klaidingos” piramidės ir atlikę nuotrauką iki anksčiau atliktos vietos, gavome skirtumą — lygiai 1 metrą! Čia tai ir pulkininkas pakrapštė sau galvą. Pagalvojęs porą minučių, jis paėmė du kareivius ir nuėjo prie piramidės, kur vyrai turėjo išmatuoti piramidės augštį. Žiūrėk, čia tai ir buvo tas metras užkastas, nes tikrasis piramidės augštis skyrėsi nuo man iš skyriaus duoto augščio lygiai vienu metru. Pulkininkas išvažiavo patenkintas, o aš tęsiau savo darbą.
Dar nuotrauką nebaigus, pas mane atvažiavo mjr. Rantenas. Jis patikrino keliose vietose mano darbą, klaidų neberado ir leido grįžti į skyrių. Atsisveikinęs vienok pasakė: jei ir vėl kada kils kokių neaiškumų, reikia pranešti jam, o ne viršininkui. O aš tik vėliau sužinojau, kad Eigulių poligono tinklą skaičiavo mjr. Rantenas.
2. VYSKUPO VIZITACIJA
1932 m. mano nuotraukos baras buvo labai gražioje vietoje: Nemunaičio bažnytkaimis ir kaimas — vienas dešinėje, o kitas kairėje Nemuno pusėje, labai daug miškų, bet svarbiausia, tai pats Nemunas, kuris tekėjo kuo ne per visą plotą, iš pietų į šiaurę. Šiaip vieta buvo gana išraižyta ir horizontalių teko gana kruopščiai jieškoti, užtat Nemuno buvimas padengė su kaupu visus nemalonumus.
Aš ir mano keturi kareiviai apsigyvenome Nemunaičio kaime, aš pas seniūną, o kareiviai pas vieną ūkininką. Nemunaičio kaimas nemažas, jo ūkininkai gana turtingi ir mums tenai nieko netrūko. Bažnytkaimis kitoje upės pusėje visai nedidelis, užtat turėjo labai gražią bažnyčią ir prie kranto vandens matavimo stotį: Nemune, apie 15 m nuo kranto, buvo labai didelis akmuo, jo viršus kyšojo apie 1.5 m virš vandens, o jo šone buvo pritaisyta matavimo lenta. Be bažnytkaimio šioje Nemuno pusėje dar buvo nedidelių kaimų ir labai daug miškų. Todėl dešinę Nemuno pusę palikau nutraukti rudeniui.
Užbaigę nuotrauką kairėje Nemuno pusėje ir pradėję darbą kitoje pusėje, mes gyvenome vis kaime ir kiekvieną dieną persikeldavome laiveliu. Jau nutraukus patį bažnytkaimį ir už jo dar apie kilometrą, atsitiko šis nuotykis.
Vieną dieną, pavalgę lauke atneštus pietus ir pagulėję kokį pusvalandį pamiškėje, pradėjome darbą, su tokiu išskaičiavimu, kad dirbdami, tuo pačiu, vis artinamės prie namų. Čia kaip tik ėjo vieškelis iš Alovės į Nemunaitį, kurį aš ir pasirinkau dabar nutraukti.
Kai aš stovėjau vienoje kelio pusėje, o mano matuoklininkai rodė vietovę kitoje vieškelio pusėje, aš pamačiau jojant kelis raitelius, o už jų du automobilius ir kelis papuoštus vežimus su žmonėmis, daugiausia moterimis. Nebekreipdamas į tai dėmesio, aš varinėjau savo vyrukus vėliavėlėmis tai į kairę, tai į dešinę, o jie rodė man situaciją ar daiktus, kurie buvo reikalingi nuotraukai. Kai raiteliai pasiekė maždaug tiesiąją tarp manęs ir matuoklininkų, jie sustojo, o su jais ir visa vora. Pastovėjus kurį laiką, virtinė pajudėjo į Nemunaitį. Užbaigę darbą, mes vakare grįžome į namus, vėl persikėlę laiveliu į mūsų Nemuno pusę. Iš savo šeimininko sužinojau, kad į Nemunaitį atvažiavo vyskupas vizitacijos. Vadinasi, ta vora buvo jo palydovai.
Kitą dieną su seniūnu buvau susitaręs gauti vežimą, kuris turėjo nuvežti mano daiktus iki Nemuno, tenai kareiviai su laiveliu perkels daiktus, o anoje Nemuno pusėje ir vėl lauks vežimas, kuris ir nuvež mus į naują apsigyvenimo vietą. Kitos išeities nebuvo — artimiausias tiltas buvo tik Alytuje. Naujas butas buvo apie 5 km už Nemunaičio bažnytkaimio, arčiau nei man, nei kareiviams tinkamos patalpos nebebuvo. Persikėlimas užtruko visą dieną. Po to darbas ėjo savo tvarka.
Praėjus apie 10 dienų pas mane atvažiavo mjr. Rantenas. Majoras turėjo patikrinti mano darbą, o be to išaiškinti kažkokį “keblų” reikalą.
Kai patikrinimas buvo užbaigtas, mjr. Rantenas paklausė manęs, kaip gi ten buvo su vyskupu. Jis, Rantenas, yra skyriaus viršininko pavestas išaiškinti, kodėl aš sustabdžiau vyskupo automobilį ir jo palydovus, o antra, jei jau sulaikiau, tai kodėl nebuvau pas vyskupą nuėjęs pareikšti jam pagarbą.
Paaiškinęs majorui tą įvykį, kaip jis tada atsitiko ir paminėjęs, kad apie vyskupo atvykimą nežinojau, aš pareiškiau, kad nieko nestabdžiau, ar leidau kam važiuoti. Jei ta vora tada sustojo, tai matyti žinojo kodėl ji tą daro, ne mano reikalas tuos ponus klausinėti kodėl ir kada. Majoras paklausė dar kelis kareivius, kurie, matomai, atsakė maždaug taip, kaip ir aš buvau sakęs. Man tą parodymą pasirašius, mjr. Rantenas pasakė: tas įvykis kažkokiu būdu buvo praneštas vienam seimo nariui, kuris tą klausimą iškėlė seime. Iš seimo kanceliarijos buvo pranešta į Krašto Apsaugos ministeriją, kad Nemunaičio rajone dirbąs “kariškis” sustabdė ant kelio vizitacijos važiuojantį vyskupą su palydovais ir išlaikęs vorą kurį laiką, leido jai toliau važiuoti. Prašoma dalyką išaiškinti. Vadinasi, tas jieškomas “kariškis” buvau aš.
Mano parodymo, matomai, užteko, nes apie šį įvykį daugiau nieko negirdėjau. Spėju, kad mjr. Rantenas pranešė plk. Krikščiūnui, o šis dar toliau, kol pagaliau tas reikalas paaiškėjo ir tam seimo nariui. Jau kuo ne žiemos metu, kai aš grįžau iš darbo į Kauną, man vieną kartą plk. Krikščiūnas pasakė: nuo davatkų laikykis toliau, jos Tamstos nemyli.
Taigi, pasirodo, į seimo nario nagus galima visai lengvai patekti.
Bažnyčia Nemunaičio bažnytkaimyje
