KUNIGO TUMO LINKSMAS NUOTYKIS
(100 m. gimimo sukaktį minint)
VLADAS MINGĖLA
1920 m. antroje pusėje Juozas Tumas-Vaižgantas persikėlė iš Vilniaus į Kauną. Atsikėlęs ėmė redaguoti buvusių viltininkų “Tautą”. Jis 1921 ir 1922 m. jis redagavo “Trimitą” ir buvo įsirašęs šauliu; tais pačiais metais redagavo universiteto leidžiamą žurnalą “Mūsų senovę”. Buvo įsteigęs Lietuvos literatų ir žurnalistų draugiją. Veikė įvairiose visuomeninėse organizacijose. Tačiau, pastoviausiai ir ilgiausiai dirbo universitete ir Humanitarinių mokslų fakultete, kur ėjo lektoriaus, o vėliau docento pareigas — skaitė paskaitas studentams. Išeinančiam į pensiją (1929 m. spalio 20 d.) kan. J. Tumui universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas suteikė litratūros garbės daktaro laipsnį.
1921 m. kanauninkui Tumui ėjo 51 metai. Tą dieną Milukų namuose viešpatavo tikrai didelė šventė: kan. Tumas pakrikštijo Mato A. Miluko naujagimį sūnų.
— Vakare tikrai būsiu svečias, tik kiek palaukite, jeigu pavėluočiau. — Pasakė Tumas ir greit, bėgte, išbėgo.
Numatytą valandą visi svečiai susirinko, bet kunigo Tumo vis nėra. Pagaliau, su valandos pavėlavimu, jis vėsulu įlėkė į butą. Visi svečiai jau buvo nuotaikos pagauti. Girdėjosi juokavimai, tačiau, visi pastebėjo “įskridusį” Tumą.
Kan. J. Tumas buvo nuraudęs, sušilęs ir, atrodė, susijaudinęs.
— Na, brolyčiai, tai buvau pakliuvęs, — sako jis. — Kad dar truputį ir šį vakarą manęs nebūtų jūsų tarpe! ...
— Kas atsitiko? — nustebo svečiai.
— Kaip čia pasakius, rodos nieko ypatingo, nieko nepaprasto . . . Išėjau, kaip kasdien, po pietų, į Aleksoto kalną, pasivaikščioti. Šilta. Nusiaviau “lekierkas”, švarką užsimečiau ant rankos, kaip įprasta, ir žingsniuoju sau. Paukščiukai tiesiog užgulę visus medelius — tik čiulba visokiais balsais. Laukai geltonais, mėlynais žiedais nubarstyti. O tų kvapų kvapelių! Aš buvau, be abejo, laimingas. O dar prie to — saulė. Tačiau, instinktyviai pajutau, tartum, kas seka mane. Iš kelio jau buvau išėjęs: pievos, krūmai, medžiai tartum lūkuriuoja. Aš pats prisišliejau prie krūmo ir laukiu, kol tas “kažkas” praeis.
— Stok, ba šausiu! — sušuko sargybinis, atkišęs į mane šautuvą; mat mano užsižioplinta ir įeita į aerodromo draudžiamą zoną.
— Pasakyk, ko čia landžioji? Ko jieškai?
— Einu namo.
— Namo?! Palauk, tu, broleli, gausi geresnius namus negu tu manai, ir negreit iš jų išsikrapštysi. Bus tau po aerodromą šnipinėti... Kaip pavardė? Užpildysiu atitinkamą lapą.
— O kas tamstai darbo dėl mano pavardės? — atsakė kan. Tumas griežtokai tam kareivėliui, matydamas, kad prieš šį “drausmės įsikūnijimą” nepavyks išsiteisinti.
— Nenori su manim kalbėti, neatsakinėji į klausimus? — Eime. Prabilsi į kietesnes rankas pakliuvęs!
— Aišku, kad einam, man nėra laiko su tamsta gaišti — aš ir taip pavėlavau.
— Gal už ketvirčio mylios — kažkokia būdelė — tur būt daboklė? — Kareivis paėmęs telefono ragelį atraportavo budinčiam karininkui: “Tamsta leitenante, aš sugavau labai įtartiną žmogų, atrodo kaip tikras šnipas. Ir pavardės nesisako. .
— Aišku, karininkas įsakė atvesti mane pas jį. Ir kai tik budintis leitenantas mane išvydo, išsižiojo, net išblyško, tartum jam žadą kas būtų atėmęs. Po kurios akimirkos, kiek atsipeikėjęs, suriko mano suėmėjui:
— Asile, tu asile! Ar tu nepažįsti kunigo Tumo? — Ir atsiprašęs kanauninko, budėtojas jį paleido ir dar iki Laisvės Alėjos automobiliu pavėžėjo, o ten jau nebetoli buvo Mato Miluko namai.
Vieną dieną pirkau krautuvėje eilutę. Su įvyniotu ryšuliu einu Laisvės Alėja. Vieni stovinėja, kalbasi, kiti skuba — matyt, tarnybiniai reikalai juos kvaršina. Tik, staiga, pro mane praskubėjo vienplaukis, baltagalvis kan. Tumas, savo baltutėlio apsiausto skvernus rankosna suspaudęs, kartais užsimesdamas ant pečių — taip lengviau.
Bendrai, lėtai einantį kan. Tumą retai kas galėjo matyti. Visuomet jis skubėdavo, visuomet, beveik, bėgdavo. Užtat, nebuvo to žmonių susibūrimo, nebuvo to svarbesnio susirinkimo, kuriame nedalyvautų kan. Tumas. Jo galvoje visada gyveno mintis: Reikia užbaigti nebaigtus straipsnius. Būtina paruošti tą ar kitą paskaitą. Kiek apysakų dar neužbaigtų! O, reikia skubiai užbaigti. Susirinkimai. Posėdžiai. Žurnalų ir laikraščių suredagavimo rūpesčiai.
Kan. Tumas skubėdavo visur ir visuomet; ne, jis bėgo ir bėgo.
Tik paskutinėje kelionėje — Requiem aeternam ... — visas Kaunas, — ir jauni ir seni į kapus nulydėjo jį lėtu, labai lėtu žingsniu ...
1911 m. kan. Tumas buvo išvykęs Amerikon Saulės namams aukų rinkti. Neilgai tebuvo, vos tris mėnesius. Lankėsi lietuvių perpildytose salėse. Kartą, tokioje salėje, jis susitiko dr. J. Šliūpą. Žmonės, kurie buvo bent kiek susipažinę su abiejų gyvenimu ir jų pasaulėžvalga, laukė: kas gi įvyks? Visi sužiuro į juos.
Bet.. . daugis nusivylė, nes, nei žaibų, nei žudančių perkūnų, nei griovė, nei žaibavo. Rami ir draugiška nuotaika šiuos du žymūnus ilgesingai apglėbė. O, perkūnijos trenksmo daug kas laukė.
Tuo tarpu, mūsų dinamiškasis kan. Tumas, kaip ir visuomet, linksmas ir judrus, nuotaikingai apkabinęs Šliūpą, kaip brolį pabučiavo ir prabilo:
— Jonai, aš tave kaip brolį mylėjau ir mylėsiu, bet tavo knygas deginau ir deginsiu.
Šis saliamoniškas išmintingumo žodis uždarė burnas abiejų srovių karštuoliams ir fanatikams.
Kan. Tumas nepervertindavo pinigų. Jis duodavo studentams stipendijas, remdavo vaikų ir senelių prieglaudas. Buvo dar ir devynios galybės kitų reikalų, kurie vien aukomis vertėsi. Atsimeną dar ir šiandien tvirtina, kad nebuvo tokio reikalo, kur aukotojų sąraše nebūtų pasirašyta kan. Tumo.
Buvo ir apgavysčių. Kai kurie nesąžiningi studentai, įvairių tragiškų nelaimių išsigalvoję, kreipdavosi į kanauninką pagalbos. Paskolindavo. Daug jo pinigo nusinešė nesąžiningi “skolintojai”. Lietuvoje buvo žmonių vidutiniškai gyvenančių, kurie nesistengdavo gyventi pagal savo pajamas ir nuolat maldaudavo iš kitų paskolos, o gavę paskolą — negrąžindavo.
Pagaliau, Tumas nutarė apsisaugoti nuo “skolintojų”. Ant savo durų iš lauko pusės buvo pasikabinęs vizitinę kortelę su sekančiu užrašu: Kan. Juozas Tumas — Garbės Kanauninkas Pinigų neskolina, bet pats skolinasi.
Kan. J. Tumas nebuvo laisvas ir nuo šmeižtų. Jis dažnai nusiskųsdavo: “Kokių nuodėmių žmonės man neprigalvojo! Jie būtų to nedarę, jeigu žinotų, jog aš juos myliu: jie mano broliai ir seserys. Bet, ačiū Dievui, mano kunigystei nieko negalėjo išgalvoti”...
Pats save ir savo gyvenimą jis įprasmino šiais žodžiais:
“Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau — jos vergas, dėl jos metų metais nebematęs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui. Ėjau, dirbau be atodairos, laiku nesumetęs, ar aš tam kvalifikuotas.”
P.S. Apie kan. dr. J. Tumo nuotykį man papasakojo jo geras bičiulis kun. A. Miluko brolis, Matas A. Milukas, kuriam 1970 m. rugsėjo 4 d. sukako 85 m. amžiaus. Jis gyvena Brukline, N.Y.
