Partizanai: Istorija ir dabartis

AISČIAI IR BALTIJOS PAJŪRYS

JONAS ŠVOBA

Aisčiai nuo labai senų laikų buvo užėmę didelius plotus pagal Baltijos jūrą, tarp Vyslos, Dauguvos ir Bugo, siekdami Pripetę ir Dnieprą. Devintame amžiuje anglų keliauininkas Vulfstanas pasakojo, kad aisčių žemė buvusi labai didelė, turėjusi daug karalių ir joje buvę daug miestų. Aisčiai nesudarė vienalytės tautos, ar valstybės, jie skirstėsi atskiromis gentimis. Tačiau juos jungė vienoda religija, papročiai ir kalbų panašumas. Vakariniai ir pietiniai aisčiai, pavadinti bendru vardu—Prūsais, Dusburgo kronikos skirstomi į vienuolika giminių bei sričių: Kulmiją ir Pomezaną prie Vyslos, nuo jų į rytus Pogezaną, Varmiją, Natangą ir Sambiją, į pietus nuo Sambijos Bartą, Galindą ir Sūdaviją, prie Kuršių marių Nadraviją ir Skalaviją.¹ Į šiaurę ir rytus nuo vadinamųjų prūsų kilčių gyveno kuršiai, žiemgaliai, latgaliai, sėliai, žemaičiai ir augštaičiai.

Aisčių gyvenamas plotas nebuvo tuščias. Atsirado jame tuštumų tik dėl kelis šimtmečius besitęsiančių naikinamųjų ir žudomųjų karų.² Pagal dr. M. Anyso apskaičiavimą vien prūsams priskiriamų vienuolikoje sričių, be Kulmijos, kuri buvo labai sunaikinta, XIII amžiaus pradžioje turėję gyventi apie 600,000 žmonių. Dusburgo kronika tvirtina, kad minėtų šalių tarpe nebuvę nei vienos šalies, kuri karui neturėtų bent 2,000 raitelių ir dar daugiau tūkstančių pėstininkų. Sambija buvusi turtinga ir tirštai gyvenama, galėjusi pristatyti 4,000 raitelių ir 40,000 pėstininkų. Sūduviečiai buvę turtingi ir galingi. Kilmingumu ir dorumu jie viršiję visas gimines. Jie turėję 6,000 raitelių ir beveik nesuskaitomai daug kitų karių. Dr. M. Anyso apskaičiavimu, be Kulmijos, prūsai kartu galėję pastatyti apie 152,000 karių.³ Sprendžiant iš karų su kaimynais ir likusios kitos aisčių kiltys negalėjo būti silpnesnės. Todėl, galima sakyti, kad buvo visiškai natūralus pagrindas tame plote pagal Baltijos jūrą išaugti keletos dešimčių milijonų aisčių, kurios nors stipresnės kilties vardu, tautai ir valstybei. Aisčių silpnybė buvo ta, kad jie nesudarė bendros vieningos jėgos savo gynybai XIII amžiaus pradžioje, kai juos pradėjo smarkiai pulti Kryžiaus karų išjudinta Europa. Nebepagrindo vokiečių istorikai vienbalsiai sako, kad Ordinas niekuomet nebūtų įsigalėjęs prūsų šalyje, jeigu visos giminės kartu būtų stojusios į kovą prieš įsiveržėlius.^3a

Aisčiai buvo apsupti jau apsikrikštijusių kaimynų, kurių kiekvienas norėjo krikštyti pagonis ir kartu pavergti juos. Dažni slavų ir kitų krikščionių puolimai, plėšimai, turto grobimai ir žmonių žudymai, šiuos ramius ir gero būdo žmones padarė žiauriais kovotojais už savo laisvę, žemę, vaikus, žmonas ir turtą. Toki karai juos atbaidė nuo krikščionių mokslo. Jie nematė kitokios krikščionybės, kaip tik surištos su vergija. Todėl jie jautė degančią neapykantą krikščioniui kareiviui ir to mokslo apaštalams. O sau drąsos kovai už laisvę ir gimtąjį kraštą jie sėmėsi savo Ramovėse, garbindami savo prigimties dievus.⁴

VOKIEČIŲ ORDINAI AISČIŲ ŽEMĖSE

Prieš savo kaimynus aisčiai galėjo atsilaikyti ir jiems už nuoskaudas tuo pačiu atsilyginti, toli įsiverždami į priešų žemes. Tik kada krikščioniškoji Europa, pralaimėjusi Kryžiaus karus Šventojoje Žemėje, atsisuko visu savo Kryžiaus karų svoriu, vadovaujama vokiečių, prieš aisčius, tai jau kova buvo, toli gražu, nelygi.

Pirmieji vokiečių pirkliai ir misijonieriai atsibastė į Padauguvį, į lybių žemę. XIII amžiaus pačioje pradžioje jie, Kryžiaus karų pavyzdžiu, sudarė čia vokišką vienuolių karių broliją, dažniausiai vadinamą Livonijos ordinu arba kalavijuočiais. Jų tikslas buvo iš apsikrikštijusių aisčių giminių, lybių ir estų sudaryti vokiečių valstybę.

Kuršių mariose aušta

Nuo pat pradžių Livonijos vyskupas ir Ordinas gaudavo nuolatinę paramą iš vokiškų kraštų vokiškai valstybei kurti Padauguvyje. Pirmieji buvo palaužti lybiai. Kuršiai, žiemgaliai ir latgaliai stipriau laikėsi, gaudami paramos iš žemaičių ir lietuvių. Ordino magistras Volkevinas nusprendė suduoti mirtiną smūgį žemaičiams ir lietuviams. Popiežius Grigalius IX, 1236-11-19 bule, paskelbė visoje šiaurės Vokietijoje Kryžiaus karą prieš pagonis lietuvius. Skelbtas Kryžiaus karas turėjo didelį pasisekimą. Eiliuotoji Livonijos kronika sako, kad kryžininkų susirinko labai daug. Pats Ordinas pasikvietė dar rusų talkon⁶ ir vietinių paėmė. Didžiulė kryžininkų kariuomenė, vedama paties magistro Volkevino, įsiveržė į Žemaitiją ir teriojo kraštą. 1236-IX-22 ties Saule, ar Šiauliais, pastojo kelią įsibrovėliams žemaičiai su lietuviais. Čia ištiko skaudus smūgis ne žemaičius su lietuviais, kaip buvo norėta kryžininkų, bet patį Ordiną ir visus kryžininkus. Po to, Livonijos ordinas nebelindo Žemaitijon nei Lietuvon ilgesnį laiką. Ir pats, atsidūręs dideliame pavojuje, pasidavė kitam Vokiečių ordinui, kryžiuočiams, jau kovojantiems Pavyslyje su aisčiais — prūsais.

Kryžiuočių ordinas turėjo gerą organizaciją ir puikų patyrimą Kryžiaus karuose. Pačioje Vokietijoje jis buvo labai augštai vertinamas, nes buvo laikomas geriausia organizacija priimti į savo tarpą kilmingųjų vokiečių jaunuolius, kurie nepaveldėjo sostų, nei žemių savo kraštuose ir todėl ieškojo užsiėmimo ir laimės svetur. Ordinui buvo duodamos didelės donacijos valdovų ir privačių asmenų. Tuo būdu Ordinas tapo turtingiausia ir žymiausia organizacija Vokietijoje, kuri galėjo vesti ilgamečius karus Šventojoje Žemėje, Prūsijoje ir vėliau su Lietuva.

Kryžiuočiai atsikėlė į Pavyslį 1230 m. ir pasistatė Vogelsango pilaitę. Kitais metais jau kitoje pusėje Vyslos, Prūsijos Kulmijoje, pasistatė Torūnės pilį, iš kurios ir pradėjo planingą, atkaklų, viduramžių krikščioniškosios Europos Kryžiaus karų fanatiško pobūdžio, viską naikinantį ir žudantį karą prieš Prūsus. O, prie viso to, dar reikia pridėti ir Vokiškąjį imperializmą ir teutoniškąjį žiaurumą. Jokio pasigailėjimo prūsams nebuvo nei iš vienuolių riterių kryžiuočių pusės nei iš ateinančių jiem pagelbininkų kryžininkų pusės. Pagal kryžiuočių Dusburgo kroniką, Vokiečių riterių ordino karas su Prūsais buvo “Šventas karas”, vedamas garbei įr Romos Bažnyčios šlovei. Ordino priešai buvo Dievo priešai. Kronikininkas nepripažįsta pagonims teisės kovoti už savo laisvę. Jo nuomone jie visi yra tik velnio įrankis, Belialo vaikai, kurie turi būti priversti krikštytis, arba turi būti sunaikinami. Tačiau, ir jis negalėjo prūsams prikišti bailumo. Jie buvo rimti priešai, kurie pajėgdavo sunaikinti atskiras Ordino kariuomenes. Jie turėjo neblogų įtvirtinimų ir pilių. Ordinas jų pilių imti, ar griauti eidavo labai atsargiai, nes paimti ar sugriauti tekdavo dažnai kryžiuočiams daug kraujo pralieti. Ordinas atsinešė Kryžiaus karuose gerai išbandytą karo taktiką. Bet ir prūsai turėjo neblogą savo karo taktiką, išbandytą karuose su kaimynais. Todėl karas kryžiuočiams Prūsijoje nebuvo lengvas ir trumpas.

Prūsai kulmiečiai prieš kryžiuočių Torūnės pilį pastatė tris sutvirtinimus, iš kurių pradėjo kovą su įsiveržėliais. Kulmija buvo stipriai apnaikinta mozūrų, todėl kulmiečių jėgos buvo silpnokos. Vokiečių ordinas paėmė kulmiečių Rogavos pilį. Suimtas pillies gynėjas, už gyvybės dovanojimą, išdavė kitas dvi. Paimtos pilys buvo sugriautos, o gynėjai užmušti. Popiežius Grigalius IX tuojau paskelbė prieš prūsus Pirmąjį Kryžiaus karą. 1232 m. atvyko Ordinui į pagalbą Magdeburgo margrafas, vėliau prisidėjo Vroclavo kunigaikštis, Mozūrų Konradas, Lenkijos Vladislavas ir Pamarėlių kunigaikštis Svantepolkas. Tuo būdu, Ordio kariuomenės susidarė 40,000 ginkluotų vyrų. Prieš vykdami į žygį kryžininkai statėsi ir taisė pilis. Tas parodo, kaip Ordinas atsargiai žengė pirmuosius žingsnius į Prūsiją. Nors kulmiečiai, savo rikių vedami nąrsiai gynėsi, bet negalėdami daug didesnei jėgai atsispirti, sutiko pasiduoti ir krikštytis. Ordinas laikėsi naikinimo politikos: užpultuosius įbauginti, sudeginti jų turtus, naikinti laukus ir derlių, kad būtų atimtos prasimaitinimo galimybės. Kas pagaunamas su ginklu rankose, vietoje nužudomas. Visuose savo užkariavimuose Ordinas buvęs priverstas išnaikinti didžiausią gyventojų dalį.^8a Sunaikintą Kulmiją Ordinas tuojau kolonizavo vokiečiais. Patys kulmiečiai buvo paversti Ordino ir kolonistų vokiečių baudžiauninkais.⁸

Iš Kulmijos (1233 m.) Ordinas su didele kariuomene traukė pagal Vyslą, šiaurėn į Pomezanų žemę. Prie Sirgūnės upės įvyko didelis mūšis. Pomezanai drąsiai kovėsi, bet ir traukėsi. Pamarėlių kunigaikštis Svantepolkas, pažindamas prūsų karo taktiką, pastojo kelią jiem trauktis. Tada, sako, įvykusios didelės skerdynės. Esą, prūsų žuvę 5,000. Sunaikinus pagrindines pomezanų jėgas, didelė krašto dalis liko atvira priešui. Ordinas patraukė toliau į šiaurę, kur gyveno geri kariautojai. Juos puolė Misnijos margrafo kariuomenė, Ordino talkininkė. Pati šalis buvo puolama, grobiant ir deginant turtą ir praliejant daug pagoniško kraujo. Pomezanai, atsikeršydami Pamarėlių Svantepolkui, surinkę kariuomenę, netikėtai įsiveržė į Pamarėlius, pakeliui viską naikindami, pasiekė Olivos vienuolyną, užmušė kelis riterius brolius, padegė vienuolyną ir pasitraukė. Tačiau, po visų tų kovų pomezanai tiek nusilpo, jog pasidavė Ordinui ir tikybai.⁹

Kritus Pomezanijai, Ordinas Pogezanų žemėje pasistatė Elbingo pilį prie Drusnos ežero. Apie kovas su pogezanais Dusburgo kronika sako: “Dar daug kovų buvo kovota su pogezanais, ir niekas negali pilnai jų aprašyti arba atpasakoti.” Kadangi pogezanai negalėjo atlaikyti Ordino puolimų, jie davė įkaitų, priėmė tikėjimą ir pasidavė Ordino broliams. ¹⁰

1238 m. Ordinas jau lenda į Varmiją. Ordino magistras Balkas, su nemažu skaičiumi kariuomenės, Aisčių marėmis išplaukė į rytus. Išlipę į krantą, pamatė kryžiuočiai varmiečių Honedos pilį, bet bijodami ją pulti, pradėjo plėšti apylinkę. Varmiečiai visus plėšikus išžudė. Tik magistrui, su pasilikusiais valtyse, pasisekė passprukti. Magistras, po kiek laiko, grįžo su didesne jėga ir apgulė Honedos pilį. Dėl pilies

Baltijos krantai prie Nidos

ėjo labai žiauri kova. Tik vieno išdaviko pagalba Ordinui pasisekė pilį paimti. Dalis žmonių buvo paimta į nelaisvę, dalis užmušta. Ordinas pilį kiek pataisė, įvedė savo įgulą ir pavadino ją Balga. Ordinas arti Balgos, buvusios Honedos, pastatė kitą pilį ir paliko joje daug karių. Bet varmiečiai ją paėmė ir sudegino, joje buvę riteriai ir kariai buvo užmušti. Tada varmiečiai netoli Balgos pasistatė dvi savo pilis, siekdami Balgos įgulą badu išmarinti. Kryžiuočiai gi, prieš varmiečių Skrandos pilį pastatė savo Snickenbergo pilį ir tuo būdu pralaužė Balgos apsupimo žiedą ir taip išsilaikė. Nežiūrint visų Ordino pastangų, Balgos pilis buvo sunkioje būklėje. Ordino jėgos buvo per mažos sunaikinti varmiečius, tačiau ir varmiečiai neįstengė išvyti priešo. Ordinas šaukėsi vokiškų kraštų pagelbos. Jo šauksmai neliko be atgarsio. Be pertraukos atvykdavo naujų, kovai gerai pasirengusių, vyrų. Bet ir prūsai sujudo. Pagal kroniką, iš prūsų pilių žygiavo dideli pulkai. Varmiečiams ėjo į pagalbą natangai ir bartai. Ordinas tos karinės padėties buvęs labai sujaudintas. Tuo kritišku Ordinui metu, 1239 m., atėjo į pagalbą Brunsviko hercogas su dideliu skaičiumi pilgrimų kryžininkų ir didele maisto atsarga. Įvyko didelis mūšis prie Balgos. Ordinui ir hercogui padėjo vienas išdavikas, kuris turėjęs savųjų didelį pasitikėjimą. Jis savuosius taip suklaidinęs, kad ties Baiga varmiečių ir jų sąjungininkų didelė kariuomenės dalis buvo sunaikinta. Tai buvo varmiečių ir jų sąjungininkų lemiamas pralaimėjimas. Ordinas ir hercogas galėjo beveik nekliudomi naikinti kraštą, griauti pilis ir įtvirtinimus, statyti savąsias, vergti žmones ir kolonizuoti kraštą, kaip kad Kulmijoje padarė. Taip maždaug, per dešimtį metų beveik pusė Prūsijos buvo Ordino pavergta.¹¹

PRŪSŲ SUKILIMAI

Pavergti prūsai, spaudžiami griežto reikalavimo mokėti iki tol jiem nežinomas dešimtines ir verčiami eiti Ordinui pilių statyti, jautė didelę neapykantą pavergėjams. Pavergti prūsai 1242 m. sukilo ir sudarė sąjungą su Pamarėlių kunigaikščiu Svantepolku, kuris prieš devynerius metus buvo padėjęs Ordiui sumušti prūsus pomezanus ties Sirgūne. Prūsai užvaldė visas Ordino pilis, išskyrus tik Elbingą, Balgą ir tris Kulmijoje. Jie žudė visus krikščionis atvykusius iš Vokietijos, jų moteris ir vaikus ėmė nelaisvėn.¹² Popiežius Inocentas IV, 1245 m. gegužės 19 d. bule, paskelbė Kryžiaus karą visoje Europoje prieš Prūsus ir Pamarėlių Svantepolką.¹³ Popiežiaus paraginti kryžininkų pulkai be pertraukos slinko Ordinui į pagalbą. Svantepolkas buvo priverstas nutraukti sąjungą su prūsais, o prūsai po sep-tynerių metų karo turėjo pasiduoti Ordinui Christburgo sutartimi (1249 m.). Bet nei Ordinas nei prūsai taikos nesilaikė. Popiežius pakartotinai skelbė Kryžiaus karus Ordino pagalbai.¹⁴

Jau 1253 m. iš Balgos kryžiuočiai pamariais traukė per Sambiją, viską naikindami ir piešdami. Bet įsiveržėliai sambiečių buvo visiškai sunaikinti.¹⁵ Po poros metų (1255 m.) Ordinui į pagalbą atėjo Čekų karalius Otokaras II su didžiule kariuomene iš Austrijos, Bohemijos ir Moravijos. Prie jo dar prisdėjo Brandenburgo, Saksonijos, Misnijos, Turinguos ir Reino kraštų valdovai. Karalius Otokaras II, didelės jungtinės kryžininkų kariuomenės vadas, įsivęržė į Sambiją, žygiavo nuo vienos apylinkės ligi kitos, viską naikindamas, degindamas, niekam nejausdamas jokio pasigailėjimo. Sambiečiai buvo užklupti labai netikėtai ir nepasiruošę prieš tokią ddžiulę karuomenę atsispirti, todėl pasiduodavo. Karalius tik šiek tiek rodęs malonės tiems, kurie reiškė norą pasiduoti ir krikštytis. Visiems kitiems, ypač senosios tikybos dvasininkams, nebuvo jokio pasigailėjimo, jie visi turėjo mirti. Pagal Dusburgo kroniką Kaimo (Caym) apylinkėje stovėjusi svarbiausia Prūsų Ramovė, kurios krivis buvęs taip pat galingas, kaip popiežius Romoje. Karalius šią šventovę sunaikinęs, o jos krivis Mangolas buvęs sukapotas į gabalus. Taip Sambija trumpu laiku buvo parblokšta. Karalius išvykdamas paliko Ordinui stambią sumą pinigų piliai pastatyti, iš kurios Sambija būtų suvaldyta.¹⁶ Tokiu būdu, karaliaus garbei buvo pastatytas Karaliaučius.

Ordiną sekė laimėjimai vienas po kito. Lietuvoje 1249-50 m. Mindaugas sunkiai kovojo su priešų susidariusia koalicija, į kurią buvo įsijungęs ir Livonijos ordinas. Mindaugas, norėdamas savo stipriausią priešą Ordiną atitraukti iš koalicijos, pažadėjo krikštytis ir perleisti Ordinui dalį Žemaičių. Jau 1250 m. Livonijos ordinas prislinko prie Kuršių marių ir sugriovė žemaičių Klaipėdos pilį. Po poros metų jos vietoje pasistatė Muemmelburgo pilį.¹⁷ Tuo būdu, abi Ordino šakos artėjo viena prie kitos. Žemaičiai su sambais kartu tuojau puolė Muemmelburgą, bet jo paimti neįstengė. Nors žemaičiai Mindaugo buvo perleisti Livonijos ordinui, bet jie nepasidavė ir toliau kariavo su Ordinu, kaip kariavę. Vado Alimano ¹⁸ vedami įvykdė sėkmingą žygį 1256 m. į Kuršių žemę, o sekančiais metais stipriai sukūlė vokiečius prie Klaipėdos. Abi Ordino šakos bendrai statėsi prie Nemuno Jurbarko pilį ir ruošėsi suduoti lemiamą smūgį žemaičiams. Į Livoniją plaukė piligrimai, kariai, riteriai. Ordinas telkė kuršius ir estus į savo kariuomenę. Atėjo su didele kariuomene kryžiuočiai. 1260 m. liepos men. 13 d. ta didžiulė abiejų ordinų kariuomenė, kuršių žemėje prie Durbės ežero, žemaičių ir lietuvių buvo visiškai sunaikinta. Tai buvo triuškinantis smūgis abiem ordinam. Žuvo Livonijos ordino magistras, kryžiuočių maršalka, 150 riterų, didžiausia dalis danų pagelbinės kariuomenės su jos vadu hercogu Karoliu ir jo palydovais. Tik 14 riterių pateko nelaisvėn. Kitų, žuvusių buvę tiek daug, jog nežinomas jų skaičius, aiškina Dusburgo kronika. Jie buvę taip įbauginti, kad užtekę trijų ar keturių žemaičių šimtui bėgančių kryžininkų vytis. Laimėtojai paėmė daug arklių ir ginklų. Kuršiai ir žiemgaliai tuojau atsimetė nuo Livonijos nrdino.¹⁹

Nuo Durbės parbėgę Ordino kariuomenės talkininkai prūsai paskleidė žinią apie Ordino katastrofą. Tuojaus po kraštą pasklido pasiuntiniai kviesdami vyrus rinktis sukiliman prieš Ordiną. Sukilimo branduolį sudarė varmiečiai, pogezanai, natangai ir bartai. Kiekviena kiltis rinkosi sau vadą. Natangų buvo Herkus Mantas, varmiečių — Golpas, bartų — Divanas, pogezanų — Auktumas. Kaip buvo sutarta, prūsai 1260 m. rugsėjo mėn. 20 dieną pradėjo žudyti ir vesti nelaisvėn nesuspėjusius pasislėpti vokiečius ir jų šalininkus. Jie puolė ir draskė bažnyčias, kunigų dalis buvo išžudyta; kovojama buvo prieš viską, ką Ordinas buvo atnešęs. Ordino pilys krito viena po kitos. Prūsams nepavykdavo apsupti ir ilgu apgulimu paimti tokių pilių, kurios turėjo priėjimą prie vandens. Todėl keturios pilys liko nepaimtos: Elbingas, Baiga, Karaliaučius ir Vėluva. Šiaip, Ordinas Prūsuose buvo visiškai par

blokštas. Prūsai kariavo visiškai tokiais pat ginklais kaip ir vokiečiai, nes jų gaudavo iš Švedijos. 1261 m. sausio 21 d. Herkaus Manto vadovaujami natangai Pakarviuose, Aistmarių krante, į pietus nuo Karaliaučiaus, sumušė Vestfalijos kryžininkų kariuomenę, kur žuvo pats vadas drauge su Ordino riteriais ir daug kryžininkų. Tais metais atėjo prūsams pagalba iš Žemaičių kai kunigaikštis Treniota nusiaubė Kulmiją ir Pomezaniją, Mindaugo žentas Švarnas — Mozūrus. Didelį žygį padarė iki pat Torūnes ir Kul-mo, Skomanto sūduviai. Nebematyti Lietuvos pagalbos, nes Lietuvoje kilo suirutė Mindaugą nužudžius. Didelis buvo Herkaus Manto laimėjimas kai jis, 1263 m. pavasarį, grįždamas iš Pavysim su dideliu grobiu, susitiko prie Lėbavos Ordino magistrą Helmerichą. Lėbavos kautynėse, kurias Dusburgo kronika laiko didesnėm už Durbės mūšį, žuvo pats magistras ir didelė dalis jo kariuomenės. Tais metais natangai paėmė Kreuz-burgo pilį, kurią laikė apgulę trejus metus. Kai įgula bandė pabėgti, visa buvo išžudyta įnirtusių prūsų. Tuo metu ir Karaliaučius vos nekrito. Narsusis Nalubas sėkmingai kovojo, sudegindamas beaugantį Karaliaučiaus miestą. Nalubas, netekęs savo žmonos ir vaikų, savo sieloje našiojo laisvę ir norėjo ją išsaugoti savo tautai. Prūsai visaip stengėsi įveikti Karaliaučiaus pilies mūrus. Būdami patyrę kariai ir sumanūs vyrai, jie savo laivais uždarė Priegliaus žiotis, kad kryžiuočiai su maistu neįplauktų. Paskui, per Prieglių pastatė tiltą su apsaugos bokštais. Tik kai Ordinas iš Vokiečių imperijos sulaukė stiprios

Ant Danės kranto, Klaipėdoje

kryžininkų kariuomenės, sambiečiai turėjo nutraukti Karaliaučiams apgulimą ir buvo sumušti. Nuo 1264 m. kryžiuočiai pradėjo atsigauti. Romos kurija išvystė nepaprastai didelę akciją. Per visą Vakarų Europą ėjo Kryžiaus karo į Prūsiją šauksmas. Vokietijos ir Skandinavijos vyskupams buvo siunčiamos popiežiaus bulės viena po kitos. Domininkonai, pranciškonai ir eilė augštų bažnyčios dignitorių buvo įtraukta į stiprią veiklą skelbiant Kryžiaus karus prieš prūsus. Popiežius Urbonas IV, suteikdamas kryžininkams, vykstantiems į Prūsiją, tokias pat malones ir atlaidus, kaip vykstantiems į tolimąją Palestiną, norėjo padidinti Ordino kariautojų skaičių. Toji Kryžiaus karų akcija Ordinui davė labai gerus vaisius. Gi, prūsai iš niekur nebegavo pagalbos. Lietuvoje po Mindaugo nužudymo žuvo vienas po kito net keturi valdovai. To sąmyšio metu Lietuvai reikėjo grumtis su atsigaunančiu Livonijos ordinu ir gintis nuo totorių. Tuo tarpu Ordinui ėjo talkon su pulkais kunigaikščiai, grafai, žymūs riteriai, su jais pamaldžių piligrimų ir avantūristų būriai. Sambijai kritus, dar smarkiai kovojo pogezanai, natangai ir varmiečiai. Bet bendrai Prūsai jau buvo išvarginti, kraštas silpo. Vienas po kito žuvo ir jos vadai. Prūsai atliko daug atskirų svarbių žygių, bet nesant bendro fronto, Ordinui vis pasisekdavo pralįsti ir susirasti bendradarbių ir išdavikų iš pačių prūsų tarpo. 1274 m. paskutinieji buvo įveikti pogezanai. Dar truko devyneri metai, kol Ordinas nukariavo Sūduvius, Nadravus ir Skalvius. Dalį Sūdavijos ir Galindos užgrobė mozūrai ir lenkai.²⁰

Nelaiminga sukilimo pabaiga prūsams reiškė patekimą į visiškai beteisę padėtį. Jie buvo paversti beteisiais vokiečių baudžiauninkais. Daugelis jų buvo išvaryti iš namų ir žemių ir

Gintaro rinkėjai

išgrūsti į sunaikintas apytuštes sritis. Prūsų tauta buvo pasmerkta skurdžiam likimui. Viską užgrobė atėjūnai kolonistai. Tačiau šis paskutinysis prūsų karas su Ordinu, kuris tęsėsi nuo 1260 m. ligi 1283 m., tai yra ištisus 23 metus, turėjo labai didelės reikšmės ir lemiamų pasekmių Lietuvos valstybei. Po Mindaugo nužudymo, dėl kilusių neramumų, Lietuva buvo labai nusilpnėjusį. Todėl Lietuvos ateičiai buvo labai reikšminga, kad vokiečių kryžiuočių Ordinui karai su prūsais daugiau kaip dvidešimt metų neleido savo kovos fronto perkelti prie Nemuno krantų. Kada Ordinas priėjo Nemuną Lietuva jau buvo patekusi į stipresnių valdovų, Traidenio ir Vytenio, rankas ir galėjo vesti sėkmingas kovas ir su visu Ordinu.²¹

LIETUVOS KARAI SU KRYŽIUOČIAIS

Dusburgo kronikoje prie 1283 metų stambiomis raidėmis užrašyta, kad pasibaigė karas su prūsais ir prasidėjo su lietuviais.²² Vytenio ir Gedimino laikais jau vyko kasmetiniai reguliarūs kryžiuočių puldinėjimai į Lietuvą. Per visą XIV šimtmetį Ordinas stengėsi smelktis tolyn Lietuvon statydamas pagal Nemuną vis naujų pilių, kurias lietuviai griaudavo su dideliu įnirtumu. Ordinas ir vėl jas atstatydavo. Ordinas buvo užsispyręs abi savo šakas sujungti saus-žemiu per Žemaičius, todėl ėjo aršios kovos dėl Žemaičių pajūrio.

Nukariautose žemėse Ordinas vedė pavyzdingą administraciją, viską monopolizuodamas į savo rankas. Visą kraštą aptraukė tankiu pilių su vienuolynais tinklu. Su tokia kariniai ir ūkiškai stipria valstybe, kuri dar gaudavo nuolatinę paramą iš visos krikščioniškosios Vakarų Europos, Lietuva turėjo vesti ilgą ir įtemptą karą nuo Traidenio ligi Vytauto laikų. Abi Ordino dalys, bekariaudamos Su Lietuva, turėdavo, daug nuostolių ir pavargo. Tačiau jos galėjo laikytis, nes jas, ypač XIV amžiuje, stipriai palaikė popiežius, skelbdamas Kryžiaus karus prieš Lietuvą, ir imperatorius Vokietijoje. Iš Reino krašto, Turingijos, Vestfalijos, Švabijos, Austrijos, ir kitų kraštų į Kryžiuočių Ordiną stodavo kilmingųjų sūnūs, o jų giminės ir būriai riterių su palydovais vykdavo į Prūsus, kad iš čia, riterių vadovaujami, atliktų nuolatinius žygius į pagonių lietuvių žemę, ir ten po siaubimų ir naikinimų “knappai” būtų iškilmingai pakelti į riterius.

Šiai sunkiai kovai Lietuva turėjo įtempti visas savo jėgas. Daug gynėjų ir darbo rankų reikėjo skirti visu Panemuniu išstatytoms pilims ir vakarų Lietuvai ginti. Taip pat reikėjo Lietuvai nemaža jėgų, energijos ir sumanumo panaudoti ekspansijai į Rytus, iš kur buvo galimumo papildyti savuosius išteklius ir susidaryti saugesnį užnugarį. Iš kartos į kartą ėjusios nuolatinės kovos su vokiškaisiais ordinais (XII-XV a.) nukreipė Lietuvos kultūrą karine kryptimi ir sutrukdė aisčiams laiku veikliai įsijungti į Vakarų Europos kylančios kultūros srovę.²³

Lietuvos politika buvo susikristalizavusi per šimtmečius, būtent: kaip įmanoma ginti Lietuvos vakarines sienas ir veržtis į rytų plotus. Aisčių žemes Lietuvos valdovai laikė savomis, tik iš jų išplėštomis. Tą politiką aiškiai išreiškė Algirdas su Kęstučiu, vesdami derybas dėl krikšto su imperatoriumi Karoliu IV. Už krikštą jų buvo reikalaujama: 1. visos sritys, kuriose gyvena lietuviai, turi būti sujungtos į Lietuvos valdovų rankas; 2. Ordinas turi būti perkeltas iš Baltijos pajūrio į stepes kovai su totoriais; 3. Vakarai nekliudo Lietuvai užvaldyti visas gyvenamas žemes. Lietuvos vakarinė siena turėjo prasidėti nuo Mozūrų, eiti Alnos upe, paskui Priegliumi ligi Aistmarių, Baltijos jūra ligi Dauguvos, o toliau Dauguva į rytus. Tuo būdu, Lietuvai turėjo tekti visi Rytprūsiai su Karaliaučiumi. Algirdo norėta įkurti Lietuvos imperiją rytų Europos lygumoje su vyraujačiu joje lietuvių elementu²⁴

Vytautas Ordino maršalkai pareiškė; “Prūsai taip pat yra buvusi mano protėvių žemė, ir aš reikalausiu jų iki pat Osos, nes tai mano tėvų palikimas”.²⁵ Tai apimtų plotus, beveik, iki Vyslos.

Po Žalgirio mūšio ir 1411 m. Torno taikos Vytautui buvo aišku, kad Ordiną galima įveikti tik jo paties metodais, statant savas stiprias pilis, siekiant galutinai užimti Lietuvai visas žemes iki Karaliaučiaus ir tą pilį padaryti Lietuvos priekine tvirtove prieš vokiečius. Ragainės kryžiučių komtūras savo raporte į Marienburgą 1412 m. praneša, jog Vytautas pats nurodęs vietoves, kur turės būti pastatytos naujos lietuvių pilys Nemuno pakraščiuose ir kad Veliuona būsianti bazė lietuvių puolimui, siekiančiam užimti visą kraštą nuo Ragainės ligi Karaliaučiaus²⁰

Po ilgų ir sunkių derybų ir karinių veiksmų, 1422 m. Melno sutartimi Vytautas galutinai atgavo Žemaičius, kairiąją Nemuno pusę su šiauriniais sūduviais, bet turėjo užleisti Ordinui Nemuno žiotis su Klaipėda, nors dėl to Vytautas smarkiai kovojo. Tačiau ir Ordinas šia sutartimi buvo labai nepatenkintas, nes Žemaičiai prie Palangos ir Šventosios negailestingai skėlė Ordino žemes į dvi dalis Livoniją ir Prūsiją. Tas turėjo didelės reikšmės latviams, nes jų neištiko Prūsų likimas. Vytautas buvo daręs daug sutarčių su Ordinu, tai ir į tą sutartį negalėjo būti žiūrima, kaip į amžiną. Tačiau, po Vytauto mirties jo įpėdinių Jogailaičių buvo pamiršti Lietu-

R. Antinis, Eglė Žalčių karalienė

vos ankstyvesniųjų valdovų planai prie Baltijos jūros. Todėl ta Vytauto su Ordinu nustatytoji siena išsilaikė net 500 metų.²⁷

KLAIPĖDOS ATVADAVIMAS

Tik 1919 m. Versalio sutartimi Lietuvos Nemuno žemupys su Klaipėda buvo Santarvės valstybių atskirtas nuo Vokietijos, kaip daugiausia lietuvių gyvenamas kraštas. Lenkų delegacijos Taikos konferencijoje pirmininkas Paderevskis gyrėsi, jog Klaipėdos kraštas buvęs atskirtas nuo Vokietijos jo pasiūlymu. Esą, Klaipėda turėjusi tekti Lietuvai.... todėl, kad pati Lietuva taptų būsimos Lenkijos sudėtine dalimi.²⁸ Prancūzai visur rėmė lenkų politiką, nes jų planas buvo sudaryti didelę Lenkiją, kaip būsimą sąjungininką prieš Vokietiją. Lietuvių delegacija, dėl lenkų intrigų ir melų, net nebuvo įsileista į Taikos Konferenciją, bet vis dėl to ji rado būdus savo interesus ginti. Santarvės Valstybės Klaipėdos kraštą laikinai valdyti paskyrė Prancūzijai. Klaipėdos perdavimas Lietuvai pakibo ore. Vietos vokietininkai pradėjo planuoti Klaipėdos kraštą padaryti laisva sritimi — “Freistatu”. Ta idėja patiko ir lenkams su prancūzais, nes jiems atrodė tuo keliu lengviau būsią šią sritį sau gauti. Lenkų, prancūzų ir vokietininkų pradėta aktyviai veikti šia kryptimi. Lietuviams pasidarė visiškai aišku, kad Klaipėdos, vienintelio Lietuvos uosto, ir Nemuno žiočių niekas geruoju Lietuvai neatiduos, kad liko vienintelis kelias patiems ginklu pasiimti. Sujudo Lietuvos vyriausybė, Šaulių sąjunga, kariai ir visuomenė. Iš Klaipėdos krašto lietuvių susidarė Klaipėdos Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuris 1923 m. sausio mėn. 9 dieną Šilutėje paskelbė, jog jis perima Klaipėdos krašto valdžią ir paveda Erdmonui Simonaičiui sudaryti naują direktoriją. Karinių jėgų vadu paskyrė Joną Budrį. Tai buvo aiškus paskelbimas sukilimo prieš prancūzų sudarytą Klaipėdos krašto vokišką valdžią. Iš Lietuvos skubėjo vaduoti Klaipėdos šauliai, kariai ir moksleiviai. 1923 metų sausio mėn. 15 dieną Klaipėda buvo lietuvių sukilėlių užimta.²⁹ Tuo būdu, po kelių šimtų metų lietuviai įvykdė nors mažą dalelytę Algirdo ir Vytauto planų Baltijos pajūryje, atgaudami atgimstančiai Lietuvai Nemuno žiotis su senąja žemaičių Klaipėda. Tokiu būdu į pačių aisčių valdžios rankas pateko Baltijos pajūris, visas nuo Nemuno ligi Dauguvos. Tik labai gaila, kad ir dvidešimtame šimtmetyje Pabaltijo nedidelės tautos nesugebėjo bendrai veikti ir sudaryti didesnės vieningos jėgos bendram savo gyvybinių interesų gynimui. Dr. Z. Ivinskis, rašydamas apie Lietuvos santykius su Sovietija, sako: “Ji sutrukdė Pabaltijo valstybių politinę konsolidaciją, gal net tokią Entante Cordiale, kuri būtų reiškusi militarines konvencijas su bendra karo vadovybę su apie 600,000 vyrų po ginklu.” Toliau jis sako: “Juk Pabaltijo valstybių tragedijoje, išryškėjo estų - latvių -lietuvių tarpusaviu santykių nedovanotina klaida.”³⁰

Daug vargo Lietuva turėjo, kol buvo sudaryta Klaipėdos konvencija, nes santarvininkų, ypač prancūzų, vis norėta per Klaipėdą prispausti Lietuvą užmegsti su Lenkija artimesnius santykius. Kad pati konvencija išėjo nepalanki lietuviams, turime “dėkoti” lenkams. Vokietijoje įsigalėjus nacių režimui, pasijuto vokiečių nacių žalinga veikla Lietuvos atžvilgiu ir Klaipėdos krašte. Tada vėl lietuviai jautriai susirūpino savo pajūrio likimu. Tas pasireiškė jūros propagavimu, rengiant Jūros dienas. Tarsi, norėta visiem pasakyti, kad mes savo jūros lengvai neatiduosime. Pirmoji plačiu mastu per visą kraštą tokia jūros diena buvo surengta 1934 metais. Ta šventė buvo švenčiama visoje Lietuvoje didesniuose centruose. Vykdavo šaulių, visuomenės ir kariuomenės paradai, pamaldos, pritaikintos prakalbos, vaidinimai ir t.t. Didžiausia šventė buvo pačioje Klaipėdoje. Į Klaipėdą suvažiavo apie 60,000 žmonių, ir iškilmės tęsėsi tris dienas (VIII. 11-13). Kalbėjo didžiulėms minioms pats Prezidentas Antanas Smetona, Martynas Jankus ir kiti žymūs asmenys. Ta proga buvo išleisti įvairūs leidiniai. Paskatintas dėmesys jūrai. Susilaukė visuotino dėmesio jau pradėtas ugdyti prekybinis laivynas.³¹ To judėjimo metu už jūrą, 1934 metais, Klaipėdoje įsisteigė Jūrų šauliai. Praeitais metais Jūrų šauliams sukako 35 metai. Jūrų šaulių organizacijos tikslas — jungti jūrininkyste besidominčius šaulius ir duoti galimybės jiems praktikuotis jūros pakraščių gynybai. Pirmasis būrys įsisteigė prekybos laivyno kapitono Juozo Kaminsko iniciatyva. Karo laivui “Prezidentas Smetona” susiformavus, būrį vadovauti perėmė karo laivyno leitenantas P. Labanauskas. Šauliams buvo įsteigti jūrininkystės kursai; Klaipėdos radiofone jie pravesdavo Jūrų šaulių valandėlę. Jie turėjo didelę, 25 metrų ilgio būrinę jachtą “Šaulys” su pagelbiniu motoru ir 14 miegamųjų vietų. Su šia jachta jūrų šauliai ir jūrų skautai atliko kelias keliones į Liepoją, Ventspilę ir į Gotlando salos Švedų uostus.³² Čia, Amerikoje, atsikūrę Jūrų šauliai savo kilme mums primena žemaičių seną Klaipėdą su jos Švyturiu, kartu Nidą, Juodkrantę, Palangą ir visą mūsų Baltijos pajūrį su jo gražiomis kopomis. O Lietuvos karalius Vytautas Didysis savo pareiškimu, kad “Prūsai taip pat yra buvusi mano protėvių žemė”, mums pasako, kad mes, aisčiai, esame viena giminė, ir kad mes, likusieji aisčiai, turime tarti bendrą, vieningą ir sutartiną visų aisčių žodį, kad žemės nuo Vyslos ligi Dauguvo yra mūsų protėvių žemės, kad visi okupantai ir kolonistai (vokiškieji, rusiškieji bei lenkiškieji kryžiuočiai) turi jas palikti mums, aisčiams.

Naudotasi: 1) Dr. M. Anysas, Senprūsių Laisvės Kovos, pus. 60 ir 65; 2) ten pat, p. 94; 3) ten pat, p. 93; 3a) ten pat, 93-94; 4) ten pat, p. 104-5; 5 ir 6) Liet. Ene. XXVII t., pus. 11;7) dr. M. Anysas, Senpr. L. K., pus. 112; 8)ten pat, pus. 124 - 128; 8-a) ten pat, pus. 126; 9) ten pat, pus.    128; 10) ten pat, pus.    130;    11)    ten    pat, pus. 131-135;    12) Liet. Enc. XXIV t.,    pus.    165;    13)    Dr.M. Anysas , Senpr. L. K., pus 142; 14) ten pat, pus. 157; 15) ten pat,    pus. 155-6; 16) ten pat,    pus.    158-162;    17) ten pat, pus.    171; 18) L. E. V t., pus    255;    19)    ten    pat, pus. 255; 20) Liet. E. XXIV t., pus. 166-168; 21) ten pat, pus 168; 22) Liet. Enc. XIII t., 181; 23) ten pat, pus. 181-182; 24) Liet. Enc. I t., pus 110; 25) Dr. V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos Istorija, Chicaga — 1956 m., pus. 208; 26) Jonas Damauskas, “Klaipėdos Vadavimo Epizodai’’ Margutis — 1936 m. Sausis, pus 4; 27) L. E. XVIII t., pus. 174; 28) J. Damauskas, Margutis — 1936 m., Sausis, pus. 4; 29) ten pat, pus 5; 30) Z. Ivinskis. “Lietuvos ir Sovietų Sąjungos Santykių Dešimtmetis” — Aidai — 1969 Nr. 8, pus. 354; 31) L. E. X t., p. 159; 32) ten pat, pus. 169.