Tremties Trimitas
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wise.
VĖLIAVOS ŠVENTINIMO IŠKILMĖS
K. Mlkv.
Birgelio mėn. 21-ji buvo didi diena Čikagos gen. T. Daukanto jūrų šaulių kuopos istorijoje: tą dieną kuopa atšventė savo naujai įsigytos vėliavos šventinimo šventę. Vėliavą kuopai padovanojo žinomasis lietuviškų reikalų rėmėjas, Chicago Savings & Loan Association b-vės prezidentas, John Pakel.
Oras pasitaikė gražus, tad, vietoj bažnyčios ar salės, iškilmės vyko Vyčių namų kieme-sode. Už improvizuoto altoriaus stovi išsirikiavusios šventėje dalyvaujančių šaulių kuopų vėliavų tarnybos su vėliavomis. “Ramiai!” komandai nuaidėjus, dvi vėliavos fundatoriaus J. Pakel atstovės, ceremonialiai atneša suklostytą vėliavą ir perduoda ją greta altoriaus stovintiems vėliavos krikšto kūmams. Vėliavos prie stiebo pririšimo apeigose pirmąjį mazgą užriša vėliavos kūmas Juozas žemaitis, antrą — vėliavos kūma Sigutė Žemaitienė, trečią mazgą LŠST vardu užriša vicepirm. K. Milkovaitis. Puikioje, išskleistoje vėliavoje įrašas: “Per jūrą į tėvynę.”
Kadangi gen. T. Daukanto šaulių kuopos gretose yra katalikų ir ev. liuteronų, tai tikybines šventinimo apeigas atliko du dvasiškiai: ev. liuteronų kun. J. Pauperas ir tėvas jėzuitas J. Raibužis. Pašventintą vėliavą kūmai perdavė LŠST CV pirmininką atstovaujančiam š. K. Milkovaičiui, o šis — priklaupusiam ir vė-
Gen. T. Daukanto jūrų šaulių kuopos vėliavos šventinimas. Iš k. stovi: mecenato J. Pakelio atstovė ir vėliavos krikštatėviai pp. Žemaičiai. Pagarbą atiduoda šaulių vadovybė. Iš k.: Karolis Milkovaitis, šaulių garbės narys Vladas Išganaitis, Algirdas Budreckas, Stasys Bernatavičius ir Stasys Jakūbaitis. šventinimo ceremonijas atlieka kun. Pauperas ir kun. Raibužis. Foto P. Maletos
Iš k. į d.: Vėliavos krikšto kūma Sigutė Žemaitienė, kūmas Juozas Žemaitis, šventės programos vedėjas š. Mykolas Maksvytis, LšST c. v-bos vicepirm. Karolis Milkovaitis, rišąs vėliavą prie koto, vėliavos fundatoriaus J. Pakel atstovė. Nuotr. P. Malėtos
liavą pabučiavusiam gen. T. Daukanto jūrų šaulių kuopos pirm. J. Pranaičiui.
Žodžiu kuopą sveikino K. Milkovaitis — LŠST CV vardu, buv. LŠST CV pirm. V. Išganaitis — savo ir Vytauto Didžiojo š. kp. vardu, LŠST jūrų šaulių vadovas M. Vitkus — savo ir Detroito šaulių vardu, “Klaipėda” jūrų šaulių kp. pirm. S. Bernatavičius — Cicero jūrų š. kp. vardu, Kanados šaulių rinktinės pirm. S. Jokūbaitis — Kanados šaulių vardu, kun. A. Stašys — Alto vardu. Taip pat sveikino skautų ir kt. atstovai.
Kai visa tai vyko, ne vieno dalyvio mintys grįžo praeitin, į 1940 metus. Raudonasis okupantas tada, tik spėjęs mūsų kraštan įsibrauti, pačiu pirmuoju savo uždaviniu laikė iš pagrindų sunaikinti tuometinę Lietuvos Šaulių Sąjungą. O jos narius, kiek spėjo sugaudyti, vienus kalėjimuose nukankino, o kitus ištrėmė lėtai mirčiai į baisųjį Sibirą. Okupanto naudotas įnirtimo būdas rodo, jog jis labai gerai žinojo, kad Lietuvos šaulys buvo jo didžiausias priešas. Bene ta pačia mintimi vadovaudamasis, vienas sveikintojų pareiškė: “. . . Savo budeliškąjį darbą atlikęs, okupantas rankas trynė galvodamas, kad Lietuvos šauliai visiems laikams išnyko nuo žemės paviršiaus. Bet, štai, truputis jam nemalonios ironijos: priešas nepagalvojo, kad idėja, dargi kilni, nemiršta. Ir štai, Lietuvos Šaulių Sąjunga ir vėl gyva. Nors čia, tremtyje, negalime būti tiesioginiame sąlytyje su okupantu, mes, prisikėlę Lietuvos šauliai, nenustojome budėti tėvynės sargyboje ir be pertraukos aikštėn keliame jo niekšiškus darbus. Kiekviena šauliška vėliava, kiekviena šauliška uniforma, kiekvienas šaulio ženklas ant krūtinės priešui yra rakštis aky, balsu šaukianti: “Okupante, mes, prisikėlę Lietuvos šauliai, neapkenčiame tavo smurto ir reikalaujame, kad pasitrauktum iš mūsų krašto!”
Čikagos gen. T. Daukanto jūrų šaulių kuopą, įsigijusią garbės ir pasididžiavimo simbolį — šaulišką vėliavą, verta ir čia, spausdintu žodžiu, pasveikinti kito kalbėtojo žodžiais: “... Nėra geresnės progos, kaip ši, priešui dar kartą priminti: Okupante, nesustabdysi upės bėgimo, nors ji tekėtų ir pamažu. Istorijos ratas nesulaikomai sukasi ir Lietuvo vėl bus laisva. Tuo nė vienas neabejojame. O laisvės rytui brėkštant, sesės ir broliai daukantiečiai, per jūrą, augštai iškėlę, garbingai parneškite savo vėliavą į laisvą tėvynę.”
Šaulių ir jų svečių suvažiavo, ne vien tik iš Čikagos, bet taip pat iš Wisconsino, Detroito ir net Kanados. Pasigėrėtinas yra LŠST jūrų šaulių vadovo š. M. Vitkaus pasišventimas šauliškam darbui. Jis suorganizavo tūrį šaulių ekskursijai į Čikagą, o po savaitės tą patį pakartojo žygiui į Dehli, Kanadoje, į tenykštės kuopos dešimtmečio šventę. Daugiau tokių vadų ir pasišventėlių šaulių mūsų organizacijai! Pagirti reikia ir svečius kanadiečius su rinktinės pirm. S. Jokūbaičiu priešaky.
Iškilmės buvo baigtos Tautos himnu. Po iškilmių Vyčių salėje sekė banketas. Iškilmės buvo filmuojamos ir filmas bus rodomas “Lietuviai televizijoje” programoje.
Šventės programą pravedė š. V. Maksvytis.
GARBĖS PIRMININKAS IR S-GOS GARBĖS NARIAI
1967 m. spalio mėn. 7 d. ir 1970 m. balandžio mėn. 25-26 d.d., Detroite, visuotiniai atstovų suvažiavimai LŠ ST garbės narį teisininką Rapolą Skipitį išrinko Garbės pirmininku. Buvęs S-gos pirmininkas Vladas Išganantis, prof. dr. Vaidievutis A. Mantautas ir Detroito Stasio Butkaus š. kp. pirmininkas Vincas Tamošiūnas išrinkti LŠST garbės nariais.
KUOPŲ GARBĖS ŠAULIAI
Sav.-kūrėjas Ignas Paukštelis ir Kazys Žilėnas išrinkti DLK Kęstučio š. kp. garbės šauliais.
Juozas Šiaučiulis ir Ignas Petrauskas išrinkti Lietuvos Karaliaus Mindaugo š. kp. Montrealyje garbės šauliais.
Sav.-kūrėjas, kpt. Jurgis Mitkus išrinktas Švyturio jūrų š. kp. garbės šauliu.
•
V-sis LŠST vis. atstovų suvažiavimas paskyrė 200 dol. premiją S-gos garbės nariui gen. Kaziui Musteikiui už jo parašytą knygą “Prisiminimų fragmentai’’. Premiją, savo asmenine auka 50 dol., dar padidino š. Kazys Žilėnas.
Per dalinį centro valdybos posėdį, įvykusį 1970 m. gegužės mėn. 17 d. Jaunimo Centre, Čikagoje, premija buvo įteikta autoriui.
Generolas nuoširdžiai padėkojo už jam skirtą dėmesį ir, savo keliu, tuos pinigus paaukojo LŠST kultūrinių reikalų puoselėjimui.
JONINĖS
DLK Kęstučio š. kp. birželio mėn. 27 d. atšventė savo tradicinę šventę — Jonines, š. Vinco Bagdono sodyboje, kuri randasi ant smėlėto Mičigano ežero kranto.
Laužą atidarė kp. pirm. š. P. Petrušaitis, o jį uždegė garbės šaulys Kazys Žilėnas. Š. plk. Jonas Kazitėnas trumpai apibūdino Joninių reikšmę lietuvių tautai ir ragino tęsti tų tradicijų išlaikymą išeivijoje. Ta proga garbės šaulys, savanoris-kūrėjas Ignas Paukštelis, pasveikino dalyvaujančius varduvininkus — Jonus, Vladus, Petrus ir Emilijas.
Svečiai ir šauliai padainavo prie laužo nostalgiškų, linksmų ir trankių lietuviškų dainų, kurios kadaise skambėdavo laisvos Lietuvos laisvojoje padangėje. P. P.
PIRMŪNO NETEKUS
š.m. birželio mėn. 1 d. Kaune mirė profesorius Tadas Ivanauskas, žymus mokslininkas, visuomenės veikėjas ir didelis gamtos mylėtojas. Buvo gimęs 1882.XII.16 Lebiodkos dvare, Lydos apskrityje. Gamta pradėjo domėtis iš vaikystės, ypač paukščiais. Mokėsi Varšuvoje, Petrapilyje ir Paryžiuje, kur baigė Sorbonos universitetą zoologu. Grįžęs į Petrapilį įsteigė moks-
Board of Commissioners of Cook County, Illinois, prezidentas George W. Dunne, Čikagos miesto sotušėje įteikė Chief Warrant Officer Ed Paulauskui, helikopterių vairuotojui, Cook County vėliavą ir Lithuania Plaza iškabą. Jis šiuo metu tarnauja kariuomenėje P. Vietname. Fronte jo šalmas papuoštas mūsų lietuviška Vytimi. Jis žada Lithuanian Plaza iškaba ir Cook County vėliava papuošti helikopterį. Iš kairės: Algirdas Budreckas, “Naujienų” atstovas, George W. Dunne ir karininkas Ed. Paulauskas. Foto V. Noreikos
lo priemonių dirbtuvę ir suorganizavo dvi ekskursijas į Norvegiją, bei Murmanską tyrinėti jūros paukščių gyvenimą.
1918 m. grįžo į Lietuvą ir įsijungė į jos atkūrimo darbą. Priklausė branduoliui, kuris įkūrė Lietuvos Šaulių S-gą. Buvo pirmosios, o vėliau ir daugelio kitų centro valdybų narys. Savanoriu kovojo dėl Lietuvos laisvės.
1920 m. buvo vienas iš Augštųjų kursų organizatorių Kaune, kurie išaugo į Lietuvos, vėliau Vytauto Didžiojo universitetą. Buvo to universiteto, o vėliau ir Vilniaus universiteto zoologijos katedros vedėjas.
1938 m. jo pastangomis buvo įkurtas Kauno zoologijos sodas. Jis Lietuvoje įvedė paukščių žiedavimą ir įkūrė gamtos tyrimo stotį Kaune.
Virš.: Lietuvoje 30 m. vykstančiam genocidui prisiminti, birželio 15 d. atlaikytos šv. mišios, šv. Petro bažnyčioje, So. Bostone. L.š.S.T. Jono Vanagaičio šaulių kuopos pirmininkas J. Stašaitis su kuopos vėliava. Jo žmona Zofija ir A. Liutkonienė (jam iš dešinės), prie bažnyčios.
Taip pat pasirūpino, kad būtų įsteigtas Žuvinto rezervatas.
Rūpinosi Lietuvos apželdinimu, redagavo “Medžiotojo” žurnalą. Parašė daug mokslinių straipsnių ir veikalų. Stambiausias jo mokslinis veikalas yra 3 tomų darbas “Lietuvos paukščiai”, kurio išleistos 1938 ir 1955 metų laidos.
A.a. prof. Tadas Ivanauskas, birželio 3 d. buvo palaidotas Tabariškėse, Garliavos valsčiuje, kur jis gyvendavo ir kur buvo įkūręs kailinių žvėrelių ūkį.
VLADAS IŠGANAITIS — ŠAULIŲ VETERANAS
Algirdas Budreckas
Šiomis dienomis Vladui Išganaičiui sukako 70 metų amžiaus. Be šio garbingo amžiaus, taip pat sukako 50 metų kai jis priklauso šaulių S-gai. Šaulių eilėse tokių sukaktuvininkų kaip V. Išganaitis yra reta. Jis, iki šios dienos, visa savo siela nuoširdžiai dirba atsidėjęs šaulių S-gos idealams. Jo veikla šaulių S-gai buvo gerai visiems žinoma Lietuvoje, o taip pat ir išeivijoje. Lietuvai kuriantis matome sukaktuvininką šaulių S-gos eilėse. Išeivijoje irgi jis yra vienas iš pirmųjų atsteigėjų ir šaulių idealų puoselėtojų eilėse. Išeivijoje jis išrenkamas šaulių S-gos pirmininku. Paskutiniame suvažiavime Detroite, šauliai ir toliau pageidavo ir mielai norėjo jo vadovavimo, bet gyvenimo amžiaus slenksčiai pasidarė jam sunkesni ir jis atsisakė kandidatuoti. Jo vadovaujama šaulių S-ga tremtyje išaugo į didelę organizaciją. Tai nuopelnas gabaus ir sumanaus organizatoriaus Vlado Išganaičio. Todėl, ne veltui visuotinas suvažiavimas Detroite jį išrinko šaulių S-gos garbės nariu.
Būdamas Šaulių S-gos pirmininku jis daug dirbo, nesigailėdamas nei energijos, nei laiko. Jis rūpinosi visais šauliais ir visomis kuopomis vienodai. Savo vadovavimo kadencijos metu jis dėjo visas pastangas, kiek galimybės leido, aplankyti kuopas. Brandaus ir patyrusio šaulio V. Išganaičio tėviški pamokymai ir patarimai posėdžių metu visad buvo šaulių S-gai labai naudingi ir šauliams reikalingi. Jis daug metų vadovavo ir toliau vadovauja didžiausiai šaulių kuopai — Vytauto Didžiojo, Čikagoje.
Netenka daug ką apie šaulių veteraną Vladą Išganaitį rašyti, nes jo atlikti darbai šaulių S-gai patys už save kalba.
Mielam ir brangiam mūsų garbės šauliui-sukaktuvininkui tariame nuoširdų ačiū ir dėkojame už pasidarbavimą šaulių idealams ir didžiuojamės jo atliktais darbais.
Nuoširdžiai sveikiname dvigubos sukakties sulaukusį ir linkime mielam solenizantui Vladui Išganaičiui geros sveikatos ir sulaukti dar daug laimingų, gražių ir saulėtų metų.
L.š.S.T. Jono Vanagaičio šaulių kuopos, Bostone, surengtose birželio mėn. 21 d. šaudymo varžybose, Massapoag Sportsmen’s šaudykloje. Viršuje laimėtojai, iš k. į d.: mėgėjų — antrą vietą, P. Tyla; trečią — K. Šakenis; pirmą — S. Urbonas. Senjorų — pirmą, J. Liutkonis. Mėgėjų moterų — pirmą vietą, Z. Stašaitienė; jaunuolių — pirmą, D. Urbonas.
Nuotraukos S. Urbono
Penkeri metai be pulkininko Prano Saladžiaus
Plk. Pranas Saladžius
M. KARAŠA
Šiais metais liepos 12 d. su liūdesiu prisimename penkmetį, kai šiame svetingame krašte, svetimoje žemėje, amžinam poilsiui buvo palaidotas a.a. pulkininkas Pranas Saladžius, buvęs Lietuvos Šaulių Sąjungos paskutinysis vadas.
Mano rašomojo stalo stalčiuje tebėra neatsakytas plk. Pr. Saladžiaus, 1965 m. vasarą rašytas, laiškas. Nesuspėta. . . Tame laiške, prisimindamas prabėgusį gyvenimą ir darbus, lyg užskleisdamas, sako: “Aš mokėjau dirbti nesigailėdamas sveikatos...” Ir tikrai, velionis nuo mokyklos suolo, iki amžiams akių užmerkimo, kovojo už lietuvių tautos teises, laisvę, nepriklausomybę ir už lietuviškumą. Toje kovoje jo gyvenimas buvo akmenuotas, tačiau pašvęstas Lietuvai ir lietuviams. Jisai dirbo kietai, neatlaidžiai ir nenuilstamai. Nuoširdžiu atvirumu aiškiai reiškė savo nuomonę ir planus. Tokį jo kietumą ir laikyseną ne visi ir ne visada suprasdavo. Nebūdavo pilnai įvertinta, kad jo darbai vyko iš gyvo patriotizmo. Bet a.a. Pr. Saladžius dėl to nedarė išvadų ir užsibrėžtų tikslų siekė dar su didesniu užsidegimu.
Iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, 1918 m., Pr. Saladžius rasdavo progų ir galimybių įsijungti į lietuvišką darbą ne tik savame krašte, bet ir tolimuose Rusijos plotuose. Jis buvo Panevėžio mokytojų seminarijos lietuvių mokinių slaptosios kuopelės aktyvus narys. Kartu su kitais dėl to nukentėjo, kas apsunkino jam tolimesnį mokymąsi seminarijoje. Būdamas Anykščių dviklasės mokyklos mokytojas 1912 m., veikliai įsiterpė į apylinkės lietuvinimo darbą, ne tik per mokinius ir tėvus, bet kartu su vietos lietuviais veikėjais, dr. Adomu Laskausku ir kitais. Man rašytame 1962 m. laiške, Anykščius taip prisimena: “Dr. A. Laskausko ir jo gražiojo lietuviško Lagedžių dvaro neužmiršiu iki savo mirties valandos. Jis daug patarnavo lietuvybei. Jei aš save laikau karštu sąmoningu lietuviu, tariu ačiū Lagedžių lietuvybės židiniui.”
Toksai seminarijos mokinio ir vėliau mokytojo veiklumas neliko nepastebėtas carinės Rusijos žandarų. Pr. Saladžius buvo įtrauktas į nepatikimųjų sąrašą. Iš mokytojų Instituto 1916 m. buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę ir pasiųstas į Karo mokyklą Maskvon. Bet dėl žinomų priežasčių, kaip nepatikimas, buvo nepriimtas. Po kurio laiko buvo pakartotinai siunčiamas į Vilniaus Karo mokyklą, Poltavos mieste, čia irgi neišvengė sunkumų. Nuodugniai buvo tardomas. Reikėjo sumanumo ir drąsos iš suraizgytų pinklių išsisukti.
Baigęs Vilniaus Karo mokyklą, jau karininkas Pr. Saladžius skiriamas tarnybai į kariuomenės dalį Rostovo mieste prie Dono upės. Atvykęs, tuojau įsijungia į lietuvišką veikimą ir įsigyja ten esančių lietuvių pabėgėlių pasitikėjimą. Rostovo lietuvius Pr. Saladžius atstovauja lietuvių seime, Petrograde. 1917 m.
Su šeima grįžo Lietuvon 1918 m. rudenį ir įsiregistravo Vilniuje kaip karininkas. Parvykęs į gimtuosius Vyžuonus tuojaus stvėrėsi švietimo ir organizavimo darbo. Lietuvos kariuomenėn stojo 1919 m. Dalyvavo kovose dėl nepriklausomybės. Be to, jam teko ruošti kariuomenei vadus: žemesniuosius, būnant mokomosios kuopos vadu ir karininkus, būnant lektorium Karo mokykloje. Mokykloje, be būrio vado pareigų, jam buvo pavesta dėstyti lietuvių kalbą ir geografiją. Kariūnams stengėsi duoti kuo daugiau karinių žinių, skiepyti tėvynės meilę ir pareigos pajautimą. Kurį laiką buvo drausmės bataliono vadas ir ilgiau — Kauno karo komendantas.
Plk. Pr. Saladžius 1935 m. skiriamas Šaulių S-gos vadu. Kariuomenės vadovybės buvo parinktas tinkamas toms sudėtingoms pareigoms karininkas. Velionies asmenyje buvo įsikūnijęs karinis ir visuomeninis-kultūrinis supratimas ir toms sritims atsidavimas. Su didele energija jis ėmėsi pertvarkytą šaulių S-gą organizuoti ir stiprinti, čia jis rado plačią dirvą savo sumanumui, veiklumui ir energijai.
Nagrinėjant, 1935 m. gale patiektą, Šaulių S-gos platų statutą, išryškėjo velionies brandus sąjungos uždavinių supratimas. Mus, štabo skyrių viršininkus ir “Trimito” redaktorių, nagrinėjimų dalyvius, jau arti dešimtį metų dirbusius šaulių darbą, toksai naujo vado įsijautimas ir įsigilinimas maloniai nustebino ir nuteikė. Plk. Pr. Saladžiaus ypatybė buvo kiekvieną dalyką, nors atrodytų ir nereikšmingą, pagrindinai išnagrinėti ir aptarti. Nei vienas statuto straipsnis nebuvo tik prabėgomis aptartas. Kiekvienas raštas, gautas iš įstaigų, ar rinktinių, net ir atskirų šaulių kasdieniniame darbe, neliko be išsamaus aptarimo. Toksai plk. Pr. Saladžiaus į pareigas ir darbą įsigilinimas šaulių S-gą penkmečio laikotarpyje sustiprino organizaciniai ir kariniai.
Savo optimizmą ir darbštumą plk. Pr. Saladžius sugebėjo įdiegti savo padėjėjams štabe, rinktinių vadams bei tarybų nariams visame krašte. Karinėje, kultūrinėje ir organizacinėje srityse Šaulių S-ga pasiekė augšto lygio, sulaukė gero tautos ir vyriausybės įvertinimo, ir sukėlė susidomėjimą kaimyninėse valstybėse. Su pasididžiavimu ir džiaugsmu visi lietuviai sekė Šaulių S-gos 1939 m. dvidešimtmečio švenčiamą sukaktį Kaune ir visose rinktinėse. Sovietų Sąjunga, tik užgrobusi 1940 m. Lietuvą, tuojaus griebėsi nuginkluoti ir likviduoti šaulių S-gą, ne vien kaip karinę jėgą, bet ir kaip patriotinę organizaciją. Komunistiniam terorui šauliai daugiausia atidavė aukų nužudytais, kankintais ir ištremtais. Ir pats šaulių S-gos vadas plk. Pr. Saladžius jau liepos mėn. buvo suimtas ir tardomas, įkalintas Kauno kalėjime.
Su Pabaltijo valstybių Šaulių S-gai atatinkančių organizacijų vadovybėm plk. Pr. Saladžius darė daug pastangų suartėti ir bendradarbiauti. Tą suartėjimą grindė ne tiek apdovanojant garbės ženklais ir sveikinimais iškilmingomis progomis, bet daugiausia plėsdamas asmeninį susipažinimą, atsilankymais.
Tik perėmęs vado pareigas, 1935 m. jis vyksta į Latviją pas Aizsargų vadą plk. Prauls. Ten štabe susipažįsta, ne tik su vadovybe, bet ir su organizacijos pagrindais, dalyvauja Valmieros aizsargų pulko šventėje. Savo kalbose į aizsargus ir gausiai susirinkusius jis kvietė stiprinti kaimyninius ryšius. Savo laikysena ir pašnekėsiu brandumu, besilankant pas Latvijos prezidentą, Krašto Apsaugos ir Vidaus Reik. ministerius, bei kariuomenės vadą, Lietuvos Šaulių Sąjungos vadas tiems aigštiems asmenims padarė gerą įspūdį. Su Aizsargų vadu plk. Prauls užsimezgė bičiuliški ryšiai. Tuos ryšius sustiprino dar atsilankymai 1938 ir 1939 m.
Kiek retesni atsilankymai asmeniniam susipažinimui vyko su Estijos Kaitesliidu vadovybe. 1938 m. Estijos nepriklausomybės 20-mečio minėjimo proga plk. Pr. Saladžius aplankė Kaitesliidu vadą gen. mjr. Drasmaa, Taline. Be eilinių revizitų, Aizsargų vadas gen. Prauls ir Kaitseliidu vadas gen. mjr. Orasmaa, su palydovais, dalyvavo Šaulių S-gos 20-mečio šventėje, 1939 m.
II Pasaulinio karo bangai pasiekus Lietuvą plk. Pr. Saladžius laimingai išsivadavo iš Kauno kalėjimo. Dirbo Savitarpinės Pagelbos centre Kaune reikalų vedėjo pareigose. Raudonajai armijai antrą kartą užimant Lietuvą, jis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Lietuvių stovyklose daug dirbo švietimo srityje. Į Jungt. Amerikos Valstybes atvyko 1949 m. ir apsigyveno Rochesteryje. čia tuojaus įsijungė į lietuvišką veikimą: LVS “Ramovėje”, Tautinėje S-goje, Liet. Bendruomenėje, Radio klube.
Ir svetimame krašte nesusilpnėjo Pr. Saladžiaus rūpestis lietuviškais reikalais. Laikraščiuose, gyvu žodžiu, minėjimuose ir susirinkimuose, net laiškuose ragino visus imtis įmanomų priemonių atgauti Lietuvai nepriklausomybę.
Šaulių S-gos uždaviniai ir darbai Pr. Saladžiui taip buvo artimi ir brangūs, kad ir šiame krašte vis rūpinosi šauliniais reikalais, norėjo, kad jaunimas žinotų apie šaulių darbus Lietuvoje. Suradęs čia jo atsiųstą, tikriausiai, vienintelę išlikusią Šaulių S-gos istorijos knygą, dėjo pastangas ją perspausdinti. Australijoje “Minties” spaustuvės vedėjui laiške 1964 m. rašė: “Perspausdinti šią istoriją yra naudinga, nes kas ją skaitys — matys kiek dirbo šauliai — kariuomenės talkininkai. Dirbo ne už pinigus, bet savanoriškai, dirbo viršnorminius darbus, mokėsi drausmės, šaudyti, mokėsi ginti kraštą, aukotis, žūti už kitus, kad kiti gyventų, šauliai — rinktiniai tautos vyrai — savanoriai. Taipgi šaulių istorija — rinktinių tautos sūnų istorija. Ją reikia atspausdinti.” Istorijos antroji laida išėjo 1966 m., bet Pr. Saladžiui nebeteko jąja pasidžiaugti. Jos leidėjas, jau sunkiai sergantį, 1965 m. birželio mėnesį, iš Australijos aplankęs, prižadėjo jo kilnų norą neatidėliojant išpildyti.
Kai šaulių S-ga Tremtyje išleido knygą “Nepriklausomai Lietuvai” — knygos redaktoriui, jau ligos slegiamas, Pr. Saladžius laiške rašė: “Labai apsidžiaugiau, kad šauliam atminti tokį gražų paminklą sukūrėte. Šaulių savanoriškas darbas labai stiprino mūsų valstybingumą ir ugdė tautinį susipratimą.” Toliau tame laiške sielojasi: “...labai gaila, kad tremtis ir vargai nenuskaidrino mūsų sielų: spaudoje, kaip veidrodyje, atsispindi didelis murzinimas nepriklausomybės meto.”
Plk. Pr. Saladžius virš 55 metus savo išgyventų 72 metų amžiaus pašventė Tėvynės reikalams, ragino kitus dirbti lietuvybei. Anot poeto B. Brazdžionio:
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
Ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
Kad tamsiame vidurnakty nežuvę
Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.
Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
Uždekit naują ugnį širdyse.
Vergams palikit vargo naktį tamsią,.
Šaukiu aš jūsų protėvių dvasia.
Vėliava — ištikimybės simbolis
ALGIRDAS BUDRECKAS
Senovėje vėliavas nešdavo į mūšį, o jų netekus būdavo laikoma kova pralaimėta. Kariuomenės pulkai turi savo vėliavas. Taigi, vėliavos yra simboliai-ženklai.
Šiandieną vėliavas turi valstybės, organizacijos, sąjungos ir t.t.
Vėliavos dažniausiai yra kabinamos prie stiebų. Jos iškeliamos augštai plevėsuoti. Tuo norima atžymėti, kad jos yra augščiau už mus.
Didelių švenčių progomis jos nešamos eisenose ir paraduose. Jos siunčiamos atstovauti į iškilmingus posėdžius, seimus. Jos iškabinamos plevėsuoti valstybės ir tautos švenčių dienomis. Mažo formato vėliavėlės segamos įvairiomis progomis prie krūtinių.
Valstybei netekti vėliavos reiškia netekti nepriklausomybės. Mūsų tėvynėje Lietuvoje yra uždrausta Trispalvei plevėsuoti, tai ir parodo, kad ten laisvės ir nepriklausomybės lietuviui nėra. Taigi vėliava yra laisvės simbolis. Vėliavos naudojamos priesaikoms atlikti. Prisiekę, bučiuodami vėliavą, pažada būti jai ištikimi. Jos yra orumo, ištikimybės ir pažado tesėjimo simbolis.
Kas negerbia savos vėliavos tas nėra pats garbingas. Kas niekina valstybės vėliavą tas nėra vertas gero piliečio vardo, ir tokie žmonės yra tautos išgamos ir valstybės išdavikai.
Ir šiandien, kai vėliavos yra draskomos, deginamos ir įvairiausiais būdais niekinamos, šauliai, priešingai, jas įsigyja, šventina ir gerbia.
Gen. T. Daukanto jūrų šaulių kuopa Čikagoje įsigijo ir pašventino savo vėliavą. Tai gražus pavyzdys kitiems. Ši vėliavos įsigijimo šventė liks istorijoje įrašyta kaipo ištikimybės Šaulių Sąjungos idealams diena.
Džiaugiasi Šaulių S-gos vadovybė, džiaugiasi visi šauliai, kad vėliavų gretos didėja.
Tebūna ši pašventinta vėliava mums laisvės ženklu ir stiprybės šaltiniu. Išlikime Šaulių Sąjungos idealams ir šiai vėliavai ištikimi. Augštai iškėlę, neškime ją garbingai, tuomet išliksime lietuvybėje tvirti, o mūsų tėvynės kovos golgotos kelias greičiau baigsis ir priartės Lietuvai laisvės rytojus.
DVIGUBA KANADOS ŠAULIŲ ŠVENTE
Š.m. birželio 27-28 dienomis įvyko Kanados šaulių rinktinės metinis suvažiavimas Delhi miestelyje, kurio apylinkėse yra įsikūręs nemažas kiekis lietuvių, dirbančių tabako ūkiuose. Vietinė DLK Gedimino šaulių kuopa, kuri rengė ir globojo rinktinės suvažiavimą, minėjo savo veiklos dešimtmetį.
Šventėje dalyvavo eilė garbingų svečių: Lietuvos gen. konsulas Kanadai dr. J. Žmuidzinas, LŠST c.v. pirmininkas š. V. Tamošiūnas, KLB krašto valdybos pirm. dr. S. Čepas, Vyčio kryžiaus kavalierius ir V. Pūtvio š. kp. garbės šaulys inž. J. Preikšaitis, Toronto savanorių-kūrėjų kar. A. Juozapavičiaus skyriaus pirm. V. Štreitas, centrinio S-gos garbės teismo narys š. M. Šnapštys, abiejų Detroito šaulių kuopų pirmininkai — š.
L. Šulcas ir j.š. M. Vitkus su nemažu kiekiu kuopų narių.
Birželio 27 dieną, prieš pradedant šventę, lenkų salėje įvyko Kanados šaulių rinktinės tarnybinis valdybos ir kuopų pirmininkų posėdis, dalyvaujant c.v. pirmininkui V. Tamošiūnui.
7 val. v. toje pačioje salėje įvyko DLK Gedimino š. kp. veiklos dešimtmečio minėjimas, į kurį susirinko gausus būrys dalyvių. Minėjimą atidarė S-gos vicepirm. ir Gedimino kp. pirmininkas š. Stp. Jakubickas, pakviesdamas į garbės prezidiumą anksčiau minėtus asmenis ir jį papildydamas Delhi lietuvių katalikų parapijos klebonu kun. dr. J. Gutausku, Kanados šaulių rinkt. pirm. š. St. Jokūbaičiu, c.v. sporto vadovu š. V. Keturakių, DLK Algirdo š. kp. pirm. š. P. Kanopa ir vietos jaunimo atstovu A. Rastapkevičium.
Įnešus vėliavas ir sugiedojus himnus, tylos minute buvo pagerbti žuvę dėl Lietuvos laisvės. Po to, iškilmingam posėdžiui pirmininkavo š. St. Jokūbaitis, kuris savo kalboje kreipėsi į minėjime dalyvaujantį jaunimą, kviesdamas jį įsijungti į šaulių eiles, kad ateityje būtų kas tęstų Lietuvos šaulių tradicijas, kai senieji šauliai pavargs. Minėjime sveikinimo kalbas pasakė: konsulas dr. J. Žmuidzinas, c.v. pirm. š. V. Tamošiūnas, dr. S. Čepas, š. inž. J. Preikšaitis, sav.-kūrėjas V. Štreitas, kun. dr. J. Gutauskas ir A. Rastapkevičius. Sveikinusieji priminė Šaulių S-gos nuveiktus darbus tėvynėje, pasidžiaugė tęsiamomis tradicijomis išeivijoje ir linkėjo ištvermės ateičiai, pabrėždami, kad jaunimui padedant, šios kilnios šauliškos idėjos būtų vėl atgaivintos laisvoje Lietuvoje.
Ta proga buvo įteiktos taurės Kanados šaulių rinktinės sportinio šaudymo laimėtojams. Jas įteikė konsu-
Kanados šaulių rinktinės ir Delhi DLK Gedimino šaulių kp. šventės garbės prezidijumas. Kalba Sąjungos pirmininkas š. V. Tamošiūnas
las dr. J. Žmuidzinas, asistuojamas S-gos pirm. š. V. Tamošiūno.
Meninėje dalyje pasirodė kun. B. Pacevičiaus paruoštas choras, diriguojamas D. Ratavičiūtės, padainavęs lietuviškų liaudies dainų. Akomponavo D. Norkutė. Rodney lietuvių tautinių šokių grupė, vadovaujama N. Narbutaitės ir A. Rastapkevičiaus, darniai pašoko. Vėliau sekė gediminiečių moterų šaulių paruošta vakarienė ir šokiai.
Birželio 28 d., sekmadienį, šventės tąsa pradėta iškilmingomis pamaldomis Dehli lietuvių šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje, kurias laikė ir dienos reikšmei pritaikintą pamokslą pasakė DLK Gedimino š. kp. garbės šaulys kun. dr. J. Gutauskas. Pamaldose organizuotai, su vėliavomis, dalyvavo Kanados ir Detroito šauliai. Jas baigus Lietuvos himnu, pereita į šventorių, kur šauliai išsirikiavo su vėliavomis pagerbti žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Prie lietuviško kryžiaus buvo padėtas Kanados šaulių rinktinės vainikas. Kalbas pasakė š. V. Tamošiūnas, š. Stp. Jakubickas ir šv. Kazimiero parapijos komiteto pirm. J. Strodomskis.
Šventė užbaigta atsisveikinimo pietumis parapijos salėje. Pati šventė gerai pavyko. Jai orumo suteikė garbingų svečių dalyvavimas.
Gaila, kad joje dėl susidėjusių aplinkybių negalėjo dalyvauti LK Mindaugo š. kp. atstovai iš Montrealio.
Sukaktuvininkė — DLK Gedimino kuopa pavyzdingai atliko savo pareigą. Sekančių metų Kanados rinktinės šaulių suvažiavimo data ir vieta bus nustatyta vėliau.
š. P. G.
KANADOS ŠAULIŲ ŠAUDYMO VARŽYBOS
Hamiltono medžiotojų klubo “Giedraitis” šaudykloje, birželio 21 d. įvyko tarpkuopinės šaudymo varžybos dė 1 šaulių rinktinės pereinamosios taurės ir pavienių — dėl ženklo “Geram šauliui”. Dalyvavo Toronto VI. Pūtvio, Delhi DLK Gedimino ir Hamiltono DLK Algirdo šaulių kuopos. Buvo šaudyta iš sportinių 22-ro kalibro šautuvų į 50 jardų nuotolyje esančius taikinius, po 20 šovinių iš trijų padėčių. Visų trijų padėčių pirmąsias vietas laimėjo Toronto kuopos šaudymo veteranas š. J. Budrevičius, dalyvaująs kanadiečių šaudymo klubuose ir laimėjęs jau daug taurių. Gulom II v. laimėjo Toronto š. E. Sičiūnas, III v. — Delhi š. A. Šulcas. Stačiom: II v. — Delhi š. A. Augustinavičius, III v. — Toronto š. G. Daugėla. Klūpom — Toronto š.
G. Daugėla, III v. — Delhi š. A. Augustinavičius.
Moterys šaulės šaudė po 20 šovinių iš vienos padėties. Iv. — R. Daugėlienė, II v. — M. Jokubaitienė ir III v. — M. Astrauskienė — visos Toronto Vl. Pūtvio š. kp.
Be šaulių, varžėsi ir svečiai — jaunimas, 15-25 m. amžiaus ir jaunuoliai 12-15 metų. Iš svečių I v. laimėjo stud. J. Kavaliauskas, iš Detroito. Jaunimo grupėje I v. laimėjo J. Sakalauskas, o mergaičių grupėje — š. kand. J. Baranauskaitė. Jaunuolių grupėje, berniukų — R. Daugėla, o mergaičių — D. Jokubaitytė.
Varžytose dėl pereinamos taurės, kol bus gauti daviniai iš LK Mindaugo š. kp. Montrealyje, kuri šaudė atskirai, pirmauja Toronto šaulių ekipa, kurią sudarė šauliai: J. Budrevičius, E Sičiūnas, G. Daugėla, A. Navickas ir atsarginis J. Astrauskas. Rimtu varžovu buvo Delhi š. kuopa. Gerą pažangą yra padarę ir Hamiltono šauliai.
Bronzos “Geram šauliui” ženklui įsigyti sąlygas išpildė 5 šauliai, iš kurių trys jau yra jais apdovanoti. Bus pristatyti apdovanojimui: š. A. Augustinavičius ir stud. J. Kavaliauskas (jei yra šaulys).
Varžyboms vadovavo ir jas pravedė Sąjungos sporto vadovas š. V. Keturakis. š. P. G.
NETEKOME ŠAULIO baraNČIUKO
Staigi ir netikėta mirtis išplėšė iš mūsų šaulių tarpo Antaną Barančiuką. Šauliai labiausiai jo pasiges. Kiekvienas rengiamas subuvimas ar šventė neapsiėjo be jo pagalbos. Visad su šypsena veide ir ryžtu, jis prisidėdavo, ne tik prie bilietų platinimo, bet ir prie kiekvieno šauliško darbo. Tai buvo asmenybė, kuri nesigailėjo laiko, darbo ir triūso, kad tik šaulių organizacija augtų, ir klestėtų.
Velionis nebuvo turtuolis, bet jo širdis lietuviškiems reikalams buvo labai duosni. Jis buvo tikras filantropas-labdarys. Ne viena lietuviška organizacija yra gavusi iš velionio net stambių aukų. Todėl jo atlikti darbai lietuvybei tebūna pavyzdžiu visiems lietuviams. Jis buvo labai pareigingas. Jei ką apsiimdavo padaryti, tai atlikdavo labai gerai. Jis buvo didelis
A.a. š. Antanas Barančiukas
patriotas, mylėjo savo tėvų kraštų ir giliai pergyveno mūsų tautos Golgotos kelią Lietuvoje, nenuilstamai dirbdamas ir visad prisidėdamas prie kovos už Lietuvos laisvę ir jos nepriklausomybę.
Velionis buvo labai gero būdo ir mokėjo su visais labai gražiai sugyventi. Visad turėjo daug draugų. Jo asmeny netekome ne tik gero ir pareigingo lietuvio, bet ir tauraus lietuvio, patrioto. Todėl velionis su visomis geromis ypatybėmis pasiliks mūsų visų atminime kaipo šviesi asmenybė.
Atsisveikinti su velioniu A. Barančiuku, š.m. liepos 19 d., sekmadienį 8 v. v., Mažeikos - Evans koplyčioje susirinko daug žmonių. Velionis priklausė įvairioms lietuviškoms organizacijoms, todėl nemaža eilė susidarė kalbėtojų. Atsisveikinimą pravedė Algirdas Budreckas, kuris savo kalboje prisiminė velionio labdarą lietuviškoms organizacijoms ir nuveiktus jo darbus Šaulių Sąjungai ir lietuvybei.
Šaulių S-gos garbės narys ir Vytauto Didžiojo šaulių kuopos pirm. Vladas Išganaitis, atsisveikinant su velioniu, pasakė, “Mirtis — žiauri gyvenimo tragedija, nes ji yra paskutinė, kuriai nei vienas negali pasipriešinti. Ji atima šeimoms brangius, mylimus žmones, tautai nusipelnusius, reikalingus žmones.
Brolis Antanas nebuvo turtingas popieriniais diplomais, bet jis turtingas nerašytais, niekad nenykstančiais, geros sielos, žmoniškumo ir tautiškumo diplomais. Jis buvo sąmoningas lietuvis, idealus, pavyzdingas šaulys ir geros valios žmogus. Iš pat jaunystės priklausė Lietuvoje šaulių S-gai ir čia atvykęs į Ameriką tuojau pat įstojo į Vytauto Didžiojo šaulių kuopą. Kaip ilgametis tos kuopos valdybos narys, jis pasižymėjo darbštumu, pareigingumu ir kaip tikram šauliui dera, punktualumu ir savo žodžio tęsėjimu. Už tai jis buvo dekoruotas šaulių S-gos garbės žymeniu.”
Su velioniu atsisveikinant dar kalbėjo: Čikagos šaulių rinktinės pirm. P. Tomkus, Anglijos Lietuvių dr-jos pirm. J. Jokubka, Policijos “Krivūlė” valdybos vicepirm. S. Stasiūnas, Balto apskrities valdybos pirm. V. Šimkus, Vyčių choro valdybos narys J. Aukščiūnas, Marquette parko Namų savininkų organizacijos v-bos vicepirm. J. Bagdžius, Tauragės klubo vardu — M. Brazas ir kun. J. Kučinskas, anksčiau gyvenęs Anglijoje.
Algis Regis, L.B. komiteto Pasauliečių teisėms apsaugoti lietuvių šv. Kazimiero kapinėse valdybos pirm., negalėdamas asmeniškai dalyvauti atsisveikinime su velioniu, prisiuntė atsisveikinimo raštą, kuris buvo A. Budrecko perskaitytas.
Velionio A. Barančiuko palaikai, liepos 20 d., pirmadienį, iš koplyčios buvo pervežti į bažnyčią ir po gedulingų pamaldų palaidoti lietuvių šv. Kazimiero kapinėse.
Koplyčioje ir bažnyčioje, prie velionio karsto, stovėjo ir grabnešiais buvo uniformuoti šauliai.
Velionio palaikai didelės automobilių vilkstinės buvo tiesiai palydėti prie duobės ir palaidoti su visomis mūsų lietuvių apeigomis ir tradicijomis. Karstą ledžiant į duobę buvo giedama giesmė “Marija, Marija”, o po to buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Algirdas Budreckas
A.A. ANTANAS BRUŽAS
Šią vasarą okupuotoje Lietuvoje mirė žurnalistas, visuomenininkas Antanas Bružas. Jis gimė 1893 m. gegužės mėn. 4 d. Motiškių kaime, Seredžiaus vl. Mokėsi Seredžiaus mokykloje, o paskiau savamoksliu. I Pas. karo metu gyveno Rusijoje, kur reiškėsi lietuviškoje veikloje. Grįžęs į Lietuvą, įsijungė į jos atkūrimo darbą.
Ypač daug dirbo šaulių Sąjungoje: 1920-24 m. Š. S-gos centro kultūros propagandos skyriaus vedėjas; 1922 m. išrinktas į š. S-gos centro valdybą; 1922-25 m. “Trimito” redaktorius, o prieš tai tvarkė “Trimito” skyrių “Savaitės įvykiai”.
Mėgo muziką ir būdamas Rusijoje, vargoninkavo. Gal dėl tos priežasties, 1923 m. jis suorganizavo ir įsteigė Š. S-gos centro valdybos chorą, kurio pirmuoju dirigentu buvo Antanas Vaičiūnas.
1922 m. Šaulių S-ga išleido jo parašytą leidinį “Bolševikų valdžia ir tvarka”.
Velionis buvo steigėjas ir redaktorius populiarių Lietuvos laikraščių: “Ūkininko Patarėjas” ir “Mūsų Rytojus”, kurie buvo plačiai skaitomi žemės ūkio darbuotojų.
