Už karą, ar prieš karą?
“Karas yra pats didžiausias žmogaus bandymas, kuriame jis pakyla į augštumas niekuomet dar nepasiektas bet kurioje kitoje veikloje.”
Gen. Georgės S. Patton
Argumentai — pagrįsti įrodymai — prieš karą yra perdaug gerai žinomi, kad jie būtų reikalingi kartoti. Sapnuose apie taiką tie argumentai būdavo nuolat girdimi kiekviename žmonijos kruviname ir į karą vedančiame kelyje, o vis dėlto, karas, ne taika, buvo pats ištikimiausias žmonijos palydovas, nes paskutiniuose užrašytos istorijos 35 šimtmečiuose tik vieneri iš kiekvienų 15 metų nebuvo persunkti karo laukuose pralietu krauju.
Šiandieninis pasaulis, kuris, tariamai, daugiau kaip bet kada garbina taiką, nežiūrint to, laiko nemažiau kaip 22 milionus ginkluotų vyrų, kurių didelis skaičius, kaip Vietname ir Artimuose Rytuose, dalyvauja kovose. Čia reikėtų paklausti, ar yra tiesos generolo G. S. Pattono žodžiuose: Trumpai kalbant, ar galima pritarti balsams pateisinantiems karą?
Atsakymas, nors ir skaudus, yra taip, nes pati civilizacija be to būtų nesuprantama, nesuvokiama, ar net neįmanoma. Toks įsitikinimas yra ne tik žinomo britų sociologo Stanislavo Andreskio, bet ir visos eilės kitų mokslininkų, kurie savo nuomonių pareiškimais lyg ir atlieka “velnio advokatų” rolę karo dievaičiui Marsui. Savo įsitikinimus S. Andreskis remia tokių 19-tojo šimtmečio sociologų, kaip Herberto Spencerio ir Liudviko Gumplovičiaus nuomonėmis, kurie abu, nepasmerkdami karo, pripažino karo vertę žmonijos civilizacijos formavime ir jos tobulinime.
“Pergalė ir reikalavimų patenkinimas nugalėtųjų darbu” — rašė Gumplovičius, “yra didelė žmonijos istorijos tema.”
Tokios didžiulės bendrovės kaip Rand Corporation, Hudson Institute ir kitos, kiekvienais metais išleidžia milionus dolerių Andreskio tezės studijavimui ir tyrinėjimui, kuri prašosi atsakoma į klausimą: kuriems tikslams galėtų karas patarnauti ?
Nemaloni tiesa yra tai, rašo Andreskis, kad žmonija, būdama tokia kokia ji yra, be karo civilizacijos būtų dar susiskaldžiusi mažomis bandomis beklaidžiojančiomis miškuose ir džiunglėse. Jis tvirtina, kad pažengusi civilizacija, su plačiu darbo padalinimu, gali iškilti tiktai dideliuose ir tirščiau apgyventuose centruose, kurių gyventojai užsiima taikingu prekių ir patarnavimų pasikeitimu ir tik vienas yra kelias, kuriuo mažos tautelės gali būti sujungtos į valstybes, o mažos valstybėlės — į dideles valstybes. To kelio vardas yra nugalėjantis užkariavimas.
Dar toliau, Andreskis įsitikinęs, kad karas yra davęs, ar bent daug prisidėjęs, prie daugelio civilizacijos labai vertinamų vaisių, kurių tarpe yra:
Pramonės iškilimas.Pasižiūrėję į pramoninės civilizacijos išsiplėtimą pasaulyje, sako Andreskis, mes atrasime, kad pagrindinė to priežastis buvo persveriantis karinis pranašumas ir pirmavimas supramonintos valstybės virš nesupramonintų valstybių.
Civilinė valdžia.Išskyrus medžioklę tautelių tarpe, vykusieji karai buvo žmonijos pirmoji didesnės reikšmės bendra telktinė veikla. Andreskis sako, kad organizacija reikalinga sudaryti kariuomenes — pasitarnavo kaipo naudingas pavyzdys bendros valdžios sudarymui. Andreskis cituoja kaip pavyzdį pėstininkų falangos (senovės graikų sunkiai ginkluotą pėstininkų kautynių rikiuotės) išvystymą, kuriame individualios jėgos buvo sujungtos į kolektyvias-sutelktines jėgas, o tai yra įstatyminė pamoka masių demokratijos filosofijoje.
Demokratija.Karas yra didžiulis lygintojas. Tam tikrose aplinkybėse, sako Andreskis, karo sąlygų spaudimas panaikina paveldimąsias privilegijas, kurios mažina karinių jėgų galią bei veiklumą, o tokiu būdu sumažina klasinę nelygybę. Prūsijoje, toje karingoje 19-tojo šimtmečio valstybėje, privalomos karo tarnybos įvedimas privertė panaikinti baudžiavą, o dar vėliau, privedė prie parlamento įsteigimo ir, galų gale sudarė pirmuosius metmenis pramoninei bendruomenei pasaulyje. Andreskis, nors ir mažiau įtikinančiai, tvirtina, kad visuotino balsavimo teisė yra I Pasaulinio karo vaisius.
Nacionalizmas.Pergalė ir užkariavimas, sako Andreskis, ne tiktai sugriauna, bet ir sukuria valstybes. Visos šiandieninės didesnės valstybės iškilo karais ir išsilaiko tik savo karinio stiprumo dėka. Nei viena tikrai nepriklausoma valstybė ilgiau neišsilaikė be karinės jėgos ir pasiryžimo tą jėgą panaudoti.
Kultūra ir menas.Visais laikais, sako Andreskis, ginklai būdavo labiausiai pažengę išradimai bet kurioje civilizacijoje. Dar svarbiau, kad valstybės išsiplėtę pergalėmis gali palaikyti sunkių darbų nedirbančią žmonių klasę, be kurios, tvirtina Andreskis, mokslas ir laisvieji menai visai neiškiltų. Jis nurodo, kad technologinė pažanga didžiausius žingsnius padarė tik karui spaudžiant, pradedant balno kilpa, išrasta II šimtmetyje Azijos raitųjų karių, ligi pačių painiausiųjų ir įmantriausiųjų išradimų abiejuose paskutiniuose pasauliniuose karuose. Iš 1916 metų tanko išsivystė traktorius—“buldozeris”, o II Pasaulinis karas buvo tikras “gausybių ragas”: pirmiausia, orinė bomba, radaras, sprausminis lėktuvo motoras ir vairuojamosios raketos, kurios ir šimtmečiui nepraėjus, nunešė žmogų į mėnulį, žinoma, prie to priklauso ir tas, kaikam abejotinos vertės, palikimas — bomboje surakinta branduolinė energija. Šis ginklas pakeitė karą. Pirmą kartą pasaulio istorijoje žmogus savo rankoje laiko ginklą, kuriuo gali sunaikinti visą gyvybę žemėje ir pats save. Šis ginklas yra toks galingas, kad žmogaus protas atsisako jį pavartoti, o čia ir iškyla ginčai su tais, kurie vandenilio bomboje mato pirmąją tikrą viltį taikai žmonijoje, visame pasaulyje. Pats Andreskis ir visa eilė kitų, nesidžiaugia ir nelaiko vandenilio bombą karų sulaikytoju, žmonija ir ginklai dauginosi, o taip pat ir karai. Mūsų gyvenamas šimtmetis, rašo Andreskis, lig šiol yra karingesnis už praėjusį šimtmetį, nes nuo 1900-tųjų metų apie 100 milionų žmonių žuvo šimte karų, palyginus su 3,845,000 žuvusių karuose 19-tame šimtmetyje.
Psichiatras Jerome D. Frank (Johns Hopkins), kuris daugeliu atveju sutinka su Andreskio pažiūromis, yra įsitikinęs, kad didysis branduolinis karas yra neišvengiamas, nebent branduolinius ginklus turinčios valstybės sustabdytų savo ginklų arsenalo didinimą.
Ateitis tokia kaip ir praeitis.Trisdešimties metų karus ir jų priežastis studijavęs Gaston Bouthoulis, prancūzų polemologijos (polemos graikiškai karas, ir logos — studija) instituto Paryžiuje direktorius, prisipažįsta, kad jis nei kiek nepriartėjo prie karų priežasčių supratimo, o tai ką jis mato ateityje yra tik praeities pasikartojimas. Bouthoul, pavyzdžiui, numato karą dėl Sibiro, nes raudonoji Kinija vis labiau lenktyniauja su Sovietų Sąjunga dėl paskutinių pasaulio neišnaudotų žemyno plotų, arba dėl klaidinančiai paslaptingos, kaip jis vadina, “apsupimo psichozės”, kurią viešai skelbia Sovietų Sąjunga, Jungt. Amerikos Valstybės ir komunistinė Kinija.
Kodėl tokie žmonės kaip Andreskis, Frankas ir Bouthoulis kalba už karą? Ne todėl, kad jie tiki karu, bet todėl kad jie visi puoselėja pažiūras, kad karas yra neišvengiamas priedas, o daugeliu atvejų, karas yra architektas civilizacijos, kurią žmogus sukūrė. Surinko J. Skardis
