Kronika
Lietuvos kariuomenės Kūrėjų Savanorių S-gos Pertho, Australijoje, Prano Eimučio grandis. Iš k.: Andrius Klimaitis, Kazys Žuromskis, Viktoras Valaitis ir Antanas Šimkus.
GARBINGA SUKAKTIS PERTHE, V. AUSTRALIJOJE
Liepos mėn. 7 d. Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, ats. viršila Viktoras Valaitis atšventė savo amžiaus 70 metų sukaktį. Jis buvo ir yra veiklus L. V. S-gos “Ramovės” Pertho, W.A. skyriaus narys, du metus buvo skyriaus v-bos sąstate, L.K. K. Sav. S-gos Pertho, Prano Eimučio grandies vadovas ir aktyvus vietos lietuvių bendruomeniniame gyvenime. Per tautinius minėjimus jo rankose nešama trispalvė mūsų vėliava.
V. Valaitis gimė 1900 m. liepos 7 d. Dagilių km., Plokščių valsč., Šakių aps., nedideliame ūkyje, vienintelis pas tėvus. 1919 m. sausio mėn. 15 d., tėvų palydėtas, su draugais atvyko Kaunan ir čia savanoriu įstojo į organizuojamą Kauno komendantūrą. Taip pat 1919 m. Viktoras baigė mokomąją kuopą, jaun. puskarininkio laipsniu. Jis dalyvis įvykio, kurio metu vokietis nušovė to paties dalinio sargybinį prie J.A.V. Misijos, Praną Eimutį. Vienų metų bėgyje V. Valaitis iškilo į viršilos laipsnį ir 1920-21 m. instruktoriavo organizuojamame 13 pėst. pulke. Visą karinę tarnybą jis praleido 7 pėst. pulke, kuris buvo Klaipėdos krašte.
Civiliniame gyvenime V. Valaitis tarnavo viešoje ir pasienio policijoje valdininku. Apdovanotas Kūr.-Sav. ir 10 Metų Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.
II Pasauliniame kare V. Valaitis tarnavo Savisaugos daliniuose. Karui besibaigiant pateko amerikiečiams į nelaisvę kur gavo kentėti badą. Tačiau neilgam, nes karys lietuvis amerikietis iš belaisvės jį išlaisvino ir dar sušelpė. Išsivadavus iš nelaisvės gyveno Vokietijoje lietuvių pabėgėlių stovykloje, iš kur 1949 m. emigravo į Australiją. Čia gyvena visą laiką W. Austr. Albany ir Perth mieste kur ir sulaukė savo 70 m. amžiaus jubilėjaus.
Sukakties dienoje jubilijatas buvo pasveikintas L. V. S-gos “Ramovės” Perth W. A. skyr. valdybos ir kolegų savanorių, A. Klimaičio ir K. Žuromskio. Jam buvo palinkėta geros sveikatos ir kuo ilgiau pratęsti savo gyvenimą. A. K.
“PAREIGA, GARBĖ, TĖVYNĖ” (Iš gen. McArthuro kalbos pasakytos West pointo kariūnams, 1962. V. 2 d.)
...“Netikintieji šiems žodžiams sakys, tai tik tušti žodžiai, šūkiai, tai tik skambūs išsireiškimai. Kiekvienas pedantas, kiekvienas cinikas, kiekvienas demagogas, kiekvienas veidmainys, kiekvienas kiršintojas ir, apgailestaudamas sakau, net kaikurie visai skirtingo būdo žmonės, mėgins paniekinti šiuos žodžius, paversdami juos pajuoka ar pašaipa. Dar kiti kels ginčytinus tautinius ir tarptautinius klausimus, skaldančius žmonių nuomones. Jūs, tačiau, tautos kariniai sargai, jos gelbėtojai nuo tarptautinių kivirčų sukeltų siuntančių potvynio bangų, stovite atokiai rimti ir ramūs ir neįsikišdami...”
L.V.S. Ramovės, Pertho, W.A., skyriaus p-kas A. Klimaitis atidaro Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjimą 1969 m. lapkričio 23 d. Vėliavą laiko jauniausias skyriaus narys R. Radvilas, kuris įstojo į Ramovę grįžęs iš tarnybos Australijos kariuomenėje.
Pertho, W. A., ramovėnai Lietuvos kariuomenės minėjime su vėliavomis, 1966 m. Tautinę vėliavą laiko kūr. -savanoris V. Valaitis (antras iš deš.).
Didžiausi lietuvių tautos priešai yra lietuviai?
(Vlado Ramojaus “Kritusieji už laisvę” II tomą perskaičius)
Algirdas Gustaitis
Išsigimimas yra Augščiausiojo pamesta žmonijai nelaimė, prigimtoji gėda, neatleidžiama nuodėmė. Išsigimėliai ypač siunta nelaimių momentais. Tokių siutimo išsigimėliškų velniavų pilna V. Ramojaus knygoje, kur parodoma kaip lietuviai išdavinėjo, naikino, šaudė, kankino tikruosius patrijotus lietuvius, kovojusius prieš kruvinąjį rusų-bolševikų okupantą.
Raseinių apylinkėse lietuviams partizanams talkino daug patrijočių moterų, buvusių šaulių, moksleivių ir kt. Daug jų žuvo, kitas išdavė vietiniai komunistai, nemaža jų vietoje nukankinę, kitas išvežė į Sibirą vergystei ar mirčiai. Težinoma vos keletas tų patrijočių lietuvaičių pavardžių. (114 psl.).
Išdavikai tegali būti tik be jokios sąžinės žiupsnelio sutvėrimai. Tokiais yra paskutinės rūšies valkatos:
“Antrosios okupacijos metu NKVD karininkai suorganizavo vietinių išdavikų dalinius — stribų būrius. Pirmaisiais įstojo visi pirmosios okupacijos metu buvę komjaunuoliai, kurie vokiečiams atėjus buvo suimti, bet kaimynų prašymais paleisti laisvėn. Už tai jie atsidėkojo kaimynams skundimu ir terorizavimu.
Štai, Kūčių vakare du nuo šalčio drebėdami partizanai užsuko į vieno ūkininko trobą, šeimininkai pakvietė juos prie Kūčių stalo. Tai pastebėjęs paraudęs kaimynas skubiai pranešė Girkalnio NKVD. Mašina atvažiavę ruskiai ir stribai nutarė lengvai susidoroti: surišo granatų kekę ir metė per langą, žuvo abu partizanai, ūkininkas, jo žmona ir keturi mažamečiai vaikai. Kiti šeši partizanai ir juos valgydinę šeimininkai žuvo tuo pačiu laiku prie Girkalnio.
Neaprašomai žiaurių stribų pavardės skambės per kartų kartas. Jų eiles sudarė daugiausia pavainikiai, bedieviai ir Lietuvos burliokai. Teišlieka žinomos ir jų pavardės.” (Yra keletas išdavikų pavardžių. Man jų darbai per daug šlykštūs, per daug burliokiškai-gyvuliški, dėl to ne visur jas kartoju).
Lietuviai partizanai, pasirodo, būdavo per švelnūs, raštais, kaip sentimentaliuose romanuose, įspėdavo išdavikus. Salantų išdavikui J. Sanklodui mūsų partizanai kartą paliko laiškutį:
“Šį kartą mes apsirikom: likai gyvas, komuniste. Bet mes dar paspę-sim tau spąstus ir gyvam galvą nu-suksim.” (118 psl.)
Tokių perspėjimų pašildytas išpera J. Sanklodas daug lietuvių partizanų nužudė, paskerdė, tačiau, pats išliko gyvas ir dabar esąs jau išėjęs į pensiją.
Šeimą išlydėjęs liko kovoti už Tėvynę
Tarp daugybės kilnių lietuvių, pakartokime Adolfo Eidimto ryžtą. Gimęs 1915 m. Smilgių km., Žarėnų vlsč., Telšių apskr., Adolfas Eidimtas buvo labai energingas — skautas, vaidintojas, choristas. Baigė Karo mokyklą. Vilniuje dirbo pogrindyje. Rusų-bolševikų buvo suimtas, tačiau, pabėgo. 1944 m. spalio 7 d. per Žemaitiją palydėjo savo žmoną ir dukrelę į ramesnę šalį — Vokietiją, atsisveikino ir likosi kovoti prieš baisiuosius okupantus rusus ir jų šunpalaikius. Turbūt kokio niekšo išduotas, buvo 1945 m. sugautas NKVD dvikojų šunų ir nukankintas Vilniaus Lukiškių kalėjime. Jo lavonas buvo okupantų išmestas iš kalėjimo į gatvę.
Generolas Motiejus Pečiulionls — mūsų karininkijos herojus
Iš visų lietuvių generolų tik vienas gen. Motiejus Pečiulionis liko kovoti kartu su kenčiančia tauta, su savo kariais.
Jo žmona su sūnumi norėjo pasitraukti į platesnį Vokietijos kraštą, per lietuviškus Prūsijos laukus. Atrodo, teks tuoj apleisti Lietuvą. Ji pasiunčia jaunutį vienatinį sūnų Tomą surasti tėvą generolą Pečiulionį ir paprašyti prikalbinti, įtikinti jį kartu su visa šeima patraukti į Vakarus. Sūnus Tomas suranda tėvą generolą kaž kur miškuose Žemaitijoje, vadovaujantį lietuvių partizanams. Tėvas generolas apkabina mylimą vienatinį sūnų, išbučiuoja jį, paragina būti ir toliau nepalūžtamai drąsiu. Atsisveikina, palinki sūnui laimingos kelionės pas motiną, laimingo gyvenimo, o jis pats pasilieka pas savo mylimus partizanus, su jais iškovoti Lietuvai nepriklausomybę, ar žūti.
Garbingai jis kovėsi prieš barbarus. Išdavikai, tačiau, bus suradę didvyrį ir 1946 m. gen. Pečiulionis buvo NK VD suimtas, ištremtas į Rusijos tolius vergystėn. Iš tenai jis grįžo kaip Tautos kankinys visiškai pakirsta sveikata (toks ir yra okupantų tikslas!) ir 1960 m. sausio 26 d. vargingai pasimirė Ilguvos prieglaudoje prie Nemuno, Dainavoje.
Lenkai talkina rusams-enkavedistams naikinti patrijotus lietuvius
Kurį bepaimsi šimtmetį, lenkai vis suranda progų nuleisti šilto kraujo jų “karalaičiams” lietuviams. Jie niekad nepasimokė ir, atrodo, visai nemano, kad kai kurie kaimynai (vokiečiai) jiems, laikas nuo laiko, irgi nulašina kiek “bajoriško” kraujo. O, jie šūkauja, sako negerai ir negražu taip lenkus skriausti. Pasiskaitykime iš tos knygos 112 psl.:
“Vienu metu pasirodė trys šimtai lenkiškai kalbančių “vokiečių”, esą tai iš Birbiliškės miškų atvykę nubausti vietos komunistų. Kas prasitarė prieš komunistus, sekančią naktį jie “nuteisė” visus vietoje. Tik šį kartą pasirodė ne vokiškomis, bet NKVD uniformomis.
Tą naktį Raseinių - Kėdainių - Kauno apskrityse į dangų liepsnojo ugnys, šaudė patrankos ir kulkosvaidžiai. Ūkininkui Laudanskui gyvam nulupo odą (pabraukta A.G.), sudegino namus. Urbučio namus užrėmė ir visą šeimą iš septynių asmenų, dar su svečiuose atėjusiais dviem kaimynais, sudegino gyvus. Rytą kaimynai degėsiuose atpažino atostogų atvažiavusios iš Kauno studentės Urbaitytės geltonas kasas.
Panašių atsitikimų apylinkėje žinoma keliolika.”
Dainavos sritis — lietuvių partizanų tvirtovė
Atrodo, stipriausiai lietuviai partizanai veikė Dainavoje (Sūduvoje), o tas apylinkes V. Ramojus pavadino Nemuno sritimi, 133-184 psl., kuo ir užbaigiama ši knyga.
Dainava užaugino ar tik ne visų žymiausią lietuvių partizanų Juozą Lukšą - Daumantą, nemirtingo autobiografinio veikalo “Partizanai už geležinės uždangos” autorių, pagaliau žuvusį išdaviko padėtose pinklėse. Spaudoje jau esu siūlęs Jo garbei nukalti medalį pavergtų tautų atminimui. Gal per nesusipratimą dabar į tokį medalį pateko buv. JAV prez. Eizenhoveris, pavergtom tautom tiek padaręs, kad kai kurias jų, sakysime Vengriją, padėjęs iš naujo pavergti.
Okupantai, kacapai, negalėdami įveikti lietuvių partizanų kautynėse, nutarė juos susprogdinti įfiltruojant į jų tarpą didžiausius išdavikus. Lazdijų apskrityje Šventežerio apylinkėse jiems pagaliau pavyko įsmeigti dvikojį išgamą, taisyklingai lietuviškai kalbantį tokį L. Kimževą, kuris savo rankomis nužudė nemaža lietuvių partizanų, net jų pačių bunkeriuose. Koktu skaityti. Argi yra Teisybė kur nors tenai Augštybėse, kad taip leidžia klestėti šėtoniškam melui, rusiškam banditizmui nekaltų lietuvių patrijotų kraujo sąskaiton?!
Kartais ir lietuviams partizanams pavykdavo įsprausti savus vyrus į kacapiškas peryklas. Sakysime, Šakių apskr. žvirgždaičių milicijos įgaliotinis Gniazevičius. Gi okupantams persistengusi, tų pačių apylinkių Sarpalienė, pagaliau, kartą lietuvių partizanų buvo nubausta tikrai užsipelnyta bausme. Okupantų batų laižytojas, NKVD ltn. A. Sokas, buvo atrastas suvarstytas kulkų. Ruskiams-kacapams talkinusio išdaviko Vytauto Karaičio vietoje pakilo naujas kupstas kapinėse: vienu bolševiku mažiau.
Stašaičių šeimoje, Simno apylinkėse, partizanavo keturi broliai: Vytautas, Jurgis, Albinas ir Leonas. Jų brolį Klemensą NKVD įbaugino ir įtikino išduoti, padėti sunaikinti savo tikruosius brolius. Pagaliau, du broliai Stašaičiai buvo NKVD gyvi pagauti, kaip tik jų broliui Klemensui besąlyginiai padedant. (151-154 psl.)
Lietuviai partizanai, tačiau, surasdavo nemaža progų atsiteisti okupantams:
“Parėję namo radome atdaras duris, kruvinas plytas ir slenksčius. Mūsų Kario nebebuvo. Bet jis parodė savo narsumą: kirviu nukirto vieną priešą, o pats su peršauta koja pabėgo į mišką. Po dviejų savaičių jis vėl pas mus apsilankė.” (165 psl.)
“Pas juos buvo užėjęs partizanas, kuris užpultas nušovė tris kareivius, o pats pabėgo.” (169 psl.).
Sekančiam psl. rašoma, kad kitose kautynėse žuvo du partizanai, bet nudėta 18 ruskių kareivių-okupantų.
Ir t.t. ir t.t.
Skausmas, sielvartas, malda atpildui ir kerštui pripildo beskaitantį. Tik vietomis autorius, kuris šitai surašė naudodamasis okupantų išspausdintais raštais apie lietuvius partizanus (juos okupantai tebedrįsta vadinti banditais), per daug nedrąsiai, per daug švelniai rašo apie tuos kruvinuosius okupantus, apie jų skerdynes įvykdytas tikriesiems lietuviams. Pav.: “V. Butkaus-‘Jasaičio’ pastangomis liko sutvarkyti trys Lietuvos rezistencijos aktyvieji kovotojai: Guščius, ‘Mažytis-Audronis’ ir ‘Vampyras’, o su jais visa eilė kitų kovotojų.” (183 psl.)
Posakis “liko sutvarkyti”, taigi nukankinti ar nužudyti, man skamba be reikiamos pagarbos, tarsi autorius rašytų ne iš įsitikinimo, bet šiaip sau. Ne tik šioje vietoje, bet ištisoje knygoje panašus nepagerbimas didžios pagarbos vertų mūsų tautos herojų žuvusiųjų partizanų, brangios Tėvynės gynėjų.
Tie už Lietuvą kovojusieji, žuvusieji partizanai yra šventenybės, kurių vienas kraujo lašas yra nepalyginamai brangesnis už emigracijoje įsitaisiusio buvusio dypuko visus namus su visomis televizijomis. Knygos autorius, rašydamas tokia šventa tema, turėtų didesne pagarba aprašyti mūsų tautos didžius kovotojus — bolševlkmečių partizanus. Nekenktų ir vienus ir kitus vadinti teisingais vardais.
Iš knygos dvelkia didelis pesimizmas, kaltinimas tūliem lietuviškai kalbantiem. Nuolat mūsų partizanai pralaimi, retkarčiais laimi. Platokai duodama rusiškų išgamų — stribų ir NKVD žygiai, laimėjimai, kai lietuvių partizanų laimėjimai vos tesuminėti. Manau, čia nevykusi redakcija, per plačiai naudotasi rusiškomis propagandinėmis informacijomis. Per mažai yra parodytas lietuvių karžygiškumas, lietuvių kovos ir laimėjimai. Knygoje mūsų partizanai nuolat ir nuolat parodomi besislapstą, o juos, kaip kiškius ar lapes uolose, žiūrėk, jau ir sunaikina kacapai su išdavikais.
Sutinku, pagaliau rusai palaužė lietuvių pogrindį, bet nemanau, kad be didesnių lietuvių partizanų kovų, kurių čionai labai ir labai per maža. Pavartykime, ištisai perskaitykime Daumanto knygą apie lietuvius partizanus rusų okup. Lietuvoje ir susidarysime visai kitokį vaizdą.
Nenoriu patikėti, kad lietuvių tauta rusų okupacijos kruviniausiais laikais buvo daugiau išdavikiška, nei kovinga. Gal visi rusai yra lietuvių tautos priešai, mirtini priešai. Dar didesni priešai, tačiau, yra patys lietuviai, nesvarbu jie užaugę su tėvais ar be tėvų, tikintys ar netikintys, tik negaliu pagalvoti nei įtikėti, jog tų, mūsiškai kalbančių, išgamų būtų tokia gausybė.
žvejo tinklai Kuršių pamaryje
KARIUI PAREMTI KAVUTĖ — POBŪVIS
Ramovės Čikagos skyriaus KARIO atstovas kasmet suruošia pobūvį — KARIUI paremti. Tas pobūvis taip įėjo į madą, kad tapo tradiciniu karių šeimų pobūviu. Jį ne tik lanko, bet ir remia noriai ramovėnai ir birutietės, visi atsilankydami su šeimomis, saviškiais ir artimaisiais, šįmet toks pobūvis ruošiamas spalių 25 d., 4 v. po pietų, Jaunimo namų salėje su kultūrine programa ir dovanų paskirstymu. Šis pobūvis turi surinkęs šias dovanas: Br. Kviklio “Mūsų Lietuva’’ 4 tomus ir dail. J. Paukštienės paveikslą “Miestas” atsiųstą iš Los Angeles.
Rengėjai turėtų jame daugiau reikštis kultūrine programa, bet ne bazuotis išgėrimu, tuomet tas pobūvis tikrai taptų žinomas ir populiarus ir už Čikagos ribų. KARIO atstovas J. Stankūnas, su talkininkais, kviečia kavutės pobūvyje dalyvauti visus ramovėmis ir birutietes kuo skaitlingiausiai.
Ramovėnas-Alvudietis
ČIKAGOS RAMOVĖNŲ SUSIRINKIMAS
Po ilgų vasaros atostogų, rugsėjo 13 d. Jaunimo centre įvyko pirmas mėnesinis Ramovės — Čikagos skyriaus narių susirinkimas, kuris nebuvo labai skaitlingas, bet darbingas; išposėdžiavęs apie tris valandas ir išsprendęs keletą reikšmingų organizacinių klausimų, būtent: svarbiausias, mano supratimu, buvo pataisyto ir šiems laikams pritaikyto statuto priėmimas. Atrodo, kad šis statutas tapo labai sudemokratintas, leidžiantis Ramovės nariams, turintiems jau įsigytas uniformines kepuraites, jas dėvėti, o neturintiems, apsieiti be jų. Be to, nutarta Centro v-bai padidinti nuošimtį įnašų iš skyrių ir pagerbti Lietuvos Respublikos prezidentus, visiems trims pasodinti medelius: eglaites ar pušaites, parengtoje vietoje, kuri pasiliktų lyg centrinė susibūrimo vieta organizacijų išvykoms.
Taip pat, buvo patvirtintas rudeninis išvažiavimas į gamtą ir ruošiama kavutė KARIUI paremti, spalių mėn. 25 d., Jaunimo namuose.
Dar buvo iškelti ir šie klausimai: ateityje išvažiavimus ruošti istorinėse vietovėse ir užšalusius skyriaus narius, nemokančius nario mokesčių ir nelankančius susirinkimus, atbudinti bei paraginti susiprasti, nebūti našta savo kolegoms.
Narys be uniformos
MENKĖJAM . . .
Vartant žurnalą KARĮ tuojaus krinta į akis, kad skyrių veiklos aprašymai kas kart mažėja-retėja. Argi jau taip sumenkėjam, arba nieko neveikiam, kad neturim ką apie veiklą parašyti ?
Man atrodo, kad tas reikalas priklauso nuo skyriaus valdybų ir dėlto, kad valdyboje neturim sugebančių žmonių, kurie galėtų aprašyti skyrių nuveiktus darbus. Į valdybas rankame iš inercijos — pirma pasitarusius, o į sugebančius plunksną valdyti, arba kultūrinius darbus dirbti visai nekreipiame dėmesio. Juk valdybų rinkimai tai nėra paprastas reiškinys. Reikia parinkti kandidatus, kad jie būtų, netik iš stuomens ir iš liemens vyrai, bet kad proporcingai ir jų sugebėjimai toms pareigoms atatiktų. Valdybos vyrai turi būti pasiruošę visoms valdyboje pareigoms. Ką gali duoti, arba naujo įnešti į veiklą toks valdybos narys, kurs gyvenime neturėjo progos dirbti administracinėje vietoje nei nepriklausomybės laikais, nei dabar.
Dar ne taip seniai teko matyti išstatytų kandidatų į Centro valdybą be jokių kvalifikacijų, net su gėdinga praeitimi.
Arba, dar vienas reiškinys, kuris rodo mūsų administracinį subrendimą, būtent: senas majoras, išbuvęs keletą metų Karo mokykloje mokytoju, išstatomas pačiu paskutiniu kandidatu, o jo priekyje įrašytas jo mokinys leitenantas arba puskarininkis. Tas labai krinta į akis ir parodo, kad mes visai nesiskaitome su senesnio ir augštesnio laipsnio žmonėmis. Tuo savo pasisakymu nenoriu žeminti puskarininkių, kurie šiandieną yra užėmę tarnybines pozicijas kartais augščiau buv. karininkų ar turinčių akademinį išsilavinimą.
P. Erdvys
Jurgis Juodis—PRO PATRIA
Dailininko JURGIO JUODŽIO
JUBILĖJINĖ PAVEIKSLŲ PARODA
30 metų Laisvės kovos sukakčiai atžymėti
įvyks
š.m. LAPKRIČIO 7 ir 8 d. WORCESTER, MASS.
Parodą ruošia
Worcester’io Lietuvių Bendruomenė
New Yorko valstijos gubernatoriaus suruoštame spaudos atstovų priėmime, rugsėjo 15 d., Sardi svetainėje, New Yorke. Iš k.: Romas Kezys — “Laisvės žiburio” vedėjas, gub. Nelsonas Rockefeller’is, Stasys Gudas — New Yorko valstijos lietuvių respublikonų pirmininkas ir Zigmas Raulinaitis — “Kario” redaktorius.
MIRĖ KAVALERIJOS MJR. J. ŠARŪNAS
A.a. kūrėjas-savanoris, kav. mjr. Juozas Šarūnas, po sunkios ir nepagydomos vidurių vėžio ligos (sirgo 3 mėn.), mirė 1970 m. birželio 25 d., Hamiltone, Ont., Kanadoje, sulaukęs 68 metų amžiaus. Palaidotas buvo birželio 27 d. Šv. Jono Krikštytojo lietuvių kapinėse, Port Credit, Toronte.
Velionis Juozas buvo švelnaus ir malonaus būdo, pareigingas, drausmingas ir sumanus karys. Atkuriant
Lietuvos Nepriklausomybę, 1919 m. sausio mėn. jis įstojo savanoriu į I gusarų pulką ir vėliau visą laiką tarnavo Lietuvos kariuomenės kavalerijoje iki 1940 m. Bolševikams okupavus Lietuvą, 1940 m. jis buvo atleistas iš kariuomenės. 1944 m. su žmona pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją. Prasidėjus tremtinių emigracijai Vokietijoje, juodu atvyko į Kanadą ir apsigyveno Hamiltone, Ontario provincijoje.
Būdamas tremtyje, daug rašė KARYJE ir kituose laikraščiuose. Jo rankos, kurios mokėjo veikti raitelio kardu, o pirštai kurie dėstė popieriuje jo mintis — šiandien guli suverti amžinai...
Dar tebegyvendamas Hamiltone, 1960 m. jis parašė eiliuotą testamentą, kurį prašė manęs paskelbti po jo mirties.
Tebūnie Tau, mielas majore, lengva nors ir svetingoje, bet tolimoje nuo tėvynės žemėje.
Kav. kpt. M. L.
Štai, jo paties ranka rašytas testamentas . . .
TESTAMENTAS
Atleiski, mielas Medardai,
(Testamentą paskelbk tik po mano mirties),
Juk drumsti ramybę Tau drįsta
Tas, kuriam nebėr išeities .. .
Jau paskutinės jėgos išsenka,
Menka šios žemės žmogaus galia . . .
Apie taiaš anksčiau negalvojau,
Kad taip liūdna be tėvynės dalia ...
Girdžiu kaip grandinės žvanga . . .
Guli partizanai kraujo klane . . .
Jų rankos dangui grūmoja,—
Ir jos šaukia atvykti mane.
O gal aš tėvynės nemylėjau,
Kai jaunystėj už ją kariavau?
Jai laisvę iškovot prisidėjau,
O budeliams išniekint palikau .. .
Į pavergtą tėvynę negrįžau ...
Komunistai tekramto sau nagus!
Aš prakeikiu vakariečius—pardavėjus
Ir Kremliuj sėdinčius kraugerius .. .
Lyg benamis šuo čia mirštu,
Greit pakas į smėlį kukliai. ..
Kraugeriams vynas kad nuodais virstų,
Duonos kąsnis įstrigtų gerklėj!...
Šventeivos, kaukes nusiimkit,
Nebapgaudinėkit brolių savų ...
Garbint stabus nemokinkit!
Doleris jums tapo tėvyne . .. dievu ..
Jau užsidaro pasaulio skliautas
(Šalin ironiška šypsena!)—
Ramiai aš guliu lyg nukautas —
Verks tik viena — žmona.
Kav. major. Juozas Šarūnas
19[70] met.[birželio] mėn.[25] d.
LIETUVIŲ FILATELIJA
Filatelija, arba pašto ženklų rinkimas, remiasi žmonių palinkimu sudarinėti rinkinius, žmonės renka senas monetas, mineralus, ragus ir t.t. Kiti renka degtukų etiketes, net pypkes. Privatūs ir tik iš pamėgimo rinkiniai yra ne vieno žymaus muzėjaus, ar archyvo pradžia.
Pašto ženklų rinkimas yra žmonių labai mėgiamas laisvalaikio užsiėmimas. Labai didelį rinkinį turi Anglijos karalių šeima. Nuo vaiko, per visą savo amžių, uolus filatelistas buvo JAV prezidentas F. D. Rooseveltas. Kardinolo Spelmano pašto ženklų rinkiniai sudaro didžiulį muzėjų ir vertinami milijonu dolerių. Daugelyje kraštų galime užtikti filatelijos muzėjus, o visame pasaulyje filatelistų yra daug milijonų. Su filatelistų pomėgiais skaitosi valstybių paštai: leidžia kuo įvairesnius ir meniškai vertingus pašto ženklus, atvirlaiškius, vokus ir t.t. Visame pasaulyje veikia didžiulis ir sudėtingas filatelijos biznis, leidžiami laikraščiai, katalogai, knygos ir t.t. Pašto ženklas, šiandien, šalia savo tiesioginio uždavinio — būti pakvitavimu apmokant siuntinio ar laiško kelionę pas adresatą — turi įvairių kitokių užsiėmimų, kurių pats svarbiausias yra propaganda.
Filatelijoje yra taip, kad visi pašto ženklų pareigas įgiję ženklai įtraukiami į katalogus. Jei valstybė ir žūva, jos pašto ženklai kataloguose lieka ir toliau, kartojami visuose naujai išleidžiamuose kataloguose, juos filatelistai renka, jų kainos kyla. Kai eina kalba apie Lietuvos pašto ženklus, tai yra visiškai tikra, kad jie egzistuoja su pilnu nepriklausomybės statusu.
Lietuviams filatelija yra ne tik pašto ženklų rinkimas, bet ir reikšmingas lietuviškas darbas tarptautinėje plotmėje. Lietuvos pašto ženklus rinko ir teberenka daug kitataučių. Kas tuos pašto ženklus renka, dažnai jieško apie juos informacijos. Su pašto ženklais eina jau ir mūsų istorija, ir geografija, ir mūsų politinės problemos. Su filatelija turinti ryšio lituanistika mielai skelbiama daugelyje filatelijos laikraščių įvairiomis kalbomis, įvairiuose kraštuose. Mes turime tokių amerikiečių filatelijos laikraščių, kurie lietuvių šventes paminėjo keliolikoje straipsnių apie Lietuvą.
Pavergtoje tėvynėje yra nemaža filatelistų. Pas bolševikus buvo laikų, kad buvo galima į katorgą patekti be jokių teismų vien už tai, kad esi filatelistas. Dabar Lietuvoje jau veikia net filatelistų draugija, kuri yra padalinys visos Sovietijos filatelistų draugijos. Bolševikai suprato filatelijos propagandinę reikšmę, už tai jų filatelija užsiima tik tarybinėmis temomis. Lietuvoje išleido net ir knygą apie filateliją. Suprantama, nepriklausomos Lietuvos pašto ženklai joje visiškai nutylėti. Jų parodose Lietuvoje rodomi bolševikų pašto ženklai; mėgiami Lenkijos, net Castro Kubos pašto ženklai, bet Lietuva pakenčiama tik tam tikrame apiforminime. Pats okupantas leidžia dabar “lietuviškų” pašto ženklų tik su bolševikine tematika. 1960 m. Lenkija savo pašto ženklais minėjo Žalgirio mūšį kaip lenkišką įvykį. Lenkai minėjo labai plačiai, o Lietuvoje visa kas buvo, tai tik privatus antspaudas ant sovietinio pašto ženklo su Vilniaus vaizdu. Bet ir šis antspaudas jo autoriui kainavo ilgametį kalėjimą.
Taip dalykams klostantis, išeivijos filatelistai žino, kad jie atstovauja ne išeiviją, o Nepriklausomą Lietuvą. Išeiviai turtingų rinkinių išsivežė iš tėvynės, dabar negailėdami energijos ir pinigo, daug ko vertingo randa pas kitataučius. Tuo labiau, kad nepriklausomoje Lietuvoje paštų vadovybė buvo tokiose rankose, kad filatelinės vertybės buvo nukreiptos į užsienį. Taigi, dabar mūsų pašto ženklai yra užtikrintas įrodymas, kad buvo Nepriklausoma Lietuva, o mes patys esame įrodymas, kad ta Lietuva dar tebėra gyva.
Šiuo metu išeivijoje veikia keturios lietuvių filatelistų draugijos. Čikagos lietuvių filatelistų draugija “LIETUVA”, narių skaičiumi, yra didžiausia. Ji taip pat yra ir seniausia, įsteigta 1946.X.20. Jos sumanytojas ir steigėjas — senas Amerikos lietuvių veikėjas, Ignas Sakalas, dar nepriklausomybės laikais už lietuviškus rinkinius gavęs premijų pas amerikiečius. Jo talkininkas ir pirmasis biuletenio redaktorius yra Benediktas S. Jurėnas. Draugija surengė eilę pašto ženklų parodų, iš eilės jau XVI paroda šiais metais rengiama Balzeko muzėjuje, spalio 23-25 dienomis. Šios parodos vyriausias tvarkytojas—pirmininkas yra Benediktas S. Jurėnas. Draugija leidžia rotatorium spausdintą. mėnesinį biuletenį, kartais siekiantį iki 30 puslapių. Dabartinė valdyba: Juozas Žygas — pirmininkas, Steve Ivanauskas — vicepirmininkas, Vincas Urbonas — sekretorius, Viktoras Lesniauskas — iždininkas ir biuletenio redaktorius — Eugenijus Petrauskas. Šiuo metu draugija turi virš šimto narių ir jaunių filatelistų būrelį, Cicero. Tik nedidelė narių dalis gyvena Čikagoje. Draugijai priklauso ir kitataučiai.
New Yorko Lithuanian Philatelic Society įsikūrė 1954. IV. 4. Keturiskart per metus jie išleidžia biuletenį anglų kalba. Society turi daug nelietuvių narių. Dalyvauja lietuvių ir kitataučių filatelijos parodose. New Yorko draugija turi daug narių su labai dideliais lietuviškų pašto ženklų rinkiniais. Tarp jų gausu ir Lietuvos pašto ženklų žinovų, plačiai pasireiškusių lietuvių ir amerikiečių filatelinėje spaudoje. Ypač pažymėtinas biuletenio redaktorius W. E. Norton. Jie visada noriai talkina ir čikagiškiams.
Nuo 1964.III.1 veikia Toronto, Kanadoje, lietuvių filatelistų ir numizmatikų draugija. Draugija leidžia informacinį biuletenį, kurio jau išėjo 15 numerių. Draugija, o prieš jai įsisteigiant, atskiri asmens patys rengė ir dalyvavo kitų parodose. Čia lietuviams tenka bendrauti su kitais baltiečiais, skaitlingesniais ir pajėgiais. Lietuviai surengė vieną baltiečių ir vieną savo parodą. Savoji paroda iš Toronto buvo pakartota ir Hamiltone. Išleido 50 metų nepriklausomybei atminti medalį. Toronto draugija neskaitlinga, bet pasižymi savo narių darbštumu. Dabartinės valdybos pirmininkas yra Petras Morkūnas, sekretorius ir biuletenio redaktorius — kun. Bruno Jurkšas.
1967.IV.1 įsisteigė lietuvių filatelistų draugija Kalifornijoje. Jos iniciatorius ir pirmininkas — Kazys Karuža. Draugija turi virš 20 narių. Jau suengė vieną parodą, kurią aplankė apie 1500 svečių, kas Kalifornijoje reiškia, kad jai buvo daug skirta kitataučių dėmesio.
Šį rudenį, spalio 23-25 dienomis, Balzeko muzėjuje turėsime lietuvių filatelijos parodą. Paroda skiriama Lietuvos Steigiamojo Seimo 50 metų sukakčiai paminėti. Siekiama, kad jos atbalsis būtų galimai didesnis amerikiečių filatelistų spaudoje. Š.m. spalio mėn. 12 d., didžiausias amerikiečių filatelinis laikraštis “Linn’s” magazin, talkininkaujant W. E. Nortonui, paruošė kelioliką Lietuvos filatelijai reikšmingų straipsnių, kadangi šis numeris yra skirtas lietuviams. Čia su savo eksponatais dalyvaus ir kitų draugijų nariai. Pašto ženklais, daugiausia įvairia lituanistka, bus užimta daugiau kai 200 rėmų. Bus didelis prekybos skyrius, su lietuviais ir kitataučiais prekybininkais. Bus platinama lietuviška filatelistų spauda, įvairūs suvenyriniai ženklai ir specialūs meniški vokai. U.S. pašto įstaiga irgi čia trim dienom įsitaisys ir antspauduos korespondenciją specialiu antspaudu.
Manydami, kad savo buvimą lietuvių visuomenėje užtikrintai pateisiname, lietuviai filatelistai iš visuomenės ir spaudos laukia dėmesio. Kviečiame lankytis mūsų parodose, domėtis mūsų leidiniais ir t.t. O svarbiausia, kad ypač jaunoji karta stotų į mūsų draugijas ir veiktų su mumis. Lietuvos pašto ženklai neišnykstamai liudys mūsų Lietuvos nepriklausomybės buvimo faktą, o naujos kartos po mūsų vis turės pareigą savo veikimu įrodinėti, kad Lietuva vis tebegyva.
Liet. Filatelistų draugija“LIETUVA”
