Partizanai: Istorija ir dabartis

PASKUTINIS ŽODIS

 (Dar vieno žemėlapio sutiktuvės)

PETRAS BŪTĖNAS

Lietuvių tautos plotas jau ir oficialiai aprobuotinai išdrįstas praplėstas pripažinti, nors ligi viso pilno lietuvių tautos ploto išaiškinimo ir po to pripažinimo, matyt, dar reikės žmonėms gerokai palūkėti, nes bergždžiai veiksmingų stabdžių vis dar pasitaiko. Keliolika metų praslinko, kol atskiri žmonės, supratingesniuose laikraščiuose berašydami beįrodinėdami, šiaip taip palenkėm lietuvių institucijas pripažinti lietuvių tautos plotą tikrai kur kas didesnį esant, negu kaikurių ligi šiol buvo įsisąvokotą ar manytą. Kas tą visą istorinio ir etnografinio įrodinėjimo darbą periodikoje yra stebėjęs ir bent savybėje nagrinėjęs, tik tas supranta, kaip tolydžio buvo prisimušta prie to bent dalinio laimėjimo, ir kad todėl tai būtina, reikalinga bei svarbu visų amžių lietuvių tautai bei 1918.II.16 metais atsikūrusios Lietuvos valstybei — respublikai.

Apie tai daugiau ir tuo tarpu galutinai tepakalbės šis rašinys, o konkrečiai — apie dar vieną žemėlapį, bet jau net dvigubai aprobuotą.

PASKIAUSIAS ŽEMĖLAPIS

Tas žemėlapis yra Zenono Ašoklio “Lietuvos geografijos vadovėlis. JAV LB Kultūros fondo leidinys Nr. 34. Chicago. 1968 — Lietuvos Laisvės Kovos Metai”, paskutiniame puslapyje. Tas vadovėlis kartu su tuo žemėlapiu yra aprobuotas: “JAV LB Švietimo Tarybos 1968 m. rugsėjo mėn. 21 d. posėdžio nutarimu šis vadovėlis pripažintas tinkamas aukštesniosioms lituanistinėms mokykloms”, taigi lietuvių, lietuviškosioms mokykloms.

Bet pats žemėlapis ten turi du skirtingus pavadinimus: 1) Viršum jo yra išspausdinta lietuviškai (ir angliškai): “Etnografinė Lietuva”, o pačiame žemėlapyje kampe: “Lietuvos etnografinės sienos, nustatytos Lietuvos Tyrimo Instituto (ir dar angliškai), sudarė J. Andrius 1968”. O kas jį išleido, tai įrašyta jau už žemėlapio rėmų nuošalioje kertelėje smulkutėmis raidelėmis: “Išleido P. Lėvuo”, greičiausia slapyvardis, betgi kuris savo tikrąja pavarde turėtų patekti į lietuvių kultūros istoriją, kaip kad ir žemėlapio autorius.

“Etnografinė Lietuva” įvardas perneaiškus dėl to čia etnografinė žodžio prie nuo seniausių laikų etniškai aiškiausio ir patvariausio Lietuvos kraštovardžio tautovardžio. Todėl, o kada vartotumėt tam priešybės įvardą “Neetno-grafinė Lietuva” ir kur tokį fenomeną — tokią Lietuvą galėtumėt nurodyti buvus, esant, ar gal net ir būsiant? Lietuva tegali būti sąvokojama kaip lietuvių šalis, taigi vien tik kaip lietuviškosios etnikos - etnografijos, nors svetimųjų okupacijų vietomis laikuose ir pažeistos. Mums lietuviams patogu, naudinga, tikra ir gerai, kad tą tiesą patvirtina ir šaknies Leit-Liet-. .. vandenvardžiai bei kitokie vietovardžiai, iš senovės plačiai išsisklaidę po baltų teritoriją. Pvz. šitaip nė iš tolo negalima pasakyti nei apie vanaginę švedavardę Rusę “Rusiją”, nei apie Lenkiją, Vokietiją, Gudiją ir kt. Etnografų, geografų ir pan. žiniai ir dėmesiui svarbu yra bent nuo šiol vis atsiminti, kad Lietuvos įvardas be jokių išimčių skelbia lietuviškąją etniką, lietuvių tautos plotą. Kitokios Lietuvos nebuvo ir nėra, kaip pvz. nėra ir “geografinės Lietuvos”. Gi įvardai pvz. Lietuvos valstybė (senoji), Lietuvos valstybė respublika (1918.11.16 metais atkurtoji), Mažoji Lietuva... jau kitką nurodo kaip įvardai, taigi jau tik kitos rūšies, nors nuo lietuvių etnikos irgi nenutolsta.

Pavadinimas “Lietuvos etnografinės sienos” minėtajam žemėlapiui arba klaidina, arba, kitaip sakant, gana suvedžioja, nes, mat, toks žemėlapis, kaip stovi, dar neapima viso Lietuvos etninio ploto ir dar nenurodo visų reikiamų lietuvių tautos ploto ribų. Pvz. jei žemėlapininkų būtų kalbama rašoma apie Lietuvos valstybės respublikos sienų žemėlapį, tai tik tada būtų galima nutilti. Mat, pastarosios, politinės, rūšies žemėlapį tegali sukurti ir patvirtinusi paskelbti jau tik lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės respublikos atstovybė, — pvz. šiais laikais tik Vlikas, kol ta valstybė Sov. Rusijos tebėra okupuota, žinoma, pirmučiausia irgi neišeidamas iš Lietuvos, arba lietuvių tautos ploto, ribų, jų visaip paisydamas.

Jei šio žemėlapio Lietuvos ribos būtų nurodomos galimai etninės, lietuvių, lietuviškosios etnikos periferijose, tada jį geriausia būtų vadinti lietuvių tautos ploto žemėlapis, arba trumpiausia — Lietuvos žemėlapis, kur abiem atvejais reikalas vien tik etniškai - etnografiškai sąvokoj amas ir omenėje turima pilnoji lietuviška etnika visoje baltų teritorijoje, kurioje gyvavo, veikė ir savo piliečius gynė sen. Lietuvos valstybė, neužmiršdama ginti ir visų baltų. Bet ir tada žemėlapis privalo būti aprūpintas aiškiais, rimtais ir smulkiausiais komentarais, neatsižvelgiant į jokias kada okupacijas, intervencijas, okupantų priverstinai krasnoarmietiškai bei enkavedistiškai sudarytus sulipdytus ir Lietuvos žmonėms visaip kenkiančius “liaudies seimus” ir pan. iš svetimų svetimiausio pasaulio.

Tiesa, šis žemėlapis yra jau kur kas platesnio, taigi ir natūralesnio lietuvių tautos ploto, ir dėl visko labai ne pro šalį jį palyginti bent su dviem (vilsoniniu ir vasiniu) žemėlapiais bei jų aprašais, — Karys. 6, 7, 8 ir 9 nr. 1969 metais. Ir pvz. į tą mūsų tautos plotą įeina 1920.VII.12 metų Lietuvos bei Sov. Rusijos valstybių maskvine sutartimi nustatytosios valstybinės sienos žiemryčiuose, rytuose, pietryčiuose ir pietuose, suprantama, ir šiokios sienos net ir ten visos lietuviškosios etnikos dar neapimančios ne dėl lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės respublikos kaltės. O ta tarptautinė sutartis buvo ir pasiliko svarbi Lietuvos valstybei respublikai net ir po 1939 metais Sov. Rusijos susidėjimo su hitlerine Vokietija ir jųdviejų susirišimo viešomis ir slaptomis (ir pastarosiomis jau galutinai pasauliui išryškėjusiomis savo šlykščiausiu ir antihumaniškiausiu politiniu turiniu) sutartimis Pabaltijo Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybėms respublikoms sunaikinti ir jas genociduojamas bei ekspluatuojamas slavams bei germanams tarpusavyje pasidalinti jau kaip kolonijas.

Bet štai po 20 metų, apie 1940 metus, Sov. Rusija, okupavusi mūsų valstybę respubliką, labai nuskriausdama lietuvių tautos plotą žiemryčiuose, rytuose, pietryčiuose ir pietuose, jos tarsi etnines ribas - sienas slavofiliškai velikorusiškai - rusiškai dekretiškai nurodė dar siauresnes, kur kas siauresnes net ir už 1920.VII.12 metų sutarties valstybines sienas, o nuo 1945 potsdaminių metų ta pati Sov. Rusija Mažąją Lietuvą — Karaliaučiaus sritį paversdama Kaliningradskaja oblast’ pavadinimo slavine kolonija, čia sudarydama tartum kokį antrą Sibirą jau prie Baltijos jūros ir lietuvių tautos branduolinio ploto vakarinėje - pajūrinėje - lietuvinėje dalyje. Tas pats pasakytina ir dėl Lenkijos okupuoto lietuvių Suvalkų trikampio ir dar net dėl daug ko.

Bet ir už šio 1968 sukaktuvinių metų žemėlapio nurodytųjų etninių ribų be reikalo yra palikta lietuvių tautos žemių, ir todėl šis žemėlapis dar negali vadintis nei “Etnografinės Lietuvos”, nei “Lietuvos etnografinių ribų ar sienų” žemėlapiu.

Nekartą esu “Karyje” rašęs, kad sen. Lietuvos valstybės vadovai su savo kariuomene žygiavo į rytus ir pietus ne svetimųjų, — slavų, žemių užimstyti, bet tik savo baltiškųjų, lietuvių, plotų atsiimti. Paskutinio rašymo žr. “Lai- -minga pagava”, — Karys, 6, 7, 8 ir 9 nr. 1969 m., kur nagrinėjami yra prez. W. Wilsono (ir mūsų geopolitiko K. Pakšto teigiamai įvertintas) ir inž. J. Vasio Lietuvos valstybės žemėlapiai, o straipsnis redakcijai buvo nusiųstas jau seniai. Ten jau rodoma yra mūsų etnika ir toliausiose periferijose: mano buvo griežtai ir aiškiai išeita prieš ligšiolinį istorikų pasisakymą už “Lietuvos ekspansiją į rytus” žr. ten 7 nr. 203 p.). Bergždžiai — veltui trimitavo tie svetimieji, o ir štai dabar vėl norėtų apgaulingai patrimituoti, kad, esą, būta “Lietuvos - Gudijos valstybės”. O būta tik Lietuvos valstybės vien baltų teritorijoje ir baltuose daugiausia lietuviuose. Jei kas norėtų apsiimti tam paprieštarauti, tai prašyčiau ne bendrafraziškai rašyti, bet kartu skelbti ir visų laikų visą kur baltų teritorijoje istoriją ir būtinai su mūsiškąja etnika visaip įrodomai. Tada ir betkas paskaitysime, pvz. kas ta Gudija - Bielorussija ir kas ta Mozūrija - Mazowsze, — ir į katrą pusę pačio paprieštarautojo krypsta sentimentas bei kodėl.

Žodžiu, prireikė keliolikos metų rašymo ir kantrybės, kol, pagaliau, ir kitų buvo pradėta imti suprasti bei pripažinti, kad Lietuvos valstybė ryžosi baltų, ir lietuvių, žemes, net ir toliausias, jungti savo žiniai, bevaduodama iš svetimųjų okupacijų. Ta geros naujienos data yra pernaimetė — 1969 posukaktuviniai metai. Matot, istorikas Pr. Pauliukonis, rašydamas apie diplomato J. Geručio redaguotą “Lithuania 700 Years” New York. 1969 m. rinkinį ir kalbėdamas apie ten istoriko J. Jakšto straipsnio trūkumus, šit kaip rašo čia mums visiems svarbiu klausimu:

“Kaip anksčiau buvo minėta, baltai rytuose siekė Tūlą, Desną, pietryčiuose — Pripetę. Tik šeštame šimtmetyje rusai užėmė rytines sritis, bet dauguma lietuvių ten pasiliko ir tik per ilgą laiką jie surusėjo. Tad ar tikslu rašyti, kad Mindaugas (mirė 1263 metais, didžiojo, veik paskutiniojo, prūsų 1260 - 1283 metais, trukusio 23 metus, sukilimo prieš Vokiečių ordiną laikotarpyje. P.B.) rytuose prijungė rusų žemes, rusų miestas Naugardukas tapo svarbiu Lietuvos valstybėje, kaikurių istorikų manymu, jis buvęs Lietuvos sostinė (47 p.). Reiktų manyti, kad ir po septynių šimtų metų tos sritys buvo dar lietuviškos, juo labiau Naugardukas nebūtų galėjęs būti Lietuvos sostine, jei jis būtų buvęs grynai rusiškas miestas. Vokiečiai įkūrė Klaipėdą ir ją valdė 700 metų, bet mes jį laikome Lietuvos miestu, nes buvo įkurtas lietuvių gyventoje žemėje. Ir Klaipėdos krašto ūkininkai po 700 metų išliko lietuviais, nežiūrint vokiečių nutautinimo politikos. Tad rusų valdomi lietuviai galėjo žymiai ilgiau išlikti lietuviais. Gal nereiktų taip lengva ranka lietuvių apgyventos žemės dalyti rusams” (Tėviškės Žiburiai. 43 nr. 1969.X.23).

Dėl visko čia pravartus yra keli prijungtiniai paryškinimai:

1)    VI amžiuje po Kr. rytiniai slavai, migruodami iš savosios slavinės tėvynės užpripečio į baltų žemę, pradėjo užimstyti kaikuriuos baltų lietuvių punktus tolimuose rytuose ir pietryčiuose. O dar net XII amžiuje rytiniai slavai atmigravę nebuvo priveikę užimti Nemuno ir Neries versmių sričių. Gi su vanagine - bizantine Kievo kniažestva, slavams neužleisdama savo baltiškųjų sričių, net priešmindauginė Lietuvos valstybė, remiama visų baltų (pvz. čia jotvingų), nuo ryškiai žinomos 983 metų datos, ėmė atsigriebdama kariauti; žr. Karys. 6 nr. 1969 m. 169 p. Gal pasiseks išspausdinti panašiems reikalams ir ilgesnį rašinį su reikiamais atitinkamais žemėlapiais.

2)    Tolimuose rytuose lietuviai, vanaginių velikorusų - rusų užimti, gudėj o, kaip tada ir nuo Latvijos Latgalos į rytus latgaliai - latviai buvo verčiami irgi gudėti (žr. t. p.).

3)    Lietuvos valstybė toli į rytus, pietryčius ir pietus jokių ekspansijų nedarė, o ėjo ji savųjų žemių atsikovoti (žr. t. p.). Tą tiesą istorijos lapuose reikia toliau ir skelbti. Dar žr. “Lietuva karalystė”, — Karys 1 ir 2 nr. 1968 metais.

4)    Pagal rytiečių baltų lietuvių didžiulį gyvenamą plotą Dniepro 1500 km ilgio augštupio ir Pripetės 810 km ilgio veik visos upės geografinę padėtį, kur rytinių lietuvių gyventa, galima konstatuoti, kad Naugardukas stovi nuo ten dar labai toli į vakarus ir buvo gryniausioje baltų žemėje. Ir šioji žinia kardinaliai taiso atitinkamą mūsų istorijos lapą. Naugardukas turi savo senąjį baltiškąjį vardą, o jo plačioje Naugarduko augštumoje bei jos pakraščiais ir šiandien tebėra lietuvių vietovardžių, net nueinančių kiaurai į rytus, pietryčius ir pietus, nebekalbant apie vakarus ir šiaurę.

5)    Klaipėdos ir etnografinė bei strateginė pozicija rodo, kad prieš 1252 metais Vokiečių Ordino ten kryžiuotinės pilies pastatymą buvo mūsų pajūrinė - pamarinė gyvenvietė, pilis ir uostas Klaipdėda, vadinama baltiškai, o ne germaniškai.

6)    Kai kas baltų žemę tyrinėja, tai primintina žvelgti, kurios upės, ežero, didelių balų ar miškų pusėje stovi kokių pavadinimų miestai ir miesteliai, ir ims tiesa aiškėti, kieno kada ten gyventa, kuriasi, kurta ir nuo užpuolikų germanų ar slavų gintasi. Svetimieji tyrinėtojai šį faktą kaip sau nenaudingą ir lig šiol tebenutyli. Pvz. šauniai paaiškėtų ir vokiečių istoriosofijos adoruojamieji Wildnis’ai - puščios-dykros Prūsijoje ir M. Lietuvoje: pvz. kad M. Lietuva taip pat yra ten sena Lietuva, arba mūsų didžiojo poeto kun. Kristijono Donelaičio “Metų” poemos dažnokai minima Lietuva kaip “M. ir D. Lietuva” išvien.

V. T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva. Moskva. 1959 m. 268 p. turi išrašęs tik apslavintomis lytimis eilę miestų, istorikų slavų besiejamų su slavine kilme. Jei tie miestovardžiai būtų visaip pakankamai ištyrinėti ir aprašyti — ir būtų jų aiškus baltiškumas. Iš jų apsto tik vos keli miestovardžiai tekeltų abejonių, o tokie atmigravusiųjų slavų naujokynai Iziaslavl’ - Iziaslav - Zaslav ir Logožesk - Ložajsk - Logojsk, tiesa, jau yra ir XII amžiaus “Poviesti vremennych liet” rytinių slavų pirmajame metraštyje, bet ir jie aplink plačiausiai apstoti mūsų vandenvardžių ir kitokių vietovardžių, kurių niekas nepriveiks sunaikinti, nes jie įrašyti jau likę pasiliko kad ir įvairių laikų žemėlapiuose. Betgi pastarasis vietovardis (bažnytkaimis nuo Minsko į žiemryčius) greičiausia bus baltiškas.

J. Andriaus 1968 metų žemėlapį “išleido P. Lėvuo”, kaip rašoma Z. Ašoklio vadovėlio žemėlapiniame egzemplioriuje. Galima spręsti, kad šio žemėlapio esama jau daug egzempliorių iš anksčiau išspausdinta ir paskleista, nors iš periodikos ir lig šiol to kultūrinio atvejo dar nematyti. Kol dar nėra protokoliškai ir datiškai paskelbto Lietuvos Tyrimo Instituto nutarimo pvz. nors ir “Pasaulio Lietuvyje”, patvirtinančio šio žemėlapio aprobavimą, tai dar nėra galima susiorientuoti, kada šis žemėlapis būtų galėjęs būti leidėjo P. Lėvens atskiromis išspausdintas daug egzempliorių ir kur. Dėl aiškumo: “Lietuvių Dienų” 5 nr. 1968 m. gegužės mėnesį išspausdintame J. Andriaus žemėlapyje leidėjo dar nėra pažymėta. Tesuka galvą mūsų bibliografai.

Tas vadovėlyje išspausdintas žemėlapis palygintinas su “Lietuvių Dienų” 5 nr. 1968 m. gegužės mėn. žemėlapiu visaip: visaip tas pats, bet šiuo tuo ir skiriasi. Jei ir “Lietuvos geografijos vadovėlyje” išspausdintasis žemėlapis būtų buvęs dar labiau apgalvotas ir visaip (kartografiškai, geografiškai, potamologiškai, vietovardiškai) iškontroliuotas, tai ir jį ruošusiems, aprobavusiems bei leidusiems, ir visiems kitiems (pvz. šių dienų mokytojams, profesoriams, studentams, mokiniams) būtų buvę naudingiau ir linksmiau.

Taigi, žemėlapis yra patvirtintas Lietuvos Tyrimo Instituto ir Švietimo Tarybos. Todėl tokį žemėlapį juo labiau išsimoka apsvarstyti ir ištyrinėti kaip kolektyvinį specialistų profesionalų autoritetų gaminį, dovaną lietuvių tautai ir lietuviškajai mokyklai Lietuvos Laisvės Kovos Metais — 1968 m., arba Lietuvos valstybės respublikos 50 metų jubilėjuje.

APRAŠYTA?. ..

J. Andriaus 1968 metų žemėlapis per du puslapius yra išspausdintas “Lietuvių Dienų” 5 nr. 1968 m. gegužės mėnesį. Tas žemėlapis, kaip ten priedu autorius rašo, esąs buvęs pataisytas. Iš tokio pataisyto, nors ir kur kas nepabaigto taisyti, ir bus atsiradęs paskutinysis žemėlapio egzempliorius, kurį ir randame Z. Ašoklio “Geografijos vadovėlyje”. Prieš aną pirmąjį žemėlapinį egzempliorių irgi būta to pačio autoriaus panašaus žemėlapio projekto, kaip autorius šalia “Lietuvių Dienose” išspausdinto žemėlapio praneša atskiru tekstu. Ten pat yra autoriaus apyilgės “Pastabos prie geografinės Lietuvos žemėlapio”, nors pats tas žemėlapis turi visai kitokį pavadinimą: “Lietuvos etnografinės sienos, nustatytos Lietuvos Tyrimo Instituto”. Bet įvardo “geografinė Lietuva” nėra ir tokio net nė nereikia. Kraštovardis tautovardis Lietuva savaime skelbia savo lietuviškąjį etnografiškumą ir geografiškumą.

Iš ten autoriaus pastabų įdomiausia ir natūraliausia ši svarbi ir drąsiai atvirai paskelbtoji naujiena mums skaitytojams: “reikia manyti, kad išsamus tų sienų aprašymas bus padarytas paties to Lietuvos Tyrimo Instituto narių ir patiektas plačiajai visuomenei susipažinti ir padiskutuoti jų tikslingumą, kas būtų labai pravartu prieš pradedant ruošti naują Lietuvos žemėlapį, specialiai skirtą lituanistikos mokykloms”.

Taigi, rašoma, kad tas žemėlapis Lietuvos Tyrimo Instituto jau aprobuotas. Betgi to instituto jokio žemėlapinio ar sienų aiškinimo bei argumentavimo spaudoje ir lig šiol dar nebūta ir, galimas daiktas, nė nebebus. Antra, iš J. Andriaus pastabų galima suprasti, kad jis autorius esąs paruošęs net du žemėlapius, ir šičia nagrinėjamas “Lietuvos geografijos vadovėlyje” išspausdintasis žemėlapis, matyt, ir bus tas “specialiai skirtas lituanistikos mokykloms” žemėlapis, o anas žemėlapis, kur yra “Lietuvių Dienose” išspausdintas, yra dukart didesnis, išeitų, ne mokyklai skirtas, kaip šitaip ir autorius pasisako. Bet tiedu žemėlapiai pagrindais visiškai nesiskiria, tik mokyklinis dėl savo mažumo perdaug neaiškus, o įvairios klaidos juose irgi panašios, tik “Lietuvos geografijos vadovėlyje” išspausdintame žemėlapyje jų kiek mažiau; žr. “Taisiniai” skyrių.

Kad J. Andriaus žemėlapis yra jau visai gatavas visuomenei ir mokyklos žmonėms bei mokymo reikalams, tai patvirtina ir Z. Ašoklio “Lietuvos geografijos vadovėlio” 71 psl. (Toliau ten yra ir pats J. Andriaus 1968 metų žemėlapis): “Etnografinė Lietuva yra visos lietuvių tautos žemės su visais tų žemių gyventojais (Valio! Teisingiausia mintis! Bet ar ir tas žemėlapis nurodo šitokią reikalingą tiesą — Lietuvos etnografines ribas? — P. B.). Lietuvos Tyrimo Institutas, vadovaujamas mokslininkų geografų, etnografų ir istorikų (Ar tik šie “vadovauja” tam institutui? — P. B.) po ilgų turinėjimu nustatė ir aprašė etnografinės Lietuvos sienas”. — Kada aprašė? Kur aprašė? Kaip ir kiek aprašė? Turėtų būti ir visiems naudingas toks ilgų tyrinėjimų institutinis darbas, jei ir lig šiol jis nebūtų lyg slepiamas, ar kaip. Ar tik neglūdima čia kokio nesusipratimėlio?

IŠ PERIFERIJŲ

Žemėlapyje lietuvių tautos ploto pakraščiuose surandama daug įvairumo, vienų žmonių žinomo ir pažįstamo, antrų primiršto, o trečių dar nežinoto ir nepažįstamo. Ir todėl pats

ETNOGRAFINĖ LIETUVA - ETHNOGRAPHIC LITHUANIA

žemėlapis net ir šiuo atžvilgiu reikalingas yra jo kūrėjų bei aprobuotojų suteiktinių istorinių bei etnografinių komentarų, net smulkaus bei įtikinančio aiškinimo, be kurių žemėlapis, kaip dabar jis stovi, tik veik nebylys politinėms įstaigoms, mokyklai, visuomenei, žurnalistams ir, neduok, Dieve, jei staiga užgriūtų kokie pasaulio taikos kongresai ar konferencijos, kur reiktų savo Lietuvos mūsų atstovams ir ekspertams ginti visaip argumentuotai. Prakišimų jau būta.

Net ne visa Lithuania Propria yra įtraukta, nors ji, iš visko matoma, skirta yra to žemėlapio pagrindui kaip “nuolatinioji, arba tikroji, Lietuva”, kuri jau daugiau nebegali būti kitokia, t. y. svetimųjų (ar, kaip čia, ir saviškių) vėjų čaižoma karpoma, o kaikuriems mūsiškiams tam tokiam karpymui negalvotai pritariant, nors niekas tuo karpymo reikalu jų neįgaliojo ir net neturėjo bei neturės teisės įgalioti; gal ir čia leistina prasitarti, kad dar prieš 1569 metų Liublino uniją politinių slaviškųjų vėjų apgautinai tikroji Lietuva buvo priversta sumažti ligi “sutrauktinės Lietuvos”. Gaila ir net baugu, kad ir šiais laikais net ir iš lietuvių kiemo vis dar tebeatsiranda liublininkų. Pati Lithuania Propria dar turėtų būti visaip ir pilniausiai bei nebebendrafraziškai išaiškinta jau pačių lietuvių, ko ligi šiol dar niekur nėra šitaip padaryta ir aprašyta.

Pernai, 1969 metuose, buvo “apvaikščiojama” 400 metų sukaktis nuo šlėktinės Liublino unijos, ir šio to tada buvo ir mūsiškių rašyta. O šiemet kad kas dabar specialistiškai išaiškintų jau kaip reikiant (ne vien iš svetimųjų “us-torijų”) su ta unija ir prieš ją unijokėmis šiaip ar taip susijusius tuo tarpu tik du lietuvių tautai tebegyvus ir tebereikalingus klausimus: Lithuanią Proprią ir prieš šią lenkų pakištą, o mūsų kaikurių istorikų skelbiamą “Palenkę”. Tai viena bendra tema, nors ir sudėtinė. Protai, baltiškai lietuviškai demaskuokite “Palenkę” ne kaip kitaip, kaip tik taip, kaip skelbia istorijos šaltiniai ir baltų etnika nuo amžių ir ligi šiol. Tai bent iš dalies būtų tikusiai prisiminta ir apibūdinta Liublino unija kaip vis dar nesibaigianti šmėkla.

Bet žemėlapyje yra įtrauktas mažesnis už Lithuanią Proprią plotas — 1920. VII. 20 metų maskvinės sutarties Lietuvos ir Sov. Rusijos valstybių žiemrytinės, rytinės, pietrytinės ir iš dalies pietinės sienos, į jas žvelgiant iš Lietuvos etninio branduolio pusės. Ir tai visaip svarbu pačiai Lietuvai. Taip pat įtrauktas yra ir už minėtąsias sienas dar mažesnis Sov. Rusijos okupacijoje sudarytosios “Lietuvos TSR” plotas, kurio žiemrytinės, rytinės, pietrytinės ir pietinės sienos niekaip nepateisintinos kaip net peraiškiai maskviškai dekretiškai (Sov. Rusija yra pati baisioji kolonijinė imperija, ir dar niekados joje nežymėjo ir nežymi demokratinių pradų nei piliečiui, nei pačiai arcavojančiai rusu tautai [Jų rašytojo ukrainiečio N. V. Gogolio tam išsireiškimas, pajuokiant nežinia į kur dumiančią ir kame subyrėsiančią “russkają trojką”], nei juo labiau ten pavergtoms tautų tautoms) primestinės lietuvių tautai ir per akis išjuokiančios lietuvių tautos etninį plotą tikrą. Invazinės kariuomenės, okupacijos ir aneksijos negali būti skirtos etninėms riboms nustatinėti. Tai ar toks “sieninis slaviškas fenomenas — stačiai monstrum” gali skelbti tikrą Lietuvos ploto etnografinių ribų tiesą baltų (ne slavų ir ne germanų) teritorijoje? Ir kas protingas bei bent kiek nusimanąs tuo tikės? Ir todėl J. Andriaus 1968 metų žemėlapis (Įsižiūrėkime!) anas “Lietuvos TSR” nesenas, 1940 metų, sienas teisingai toli palieka nuo savo nurodytųjų etnografinių ribų - sienų: nuo šių toli į vakarus ar į šiaurę.

Ir jau tikrai gerai, kad žemėlapyje Lietuvai jau yra priskirta bent šis tas, ko dar reikia, tik nevisur:

1)    Žiemryčiuose kelių kilometrų Dauguvos vidurupio vaga (Senajame priešmindauginiame Lietuvos valstybės laikotarpyje ten Dauguva buvo labai plačiai lietuvių prieita; ir vėliau —-juo labiau) ir tai istoriška bei kiek galint etniška. Ligi šiol naujųjų laikų net ir mūsų žemėlapiai neapdairūs to padaryti privengdavo (apie tai jau esu rašęs), nors teisingų išimčių ir esama, — žr. “Laiminga pagava”, — Karys, 6, 7, 8 ir 9 nr. 1969 m. Ten Dauguvos vagos ilgesnio tarpo apgynimas turėtų būti išrodytas ir šio žemėlapio komentaruose, jei kada nors tokie būtų paruošti ir išspausdinti. O ką kaip dėl to byloja ar nebyloja 1921 metų vasaros Lietuvos ir Latvijos valstybių sienos sureguliavimas (Lietuvai tada net perdaug sunkiais laikais), — tai turėtų būti Sienų Komisijos protokole, kuris prašytinas viešai paskelbti, žinoma, jei jis ar jo nuorašas kieno būtų turimas laisvajame pasaulyje.

2)    Rytuose: a) Dauguvinės Dysnos (baltų upėv.) žemupio baseinas su Dysnos aps. miestu, o ten apylinkės vietomis labai miškingos, betgi apstotos mūsų vietovardžių. Pastebėtina, kad mūsų tyrinėtojai lengvai aplenkia baltų teritorijoje miškų masyvus ir augštumas, rašydami ar lietuvių tautos ploto, ar etninių ribų reikalais, neatsižvelgdami į tai, kad miškai supami mūsų vietovardžių, dažnai jų esant ir pačiuose miškuose, o augštumos kaip tik nusėtos tų mūsiškų vietovardžių. Toms dviem temoms reiktų atskirų platesnių tyrinėjimų ir aprašų. Svetimieji kaip tik sau gaudo baltų miškus, augš-tumas ir net balas savinasi. Taip taip! Todėl ir dauguvinės Dysnos žemupio bei vidurupio miškingasis tarpas dar neperseniai lietuvių veikėjams tyrinėtojams buvo tartum nieko Lietuvai nereiškiąs kaip “nenaudingas”; b) Dn. Berezinos (baltų upėvardis nuo žodžio beržas) bent pats augštupėlis irgi su lietuviškais vietovardžiais (žr. “Dakšiai - Daukšiai”, — Karys 9 ir 10 nr. 1968 m.), nors, tiesą pasakius, ir visas 587 km ilgio Berezinos baseinas ne kitoks; c) Servečės (baltų upėv.; Neries pačio augštupio dešinio -šiaurinio įtako; čia toliau dar bus viena, nemuninė, Servečės upė; šioje vandenvardžių kategorijoje yra ir visi šaknų Sirv - Širv - bei įvairių Šir-v-int-ų vietovardžiai) baseinas; d) Toliau Lithuania’os Propria’os rytinė riba eina ligi Nemuno augštupio, bet tik kažkodėl su visokiais neetniniais ribos iškraipymais, ko etnografija nemėgsta ir nepripažįsta, ir e) Nuo Nemuno augštupio ligi jau nemuninės Servečės upės, toliau visą likusį Nemuno patį augštupį bei šakotąsias jo versmes su Varlakių balomis paliekant Sov. Rusijai, arba Gudijos TSR.

2)    Pietuose šis žemėlapis jau tiksliau bent Naugarduko apylinkę (labai šykščiai) priskiria Lietuvos valstybei respublikai, betgi be taryčios nepažįstamų Nesvydžiaus (baltų vtv.), Slanymo (baltų vtv.) . . ., net be lietuvių Zietelos valsčiaus pietų, be Želvos (baltų upėv.), Valkavisko (baltų vtv.; nepriskiria Lietuvai, gal kad ten buvo trumpalaikė vad. Černaja Rus’ “Juodoji Rusė”, o Rusė yra šiaurinių germanų švedų varingiškas - variagiškas pavadinimas, visiems gerai žinant, kad ten jokių švedų varingų ir varinginių - vanaginių slavų nebūta gyventa), be pusės nemuninės Svisločiaus (baltų upėv.) 115 km ilgio upės, be buginės Naros augštupio ir vidurupio, Balstogės, Sokolkos - Sokoldos, bebrinių Laukų balų, kur vis lietuvių ir sūduvių - jotvingų žemė.

3)    O kur žemėlapyje stovi niekuo nepateisinamas staigus raidės Z pavidalo zigzagas (du keturkampiai) tarp narinės Bebros įtako Luko žemupio ir Mėrūniškių bažnytkaimio (vakariau Pilypavo miestelio), tai čia yra lietuvių Dainuvos dalis, 1422 metų valstybinės administracinės (etnografijos nepripažįstamos) sienos abiem pusėmis ir lietuvių sodybos, Prūsų ežeryno visos trys juostos su Kęstučio Brasta, plačiosios Skomanto valdos ir kt. O Prūsų ežerynas (tie L E-oje neapgalvotai vadinami “Mozūrų ežerai” su mūsiškiaisiais ežerėvardžiais) irgi įeina į Dainuvą ir yra prisėtas lietuviškų vietovardžių 100 x 80 km plotu.

4) Ir nuo to “Z” zigzaginio tarpo toliau į vakarus žemėlapyje nurodoma siena nėra suprantama be išsamių paaiškinimų. 1466 metų Il-osios Torno taikos sutarties siena kaip tokia eina nuo Paserijos - Serijos žiočių į pietryčius Prūsų ežeryno vidurinės — pietinės juostų tarpo linkan (Ten yra Kęstučio Brasta, o ryčiau prasideda Skomanto valdos.), bet, dar toli nesiekdama Prūsų ežeryno, staiga pasisuka į pietvakarius prieglinės Alnos, aismarinės Paserijos-Serijos, vyslinės Dravantos ir buginės Vikros -Nydos - Žaldavos (iš viso 4 upių) versmių linkan prūsų Sasnos srities (Joje buvo 1410.VII.15 metų Žalgirio - Tannenbergo mūšis, karo vado Vytauto D. vadovautas ir laimėtas) žiemryčiuose. Su šia tornine siena baigiasi Lenkijos politinė įtaka, ir tos įtakos nebėra ko jieškoti nuo šios sienos į šiaurę M. Lietuvos - Karaliaučiaus srities pusėn, kaip nuo tos pačios sienos ir į rytus Prūsų ežeryno didžiuliame masyve. Taigi, Lenkija niekados nevaldė nei M. Lietuvos -Karaliaučiaus srities su kaimyninėmis apylinkėmis, nei Prūsų ežeryno erdvės, nors, tiesa, tą ežeryno erdvę ordininiai vokiečių kurfiurstai ir mėgdavo kolonizuoti atsigabentiniais vakarinių slavų mozūrais — mazovšanais, kad šitaip “divido et impera” ordininei vokietybei — Deutschtum’ui būtų lengviau patogiau kovoti su aborigenais - autochtonais baltais, taigi su išvien ėjusiais prūsais, sūduviais - jotvingais ir lietuviais.

Ir kitkart Lenkijos mėgintas prasilaužti Viznos koridoriokas narinės Bebros upės abiem pusėmis istorijoje tebuvo įsibrukėlis Raigardo -Rogardo ir Balstogės link. Pati Vizna 2 yra baltiškojo pavadinimo ir buvo baltų pilis, kaip ir ten Raigardo - Rogardo, Balstogės ir kt. Tas koridoriokas yra Prūsų ežeryno pietinės juostos pietrytinis tęsinys Dainuvoje su sūduvių ir lietuvių vietovardžiais, ir čia jokios “Palenkės” nejieškotina.

Šio žemėlapio kūrėjams aprobuotojams kaip laukiamiems komentatoriams lietuvių mokslo ir visuomenės naudai bus dar daug įvairaus darbo, kol kaip reikiant jie nušvies visas itin įdomias baltiškąsias periferijas nuo šio žemėlapio nurodytųjų etninių sienų į visas keturias pasaulio puses baltų teritorijoje, kurioje betkokie slavai ir germanai tėra tik ateiviai, pasimaišėliai ir nekviestiniai.

TAUTŲ RIKIUOTĖ

J. Andriaus 1968 metų žemėlapyje (Z. Ašoklio vadovėlyje) sričiai, pavadintai rytiečiai baltai Lietuviai, kaimynais įrašyti yra irgi nekraštovardžiai tautovardžiai, o tik tautos, nors pačio žemėlapio abi antraštės ir ne taip skelbia. Tiek to, ir todėl aš čia kalbėsiu apie tas ten išminėtąsias tautas bei jų plotus, betgi nenuslysdamas nuo žemėlapio “pageidavimo”, tam turėdamas omenėje kiek galint ankstesnius laikus, nes, mat, ten nėra nutylėti (kaip, iš tiesų, ir reikia) vakariečiai baltai prūsai ir ypač jotvingai. Į rytiečius baltus iš senovės brukosi rytiniai slavai, tuos baltus ilgainiui “gudindami”, o į vakariečius baltus — vakariniai slavai, tuos baltus pamažu “mozūrindami”. Baltų teritorijoje žemėlapiškai parodyti baltų kaimynai migrantai slavai: lenkai ir gudai, pastaruosius naujavardiškai vadinant rus. bielorussy “baltieji rusai”, kurie niekados nebuvo rusai. Tiksliau, suprantamiau ir vaizdingiau būtų buvę, kad anose žemėlapio vietose būtų buvę įrašyti: vakariniai slavai lenkų mozūrai ir rytiniai slavai suslavėję gudai. Būtų buvęs išlaikytas istoriškumas ir detalesnis etninis - etnografinis vaizdas.

1)    Šiaurėje rytiečiai baltai Latviai nuo Baltijos jūros į rytus ligi Latvijos valstybės rytinės sienos su carų ir sovietų Rusija, pastebint, kad latgalių - latvių tėvynės Latgalos rytinė etninė riba nesibaigia sulig Latvijos valstybės rytine siena, ir žr. “Laiminga pagava”, — Karys 6, 7, 8, ir 9 nr. 1969 m., o šis rašinys savo turiniu tinka čia ir kitiems tekstiniams numeriams. Latvijos valstybėje gyvenamųjų lietuvių tarpų nėra parodyta.

2)    Rytuose rytiniai slavai, ne rusai, Gudai nuo Pripetės vidurupio į šiaurę parodyti tik ligi Dauguvos vidurupio kairio - pietinio - lietuvinio kranto, nors jie nueina ir į ten Daugvos dešinę - šiaurinę - polockinę pusę vad. Polocko žemėje, kurią valdė Lietuvos valstybė. Kur yra rodomas gudų plotas, tai ten gyveno ir vietomis tebegyvena lietuviai: lietuviškųjų oazių ten esama ir šiais laikais. Ten plačiausia tebėra išlikęs gyventojų baltiškasis tipas ir t.t. Pačių gudų centras yra Dniepro 1500 km ilgio augštupys abiem upės pusėmis, nuo kurio velikorosų - rusų Maskva stumia gudus vis į vakzrus — jau ir į tirščiausiai lietuvių gyvenamą žemę.

3)    Pietuose vakariniai slavai Lenkai Vyslos vidurupio dešinėje — žiemrytinėje pusėje parodyti per buginės Vikros - Nydos - Žaldavos, V. Bugo ir buginės Naros žemupius, o ten kaip tik vakariečiai baltai, ir žr. “4”. Visų Slavėnų - slavų tėvynė yra tarp Pripetės 710 km ilgio upės ir Karpatų 1450 km ilgio kalnyno, o į rytus ji buvusi ligi Dniepro vidurupio, taigi žemiau - piečiau Pripetės bei Desnos žiočių ir Ukrainos sostinės Kievo.

4)    Vakariečiai baltai Prūsai turi būti nuo Vyslos 200 km ilgio žemupio į rytus ir su Kul-mo, Lubavos bei Sasnos (Šioje buvo 1410 metų Žalgirio - Tannenbergo mūšis) sritimis, su Vyslos vidurupio dėžiniais - šiauriniais įtakais Dravanta bei Skirva, lenk. Skrwa iš baltų *Skir-v-ā, su V. Bugo pačiu žemupiu, su jo dėžiniais įtakais Vikra - Nyda - Žaldava ir Nara, naujau slav. Narev, ir su šios žemupio bei vidurupio dėžiniais - vakariniais įtakais.

5)    Vakariečiai baltai Jotvingai (sūduviai -jotvingai) nuo Prūsų kiaurai į rytus eina, nueidami net ir į Gudus, — nuo V. Bugo žemupio bei vidurupio ir Pripetės linijos į šiaurę. Čia kartu ir lietuvių tautos ploto pietūs. Tiek, kiek šiame žemėlapyje Jotvingai parodyti vad. Černaja Rus’ “Juodosios Rusės” dalyje, tai nėra tikslu. O Černaja Rus’ baltų visų laikų etnikoje nereikšminga, kaip ne tos, t. y. ne etnografinės, bet politinės, kategorijos, kaip kad plg. ir po II pas. karo Mažojoje Lietuvoje — Karaliaučiaus srityje 1945 potsdaminiais metais politiškai okupaciškai atsiradusi vad. Kaliningradskaja oblast’ — velikorusų - rusų sovietinė kolonija, ar baltiškojoje Prusoje tuo pačiu metu įsigalėjusi slaviškoji Lenkija. “Lietuvių Dienų” 5 nr. 1968 m. žemėlapyje Jotvingai yra tobuliau parodyti: platesnio, nors ir nepilno savo ploto. Kas įsikišo ir tarp tų dviejų žemėlapinių projektų reikalą sugadino, — sunku tikėtis, kad prisipažintų.

Matot, kaip būtinai reikia žemėlapiui komentarų, parašytų ir paskelbtų, turbūt, žemėlapio aprobuotojo Lietuvos Tyrimo Instituto, ypač jei tas žemėlapis jau yra sulaukęs oficialiosios eigos ir net įleistas į lietuvių mokyklas AJV LB Švietimo Tarybos. Prieš daug metų parūpintas žemėlapis (žr. A. Šapokos Lietuvos istorijos 22 p. ir kartojamas net užsispyrusiai kitose istorijose ar šiaip leidiniuose) ir pagal jį daryti kiti žemėlapiai aisčių - baltų pietuose, pietryčiuose ir rytuose rodo netiksliai: brūkšniuotai, t.y., į ten tartum jau arba slavų žemė, arba kokia terra ignota.

ETIKĄ GRIAUNA

Lietuvių tautos ploto, arba Lietuvos etnografinių ribų žemės, etniką smarkiai užgauna ir net laisvajame pasaulyje paspausdinėjamas “Lietuvos TSR” žemėlapis kaip maskvinės velikorosinės sovietinės cenzūros vaisius. Ir vis dar negirdėti, kad šitokio žemėlapio rimtu su-kritikavimu jau rūpintųsi kuri atsakanti lietuvių tautos įstaiga. Nesmagu čia rašyti, kad tokį maskvinio okupacinio sukirpimo žemėlapį galima rasti perspausdintą pvz.: 1) Lietuvių Enciklopedijos XXII t. 500 p. “Piliakalnių papliti-mas Lietuvoje”, o iš tikrųjų tik “Lietuvos TSR” ribose (žr. plg. Lietuvos TSR istorija. I t. Vilnius. 1957 m. 39 p.), tų mūsų piliakalnių ten žemėlapyje, žinoma, neparodant nei visoje Mažojoje Lietuvoje, nei Latvijos pietuose (Latvijos valstybėje buv. Kurše, Žiemgaloje, Seloje ir tebesančioje Latgaloje), nei plačiausia nuo “Lietuvos TSR” į žiemryčius, rytus, pietryčius, pietus ir pietvakarius; 2) Br. Kviklio “Mūsų Lietuva” leidinyje nevienoje vietoje; 3) Z. Ašoklio “Lietuvos geografijos vadovėlio” 9, 10, 22, 27 ir 34 p.; 4) ir kitur.

Svarbiausia ir nuostabiausia, kad prie šitokių perspausdintų “Lietuvos TSR” žemėlapių autoriai nėra prijungę savo būtinųjų komentarų, kaip kas turėtų būti iš tikrųjų, ir vietomis nėra pažymėję, iš kurių “Lietuvos TSR” leidinių juos yra persispausdinę. Tuo būdu mokslas, lietuvių mokykla, skaitytojai, politiniai ir diplomatiniai forumai yra net dvigubai klaidinami. Kas okupaciška, tai ir okupaciška, ir pavergtoji lietuvių tauta nekalta. Bet kalti yra tie, kurie neišaiškindami ir nepasiaiškindam laisvajame pasaulyje vartoja (o Švietimo Taryba ir t. t. net ir aprobuoja) “Lietuvos TSR” žemėlapius net nemirksėdami. Kas įgaliojo lietuvių tautos ploto etniką griauti?

PRISIMINKIME

Ir kelis kitų autorių Lietuvos žemėlapius, atsiradusius po II pas. karo jau laisvajame pasaulyje, kada ėmę prasidėjo Lietuvos etnografinių ribų ir 1918.II.16 metais atsikūrusios Lietuvos valstybės respublikos sienų rūpesčiai.

I. Map of the Boundaries of Lithuania. Designed by Arch. Sk. Šlapelis. Appendix to the book The problem oį Lithuanian Boundaries — Knygos Lietuvos sienų klausimu priedas. — Žemėlapis spausdintas P atria leidyklos Vokietijoje po II pas. karo. Rodoma Lietuvos valstybė respublika su 1920.VII.12 metų sienomis ir žemėlapis turi nužymėjęs net 13 įvairių sieninių linijų. Plus dar dvi etninės linijos yra nužymėtos, sakysiu, M. Lietuvoje: nuo Aismarių šiaurinės pusės į pietryčius ligi Suvalkų trikampio Pilypavo miestelio Garbaso ežero apylinkėje. Bet žemėlapio antraštės aiškinimuose jų nėra aiškinta. Žemėlapis vaizdus, betgi su Lietuvos baro vietovardžiais vietomis neatsargus dėl jų tikro parašymo. O už 1920.VII.12 metų sienos gi irgi baltų žemėje, išskyrus Prūsą ir M. Lietuvą, gaila, vietovardžiai rašomi slaviškomis ar germaniškomis lytimis, tartum norint ne etnografijai, bet politikai svetimiesiems įtikti. Bet ir Prūsos bei M. Lietuvos vietovardžiuose pasitaiko nevienodumo. O ką kaip rašo žemėlapio šone minėtasis priedas ir koks jo likimas po keliasdešimt metų, — nežinau, nes nepasisekė ir klausinėjantis susiklausinėti ir bent. kiek aiškesnių atsakymų gauti. Šituo atveju ir kitiems skaitytojams pravartu susidomėti, kas čia per fata forgana. Labai galimas dalykas, kad jau AJ Valstybėse gyviau ėmus tyrinėtinai aprašinėti periodikoje Lietuvos etnografinio ploto ribas praplečiamai, anas žemėlapinis priedas galėjo atsilikti savo žiniomis. Tai šitaip ir bus tilta nutilta.

II. Lietuvos žemėlapis,sudarė Juozas Andrius, išl. J. Kapočius. 1956 m., perspausdinti draudžiama; tai būta AJV Bostone. — Žemėlapyje yra: a) Lithuania’os Propria’os 1566 metų ribos, bet ji nevisa įtraukta į Lietuvos valstybės respublikos plotą; b) 1920.VII.12 metų Lietuvos ir Sov. Rusijos valstybių sutarties siena Lietuvos pietuose, pietryčiuose, rytuose ir žiemryčiuose; šita tarptautinė sutartis pasilieka viena iš svarbiųjų net ir čia minėtųjų pusių sienų atžvilgiu, nors ir už tų sienų dar nueinama Lietuvos etnografinių plotų; c) “Sov. Rusijos 1940 metais nustatyta Lietuvos - Gudijos siena”, nepaisant 1920.VII. 12 metais nustatytosios “b” sienos; toks tos sienos pavadinimas nėra tikslus lietuvių tautos ploto etnikos reikalams, pati ta siena iškraipyta, išramtyta ir išspeniuota taip maskviškai tarsi gudų patogumams, kad etnografija šitokios komedijos nepripažįsta (plg. 1920.VII.12 metų visdėlto kiek galint teisingas etnografines valstybines sienas tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos) ir, trečia, toks pavadinimas rodo, kad “Lietuvos TSR” tėra tik rusiškasis cariškai sovietinis objektas: Sov. Rusijos perdėm kolonizacinės imperijos baltų gyvenama kolonija, kaip kad ir pvz. Latvija, Estija, Karela - Karelija (ši rusų sovietų jau galutinai genociduota), Ukraina, Gudija ir net Mažoji Lietuva - Karaliaučiaus sritis ir t.t.) d) Potsdamo linija iš 1945 metų, skirta konglomeratinei Lenkijos valstybei ir vėl Sov. Rusijos dar vienai kolonijai vad. Kaliningradskaja oblast’ sudaryti M. Lietuvoje - Karaliaučiaus srityje; e) “Buv. Lenkijos - Vokietijos ir Lenkijos - Sov. Rusijos sienos (iki 1939 metų)”.

Tas J. Andriaus 1956 metų Lietuvos žemėlapis savo nurodomomis 1920.VII.12 metų sienomis vos prieina Dauguvos vagą, bet ir tai neaiškiai, ir etnikoje šitaip “preciziškai” nesama, pietuose net nėra Lithuania’os Propria’os dalies, o to žemėlapio Vardyne (priedas atskira knygutė) net nėra svarbios 1920.V1I.12 metų sienos išnagrinėtos smulkiai ir istoriškai bei etniškai, o sutartį žr. “Lietuvos įstatymai”. Kaunas, 1922 m. 880-909 p.

(Bus daugiau)

 (Dar vieno žemėlapio sutiktuvės)

PETRAS BŪTĖNAS

(Pabaiga)

Žemėlapyje yra du, nors savo keliu ir svarbūs, betgi čia visiškai pašaliniai žemėlapiokai, negailestingai užkloją didelį ir lietuviams visaip svarbų Prūsos, Sūduvos - Jotvos ir lietuviškosios Dainavos plotą. Šitoks vyriškai neapgalvotas padarymas tik liudija, kad žemėlapio kūrėjai, atsiprašau, nei istoriškai, nei etnografiškai to užklotojo ploto nepažįsta, o Lenkija iš džiaugsmo gali sau delnus trinti. Tie abu žemėlapiokai užklojėjai dar ir daugiau yra žalos padarę. Kur šitame rašinyje kaikuriuose išminėtuose žemėlapiniuose projektuose ir, pagaliau, J. Andriaus 1968 metų žemėlapyje radęs rašiau apie raidės Z pavidalo staigų sienos užkirtimą ir sienos tarpą toliau į vakarus Aismarių link, — tai ir yra “povandeninis akmuo”: žemėlapių projektų autoriai, nebeturėdami istorinės ir ypač etnografinės medžiagos, ir bus pradėję kartografiškai verstis nuostabiais sienos užkirtimais, panašiais į raidę Z.

Tuomet į Bostoną buvo atvykęs a. a. prof. Stp. Kolupaila ir to J. Andriaus 1956 metų žemėlapio reikalu. Dėkui, ir pas mane jis apsilankė pasišnekėti pasitarti. Panoro, kad kartu su juo nueičiau apžiūrėti šio žemėlapio gatavo projekto, kurio dar nebuvau matęs. Nuėjom. Kadangi buvau tik pašalinis stebėtojas, tai prie kitų nelinkau nieko prasitarti apie tą matomą žemėlapį. Kai atsisveikinę išėjom, tai tada profesoriui ir užsiminiau, kad anų dviejų visiškai pašalinių žemėlapiokų pagrindiniame žemėlapyje ypač toje vietoje nereikia, nes jiedu užstoja žymią baltams ir lietuviams reikalingą dalį žemėlapyje. Jis žmogus man pritarė, bet ir pasakė, kad, esą, tepasilieką taip, kaip išprojektuota, nes esama galvų, norinčių ir verčiančių tuodu pašalinius žemėlapiokus toje vietoje būtinai palikti. Šitaip ir atsirado pagrindinis žemėlapis iš dalies nelyginant “orbis romanus (parafrazuojant: lithuanus) pictus”.

III. Juozas Audėnas, Twenty year’s struggle for freedom of Lithuania. New York, N. Y. 1963 m. 149 p., Vliko sudėtinis leidinys. Ten yra įjungtas Lietuvos žemėlapis, valstybinėmis sienomis panašus į čia “I ir II” žemėlapius. Jis vaizdus ir aiškus skaitytojui stebėti. Čia reikia priminti ir paaiškinti vieną Lietuvai svarbią gairę.

Iš šio žemėlapio patiriame, kad jau net ir visa M. Lietuvos rytinio pakraščio gražioji 250 kv km ploto Romintos giria okupantės Sov. Rusijos yra perleista Lenkijai, ją atplėšus nuo lietuvių tautos ploto etninio kamieno, net to kamieno viduryje. To atplėšimo priežasties niekur neaptikau rašant, kai tebeveikia vad. “kultūrinio vienašališkojo bendradarbiavimo geležinė uždanga” iš Maskvos malonės ir dėl jos kinkų drebėjimo. Apskritai, potsdaminė linija vietomis ir paskiau būdavo įlankstoma į pietus Lenkijos sovietinei mocarstvai, nors ta linija eina per visą M. Lietuvą, taigi per baltų prūsų ir lietuvių šalį, slavų niekados negyventąją normaliai. O anksčiau per Romintos girios kaip tik vidurį ėjo ta 1945 metų Paserijos -Serijos žiočių - Vižainio potsdaminė linija: tos girios šiaurinė dalis administraciškai priklausė M. Lietuvai — Karaliaučiaus sričiai, kur XVIII amžiuje rašė ir plačiai teigiamai bei sėkmingai darbavosi mūsų didysis poetas kun. Kristijonas Donelaitis, ten Tolminkiemio klebonas.

Romintos giria stovi 1422 metų Melno ežero taikos sutarties sienos vakariniame šone ir savo rytine puse yra įlinkusi į sen. Lietuvos valstybės ir 1918.II.16 metais atsikūrusios Lietuvos valstybės respublikos lietuviškąją Sūduvą bei lietuviškosios buv. Suvalkų gubernijos plotą. O 1422 metų siena buvo ne iš karto nustatyta, taisinėta, ir lig šiol yra palikusi gana iškreivota; ta valstybinė administracinė siena neatstodavo, neatstoja ir neliudija kokių skirtingų etninių - etnografinių ribų: per jos abi puses, dar ir donelaitiškai kalbant, tebėra ta pati Lietuva “M. ir D. Lietuva”.

Bet nuostabiausia, kad ta siena dar niekur nėra su visomis išgalėmis tyrinėtojų lietuvių ištyrinėta ir aprašyta net ir istorijos, etnografijos, etnologijos, geografijos, statybos, žemėvaizdžio bei gamtovaizdžio ir kt. atžvilgiais, kaip kad ir ankstyvesnė bei rytesnė 1398 metų Salyno sutarties irgi politinė administracinė siena. 1919.IV.28, įsigaliojusios 1920.1.10, metų Versalio sutarties ir 1945.VII.17 - VIII.2 metų Potsdamo sutarties darymuose šios 1422 metų sienos ruožas, matyt, reikiamai nušviestas nė nebuvo: nutylėtas Lietuvos valstybės respublikos nenaudai. Kai šiais laikais kas iš mūsų specialistų autoritetų rašo apie M. Lietuvą - Karaliaučiaus sritį, tai vis dar tą 1422 metų politinę sieną laiko kaip tarsi kokį nesugriaunamą mūrą, buvusį tarp dviejų valstybių, tartum ta politinė administracinė siena čia būtų galėjusi mūsų baltiškąją etniką griežtai pakeisti. Užtat ėmęs nukenčia ir visos M. Lietuvos lietuviškumo tyrinėjimas, — nukenčia, nes nebeišmanoma, kaip tyrinėti.

Aplink Romintos girią yra kun. Kr. Donelaičio Tolminkiemio bžk. (Tol-m-in+kiem-is 1, arba Tol-m-in-išk-iai 1, arba Tol-m-in-ai 3 b, yra gryniausias lietuviškas vietovardis), Vištyčio ežeras ir dabartinėje Lenkijos jadvyginėje - sovietinėje okupacijoje: Alėckos aps. mst., Galdapės ežeras, upė, aps. mst. ir Galdapės augštuma, Garbasas 1 (Garb-as-as su lietuvių tautos plote labai dažna priesaga -as-, šalia ir prieš, -es- vietovardžiuose) ir netoli ap-slavintai Grabava 2, bžk. (Grab-av-a iš *Garbav-a) plg. dėl baltų šaknies Garb-as-as), Mė-rūniškių ež. ir bžk., Luko (narinės Bebros vidurupio dešinio - šiaurinio įtako) versmės ir augš-tupys (žr. čia “Iš periferijų” skyriaus “3” skirsnį), Pilypavo mstl., Šeškų augštuma, Šiurpilio 1 (iš Šiùrp+pil-is) ežeras, ten XIII amžiaus sūduvių ir lietuvių vadovo Šiurpos piliavietė ir valdos, Žydkiemio bžk. (Žyd+kiem-is, liet. vtv.) ir kt. Iš reljefinio žemėlapio matyti, kad ir čia Lenkija iš lietuvių sau atėmė augštumas, kurių šiauriniame šone ir želia ta M. Lietuvos gražiausia Romintos giria. Turiu pasakyti, kad nuo čia minėtųjų vietovių ir į pietus bei pietvakarius nueina lietuvių vietovardžiai, — taigi, ir ten visur M. Lietuva, arba lietuvių tautos etninio ploto vakarinė - dainuvinė dalis.

Bendrąją ten situaciją žr. J. Andriaus 1968 metų žemėlapyje, šio skyriaus “II” skirsnį, kur rašyta yra apie raidės “Z” pavidalo užkirstą, nenatūraliai iškampuotą mūsų etniką, o palyginamai, bet tik labai atsargiai, kritiškai ir gerai apsvarstant — Aidai. 2 nr. 1965 m. 78-89 p. ir 75 puslapyje lenkų tyrinėtojo A. Kaminskio 1953 metų žemėlapį, turintį daug ypač istorinių bei etnografinių spragų.

Gi šią tokią Romintos girią su jos apylinke esu minėjęs straipsnyje kanadiškėje “Nepriklausomoje Lietuvoje” tuo metu, kada to laikraščio redaktorius J. Kardelis dėl atsikūrusios Lietuvos valstybės respublikos sienų polemizavo su tuometiniu Vliko pirmininku diplomatu V. Sidzikausku.

IV.   Algirdo Budreckio “Etnografinės Lietuvos rytinės ir pietinės sienos” straipsnis, — Karys 7 nr. 1967 m., kur taip pat yra žemėlapinis projektas, rodąs Lietuvos valstybės respublikos sieną nuo Dauguvos Lithuania’os Propria’os rytinio punkto toliau su dauguvinės Dysnos (!) žemupiu ir aps. miestu, nueinančia pietvakariuose tik ligi Raigardo - Rogardo ežero, piliavietės ir miestelio 1422 metų Melno ežero taikos sutarties politinėje administracinėje sienoje, taigi Prusoje net visos Mažosios Lietuvos nebeužgriebdamas. Žemėlapio apačioje išspausdinta: “Etnografinės Lietuvos rytinės ir pietinės sienos pagal dr. A. Budreckį (Iškarpa iš The National Geographic Magazine žemėlapio — atlas plate 38, Sept. 1958)”.

Žemėlapio nurodomos sienos kiek panašios pvz. į J. Andriaus 1968 metų žemėlapio. Žemėlapio pats svoris, kad autoriaus yra išdrįsta į Lietuvos ploto etnines ribas įtraukti jau ir Dysnos žemupio baseiną. Šis žemėlapis bus toną riboms - sienoms nustatyti davęs J. Andriaus 1968 metų žemėlapiui.

V.   Pats redaktorius J. Kardelis “Nepriklausoma Lietuva” 30-31 nr. 1968 m. rugp. 14 d. parašęs išspausdino apie J. Andriaus 1968 metų žemėlapį straipsnį “Labai blogas žemėlapis” kartu su tuo J. Andriaus žemėlapiu ir su jo “Pastabos prie geografinio Lietuvos žemėlapio” ilgu prierašu (iš “Lietuvių Dienos” 5 nr. 1968 m.) ir dar prijungė “Lietuvių ir Prūsų žemės XIII a.” istorinį žemėlapį, imtą iš Lietuvos TSR istorija. I. Vilnius. 1957 m. ir tiesioginai neperreikalingą 1918.II.16 metais atsikūrusios Lietuvos valstybės respublikos sienų ar ir Lietuvos etnografinių ribų žemėlapiams kurti. O “Nepriklausoma Lietuva” 39 nr. 1968 m. spalių 2 d. apie tą J. Andriaus 1968 metų žemėlapį ir J. Kardelio žemėlapinę kritiką atsiliepė istorikas J. Jakštas straipsniu “Dėl etnografinio žemėlapio”. Šių abiejų autorių straipsniai turi apsčiai įdomių įvairiarūšių dalykų, vienas kitam prieštaravimų ir autorinių samprotavimų. Todėl, jei čia rašant, tai būtų ilga kalba, bent kol išrūšiuotum bendrojo pobūdžio dalykus ir, svarbiausia, kas priklauso istorijai, kas etnografijai ir kaip Lietuvos etnografiniam žemėlapiui derinti istorinius bei etninius atvejus, net archeologinius, nors apie pastaruosius nieko ten nėra konkrečiau pasakyta. Visdėlto J. Jukšto straipsnis tą visą žemėlapinę bylą įstatė į aiškias ir būtinas istorijos bei etnografijos paskirčių vėžes. Bet J. Andriaus žemėlapio neapgynė nė J. Jakštas, o J. Kardelis tą žemėlapį smerkė daugiausia ne tomis priemonėmis. Šių abiejų straipsnių skirtumas:. J. Kardelis tik sakė, norėdamas vietomis kiek galint platesnių etnografinių, taigi ir valstybinių ribų -sienų, o J. Jakštas — buvo galima suprasti, pvz. Mažąją Lietuvą apkarpydamas Lietuvos ploto etninėse ribose. Sunkiausias dalykas ta etnika. Todėl būdinga, kad abu straipsniai išvengė įsileisti į lietuvių tautos ploto etninius dalykus ir reikalus, be kurių plataus ir smulkaus atvėrimo negalės niekados būti sukurto gero ir pilno Lietuvos etnografinių ribų žemėlapio. Taip pat negalima užčiuopti bent kokių duomenų, kad vėliau J. Andriaus žemėlapis besitaisydamas būtų buvęs šiam ar tam pasinaudojęs tų abiejų autorių šiokiomis ar tokiomis straipsnių vietomis.

J. Kardelis tada buvo “Nepriklausomoje Lietuvoje” išspausdinęs ir savo sukurtą žemėlapinį projektą, Lietuvos valstybės respublikos sienas (ar Lietuvos etnografines ribas) nurodydamas maždaug tokias pat, kaip ir kaikurių kitų autorių žemėlapiai, — taigi tas sienas ar ribas atsargias. Tuo tarpu savo aname čia minėtame straipsnyje jis yra pabrėždamas rašęs, kad į Lietuvos valstybę respubliką nelyginant kaip rytiečiai baltai lietuviai turį įeiti ir vakariečiai baltai. Jo žemėlapiniame projekte to jau veik nebežymu. Lyg būtų atsitikęs staigus persiorientavimas. Kodėl taip atsitiko, — neįstengiau suprasti.

Viena tiesa mums visiems turėtų būti aiški: lietuvių gyventa ar ir gyvenama ir vakariečiuose baltuose. Jokios čia nuostabos, ypač kad šitaip yra vien baltų teritorijoje ir nuo seno pačiuose baltuose. Kalba sukasi apie Lietuvos etnografinį plotą, arba apie lietuvių tautos ploto etnografines ribas. Tai tokios lietuvių etnografijos ribų ir reikia jieškoti bei surasti, nors tos ribos būtų surastos kad ir vakariečių baltų plote, žinoma, vien baltų teritorijoje, o ne betkokių slavų bei germanų teritorijose — tėvynėse, žinant, kad slavai ir germanai į baltų teritoriją tėra tik migrantai.

Bet lietuvių tautos ploto etninių ribų jieškojimo darbas yra ilgas, didelis, komplikuotas, knebus ir reikalaująs kantrybės. Tų etnografinių ribų nepadės surasti nei poezija, geri norai, patriotiniai užsimojimai, diplomatiniai gabumai, žurnalistinės gražbylystės, pasikliovimai vien autoritetais ar žurnalistų nuolat linksniuojamais specilistais profesionalais, nei partijų kur suvažiavimų atsitikimai, įvairių religijų ribos, okupacijos, aneksijos, genocidai, nei dialogai, posėdžiai, statistikos (jos veik visos ne lietuvių atliktos), vietovardžių “patriotiniai” lietuvinimai, tad darkymai.

Tuomet ir man teko parašyti “Apie žemėlapį” straipsnį, bet kažkodėl laikraščio redakcija jam išspausdino neteminę antraštę “Dėl etnografinio žemėlapio”, priklausančią ne mano, bet anksčiau išspausdintam J. Jakšto straipsniui, — Nepriklausoma Lietuva. 40 ir 41 nr.

1968    m. (Tas straipsnis buvo parašytas 1968. IX. 18), nes, mat, ten rašiau ne tiek apie J. Andriaus žemėlapį, kiek apie prie J. Kardelio straipsnio prijungtą istorinį “Lietuvių ir Prūsų žemės XIII a. žemėlapį, kam jis nepilnas, klaidinantis kaip vietomis netikslus, geografiškai pamaišytų kraštovardžių bei vietomis jų nenuosekliai rašomų. Apie šitokio panašumo istorinį žemėlapį jau buvau rašęs prieš 6 metus “Baltų žemės falsifikatas” su 9 žml., — Karys, 4 nr. 1962 m. ir iš dalies “Paslaptingieji Sūduviai” su 6 žml., — Karys. 2 nr. 1963 metais. Kas buvo istorijos ir etnikos reikalais jau prieš 6 metus rašyta, tai dabar žmonių ar nežinota, ar kaip. J. Kardelis ano istorinio žemėlapio galėjo netikrinti ir nepažinti. Istorikas J. Jakštas apie tą patį klaidinantį ir nepilną istorinį žemėlapį nutylėjo. Po to man ir teko-apie tą žemėlapį prabilti.

Šiandien jau reikia pabrėžtinai pasakyti: mūsų ir svetimųjų literatūroje yra jau daug pridygę istorinių žemėlapių šiais laikais, dažniausiai vis nevienodai vaizduojančių baltų teritoriją ir Lietuvos žemę, nepaisant pvz. tikro lietuvių tautos ploto ir pan. O ir istoriniuose žemėlapiuose vistiek privalo būti paisomi ir etnikos atvejai, nors, sakysime, mūsų kaimynų slavų ir germanų žemėlapininkams, aišku, tai komažiausia rūpėjo ir rūpi. Tad apdairiems lietuviams dar reiks susikurti savas tikras ir pilnas žemėlapis visos baltų teritorijos istoriniu: bei etniniu vaizdu sintetiškai. Pagrindiniuose tautos dalykuose visų laikų istorija ir etnografija yra neišskiriamos, kad net nė archeologija nebelinkusi atsiskirti, kaip šiais laikais nuolat skaitome. Susilaukus anokio mokslų sintezės žemėlapio, tada ir žurnalistikoje, ir betkur bus: mažiau beklaidžiojama, o Lietuvos etnografinių ribų žemėlapiui laimingiau.

VI. Jono Vasio “Lietuvos valstybės sienos” straipsnis, — Karys. 4 ir 5 nr. 1968 m., kur yra prez. W. Wilsono komisijos (K. Pakšto irgi tyrinėta) ir pačio J. Vasio Lietuvos valstybės respublikos žemėlapiai. O jiedu perspausdintinai pakartoti ir aprašyti “Laiminga pagava (Du žemėlapiai Lietuvos valstybės sienoms)” rašinyje, — Karys. 6, 7, 9 ir 10 nr.

1969    m. Abu žemėlapiai itin naudingi ir vaizdūs lietuvių tautos ploto ypač žiemryčių, rytų, pietryčių ir pietų lietuvių etnografinių periferijų j ieškotojams.

O J. Vasio žemėlapis savarankiškiau ir drąsiau nurodo lietuvių ploto etnografines ribas dar ir pietvakariuose bei pajūriniuose - pamariniuose vakaruose. Tiedu žemėlapiai, ypač J. Vasio, vietomis gana tiksliai paiso ir baltiškojo lietuviškojo istoriškumo. Abu žemėlapiai yra skirti Lietuvos valstybės respublikos sienoms iš etnografinio taško. Bet drįstu priminti, kad jiedu yra ir istorinio — etnografinio Lietuvos žemėlapio pradėjėjai, nors patys žemėlapių autoriai to atvejo nėra pasakę ir net nebus buvę omenėje turėję. O šitaip atsitiko tarp 1918 ir 1968 metų: po I ir II pasaulinių karų. Įdomu ir svarbu, ką dėl to galėtų pasakyti atitikamos mūsų įstaigos, (anot mūsų žurnalistų) specialistai profesionalai autoritetai.

O autorius J. Andrius, taisydamas savo žemėlapį, šiais abiem žemėlapiai nebus pasinaudojęs, nes lygindamas to kokio pasinaudojimo žymių neaptinki.

Valstybės jokios sienosnegali būti tvirtai nusvarstomos be tautos ploto etnografinių ribų, — ypač mažos valstybės, nepriveikiančios kitokiomis priemonėmis savosios žemės apginti. Su Lietuvos etnografinių ribų žinojimu ir jų turėjimu ir mūsų diplomatams bei politikams visur būtų lengviau ginti ir Lietuvos valstybės respublikos norimąsias irgi etnografinio pagrindo sienas. Ir betkokiai lietuvių (ar ir lituanistinei; Petro Rimšos “Lietuvos mokykla” skulptūra, o ne “Li-thuania’os ar lituanistinė mokykla”) mokyklai tik šitokios rūšies žemėlapis tereikalingas. O kaip lig šiol dėl to esama ir, girdėti, būsima, — tėra savęs, mokinių, studentų ir visų kitų pigus apgaudinėjimas. Pagaliau, juo labiau svetimieji (pvz. jei taikos konferencijos ar kongreso rezultatų lėmėjai) nebūtų pakankamai įtikinti kokiu tik apgraibiniu žemėlapiu, kodėl norima tokių ir tokių atsikūrusios Lietuvos valstybės respublikos sienų. Gi tokioms mūsų valstybės sienoms bazė yra lietuvių tautos ploto etnika, o sen. Lietuvos valstybės sienos tėra tik efektingas ir patogus tam ramstis, ir jį mūsų tauta turėjusi turi. Savo straipsnius iš šitokio istorinio — etnografinio taško rašiau ir rašau.

Prašom patiems belyginant apsvarstyti šiame skyriuje išminėtuosius žemėlapius, nepamirštant ką tik užminto istorinio - etnografinio būtinumo ir reikalingumo, nesivaikant durnai apgaulingų ir kartais “šiltai” maskuotų svetimienų. Šiai progai reikalingas yra ir ateinantis “Tikslumas” skyrius.

TIKSLUMAS

Jei gyvenvietėms, ypač stambesnėms ir istoriškai bei etniškai reikšmingoms, žemėlapiuose yra nurodomos tikslios vietos pvz. upių, ežerų, ežerynų, balų, miškų ir kalnų, kalvų ribose, ypač pakraščiuose, kur gyvenvietė patpradžioje galėjo įsikurti ar ir įsikūrė, tai tas pravartu yra ir įvairiems tyrinėtojams, ypač tai reikalinga istorikam, etnografams, etnologams, geografams, statybų tyrinėtojams, net ir archeologams, kaip ir apskritai gero žemėlapio tikslumui.

Vietovardžių tikras mūsiškas kalbinis veidas neapgaudinėdamas, nedviprasmindamas ir net suprantamiau paryškindamas irgi padeda tiems patiems reikalams ir tikslams. O tyčia, kartais net “patriotiškai”, išgalvoti ar iškraipyti dalykai (pvz. vietovardžiai, kartais ir asmenvardžiai) čia viskam kenkia, ir todėl niekam nereikalingi, nebent mokslo priedanga politinei propagandai, bet vistiek betikslei ir bevaisei. Gi svetimieji tada tik džiaugiasi, jei patys apsišvietę lietuviai išradingai “pudlavoja” savuosius tikrinius žodžius ir kt. baltų teritorijoje.

Apie 1968 sukaktinius metus besisukant, tam reikalui išsimokėtų paminėti ir panagrinėti kokius jau išėjusį ar ir dar išeisimą raštus. Bet geriau nutylėti. Kam pykdytis?! Neperkalbėsi neperkalbamų. Visokio tikslumo iliustracijai, nuošalyje palikdami savuosius, geriau paimkime nors vieną tyčia irgi paskutinio meto pavyzdį iš kitataučių literatūros, ypač kad tai pravers dar ir mūsų istorijos bei etnikos klausimui.

Taigi, iš 1969 posukaktinių metų svetimųjų leidinių čia būtinai reikia paminėti solidžią knygą: Historja Pomorza, tom. I do roku 1466 pod redakcją Gerardą Labudy. Poznah. 1969 m. 820 p. O tie 1466 metai yra Il-osio Torno taikos data. — Toje knygoje aprašytos yra pajūrinės Pomeranija ir Prūsija net ir su Klaipėdos sritimi. Jei jau su Klaipėdos sritimi, tai ta Prūsija sąvokojama yra ne kaip tautinė Prūsa “Prūsų žemė”, bet tik kaip lot. Prussia (Pruss-i-a = liet. Prūs-ij-a, su lot. priesaga — ij) =vok. Preussen politiškai ordininkiškai administraciškai. O ten knygoje apie Žemaitijos žiemvakarių Klaipėdos sritį ir apie visą Mažąją Lietuvą kaip lietuvių tautos žemes nieko nėra rašyta. Vadinasi, sena “mokslo” giesmelė tebetraukiama net ir šiais laikais, vad. tautų apsisprendimo ir išsivadavimo laikotarpyje.

Trumpai sakant, ten tekste ir žemėlapiuose bei žemėlapėliuose (jų apsčiai) visi baltų (prūsų, sūduvių - jotvingų, lietuvių) vietovardžiai tėra rašyti: a) truputį lotyniškai iš senesnių šaltinių (ir tai nevisur reikiamai bei nevienodai) ir b) daugiausia vien lenkiškais jų tarimais rašymais, nors lenkų kalba (taip pat ir rusų, gudų) savo šių laikų žodinių lyčių yra palyginti nesenas kalbinis reiškinys. O knygoje įjungtas “Po-dzial plemenny prus w XIII vieku (pagal H. Lowmianskį)” žemėlapis tautinei Prūsai” Prūsų žemei” neskiria vakariečių baltų, arba prūsiškųjų: a) trikampio tarp Vyslos pačio žemupio, Prūsų “Dancigo” įlankos, Aismarių ir Nagoto upės; b) Kulmo “kalno” srities; c) pažymįs Mazowsze “Mozūrus” į pietus, o šiaip nueinančius į rytus net ligi narinės Bebros upės (Dainuvoje!), o nuo šios upės į rytus jau, čiukšt-brūkšt, rodydamas Rus’ “Rusę”, lengva ranka ten visur vengte išvengdamas baltų, o visdėlto baltų teritorijoje. Bent dėl tos Rusės žr. J. Andriaus 1956 metų žemėlapį, 1920 VII.12 metų maskvinės sutarties Lietuvos valstybės respublikos sieną. Gi Ma-zowszės ten andriniame žemėlapyje nematysite, nes ten nereikalingi du žemėlapiokai užkloja labai reikalingą baltų šalį. Šitaip net mokslo veikale nutylima istorija ir baltiškoji etnika krašte, kur slavai ir germanai tik ateiviai.

Vakariečių baltų nerandama Pomeranijoje, bent Pomeranijos visoje rytinėje dalyje, pradedant nuo Pomeranijos veik viduryje tekančios baltų pavadinimo Persantės upės — Baltijos jūros rytinio įtako prie vok. Kolberg “ Kol+(kalnas”’, lenkiškai naujau Kolobrzeg “Kol-o+ (krantas)” miesto, net nepaetimologizuojant, kokios kilmės ir ką galėtų reikšti tas augštumoje stovintis Kol+berg-. Ten 236 p. yra “Pomeranijos vakarinės dalies tautelės IX a. po Kr. (pagal L. Leciejewieczą)” žemėlapis, kaip tik kartografiškai geografiškai rodąs baltus Pomeranijos visoje rytinėje dalyje, betgi žodiškai nieko neprasitardamas apie ten baltus, net jų tautovardžio neįrašydamas.

Šis lenkų sudėtinis veikalas Pomeranijos ir Prūsijos (kuriedvi lenkų požiūriu tik Pomorze “pajūris, ir tiek, o lietuviams Prusa, M. Lietuva, Žemaitijos vakarai - pajūriai ir Latvijos Kuršas yra pajūriai-pamariai: žemė prie Baltijos jūros ir prie visokių marių, t.y. Aismarių, Kuršmarių, didžiulių Papės ir Liepojos ežerų, Tuosmarių ir kt.) geografiją, archeologiją, istoriją ir lenkiškosios nuožiūros etnografiją, galima sakyti pagal senąją istoriosofiją teaiškina, betgi su dabartinių laikų slavų pasaulio (panslavizmas!) politiškąja sovietine samprata, užmiršdamas kalbotyrą, kaip jau yra mokslo pripažinta, rimtai ir net pagrindinai padedančią archeologijai, istorijai ir etnografijai su etnologija. Šitaip tas bus “užmiršta” todėl, kad neužmiršus būtų iš kąrto susiduriama su baltų senove, jų vietovardžiais, asmenvardžiais ir kraštovardžiais, tautovardžiais ir žinoma, jų tikromis autentiškomis lytimis, — taigi, būtų pirmučiausia susiduriama su vakariečiais ir rytiečiais baltais visoje Prūsijoje, Prusoje, Sūduvoje - Jotvoje, Dainuvoje ir už Vyslos 200 km. ilgio žeumpio Pomeranijoje. Todėl veikalas, kiek beįstengdamas, tobulai yra išvengęs ir lietuvių tautos bei Lietuvos klausimus Prusoje, Sūduvoje - Jotvoje, Dainuvoje, visoje Mažojoje Lietuvoje ir net Žemaitijos Klaipėdos srityje. Užtat ir lietuvių bei latvių tyrinėtojų ir jų veikalų šalia daugybės kitokių šiame lenkų veikale veik nėra, išskyrus, ryškiausia, archeologijos skyriui M. Gimbutienę.

O išvada: baltai (lietuviai ir latviai) šiuo dar neturime Prūsijos (Prūsos ir Pomeranijos) ir kartu visos Mažiosios Lietuvos aprašytos istorijos, vykusios ne kur nors slavuose ar germanuose, bet aisčių - baltų teritorijoje tarp gausybės visokios rūšies baltiškųjų vietovardžių ir per pusę tūkstančio asmenvardžių.

Būta žodžio dėl tikslumo.

O čia aptariamojo J. Andriaus 1968 metų žemėlapio, aprobuoto Lietuvos Tyrimo Instituto ir AJV PB Švietimo Tarybos bei jau įtraukto į lietuvių mokyklinį vadovėlį, svarbiausios pataisos toliau yra abėcėliškai nurašytos su reikiamais paaiškinimais, jei kam sutinkant bei norint pasinaudoti, kad būtų aiškesni ir suprantamesni aplamai visi lietuvių ir kitų baltų dalykai ir reikalai moksle ir kasdienybėje. Betgi tos pataisos, kaip ir šis visas rašinys, niekaip gyvai neapsiima atstoti laukiamų nesulaukiamų to žemėlapio kūrėjų ar aprobuotojų išsamių komentarų. Be komentarų, vien pliką žemėlapį turėdamas prieš akis, iš kur gi žmogus gali žinoti kad ir žemėlapyje nurodytųjų sienų ir ribų kokį kada atsiradimą ir tt. Arklį dovanoja ar parduoda kartu su apinasriu. Rodos, taip?!