Nenorėjau būti didvyriu. . .
JURGIS GEDIMINĖNAS
Kaip visuomet, taip ir šiais (1969) metais, su dideliu nekantrumu laukiau sugrįžtant sūnaus, universiteto studento, kuris parvyksta namo iš Windsoro bent kartą per mėnesį, o vasaros atostogų laiku net dažniau. Vasarą, palankiam orui esant, išvažiuojam su svečiu pažuvauti apylinkės ežeruose, o rudenį, kaip taisyklė, išeiname kurapkų pajieškoti.
Štai, pagaliau, pora dienų prieš kanadietišką Padėkos dieną, mūsų “vienturtis” jau namie, o sekančią dieną mudu jau už 25-30 mylių nuo namų, miške, kurį greičiau reiktų pavadinti brūzgynu ir nebandyk palyginti su Lietuvos ar Vokietijos miškais, kurie, jei prisiminsime, atrodė gražūs, švarūs ir tvarkingi.
Visos pakelės buvo pilnos medžiotojų ir grybautojų automobilių, o daugelis grybautojų, kaip iš veidų matėsi, buvo italų ar slavų kilmės žmonės.
Pasivaikštinėję keletą valandų miško keleliais ir nušovę tik porą, iš viso, pastebėtų kurapkų, mes pritūpiame trumpam poilsiui ant didžiulio kelmo, pirma nuspardę nuo jo grybus.
“Grybų tai galėjome daug prisirinkti, tik gaila, kad nei vienas jų nepažįstame, bet kurapkų čia šiais metais, atrodo, yra mažiau kaip medžiotojų”, pradėjo pasikalbėjimą sūnus, dar vis spardydamas kupsteliais apie kelmą išsimėčiusius grybus.
“Nei miškai, nei kurapkos, nei jų medžioklė čia ne tokia kaip kadaise būdavo Lietuvoje. Apie miškus kalbant, tai Lietuvoje tokiuose miškuose, kaip žmonės sakydavo, tik velniai savo vaikus vedžiodavo. Gi kurapkos Lietuvoje laikydavosi po 10 - 12 ar didesniais būriais, ir niekuomet jų nematydavau tupint medžiuose. Tiesą pasakius, šios kurapkos yra visai ne kurapkos, bet tetervinams giminingos virbės, dar vadinamos jerubėmis” ... iš lėto rūkydamas cigaretę šviečiu savo jauniklį.
"Ar rudenį Lietuvoje medžiai irgi būdavo toki gražūs ir net kelių spalvų lapais?” klausia sūnus, rodydamas netoliese stovinčią įvairiaspalvių lapų grupę.
“Prisimenu, kad prieš keliolika metų, kai mane mokei lietuviškai skaityti ir rašyti, o taip pat pasakodavai apie Lietuvą, tai sakydavai, kad Lietuva yra pats gražiausias pasaulio kraštas ... Man įdomu, tėte, ar ir dabar esi tos pačios nuomonės?”... su savotiška šypsena veide tęsia sūnus.
“Taip, Jurgeli! šį mėnesį jau suėjo lygiai 25 metai nuo to laiko, kai aš apleidau Lietuvą. Per 20 pragyventų Kanadoje metų, esu matęs daug gražių vietų, bet Lietuva ir jos gamtos vaizdai dar neišdyla iš mano atminties, pasilikdami arčiausiai prie mano širdies!” entuziastiškai atsakau aš, stebėdamas kokį įspūdį padarysiu sūnui.
“Tėte, aš gerai prisimenu ‘tėvelio mokyklą’ ir tavo visus pasakojimus, bet kitur ir iš kitų tautiečių esu girdėjęs ir skirtingų istorijų apie Lietuvą ir apie dabartinę, kaip tu vadini, sovietinę Lietuvą ... Tu man pasakoji, kad dabar būtų pavojinga nuvažiuoti į Lietuvą, nes ten vistiek nieko nepamatysi, visur sekioja komunistų šnipai, kad gali būti suimtas ir apkaltintas tokiais dalykais apie kuriuos tikrai nieko net negirdėjęs. Aš žinau, kad žmonės — mūsų tautiečiai — į Lietuvą nuvažiuoja, o sugrįžę net giria ten padarytą visose srityse pažangą! Štai, ir tavo pusbrolis iš Čikagos pernai lankėsi Lietuvoje. Nieko jam neatsitiko, ir, girdėjau, nesigaili nuvažiavęs”, šypsodamasis dėsto sūnus.
“Važiuoti į rusų okupuotą Lietuvą ir sugrįžti, tai yra rizika ir grynai laimės dalykas, o aš visai nesiruošiu ten važiuoti, kol koks nors rusiškomis blakėmis atsiduodantis komunistėlis man nurodinės, kur galiu ir kur negaliu važiuoti. Važiuosiu, kada nei vieno ruso — okupanto nebus Lietuvoje, o toks laikas, neabejoju, dar mano amžiuje tikrai ateis! Be to, sovietinės Lietuvos lankymas yra lyg savotiškas sovietinės okupacijos pripažinimas ar pritarimas sovietinei santvarkai... Tik prisimink pernykščius įvykius Čekoslovakijoj! Jei ne rusų begėdiška ir net daugelio kitų kraštų komunistų pasmerkta Čekoslovakijos okupacija, tai gal šiandien ten ir visoj Rytų Europoje jau būtų pūtę laisvesni vėjai. .. Čekoslovakijos pavyzdys įrodė, kad Kremliaus tironai gali išsilaikyti Rytų Europoje tik brutalia jėga, o komunistinio bloko skilimas vyksta visą laiką ... Istorijoj visuomet pasitaikydavo ir bus nenumatytų, bei neatspėjamų staigmenų ir posūkių. O kas žino, o gal ruskeliai susirūpinę Kinijos pasieniu patys savanoriškai iš
Rytų Europos ir iš Lietuvos išsinešdins . . . žinoma, kad visokių “jeigu” ir “bet” yra daug, tačiau kada nors Lietuva vistiek nusikratys rusų jungo ir atgaus laisvę!
Gi, dėl padarytos Lietuvoje pažangos, tai pristatė ruskeliai Lietuvoje fabrikų, kad būtų darbo ten atvežtiems “vyresniems broliams” — rusams kolonistams, o tų fabrikų gaminius ir pelną susemia Kremliaus gauja. — Jeigu Lietuva būtų pasilikusi nepriklausoma dar 25 metus, tai, esu tikras, daug didesnė pažanga būtų buvus padaryta ir nereikėtų žemės ūkio krašte, kaip dabar, stovėti eilėse prie maisto krautuvių ... Komunistų pavergti kraštai ubagais buvo, yra ir tokiais pasiliks, o tai įrodo dar ir tas, kad dabar Sovietų Sąjungoje jau taip garsiai nekalbama apie š. Amerikos pralenkimą ir apie kapitalistinių kraštų palaidojimą...
Dar vienas dalykas, tai mūsų tautiečiai, tiek senieji emigrantai, tiek atvykę po II Pasaulinio karo, dažnai daro tą pačią klaidą, lygindami tų laikų Lietuvą, kada jie iš ten išvyko prieš kokius 25 ar net 50 metų, su dabartine Kanada ir J. A. Valstybėmis. Tik pasižiūrėk ir prisimink, kaip šis Kanados užkampis pasikeitė per paskutinius 12-15 metų. Anksčiau priemiesčiuose matydavome prie namų tualetų būdeles, pasenusią telefono sistemą, negrįstas gatves, o dabar visa tai išnyko. Neteisinga yra anų laikų, prieš keliasdešimt metų buvusią Lietuvą lyginti su šių dienų Šiaurės Amerika”, net truputį pasikarščiuodamas įrodinėja sūnui.
“Tėte, tu man dažnai pasakodavai ir dabar pasakoji apie komunizmo baisumus ir žiaurumus, o taip pat ir apie buvusią nepriklausomą Lietuvą, o aš kartais pagalvoju, kad tai yra savotiškas ir dažnai bereikalingas “smegenų plovimas” .. . štai kad ir paskutiniai tavo pasakojimai apie negrų ir studentų neramumus bei maištavimus, kad čia viską daro komunistų agentai, arba, kaip tu vadini, “kruvini Kremliaus nagai” ir tavo tvirtinimas, kad amerikiečių kariuomenei per greitai pasitraukus iš P. Vietnamo, komunistai per trumpą laiką ten išskerstų pora milijonų nekaltų žmonių... Nenoriu aš šiais klausimais ginčytis ir man neįdomu, nes aš pats jokiuose studentų maištuose ar demonstracijose nedalyvauju, tačiau daug kur tavo pasakojimuose nujaučiu faktų išpūtimą ir norą mane įbauginti” ... šaltai šypsodamasis ir jau keldamasis nuo kelmo dėsto sūnus, duodamas suprasti, kad jau laikas toliau žygiuoti ir parodydamas savo nenorą tęsti panašių temų pasikalbėjimą.
“Tikra bėda su tais studentais čia Š. Amerikoje ir visame laisvame pasaulyje”, atsakau aš atsistodamas ir tęsdamas toliau:
“Niekas dabar studentų negali pamokyti! Nieko neišradę, nieko nesukūrę, nieko nenuveikę ir net mokslo nebaigę jau nori perimti į savo rankas valdžią... Kodėl studentai nemaištauja ir nedemonstruoja Sov. Sąjungoje ir kituose komunistiniuose kraštuose? Kodėl studentai nieko nesako — nereaguoja, kada rusai, kiniečiai ar prancūzai sprogdina atomines bombas ? Kodėl jie nereikalauja komunistų pasitraukti iš Pietų Vietnamo, sovietų okupuotų Japonijos salų ar Čekoslovakijos, jau nekalbant apie Lietuvą ? Blogiausia, tai, kad šių laikų jaunimas daugumoje nei velnią supranta apie komunizmą, o bus per vėlu, kai raudonasis Hanibalas jau stovės prie Romos vartų, arba, aiškiau išsireiškus, prie š. Amerikos krantų”, noriu baigti jau pasidarantį abiems nemaloniu pasikalbėjimą.
“Man atrodo, kad jau nebeturime daugiau laiko ilgesniam pasikalbėjimui ar ginčams, bet gal galėtum bent trumpai man atsakyti į vieną klausimą?
Tavo pasakojimuose Lietuva yra stačiai fantastiškas kraštas, kurį tu labai myli, bet tu tą kraštą apleidai ir palikai prieš 25 metus, kai ten pasiliko gausūs partizanų ir kitokių laisvės kovotojų būriai, kurie kovės su rusais ir “stribais” beveik dar 10 metų.. . Būdamas toks didelis idealistas ir tėvynės mylėtojas, o dar ir kaip pasakoji, nešiojęs karinę uniformą nuo 17 metų, ligi išvykimo iš Lietuvos, kokiu būdu ir kaip atsitiko, kad tu pats nepasilikai Lietuvoje kovoti prieš tą tavo neapkenčiamą komunizmą?!” gudriai šypsodamasis užklausė sūnus.
“Tai perilga istorija ir pats matai, kad dabar mes neturime laiko tolesniam pasikalbėjimui. Patikėk man, Jurgeli, kad aš apleidau ir palikau Lietuvą prieš 25 metus ne iš bailumo ir ne todėl, kad neseniai buvau vedęs ir labai mylėjau tavo mamą, bet, visai paprastai, nemačiau tikslo paguldyti savo galvą nelygioje kovoje prieš komunizmą, kada nebuvo nei mažiausios kibirkštėlės vilties, kad tą kovą laimėtume. Tuo laiku, kai Rytų fronte raudonojo tvano ofenzyvą vykdančios raudonosios armijos nesugebėjo sulaikyti net šarvuotos vokiečių divizijos, tai pasilikimas Lietuvoje man atrodė betikslis kraujo praliejimas, bereikalingas galvų guldymas, o, bet kokia kova ar pasipriešinimas, mano nuomone, buvo tikrai beprasmiška nesąmonė, gi, didvyriu pasidaryti aš nenorėjau”.
Žygiuojame su sūnumi miško keleliu toliau dairydamiesi ir į šonus, ar nepastebėsime kur nors tų besikapstančių gražių paukštelių — virbių, o priėję pirmą kryžkelę, išsiskiriame priešingomis kryptimis. Gi mano mintyse vis sukasi sūnaus klausimas apie tai, kodėl nepasilikau Lietuvoje kovoti prieš komunizmą... Net nusišypsojau prisiminęs savo atsakymą — nenorėjau būti didvyriu!
Prieš keletą dienų, bevartydamas “Kario” komplektą, pakartotinai peržiūrėjau Sūduvo straipsnį “Kautynės prie Sedos”, šiame straipsnyje Sūduvas, atrodo, nors ir tose kautynėse nedalyvavęs, bet stebėtinai gražiai iškelia mūsų karių, tų kautynių dalyvių, narsumą, drąsumą, karžygiškumą ir viskas stačiai vos nepavirsta tuo pačiu nelemtuoju ir labai mano nemėgiamu "didvyrių jieškojimu”.
Kai aš atrandu ir pradedu skaityti mūsų spaudoje pasitaikančius panašius liaupsinimus (“Kary”, tai jau ne kartą pasitaikė!) apie Sedos kautynes ir apie šį paskutinį, 1944 metų rudenį bandomą Žemaitijoje suorganizuoti pasipriešinimą vėl Lietuvą užplūstantiems raudoniesiems vandalams, tai pajuntu lyg kažkokį skausmą krūtinės duobutėje ir mane apima savotiškas pyktis . . .
Jau savo straipsnio įžangoje Sūduvas rašo, kad, karo meto okupacinė hitlerinės Vokietijos valdžia Lietuvoje, naudodama įvairias apgaules ir represijas, dažnai bandė organizuoti lietuvių karinius dalinius ir siųsti juos į frontą kautis už Trečiojo reicho interesus. Tačiau, esą, visos nacių pastangos, be mažų išimčių, palūžo į kietą lietuvio nusistatymą . . . Tikram lietuviui patriotui buvo pilnai suprantami tiek raudonųjų komunistų, tiek rudųjų nacių kėslai. . . Tačiau greitai kintančios karo fronto apystovos nešė netikėtumų ir vilionių pavergtoms tautoms . . .
Mano nuomone, nieko nuostabaus, jei buvęs lietuvis karys — profesionalas (karininkas ar liktinis puskarininkis), kuris ilgesnį savo amžiaus dalį praleido uniformoje, nesugebėdamas pritapti prie civilinio gyvenimo ar nemėgdamas bet kokių “civiliokiškų” darbų bei jokių didesnių vilionių, įstojo į Lietuvių Savisaugos dalinius vėliau pavadintus policijos batalionais. Kalbant apie eilinius karius, tai kai kurie iš jų neturėjo net pasirinkimo, nes stačiai iš raudonosios armijos, ar belaisvės buvo paimti į Savisaugos dalinius.
Galų gale, visa tai buvo galima laikyti ir lietuvių tautos įnašu kovoje prieš tą baisųjį ir nepakenčiamąjį komunizmą, o gal ir todėl rudasis nacių okupantas davė Lietuvai savivaldą (ar “savismaugą”!) ir su žmonėmis Lietuvoje buvo kiek švelniau ir gražiau elgiamasi negu kai kuriuose kituose kaimyniniuose nacių okupuotuose kraštuose, žinojome visi, kad abu okupantai — raudonas ir rudas buvo blogi, bet rudasis nacis, vis tiek, buvo mums kiek geresnė blogybė.
Suprantamas ir pagirtinas J. V. Sūduvo paminėtas Lietuvos patriotinio jaunimo spontaniškas organizavimasis į partizanų kovos vienetus kautis su Maskvos pasiųstų desantinių plėšikų gaujomis, teriojančiomis lietuviškas sodybas ir terorizuojančiomis ramius taikius vietinius gyventojus.
Tačiau, greitai besikeičiančios karo fronto apystovos, aiškiai matomas nacių karo pralaimėjimas ir neišvengiama antroji sovietinė Lietuvos okupacija turėjo daug kam atidaryti akis, prablaivinti galvojimą, ataušinti “karštakošiavimą” ir padėti pereiti iš sapnų bei fantazijų į realybę.
Tuo metu, kai Rytų fronte raudonųjų vandalų — raudonojo tvano, nesugebėjo sulaikyti šarvuotos vokiečių divizijos, tai Sedos kautynių organizatoriai pasirodė tokie naivūs idealistai, be abejo, galvoję apie Lietuvos išlaisvinimą su keliais batalioais labai prastai apginkluotų, neapmokytų, ir net gal demoralizuotų vyrų.
Tokio margo sąstato kariniam daliniui, prieš metant į kautynes, turėjo būti būtina sąlyga iš naujo apmokyti, sudrausminti ir tik tinkamai apginklavus, rizikuoti panaudoti kovos lauke. (Apie apginklavimo, batų ir šiltų rūbų trūkumą prisipažįsta savo straipsnyje ir J. V. Sūduvas).
Jeigu jauni vyrai ir stojo į šias naujas lietuviškas ginkluotas jėgas, tai tik savo apsaugai, nes uniformuoto lietuvio vokiečiai nepaims, daleiskim, prie apkasų kasimo ar kitokiais panašiais sumetimais, o tik maža jų dalis galėjo būti idealistai.
Šios abejotinos karinės vertės daliniai laikė fronto barą, aišku, tik tol, kol toji pragariškoji raudonoji lava — raudonoji armija — vėl nepradėjo veržtis į priekį. Galima įsivaizduoti, kaip tuo laiku jautėsi šios Lietuvių rinktinės Žemaitijoje kariai, matydami iš eilės kelias paskutines dienas ir naktis sparčiai besitraukiančią vokiečių kariuomenę (Heresgruppe Nord), žinodami silpną savo padėtį ir tą nepaslepiamą faktą, kad tarpe mūsiškių ir slenkančios artyn raudonosios masės jau nebeliko jokių vokiečių karinių dalinių. Labai abejoju, ar dauguma šios Lietuvių rinktinės vyrų galvojo apie pasiaukojimą ir turėjo norą mirti didvyriais...
Nors jau praslinko 25 metai, bet to, mano manymu, neprotingojo žygio, kuriame ir man teko dalyvauti, kai kurios ryškesnės prisiminimų nuotrupos dar aiškiai pasiliko mano atmintyje.
Pradėsiu nuo Drezdeno, kuriame-dviejose atskirose stovyklose buvome surinkti keli šimtai buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų, išskyrus gal tik tuos, kurie buvo įjungti į vokiečių karo aviacijos pagelbinius dalinius. Mūsų tarpe matėsi ir buvusių atsargos karininkų nuo pulkininko ligi jaunesniojo leitenanto laipsnio, buvusių vokiečių laikais suorganizuotų komendantūrų karininkų ir nemažas skaičius buvusiųjų Lietuvos policijos pareigūnų, kurie, kaip ir mes visi, dėvėjo vokiečių policijos karininkų uniforma su policijos leitenantų, vyresniųjų leitenantų, kapitonų ir net majorų laipsniais.
Karininkų žmonos ir kartu atvykę artimieji giminės buvo apgyvendinti atskiruose prie fabrikų pastatytuose barakuose ir labai greitai įjungti į darbą — “sukti nacių karo mašinos ratus pergalei”, — tokius ant sienų išrašytus šūkius matėme pakeliui per visą Vokietiją.
Drezdenas, įskąitant įvairiausius pabėgėlius, apie porą milijonų gyventojų turintis didmiestis, tuo metu dar nebuvo nei ka.rtą bombarduotas, tačiau Vakariečių sąjungininkų lėktuvai praskrisdavo ir dažnokai girdėjome oro pavojaus sirenų staugimą. Prisipažinsiu, kad tai buvo pats pirmas mano matytas didmiestis Vokietijoje (kitus mačiau tik pravažiuodamas), kurį turėjau progos geriau apžiūrėti. Puikūs parkai, muzėjai, paminklai ir visa kita paliko man gilų įspūdį. Patiko šliaužioti Drezdene nieko neveikiant, o ypač, kad maistu perdaug negalima buvo skųstis, tik kad reikšdavo stovėti eilutėje savo maisto daviniui gauti.
“Kai prieisi vokietį virėją, tai plačiai nusišypsok ar pasakok kokį nors, kad ir nevisai švarų juoką”, mokė mane, kartu eilutėje pietums gauti stovįs, buvęs Šaulių Sąjungos vadas a. a. pulkininkas S., ir, pamatysi, gausi daugiau košės ar didesnę šutintą bulvę” . ..
Visą laiką negalėjau nusikratyti mintimis — kaip ilgai čia mus vokiečiai bedarbiais ir veltėdžiais laikys ir kur panaudos. Tas po kelių savaičių paaiškėjo. Mums buvo pranešta, kad neužilgo išvyksime į Telšius, kur kapitonas Jatulis organizuoja Žemaičių pulką ar Lietuvių Rinktinę, ir jam trūksta didelio skaičiaus karininkų. Apie pasirinkimą, atsiklausimą, ar norą vykti Žemaitijon, ar nevykti, nebuvo nei kalbos. Vykti turėjo ir išvyko visi dviejose sto-vykiose Drezdene buvę surinkti, gal tik išskyrus labai mažą skaičių senesnio amžiaus karininkų, kurie tuojau buvo įjungti į darbą kaip ir visi kiti karininkų šeimos nariai. Išvyko taip pat jokio pasirinkimo neturėdami ir policijos karininkai — buvę Lietuvos policijos pareigūnai.
Atsimenu, kad naujieną apie greitą išvykimą Lietuvon skubėjau pranešti iš darbo fabrike sugrįžusiai savo žmonai, kuri, pasirodo, jau tai spėjo sužinoti iš kitų.
Daugiausiai jaudinosi tos moterys, kurių vyrai buvo Rytuose dar gyvenant Lietuvoje. Jos, sako, užtektinai “gyvanašlėmis” pagyvenę, o dabar, laimingai nuo raudonųjų tironų pasprukus, norėjo pasidžiaugti šeimyninio gyvenimo laime ... “Abejoju, ar daug kas iš tavo kolegų nori pasidaryti didvyriais ir vykti į Žemaitiją”, pridėjo mano žmona.
"Negi aš pirmas pradėsiu maištauti ir pasisakysiu, kad nenoriu vykti į Lietuvą, o tai būtų lygiai kaip pačiam pirmam pasiskelbti bailiu”, atsakiau aš.
Didelė dauguma karininkų, su kuriais man teko kalbėtis, irgi buvo tos pačios nuomonės, kaip ir aš, kad mūsų grįžimas į Lietuvą vistiek nesustabdys raudonojo tvano — antrosios sovietinės okupacijos, o būsiąs tik bereikalingas kraujo praliejimas ir gausios aukos, tačiau nei vienas nedrįso ar nenorėjo šio klausimo viešai kelti. Atsieit, dauguma iš mūsų karininkų suprato šio žygio beprasmiškumą ir, turbūt, nedaugelis iš mūsų norėjo “pasidaryti didvyriais”, tačiau, iš kitos pusės, nei vienas nenorėjo pasirodyti bailiu.
Štai, pagaliau, jau mes esame pakeliui atgal į Lietuvą. Važiuojame apie pora šimtų įvairių laipsnių buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų, tačiau, kaip iš veidų ir laikysenos matau, tai koks trečdalis iš visų yra buvusieji policijos pareigūnai. Visi dėvėjo nevienodomis uniformomis.
Buvome gana patogiai sutalpinti ilgoko karinio ešalono vagonuose. Nors rūkantieji jautėme rūkalų trūkumą, o gintarinės spalvos, ar kitokių svaiginančių skysčių tai, tur būt, ir skonį buvome pamiršę, bet maistas buvo patenkinamas. Apie pora savaičių nusitęsusi kelionė iš Drezdeno į Telšius gerokai visiems nusibodo. Džiaugėmės, kad nebuvom pastebėti ar užkliudyti, nei vakariečių sąjungininkų, nei rusų lėktuvų. Nuobodulio kankinami daug kas griebėsi lošimo kortomis. Žinoma, tų neprotingųjų tarpe buvau ir aš, o rezultate jau pusiaukelyje buvau pilnai apšvarintas nuo tų nevertingų vokiškų popiergalių, už kuriuos kai kur Lenkijos geležinkelių stotyse galima buvo nusipirkti namų darbo ir stipriai dvokiančių cigarečių.
Jau didesnę kelionės dalį įvykdžius, kažkur Rytprūsiuose, prie mūsų ešalono prisijungė dar apie 70 policijos karininkų uniformomis savanorių.
Nuobodžių nuotaikų pranykimą ir linksmesnius veidus bendrakeleivių tarpe galėjau pastebėti, kai pervažiavome Vokietijos sieną ir įvažiavome į Lietuvos teritoriją. Pagaliau, mes jau Telšiuose, kur buvo įsikūrusi, taip vadinamoji, vyriausioji Lietuvių Rinktinės vadovybė, o tą pačią dieną vakare jau buvome Sedoje, kur buvo pirmojo savanorių pulko štabas. Buvo pasakyta patiems susirasti nakvynę Sedos miestelyje ir nepamiršti pranešti savo adresą štabe. Su kolega Vladu K. (“Tarzanu”), kuris buvo man gerai pažįstamas dar iš Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos laikų ir prieš karui prasidedant tarnavęs tame pačiame pulke, susiradome gana patogų kambarėlį su dviem lovomis, bet naujieji šeimininkai buvo tokie nesimpatiški, kad nei arbatos, ar bent karšto vandens nepasiūlė . . .
Pirmoji mus pasiekusi iš štabo naujiena buvo tai, kad buvę Lietuvos policijos pareigūnai į formuojamus LR dalinius būsią priimami tik buvusioje Lietuvos kariuomenėje turėtais laipsniais, o nenorintieji eiliniais ar puskarininkiais savanoriauti, galėsią grįžti atgal į Drezdeną, kur paaiškėsiąs jų tolimesnis likimas. Prisipažįstu, kad tuo metu aš pavydėjau jiems, kad taip lengvai galėjo “atsikabinti” ir grįžti į Drezdeną nusivilkę uniformas, ir kad ir fizinį darbą dirbdami, laukti karo pabaigos.
Mano kambario draugas Vladas K. pakvietė mane išeiti pasivaikščioti už miestelio į laukus ir aplankyti kokį nors senokai matytą lietuvišką gaspadorių, nes esąs labai pasiilgęs tikros lietuviškos juodos duonutės ir rūkytų lašiniukų . . .
Pavaikščioję laukuose ir gal paskutinį kartą pasigrožėję lietuviškos gamtos “bobų vasara”, užeiname pas pirmą pasitaikiusį ūkininką, šeimininkas visutinio amžiaus vyras, buvo tik vienas namuose. Jis mandagiai pakviečia atsisėsti ir sakosi jau ir prieš mus panašių svečių turėjęs. Net nustebome, kada jis neprašomas padėjo mums ant stalo stambiai supjaustytų rūkytų lašinių ir rupios juodos duonos.
“Spėju, kad ir jūs, ponai karininkai, esate grįžę iš Vokietijos, o ten lietuviško maisto, turbūt, netenka paragauti. Jūs ten, Vokietijoje, nedavalgėte, ir gal net nuo Vakarų sąjungininkų bombų kentėjote”, tęsia pasikalbėjimą toliau šeimininkas, nustumdamas į šalį mano draugo paklotą 100 markių banknotą, tuo duodamas aiškiai suprasti, kad pinigų neimsiąs. Prisiminiau panašias matytas scenas ir Rytuose, kur vietiniai gyventojai, artėjant raudonųjų frontui, visuomet atsisakydavo imti vokiškas markes už svaigalus ar kitokias prekes.
Užsimezgus ilgesniam pasikalbėjimui, šeimininkas pastatė ant stalo ir naminės degtinės — samagono butelį. Girsnodami ir užkandžiaudami tęsiame pasikalbėjimą toliau. Šeimininkas nustebintas, kad tiek daug jaunų, kaip ąžuolų, vyrų Sedoje susirinkę ir jam žinoma, kad keli šimtai buvusių Lietuvos karininkų net yra iš Vokietijos sugrįžę Lietuvą nuo rusų ginti.. .
“Geri vyrai jūs esate ir mylite savo tėvų žemę, bet aš abejoju, ar mus nuo to raudonojo amaro apginsite.. . Tik savo jaunas galveles paguldysite .. . Sunku ir apsispręsti, kaip daryti”, skundžiasi jis atsisveikindamas.
“Išbėgsi į Vokietiją, tai badausi ir kentėsi ar galą gausi nuo bombų, o čia pasilikus net ramiai nektimis nebus galima miegoti” . . .
Jau sugrįžus į Sedos miestelį, pakeliui į savo nakvynės vietą, kažkas mums duoda pasiskaityti “Vanagų" ar kokios kitos pogrindžio kovotojų grupelės laikraštėlį, kurio vienas straipsnelis man dar ligi šiol išliko atmintyje. Tūlas straipsnelio autorius aiškiai pasisako, kad ateities demokratinėje, be komunistų, Lietuvoje darbininkas už puslitį nenešiąs bulvių maišelį į trečią augštą ...
“Šis laikraštėlis gali būti ir komunistų atspausdintas tikslu šiame sumišime suskaldyti mūsų tautiečius, o tai yra senas raudonųjų triukas”, pastebi vienas perskaičiusiųjų.
Meužilgo gavome pranešimą, kad yra šaukiamas karininkų susirinkimas, į kurį nuvykę atradome jau geroką skaičių susirinkusių karininkų, daugiausiai vis jaunesnio laipsnio karininkai — leitenantai ir kapitonai. Susirinkusių tarpe buvo matyti tik keletas majorų ir vienas kitas pulkininko leitenanto laipsnio karininkas.
Atidaręs susirinkimą, man asmeniškai nepažįstamas pulkininkas leitenantas, savo kalboje apsidžiaugė dideliu susirinkusiųjų skaičiumi, o ypatingai, čia naujus pulkus organizuojant, reikalinga pagalba — kolegomis — savanoriais iš Drezdeno. Iš jo kalbos paaiškėjo, kad tuojau pat būsiąs organizuojamas ir 2-rasis savanorių pulkas. Nors šiuo metu antram pulkui nėra atliekamų nuo pirmojo pulko savanorių — kareivių ir puskarininkių, bet kiekvieną dieną atvykstant keliasdešimčiai savanorių vyrų, viskas vyksią patenkinamai. Gi, karininkų pareigoms paskirstymo sąrašai 2-rąjam pulkui tuojau būsią paskelbti.
Pamatęs, kad susirinkime beveik nėra kitų kalbėtojų ir mažai statoma klausimų, niekeno neraginamas, atsistojau kalbėti ir aš. Savo trumpoje, bei suglaustoje kalboje aš stengiausi įrodyti mūsų organizuojamo pasipriešinimo beviltiškumą ir beprasmiškumą, ypač turint galvoj prastą apginklavimą, žmonių — kovotojų trūkumą ir spėjamą neaugsią savanorių moralę. Mano nuomone, norint rimtesnį pasipriešinimą ir patikėtinus kautynėms dalinius suorganizuoti, reiktų visą organizavimą perkelti giliau i užfrontę, daleiskim, kad ir kur nors Rytprūsius, ir tik ten apginkluotus, apmokytus, sudrausmintus ir jau kautynėms tinkamus dalinius galima būtų panaudoti kautynėse, kad ir užsimotam fantastiškai sunkiam uždaviniui — sustabdyti raudonosios armijos ofenzyvą į Vakarus, ko neįstengia padaryti nei vokiečių šarvuotos divizijos . ..
Nemaloniai mano kalbos klausėsi pirmininkaujantis ir prie jo sėdintieji vyresniojo laipsnio karininkai, o į tai buvo tik trumpai pirmininkaujančio atsakyta, kad nėra laiko apmokymui bei geresniam susiorganizavimui, o prie esamų sąlygų, kada visame Rytų fronte ir ypatingai čia Lietuvoje esąs brangus kiekvienas kovotojas, reiksią bandyti turimomis priemonėmis ir visu tuo, kas turima.
Nepatenkintas tokiu atsakymu, neiškentęs dar pasakiau, kad apie tokį bandymą, be abejo, yra kitokios nuomonės Rytų fronte patyrimą turintieji čia esą karininkai ir pareiškiau savo abejojimą, ar didelė čia, Sedoje, susirinkusių įvairių laipsnių savanorių dalis norėtų paguldyti savo galvas tik todėl, kad kas nors ir kada nors juos paskelbtų didvyriais. . .
Atsakęs į mano repliką, kad kitokios išeities ar pasirinkimo nėra, o tiktai, kaip anksčiau minėjęs, bandyti turimomis priemonėmis, pirmininkaujantis davė suprasti, kad tas klausimas jau yra pakankamai aptartas ir tuojau po to užbaigė susirinkimą.
Einant namo į savo nakvynės vietą, mano draugas Vladas nusistebėjo mano kalbos susirinkime drąsumu.
“Mane ir daugelį kitų nustebindavo tavo statomi klausimai pulko komisarui ar kitiems komunistų paskaitininkams, kada atrnavome “nenugalimojoje”. Dabar, žinoma, už savo klausinėjimą nebūsi areštuotas ar išvežtas, bet tikrai pakliūsi vyriausių “načalninkų” nemalonėn, o tuo labiau, kad dauguma susirinkime buvusių karintinkų, gal ir palaikydami tavo nuomonę, visi tylėjo lyg turėdami pilnas bumas vandens! . ..”
Tas mano draugo spėjimas paaiškėjo, kaip tik buvo paskelbti karininkų paskirstymo pareigomis sąrašai, nes buvau skiriamas tik vieno organizuojamo ir dar žmonių neturinčio 2-rojo pulko bataliono ūkio viršininku.
“Taip aš ir spėjau”, juokėsi mano draugas. “Tave, seną “frontavi-ką” ir per visą karą išbuvusį Rytuose kuopos vadu, o paskutinius 2-jus metus buvusį net atskiro sustiprinto sunkiosiomis priemonėmis dalinio vadu, paskyrė tokioms pareigoms, kurias galėtų eiti koks nors jaunas leitenantas ar net viršila, čia yra tik atsiskaitymas už tavo susirinkime viešai pareikštą nuomonę. Kitaip negali būti!”.
“Aš tą žinau ir suprantu”, atsakiau aš, “bet sulig senos patarlės, nėra tokio blogio, kuris neišeitų į gerą! Kai tu, nenorėdamas pasirodyti bailiu, gal demonstruosi savo dalinio vyrams, kaip pancerfaustu išvesti iš rikiuotės rusų tanką, rizikuodamas pasidaryti skylėtu rėčiu ar būti sumaltu į kotletą, aš tuo laiku būsiu daug saugesnėje vietoje ir padėtyje”.
Greitai bėgo to neužmirštamojo 1944 metų rudens pirmosios spalio mėnesio dienos. Batalionas, kurio ūkio viršininku buvau paskirtas, kaip ir daugiau panašių dalinių, dar neturėjo jokių kareivių. Visos mano pareigos buvo prisistatyti bataliono vadui, kuris man įsakė išgauti iš pulko štabo ir laikyti savo žinioje keletą pastočių, surinktų apylinkės ūkininkų vežimų, kuriuos panaudosime bataliono karininkų čemodanams vežti, nes kitokio turto ar ginklų mūsų batalionas dar neturėjo, gi rusų puolimas, o tai reikštų ir mūsų bataliono vadų “planingą evakuaciją” kur nors arčiau prie Vokietijos sienos ar net į Rytprūsius, gali prasidėti kiekvienu momentu. Dar tą patį vakarą, išėjęs pasivaikščioti, užkalbinau vieno pravažiuojančio vokiečių karinio sunkvežimio šoferį. Tokių autosunkvežimių, vieškeliu iš Mažeikių per Sedą, paskutinėmis dienomis pravažiuodavo nepaprastai didelis skaičius ir žinojome, kad tai yra vokiečių Kurše sumuštos armijos (Heresgruppe Nord) daliniai, kurie pilnu greičiu spaudė vakarų kryptimi. Mano dideliam nustebimui vokietis šoferis pasakė, kad jau daugiau jokių sunkvežimių ar vokiečių dalinių užpakalyje nėra, nes ten likę tiktai “ruski”.
Man, kaip ir kiekvienam tuo laiku Sedoje buvusiam, buvo žinoma, kad pirmasis savanorių pulkas jau yra užėmęs iš anksto parengtus apkasus į rytus nuo Sedos. Paskutinė naktis Sedoje praėjo neramiai ir, tur būt, mažai kam rūpėjo miegas. Dar gerokai prieš išauštant rytui, per štabo ryšininką buvo pranešta mūsų bataliono karininkams, kaip ir visiems dar formavimosi stadijoje ir kareivių neturinčių dalinių vadams, kad susirinkimo vieta, prieš numatomą pasitraukimą iš Sedos, yra miestelio pakraštys prie kelio, vedančio į vakarus Barstyčių kryptimi.
Prašvito ir rytas, o jokio įsakymo pasitraukimui dar vis nesulaukiame. Patikrinęs, kad mūsų bataliono karininkų čemodanai būtų sukrauti į mums paskirtas pastotis ir pasakęs vežikams laikytis vienoje vietoje, prisėdau prie pokerį lošiančios karininkų grupelės. Mat, visi neturėjome jokių dalinių ar kareivių (buvome “vadai be armijų”) ir patys, ir tai ne visi, buvome ginkluoti tik pistoletais, o reikėjo ką nors surasti laiko praleidimui. Nutraukėme pokerio žaidimą tiktai, kai pirmieji rusų tankų pabūklų sviediniai pradėjo kristi pačiame Sedos miestelyje. Įsijungiau į masę, plūstančią ir skubančią keliu į Vakarus, Barstyčių kryptimi. Kelio vidurį buvo užėmę pastotės vežimai, o abiem kelio pakraščiais “žygį atgal” vykdė tikrai įspūdingas skaičius vokiečių policijos karininkų uniformomis dėvinčių vyrų. Maloni staigmena buvo man, kai pastebėjau, kad žygiuoju paskui mano labai gerą draugą, baigusi tą pačią Karo Mokyklos laidą ir tame pačiame Lietuvos kariuomenės pulke su manim tarnavusį leitenantą L. B.
Pasiekus visai netoli Barstyčių esančią didesnę kryžkelę, visa mūsų žygiuojančių vakarų kryptimi masė buvo sustabdyta kelių uniformuotų vokiečių, kurių priekyje stovėjo “Waffen SS” vyresnysis leitenantas (Obersturmfuehrer’is) pasikabinęs ant kaklo automatinį šautuvą. Užpakalyje esesininkų stovėjo ginklais, daugiausiai šautuvais, pakrautų pora sunkvežimių. Būdami visos voros galvoje, t. y. visos besitraukiančios masės beveik pačiame priekyje, negalėjome negirdėti garsiai rėkaujančio vokiečio SS karininko šauksmų, kurie reiškė nustebimą ir pasipiktinimą, kad lietuviai karininkai bėga iš kautynių, palikę kovoti su rusais tik vienus kareivius . . . Taip pat gana aiškiai buvo suprantama, kad priekyje žygiavęs pulkininkas leitenantas N. nesugeba susikalbėti ar nemoka vokiečių kalba paaiškinti esamos situacijos.
“Atrodo, mes turėtume jam padėti išsiaiškinti”, pasakiau greta manęs stovinčiam draugui. Prasispraudę pro kitus ir atsidūrę prieš pat vokietį
SS karininką, pradėjome padėties išsiaiškinimą, kuriame L. B. labai jau gražiai viską nupasakojo, kad lietuviai karininkai nebėga iš kautynių, palikę savo kareivius, ir nedezertiruoja, bet kad mes esame vadai be kareivių, tų lietuviškų savanorių dalinių, kurie dar yra organizavimosi stadijoje. Toks, nors ir geras paaiškinimas, matomai nevisai patenkino esesininką, kuris vėl pradėjo bliauti, kad čia mūsų gimtoji žemė ir mes turime ją ginti, o jeigu mes esame karininkai neturį dalinių ar kareivių, tai šis reikalas yra labai lengvai išsprendžiamas. Jau anksčiau, tik priartėjus prie mus sustabdžiusių vokiečių ir užpakalyje jų stovinčių sunkvežimių, mes pastebėjome, kad vieškelyje paskui sunkvežimius stovi ilga virtinė vežimų, kuriuose susigrūdę sėdėjo civiliai gyventojai — pabėgėliai, matomai, rusų didesniam puolimui prasidėjus, bandą sprukti Vakarų kryptimi. Tų civilių bėglių tarpe matėsi nemažas skaičius įvairaus amžiaus vyrų. SS karininkas pasirodė esąs geras organizatorius, tačiau, abejoju, kad jo sumanymas labai būtų patikęs tiek civiliams bėgliams, tiek mums. Iš vokiečių sunkvežimių buvo iškraunami šautuvai ir šaudmenys, o iš pabėgėlių vežimų nusodinami vyrai ir paskirstomi į 20 žmonių grupeles, apginkluojami ir paskyrus tokiai grupelei po vieną iš mūsų voroje esančių karininkų, pasiunčiami į čia pat prie Barstyčių paruoštą, atsitraukimo atvejui, apkasų liniją.
‘‘Čia yra jūsų motinos žemė (Mutterland) ir jūs turite ją ginti”, dar vis šūkavo SS karininkas, kuris lyg kokiam padrąsinimui dar pasakė, kad kiekvienai kovotojų grupelei dar būsią išduoti ir pancerfaustai.
Pasinaudojęs savotišku sąmyšiu, įsakiau mano žinioje buvusiems vežikams judintis toliau į Barstyčius, kuriuos pervažiavę ant vieškelio į Kretingą vėl atradome porą vokiečių esesininkų su automatiniais šautuvais rankose.
Man paaiškinus, kad esu ūkio viršininkas ir pulko vado įsakymu su vežimais esu siunčiamas toliau į užnugarį, buvome praleisti ir pilnu tempu leidomės Kretingos link. Naktį, pakeliui sustojus nakvynei, (snaudėme ant vežimų), mus prisivijo nemažas karininkų ir kitokių pabėgėlių skaičius, kuriuos, matomai, nesužavėjo esesininko planai ginti Barstyčius ...
Sekančią dieną, priešpiečiais, jau pasiekėm Kretingą, kur greitai suradome vietą, atskirą namą, pasidariusį savotišku pasitraukusiųjų iš Sedos, jei ne štabu, tai susirinkimo bei informacijų centru. Čia man paaiškėjo, kad dauglie Barstyčių gynėjų nakties metu ‘‘leidosi į kojas” — išsilakstė, o kaip vėliau sužinojau, ir pasilikusiems kitą dieną buvo leista pasitraukti. Kadangi aiškiai matėsi, kad ir čia, Kretingoje, tuojau bus nesaugu, tai reikėjo sugalvoti, ką toliau daryti.
Dar vykdamas iš Lietuvos į Drezdeną savo čemodane turėjau geroką pluoštelį vokiškų taip vadinamų “kelionei įsakymų” ir net kariškų geležinkeliu keliauti bilietų blankų, kuriuos visus “dėl visako” buvau įsidėjęs tarpe savo daiktų grįždamas iš Drezdeno atgal į Žemaitiją. Taip pat savo čemodane turėjau ir Savisaugos dalinių buvusios mano vadovaujamos kuopos apvalų tarnybinį antspaudą vokiškomis raidėmis. Visa tai, man atrodė, bus labai pravartu sugrįžimui atgal iš Kretingos į Drezdeną. Apsidžiaugiau pamatęs, kad šiame susirinkimo punkte, vienas iš karininkų yra kažkur gavęs rašomąją mašinėlę. Apdalinau keletą mūsiškių, mano nuomone, šiais vertingais dokumentais, ir nieko nelaukdami, pasinaudodami rašomąja mašinėle, pradėjome tuos “kelionei įsakymus” ar, ypatingus pažymėjimus, o taip pat ir vokiškų geležinkelių bilietų blankus užpildinėti kelionei atgal į Drezdeną.
Apsirūpinęs dokumentais, pradėjau žygiuoti geležinkelio stoties kryptimi. Prie įėjimo į stoties peroną, mano kelionės dokumentus patikrinęs, vokiečių žandaras pasakė, kad išvykimui reikalingas dar stoties karininko antspaudas ir net nurodė duris, kur aš galiu tą pareigūną surasti. Stoties karininkas, pasižiūrėjęs į mano “pasigamintus” dokumentus pasakė, kad jie yra tvarkoje, bet, esamoje padėtyje, išvykimui į Drezdeną ant jų dar yra reikalingas įgulos (“tvirtovės”) komendanto antspaudas, nes kiekvienas, pajėgiąs ginklą nešioti vyras yra reikalingas Kretingos gynimui. Supratęs, kad tokio antspaudo aš negaučiau ir būtų sunku tą įgulos komendantą surasti, mandagiai padėkojęs išėjau į koridorių, iš kurio vienos durys vedė į miestą, o kitos — į peroną, kuriame per durų langą pastebėjau pradedantį Klaipėdos kryptimi judėti traukinį. Instinktyviai pasukau per duris, vedančias į peroną. Jau bėgdamas prisivijau judantį traukinį ir įšokau į pirmą pasitaikiusį keleivinio vagono skyrių. Keista, kad manęs niekas nesivijo, nesustabdė ir net nepaklausė parodyti kelionės dokumentų. Kažkaip nemaloniai pasijaučiau pamatęs, kad keli tame pačiame vagone sėdintieji vyrai yra “Waffen SS” kariai — esesininkai. Smagiau pasijaučiau, tik kai vienas iš esesininkų, atsidaręs gertuvę, visus bendrakeleivius, įskaitant ir mane, pradėjo vaišinti vokišku konjaku.
Greitai pasiekėme Klaipėdos geležinkelio stotį, o sužinojęs, kad sekančio traukinio į Vakarus — Vokietijos kryptimi — reikės laukti kelias valandas, nusprendžiau pasivaikščioti mieste. Jokių kitų reikalų ar tikslo neturėdamas, sugalvojau pasižiūrėti, kaip tuo laiku atrodė Baltijos jūra. Kas žino, gal ilgokai kitos tokios progos neturėsiu, skverbėsi galvon nelinksmos mintys, šias mano svajones ir pasivaikščiojimą nutraukė man pažįstamo veido lietuvis kareivis vokiškoje uniformoje, bet su viena tuščia rankove. Prisiminiau jo pavardę ir žinojau, kad tai yra buvęs mano kuopos vyras, buvęs sužeistas mums susidūrus su raudonaisiais partizanais dar būnant Gudijoje ar, teisingiau pasakius, buvusioje Lenkijos teritorijoje, kažkur tarp Svyrių ir Naručio ežero. Jis prašėsi manęs padėti, nes neturįs jokių tolimesnių kelionei į Vokietiją reikalingų dokumentų. Nusivedžiau šį buvusį savo pavaldinį į vokiečių komendantūrą ir įleistas pas komendantą —vokiečių Wehrmachto majorą,
paaiškinau padėtį ir prašiau šį vyrą prirašyti mano dokumentuose, kad jis kartu su manim keliauja kaipo mano pasiuntinys.
“Herr Oberleutenant”, plačiai nusišypsojęs pasakė komendantas, “tokiai padėčiai esant mes neduodame pasiuntinių net ir generolams, tačiau jūsų kareivis vistiek netinka kautynėms ir nemanau, kad turės sunkumų tolimesnėje kelionėje Vokietijon. Galų gale, kartu keliaudamas, pats galėsite paaiškinti, jeigu kas nors klaustų”, ir davė suprasti, kad mūsų pasikalbėjimas baigtas.
Dviems kartu toliau traukiniu važiuojant nebuvo taip nuobodu. Buvau nustebintas, kad pakeliui miestai, kurie grįžtant į Lietuvą dar buvo nenukentėję, dabar jau buvo gerokai bombų apgriauti. Vienoje didesnėje geležinkelio stotyje (berods, Karaliaučiuje) atvykome jau sutemus ir turėjome laukti mums tinkančio traukinio ligi ryto, bet nuo bombų labai nukentėjusiose stoties patalpose niekaip negalėjome surasti vietos atsisėsti ar bent atsistoti atsirėmus prie sienos, kad galima būtų truputį nusnūsti. Nebuvo vietos nei keliose didžiulėse traukinio laukiamose patalpose, nei koridoriuose, nes visur, net ir ant grindų, stovėjo, sėdėjo ar gulėjo uniformuoti žmonės. Nusprendę, kad didesnė galimybė susirasti poilsiui vietelę bus jieškant atskirai, išsiskyrėme, susitarę susitikti ryte,prieš išeinant traukinui, prie išėjimo į peroną durų.
Sunkiai praleidau naktį, veltui jieškodamas vietos atsisėsti ar bent kur nors atsiremti į sieną, o ryte, mano nusistebėjimui, sutartoje vietoje neatradau savo bendrakeleivio. Jau beveik pervažiavus visus Rytprūsius, vienoje stotyje mane pasivijo keletas Kretingoje pasilikusių karininkų. Jie man papasakojo, kad rusams prie Kretingos artėjant, visi, kas suspėjo, sulindo į traukinius, ir net be jokių kelionės dokumentų, tačiau ne visi buvę laimingi, nes kai kuriems liko tik vienintelė ir pati paskutinė pasitraukimo priemonė '— kojos, o kryptis — Vakarai...
Pagaliau pasiekėme Drezdeną ir pati pirmoji mūsų sužinota naujiena buvo, kad šis didmiestis jau buvo pirmą kartą, nors ir nesmarkiai, bombarduotas.
Labai apsidžiaugiau, susiradęs nenukentėjusią žmoną ir kitus artimuosius. Pasirodo, kad nuo bombų buvo nukentėjęs ir tas fabrikas, kuriame buvusių karininkų šeimos nariai dirbo, tačiau mūsiškiai išlikę sveiki. Nusbetau sužinojęs, kad grįžtant į Drezdeną, aš buvau aplenktas kitų greičiam sugebėjusių keliauti buvusių Sedos kautynių dalyvių, nes kai kurie buvo sugrįžę jau prieš 1 ar 2 dienas. Dabar mano didžiausias rūpestis buvo kiek galima greičiau nusikratyti vokiečių policijos karininko uniforma ir pasirūpinti leidimu, sau ir kartu čia esantiems giminėms kuo greičiausiai apleisti Drezdeną, kurio pavertimas griuvėsiais, atrodė, yra neišvengiamas ir jau nebetoli.
Savotiškai įdomus ir dar šiandien prisimintinas buvo mano pasikalbėjimas su vokiečių karininku, iš kurio turėjau išgauti savo atleidimo dokumentus. Jis bandė mane įtikinėti, kad karas yra dar nebaigtas, bolševizmas dar nesunaikintas ir man, ypatingai Rytų fronte patyrimą turinčiam karininkui, yra stačiai gėda prašytis būti paleidžiamam ir eiti dirbti į fabriką tarpe belaisvių ar per prievartą darbams į Vokietiją atvežtų žmonių .. .
“Mano tėvynė yra jau rusų užimta. o didvyriu aš nenoriu pasidaryti’’, buvo mano ryžtingas ir nepakeičiamas nusistatymas, kurio ir pakako.
Mano, toli, net 25 metus atgal praeitin nukėlusias mintis nutraukė kažkur toli pasigirdę trys iš eilės šūviai, kurie reiškė, kad turiu grįžti atgal į sutartą su sūnum susitikimo punktą. Pradedu žygiuoti atgal, o mano mintyse dar vis sukasi sūnui šiandien pasakyti, o prieš 25 metus net keletą kartų pakartoti žodžiai.
