JASINSKIS — LIETUVOS JAKOBINAS
ALGIRDAS BUDRECKIS
Lietuvos sukilimo 1794 m. prieš rusus vadas, poetas, karštas demokratas ir mūsų krašto patriotas — Jokūbas Jasinskis buvo modernių laikų pirmasis mūsų nacionalistas ir demokratizmo skelbėjas. Deja, jo asmenybę lenkai savinosi, o mūsiškiai, susižavėję Kosciuška, užmiršo, kad ir buvo kitų tos gadynės didvyrių.
Generolas Jokūbas Jasinskis
I. KILMĖ
Jokūbas Jasinskis gimė 1759 m. šlėktos šeimoje. Tikslios datos nežinome. Yra ginčijamasi, kur jis yra gimęs. Anktyvesnieji biografai teigia, jog Jasinskis gimęs Vilniuje, o istorikas Henrykas Moscickis nukelia gimimo vietą į Kujavą. Moscickis yra pirmasis lenkų istorikas pasisavinęs Jasinskį ryšium su gimimo vieta. Nors daugumas biografų rašo, kad Jasinskio tėvų kraštas buvo Lietuva ir kad jisai nepaprastai daug nuveikęs jos labui, Moscickis teigė, kad Jasinskis yra didlenkis (wielkopolanin). Jo argumentas pagrįstas vienu Jasinskio išsireiškimu: “Esu lenkas, laisvai tą priėmiau visa siela, protu, kalba ir veiksmu. Ne tiek buvimu, kiek žinojimu.” (žr. H. Moscicki, General Jasinski i Powstanie Kosciuszkowskie, psl. 53)
Taip konstatavęs, Moscickis pereina į lenkams būdingą “fanaberiją”. Girdi, gimęs Kujavoje, Jasinskis iš karto — mozūras, studijavęs Varšuvoje, tapo didlenkiu, o atsidėkodamas Jogailai už didingą praeitį, nuvyko į Vilnių, kad ir ten pasidarbuotų. Faktinai, vieno eilėraščio posakis dar neapsprendžia žmogaus tautybės. XVIII amžiuje polonizmas padarė žymią įtaką į bajoriją. Visi, tačiau, buvo laikomi Žečpospolitos piliečiais. Nebuvo ryškios diferencijacijos tarp lenko ir lietuvio. Visi ponai jau lenkiškai slebizavo, nors daugelis jų ir gynė Lietuvos savarankiškumą. Kad jaunas kariūnas, Varšuvoje auklėtas, parašytų poemoje, kad lenkas esąs, dar nereiškė, kad lietuvybė jame būtų mirusi.
Juk, nacionalizmo sąvoka tada, dar nebuvo išryškėjusi Lietuvoje. Daugelis lietuvių šlėktos laikė save gente lituanus, natione polonus (t.y., gimimo lietuvis, tautybės lenkas). Jei Jasinskis savęs nelaikė lietuviu, tai kodėl mokslo metais bičiuliavosi vien tik su Lietuvos žmonėmis? Kodėl vyko Lietuvon laimės jieškoti (tuomet Varšuvoje buvo daugiau galimybių)? Kodėl parodė “separatistinį” polinkį Kosciuškos sukilimo metu?
II. MOKSLAS
Jasinskis rodė gabumų kalboms jau iš mažens. Dar būdamas tik 11 metų, jis puikiai išmoko lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Jis įstojo į Žečpospolitos geriausią mokyklą, į Szkola rycerskiej, į Varšuvos kadetų korpą. Studijų metu (1773-1780 m.), iš pradžių, jis buvo tik vėjavaikis. Jo gyva prigimtis, degąs temperamentas ir polinkis žaisti liudijo dvaro auklėjimą. Tačiau, tuometinis mokyklos vicekomendantas Fridrichas Mošinskis sutvarkė jauną kariūną. Mošinskis buvo gabus ir labai išsilavinęs, bet griežtas santykiuose su kariūnais. Mošinskis palenkė Jasinskį korpo disciplinai ir drausmei. Pagaliau, išgaravo ir Jasinskio jaunatviškoji aistra, ir jis visai neblogai baigė karybos mokslus.
Būdamas dar kadetu, Jasinskis pajuto patraukimą prie plunksnos, ėmė rašyti dainuškas. Jis taip pat susidraugavo su politikuojančiais kadetais, rašytojais: Karoliu Kniazevičiu, Adomu Jurgiu Čartoriskių, Julijonu Niemcevičiu ir Mykolu Sokolnickiu. Kniazevičius, Čartoriskis ir Niemcevičius, kaip ir jis, buvo Lietuvos Kunigaikštijos piliečiai. Jie svajojo apie žmonių būklės pakėlimą ir Žečpospolitos gerovę. Švietimo gadynės dvasią į Jasinskį įkvėpė “mokslinis fechtuotojas” Vaitiekus Tarskis.
III. ANKSTYVOJI KARJERA
Baigęs mokslus, 1783 m., Jasinskis buvo įtrauktas į karininkų sąrašą (sztamlist). Petrui Potockiui proteguojant, 1784 m. jis buvo pakeltas į kapitonus ir paskirtas į kadetų korpą instruktoriumi. Varšuvos mokyklos instruktorium jis išbuvo iki 1789 m., kai karalius Stanislovas Augustas įsakė jam ir papulkininkiui Sokolnickiui suorganizuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos inžinierių korpo mokyklą. Faktinai, karalius Stanislovas Augustas jau 1780 m. galvojo sukurti Vilniuje artilerijos ir inžinerijos korpą, tik dėl neaiškių sumetimų reikalas buvo ilgai atidėliotas.
Iš tikrųjų, Vilniaus mokyklos patentas buvo įteiktas tik 1790 m. sausio 15 d. Jasinskis buvo paskirtas Lietuvos inžinierių korpo komendantu su papulkininkio laipsniu. Iš tikrųjų, jis buvo ir tos mokyklos viršininkas, nuo 1792 m. pakeltas į pulkininkus. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje Jasinskis stengėsi įvesti griežtą tvarką ir klusnumą, nors kareivyje matė ne samdinį, bet susipratusį pilietį, ginantį savo tėvynę.
Targovicos konfederacijos metu, kai konservatyvieji bajorai sukilo prieš Gegužės 3-sios dienos konstitucijos įvedimą, Jasinskis apsisprendė pasilikti Lietuvos kariuomenėje ir nesidėti su konfederatais. 1792 m. kare su rusais Jasinskis dalyvavo artilerijos pulkininku. Jis įtvirtino Lietuvos Brastą. Pasižymėjo Brastos kautynėse (1792 m. rugpjūčio 23 d.) ir prie Dubienkos. Už drąsą gavo Virtuti Militari kryžių. 1793 m. tapo LDK karinės komisijos nariu. Tuo metu anonimiškai parašė patriotišką poemą “Do exulantow Polskich o statosci”. 1794 m. sukilimo išvakarėse Jasinskis ėjo Lietuvos artilerijos viršininko pareigas.
IV. KŪRYBA
Prancūzų literatūros įtakoje Jasinskis išaugo Didžiosios Prancūzų revoliucijos idėjų šalininku ir radikalaus nusistatymo žmogumi. Jis pasinėrė į slaptą sąmokslininko darbą. Sudarė net specialų sąmokslininko katekizmą. Daugelio bajorijos idealas — Gegužės 3-sios dienos konstitucija — jo nepatenkino. Jis norėjo daugiau laisvės miestelėnams ir ypač valstiečiams. Jis dalyvavo ir literatūrinėje veikloje, rašydamas apysakaites, pasakėčias, satyrinio pobūdžio eilėraščius.
M. Romanowskis šitaip apibūdino poetą J. Jasinskį:
Savo originalia kūryba jis buvo tikras XVIII amžiaus sūnus. Lengvapėdiškai rašė, bet tikėjimo ir papročių dalykus teisingai aprašė su aštria pajuoka(dowcip ostry). Jo kūrinių mintys tikrai atstovavo jo amžiaus galvoseną, to laiko dvasia antspauduoja Jasinskio raštus. Savo kūryba jis yra teisingas, gilaus jausmo ir savo laiko žmogus, (žr. M. Romanowski, “J. Jasinski” Dziennik Literacki, Varšuva, 1863, Nr. 2).
Jasinskis iš pradžių rašė pagal sentimentalinę konvenciją: juokingą erotiką, idilijas, populiarias dainuškas. Jo raštuose dominavo radikalus libertinizmas ir ironija. Jis puolė klerikalus, popiežių ir feodalines privilegijas. Vėlesnėje kūryboje reiškėsi jakobinizmo ir gilaus patriotizmo mintys.
Jasinskio papuliarumas buvo užsidirbtas dainomis: “Chciało się Zosi jagodek”, “Namiękkiej dami Filis ležała” ir pn. Bet žymiausioji Jasinskio kūryba grindžiama patriotizmu: “Do Stefana Batorego” (1784-86 m.), “Do exulantow Polskich” (1793 m.). 1794 m. vasario mėnesį, būdamas Varšuvoje, Jasinskis parašė ugningą eilėraštį “Do narodu”:
Tautiečiai, nebūsit didingi, šiandien liūdnoj būklėje,
Netekę jėgos, turto, garbės ir vilties
Negalit pasirinkti savo vietos ir mokslo . . .
Nuošaliai stovint, nuostabu, didinga ir pa[vyzdinga,
Kur liaudis sakė: noriu būti laisva visada! Ten ir tapo laisva!
Jasinskis rašė prieš despotizmą, šlovindamas tautinį apsisprendimą:
Tie, kurie saugoja žmonių reikalus,
Pirmieji užsitarnaus ateities šlovės.
Gana jau buvusio karaliaus viešpatavimo,
Tegul baigiasi, nes ateina majestotas iš liaudies.
Atsiremkite į liaudį, Jūs, paprasti kareiviai,
Ir pastatykit visų pirma— šventąją laisvę,
(žr. Zdžislaw Libera, “Jakub Jasinski, poeta-jako-bin” Pamiętnik Literacki, Rocznik XLI, Zeszyt 3-4, psl. 774).
Jasinskis dar radikaliau skelbė savo žmogaus katekizme:
Neturi būti tokio žmogaus, kuris vienas tautoje/
Plaukioja gardumynuose, kai visa liaudis miršta nuo alkio.
Jasinskio garsiausi satyros kūriniai buvo “Ginčai—juokinga šešių dalių poema” ir “Mulkis”. Jasinskis priklauso prie negausaus būrelio
XVIII amžiaus pabaigos literatų, kurie kūrė originalią poeziją ir kratėsi klasiškųjų poezijos dėsnių, pvz., jo “Sprzeczki” (Ginčai) yra daugiau juokingo stiliaus, kaip klasiškai sentimentalus kūrinys.
V. SĄMOKSLININKAS
Viešnagės metu (1787 m.), Varšuvoje, Jasinskis įstojo į masonų organizaciją. Kaip daugelis jo patriotiškų amžininkų, jis konspiratyviai veikė masonuose tėvynės labui. Galima įžiūrėti masonų įtaką ir į kai kuriuos jo kūrinius.
Jokūbas Jasinskis užmezgė artimus ryšius su Juozu Lipinskiu, Edukacinės Kamaros sekretoriumi. Jis dirbo Mokslo Draugų Sąjungoje (Towarzystwo Przyjaciol Nauk), kuri buvo masonų įtakoje. Per Lipinskį jis gavo progą susipažinti su radikalu Hugonu Kolontaju ir Lietuvos vadais Ignacu ir Stanislovu Potockiais.
Jisai įsijungė į radikalų lietuvių civilių-kariškių sąmokslą, kurio tikslas buvo atsikratyti įsiskverbiančios rusų įtakos į Žečpospolitos vidaus gyvenimą.
Pagaliau, 1793 m. buvo sudarytas bendras lietuvių-lenkų sukilimui ruošti komitetas. Varšuvoje sukilimą suprojektavo generolas Ignacas Dzialynskis (Vakarų Lenkų masonijos vicedidmistras), plk. J. Jasinskis ir Antanas Madalinskis. Iš civilių pusės prisidėjo: bankininkas Kapostas (iliuminatų veikėjas), Elijas Aloe (masonų vadas), St. Soltykas (seimo atstovas), Juozas Paulikauskas ir Karolis Prozoras pastarieji du buvo Lietuvos veikėjai). Jasinskis pasiėmė Lietuvos vyriausią karinę sukilimo vadovybę. Laisvės-lygybės-brolybės idealų, ir jiems smurtu atsiekti, šalininkas Jasinskis davė Kosciuškiadai Lietuvoje nacionalistinį revoliucinį atspalvį.
VI. SUKILĖLIS
Viso sukiliminio judėjimo Lietuvoje siela buvo Jasinskis. Jo revoliucingas šūkis buvo: “Težūsta karaliai, tesie pasaulis laisvas!” Rusams parsidavęs Lietuvos hetmonas Simanas Kasakauskas sekė įvykius Vilniuje ir vis įspėdavo rusų įgulos viršininką Arsenjevą. Kylant mieste sukilimo nuotaikai, Kasakauskas, pajutęs pavojų, įsakė suimti keletą nepatikimų karininkų, jų tarpe ir Jasinskį, ir stengėsi sumažinti savo bruzdančios kariuomenės skaičių.
Jasinskis, tačiau, pasislėpė Antakalnyje ir net pasiuntė Kasakauskui pašiepiantį laiškutį: “Keliauti ‘kibitka’ ir medžioti sabalų — neturiu noro!” Jasinskis organizavo sukilimą pagal Tado Kosciuškos nurodymus bei įgaliojimus. Lietuvos kariuomenės kareiviams jis įsakė aprūpinti ginklais ir miestiečius. Iš įgulos tvirtovės jie vogčiomis nešė šautuvus, durtuvus ir pistoletus.
Žinia apie ruošiamą sukilimą paplito visame mieste. Rusų majorui Tučkovui buvo pranešta, jog sukilėliai kreida pažymi namus, kuriuose gyvena Rusų armijos karininkai. Tučkovas, įsitikinęs, kad tai tiesa, šią žinią perdavė savo viršininkui generolui Arsenjevui. Arsenjevas tik pasakė, kad tai esanti vaikų išdaiga, ir liepė ženklus nuo sienų nutrinti. Žinodamas, kad mieste yra ne daugiau kaip 500 Lietuvos kareivių, aptingęs Arsenjevas pasitikėjo savo karine persvara ir nesiėmė jokių atsargumo priemonių. Į Kasakausko pasiūlymus išvesti kariuomenę į pozicijas, Arsenjevas taip pat atsakė neigiamai.
Apie Velykas Arsenjevas pasitelkė daugiau kariuomenės. Balandžio 21 d. sukilėliai susidūrė su rusais ties Nemenčine. Balandžio 22-23 d. naktį Jasinskis sušaukė sukilimo vadų pasitarimą vienoje Užupio kavinėje, sode, kur rinkdavosi alaus gerti gana daug jaunimo. Ten buvo aptartos paskutinės veikimo smulkmenos. Kareiviai gavo įsakymą susirinkti Gedimino pilyje su paruoštais ginklais ir nurodymą, kas ką turės pulti.
1794 m. balandžio 22-23 d. naktį, Gedimino kalne, iššovė patrankos, ėmė skambinti bažnyčių varpai, gatvėse suaidėjo būgnai. Tai buvo ženklas sukilti.
Jasinskis sumaniai puolė Vilniaus rusų įgulą, susidedančią iš 2000 karių. Sukilėlių buvo tik 370. Sukilėlis majoras Sobeckis su savo kareiviais, po ilgokai trukusių kautynių, užėmė rusų įgulos patalpas Žemutinės pilies teritorijoje ir rotušę. Kitas būrys užėmė arsenalą ir ėmė dalyti ginklus miestelėnams. Miestas per keletą valandų atsidūrė sukilėlių rankose. Tą naktį buvo nuginkluoti ir suimti: generolas Arsenjevas, 6 majorai, 4 kapitonai, 19 žemesnio laipsnio karininkų ir 924 kareiviai. Nuginkluoti rusai kareiviai buvo uždaryti šv. Kazimiero bažnyčioje.
Rusų majoras Tučkovas, išgirdęs triukšmą, suprato kas dedasi ir, iššokęs pro langą, atskubėjo į Pogulianką, kur buvo netikėtumams paruošti rusai artileristai ir patrankos. Jasinskis šitokį atvejį buvo iš anksto numatęs. Laikydamas Tučkovą rimčiausiu savo priešu jis pavedė lietuvių generolui Giedraičiui Tučkovą suimti ir jo artilerininkus nuginkluoti. Tačiau, Giedraitis pasivėlino priartėti prie Vilniaus ir įsakymo neįvykdė.
Tučkovas įsakė bombarduoti miestą. Kilo gaisras. Generolas Arsenjevas pasiuntė jam laišką, prašydamas sustabdyti bombardavimą, nes sviedinys galįs pataikyti ir į tą namą, kuriame jis esąs internuotas. Tučkovas laišką perskaitė ir dar daugiau sustiprino ugnį. Padėtį išgelbėjo Jasinskis, kuris įsakė visiems vyrams sukilėliams susirinkti Rotušės aikštėje. Jis juos paskirstė būriais, nuvedė prie miesto vartų ir suruošė didelį Poguliankos puolimą.
Rytą Tučkovas su savo artilerija, per Panerius, pasitraukė Gardino kryptimi, tikėdamasis susijungti su kitais rusų armijos daliniais. Vilnius liko sukilėlių rankose.
Balandžio 24 d. sukilėliai atšventė pergalę. Susirinkusiems miestiečiams buvo perskaitytas lietuvių tautos sukilimo aktas, kurį pasirašė 2238 asmenys, ir buvo sudaryta laikinoji Lietuvos vyriausybė (“Wiresnibė arba Roda šio čieso Lietu-wos”). Buvo paskelbtas universalas, kad Jasinskio vadovaujamoji kariuomenė išlaisvino Vilnių.
Belaisvių tarpe atsidūrė ir hetmonas Simanas Kasakauskas. Jis atkakliai gynėsi, tačiau buvo surištas ir nutemptas į kalėjimą dar kautynių metu. Balandžio 25 d. Rotušės aikštėje atsirado kartuvės. Apie ketvirtą valandą po pietų Pilies gatvėje pasigirdo būgnai. Į aikštę įžygiavo būrys kareivių sukilėlių, o už jų karietoje buvo vežamas hetmonas Kasakauskas, apsivilkęs savo geltonu chalatu. Jis buvo taip ir suimtas. Priešais karietą ant bėro žirgo jojo Jasinskis. Eisenai sustojus, Jasinskis tarė susirinkusiems: “Piliečiai, čia bus vykdoma bausmė, kurios ginčyti niekas neturi teisės; ar ji kam patiks, ar nepatiks, kiekvienas privalo tylėti, ir jeigu kas drįs pakelti savo balsą, bus pakartas šitose pačiose kartuvėse.” Tribunolo sprendimą, sėdėdamas ant arklio, perskaitė kolegijos narys advokatas Gasparas Elsneris. Iš jo lūpų per visą aikštę nuskambėjo žinia, jog Lietuvos hetmonas išdavęs tėvynę ir už tai nusipelnęs mirtį. Prie pasmerktojo karietos priėjo kunigas. Kasakauskas atliko išpažintį, pasimeldė ir buvo pakartas. Po keletos dienų tose pačiose kartuvėse buvo pakartas Ignacas Šveikauskas, Vilniaus konfederacijos maršalka.
Sukilimas paplito visoje Lietuvoje. Gegužės 3 d. vyriausybė Jasinskį paskyrė visos Lietuvos kariuomenės vadu, o jo padėjėjais buvo Niesiolovskis, Katilas ir Giedraitis. Gegužės 7 d. tą paskyrimą patvirtino sukilimo vadas Kosciuška ir pakėlė Jasinskį į generolus.
Didžiausias pavojus Vilniaus sukilėliams grėsė iš rusų kariuomenės dalinių Gardine. Pirmas didesnis sukilėlių susirėmimas karo lauke įvyko balandžio 27 d. prie Nemenčinės. Sukilėlių kariuomenei vadovavo pulkininkas Grabauskas. Nepaisant parodyto narsumo, kautynės buvo pralaimėtos dėl priešo jėgų neįvertinimo.
Po to, rusų pulkininkas Diejevas savo viršininkams rašė: “Jei aš trauksiuos nuo Vilniaus, tai jau bus tokia blogybė, kurios nebebus galima pataisyti, nes Vilniuje visas maišto sambūris.” Jokūbas Jasinskis sutelkė du tūkstančius kareivių ir apie tūkstantį miestiečių gvardijos, kuriai vadovavo jo draugas architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Gegužės 7 d. prie Palionių kaimo
Jasinskis puolė Diejevo užimtas pozicijas. Kautynės truko daugiau kaip 5 valandas. Buvo panaudotos patrankos, šautuvai ir durtuvų puoliai. Besikaunančių jėgos buvo maždaug vienodos. Skirtumas buvo tik tas, kad menkai ginkluotiems kariams ir miestelėnams savanoriams reikėjo kautis su tokiu pat reguliarios rusų kariuomenės skaičiumi. Kautynėse iš abiejų pusių buvo daug nukautų ir sužeistų. Buvo sužeistas ir Stuoka-Gucevičius. Nors negalima laikyti Palionių kautynių lietuvių pergale, visvien rusai buvo atmušti.
Vilnių išlaisvinus, Jasinskis tuoj pasirūpino, kad pradėtų veikti parako ir patrankų gamyklos. Jis laikė tikslinga sukelti maištą rusų užimtose srityse ir jose pradėti karą. Pagal jo planą sukilėliai turėjo išplėsti karinius veiksmus į Kuršą, į Livoniją prie Daugpilio ir net Minsko vaivadijoje. Jo draugas Stuoka-Gucevičius suorganizavo Vilniaus municipalinę (miestiečių) gvardiją. Pats Jasinskis išleido atsišaukimą į Lietuvos ir Vilniaus gyventojus. Tai buvo pirmą kartą per ištisus 400 metų bendro valstybinio su Lenkija gyvenimo laikotarpį, kad atsišaukimas buvo rašytas lietuvių kalba! Mat, būdamas tikras jakobiniškas nacionalistas, Jasinskis norėjo vesti kovą už tautos laisvę ir tam tikslui jis panaudojo pačių žmonių gyvąją kalbą. Jasinskiui pavyko patraukti daugelį lietuvių bajorėlių, miestiečių, ir valstiečių. Konsolidavęs išvaduotą Lietuvą, jis organizavo visuotinę gynybą (rekrut dymowy). Kaip lietuvių vadas jis vadovavosi bekompromisiniu radikalizmu. Jis buvo už atskirą nepriklausomą Lietuvą ir už piliečių lygybę, pagal Prancūzijos pavyzdį. Todėl jis mėgino palaužti bajorijos išdidumą ir sukelti paprastų žmonių pasiryžimą ir pasiaukojimą. Dėl tokio savo radikalaus nusistatymo Jasinskis susilaukė bajorijoje daug priešų, kurie pradėjo skundų ir intrigų veiklą prieš jį. Bajorų ir lenkų paveiktas Kosciuška jį atšaukė iš Lietuvos kariuomenės vado pareigų birželio 1 d., pavesdamas jam vieną korpą (antram vadovavo Chlevinskis, trečiam — K. N. Sapieha). Vielhorskis, kuris perėmė Lietuvos kariuomenės vadovybę, buvo lenkas iš Varšuvos. Netikęs vadovauti, Vielhorskis nebuvo populiarus Lietuvoje. Lietuvos patriotinė visuomenė prašė, kad jiems būtų grąžintas Jasinskis. Vielhorskio žygiai neigiamai paveikė Lietuvos sukilimo eigą. Jasinskis, kuriuo visi pasitikėjo ir kuris buvo gyviausias patriotų vienytojas, rašė Kosciuškai: “Išdavimas yra greta tavęs, kaip pavydas ir intriga eina prieš mane!”
Netrukus rusų vadas Repninas iš rytų ir Derfeldenas iš pietų suspaudė Vielhorskio išmėtytas jėgas. Betgi, Jasinskis ir toliau energingai veikė. Su 4000 vyrų jis sėkmingai puolė artėjančią Zubovo ir Beningseno armiją ties Salomis, tačiau neišlaikęs kautynių lauko, buvo Vielhorskio papeiktas. Įsižeidęs, Jasinskis tada išvyko į Varšuvą asmeniškai išsiaiškinti su vyriausiuoju vadu Kosciuška. Jo pasitarimas su Kosciuška turėjo gerų rezultatų. Bendramokslis Kosciuška buvo geros nuomonės apie jį. Jasinskiui pasiūlius žygiuoti prieš prūsų armiją, jis buvo ilepos 15 d. Kosciuškos paskirtas Panarvės savanorių divizijos vadu. Jasinskis sėkmingai pralaužė priešo kordoną ant Narvės krantų. Sukilimas, tačiau, pradėjo irti.
Po nelaimingojo Maciejovičių mūšio, Jasinskis Varšuvoje energingai tvarkė Prahos priemiesčio fortifikacijas. Jisai tuomet įsirašė į Varšuvos jakobinus, kurie piršo diktatūros idėją sukilimui išgelbėti. Varšuvoje Kilinskis organizavo ultra-radikalus, prie kurių vadovybės prisidėjo Zająčkowie, Grosmanas ir Jasinskis.
VII. DIDVYRIO MIRTIS
Lenkų-lietuvių sukilėlių vyriausioji vadovybė po Maciejovičių mūšio buvo pavesta lietuviui Vavžeckiui. Jasinskiui buvo pavestas Varšuvos priemiesčio Prahos frontas, kurį grasino generolo Suvorovo kariuomenė.
1794 m. iš lapkričio 3 d. į 4 d. Suvorovas puolė Prahą. 18,500 sukilėlių gynė šį priemiestį, jų tarpe 5,000 lietuvių. Po trijų valandų kruvinų kautynių Suvorovas išpjovė visus gynėjus. Prahos gynėjai ir civiliai gyventojai — virš 20,000 žmonių, buvo išžudyti. Jasinskis žuvo didvyrio mirtimi kartu su savo kariais, begindamas priemiestį.
Jasinskis, kurio gyvenimo šūkis buvo vitam impendere vero, buvo pirmasis lietuvis nacionalistas. Jo ideologija buvo libertinizmas prieš aristokratiją ir baudžiavą ir patriotizmas, pagrįstas Didžiosios Prancūzų revoliucijos idėjų pavyzdžiu. 1794 m. lenkas sukilėlis ir poetas, kuris pažinojo Jasinskį, buvo Ciprijonas Godebskis. Godebskis, turbūt, gražiausiai apibūdino Jasinskio reikšmę tautai:
Riteris, kuris sielojosi tėvyne, jos prapuolimo metu
Sutiko būti jos auka, o ne jos prapulties liudytoju,
Bet lygiai pasižymėjęs plunksna ir kardu,
Kovojo už jos laisvę, žuvo su ja kartu.
BIBLIOGRAFIJA:
1. Algirdas Budreckis, Kosciuškos sukilimas Lietuvoje (rankraštis, 1964.XII.14)
2. Pranas Čepėnas, “Jasinskis”, Lietuvių Enciklopedija, IX, Bostonas, 1956.
3. R. Dobrovolski, Jakub Jasinski, Warszawa, 1951.
4. “Jasinski”, Wielka Encyklopedia Powszechna, V., Warszawa, 1965.
5. J. Jurginis, V. Merkys, A. Tautavičius, Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 1968.
6. J. Kelerą, Poezja Jakuba Jasinskiego, Wraclaw, 1952.
7. Michal Kukiel, “Kosciuszko and the Third Partition of Poland”, W. F. Reddaway, Cambridge History of Poland, Cambridge, 1951.
8. Zdzislaw Libera, “Jakub Jasinski, poetą-jakobin”, Julian Krzyžanowski, Tadeusz Mikulskį, Pamiętnik Literacki, Rocznik XLI, Zeszyt 3-4 (Warszawa, 1950).
9. Henryk Moscicki, Dzieje porozbiorowe Litwy i Rusi, Warszawa, 1910.
10. Tas pats, General Jasinski i Powstanie Kosciuszkow-skie, Warszawa, 1917.
11. M. Romanowski, “Jakub Jasinski”, Dziennik Literacki, Warszawa, 1863, nr. 2.
12. Vanda Sruogienė, Lietuvos istorija, Čikaga, 1956.
