Lietuviais esame mes gimę

 (Vasario 16-tosios proga)

JONAS MIŠKINIS

Nors XX šimtmečio pradžioje pasaulis mažai pažino Lietuvą, tačiau visame mūsų krašte skambėjo lietuviškos dainos.

Drauge su lietuviškų dainų gražiais garsais ėjo, plito ir skrido kultūros keliu lietuvių tautos lietuviškos dvasios išsilaisvinimas iš vergijos. Buvo atgauta spaudos laisvė, lietuviškumas tautoj vis plačiau ir smarkiau reiškėsi.

Užėjo I Pasaulinio karo audra. Ginklu ir smurtu didžių valstybių galiūnai sprendė tarpusavio ginčus. Šalia ginklų ir smurto jie naudojo kovai ir dvasios ginklus. Kariaujančios valstybės, siekdamos rasti sau daugiau prijautimo ir draugų ir tuo pačiu labiau susilpninti priešo priespaudą, paskleidė pasauliui naujų idėjų. Įvairių tautų simpatijoms pritraukti paskelbė tautų apsisprendimo teisę, tai yra, kiekvienos tautos teisę į nepriklausomą gyvenimą. Mesta idėja, sąlygoms susidėjus, susipratusiose tautose tapo kūnu. Eilė tautų, kitos globojamos, sukūrė savo savarankiškas valstybes.

Lietuvių tauta nuoširdžių, ypač ginklo, globėjų neturėjo. Priešingai, aplinkui, viduje ir išorėje, turėjo daug atvirų ir užsislėpusių priešų, kurie tykojo Lietuvą pasisavinti, pavergti.

Reikėjo savo jėgos

Tuo brutaliu jėgos viešpatavimo metu mūsų garbingų tautos veteranų buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Tada atėjo laikas ir lietuvių tautai parodyti savo jėgą, susipratimą, subrendimą.

1918 m. vasario mėn. 16 d. paskelbtoji nepriklausomybė buvo idėja — didžiausios laisvės idėjos vainikas. Bet kaip kiekvieną idėją, taip ir ją, ant karo griuvėsių išdygusią, reikėjo jėga ir ginklu apginti nuo pašaliečių pasikėsinimo.

Kovoje dėl laisvės ir nepriklausomybės lietuvių tauta išlaikė egzaminus, nes ji, kaip susipratusiai tautai pridera, parodė, be srovių ir pažiūrų skirtumo, didelę dvasios vienybę ir ją parėmė ne tik žodžiais, bet ir ryžtingu darbu, krauju ir pasiaukojimu.

Pirmas ir gražiausias atbudusios tautos laikotarpis buvo baigtas laimėjimu. Nepriklausomybė buvo apginta, laisvė virto tikrove ir Lietuvą jau neslėgė svetimas jungas.

Ginkluotajai jėgai pasibaigus, mes sukrutome stiprėti kultūriškai ir ekonomiškai.

Laimėjimai

Visam krašte buvo įvestas priverstinis pradžios mokslas, pastatyta pradžios ir augštesniajam mokslui gražių mokyklų, ligoninių, rūmų, buvo nutiesti nauji plentai, sutvarkyti vieškeliai, geležinkeliai, pastatyta daug tiltų ir t.t. Brendo mokytojų, žemės ūkio specialistų — agronomų, profesorių, inžinierių, gydytojų, karių ir įvairių valstybės įstaigoms specialistų tarnautojų sudėtis. Išaugo miestai, kaimai buvo išskirstyti viensėdžiais, pelkės nusausintos, kraštas pakeitė seną istorinį veidą, kartu ir visuomeniškos kultūros centro svoris perėjo į platesnes gyventojų mases. Vis labiau ir labiau tobulėjo susisiekimas, kartu su šviesa plito ir medžiaginė krašto gerovė. Augo ir brendo naujos kartos, naujieji žmonės ir nauja Lietuvos visuomenė formavosi pagal naujas idėjas. Tai toks buvo Lietuvos veidas.

Lietuva atbus

Daug vargo pakelta, daug kančių iškentėta, daug aukų ant Tėvynės aukuro padėta, bet visas tas vargas, visos tos kančios, visas Lietuvos laukuose pralietas kraujas, o kalneliuose priglaustos didvyrių aukos įžiebė laisvės žiburį, kad šviestų, išjudino laisvės varpą, kad skambėtų ir kuris skambėjo Lietuvai per ištisus 22 metus nepriklausomo gyvenimo.

Tačiau II Pasaulinio karo politiniai sūkuriai vėl atnešė lietuvių tautai sunkias ir skaudžias gyvenimo valandas. Dabar mūsų tautai tenka eiti dar sunkesnius kryžiaus kelius, negu carų priespaudos laikais. Vienok lietuvis savo širdy visada nešiojasi dainiaus Maironio žodžius:

O tačiau Lietuva tik atbus kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo.
Kanklių balsą išgirs,
Miegąs kraujas užvirs,
Nes kryžius gyvatą žadėjo . . .

Tikėjimas

Gilus tikėjimas savo tautos ateitimi yrą vienas iš pavyzdingiausių savo tautos išlikimo ramsčių. Kas praranda tikėjimą dėl savo tautos, ateities, tas jau ir save nuo jos atriboja. Kad svetimoje padangėje neuždustume, kiekviename lietuvyje turi būti viltis ir tikėjimas Lietuvos prisikėlimu. Juk visa tai yra mūsų pačių rankose, o ne svetimų. Lietuviškos sielos išsaugojimas svetimuose kraštuose kartu yra mūsų išlikmo klausimas. Lai Vasario 16-ji suburia, mus visus į vieningą, stiprią, nepalūžtamą lietuvių tautos šeimą.