Kronika
PAGERBTI KOVOTOJAI UŽ LIETUVOS LAISVĘ
Lietuvos kariuomenės atkūrimo 51 m. ir Šaulių sąjungos įsteigimo 50 m. minėjimas, Los Angeles mieste, buvo pradėtas Šv. Kazimiero parap. bažnyčioje pamaldomis. Lapkričio 23-ji, sekmadienis, kaip tik ir buvo tikroji Lietuvos Kariuomenės Atkūrimo Diena.
Už žuvusius karius, šaulius ir partizanus mišias aukojo kun. dr. Algirdas Olšauskas, o pamokslą, šiam minėjimui pritaikytą, pasakė prel. dr. Juozas Končius, svečias iš Floridos. Pamaldose dalyvavo organizacijos su vėliavomis.
Parapijos salėje minėjimą pravedė O. Žadvydas, Juozo Daumanto šaulių kuopos pirmininkas. Įnešus į salę organizacijų vėliavas, po Amerikos; himno, invokaciją sukalbėjo ir žodį tarė prel. dr. J. Končius. Žuvusieji, kovotojai už Lietuvos laisvę buvo pagerbti tylos susikaupimu. Sveikinimo-žodį tarė dr. J. J. Bielskis, Lietuvos; gen. konsulas, ramovėm) ir šaulių garbės narys.
Teis. S. J. Paltus skaito paskaitą Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjime. L. Kanto nuotr.
Paskaitą skaitė teis. S. J. Paltus. Meninę dalį pravedė Inga Tumienė. Moterų choras “Vakarų Aidai”, kurį sudaro dainininkės: Inga Tumienė, Onutė Orlovaitė, Janina Čekanauskienė, Janina Radvenienė, Adelė Narkevičiūtė, Birutė Dabšienė ir vadovė muz. Ona Metrikienė, padainavo keletą dainų. Solo atliko sol. B. Dabšienė ir sol. Vincas Šaras. Minėjimas baigtas Tautos Himnu.
Ramovėnai ir šauliai-lės rinko aukas Lietuvos Laisvės kovų invalidams. Aukų surinkta $247.55.
Rinkėjams kas metai tenka iš kaikurių aukotojų išgirsti nemalonių priekaištų. Užmetimai liečia pačią LLKI draugiją. Būtent: neskelbiama duomenų, kam ir kiek paskirta aukų (invalidams). Nėra revizijos komisijos, be to, į d-jos valdybą įeina tik du nariai. Tai nusiskundimai aukotojų ir į juos aukų rinkėjai neturi nei galimybės, nei teisės, tinkamai nei reaguoti, nei atsakyti. Kad ateityje nesikartotų nusiskundimai, LLKI draugijos valdyba turėtų tuos užmetimus apsvarstyti ir per spaudą informuoti visuomenę. O. Žadvydas
KARIUOMENĖS ŠVENTĖ 1969 M.
Ročesteryje pradėta lapkričio 30 d. pamaldomis už žuvusius ir mirusius Lietuvos Laisvės kovose.
Ypatingai puikų pamokslą pasakė dominikonas filosofas dr. Tomas Žiūraitis, augštai įvertindamas lietuvio kario kraujo auką. Mišias atlaikė kun. Liudas Januška, kurių metu jautriai giedojo savos kūrybos giesmes sol. Vlada Sabalienė; jai akomponavo muz. R. Obalis.
Šventės minėjimas įvyko gruodžio 7 d. parapijos salėje. Atidaromąjį žodį tarė ramovėnas Andrius Cieminis, jis ir visą minėjimo programą pravedė. Sugiedoti Amerikos ir Lietuvos himnai, žuvusieji ir mirusieji pagerbti giliu susikaupimu. Pakviestas tarti žodį plk. R. Liormonas kalbėjo apie Lietuvos karalių ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, jos kovas, svarbesnius mūšius, pirmąsias aukas ir tolimesnes partizanų kovas ir aukas. Ramovėnų pirm. V. Vitkus paskaitė savo atsiminimus iš 1940 m. apie rusų okupantų pastangas ir kruvinas priemones sukomunistinti patriotinę lietuvių kariuomenę.
Meninėje dalyje deklamavo ramov. Pr. Puidokas ir ramov. P. Matiuko sūnus Petriukas. Moterų sekstetas, choro vedėjo Jono Adomaičio paruoštas, padainavo keletą dainelių, gi ponios Reginienės vadovaujamas jaunimas entuziastingai pašoko keletą tautinių šokių. Į minėjimą atsilankė nemažas skaičius karių bičiulių.
Iš surinktų aukų paskirtos pašalpos karo invalidams, laikraščiui KARYS ir radijo klubui.
R. Liormonas
Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjimai Vokietijoje
MAINZE
VLB Mainzo apylinkė yra viena “kariškiausių”. Jos nariais yra savanoriai-kūrėjai majorai J. Černius ir J. Kriščiūnas, su jais nuolatinį ryšį palaiko gen. št. plk. V. Sutkus iš Bad Kreuznacho ir mjr. P. Gudelis iš Lembergo. čia dar neseniai buvo lietuvių darbo kuopa. Todėl mūsų kariuomenės sukaktys Mainze kasmet minimos. Ir 1969 m. ji paminėta, nors pagrindinis tokių minėjimų rengėjas J. Kriščiūnas vis dar neįstengia visiškai atsitiesti po širdies infarkto. Visa minėjimo ruošimo ir, atrodo, išlaidų dalies našta šį kartą krito ant apylinkės pirmininko dipl. ekon. J. Matulaičio pečių.
Minėjimas pradėtas pamaldomis Karmelitų bažnyčioje 12 val. Jas laikė tėv. Alf. Bernatonis ir kun. V. Damijonaitis. Galingai griaudė vienuolyno bažnyčios vargonai po muz. V. Banaičio pirštais, bet neįstengė nustelbti dar galingesnio solistės Br. Gailiūtės-Spiess balso. Porą giesmių giedojo visa bažnyčia.
Pamokslą lietuviškai ir vokiškai pasakė tėv. A. Bernatonis. Jis nurodė, kad mūsų kariuomenės minėjimas derinasi su lapkričio nuotaikom. Tą mėnesį švenčiamos Vėlinės, Atgailos ir maldos diena (Buss- und Bettag), vyksta mirusiųjų minėjimas (Totensonntag). Šios mišios aukojamos už tėvynę ir tikėjimą žuvusius lietuvius. Priminė saviesiems ir ypač vokiečiams, kad po I Pasaulinio karo lietuviai dar porą metų turėjo kovoti prieš bolševikus, rusų-vokiečių dalinius ir lenkus už savo nepriklausomos valstybės atstatymą. Po II Pasaulinio karo, kai Vakarai naudojosi taikos palaima, lietuviai dar 8 metus kovėsi su sovietiniu okupantu. Dešimtys tūkstančių žuvo kovoje, šimtai tūkstančių buvo nukankinti Sibire. Už juos pasimelsta iš Sibiro lietuvaičių maldaknygės.
Akademinė ir meninė minėjimo dalis vyko Neubrunnenhofo viešbučio salėje-svetainėje. Ją 15 val. pradėjo apylinkės pirmininkas J. Matulaitis. Jis pasveikino visus savanorius-kūrėjus su gen. št. plk. V. Sutkum priešaky. žuvusieji pagerbti atsistojimu, per garsintuvą skambant karo invalidų komandai ir jų orkestrui grojant “Marija, Marija” Kaune prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę.
Paskaitą vokiečių ir lietuvių kalbomis skaitė temperamentingasis ir originalusis kalbėtojas V. Banaitis. Jis visada pažeria kontraversinių, drąsių teiginių, todėl jo klausytis visados įdomu. Bandysime perduoti keletą jo minčių ir pateiktų duomenų apie mūsų kariuomenę.
1918 m. Vilniaus žydų laikraštyje buvo išspausdintas sarkastiškas skelbimas, kad Lietuvos kariuomenei reikalingi savanoriai su savo ginklais, drabužiais ir maistu. Toje pašaipoje, deja, buvo ir liūdnos tiesos. Iš tikro, ginklus tada turėjo rusai, lenkai, vokiečiai, tik ne lietuviai. Jie buvo išsikeisti į maistą, nusipirkti ir kovose iš priešo atimti. Nepaisant prasto ginklavimo ir aprangos, lietuvių žygiai buvo vainikuojami laimėjimais. 1919 m. pradžioje jauniems mūsų daliniams pasisekė sulaikyti bolševikų veržimąsi ties Kėdainiais (Taučiūnų kaimo laukuose žuvi pirmasis savanoris Povilas Lukšys) ir metų bėgyje nublokšti juos už Dauguvos. Susidorota ir su Bermonto - Avalovo daliniais. Apsiginta nuo į Kauną pasiryžusio žygiuoti Pilsudskio, kurio lenkiškai Lietuvai sąjungininkai ruošėsi padovanoti Klaipėdą. Pasibaigus kovoms, mūsų kariuimenė buvo demobilizuota. Visas dėmesys sutelktas į ūkinį krašto atstatymą ir kultūros kėlimą.
Išeivijoje dažnai girdime priekaištų, kad nepriklausomoje Lietuvoje per daug lėšų buvo skiriama kariuomenei, kad viešpatavo militarizmas. Ar kaltinimas pagrįstas? Stambiausia suma gynybos reikalams buvo paskirta 1939 m., kai buvo įvykdyta dalinė mobilizacija. Ji pasiekė 89 milijonus litų, arba 23% tų metų biudžeto, arba 5,3% tautinių pajamų (latviai 1939 m. — 7,6%). JAV-bės kariniams reikalams dabar skiria 48% biudžeto arba apie 13% tautinių pajamų, Švedija apie 12%, iš NATO valstybių reikalaujama skirti 10%.
Iš kitos pusės sakoma, kad sovietinė Lietuva apsieina be gynybos išlaidų. Betgi Lietuvos vyrai turi tarnauti ne savo, o rusų kariuomenėje. Pusė okup. Lietuvos pramonės dirba karo reikalams. O kokiems reikalams sunaudojamos Lietuvos į Sovietų Sąjungos biudžetą pervedamos sumos?
Toliau priekaištaujama, kad ir tos, palyginti nedidelės sumos, išleistos nepriklausomos Lietuvos kariuomenei, buvusios lyg į balą išmestos. Ji negalėjo mūsų krašto apginti nuo okupacijos ir jo neapgynė. Kas kita dabar, kai už jo stovi galingoji Sov. Sąjunga. Bet argi Sov. Sąjunga 1941 m. apgynė Lietuvą? Jos okupacinių dalinių buvimas pavertė mūsų tėvynę karo lauku.
Aišku, jog Lietuva viena negalėjo pasipriešinti sovietų invazijai. Tačiau tai padaryti būtų, gal būt, įstengusios visos trys Pabaltijo valstybės kartu. Jos galėjo sumobilizuoti apie pusmilijonį vyrų. žinoma, bendra gynyba turėjo būti iš anksto sutarta ir jai pasiruošta.
Lietuvos kariuomenė buvo dinamiškiausias mūsų visuomenės vienetas, mūsų tautos valstybingumo mokykla pilna to žodžio prasme. Ji buvo didžiulis ūkinis, kultūrinis ir sociologinis faktorius, šalia karinių ji turėjo kultūrinius ir auklėjimo uždavinius. Mūsų kariuomenėje dvelkte dvelkė istorinės Lietuvos dvasia (visi pulkai turėjo didžiųjų kunigaikščių vardus). Joje vyravo lietuviškasis elementas, t.y. krašto gyventojų daugumos pirmavimas, tuo tarpu kai kitose srityse, kaip prekyboje, pramonėje, amatuose daug kur pirmavo svetimtaučiai.
Kariniu požiūriu mūsų karys labai augštai vertinamas. Pavyzdžiui, sovietų paskirtas mūsų kariuomenės likvidatorius gen. Žemaitis-Baltušis buvo ja susižavėjęs. Jis pranašavo jai pirmavimą sovietų ginkluotose jėgose. Maskva, matyt, kaip tik to bijodama, neleidžia kurti lietuvių tautinių dalinių net ir sovietinės armijos sudėty. Ji vengia mūsų žmonėms suteikti nors kiek savarankumo. Rusai nori, kad lietuviai visada jaustųsi reikalingi jų globos, nuo jų būtų priklausomi.
Lietuviai nėra militaristai. Neužtinkame nė vienos liaudies dainos, garbinančios karą. Kariavo tik iš didelio reikalo. Ir 1918 m. nebuvo numatyta kurti kariuomenę. Privertė ją organizuoti bolševikų įsibrovimas į kraštą. Jos branduolį sudarė savanoriai. Ir iš viso lietuviai daugiau pasižymėjo ne kaip kariai, bet kaip partizanai, kur pagrindinį vaidmenį vaidina asmeninis apsisprendimas priešintis. O asmeninis pasipriešinimas yra moralinis pasipriešinimas, kurio ginklu nugalėti neįmanoma.
Po trumputės pertraukos sekė meninė dalis. Sol. Bronė Gailiūtė-Spiess iš Belgijos, pianinu palydima V. Banaičio, dviem išėjimais padainavo, o Vasario 16 gimnazijos mokiniai pasirodė su dviem šokiais ir eilėraščiais.
Apylinkės pirmininkas J. Matulaitis padėkojo visiems programos atlikėjams ir dalyviams, kurių tarpe buvo latvių, vengrų, čekų ir italų atstovai.
SCHWETZINGENE
VLB Schwetzingeno apylinkės v-ba suruošė minėjimą lapkričio 23 d.
Minėjimas pradėtas pamaldomis, Lietuvių Darbo kuopų kapeliono kun. Br. Liubino atlaikytomis inžin. kp. kareivinių salėje. Jis pasakė ir pamokslą.
Toje pačioje salėje vyko ir akademinė minėjimo dalis. Atidarė kp. vadas inž. J. K. Valiūnas. Paskaitą skaitė kpt. J. Barasas, Kaiserslauterno Liet. kp. vado pavaduotojas.
Meninę dalį pateikė Vasario 16 gimnazijos mokiniai, vadovaujami mokyt. E. Tamošaitienės.
Po programos svečiai buvo pakviesti kareiviškos vakarienės kuopos valgykloje. Kuopos vyrai pavaišino moksleivius saldumynais.
(Iš PLB Vok. Kr. v-bos Informacijos, Nr. 9/10, 1969 gruodžio 6)
KARIUOMENĖS MINĖJIMAS MELBOURNE
Melbourno ramovėnai šiais metais irgi suruošė tikrai gražų Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjimą lapkričio 22 d., Lietuvių Namuose.
Įnešus vėliavas, susikaupimo minute buvo pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę ir kapelionas kun. P. Vaseris sukalbėjo invokaciją. Po invokacijos tarė žodį Lietuvių Karių Veteranų Melbourno skyriaus p-kas V. Šalkūnas ir pristatė svečią iš Adelaidės V. Neverauską su paskaita. Svečio paskaita, nors ir neilga, bet turininga ir buvo visų su dideliu dėmesiu išklausyta. Naujas žmogus, naujos mintys ir pavyzdys kaip ilgai nevarginant klausytojų galima daug ką gražaus pasakyti.
Nuskambėjus Tautos Himno garsams ir išnešus vėliavas prasidėjo meninė programos dalis. Pirmasis išėjo solistas Gintaras Kalpokas ir pianinu palydint Danai Jokubauskaitei, padainavo tris dainas. Gintaras Kalpokas dažnai pasirodo lietuvių parengimuose ir yra visada laukiamas mūsų tarpe.
Po solisto pasirodė balerina Vida Brazauskaitė. Balerinos šokis buvo atliktas labai gražiai ir daugiausia plojimų ji susilaukė už nuotaikingą pajaco šokį. Malonu yra matyti, kada jaunoji karta aktyviai talkininkauja lietuviškoje veikloje.
Trečioje dalyje pasirodė svečiai iš Adelaidės su foto, garsų ir žodžių montažu. Pirmoje dalyje buvo rodomos 1968 m. Meno Dienos Adelaidėje. Antroje — praėjusių metų rajoninė skautų stovykla, įkalbėta p. Neverauskaitės ir trečioje dalyje — Lietuvio tremtinio kelias. Montažas sukurtas Vyt. Vosyliaus, žodžius pateikė aktorius J. Neverauskas ir muzikos garsus pritaikė P. Grigonis.
Montažas melbourniškiams buvo staigmena ir nei vienas nesigailėjo atvykęs į minėjimą. Ačiū L. Baltrūnui, kuris padarė pastangas montažo kūrėjus pakviesti į šį minėjimą. Po minėjimo svečiai ir ramovėnai, mažojoje salėje, gėrė kavutę, kurios metu dar kartą buvo pasikeista mintimis bei linkėjimais.
Sekančią dieną, sekmadienį, lapkričio 23 d., minėjimo tąsa jau vyko šv. Jono bažnyčioje lietuvių katalikų pamaldose. Šventas mišias už žuvusius dėl Lietuvos laisvės atnašavo ir pamokslą pasakė kun. P. Vaseris.
Pamaldose ramovėnai ir jaunimo organizacijos dalyvavo su vėliavomis, o šventinę nuotaiką širdyse žadino P. Morkūno vadovaujamas parapijos choras su savo gražiomis lietuviškomis giesmėmis, kviesdamas maldai už tą mylimą bočių šalį.
Alb. Pocius
SAUSIO 15 DIENOS MINĖJIMAS BRUKLINE
Klaipėdos atvadavimas buvo paminėtas sausio 18 d. Woodhavene, Christ Congregational Church parap. salėje.
2 val. p.p. liuteronų kun. P. Dagys atlaikė pamaldas bažnyčioje. Prie altoriaus dalyvavo ir katalikų kun. dr. T. Žiūraitis, O.P., atvykęs tai progai iš Vašingtono. Jis pasakė ir tai dienai specialų pamokslą, iškeldamas žmogaus pareigas savai tautai ir žemei.
Po pamaldų, perėjus į salę, vyko akademinė minėjimo dalis. Kalbėjo kun. P. Dagys ir eilė visuomenininkų. Pagrindinę kalbą pasakė iš Philadelphijos atvykęs teisininkas J. Stikliorius.
Meninėje dalyje pasirodė solistė Juzė Augaitytė irgi atvykusi iš Philadelphijos.
Nuotaikingoje ir nuoširdžioje dvasioje pabendravo apie 200 dalyvių.
Šį pasisekusį minėjimą suruošė ramovėnai, kūrėjai-savanoriai ir New Yorko Maž. Lietuvos Bičiulių dr-ja.
A. A.
Kpt. Vaclovas Alksninis
Lietuvos kariuomenės kūrėjas - savanoris kpt. Vaclovas Alksninis staiga ir netikėtai mirė sausio 16 d.
Buvo gimęs 1902 m. gruodžio 15 d. Giraitės km., Šventežerio vls., Seinų apskr. Lietuvoje buvo Šaulių S-gos, Šakių apskr. rinktinės vadas.
Vokiečių okupacijos metu ėjo Vilniaus apskr. v-ko pavad. pareigas. Vokiečių buvo suimtas ir laikomas koncentracijos stovykloje.
Iš Vokietijos į JAV atvyko 1946 m. ir apsigyveno New Yorke, kur Maspethe įsikūrė nuosavame name.
Buvo veiklus visuomenininkas ir politikas, nenuilstantis lietuviškos veiklos dalyvis ir rėmėjas, aktyvus ramovėnas ir nuoširdus KARIO rėmėjas.
Pašarvotą Šalinskų šermeninėje velionį lankė šimtai jo bičiulių. Atsisveikinimas įvyko sausio 18 d. vakare. Prie karsto, jo bičiuliai ramovėnai stovėjo sargyboje su vėliavomis.
Palaidotas sausio 19 d. Cypress Hills kapinėse, Woodhavene.
Liko nuliūdusi žmona Gabrielė, sūnūs Algirdas ir Vytautas (JAV laivyno karininkas), su šeimomis ir brolis Vincas.
Nuotraukoje (deš.) kpt. V. Alksninis kalba Lietuviškosios Enciklopedijos užbaigimo iškilmėse (R. Kisieliaus nuotr.).
MIRĖ VIRŠILA ALBINAS KRIŠČIŪNAS
Mažas mūsų ramovėnų skyrius ir kas met vis retėja. Mirtis negailestingai, beveik kas met, pasiima po vieną narį. O naujų neateina.
Po sunkios, bet trumpos ligos, iš mūsų tarpo išsiskyrė viršila Albinas Kriščiūnas. Mirė 1969 m. lapkričio mėn. 19 d. ligoninėje. Lapkričio mėn. 21 d. buvo pašarvotas D. J. Earamino laidotuvių koplyčioje, kur ramovėnai atidavė paskutinę pagarbą savo nariui, stovėdami prie karsto garbės sargyboje.
Lapkričio mėn. 22 d., po gedulingų pamaldų Šv. Baltramiejaus bažnyčioje, velionis buvo palydėtas ramovėnų, artimų draugų ir pažįstamų į amžinojo poilsio vietą, į Šv. Grabo Cheltenham kapines (Philadelphijos miesto dalis).
Viršila Albinas Kriščiūnas buvo gimęs 1916 m. kovo 16 d. Jokūbaičių kaime, Gudžiūnų vlsč., Kėdainių apskrities. Jokūbaičių kaime augo ir gyveno iki buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Kariuomenėje tarnavo Il-me Inžinerijos (geležinkelių) batalione Radviliškyje.
Atlikęs būtinąją tarnybą liko tarnauti liktiniu ir pasiekė viršilos laipsnį. Vokiečių okupacijos metu, viršilos laipsnyje, tarnavo Sveikstančiųjų kuopoje Kaune.
1942 m. vedė Janę Šerelytę. 1944 m., traukdamasis į Vokietiją, turėjo palikti mažą dukrytę Laimą, kuri liko senelių globoje. Vokietijoje gyveno Hanau stovykloje. 1949 m. atvyko į Philadelphiją ir visą laiką gyveno Philadelphijoje dirbdamas mechaniko darbą.
Po didelių pastangų ir rūpesčių sulaukė iš Lietuvos Laimos, savo pirmagimės dukrelės. Kiek laimės ir džiaugsmo buvo šeimoje. Ir, rodos, ko benorėti; bet giltinė nepasigailėjo ir atėmė šeimos galvą, ramovėnų narį ir paliko gilų liūdesį, nes paliko žmona Jane, dukra Laima su šeima, sūnus Antanas, tik ką grįžęs iš Vietnamo pragaro, ir dukrelė Lydija, kuri yra dar tik Vl-me pradžios mokyklos skyriuje.
Ramovėnai reiškia gilią užuojautą visai a.a. Albino Kriščiūno šeimai ir giliai liūdi netekę veiklaus nario.
Tebūna velioniūi lengva svetinga Amerikos žemė ir teilsisi jis amžinoje ramybėje. Ramovėnas
A.a. vrš. Albinas Kriščiūnas
SAVANORIS, MAJORAS JUOZAS SAUKA MIRĖ PRIEŠ TRIS METUS
Juozas Sauka gimė 1902 m. kovo mėn. 24 d. Kybartuose. Tėvas Jurgis kilęs iš Vilkaviškio, tarnavo muitinėje. Motina Marija Gerulaitytė kilusi nuo Vištyčio.
Karo pasėkoje, 1915 m., šeima persikėlė į Vilnių. Grįžo į Kybartus 1917 m. kai vokiečiai jau buvo okupavę Lietuvą.. Juozas Vilniuje užsiliko ilgiau, nes tęsė mokslą. 1918 m. grįžęs į Kybartus ilgai namie nebuvo, nes metų pabaigoje stojo Lietuvos kariuomenėn savanoriu. Juozas Sauka baigė karo mokyklos trečią laidą 1920 m. spalio mėn. 17 d. 1920 m. pabaigoje buvo Ukmergėje. Vyr. ltn. J. Sauka 1927 m. pradžioje, trumpą metą, buvo karo komendantu Tauragėje. Kurį laiką su daliniu stovėjo Biržuose. Pradžioje mokomosios kuopos vadas, vėliau bataliono vadas 8 p. Kauno Kunigaikščio Vaidato pulke. Buvo baigęs Vytauto Didžiojo karininkų kursus. Būdamas savanoris buvo gavęs žemės, kurią pardavė ir nusipirko 32 hektarų ūkį Meškuičių kaime.
Man, atsargos karininkui, teko atlikti karo pratimus nuo 1939 m. kovo mėn. 23 d. iki 1939 m. balandžio mėn. 22 d. Šiauliuose 8 p.p. kur bataliono vadu buvo J. Sauka. Tuo metu, pagalvojau, kad bataliono vadas atrodo, kaip kad tikras karys turėtų atrodyti. Karo pratimus nagrinėdamas išsireikšdavo trumpai ir aiškiai. Tuo metu nežinojau, kad bataliono vadas yra senas karys, nors amžiumi jaunas.
Mjr. Juozas Sauka 1941 m. gegužės mėn. atostogavo Kybartuose. Išsitarė, kad karas neišvengiamas, galėtų slapstytis, bet tuomet nukentėtų saviškiai. Birželio mėn. 3 d. grįžo į dalinį. Birželio mėn. 14-15 d. Varėnos poligone komunistai jį suėmė ir išvežė į Sibirą. Kaipo mokąs rusų kalbą, jis kurį laiką dirbo prie sandėlio ir pagelbėdavo kitiems kaliniams. Išeikvojimo priedangoje jam buvo iškelta byla, bet tuo atveju nenukentėjo, buvo išteisintas. Paleistas iš koncentracijos stovyklos mjr. J. Sauka į Lietuvą negrįžo, nes žinojo, kad ten jam bus sunku gauti darbą.
Mjr. Juozas Sauka mirė 1966 m. rugpjūčio mėn. 21 d., širdies smūgiu, Krasnojarsko krašte.
Morkus Šimkus
Karo mokyklos IV laidos priesaika. Šią laidą baigė S. Darius (kair. rodyklė) ir pernai Čikagoje žuvęs plk. P. Žilys.
Lietuvos prekybinis laivas “Panevėžys" Klaipėdos uoste krauna javus iš Lietūkio sandėlių.
Trys Didieji Balzeko muzėjuje: gen. Stasys Dirmantas, dail. Adomas Varnas ir vysk. Vincentas Brizgys, susitikę dail. A. Varno kūrinių parodos proga 1968 m.
LKKSS-gos Čikagos skyriaus valdyba. Stovi iš k.: Juozas Vilutis, kasininkas ir Juozas Grybauskas, sekretorius; sėdi — pirm. Konstantinas Petrauskas. V. Noreikos nuotr.
RAMOVĖ CLEVELANDE GAJI
Sėkmingai atlikti Ramovės du žygiai, Lietuvių salėje, vasario 1 d.: viešas Klaipėdos atvadavimo minėjimas ir visuotinis metinis skyriaus narių susirinkimas.
Ramovėnų susirinko žymiai daugiau, negu paparstai, bet svečių — labai mažai. Liūdna, kad toks minėjimas tiek menkai tegerbiamas. Skyriaus pirmininkui Vl. Knistautui pakvietus į garbės vietas Klaipėdos vadavimo dalyvius — Vytautą Braziulį, F. Eidimtą ir A. V. Jonaitį — iškilmingai įnešta Ramovės ir Jūrų skautų vėliavos, sugiedota Lietuvos Himnas ir pagerbta žuvusieji bei kovojusieji vaduotojai. Plačių polėkių veikėjas F. Eidimtas pagrindiniame žodyje trumpai palietė istoriškų faktų, pastangų ir kovų eigą tarp galingų kaimynų, bei Klaipėdos uosto ir krašto vertingumą mūsų tėvynei, čia pat bendrais bruožais piešdamas kai ką iš paties 1923 metų sausio 15-tos dienos sukilimo. Kitas vadavimo dalyvis — A. V. Jonaitis — papasakojo kautynių, žygių bei vargų vyksmą kiek siauresniais pavidalais, bet visuotinio apibrėžimo.
Po trumpos pertraukėlės prasidėjo darbingas metinis susirinkimas. Pirmininko pareigoms pakviestas Vl. Braziulis ir sekretoriaus—J. Tarutis. Iš pagrindžių, uoliai paruoštų valdybos pirmininko Vl. Knistauto, iždininko Pr. Mainelio ir kontrolės komisijos atstovo Z. Taručio pranešimų paaiškėjo, kad dirbta daug, su dideliu pasišventimu ir gražiomis pasekmėmis. Be laimingai pavykusių gausių iškilmių, bei siauresnio masto apeigų, dar įstengta prisidėti žymiais indėliais prie kilnių tikslų, k.a.: “Kariui”, karo invalidams ir kitiems tikslams — iš viso $476.00. Be ilgų svarstymų, visa valdybos veikla ir piniginė apyskaita noriai patvirtintos ir vadovams išreikšta karšta padėka.
Pareigingas “Kario” atstovas F. Eidimtas įdomių dalykų pranešė apie mums itin brangaus "Kario” leidimo sąlygas, platinimo sunkumus ir geistiną klestėjimą, pailiustruodamas visa tai net vaizdžių plakatu. Susikaupta ir susirūpinta.
Ypatingai gerbtinoji valdyba perrinkta šiems metams beveik tos pačios sudėties: pirmininkas — patvarus ir kantrus (jau penktiems metams) VI. Knistautas, ilgalaikių nuopelnų ir neabejotino kruopštumo iždininkas — Pr. Mainelis ir kiti nariai — bičiuliškai paslankūs — N. Jonatis, L. Staškūnas ir Z. Tarutis. Kontrolės komisija sudaryta iš Vl. Braziulio, F. Eidimto ir V. Stuogio.
Susirinkimas buvo gyvas ir neperilgas.
Po baigos jaukiai pasikeista įspūdžiais bei nuomonėmis kolegiškose vaišėse — tradiciškai vadinamose "kuprinės pabiromis”.
V. Galiūnaitis
KARIAI NEPOLITIKUOJA
Taip buvo parašyta mūsų statute. O kad dabar kariai nesijungia į politines grupes, manau, dėl to, kad išlaikytų tą principą. Nors nesijungia, bet stropiai seka tarptautinę padėtį ir mūsų veiksnių dedamas pastangas išlaisvinti mūsų tėvynę iš okupanto nagų.
Mes lietuviai praeityje ir dabar turime nemažai priešų. Numeris pirmas turi užgrobęs mūsų kraštą, o vadinamasis kaimynas, šiuo metu, yra tiek sustiprėjęs kariniai, kad galėtų savo kaimynams primesti visokius ultimatumus, jei jo nelaikytų prispaudusi meška. Nežiūrint to, jis traukia seną savo dainą, kaip anais želigauskijados laikais: išleidžia suklastotus ženklus, ruošia derliaus šventes, mini Liublino unijos sukaktį ir daug kitų.
Per tas sukaktis jis pasikviečia ir mūsų atstovus, na ir po padėkos žodžio, skuba aiškinti apie Lenkijos praeitį, nukeldamas savo rubežius į kaimynų žemes. Mūsų atstovai tai girdėdami imasi reikšti protestus už tokią brutalią neteisybę, kad Lietuvos sostinė ne Vilnius, o Kaunas. Vilnius, atseit, yra jų miestas, nesvarbu. kad Lietuvos teritorijoje. Ir taip sakydami, jie visai neparausta.
Tačiau, mūsų spauda ir tie asmenys, kurie turėtų tuojau reaguoti, dažnai nutyli sakydami, kad jų balso nieks neklauso. Gal ir taip, bet gali būti ir abejonės, kad mėgins pasisavinti ir Romoje statomą šventovę. Reiktų pranešti dailininkui Jonynui, kad gerai apžiūrėtų šventovės sienas, kad lenkų kilmės mūrininkas neįmūrintų lenkiško obalsio kaip įrodymo, kad jiems priklauso ir ta šventovė.
Jeigu įvyktų pasaulyje sprogimas, tai su minimu kaimynu tektų susidurti taip kaip ir 1919-20 metais. Jokios misijos mūsų neužtars, nes jos nesivadovaus teisingumo principu. Taip buvo anais, mums sunkiais, laikais, tai vargu ar grįš į pasaulį teisingumas ir ateityje.
Visame pasaulyje kyla neramumai, kas gali žinoti kur suliepsnos karo laužas, visi ruošiasi sutikti netikėtumą. Manau ir mes tai darom, gal tik per lėtu žingsniu einame prie to, kad užbėgus įvykiams už akių. Mes besirūpindami organizacijų reikalais, neturime laiko pagalvoti ir apsidairyti, ką mūsų kaimynas daro, kiek jau prikasė duobių, kad mes įkristume.
Kad taip neatsitiktų, reikia sekti visas pozicijas, kad priešai negalėtų lengvai praeiti pro mūsų užtvaras, tad daugiau budrumo! Prieš metus laiko mūsų augšto rango kariai priminė: ar ne laikas pagalvoti ir ruoštis organizuoti stipresnį vienetą, kad atėjus momentui žinotų, ką daryti ir kur eiti, kad atsirastų reikiamoj vietoj su tikslu pastoti kelią tam, kuris kėsinasi mūsų motinai tėvynei smogti peiliu į nugarą, taip kaip II Pas. karo metu, vargšei, nelaimės ištiktai, Čekoslovakijai.
Mes tą pasiūlymą girdėdami, tik palydėjome juoku. Daug kas klausia, ar būtų galima siūlomą dalinį suorganizuoti prie dabartinių sąlygų? Žinoma, jokio ginkluoto dalinio be šio krašto vyriausybės leidimo negalima sudaryti. Gal tik būtų galima sudaryti sąrašinį ir tai būtų daug padaryta, bet ir to neturime.
Kiti sako, mes jau turime tokius dalinius senai, gal tik reikėtų papildyti narių skaičių iki stipraus vieneto ir viskas tvarkoje. Turime kelias kuopas šaulių, jūros šaulių, jūros skautų, skautų, karių veteranų sąjungą, tai kokių dalinių daugiau reikia ? Atėjus reikalui, visi einame vaduoti savo tėvynės. Tas labai gražu, bet kiek tų - visų iki reikiamo momento liks, kad, ligos, išpjauna po kelis mėnesio bėgyje. O jaunimas gali nesuspėti patriotiškai subręsti; dalį jaunimo gali bangos nunešti, ar svetimi vėjai, .toli nuo tėvynes krantų ir toli nublokštiems bus nesvarbu, kad svetimi trypia mūsų šventą protėvių žemę. Jau dabar mes matėm, kad nemaža dalis jaunimo apaugę svetimom samanom nemato per jas tikro lietuviško kelio, kuris veda į mūsų tėvynę. Taip pagalvojus, nedaug iš jų gali likti.
Jeigu įvyktų karas, okupantas pralaimėjęs trauktųsi, apleisdamas mūsų kraštą; žinoma, tas mūsų kaimynas jį palydėtų gal ir netoli, iki Minsko, tai tikrai, tuo pačiu jis užplūstų ir mūsų tėvynę. Tada niekas jo nesulaikys, nes nebus kam.
Galima tikėtis, kad atsiras savanorių — partizanų, kurie dar kartą pasiaukos savo tėvynės išlaisvinimui, kaip 1918 metais. Bet vargu, nes okupantas, matydamas pavojų, susems visą ten esamą jaunimą ir pajėgius vyrus, palikdamas tik senelius, vaikus ir bobutes. Tai iš kur atsiras asvanoriai, ar partizanai?
Jeigu tokioje padėtyje atsidurtų mūšų kraštas, kaip čia pasakyta, ar nereikėtų sutikti su mintimi tų asmenų, kurie siūlo kurti ką nors panašaus į dalinius ? Dar vienas klausimas: Kodėl mes su viltimi žiūrime tik į Vakarus, kurie mažai ką žada mūsų tėvynės išlaisvinimo reikalu?
Gal nemažiau reiktų kreipti dėmesį į Rytus? Iš ten greičiau galima sulaukti laisvės rytojaus. Jau mažai betrūko, kad kiniečiai būtų padegę karo laužą, kuris senokai buvo priblėsęs, tik labai gaila, kad tas neįvyko. Tuo pačiu, tas prailgino mūsų laukimą.
Taip ir liekame besiblašką, lyg dideliame miške paklydę, nesurasdami krašto, kad išvystume dienos šviesą. Ir kas gali pasakyti, kiek dar ilgai klaidžiosime be vilties?
Į visus šiuos klausimus yra toks atsakymas: vargu, ar mums teks kovoti su ginklu, vaduojant antrą kartą savo tėvynę ? Mūsų krašto likimą, greičiausiai, spręs nugalėtojai prie žaliojo stalo. Ten kova mums bus sunki lyg kokiose varžytynėse. Vieni norės parduoti, o kiti pirkti. Mat, dabar pasaulyje tokia politinė prekyba labai madoje, prekiauti mažomis tautomis.
Dabar nekovoti ir nešaukti būtų didžiausia nuodėmė. Taip reikia šaukti, kad tiems kurtiniams ausų būgneliai sprogtų. Kad jie pabustų ir pamatytų, kaip jaunuoliai patrijotai aukojasi, deginasi, kad būtų laisvi savo tėvynėje ar neneštų svetimo jungo visą savo gyvenimą, . ar pūtų koncentracijos stovyklose.;
Todėl turime kovoti ir šaukti: ei pasauli, mes kovosime ir' šauksime tol, kol mūsų tėvynė bus ir vėl laisva.
K. Leknickas
Klaipėdos krašto išlaisvinimo 47 metų sukakties minėjimo Brooklyne (sausio 18 d.) rengėjai ir programos dalyviai. Iš k.: J. Stikliorius, J. Šlepetys, sol. J. Augaitytė, kun. dr. T. Žiūraitis, O.P., J. Šneideraitis, kun. dr. P. Dagys, V. Šventoraitis ir L. Virbickas. L. Tamošaičio nuotr.
Minėjimo dalyviai prie vaišių stalų. Iš k.: J. Kiaunė, augščiau ir tolumoje A. Samušio profilis, J. Matiukas, Z. Raulinaitis, J. Klivečka, M. Klivečkienė, p. Cenfeldienė, A. Daunys, G. Daunienė ir kt.
A. A. KPT. JONAS RAŠČIUS
1969 m. gruodžio mėn. 24 d. ryte, staiga mirė, sulaukęs 71 metus, buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Raščius.
Jis buvo gimęs 1898 m. birželio mėn. 20 d. Daujočių km., Svėdasų vaisė., Rokiškio apskrityje. Dar jaunam, prieš I Pasaulinį karą, jam teko išvykti į Rusiją pas brolį. Mokėsi Petrapilyje. Baigęs gimnaziją, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Jonas grįžo į savo gimtąjį kraštą. 1921 m. lapkričio mėn. 12 d. stojo Lietuvos kariuomenėn. 1924 m. rugsėjo mėn. 28 d. baigė P.L.P. Antano Smetonos vardo Karo mokyklos VI laidą. Iki 1927 m. tarnavo 2 pėstininkų D. L. K. Algirdo pulke, Kaune. Nuo 1927 m. iki 1934 m. liepos mėn. 26 d. buvo Prezidentūros rūmų komendantas. Paleistas į atsargą, dirbo įvairiose civilinės administracijos įstaigose, o nuo 1937 m. Finansų ministerijos Prekybos departamento muitinių skyriuje. Apdovanotas D. L. K. Gedimino 4 laipsnio ordenu, 10 Metų Nepriklausomybės medaliu, Latvių Trijų žvaigždžių 4-to laipsnio ordenu ir čekoslovakų 5-to laipsnio Baltojo Liūto ordenu.
Antrą kartą bolševikam okupuojant Lietuvą, 1944 m., Jonas su šeima pasitraukia į Vakarus, į Vokietiją, iš kur 1950 m. atvyko į Ameriką. Visą laiką gyveno Hartforde, Connecticute. Priklausė LVS “Ramovės” Hartfordo skyriui. Taip pat buvo nuoširdus ir kitų lietuviškų patrijotinių organizacijų bei lietuviškos spaudos rėmėjas.
Palaidotas Šv. Benedikto kapuose, Bloomfield, Conn. (prie Hartfordo). Kapo registruota vieta: "Section P South Lot nr. 554”.
Skyriaus ramovėnų vardu atsisveikinimo žodį tarė skyriaus pirmininkas Benediktas Dapkus. Dideliame nuliūdime liko duktė Kristina šerkšnienė su šeima, sūnus Vytautas su šeima ir kiti giminės Lietuvoje.
A. Maslauskas
A. A. JUOZAS SABALIAUSKAS
Kūrėjas - savanoris, vyr. psk. J. Sabaliauskas, po sunkios ir ilgos ligos mirė 1970 m. sausio 18 d. Palaidotas Čikagoje šv. Kazimiero kapinėse sausio 21 d.
Velionis buvo gimęs 1899 m. birželio mėn. 5 d. Rutulių k. Jurbarko vaisė., Raseinių apskr. Pradžios mokyklą ir progimnaziją lankė Jurbarke. Savanoriu įstojo Lietuvos kariuomenėn 1919 m. vasario 14 d. į Inžinerijos bataliono, Elektrotechnikos kuopą. Baigęs telefono ir telegrafo kursą, tarnavo Mariampolės batalione ir 6-tam pėst. Pilėnų K. Margio pulko ryšių komandoje būrininku.
Lietuvos Nepriklausomybės kovų metu, 1919 ir 1920 m., tvarkydamas ryšių tinklą kautynių vietovėse, dalyvavo mūšiuose su bolševikais prie Dauguvos upės, su bermontininkais prie Šeduvos ir Linkaičių ir su lenkais prie Seinų, Augustavo, Perlojos ir Trakų.
Kovoms pasibaigus, 1921 m. iš kariuomenės pasiliuosavo ir buvo paskirtas Ūkio Banko Jurbarko skyr. vedėju, kartu tvarkydamas ir savo ūkį priemiestyje. Vėliau vertėsi keleivinių autobusų verslu. Būdamas stipriai religingas ir susipratęs patriotas, dalyvavo nariu ir rėmėju eilėje religinių ir visuomeninių draugijų. Daugelį metų atstovavo Jurbarko savivaldybę Raseinių apskrities taryboje, dažnai posėdžiams pirmininkaudamas. Lietuvą rusams 1940 m. okupavus, velionis buvo sekamas ir paimtas “ataskaiton”.
Antros rusų okupacijos artėjančio pavojaus akivaizdoje, drauge su žmona, pasitraukė į Vakarus ir po daugelio vargų ir šiurpių pergyvenimų, po kapituliacijos, apsigyveno Dilingeno lietuvių tremtinių stovykloje.
1949 m. atvyko į J. A. V.-bes ir po kurio laiko apsigyveno Čikagoje. Dirbo prie geležinkelio vagonų remonto. Įsigijo namą ir vasarnamį Union Pire. Kūrėjų - Savanorių sąjungon įstojo 1955 m., buvo aktyvus narys ir ilgalaikis Čikagos skyriaus valdybos kasininkas. Pastaruosiuose rinkimuose buvo išrinktas į Centro Valdybą ir ėjo kasininko pareigas.
Lietuvos vyriausybės buvo apdovanotas Kūrėjo-Savanorio ir 10 Metų Nepriklausomybės medaliais.
Laidotuvių išvakarėse, šermeninėje, Laisvės kovų draugai, kūrėjai-savanoriai Adolfas Juodka ir Kostas Petrauskas, asistuojant sąjungos vėliavai ir garbės sargybai, su velioniu įspūdingai atsisveikino. Po kan. Juchnevičiaus atlaikytų pamaldų, kovos draugų palydėtas į kapines, velionis tapo 4-tuoju kūrėju - savanoriu, užbaigusiu savo žemišką kelionę šiose kapinėse. Ilsėkis ramybėje mielas, kovos drauguži, o mes gyvieji tavęs neužmiršime savo maldose. M. K.
Povilo Lukšio — pirmojo už Lietuvos nepriklausomybę žuvusio kario paminklas.
