JAUNAS ŽEMAITIS VAKARŲ IR RYTŲ FRONTE

BUVĘS KARO TALKININKAS

(pradžia KARYS Nr. 5)

Vakarop šaudymas visai priartėjo. Pas mus į apkasus įsmuko keli Wehrmachto kariai su lengvu kulkosvaidžiu. Visi labai pavargę. Sakė, jų dalinį rusai sumušė ir išsklaidė. Taip jie pamažu traukiasi visą dieną, bet vis negali atsipalaiduoti. Sako, rusai yra ne toliau kokių trijų šimtų metrų. Visi susigriebiam. Širdys pradeda smarkiau plakti, atrodo, truks. Ką gi, reikės susidurti su bolševikais. Matau, kad ir kiti draugužiai jaudinasi, pabalę. Šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis girdisi jau čia pat. Užskrenda trys eskadrilės rusų dvimotorių bombonešių. Matom, kaip paleidžia bombas, apšaudo iš patrankėlių. Paskutinė banga paleidžia žemyn tokią degančią masę, atrodo kaip fosforas. Niekas lėktuvų ne-apšaudo, nors skrenda nelabai augštai. Sprogimai didžiausi, dūmai kamuoliais veržiasi.

Šitokią taktiką bolševikai naudojo Berlyno puolimui. Labai smarkiai apšaudo artilerija tam tikrą plotą, lėktuvai išmeta bombas, tuoj po lėktuvų puolimo veržiasi tankai ir pėstininkai.

Tokiu būdu jiems pavykdavo, daugiau ar mažiau, stumtis pirmyn. Vokiečiai, prieš tokią jėgą, jau neturėjo ką pastatyti. Tokiais puolimais bolševikai sunaikino ir sudegino daugiau kaip pusę miesto.

Po lėktuvų puolimo mus paskleidė. Išsirausėm naujas duobeles prie gyvatvorės ir laukiam. Pusiau sužaliavusi gyvatvorė mus gerai maskuoja. Be to, jau sutemo. Jau paskutiniai kariai traukiasi. Dešinėje girdimas tankų ūžimas ir bolševikų riksmai. Bolševikai puolimą nukreipė į kryžkelę. Ta kryžkelė blokavo jiems kelią veržtis toliau. Vokiečiai, tarp didesnių pastatų, laikėsi iki paskutiniųjų. Rusai visai priartėjo. Girdėti riksmai: “Tu, Vanka, pasuk dešinėn!” Taigi, mūsų linkme. Mes, lietuviai, apsižiūrim, kad nėra nei vieno vokiečio — visi dingo. Vaikėzai buvo palikti pridengti jų pasitraukimą. Tai pasiutimas! Susimojam rankom kiek matydami ir traukiamės ir mes. Dar prie pat barakų sugulam ant priešlėktuvinės slėptuvės, pasitikrinti. Tikrai, vokiečių nėra. Kautynių triukšmas vis artėja. Pamačiau, kaip du mūsiškiai nulindo į slėptuvę ir daugiau nebepasirodo. Nežinau, kas man davė tada tiek drąsos — nėriau slėptuvėn, pašviečiau lempute, nagi žiūriu: du draugužiai susispaudę. Nutarė pasilikt. Atstačiau šautuvą ir surikau: “Lauk iš slėptuvės!” Jie tik nenoromis ją apleido. Po kiek laiko apsižiūriu — jų jau ir vėl nėra. Vienas buvo toks plonas, apvaliu veideliu, iš Vilkaviškio — Dievuliu vadinom jį. Labai panašus į “mūkelę”. Antras, tai žemaitis. Jį gerai pažinau.

Traukiamės palei kanalą, tais pačiais keliais, kaip atėjome. Kulkos zvimbia pro ausis. Dasimušam į gatvę. Priekyje, gaisrų apšviesti, už medžio sugulę vokiečiai duoda iš kulkosvaidžio. Norime prie jų prisijungti. Slenkame žąsele jų link. Vokiečiai nesusigaudo tamsoje, neatskiria — savi ar rusai. Atstato kulkosvaidį, bet ugnį sulaiko. Mes einame artyn. Tikriausiai galėtų pažinti iš šalmų. Girdžiu, kaip arčiausias šūkteli: “Ar savi?”—“Taip, savi”. Pirmutinis vokietukas taukštelėjo per petį ir sako: “Eikte gilyn”. Bet čia tikras pragaras. Vokiečiai beveik apsupti. Visas gynimasis eina tarp kelių namų ir bažnyčios. Laikosi, kaip įmanydami. Bolševikų kulkos aižo bažnyčios mūrą. Čia pat kalena vienintelė priešlėktuvinė patranka, duoda į rusų tankus. Rusai spaudžia iš dviejų šonų — nuo didžiosios kryžkelės ir nuo kanalo. Matosi, kaip rusų kulkosvaidžiai blykčioja, kulkos atsimuša virš galvų. Duodame ir mes iš šautuvų, sugulę prie bažnyčios.

Prisistato du SS karininkai. Dalį pastato už bažnyčios kampo, be už minutės pamoja ranka, einam. Slenkame pusiau palinkę. Kulkos lekia pro ausis. Labai dažnai stabteliam apsižvalgyti. Mane ir dar vieną lietuvį, SS karininkas pamojęs siunčia eiti pirmyn. Jie lieka vidury. Likusieji vorele seka iš paskos. Taigi, tie SS nenori rizikuoti. Jeigu rusai patrauktų iš automatų ar kulkosvaidžio, tai mes du būtume pirmieji paguldyti. Vokiečiai vis pamoja — tai eik kairėn, tai dešinėn. Pasiseka kiek atsipalaiduoti nuo paties betarpiško fronto, tačiau girdėti, visai netoli, kaip eina smarkios kautynės.

Slenkame pro tokį didelį sodą. Toliau matosi didelis mūrinis namas. Iš to namo mus vis apšaudo. Pavieniai šūviai, bet lekia pro pat ausis. Greičiausiai mus apšaudo kokie slapukai, arba bolševikų agentai. Rusai buvo primetę daug agentų ir visokio plauko slapukų. Vienas šūvis atsimuša į mūrinį tvoros stulpą, kokį 20 cm. nuo mano galvos, bet žengiame vis pirmyn, kad ištrūkus iš katilo. Laimingai niekas nenukentėjom nuo tokio apšaudymo. Pagalvojau, kaip būtų gera pasigavus tuos slapukus. Tai, rupūžėm, parodytume, iš kur kojos auga! Gailesčio nebūtų.

Prie degančio namo sutinkame būrelį folksšturmiečių. Mūsų SS karininkai pasiklausia kelio. Pamoja ranka ir sako: “Eikite pirmyn. Tai vienintelis likęs laisvas kelias. Kiti jau užkirsti.” Skubame mes ir abu esesininkai. Jokio nuovargio nejaučiame. Kai tik išlindome į didelę gatvę, esesininkai pamojo ranka, sakydami: “Eikite pirmyn”, o jie patraukė savo keliais. Manė, kad ištrūko iš vieno katilo, tai jaučiasi saugiai. Mes likome vėl be vadovybės. Einame vorele pirmyn, labai pamažu, atsargiai. Mūsų paliktame katile kautynės eina visu smarkumu, girdisi dundėjimas, tratėjimas. Traukiam toliau nesutikdami nei vieno kario. Atrodo, tie, palikti katile, tai likę Dievo valiai.

Praeinant pro tokį didelį pastatą, žiūriu, prieky manęs ėjęs draugužis, tokio mažo ūgio, atrodė visai dar kaip vaikas, bet jau spėjęs pasidaryti kirpėju, atsisėdo ant laiptų, nuleido galvą, pasidėjo tarp kojų šautuvą, sėdi ir tyli. Priėjau, pastovėjau kiek, sakau: “Einam”! — Nieko nesako. Paėmiau už rankos, kilstelėjau ir sakau: “Užteks.” Tačiau, jis tik numojo ranka ir nebando judintis. Sakau: “Duok šautuvą, panešiu, tik neatsilikime nuo savųjų.” Pakratė galvą, pratarė: “Gal nepražūsiu.” Jis mokėjo rusą kalbą. Tačiau man atrodė, kad tas jo neišgelbės. Ilgiau pasilikti su juo jau nebegalėjau. Naktis, tamsu. Pasimesiu ir aš. Pamojau ranka: — “sudiev, laikykis!” Pažiūrėjau liūdnom akim — tikriausiai matėmės paskutinį kartą. Taigi nuo grupės nubyrėjo jau penki lietuviai, o dar tik pati pradžia. Tačiau, tikėtis ko nors gero nebuvo ir mums, likusiems.

Pasivijau draugus. Jie buvo jau gerokai nužygiavę. Klausia — kur buvau taip ilgai užkliuvęs. Manę, kad jau muilą nešiau — pasprukau. Apie muilo nešimą, tikrai, nepagalvojau, bet kur buvau užkliuvęs, tai nepasakiau. Nenorėjau ūpo numušti, kuris ir taip jau buvo labai numuštas.

Sutinkame mažus karių dalinėlius — traukia fronto link. Atrodo, mes jau tolokai atsiplėšėm, šaudymas darosi vis tylesnis. Mane pradeda kamuoti nuovargis. Jau visa para, kai nieko nevalgę. Taip beslenkant, sulaiko mus Luftwaffe viršila, persimetęs automatą per petį. Uniforma visa dulkina. Klausia — kas esame ir kur traukiame? Sakom: “Lietuviai, pasprukom iš to katilo” — parodom ranka į liepsnojantį dangų. Kiek palūkėjęs, klausia: “O prie kokių patrankų esate apmokyti?”. “Pagrindinai prie 3,7 cm”, atsakom. — “Labai gerai, man tokių ir reikia!”. Vedasi mus tamsoje.

Kiek paėjus klausiame, kur galėtume gauti kiek užkąsti. “Esame labai alkani!”. Viršila mostelėjo ranka: “Gausite”. Po trumpo laiko atsiduriam prie tokio mažo, mūrinio namo. Toliau matosi sodai, medžiai. Praslenkame pro namą ir atsiduriam tiesiai į patrankas. Gerai užmaskuotos, o dar tamsoje, tai beveik nematyti. Kiek galiu įžiūrėti, matosi įkastos trys patrankos. Aš ir dar du lietuviai pakliūvam prie pirmosios. Ten randame kokius 4 vokiečius. Jie visi, sukritę ant žemės, pusiau miega. Atrodo, jie pavargę nemažiau už mus.

Gavome po kepaliuką duonos, užkandome ir nepajutome, kaip ir mes sukritome ant žemės. Naktis šaltoka, bet pasiraivai, pasiraivai, pasitaisai ir vėl miegi.

Nežinau, kaip ilgai teko miegoti. Jaučiu stiprų bakstelėjimą į šoną. Praveriu akis — dar tamsoka, bet girdžiu, kaip vokietukas sako: “Los, Mann, los. Ivanas čia pat!” Griebiau pirmą pasitaikiusį šautuvą, šalmą ant galvos ir klausomės. Girdėti, kaip visai netoli rusai rėkauja. Patyliai visi išlindome toliau nuo patrankų ir sugulėm. Visos patrankos buvo užtaisytos išsprogdinti. Mat, neužteko šovinių. Laukė sunkvežimių, bet nesulaukė. Žybtelėjo ugnis, trenksmas, ir patrankos išlėkė į orą.

Rusai tuoj pat atidengė kulkosvaidžių ugnį. Mes, prisispaudę prie namo kampo, kiti, sulindę į apkasus, atidarėme ugnį. Matau, kaip vienas vokietukas suklumpa, bet staiga atsikelia ir neria už namo. Viršila mostelėjo ranka. Namo priedangoje saugiai atsitoliname nuo ugnies. Traukiame miško link. Likę vokiečiai pasuka trupučiuką kairėn, mes, vedami viršilos, dešinėn. Miškas atrodo nelabai senai bombarduotas. Matosi sudaužytų gurguolių, negyvų arklių. Sutinkam daugiau besitraukiančių Wehrmachto karių. Visi atrodo labai nuliūdę. Skubame, kiek galėdami. Prieiname mažą ežerą. Paėjus toliau, ežeras labai susiaurėja. Mus lydi vis kažin kokie sprogimai. Atrodo, rusų lėktuvai primėtė pilną mišką tokių mažų bombų, ar kas tai panašaus, bet, laimei, mūsų nei vieno nepalietė. Perbėgame per tiltą. Tiltas užminuotas ir paruoštas susprogdinimui. Prie jo budi tik keturi kariai. Aišku, keturi kariai rusų veržimosi nesulaikys. Nėra nei barikadų. Nors vieta gintis kuo puikiausia. Iš abiejų pusių tokios pelkės, taigi natūrali užtvara prieš tankus. Turint kuopą karių, galėtų laikytis. Kitaip ruskiai lips ant kulnų. Tačiau, rūpintis nereikėjo — tiltas išlėkė į padanges. Bent taip Wehrmachtas bando prilaikyti bolševikų veržimąsi priekin.

Po kiek laiko dasimušėm iki tokių barakų. Čia, matyti, koks tai mažas susisiekimo punktas, taip pat ir karinė ligoninė. Grioviuose matosi prigulusių daug karių. Kiti sulindę į priešlėktuvinę slėptuvę. Mes, lietuviai, sugulėme kitoje kelio pusėje, stadijone. Viršila nuėjo apsižvalgyti, greičiausiai, gauti naujų nurodymų.

Oras toks puikus, saulutė taip maloniai šildo. Rodos atsigultum ir užmigtum. Kad bent valandą gautum ramiai pamiegoti. Juk jau dvi naktys praleistos visai beveik be miego ir be padoraus pavalgymo.

Pradedame apsižvalgyti, susipažinti su aplinka. Kaip sakiau, čia buvo barakai, ligoninė, sužeistų matėsi visur. Ant kalnelio, dešiniau, įkastos priešlėktuvinės patrankos. Jas aptarnauja tokie jaunikliai, kaip ir mes.

Viršila sugrįžo labai liūdnas. Sužinome, kad Berlynas apsuptas — esame katile. Turimomis jėgomis prasimušimas nėra įmanomas, bet viršila, matyt, norėdamas pakelti ūpą, sako: “Nenusiminkime perdaug. Ateina Venko armija, pralauš apsupimo žiedą ir mus išlaisvins. Dabar, svarbiausia, kiek galint ilgiau išsilaikyti turimomis jėgomis ir prilaikyti rusų žygiavimą, kad laimėjus laiko”. Žinoma, mes tuo tikėjome. Visi apsuptieji tuo tikėjo. Laukėme Venko armijos, kaip alkanas duonos. Deja, nesulaukėme.

Rusai stengėsi paimti Berlyną kuo greičiausiai. Metė nesuskaitomas divizijas, tūkstančiai tankų puolė, daužė Berlyną ir jo gynėjus. Artilerijos ugnis būdavo tokia baisiai stipri, kad beveik negalėdavai kvėpuoti, nes oras atsiduodavo karštu parako kvapu. Kariai, kurie patyrė tokios baisios ugnies ant savo sprando, tai žino. Vokiečiai prieš tokią rusų masę nieko neturėjo priešpastatyti, tiktai šautuvus, kulkosvaidžius. Didžiausias ginklas, tai panzerfaustas. Labai daug rusų tankų paklojo tie panzerfaustai. Artilerijos visai nebuvo. Bent aš jos nemačiau ir jokios paramos nesulaukėme. Tiesa, buvo vienas, kitas, tankas.

Visai netoli mūsų, matosi, skrenda mažas lėktuvas. Nelabai augštai. Lėktuvas išmeta du parašiutininkus. Matosi, kaip jie krinta visai netoli mūsų. Tai, tikriausiai, artilerijps ugnies nustatytojai. Girdisi daugiau lėktuvų skrendant. Nagi, vėl, atlekia trys eskadrilės bombonešių. Skrenda tiesiai ant mūsų. Spėjame — mes bombas ar nemes. O, Dieve, Tu mano! Matosi, kaip pirmoji eskadrilė paleido savo bombas. Krinta tiesiai ant mūsų. Prisispaudėme prie žemės, kiek tik galėdami, ir laukiame. Dabar tai galas! Sprogimai didžiausi, žemė dreba. Apmėtė mus žemėm. Bet, stebuklas, niekas nenukentėjo! Vienam lietuviui tesužeidė pirštą. Jo ranka buvo uždėta ant mano šalmo. Bombos uždegė barakus, taip pat — ir ligoninę. Sužeistieji kariai šaukia, šoka pro langus — kur kas gali. Kitus bando išnešti lauk, bet matosi, kaip ugnis nesulaikomai plečiasi. Keli kariai pagriebė žarną, bando dar prigesinti, tačiau, viskas veltui.

Nuo kalniuko vokietukai neša savo sudraskytą draugą. Jo šonas visai išplėštas. Ligoninė dega, jokios pagalbos nėra. Tikrai baisu! Viena patranka, matosi, visai iškelta iš lizdo. Mūsų viršila pakilo, o mes sekame paskui jį.

Mes pakilome ir tuo pačiu momentu pasigirdo rusų: “Ura!” Visai netoli girdisi: “Ura!” Ir vėl: “Ura!” Jausmas, tai tikrai nekoks. Karininkai renka pavienius karius, bando organizuoti gynybą. Mus viršila veda visai pamažu, rodos, kiekvienu momentu mes į kautynes.

Pagaliau, kiek atsitoliname. Sutinkame visai jaunus Wehrmachto karius, traukiančius kauty

nių link. Sustojame prie būrelio karių. Visi kažinką apžiūrinėja. Nagi, tie rusų parašiutininkai pagauti. Jų likimas, tai aiškus. Traukiame vis gilyn į miestą. Sutemus atsidūrėme, atrodo, pačiame miesto centre. Išblaškyti kariai traukia iš visų pusių. Apsistojame dideliuose, mūriniuose pastatuose. Atrodo, kad būta valdiškos įstaigos, o dabar paversta karių surinkimo punktu. Čia gavome kiek užvalgyti. Taip skanu! Juk nevalgę visą dieną.

Sugulame ant grindų, berods, penktame augšte. Laimei, grindys ištiestos kilimais, tai jautėmės kaip pataluose. Auštant mus pažadino baisus riksmas. Rėkia vokiškai: “Aš nekaltas, aš nekaltas!”. Pažiūrime pro langus — varo du civilius. Tikriausiai šnipai, tai ir sulaukia šnipų likimo.

Gavome kiek maisto, pasipildėme šovinius ir traukiame su tuo pačiu viršila. Kiek paėjėjus, sulendame į rūsį. Visi rūsiai perpildyti civiliais. Tamsu, tvanku. Prašo jie mūsų valgyti. Ką darysi — turėjau gabaliuką dešros — atidaviau, bet, kitame rūsyje sugriebiau kepaliuką duonos. Sakau, bus skanu su sviestu.

Taip mes rūsiais traukėme per ištisas gatves, vis lemputėmis pasišviesdami, pagaliau, išlindome prie kanalo. Vieni sulendame ant tilto, už barikadų, kiti pasiliekame tarpduryje. Čia jau užėmę savo pozicijas ir daugiau karių. Kitoje kanalo pusėje matosi kareivinės. Jos jau apšaudomos iš minosvaidžių, bet, atrodo, apšaudo vokiečiai. Taip begulint už barikadų, prisistato karininkas, paima mus ir kelis vokiečius ir sako: “Kareivinėse yra likę daug maisto. Eisime atsinešti”. Perbėgame per tiltą. Kareivinėse randame mažą vežimėlį. Maisto sandėlis pilnas visokių gėrybių: cukraus, vyno, konservų. Skubame dėti į vežimėlį, bet mus vis ragina: “Greičiau, greičiau!”. Nespėjome vežimėlin prisidėti gėrybių, kai karininkas sušuko: “Los, Mann, los!” Išbėgę iš rūsio matome, kaip likę už barikados tik moja, tik moja, kad skubėtume. Nešame muilą per tiltą. Pasirodo, rusai jau buvo dasimušę iki kareivinių, buvo jau net jų rajone, o mes dar vis jieškojome maisto. Gražiausia, bolševikai būtų mus užklupę rūsyje!

Girdėtis tankų ūžimas, kas minutę vis garsiau ir arčiau. Rusai bando tankais prisiartinti prie tilto. Mums matomumas blogas. Namai dega, dūmai sudaro gerą uždangą. Sugulame už barikados. Panzerfaustai paruošti. Turime du lengvus kulkosvaidžius. Prie vieno—Wehrmachto, prie kito — Luftwaffe karys. Užpakalyje mūsų yra daugiau karių. Tai pastiprinimas. Rusai, nieko nelaukdami, iš kitos kanalo pusės atidaro ugnį. Girdime, kaip kulkos lekia virš galvų, kitos atsimuša į barikadą. Mes atsakome tik kartas nuo karto. Vokiečių ugnis pila daugiausia iš mūsų užpakalinės linijos. Mat, jie iš pirmo ar antro augšto geriau mato. Trata kulkosvaidžiai be perstojimo. Rusai dar nemeta tankų barikados pramušimui. Matyt, laukia artilerijos pagelbos.

Vakarop mus atitraukė nuo barikados ir pristatė prie priešlėktuvinių patrankų, o mūsų vietą užėmė saujelė vokiečių. Paruošėm patrankas, užkėlėm ant priekabų, sukrovėm amuniciją, kurios buvo labai maža. Visą naktį rusų artilerija nedavė ramybės. Apšaudė mus, taip, apygraibom. Auštant pajudėjome: trys patrankos ir apie 30 karių. Vienu tarpu pralindome visai pro ruskių nosis. Bandome atitolti bent kiek nuo fronto, bet atrodė, rusai jau spaudžia iš visų pusių.

Po kiek laiko apsistojome tokiame parkelyje. Nelabai didelis, iš visų pusių apsuptas didžiulių pastatų. Visi tuojau kibome į darbą — reikia patrankas įkasti. Taip kasėme beveik visą naktį, be miego. Patrankos svarbiau, kaip miegas. Aplinkui vis dundėjo. Visas Berlynas nušviestas gaisrų. Karių matosi visokiomis uniformomis. Būreliais surinkti, apginkluoti panzerfaustais, kulkosvaidžiais ir metami į kautynes. Panzerfaustas buvo didžiausias vokiečių ginklas, juo daug tankų rusam nukepė. Sužeistų karių matosi visur. Kas dar pajėgia, savomis jėgomis traukia į artimiausią ligoninę, o sunkiau sužeistus, patys kovos draugai tempia. Sanitarinis patarnavimas buvo visai jau pakrikęs. Patys kariai suteikdavo pirmąją pagalbą. Kiekvienas turėjome bintų ar tvarsčių.

Auštant jau buvome pasiruošę. Patrankos įkastos taip, kad galima šaudyti į tankus ar lėktuvus. Su aušra užskrenda rusų lėktuvai. Aplink sprogimai, dulkės. Sugulame prie patrankų ir laukiame, kada užmes. Ugniai atidengti komandos nėra. Teisybę pasakius, mes tų lėktuvų visai nematome. Rusai, matyt, labai žemai skrenda. Be to, dideli pastatai dengia matomumą.

Kelios bombos sprogo visai netoli vienos patrankos. Nemažai sukrėtė karius. Puolimui minutei aprimus, bandome apsižiūrėti nuostolius. Laimei, nei vienas nenukentėjome. Tik klausimas, ar viena patranka beveiks daugiau. Karininkas moja ranka, kad perneštume amuniciją prie kitų patrankų. Tuo tarpu užskrenda kita lėktuvų banga. Nešame visi muilą prie didžiųjų pastatų. Sulendam mes, lietuviai, tarpduryje. Ten saugu nuo bombos.