Įtvirtinimų reikšmė kare
Strateginis įtvirtinimų panaudojimas krašto gynybai yra dviem atvejais nepateisinamas: pavojinga pasikliauti vienu kuriuo ginklu, ant kurio būtų grindžiamas saugumas (natūralinės - gamtinės sąlygos, pirmavimas technologinėm priemonėm, politiniai ar diplomatiniai). “Ne Maginot linija neatlaikė vokiečių smūgio, bet prancūzų galvosena” (W. G. Steward — Fortifications in Theater of Operations). Laikas, technologija ir žmogaus genijus nesustoja, gi, įtvirtinimai, su mažu pramatymu rytojui, pastoviai sustoja vos patvirtinus projektą popieryje.
Įtvirtinimai skirti vien tik gynybai, savo paskirties irgi nepateisina —įtvirtinimai panaudotini jėgų telkimo priedangai, kilnoti rezervus ir tiekimą, žvelgiant į priešo strateginių įtvirtinimų panaudojimą gynybai, studijuotinos galimybės įtvirtinimus panaudoti ir puolimui.
1914 m. vokiečiai, nepajėgdami praeiti prancūzų rytinių įtvirtinimų, kautynių svorį perkėlė į vakarus. Gen. J. J. C. Joffre priedangoje fortų perkėlė apie du trečdalius gynybos jėgų į kairįjį sparną, tikėdamasis Marnos kautynėse suduoti lemiamą smūgį.
Vokiečiai, 1906 m. nustatytu Schlieffeno planu, numatė lemiamą smūgį dešiniuoju sparnu, tačiau 1914 m. Marnos kautynėse buvo sutelkę tik du trečdalius jėgų, nes didelę dalį jėgų pareikalavo kairysis Vakarų fronto sparnas ir Rytų frontas.
1940 m. Maginot linija turėjo daug daugiau privalumų palyginus su 1914 m. (Reinas buvo įjungtas į gynybą), tačiau prancūzų - britų jungtinės jėgos vakariniame sparne nesudarė nė pusės reikiamų jėgų, kad atlaikytų vokiečių spaudimą. Įtvirtinimai nebuvo skirti sutaupymui gyvosios jėgos, kad ją panaudojus kritiškoje vietoje: “ .. . kam reikalinga Maginot linija, jei negalima sutaupyti gyvosios jėgos, jei jos priedangoje negalima sutelkti priešpuoliui rezervų . ..” (W. S. Churchill — Their Finest Hour, 1949).
Prasidėjus vokiečių puolimui, padidinus prancūzų jėgas 22 belgų ir 10 olandų divizijom (prie 103 prancūzų divizijų), sąjungininkai lemiamoje kryptyje teturėjo tik 62 procentus jėgų, palyginus su Marnos mūšio — 72 procentais (dešiniam sparne). Tuo tarpu, vokiečiai savo padėtį pagerino: 1914 metais gen. Helmuth
Fig. 1. Kariuomenių telkiniai Vakarų fronte, 1914 m.
Fig. 2. Vakarų frontas 1940 m.
Fig. 3. Įtvirtinti frontai
von Moltke turėjo įtvirtinimus tik prieš prancūzus, kairiajame sparne, pagrindinį puolimą, vykdė dešiniau įtvirtinimų; 1940 metais Ziegfriedo linija ir Reino upė leido sumažinti jėgas kairiajame sparne. Pagrindiniam smūgiui vokiečiai sutelkė 81 procentą, palyginus su 66 procentais 1914 metais. Ziegfriedo linija atliko savo uždavinį ir dviejų savaičių kare prieš Lenkiją 1939 metais, kai įtvirtinimuose sėdėjo tik antraeilės vokiečių divizijos.
Grindžiant istoriniais patyrimais jėgų santykiai ir pirmenybės, naudojant įtvirtinimus, galima pavaizduoti dviem schemom. Daleiskime, šalys A ir B turi po 300,000 vyrų, tolygaus ginklavimo. Kiekviena pusė pagrindinėn linijon pastatys po 200, 000 ir rezerve laikys po 100,000. B nusprendė pulti. B puolimo kryptyje turi dvigubai daugiau jėgų už A ir kautynės vyks A žemėje (Fig. 3). Tačiau, tokias pačias galimybes turi ir A, užtat B turi turėti kairiajame sparne įtvirtinimus, kurie būtų tinkami su 100,000 gynėjų atlaikyti A pusės 200,000 vyrų puolimą. Jei B šalis turėtų viso fronto įtvirtinimus, tai iš dešiniojo sparno įtvirtinimų galėtų panaudoti dalinius kairio sparno rezervams, kad atremtų A puolimą. Įsitvirtinus abiem pusėm, pirmenybė tenka aukščiau pradėjusiam veiksmus, arba užklupusiam priešininką dar neįsitvirtinusį (imant šį pavyzdį)
Vadovaujantis dviejų pasaulinių karų patyrimu, yra galimos sekančios išvados: fortifikacijos duoda pirmenybių prieš neįsitvirtinusį priešą; fortifikacijos reikalauja mažesnio kiekio gyvos jėgos, kaip neįtvirtinta gynyba; fortifikacijos padeda stabdyti priešo judesį — susidaro laiko sutelkti priešpuolį smūgio kryptyje; fortifikacijos dengia jėgų telkimą puolimui; abiem pusėm įsitvirtinus, pirmenybė tenka tai pusei, kuri anksčiau sutelkia jėgas pagrindiniam smūgiui.
B. B
Judrusis karas
Žaibinio karo (Blitzkrieg) doktrinos pradininku, reikėtų pripažinti gen. Karl von Clausewitzą: “Tauta privalo mobilizuoti visas savo pastangas ir išteklius tikslu sunaikinti priešo jėgas ir padiktuoti savo valią priešininkui, kai jau yra galutinai nuspręsta eiti į ginkluotą susidūrimą. Tai turi būti atlikta vienu mūšiu, telkiant stipriausią smūgį”.
I Pas. kare, kai frontai stabilizavosi, ši Clausečitzo doktrina atrodė dar nenusistovėjusi. Kai 1916 m. lapkričio mėn. atrodė, kad puolamieji veiksmai jau bus atgyvenę, britų kapitonas A. Martelis rašė apie netolimos ateities būsimus karus, kuriuose tankų daliniai veiks kaip laivynas vandenynuose. 1917 m. birželio mėn. gen. Fulleris paskelbė manevrinio karo idėją, išryškindamas mechanizuotų ir motorizuotų dalinių veiksmus kautynėse. Tų pačių metų pabaigoje vokietis gen. Hugo von Freitag - Loringhovenas, brošiūroje “Folgerungen aus dem Weltkriege”, pabrėžė, kad pozicinis karas yra tik laikino pobūdžio, buvusiose apystovose, ateities karuose pagrinde bus judesys ir manevras. 1918 m. gegužės mėn. gen. Fulleris paruošė detalų puolimo planą Vakarų fronte, panaudojant greito judesio tankus, lydint ir remiant juos aviacijai: tankai sutelktu smūgiu pralaužia frontą, juos seka pėstininkai ir kavalerija su savais taktiniais ginklais. Šis planas pasiekė Maršalą Ferdinandą Fochą, bet nebuvo panaudotas vokiečiams kapituliavus.
Trumpai peržvelkime kaip buvo vykdomi ano meto puolimai. 1915-1917 m. Vakarų fronto armijos puolimą pradėdavo su kelias dienas trunkančiu artilerijos parengimu, — naikinant priešo artilerijos ir kulkosvaidžių ugniavietes, atsparos punktus ir darant spragas spygliuotų vielų užtvarose. Toks parengimas duodavo progos priešininkui numatomo puolimo parengimo kryptimi, telkti rezervus priešpuoliui. Puolimo metu pėstininkai neaplenkdavo nesunaikintų atsparos punktų ir išlikusių priešininko jėgų, bet, be sunkiųjų ginklų paramos, kaudavosi priešo pozicijose nesiverždami jo užnugarin. Puolančiųjų dalinių vadai, dažniausiai nesiųsdavo rezervų padėti priekiniams sėkmingai besiveržiantiems, galutinai palaužti pasipriešinimą, nerizikuodami visišku nepasisekimu. Šį tradicinį puolimo būdą atmetė gen. Oskaras von Hutier, 1917 m. spalių mėn. 3 d. Latvijos fronte: perėjęs Dauguvą, jis apsupo ir paėmė Rygą, paimdamas 9,000 rusų nelaisvėn. Tai atliko be artilerijos parengimo, tik staigiu judesiu, nelauktoj vietoj, slapta sutelkdamas, jėgas. Vėliau šis būdas buvo vadinamas “Hutier taktika”. Reikia pastebėti, kad jis puolimą vykdė naktį, apeidamas priešo pasipriešinimo punktus ir verždamasis užnugarin.
Gen. von Hutier idėją greit pasisavino gen. John Pershingas ir gen. Erich F. Ludendorffas. Hutier taktika buvo pasekminga prieš italus prie Caporetto, 1917 m. spalių mėn. ir 1918 m. vokiečių puolimuose Vakarų fronte. Po I Pas. karo britas Liddell Hartas dėstė teoriją, kad puolimo pasisekimą turi vystyti tankų ir motorizuotų dalinių junginiai. Hartas išstūmė kavaleriją visiškai iš puolamų kautynių sudėties.
1932 m. Fulleris paskelbė detalizuotą doktriną šarvuotų dalinių veiksmų puolamose kautynėse, kuri davė artimiausią artėjančių žaibinio karo veiksmų apybraižą. Šią doktriną papildė ir realizavo vokiečiai II Pasauliniame kare. Jie sujungė Fullerio ir Harto idėjas, pritaikydami saviems reikalavimams ir aplinkybėms. Pradžia buvo 1933 m., kai vokiečių generalinis štabas pradėjo rengti “Truppenfuehrung” statutą. Pagrindinį vaidmenį čia turėjo gen. Guderianas, jungdamas kelias ginklo rūšis žaibinio karo pasisekimui. Kad prasiveržusiems tankams nereikėtų laukti pėstininkų, artilerijos, tiekimo, ryšio, techniškų dalinių, jis susodino visus į sunkvežimius ir motorizavo pabūklus. Aviaciją jis įjungė remti priekinius kylio dalinius, pagalbiniam ryšiui ir tiekimui. Guderianas vaizdavosi vieno telktinio smūgio veiksmą, padedant keliems antrinės reikšmės telkiniams. 1940 veiksmam Prancūzijoje, gen. Erich von Mausteinas įvedė kelis pagrindinius smūgius, kad priešas nesusigaudytų ir negalėtų sutelkti pagrindiniam smūgiui priešpuolio. Nes vykdant greitus ir netikėtus kelis puolimo smūgius sunkiai susekamas pagrindinis. Sėkmingai vykstant šalutiniam smūgiui, pasisekimas išnaudojamas ir virsta pagrindiniu. Pavyzdžiui Olandijos invazijai vokiečiai skyrė vieną šarvuočių diviziją, šeštoji armija puolė šiaurinę Belgiją (šios armijos sudėtyje buvo. vienas šarvuočių korpas), Ketvirtoji armija, taip pat su šarvuočių korpu, puolė pietinę Belgiją ir dvyliktoji armija, su dviem šarvuočių korpais, trankė link Ardėnų. Šitokios daugiašakės jėgos Vakariečių gynyba neįstengė atlaikyti, nes nebuvo įmanoma organizuoti kelių stiprių priešpuolių tuo pačiu metu.
Išvadoje tenka pasakyti, kad žaibo karo pionieriais buvo britai ir vokiečiai; pastarieji davė daugiau įnašo praktiškam pritaikymui. B. B.
Tax Foundation paskelbė, kad 1968 m. valstybinių, vaistinių ir miestinių mokesčių kiekvienai šeimai J. A. V. teks $3,550, kai 1956 m. buvo tik $1,897.
N. R.
