Partizanai: Istorija ir dabartis

UŽ NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ

JONAS ŠVOBA

Bepradedant kalbėti apie Lietuvos Šaulių Sąjungą, pravartu žvilgtelėti į tuos laikus, kai Lietuva buvo imperija, kada lietuviai valdė plotus tarp Baltijos ir Juodųjų jūrų, daužė Kremlių, laužė ragus kryžiuočiams-vokiečiams prie Žalgirio, gynė Europą nuo totorių. Taip pat pravartu prisiminti apie žemes tarp Vyslos—Dauguvos, Baltijos jūros—Būgo, Pripetės upių ir Dniepro augštupio. Gaila, kad tos sritys, kurios nuo senovės buvo apgyvendintos lietuviškų genčių, nebuvo laiku mūsų protėvių apjungtos ir įjungtos į Lietuvos imperiją. Gal todėl mes ir likome maži ir negausingi. Imperijos plečiasi jėga, diplomatija ir vedybomis. Kunigaikščiai, vykdami į užvaldomus kraštus ir neturėdami užtenkamai jėgos, būdavo verčiami derintis prie vietos gyventojų, prie jų religijos, papročių ir kalbos. Jie ilgainiui ir sutapėdavo su valdomų sričių gyventojais. Panašiai atsitiko su Lietuvos didikais ir bajorais, kai jie bendravo po vieno karaliaus karūna, per kelis šimtmečius — sutapėjo ir sulenkėjo.

Lietuviai kunigaikščiai Gediminaičiai, įsikūrę gudiškose, ukrainietiškose ir rusiškose srityse, kad ir kalbėjo vietine kalba, bet save per šimtmečius laikė lietuviais ir buvo ištikimi Lietuvos valstybei. Lietuvos didikai, jau kalbantys lenkiškai, taip pat save laikė lietuviais ir buvo ištikimi Lietuvos piliečiai. Jie per šimtmečius gynė Lietuvos sienas, jos teises ir savo vardą. Lietuvos didikas, pavadintas lenku, nors ir kalbantis lenkiškai, jautėsi užgautas.

Tačiau, kai žuvo Lietuvos valstybė, tai Gediminaičių ainiai pasiliko rusiškos imperijos tarnyboje, o sulenkėjusi Lietuvos diduomenė bei bajorija, pritrenktos ir prislėgtos rusiškos okupacijos, pašlijo Lenkijos pusėn ir Lietuvos likimą rišo su Lenkijos likimu.

Tuo būdu valdantysis sluogsnis atsiskyrė savo kalba nuo tautos kamieno, iš kurio iškilo, išplito ir sukūrė imperiją. Lietuvių tauta atidavė savo elitą, savo energiją ir daug kraujo svetimai imperijai sukurti, o pati pasiliko nešti baudžiavą svetimiesiems.

Tik devynioliktasis šimtmetis yra lietuvių tautos dalies atgimimo, susipratimo ir prisikėlimo šimtmetis. Dar 1831 ir 1863 metų sukilimai yra artimai rišami su sukilimais Lenkijoje. Bet jau 1905 metų Vilniaus Didžiajame Seime lietuviai sprendžia Lietuvos reikalus, visiškai neatsižiūrėdami nei lenkų, nei Lenkijos. Lietuvių tautos savarankiškumo dvasia jau brendo atskirai nuo lenkų. Ji galutinai buvo pareikšta 1918 metų vasario mėn. 16 dienos Aktu. Iškylančios lietuvių tautos vadai, jau nebe bajorija ar kunigaikščių ainiai, bet daugumoje ūkininkų, buvusių baudžiauninkų, vaikai.

Lietuviai, vadovaudamiesi realiais ir gyvybiniais tautos interesais, nebesiekia atgauti Lietuvos imperijos turėtų žemių, kuriose žuvo didelė tautos dalis ir skelbia Lietuvą, atsistatančią dar išlikusiose etnografinėse sienose. Lietuvių tauta viena pati ryžosi gelbėti savo gyvybę nuo visų išorės ir vidaus priešų. O jų buvo iš visų pusių. Viduje veikė sulenkėję dvarai, bajorai ir jų tarnai. Smaugė okupantai vokiečiai. Veržėsi rusai-bolševikai. Mūsų pačių patyrimas nebuvo didžiausias. Užtat tautos savisaugos instinktas, tautos pasiryžimas nusikratyti bet kokią vergiją, buvo nepaprastai didelis. Visas mūsų kraštelis ir visur kitur esantieji lietuviai sujudo. Tą laiką galima pavaizduoti rašytojo J. Švaisto žodžiais:

“Kūrėmės beveik iš nieko, tartum pasaulio pradžioje.

O žemė buvo nyki ir tuščia, ir buvo tamsu galybėse, o dvasia Dievo išsiplėtė ant vandenų.

Svarbiausia dvasia. Tosios dvasios nuostabiai daug atsirado lietuviuose. Daugelis ėmėsi iniciatyvos ir dirbo įsirėžę. Dirbo, kur tik skubiau, kas būtiniausia. Talkon kviečiamieji niekad neklausinėjo: kas kiek ir kada mokės? Nuostabus susiklausymas, savitarpio pasitikėjimas jungė visus.”

Tikrai, “žemė buvo nyki ir tuščia”. Vienok, pabudusi lietuvių dvasia darė stebuklus. Viskas kūrėsi ir darėsi, kad ir sunkiai. Daug kas, o ypač ginkluotų jėgų organizavimas buvo pavėluotas. Bet, vis dėl to, kūrėsi Lietuva. Kad ir nedidelės saujelės lietuvių griebėsi ginklo savo kraštą ginti nuo priešų. Kaip tvėrėsi mūsų pirmosios ginkluotos jėgos rašo generalinio štabo plk. K. Škirpa: “. . . geriausią iš visų praeities pavyzdžių apie ginkluotos pajėgos rolę kovoje už savo valstybę paliko mums 1918-1919 metų kūrėjai-savanoriai. Pašaukti prie ginklo, kada Lietuva bemažką jau

žuvo ant savo prisikėlimo slenksčio, jie užpildė pirmuosius atgimstančios Lietuvos kariuomenės pulkus, tuo sudarydami jai tvirtą pagrindą. Į jį atsiremiant, jau buvo galima palaipsniui sumobilizuoti sveikiausius vyrus ir skubiai suformuoti visą armiją ir ją suformuoti, ne patogiose kareivinėse, bet kovos lauke. Vienkart susidarinėjo ginkluoti vietinių žmonių būriai, kuopos ir net batalionai, kad pastojus kelią rusams vis giliau brautis į Lietuvos teritoriją.”

Atskiri Lietuvos kampeliai turėjo patys imtis iniciatyvos tvarkytis ir gintis savarankiškai, nes Lietuvos vyriausybė dar negalėjo visur ir viską aprėpti. Žemaičių partizanai įsikūrė dar 1918 m. spalio mėnesyje ir veikė slapta. Lapkričio pradžioje karininkas Povilas Plechavičius nuvyko į Vilnių ir Lietuvos vyriausybės buvo paskirtas “vietinės apsaugos viršininku”, o lapkričio 23 d. Sedos komendantu. Prasidėjo viešas veikimas, kuris apėmė Mažeikių, buvusią Sedos ir iš dalies Telšių ir Kretingos apskričius. Buvo organizuojama vietinė administracija, milicija ir apsaugos būriai. Sausio 10 d. bolševikai užėmė Šiaulius, o vasario 2 d. Mažeikius ir Sedą. Susisiekimas ir susižinojimas su vyriausybe buvo nutrauktas. Visus administracijos reikalus reikėjo spręsti ir tvarkytis savarankiškai. Susidarė frontas Žemaičiuose partizanų laikomas, kuriam vadovavo karininkai Povilas ir Aleksandras Plechavičiai. Vasario pabaigoje atsiimta Seda ir Mažeikiai ir bolševikai nugrūsti ligi Kuršėnų, o šiaurėje ligi Latvijos sienos. Kovo pradžioje be vyriausybės žinios buvo įvykdytas naujokų šaukimas ir 250 vyrų kuopa pasiųsta kariuomenės vadui Kaune. Partizanų apsaugos' būriuose buvo apie 200 ir milicijos apie 200 žemaičių vyrų.

Šiaurinėje dalyje stipriai pasireiškė Joniškėlio partizanai kovose dėl Lietuvos laisvės prieš bolševikus. Jų veikla prasideda nuo 1918 m. lapkričio mėnesio. Joniškėlyje veikė apskrities komitetas, prie valsčių komitetų buvo sudaryta vidaus milicija, iš kurios išaugo apsaugos būriai. Bolševikams užplūdus, pereita į slaptą veikimą. Vokiečiams užėmus Šiaulius ir Lietuvos kariuomenei Šeduvą, kovo 22 d. iš Šiaulių į Joniškėlį atsikėlė bolševikų Žemaičiuose sudarytas 8-tas pulkas. Šis bolševikų pulkas, partizanų sukurstytas, sukilo ir buvo nuginkluotas. Partizanai laimėjo daug ginklų ir vėl pradėjo atvirai veikti. Partizanų būrių vadų ir karininkų susirinkimas nutarė susijungti vienon vadovybėn ir pasivadino Apskrities apsauga. Karininkas Antanas Stapulionis buvo išrinktas štabo viršininku. Partizanuose buvo 20 karininkų, 850 partizanų, drauge su milicija — 1500 vyrų. Partizanai apsiėmė laikyti frontą prieš bolševikus nuo Latvijos sienos iki Bernatonių kaimo, prie Panevėžio, apie 70 km ilgio. Ryšis su Lietuvos kariuomene ir Vyriausybe buvo silpnas. Visus kovos vedimo būdus ir administracijos reikalus Joniškėlio partizanai spręsdavo patys.

Bolševikai, sulaukę paspirties, grįžo atgal ir pradėjo puolimą. Partizanai stojo kovon. Pirmosios kautynės vyko prie Vabalninko, Unciškių ir Bernatonių. Partizanai, beveik savaitę išsilaikę prie Unciškių, turėjo pasitraukti. Bolševikai dar neilgam buvo sulaikyti prie Lėvens ir Mūšos upių. Balandžio 30 d. jie jau perėjo Lėvenį ir Mūšą. Partizanai, pasikvietę į talką 2 vokiečių kulkosvaidininkų kuopas, su 2 patrankomis, atsiėmė Joniškėlį. Jau gegužės pradžioje Joniškėlio partizanai perėjo į priešpuolį ir suėjo į sąlytį su Lietuvos kariuomene.

Gegužės 20 d. Joniškėlio partizanų batalionas nustūmė bolševikus nuo Lėvens ir Mūšos krantų ir, veikdamas į jų kariuomenės sparną, privertė nutraukti kautynes su Lietuvos kariuomene tie Kupiškiu. Dar buvo atsiimtas Pandėlys ir Rokiškis. Joniškėlio partizanai buvo pavadinti Joniškėlio partizanų batalionu, iš kurio išsivysė 9-tas pėst. pulkas.

Iš vidurio Lietuvos minėtini Pagirio partizanai, vadovaujami kar. Jul. Reikalos. 1919 m. kovo mėn. gale jų buvo apie 400, dauguma raitų. Kovota buvo dėl pačių Pagirių, Siesikų, Vadoklių. Vėliau, su Panevėžio apsaugos komendantūra jie sudarė Panevėžio batalioną, iš kurio išaugo 4-tas pėst. pulkas.

Nors apie 1919 metų vidurį bolševikai buvo nustumti, bet pavojus Lietuvos nepriklausomybei buvo dar labai didelis. Dar tebesilaikė vokiečių kariuomenės daliniai, sukeldami neramumus. Lenkai, negalėdami pamiršti Lietuvos, kartu su bolševikais veržėsi į Lietuvą, užimdami vieną miestą po kito. Taip užėmė Gardiną, Vilnių, Daugus, Butrimonis, Stakliškes, Vižainį, Punską, Seinus, Varėną. Santarvės valstybės, palaikydamos lenkus, nustatinėjo demarkacijos linijas vieną po kitos, palikdamos lenkams užimtus miestus. Lietuva, vesdama karą su bolševikais, būdavo priversta sutikti su laikina demarkacijos linija. Visokios geros ir pačios blogiausios žinios suplaukdavo iš visos Lietuvos ir iš visų frontų į Spaudos Biurą, kuris veikė prie ministerių kabineto Kaune ir teikdavo žinias laikraščiams. Spaudos Biuro darbuotojai susirūpino pavojinga Lietuvos padėtimi ir ėmėsi iniciatyvos organizuoti Kaune partizaninį būrį, sekdami kitų partizaninių būrių veiklos pavyzdžiu.

Pirmasis susirinkimas įvyksta 1919 m. birželio mėn. 23 d. Kitas susirinkimas — birželio 27 d. Jame įsteigiama draugija šaulių vardu ir įterpiama į Lietuvos Sporto Sąjungą kaip sekcija.

Šaulių būrys lenkų fronte — 1920 m.

Laikraštyje “Lietuva” pranešama, kad prie Sporto Sąjungos susidarė Šaulių skyrius, kuris liepos 2 d., lygiai 5 val. susirinks Vytauto kalne galutinai savo reikalo aptarti ir padaryti praktikos žingsnių. Liepos 2 d. teatėjo 10 vyrų, bet liepos 8 d. jau 40 vyrų. Tą dieną dalyvavo ir Vladas Putvinskis. Liepos 9 d. jis rašo žmonai: “. . . sudarėme pradžią Lietuvos Šaulių Sąjungos. Tai pusiau sportinė, pusiau politiniai-kariniai partizaninė organizacija.”

Birželio 27 dienos šaulių susirinkimas delegavo Matą Šalčių ir Antaną Vienuolį-Žukauską pas Vladą Putvinskį išdėstyti jam steigėjų sumanymą ir išklausyti jo nuomonės bei patarimų. Šalčiui pradėjus aiškinti reikalą, Putvinskis nustebęs ir paklausęs:

—    Vyrai, argi jūs neturite ginklų? Šitokie neramūs laikai, kai sunku atskirti draugą nuo priešo, o jūs dargi ginklų sau nepasirūpinote!?

—    O Tamsta ar turi? — paklausęs Šalčius. Putvinskis parodęs pajuostėje kabantį didelį parabelį ir pridūręs:

—    Aš nė žingsnio niekur nedarau be ginklo — mano ir visa šeima ginkluota. Ir giminės ...

Kada delegatai, Putvinskio pakviesti, užėjo pas jį į namus, tai Vienuolis taip savo įspūdį aprašo: “Tai, apie ką mes tik pradėjome svajoti, pasirodė čia, šituose namuose, Putvinskių šeimoje, šaulių idėja buvo įsikūnijusi ir susidėjo iš visos Putvinskių šeimos ir jo giminių — Kodaičių, Žmuidzinavičių ir kitų. Putvinskių namuose mes radome ir amunicijos sandėliuką, supirktų iš vokiečių kareivių šautuvų, durtuvų, šovinių, veršinikių ir t.t.”

Sielojomės, kad Lietuvos dvarininkų dauguma virto lietuvių tautos ir pačios Lietuvos priešais. Tačiau turime Vladą Putvinskį-Pūtvį ir jo šeimą. Jis buvo stambus dvarininkas, kilmingos giminės su tradicijomis kovoje už savo kraštą. Jis ir jo šeima išsiskyrė iš daugumos dvarininkų ir visais atžvilgiais sutapo su lietuvių tauta, viską aukojo ir dirbo jos labui. Tik gaila, kad Putvinskių mažai teturėjome tais laikais, o daug daugiau atsirado pilsudskiškomis bacilomis apkrėstų.

“Šaulių Sąjunga prasidėjo ir plėtojosi karo ženkle,” — sako dr. J. Matusas. Dėl to ir karinė mankšta iš pat pradžių buvo būtinoji dalis. Rikiuotės pamokos vykdavo Vytauto kalne. Dauguma pirmųjų šaulių buvo augšti valdininkai. Jie su šautuvais ant peties, civiliniais drabužiais apsirengę, žygiuodavo Kauno gatvėmis. Su pašaipa juos palydėdavo vokiškai, lenkiškai bei rusiškai kalbantieji ir dar net pavadindavo “komedijantais”. Bet tie “komedijantai”, nieko nežiūrėdami, beveik kasdien po pietų 2 valandas mokėsi karinių dalykų. Vasaros pabaigoje pradėta pratintis valdyti kulkosvaidžius ir apsieiti su granatomis. Ateidavo ir moterys. Pav. Emilija Putvinskienė, Ona Putvinskaitė, Honorata Ivanauskienė.

Kada Kaunui praėjo tiesioginis pavojus, pairo ir šauliai, ateidavo į pamokas tik 3-6 žmonės. Bet visuomet ateidavo Putvinskis ir sėdėdavo su šautuvu. Šaulių Sąjungos susirinkimą rugpjūčio 8 dieną kvietė organizacinė komisija, kuri patiekė jau paruoštą svarstyti “pagrindinių įstatų projektą”. Šią komisiją sudarė Vladas Putvinskis,

Partizanų-šaulių šiaudinio būrys išmuša lenkus iš kaimo

M. Mikelkevičius, M. Šalčius, T. Ivanauskas ir V. Stašinskas. Rugpjūčio 20 d. tie patys asmenys išrenkami į valdybą. Vladas Putvinskis tampa Sąjungos pirmininku ir viršininku ir išbūna tose pareigose ligi 1922 m. suvažiavimo. “Pagrindiniai Lietuvos Šaulių Sąjungos Įstatai” valdybos priimti rugsėjo 5 d., rugsėjo 12 d. su jais sutiko Vyriausias Karo vadas gen. S. Žukauskas, o rugsėjo 15 d. juos patvirtino Krašto Apsaugos ministeris karin. P. Žadeikis. Tuo Lietuvos Šaulių S-ga tapo atskira karine organizacija. Ši išrinktoji S-gos valdyba buvo kartu Sąjungos ir Kauno skyriaus bei būrio. Spalio 27 d. buvo sudaryta atskira Kauno būrio valdyba, o lapkričio 13 d. Kauno skyriaus. Taip palengva išsirutuliojo Lietuvos Šaulių S-gos centro valdyba.

Lietuvos Šaulių S-gos valdyba iš karto užsimojo steigti miestuose S-gos skyrius ir jiems pavesti organizuoti šaulių būrius. Reiškia, Šaulių S-ga tapo ne vietinė partizaninė organizacija, bet organizacija, apimanti visą kraštą per steigiamus skyrius ir būrius, kurie apjungė ir tvarkė partizaninį veikimą. 1919 m. gale Sąjunga jau turėjo 16 skyrių su 39 būriais, kurie turėjo 805 narius. Tais pačiais metais Šaulių S-ga jau stipriai įsitraukė į kovas dėl Lietuvos laisvės.

Šaulių S-ga kilo iš bendro partizaninio judėjimo, iš tos pačios bendros sukilusios stebuklingos lietuvių tautos dvasios, sukilusios kovai dėl savo egzistencijos. Todėl, gal būtų ir neteisinga Šaulių S-gos pradžią rišti tik su Kauno partizanų, pasivadinusių šauliais, pradžia. S-gos pirmasis pirmininkas, laikomas S-gos kūrėju, Vladas Putvinskis apie S-gos pradžią taip kalba 1920 m. Trimite:

“Norint parašyti šaulių istoriją, sunku būtų atrasti žymesnių dienų ir asmenų vardų, surištų su šaulių veikimo pradžia. Jų pradžią sudarė patys žmonės, gindamiesi nuo visokių plėšikų ir gindami kraštą nuo svetimtaučių priešininkų.”

ŠAULIAI KOVOSE DĖL LIETUVOS LAISVĖS

1. P. O.W. likvidavimas

P. O. W. (Polska Organizacija Wojskowa) įsteigta I Pas. karo metu. Lietuvos karinis žvalgybos skyrius sekė POW veiklą ir turėjo žinių, kad ruošiamas sukilimas. Todėl vyriausybė, kariuomenės viršininkai Kauno įguloje ir Lietuvos Šaulių S-ga sustiprino budrumą. Lietuvos kariuomenė 1919 m. rugpjūčio mėnesyje vykdė didelį bolševikų puolimą šiaurės rytų Lietuvoje. Kaune buvo likę tik komendantūros daliniai, karo mokykla ir tarnyba. Lenkų kariuomenė buvo priartėjusi prie Kauno per 45 km. Todėl, POW surizikavo sukilti. Rugpjūčio 28 d. vakare buvo nutrauktas Kauno ryšis su provincija, mieste pasigirdo šūviai, buvo užpultos kai kurios sargybos. Tai buvo sukilimo pradžios ženklas. Buvo griebtasi skubių priemonių sukilimui užgniaužti. Tuojau buvo padarytos kratos pas įtariamus lenkus. Suimti jų komendantai Raimundas Kowaleckas ir Jonas Nekrašas, kurio darže rasta užkastas archyvas. Iš viso suimta apie 400 asmenų, kurių tarpe 15 karininkų.

Šaulių S-ga pirmą kartą 1919 m. rugpjūčio mėn. 28-29 dienomis aktyviai pasireiškė, padėdama likviduoti POW ruoštąjį sukilimą. Tuo metu šauliai dar tik buvo pradėję organizuotis, mažai turėjo narių, tačiau pajutę pavojų visi sukruto. Jiems į pagalbą skubėjo ir nenariai.

Šauliai dalyvavo kratose ir saugojo įstaigas, eidami sargybinių bei sargų pareigas. Pats Putvinskis nakties metu išdavinėjo ginklus. Tai buvo pirmasis šaulių “krikštas”.

2. Kovos su bermontininkais

Vokiečiai, pralaimėję I Pas. karą, norėjo nors Pabaltijo kraštuose įsistiprinti. 1919 m. vasarą atsirado Vokietijoj avantiūristas Bermontas-Avalovas, kuris vokiečių remiamas, organizavo rusų belaisvių rinktinę kovai prieš bolševikus Rusijoje. Vėliau, tam pačiam tikslui, buvo organizuojamos Virgoličio ir Sobolevskio rinktinės. Lietuvoje tas rusų vokiečių mišinys buvo žinomas bermontininkų vardu.

1919 m. birželio 12 d. Bermontas su štabu atvyko į Mintaują. Pirmieji bermontininkų daliniai atvyko į Kuršėnus ir Mažeikius liepos 26 d. Jie skelbėsi, kad rengiasi karui prieš bolševikus. Vokiečių gen. von Goltz ir jo įpėdinis delsė iš Lietuvos išsikraustyti ir rėmė bermontininkus. Oficialiai ir galutinai vokiečių kariuomenei iš Lietuvos 1919 m. lapkričio 15 d. pasitraukiant, dalis vokiečių karių pasiliko ir įsijungė į Bermonto ir Virgoličio rinktines. Prieš plėšikaujančius ir užpuldinėjančius bermontininkus, kaip anksčiau prieš bolševikus, patys žmonės organizavosi į partizanų būrius ir gynėsi. Į kovas prieš bermontininkus jau aktyviai ir organizuotai įsitraukė Šaulių S-ga.

Dr. J. Matusas šaulių kovas prieš bermontininkus suskirsto į tris frontus:

1)    centrinis arba Šiaulių frontas,

2)    šiaurės frontas arba dešinysis sparnas, kurio centras Pasvalys ir

3)    kairysis sparnas — Žemaičiai su centru — Raseiniai.

Visos Pasvalio įstaigos pačios susitarė organizuoti partizanus apsigynimui nuo plėšikaujančių bermontininkų. Tradiciją ir medžiagą tam davė Joniškėlio partizanų veikla prieš bolševikus, o pagrindą pradžiai — garbės milicija.

Spalio 29 d. Pasvalio apskrities viršininkas įsako visai garbės milicijai susirinkti sudarymui partizanų būrių. Joniškėlio valsčius kviečia atgaivinti Joniškėlio partizanus kovai prieš bermontininkus ir skelbia visiems priešams blokadą, kad jie iš lietuvių negautų jokios paramos.

Susidarė apie 30 būrių partizanų, kurie veikė kartu su Pasvalio batalionu ir sudarė “Šiaurės apsaugos grupę”, turinčią apie 1000 vyrų, kuriai vadovavo komendantas kpt. J. Vėgėlis. Ši grupė laikė 60 km. plotą. Lapkričio 29 d. ji užėmė Joniškį, išstūmė bermontininkus iš šiaurės rytų Lietuvos ir atkirto jiems kelius į Latviją. Šiaurės grupės partizanai susižinojo su Šaulių S-ga lapkričio mėnesio pabaigoje. Čion važinėjo centro įgaliotinis J. Vasiliauskas ir organizavo šaulių būrį Gačiūnuose. Mokyt. Balys Žygelis jau lapkričio 16 d. organizuoja Joniškio Šaulių S-gos skyrių.

Kairiajame sparne, t.y. Žemaičiuose, Šaulių S-gos centras pradėjo iš karto vadovauti. Iš Krašto Apsaugos ministerijos gautas kar. Bernardas Vasiliauskas ir paskirtas vyriausiu šaulių vadu. Spalio mėn. sudarytas pirmasis Šaulių S-gos štabas, į kurį įėjo Vladas Putvinskis, kpt. B. Vasiliauskas ir Mikas Mikalkevičius. S-ga gavo dar karininkus Juozą Rymeikį ir Alfonsą Šklėrį. Partizanai ir šauliai veikė planingai, susiderindami su kariuomene. Buvo duoti smulkūs nurodymai iš centro Raseinių, Tauragės, Kretingos ir Mažeikių skyriams ir būriams, kas darytina ir kaip veikti. Šauliai turėjo susidūrimų su bermontininkais patys vieni, bendraudami su kariuomene ir jai padėdami. Spalio mėn. 20 d. ties Šimkaičiais bermontininkai užpuolė lietuvių kariuomenės amunicijos traukinį. Šauliai ir kareiviai traukinį apgynė ir paguldė 7 bermontininkus. Lapkričio viduryje centras pradėjo organizuoti partizanų— šaulių skrajojančius būrius. Vienas toks būrys buvo Raseiniuose ir jis stipriai baugino priešą.

Šauliai daugiausia pasitarnaudavo žvalgyba. 1919 m. lapkričio 11 d. Tauragės komendantūros kariai ir šauliai, vadovaujami skyriaus vado, užpuolė bermontininkus ties Skaudvile: 1 užmušė, 2 sužeidė, kitus nuginklavo, paimdami 8 arklius, 6 balnus, 36 šautuvus ir daug šovinių.

3. Šiaulių arba centrinis frontas

Spalio 5 d. Virgoličius iš Kuršėnų persikėlė į Šiaulius. Keldamasis į Šiaulius, pranešė mūsų vyriausybei, kad vyksta susijungti su Judeničo armija, kovojančia prieš bolševikus. Spalio 9 d. bermontininkai užpuolė ir nuginklavo lietuvių komendantūrą, užėmė paštą, išplėšė iždinę, išdraskė gimnaziją, suiminėjo žymesnius žmones. Lietuvos vyriausybė turėjo dalį savo kariuomenės atitraukti nuo bolševikų fronto prieš bermontininkus, kurie plėšė ir terorizavo gyventojus. Adv. Rapolas Skipitis aprašo, kad spalio 10 d. Palekos kaime, Šiaulėnų valsčiuje, bermontininkai plėšė ūkininkus. Vienas ūkininkas, tik pareiškęs, kad jie, ūkininkai, daugiau nebegalį duoti, buvo vietoje nušautas. Suklykus žmonai ir subėgus daugiau žmonių, vienas vyras, kuris turėjęs karinį šautuvą, prisitaikęs, iš už kampo pašovė vieną bermontininką. Išsigandę bermontininkai pasiėmė sužeistąjį ir išvažiavo. Adv. Skipitis, po to įvykio, dar patyręs apie bermontininkų darbus Šiauliuose parbėgo Kaunan, apsirūpino atostogomis, Šaulių S-gos įgaliojimais ir pinigais, apsirengęs kaimiškai, išvyko per bermontininkų frontą į Šiaulius organizuoti partizanų. Pakelyje, Karčiamų kaime, jis sutiko, su panašiais įgaliojimais, kitą advokatą — Vladą Požėlą. Abu, kartu nuvykę į Šiaulius, susirado visuomenininką Kiprą Bielinį ir jie visi trys sudarė “Laikinąjį Partizanų Štabą”.

Štabo uždavinys buvo sukelti aktyvią partizanų veiklą prieš bermontininkus, suorganizuoti žvalgybą ir žinių teikimą fronto štabui Baisogaloje. Apie lapkričio 22 d. Skipičiui išvykus į Kauną, į štabą įėjo Zulė Lukauskaitė. Ji sumaniai vadovavo žvalgybai. Partizanų štabas leido ir platino atsišaukimus ir laikraštėlį “Partizanas”.

Šiaulių apskrityje susidarė apie 20 partizanų būrių, kurių daugumą suorganizavo mokytojai. Partizanai užpuldinėdavo mažesnius bermontininkų būrelius, gindavo gyventojus nuo plėšikų, teikė žinias kariuomenei ir Partizanų štabui. Didesnių partizanų susidūrimų su bermontininkais priskaitoma apie 100. Toks partizanų judėjimas erzino ir baugino priešą.

• Kai lapkričio 21 d. Lietuvos kariuomenė pradėjo bermontininkų puolimą, partizanai stipriai suaktyvino veiklą. Susižinojimas su Šiaulių miestu buvo nutrauktas, kai kuriose vietose susprogdinti tiltai, nuimti bėgiai, ties Papile sulaikytas bermontininkų traukinys. Partizanai padėjo Lietuvos kariuomenei ir kenkė priešui. Susirišęs su mūsų kariuomenės artimiausiu daliniu, Partizanų štabas siuntinėjo jam tikslių žinių apie priešo judėjimą. Tačiau, mūsų kariuomenės sėkmingas žygiavimas buvo Nysselio vadovaujamos Santarvės Komisijos sulaikytas, kad priešas galėtų išsikraustyti. Tai sukėlė visuomenės ir partizanų pyktį.

Šiauliuose ir jų apylinkėse tik Partizanų štabas buvo vienintelė, organizuotai veikusi įstaiga. Štabo iniciatyva buvo pasipriešinta Nysselio sąlygoms ir lapkričio 26 d. Šiaulių visuomenės vardu įteikti griežti reikalavimai jo komisijai, kad būtų tuojau Lietuvos valdžiai perduoti suimtieji, išplėštas iš gyventojų turtas, karinis bermontininkų turtas, įstaigos ir t.t. Štabas rinko žinias apie bermontininkų padarytus nuostolius ir jas teikė Santarvės ir mūsų komisijoms.

Kai galutinai paaiškėjo, kada bermontininkai išsikraustys, Partizanų štabas pasirūpino turto apsauga, paskyrė komendantus geležinkelio stočiai ir Gubernijos sandėliams. Tuo būdu sandėliai buvo apsaugoti nuo susprogdinimo. Iš gruodžio 7 dienos į 8-tą partizanai visą parą palaikė tvarką Šiauliuose ir jų apylinkėse, eidami sargybas kur reikėjo, iki viską perėmė Lietuvos kariuomenė. “Laikinasis Partizanų Štabas” perdavė Šiaulius mūsų kariuomenei gruodžio 9 d. Gruodžio 10 d. įvyko esamų būrių atstovų steigiamasis Šiaulių šaulių skyriaus susirinkimas. Įsteigtas skyrius įsiliejo į Šaulių S-gą.

Šiaulių ir apylinkės partizanai veikė pagal Šaulių S-gos centro Kaune nurodymus. Tos veiklos sūkuryje spalio-gruodžio mėnesiuose sutinkame Šaulių S-gos žmones: Skipitį, Požėlą, Marčiulionį, Šklėrį ir kitus. Šaulių S-gos žmonių suorganizuotas “Laikinasis Partizanų Štabas” buvo didelė parama kovoje dėl Šiaulių.

4. Šauliai kovose su lenkais

1919    m. rugpjūčio 23 d. lenkai užima seną lietuvių kultūrinį centrą Seinus. Dėl jų prasidėjo grumtynės su lenkais, kuriose dalyvavo vietiniai žmonės — partizanai, nes Lietuvos kariuomenė buvo sugrupuota lemiamoms kautynėms prieš bolševikus ir vėliau prieš bermontininkus. Lenkai išnaudojo sunkią Lietuvos padėtį ir užiminėjo vieną po kito miestus. Kovai prieš lenkus tvėrėsi vietos partizanai ir šaulių būriai. Kaip Šiaulių apylinkėse, taip ir čia, juos daugumoje organizavo mokytojai. 1919 m. partizanų būriai veikė Nedzingoje, Merkinėje, Varėnos-Akmens apylinkėje, Butrimonyse, Perlojoje. Tai buvo pietuose ir pietryčiuose. 1919 spalio mėn., kada mūsų jėgos buvo atitraukiamos nuo bolševikų fronto ir grupuojamos prieš bermontininkus, lenkai bandė pasiekti Šventosios upę. Tuomet sujudo Ukmergės apskrities žmonės, suorganizavo Ukmergės šaulių skyrių ir valsčiuose 10 būrių. Deltuvos būrys saugojo Šventosios krantus, tiltus ir brastas. Čia visą šaulių veikimą tvarkė ir derino Ukmergės šaulių skyriaus valdyba.

1920    m. spalio 17 d. Šaulių S-ga steigia “Šaulių Fronto Štabą”, kurio tikslas koordinuoti šaulių veiksmus lenkų fronte. Štabo viršininku paskirtas Matas Šalčius, o operatyvinės dalies viršininku ir drauge vyriausiu šaulių vadu karininkas P. Klimaitis. Be to, buvo sudaryti 5 šaulių lauko štabai: I — Kalvarijoje, II — Ukmergėje, III — Utenoje, IV — Alytuje ir V — Kaune. (Pagal Balį Pupalaigį VI-sis lauko štabas veikė Kaišiadoryse. “Nepriklausomai Lietuvai” 127 psl. Red.) Lauko štabai veikimo plotą pasiskirstė rajonais su keletu valsčių. Jų žinioje buvo 42 rajonai. 1920 m. rudenį Simno—Varėnos ruože buvo apie 1500 šaulių, IV-jo štabo žinioje apie 1000 šaulių. Spalio 9 d. buvo paskelbta šaulių mobilizacija, nes lenkai sulaužę Suvalkų sutartį, užėmė Vilnių. Mūsų kariuomenė, užpulta netikėtai stipresnių jėgų, buvo išblaškyta. Lenkai sparčiai brovėsi gilyn į kraštą. Sujaudinta sukruto visa mūsų visuomenė, o ypač šauliai. Jie veikė fronte padėdami kariuomenei ir fronto užnugaryje prieš prasiveržusius lenkų raitelius.

Šauliai veikė Merkinės, Perlojos, Varėnos, Valkininkų, o šiaurėje — Malėtų, Labanoro ir Linkmenų rajonuose.

Paminėtinos svarbesnės šaulių kautynės su lenkais 1920 m. laikotarpyje yra šios: Valkininke spalio 16 d., Labanore lapkr. 4 d., Linkmėnuose lapkr. 8 d., Babriškyje (Alytaus aps.) lapkr. 15 d., Baltadvaryje (Ukmergės aps.) lapkr. 17 d., Truškūnuose, Truskavoje ir Andrioniškyje — lapkr. 21 d., Rubikiuose lapkr. 23 d.

Perlojos būrys 3 mėnesius gynė nuo lenkų barą prie Merkio upės. Tai buvo vienas iš geriausiai organizuotų ir karingiausių būrių. Gerai žinomi Perlojos vyrai ir jų “Respublika”. 1920 m. rugsėjo 29 d. perlojiečiai partizanai persiorganizavo į šaulių būrį.

Kovose dėl Lietuvos laisvės žuvo šaulių: kovose su bolševikais — 12, su bermontininkais — 14, su lenkais — 51, dėl Klaipėdos krašto — 4. Sužeistų buvo 146.

SĄJUNGOS SANTVARKA

Šaulių S-ga, savanorišku būdu įsikūrusi, pati rinkdavosi sau valdomuosius organus, valdybas, tik karininkus—instruktorius jai skirdavo Krašto Apsaugos ministerija. Pagal įstatus vyriausias S-gos šeimininkas buvo visuotinis būrių ir skyrių atstovų suvažiavimas. Tik nuo 1922 m. S-gos viršininku buvo paskirtas Krašto Apsaugos ministerijos kpt. P. Klimaitis. Tuo būdu centro valdyba tapo dvilypė — S-gos pirmininkas renkamas visuotinio atstovų suvažiavimo, o viršininkas — skiriamas Krašto Apsaugos ministerijos.

Centro valdyba tvarkė organizacinius ir kultūrinius reikalus, o S-gos viršininkas — karinius dalykus. S-gos skyriuose, arba rinktinėse ir būriuose veikė panašus dvilypumas — valdybos ir vadai.

1935 m. įstatymu ir 1936 m. statutu Šaulių S-ga pavedama Krašto Aps. min. žinion. Šaulių S-gos vadas buvo skiriamas Respublikos Prezidento ir priklausė kariuomenės vadui. Tuo norėta S-gą daugiau sukarinti ir paruošti tėvynės gynimui. Šaulių S-gos atstovų suvažiavimas renka S-gos tarybą, kuriai pirmininkauja S-gos vadas. Rinktinių vadais tampa apskričių komendantai, o buvę rinktinių vadai — jų padėjėjais. Mažesnių dalinių vadus skiria S-gos vadas pagal rinktinės vadų pristatymą. Renkamos Šaulių S-gos tarybos centre, rinktinėse ir būriuose tvarkė tik grynai visuomeninio bei kultūrinio pobūdžio reikalus.

Sąjungos nariai ir padaliniai

Pagal 1919 m. įstatus nariais galėjo būti visi Lietuvos piliečiai be amžiaus skirtumo, dori žmonės, nenusikaltę baudžiamiesiems įstatymams. Nariai buvo trijų rūšių: rikiai, nerikiai ir rėmėjai.

1921 m. lapkričio 2 d. narių kartu su kandidatais buvo:

rikių — 5986
nerikių — 2276 
rėmėjų —    122

iš viso — 8384.

Reikia pabrėžti, kad ypač pradžioje nemažai reikšmės turėjo moksleiviai šauliai, sudarydami savo atskirus vienetus prie mokyklų. Jie dalyvavo ir kovose su bermontininkais ir lenkais.

1927 m. susiorganizavo šaulės moterys. Įsisteigė studentų šaulių kuopos ir korporacijos.

1940 m. S-ga dalinosi į 23 rinktines, kurios turėjo 1200 būrių su narių:

rikių — 42000
moterų —    15000
rėmėjų —    5000
viso —    62000    šaulių.

Pagal profesijas šauliai skirstėsi: apie 30 profesorių, apie 100 advokatų, apie 100 inžinierių, apie 250 gydytojų, apie 3000 mokytojų, bet daugiausia buvo ūkininkų ir darbininkų.

Šauliai daugumoje buvo pėstininkai, bet kai-kurios rinktinės turėjo raitelių, dviratininkų ir motociklistų vienetus.

1934 m. Klaipėdoje įsisteigė jūrų šauliai.

1936 m. Kaune susidarė šaulių aviacijos būrys. Brooklyno Dariaus-Girėno aero klubas nupirko šauliams lėktuvą. Klubo atstovas Šaltenis tą lėktuvą perskraidino iš Klaipėdos į Kauną.

S-gos lėšas sudarydavo taip vadinamos “visuomenės lėšos” — narių mokesčiai, aukos loterijos, pramogos ir kit. Taip pat skirdavo ir Krašto Aps. ministerija, tik ne vienodai, tarp 350,000 - 650,000 litų. 1940 m. visuomeninių pajamų turėta apie 900,000 litų. Šaulių S-gą aukomis stipriai parėmė JAV lietuviai. Priskaitoma, kad iš jų aukų buvo gauta apie 1,700,000 litų.

Karinis paruošimas

Šaulių S-ga Lietuvoje buvo karinė organizacija, todėl pirmoje eilėje rūpinosi apsiginklavimu ir kariniu paruošimu. Krašto Aps. ministerija skyrė S-gai karininkus instruktorius, bei va-

13 metų šaulys su karo grobiu, paimtais lenkų arkliais, 1920 m.

dus. Būrių vadams ruošdavo karinio parengimo kursus supažindinti su naujovėmis. Buvo nustatinėjamos šaulių vienetams karinių dalykų programos, daromos pamokos, rengiami vieši šaulių pasirodymai, paradai, bandomos mobilizacijos, manevrai. Nemažai dėmesio buvo kreipiama į partizaninį karą, žvalgybą, drausmę, kariuomenės reikšmę ir t.t.

Taip pat buvo ruošiami sanitariniai kursai. Nuo 1930 m. susirūpinta šaulius ir visuomenę paruošti priešlėktuvinei ir priešcheminei apsaugai. Buvo ruošiami tos rūšies kursai ir parodos. Varoma propaganda per radiją ir spaudą.

Prie karinio parengimo reikėtų jungti ir sportą. S-ga turėjo savo sporto instruktorius, išdirbtas programas, klubus.

Dar paminėtinos šaulių ugniagesių komandos, kurių S-ga turėjo virš 190 su apie 5000 narių. Tiek į sportą, tiek į ugniagesybą S-ga įsitraukė nuo pat pradžios.

Kultūrinis veikimas

Šaulių S-ga šalia karinių dalykų stipriai skverbėsi ir į kultūrinę sritį. Pirmoje eilėje susirūpinta knyga. 1921 m. rudenį Šaulių S-ga jau turėjo Centrinį Knygyną, o 1922 m. šauliai jau turėjo 50 knygynų būriuose. S-gos centre buvo sudaryta Švietimo Komisija. Nuo 1925 m. švietimo reikalai susistematinami, sudarant asmens ir pilietinio auklėjimo programą. Joje nagrinėjama tautos ir valstybės sąvoka, visuomeninis gyvenimas, Lietuvos teisė, santvarka, krašto priešai, krašto gynimas ir pan.

Buvo steigiami liaudies universitetai ir organizuojamos spaudos platinimo talkos. Jau 1920 m. pradėta blaivybės akcija.

Gilią kultūrinę vagą varė šauliai leisdami karinio, patriotinio ir grožinio turinio knygas, šaulių laikraštį Trimitą ir kalendorius. Paskutiniais metais Trimito tiražas viršijo 30,000 egz.

Vykdydama tautos kultūrinimą Šaulių S-ga naudojo įvairias galimas priemones: dainą, vaidybą, muziką, sportą, rašytą ir nerašytą žodį. Reikėjo ir jaunimui duoti pramogų, pasilinksminimų ir patraukti jį kultūrinėmis priemonėmis. 1939 m. S-ga turėjo 125 chorus, 400 vaidybos mėgėjų būrelius, 105 orkestrus, 72 šaulių namus, 4 nuolatinius teatrus.

Beveik visuomet ir visur šauliai ruošdavo ir vadovaudavo tautinių bei valstybinių švenčių minėjimams.

1921 m. šaulių moterų iniciatyva buvo suorganizuotos keturios vaikų aikštelės Kaune: Šančiuose, Aleksote, Vilijampolėje ir Žaliajame Kalne. Jos surinko 600 vaikų, neturtingų, apleistų ir net nemokančių lietuviškai. Dirbo 11 aikštelių vedėjų. Rezultatas buvo gražus — rudenį vaikai grįžo namo lietuviškai dainuodami.

Čia vienas aiškus pavyzdys, ką šauliai ir šaulės darė ir ką padarė.

ŠAULIŲ SĄJUNGOS VEIKIMO PRINCIPAI

Vladas Putvinskis, būdamas pirmasis S-gos pirmininkas ir viršininkas, nuo pirmųjų Šaulių S-gos gyvenimo dienų dėjo stiprius ideologinius pagrindus. Pirmoje eilėje iškeliamas lietuviškumas. Jis 1922 m. Trimite rašo: “Valdžia neišlaikys grynai lietuviškos vagos, jei gyvenime dar neužtriumfavo lietuviškoji siela.”

— Mes turime, — jis sako — padaryti perversmą pačiame gyvenime, kad lietuviškumas, dora, demokratingumas paimtų viršų.

Kaip Šaulių S-ga savo valdymosi, taip ir savo siekiais buvo dvilypė: jos siekiai buvo kariniai ir kultūriniai. Tas dvilypumas atsirado natūraliai, išaugdamas dėl lietuviškų ir Lietuvos reikalų. 1919 m. įstatai S-gos tikslą nusako taip: “Ginti Lietuvos nepriklausomybę visomis jėgomis . . . Puolant priešininkui šauliai eina su ginklu rankose, o ramiu laiku Sąjunga veikia miklindama kūną, lavindama dvasios kilnumą ir keldama pareigos supratimą.”

Šaulių S-ga labai rūpinosi kariniu principu ir jį saugojo. 1922 m. S-gos metinis suvažiavimas nutarė, kad, jei ministerių kabinetas susiaurintų ginklų teisę virš nustatyto statute teisių minimumo, tai centro valdyba privalo, arba likviduoti S-gą, arba ją perduoti valdžios nuožiūrai. Trimitas pirmame numeryje aiškina, kad ir geriausia diplomatija yra bejėgė, jeigu užpakalyje jos nėra jėgos. Čia aiškinama visuotinis tautos karinis paruošimas, vadinamas “milicijine sistema” ar “ginkluotos tautos idėja”.

Šalia karinio dalyko S-ga rūpinosi ir tautos kultūriniais reikalais. Tuos du esminius S-gos siekius jos vadovybė vadino “šautuvu ir knyga”. Trimite apie tai išreikšta šiais žodžiais: “Tvirta ranka turi mokėti valdyti aštrų kardą, o karšta širdis ir šaltas protas — valdyti ranką.”

Gražiai įvertinama Šaulių S-gos veikla 1929 m. įsakyme kariuomenei: “Šaulių Sąjunga, eidama valstybinės idėjos kryptimi ir per metus didindama savo narių eiles, ugdo tautoje dvasinį atsparumą ir sudaro realią pajėgą mūsų tikslams siekti.”

Prezidentas Antanas Smetona 1936 m. visuotiname S-gos suvažiavime aiškino: “. . . dvigubą S-gos tikslą — krašto saugumą ir tautiškos kultūros darbą. Bet tik rodosi dvigubas, o tikrai tas pats, vieningas. Saugumas yra juk ne vien ginklas, bet ir stiprinimas tautiškos sąmonės.” Kitu atveju Ant. Smetona apibrėžia S-gos tikslus: “Šaulių S-gos ideologija yra išriedėjusi iš bendros tautinės ideologijos, o jos funkcija, jos paskirtis, kaip rodo statutas yra dvejopa: būti pagalbine mūsų ginklo galia ir reikštis visuomenėje įvairiais kultūros darbais.”

Pagal Putvinskio ir visų pirmųjų šaulių ideologinę sistemą didieji dėsniai turi būti vykdomi kasdieniniame gyvenime. Putvinskis mokė, kad kiekvienas sąžiningai ir tvarkingai atliktas darbas žiba kaip deimantas tautos darbų visatoje ir palieka istorijoje. Prašo būti tvarkingais ir teisingais, dorais. Galų gale, Putvinskis taip išreiškia savo mintį: “Garbingesnis ir naudingesnis yra tas, kuris gerai atlieka mažą darbą, negu tas, kuris blogai atlieka didelį darbą. Tauta žūsta, jei joje yra daug nevykusių didvyrių, kurie niekina mažus darbelius, o gaudo didelius ir juos gadina.”

Putvinskio šauliškumas turi nepartinius apmatus. Pirmame Trimito numeryje dėstoma, kad S-ga nesikiša į vidaus ekonomiką ir politiką ir su partijomis, kaip tokiomis, šauliai neturi nieko bendro. Jam partiniai reikalai nebuvo esminis dalykas. Pirmoje eilėje tautos laisvė, saugumas, nepriklausomybė, kad tauta galėtų išvystyti savo galias. Toks buvo šaulių siekis. Todėl Putvinskis aiškina: “Išgirdęs kartais smarkius partinius ginčus, linksmai nusišypsotum, nes tau juokinga, kad rimti žmonės taip smarkauja dėl mažmožių.”

Pagaliau 1926 m. visa centro valdyba su Putvinskių priešakyje paskelbė: “Tuo tarpu, kai įvairios partijos ir organizacijos kuria politinę ir ekonominę valstybės būtį, Šaulių S-gai tenka ypatingai rūpintis auklėti bendrus tautos ir valstybės idealus, jungiant savo eilėse visų valstybiškų partijų žmones.” Todėl Šaulių S-goje, jos centro valdyboje ir padaliniuose radome įvairių partijų žmones.

Šaulių S-gos kūrėjo Vlado Pūtvio-Putvinskio ir jo bendradarbių galutinis tikslas buvo per Šaulių S-gą paruošti visą tautą apsigynimui, kitų mažesnių tautų pavyzdžiu. Jie tikėjo, kad tauta tinkamai pasiruošusi, kad ir maža, gali išsilaikyti. Putvinskis šiaip išdėstė savo samprotavimus: “Taip pasiruošusios savo laisvę ginti tautos nepajėgs pavergti jokia pasaulio jėga. Dar gi nepuls niekas tokios tautos, nes laimėjimas neapmokės grobikui nuostolių ir valdymas tokios tautos bus brangesnis ir sunkesnis negu pelnas.”

“Pačiai gi lietuvių tautai reikia pasiekti jai Dievo skirtą uždavinį. O gyvenimas leidžia mums pasirinkti du kelius: arba pasivyti pasaulio kultūros viršūnes arba žūti kaip tauta. Pralenkti! Štai tikras šauliškos dvasios žodis.”

Šaulių S-gos idealai ir šiais laikais tebėra nepasenę ir jie negali pasenti.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1.    Šaulių Sąjungos istorija. Antrasis leidimas. Parašė Jonas Matusas, istorijos doktaras, VDU universiteto privatdocentas. Mintis, 1966.

2.    Rapolas Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant. Atsiminimai. Terra.

3.    Juozas Švaistas, Dangus debesyse. Nida.

4.    Gen. št. plk. Kazio Škirpos žodis. Karys nr. 9, 1968 m.

5.    Lietuvių Enciklopedija: XXII tomas — Partizanai; XXI t. — Pagirių partizanai; XXIX t. — šaulių Sąjunga; XV t. — Lietuvos kariuomenė.