TECHNIKOS KARIUOMENĘ IR JOS BIBLIOTEKĄ PRISIMINUS

VLADAS MINGĖLA

Spaustuvės ženklas knygoje turi didesnę reikšmę žmonijai, jos kultūrai,
negu imperatoriaus herbas ant pinigų.

Erazmas Roterdamietis (1469-1536)

ĮVADUI, SPROGDINIMO NUOTYKIS

Iki 1920 m. kovo mėn. už suvereninės Lietuvos laisvę kovojo tik pėstininkai. Bendrojo technikinio-inžinierinio pasiruošimo lygiui pakelti vadovybė gal būt norėjo dėti daugiau pastangų nuo pat nepriklausomybės paskelbimo dienos, tačiau tam nebuvo nei laiko, nei atitinkamų specialistų, nei lėšų, pagaliau, nebuvo literatūros — specialaus turinio vadovėlių. Nebuvo nė jokių bibliotekų. Buvo sunku ruošti karininkus ir kareivius specialistus. O reikėjo! Iš visų pusių, kaip alkani žvėrys, Lietuvą puolė žiaurūs priešai.

“Karo Technikos Dvidešimtmetyje” 264-265 p., inž. plk. ltn. Jonas Matonis-Maculevičius savo atsiminimuose prisimena vieną nemalonią dėl nepasiruošimo įvykusią klaidą. 1920 m. liepos mėn. Siaurųjų geležinkelių dirbtuvės paprašė pionierių pagalbos susprogdinti didoką ketaus (špižo) gabalą, užsilikusį Lapių valsčiuje dar iš Kauno caro laikų rusų tvirtovės. Vietoje apžiūrėjus buvo nustatyta, kad tam ketaus gabalui susprogdinti reikia iš viso 120 kg. sprogstamosios medžiagos. Mokykloje buvo paruoštas iš atskirų dalių 120 kg. perdito užtaisas. Sprogdinti nuvažiavo Puskarininkių mokyklos viršininkas, jo padėjėjas, būrininkas ir ūkvedys. Be reikiamo užtaiso, buvo nusivežta dar 100 m. pionierių kabelio, 2 elektros sprogikliai, 20 paprastų sprogiklių ir rusų kariuomenės tipo sprogdinimo mašinėlė. Dar kartą tą milžinišką ketaus gabalą apžiūrėjus, viršininkų buvo nuspręsta atsivežtą užtaisą dėti ne išorinėje pusėje, bet į vidų, nes ketaus masyve kaip tik buvo labai patogi užtaisui anga. Visas gabalas buvo žemės paviršiuje. Sudėjus užtaisą, buvo sukišti visi atsivežti sprogikliai ir pravesti laidai nuo sprogdinimo masyvo per 40 metrų į tą pusę, kurios storumas, tarp užtaiso ir išorės buvo apie 60 cm. Manyta, kad iš šios pusės bus saugiau; apie kokį nors pavojų ir negalvota. Bet laidų ilgis leido mašinėlę atitraukti į slėnį, taigi, dėl viso pikto, ir buvo atsistota taip, kad sprogdinamojo objekto nebuvo matyti. Pagaliau ūkvedžiui pasukus mašinėlę, įvyko tartum atominis sprogimas, pragariškas trenksmas ir ūmai aplink sutemo. Tik po kurio laiko iš dangaus ir kur kas toliau, pradėjo kristi įvairaus dydžio išsprogdinto ketaus gabalai. Dulkėms ir dūmams išsisklaidžius, šalia buvo paguldytas, skeveldrų nukirstas, didokas medis, o vietoje ketaus masyvo — tik didelė didelė duobė. Tiek ir beliko iš to milžiniško gabalo.

Tik labiau įsigilinus, namie, paaiškėjo kad šiam sprogdinimui buvo panaudota apie 40 kartų daugiau sprogstamosios medžiagos, negu reikėjo; be to, turėjo būti sprogdinama ne vienu sprogimu. Tuo būdu Siaurųjų geležinkelių dirbtuvės šio darbo vaisiais negalėjo pasinaudoti, nes kelios tonos ketaus buvo pasėtos 14 km.2 plote, gi skeveldros beveik iš kilometrinio aukščio krisdamos taip giliai susmigo žemėn, kad to ketaus gabalų daugiau niekas ir nematė. Laimei tik, kad tokį neprotingą sprogdinimą įvykdžius buvo išvengta aukų.

Po kelių panašių nevykusių sprogdinimų viršininkai susirūpino savo žinių pagilinimu. Kažkur buvo rasta, iš caro laikų užsilikusi, speciali bibliotekėlė. Parsigabenta daugiau sprogdinimo statutų (rusų kalba) ir po to sprogdinimo ir tiltų statymo klausimai buvo nuodugniai išstudijuoti. Rusų vadovėliuose ir statutuose (lietuviškų iš viso nebuvo) teoretiniai aiškinimai buvo praktikoje išbandyti.

Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje buvo pradėta domėtis įvairiomis specialybėmis 1919 m. Pirmiausia kovos lauke buvo svarbu ryšius palaikyti, taigi ryšininkų ir elektrotechnikos specialistų—dalinių reikėjo. Vėliau karo vadovybei parūpo pionieriai, techninės priemonės, automobilininkai ir karinių šoferių ruošimas. Neapsieita ir be karinių geležinkelininkų. Štai ir savi lietuviški šarvuoti traukiniai atsirado. 1919 m. lietuvių kovose su bolševikais ir bermontininkais jėgos buvo nelygios. Priešai, ypač bermontininkai, turėjo įvairaus kalibro pabūklų, daug kulkosvaidžių, technikos dalių. Tuo tarpu mūsų pirmieji savanoriai—kariai iš pradžių kovojo muzėjinės vertės šautuvais; buvo labai menka šaudmenų atsarga, o nesant transporto ir techninių susisiekimo priemonių, didelius žygius atlikti reikėdavo pėstiems. Ilgainiui atsirado šarvuotų automobilių daliniai. Ši techninė naujovė mūsų kariuomenėje pasireiškė 1920 m. Taip pat tais metais atsirado pačių lietuvių pastatytas šarvuotas traukinys “Gediminas”. 1921 m. rugpjūčio 1 d. buvo suformuotas šarvuotų traukinių pulkas, susidedąs iš 3 šarvuotų traukinių — “Gediminas”, Kęstutis” ir “Algirdas”. Pagaliau tankai atsirado tik 1924 m. Visas šarvuotas technikines priemones apjungė Šarvuočių rinktinės daliniai.

Vėliausiai (1935 m. rugpjūčio 1 d.) atsirado karo laivynas. Didžiausias karo laivas buvo “Prezidentas Smetona”. Šio tipo laivų įgulas paprastai sudarydavo 7 karininkai ir apie 70 puskarininkių ir jūreivių. Todėl į mūsų karo laivyną buvo labai sunku patekti. Tik sveiki kūnu ir dvasia, pasiryžę ir užsigrūdinę vyrai tapdavo tikrais jūrininkais.

KARININKŲ SPECIALISTŲ RENGIMAS

Karo technikos bibliotekos atsiradimą tenka rišti su karininkų specialistų rengimu. Todėl dar 1919 m. sausio mėn. kilo sumanymas steigti prie KAM štabo “Karinę Technikos Mokyklą”. 1920 m. sausio 15 d. Kaune buvo įsteigti “Laikinieji Karininkų Kursai”, kuriuose buvo sapiorų skyrius. Kursų viršininkas, keistu sutapimu, buvo anglų plk. leit. Monck Mason. Iš viso, karo veiksmams aprimus, radosi galimybė bent trumpam laikui atitraukti iš fronto tam tikrą kiekį karininkų ir kareivių ir griebtis mokslo. Deja, vis labiau jautėsi trūkumas mokslinės, karo technikos — inžinerijos literatūros. Anuomet lietuvių kalba beveik nieko nebuvo išleista. Labiausia buvo prieinama rusų kalba, bet ir rusiškų knygų nebuvo. Be to, trūko ir bibliotekininkų entuziastų. Pagaliau, Generalinio štabo technikos skyriaus viršininko įsakymu, 1921 m. balandžio 4 d., Šančiuose, Ryšių bataliono patalpose, buvo suruošti vieno mėnesio kursai divizijų ir pulkų ryšių viršininkams. Kursų viršininkui plk. inž. A. Bobinskiui prisistatė 22 karininkai—kursantai. Šiuose kursuose buvo dėstomi šie dalykai: 1. ryšių organizacija kariuomenėje ir ryšių taktika, 2. elektrotechnikos pradai, 3. telefonų a, 4. kabelio ir nuolatinių linijų statymas ir 5. praktikos darbai lauke. Dėstytojai: kpt. Vl. Kurkauskas, karin. (vėliau plk. ltn.) inž. Alf. Jurskis, plk. inž. A. Bo-binskis, kpt. A. Banėnas (vėliau plk.) ir karo vald. F. Fridrichas.

Paminėtinas atsitikimas, kad mūsų karo vadovybės įsakymu, 1920 m. kovo 6 d., buvo pasiųsta Rygon 14 karininkų ir 45 kareiviai specialiems tankų kursams išeiti. Šioji komanda Latvijoje išbuvo ir mokėsi 4 mėnesius ir susipažino su šarvuočių-tankų technikinėmis ir taktinėmis ypatybėmis.

1922 m. buvo surengti trumpalaikiai kursai ir, pagaliau, 1923 m. karo technikos viršininko plk. (vėliau gen.) inž. Al. Kurkausko rūpesčiu ir pastangomis (ir plk. ltn. inž. Balio Sližio, KAM-rio pritarimu) buvo įsteigti pastovūs ir nuolatiniai Augštieji Karo Technikos kursai — AKTK. Buvo priimti lektorių etatai, o Karo taryba patvirtino laikiną kursų statutą. Ir šiuo momentu itin pribrendo Karo Technikos bibliotekos steigimo klausimas. Kadangi joks mokslas neįmanomas be atitinkamų knygų, tad kursantai vis labiau ėmė reikalauti lektūros. Įvykdavo kartais kurijozų. Po paskaitos lektoriai nurodydavo ir literatūrą, bet ja pasinaudoti nebuvo įmanoma, nes Kaune knygynuose ir bibliotekose nebuvo galima tokių knygų gauti. Tuo būdu klausytojai turėjo pasitenkinti vien tik girdėtų paskaitų turiniu. Tiesa, daugis karininkų būdavo siunčiami į užsienį — baigti augštąjį mokslą. Patiekiu už-

Vladas Mingėla, buvęs Karo Technikos bibliotekos vedėjas, Kaune

sienio mokyklų sąrašą, kurias nuo 1923 m. baigė mūsų kariuomenės technikos dalių K.A.M. stipendininkai—karininkai :

Ecole d’Application du Génie à Versailles; Ecole Militaire du Génie—Bruxelles; Ecole Supérieure d’Electricité—Paris; Ecole Nationale Supérieure des P. T. T.—Paris; Ecole Spéciale de Construction d’Automobile—Paris; Ecole Militaire Supérieure d’Automobile — Fontenebleau; Ecole d’Application de l’Infanterie et du Chars de Combat—Versailles; Regia Accademia Navale —Livorno; Ecole Navale—Brest; Ecole des Elèves Ingénieurs Mécaniciens de la Marine—Brest; Ecole d’Application du Génie Maritime—Paris; Ecole des Officiers Torpilleurs — Toulon; The Marconi School of Wireless Communication — Chelmsford ir daug kitų. Kaip matome, mūsų karininkų lankytos mokyklos didžia dauguma buvo Prancūzijoje, Belgijoje ir Italijoje. Tačiau susipažinti su specialių ginklų dalimis ir jų santvarka bei paruošimu gana dažnai karininkai— specialistai būdavo siunčiami, ilgesniam ar trumpesniam stažui atlikti, į šias kaimynines valstybes: Prancūziją, Vokietiją, Čekoslovakiją, Latviją ir net į Sovietų Rusiją.

TECHNIKOS - INŽINERIJOS MOKSLŲ BIBLIOTEKA

Pagaliau, buvo įsitikinta, jog be savo bibliotekos technikos kariuomenei neįmanoma apsieiti. Karo Technikos biblioteka buvo įsteigta prie Karo Technikos valdybos dar 1921 m. gale. Bibliotekos lobyno pradžią sudarė iš Centrinės Kariuomenės bibliotekos išskirtos grynai mokslo ir technikinio pobūdžio knygos.

Pagaliau apie 1000 tomų nebenaujų knygų buvo gauta iš Augštųjų Karo Technikos kursų. Kai kurie karininkai ir autoriai, pavyzdžiui gen. Kl. Popeliučka, brig. gen. A. Kurkauskas, plk. inž. A. Bobinskis, kpt. inž. Juozas Gabrys, plk. inž. A. Banėnas, inž. prof. gen. St. Dirmantas, min. gen. J. Černius, mjr. J. Melys ir kiti mokslus baigę karininkai net aukojo savo knygas įsteigtąjai bibliotekai; tokių susidarė apie 1500 tomų, prancūzų, rusų, čekų, vokiečių ir kt. kalbomis.

Karinis mokslas ir technika smarkiai progresavo. Užtat ir knygos savo dauguma nebetiko, greit pasendavo. Kas caro laikais buvo modernu, laisvojoje Lietuvoje jau buvo naudojama kaip istorinė medžiaga. Užtat bibliotekos steigėjai ėmė klebenti KAM vadovybės duris. Imta įrodinėti, jog technikos pažangai siekti, reikia naujos užsieninės karinės literatūros. Prašyta skirti biudžetu kasmet atitinkamą sumą pinigų ne tik knygoms pirkti, bet ir jas tvarkyti, bibliotekininkystės gudrybių išmokti.

Dažni technikos dalių, o taip pat ir kursų persitvarkymai ir organizavimai bei persorganizavimai, jieškant kažko naujo — nevisada atnešdavo gera. 1926 m. spalio 13 d. prof. gen. St. Dirmantas paskiriamas Karo Mokslo valdybos viršininku ir kursus apleidžia. Tuo metu buvo organizuojami Augštieji karininkų D.L.K. Vytauto kursai — į juos įjungiami Augštieji Karo Technikos kursai. 1927 m. kovo mėn. 16 d. įsak. kar. Nr. 41, A. K. Technikos kursai buvo įjungti į A.K.D.L.K. Vytauto Kursus. Tuo pačiu įsakymu buvo pabrėžta, kad minėtuose kursuose turi būti dėstomi, kaip ir seniau, visi AKTK dėstyti dalykai bei specialybės. Mokslo personalas nepasikeitė. Buvo dirbama nusistovėjusia sena tvarka. Etatai nepasikeitė. Bet Karo Technikos bibliotekai augti ir bujoti pribrendo laikas. Bibliotekai, Karo Technikos valdybos rūmuose (ir Karo Technikos kursai veikė tuose pačiuose namuose) buvo paskirta antro augšto tikrai didelis kambarys. Biudžetu buvo pradėta skirti kasmet, apytikriai, 5000 litų. Bet pasitaikydavo ir geresnių metų kada biblioteka yra gavusi 10,000 litų. Knygos buvo perkamos, tarpininkaujant atitinkamiems Kauno knygynams. Taip pat buvo jieškoma vertingesnių vietinių knygų, ypač kada jos pradėtos leisti Kauno Vytauto Didž. Universiteto, Augšt. Technikos Mokyklos ir kitų mokslo institucijų. Kai kas vis dar dovanodavo mūsų knygynui naujesnių ir senesnių knygų.

Šią biblioteką tik įsteigus, 1921 m., ji buvo pavadinta tos įstaigos vardu, būtent: “Karo technikos valdybos knygynas” (turėjo būti pavadinta biblioteka V.Mg.). To “knygyno” vedėju buvo kpt. inž. Juozas Gabrys. Jis dirbo bibliotekos labui iki 1925 m. galo. Išėjęs atsargon, 1927 m. baigė VDU Technikos fak., gaudamas dipl. statybos inžinieriaus diplomą. Jis čia paminimas tik todėl, kad jo rūpesčiu šioji biblioteka buvo ir įsteigta, — jis laikytinas pradininku. Pirmuoju bibliotekos vedėju ir buvo tas pats kpt. Juozas Gabrys. Užtat tegu apie tai byloja mūsų Karo technikos istorija.

Skaitytojai

Tiesiogine prasme, šios bibliotekos skaitytojais buvo išimtinai karininkai: įvairių kursų dėstytojai, lektoriai ir klausytojai, Karo Technikos valdybos ir Karo Technikos štabo karininkai— pareigūnai. 1922 m. gegužės 18 d. biblioteka, t.y. joje sukrautomis knygomis, oficialiai buvo leista naudotis visų technikos dalių karininkams ir civiliams tarnautojams, bet darbo našumu čia nepasižymėta. Kiek atsimenu, man teko kalbėti tuo reikalu su mjr. Jonu Meliu — mano viršininku. Jis paminėjo kelias priežastis. Pirmiausia, kol nebuvo biudžetu skiriamos naujoms knygoms pirkti lėšos, tol ir skaitytojai mažiau čia lankėsi. Be to, bibliotekos taisyklės leisdavo naudotis knygomis tik popietiniu metu, būtent: nuo 16 val. iki 19 val. ir nebuvo leidžiama knygas išsinešti. Tiesa, knygos buvo duodamos karininkams, lektoriams, civ. tarnautojams, jei jie gaudavo specialios paskirties darbus. Vieni jų rašydavo statutus, kiti instrukcijas, ruošdavo paskaitas ir pan.

Ilgainiui, gyvenimas parodė, kad neturint jokių biblioteką aptarnaujančių pareigūnų (etatinių), ji savo paskirties, — šviesti ir techniškai tobulinti kariuomenę, aptarnauti skaitytojus, ruošti specialistų kadrus, — neatliks.

Įvairūs kursantai, karininkai gavę įvairius specialius uždavinius, ypač skundėsi bibliotekos veiklos nesklandumais. Nuo 1922 m. rudens buvo atsižvelgta į skundus: leista išsinešti knygas į namus ir, be to, bibliotekos durys buvo atveriamos skaitytojams nuo 8 val. ryto iki 2 val. po pietų. Taisyklėse numatyta, kad skaitytojai išsineštomis knygomis gali naudotis namie tik vieną mėnesį. Bibliotekos veikimą pagyvino vadovybės nuosprendis, kad knygas leista išsinešti ne tik tikrosios karo tarnybos karininkams, bet ir kitiems asmenims (civ. tarnautojams, VDU-to tech. fak. studentams, prof., KAM stipendininkams)— Karo Technikos viršininkui leidus.

Ši biblioteka susidūrė su dviejų uždavinių siekiančiais skaitytojais. Daugumas ėmė knygas ir iš jų sėmė reikalingas žinias savo tarnybinėms pareigoms atlikti, žodžiu, reikėjo patiems mokytis, ir gautas žinias perteikti kitiems. Pažangos keliu einąs mokslas ir nepaprastu tempu besiveržiantieji pasauliniai technikos laimėjimai vertė visus pasitempti. Žodžiu, technikos daliniuose vyko proto varžybos. Susidurta gyvenime su įvairiais specialiais klausimais. Reikėjo išmokti, reikėjo skubiai ir patvariai statyti kelius, tiltus, geležinkelius, vykdyti sprogdinimus, statyti lauko ir kt. fortifikacijas. Savo reikalavimus pastatė ir priešcheminis karas, priešdujinės slėptuvės ir jų statyba. Reikėjo išmokti organizuoti ryšius: radijotechnika, telegrafas ir telefonas. Štai ir šarvuotininkai turėjo rūpesčių. Reikėjo automobilius valdyti ir juos taisyti ir daug kitų tech-

Kaunas — žvilgsnis iš lėktuvo

 

ninių gudrybių patiems suprasti (karininkams) ir vėliau kareivius išmokyti teorijos ir praktikos. Kiti skaitytojai skaitė “civilinės” technikos knygas, domėjosi pasaulinėmis technikos-inžinerijos laimėjimų naujienomis. Šie antrieji sekė technikos mokslo laimėjimus didžiosiose pramonės šalyse (pvz. Vokietijoje, Prancūzijoje). Šion kategorijon įrašyti skaitytojai buvo, daugumoje, sakyčiau, išradėjai, mokslininkai. Šios rūšies skaitytojai jau anuomet buvo pasiekę didelių mokslinių laimėjimų įvairiose srityse. Su daugeliu tokių vyrų teko susidurti ir parūpinti jiem neįkainojamai brangios literatūros vokiečių, prancūzų, rusų, čekų ir kt. kalbomis. Dar prieš I Pas. karą ltn. K. Gabriūnas sėkmingai, be kieno kito pagalbos, pasigamindavo televizijos(?) aparatus ir jais palaikydavo ryšį su Vokietijos ir Prancūzijos televizijos mėgėjais. Tuo tarpu tokių, kurie sugebėjo pasigaminti trumpų radijo bangų siųstuvus ir priimtuvus turėjome tikrai nemažai: jie palaikė ryšį su viso pasaulio radijo mėgėjais. Karo Technikos biblioteka šiems technikos pirmūnams, mokslininkams ir išradėjams tikrai daug padėjo parūpindama naujos ir brangios literatūros. Mokėjome už kai kurias vokiškas knygas po 100 ir 200 litų. Buvo stengiamasi pirkti knygas Karo Technikos bibliotekai išimtinai iš inžinerijos, laivininkystės, technikos — karo technikos ir civilinės technikos sričių. Bendrojo karo mokslo, literatūros, istorijos knygomis buvo stengiamasi bibliotekos neapkrauti. Šios rūšies literatūra aprūpindavo Centrinė kariuomenės biblioteka, jos viršininkas buvo bibliografas mjr. Aleksandras Ružancovas (miręs JAV-se 1967 m.)

Pradžioje, bent kelis metus, Karo Technikos bibliotekoje buvo daugiausia knygų vokiečių ir rusų kalbomis. Vėliau, kai buvo iš apyvartos išimti seni, prieš I Pas. karą vartoti kaizerio Vokietijos statutai ir kt. knygos, antrą vietą užėmė vokiškos, trečią prancūziškos, ketvirtą lietuviškos knygos. Labai vaizdžiai tuos skaičius, savo meniškuose brėžiniuose pavaizdavo, mano paprašytas, Karo Tech. štabo braižytojas ats. j. ltn. V. Drozda. Pirmon vieton pašoko rusų leidžiamos knygos, — nors tai buvo daugumoje vokiečių, anglų ir prancūzų autorių vertimai.

Skaitykla

Karo Technikos štabe prie KT bibliotekos nuo 1927 m. buvo įsteigta skaitykla karininkams. Darbo metu ja pasinaudodavo daugybė įvairių kursų klausytojų ir tarnybos reikalais atvykusių iš Kauno, Radviliškio ir kitų vietovių karininkų. Nuolatos buvo išrašoma ne tik Lietuvoje leidžiami kariniai ir moksliniai, įvairių technikos specialybių, žurnalai. Vyravo užsienio žurnalai. Vėlgi, ir čia, panašiai kaip knygų tomuose vyravo rusų, vokiečių, prancūzų kalbomis leidžiami žurnalai. Buvo išrašomi ir svarbesni kariniai laikraščiai. Daugis karininkų jais domėjosi. Jie ne tik skaitė patys, bet jų dėka įdomesni bei svarbesni karo technikos straipsniai pakliūdavo į “Mūsų Žinyną”, “Karį”, “Kardą” ir į “Trimitą”. Šioje skaitykloje turėjome apie 100 žurnalų ir laikraščių. Juos galima buvo išdavinėti skaitytojams — karininkams išsinešti į namus.

Vėliau padaryta lengvatų: buvo leista išdavinėti knygas bei naujus žurnalus ilgesniam laikui, o ne vienam mėnesiui. Padidinta knygų norma. Tačiau iš kitų ginklų rūšių dalių skaitytojų skaičius buvo nežymus. Nuolatiniais skaitytojais buvo KT Kursų klausytojai ir technikos bei inžinerijos kariuomenės dalių karininkai ir civil. tarnautojai.

1926 m. birželio 15 d. Karo Technikos biblioteka buvo perduota Karo Technikos inspekcijai. Bibliotekos vedėjo etato nebuvo. Tad Karo Technikos inspekcijos adjutantas kpt. (vėliau mjr.) Jonas Melys ėjo ir bibliotekos vedėjo pareigas. 1927 m. birželio mėn. 15 d. įsisteigus Karo Technikos štabui (tose pačiose patalpose), biblioteka perėjo šios įstaigos priklausomybėn. Po to, biblioteka buvo vienodai vadinama — Karo Technikos Biblioteka.

Bibliotekos knygų ėmimo tvarkai bandyta paruošti tarptautinės dešimtainės sistemos kartoteką. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, jog grynai technikos specialybės ir mokslų bibliotekai tokia santvarka netinka. Nuo šios reformos buvo atsisakyta. Bibliotekoje buvo vedama turto knyga, dalykinis (pagal mokslinį turinį) kartotekos katalogas ir sudarytas alfabetinis įvairiuose žurnaluose tilpusių straipsnių kartotekos katalogas.

Bibliotekos dalykinis kartotekos katalogas buvo suklasifikuotas, parodant iki 1939 m. sausio 1 d. tikrąjį knygų — tomų skaičių skyriais, kaip žemiau nurodyta:

1.    Matematika ............................................ 305

2.    Mechanika ir medžiagų atsparumas ....    292

3.    Medžiagų technologija ........................ 296

4.    Elektrotechnika .................................... 480

5.    Telegrafija ir telefonija ........................ 482

6.    Signalizacija ir ryšių priemonės..........  215

7.    Radijotechnika .................................... 403

8.    Patvarioji ir lauko fortifikacija .......... 381

9.    Statyba. Žemės darbai ........................ 259

10.    Sauskeliai. Tiltai ................................ 382

11.    Geležinkeliai ..................................... 350

12.    Chemija. Fizika ................................ 246

13.    Geodezija. Topografija ..................... 203

14.    Termodinamika. Vidaus degimo varikliai ... 194

15.    Automobiliai. Motociklai. Lėktuvai. Tankai ... 345

16.    Garinės mašinos: dirbtuvių mašinos, staklės,
įvairūs įrengimai, metalo apdirbimas .................... 222

17.    Sunkieji ir lengvieji ginklai. Artilerija. Šaudyba ..... 116

18.    Vandentiekis. Kanalizacija. Hidrotechnika ............ 120

19.    Pionierių dalykai. Sprogstamos
medžiagos ir sprogdinimas ................................ 429

20.    Kariavimas: taktika ir strategija, karo istorija,
senovės Lietuvos karo technika ........................ 287

21.    Karo statutai, instrukcijos, įsakymai .......... 333

22.    Teiravimosi knygos. Įvairiom kalbom žurnalai ... 1079

23.    Karo laivynas. Prekybos laivynas, įvairių sričių knygos .. 391

Čia išvardinta Karo Technikos bibliotekos klasifikacija gyvenime pasirodė naudojimui labai patogi, nors ji kiek ir skyrėsi nuo tarptautinės dešimtainės klasifikavimo sistemos.

Susumavus visas knygas jų susidarė iš viso 7,810 tomų. Tačiau, turiu paaiškinti, kad šis skaičius neapėmė visų bibliotekos knygų. Sakyčiau, šią sumą sudarė tik aktyvios knygos t.y. tokios, kurios buvo paimamos bent dukart per metus. Vokiečių kaizerio ir Rusijos caro laikų knygos, ypač pasenę statutai, buvo sudėti atskirai, kad nekliudytų darbo. Tokių knygų buvo įrašyta inventoriaus knygon 2,639 tomai. Be to, 1940 m. birželio mėn. ir dar kiek vėliau, raudonajai armijai okupavus Lietuvą, susidarė pavojinga, t.y., labai nesaugi gyventi situacija. Masėmis buvo suimami šviesesni ir įžymesni lietuviai, kitiems grėsė suėmimas ar ištrėmimas į Rusijos gilumą. Tokiems karininkams buvo pasiūloma važiuoti Rusijon “žinių pagilinti”, ir atsisakyti nebuvo leidžiama. Daugelis karininkų savo privačias mokslines bibliotekas gelbėdami, be jokių sąlygų, slaptai perduodavo mano tvarkomai Karo Technikos bibliotekai. Pagaliau, reikia pridėti krūvą naujų nupirktų knygų, kurių, atrodė, nebuvo prasmės net kataloguoti. Jų susidarė apie 1300 tomų. Apskritai tariant, ar būtų teisinga šias knygas visai neužskaityti (tai svarbu bent istoriniu požiūriu) ir skaičiumi nuskriausti biblioteką?

Tad Karo Technikos bibliotekos inventoriaus knyga bylojo šiais duomenimis:

7,810+ 3,939 = 11,749 tomai

Šiandien kyla klausimas koks kapitalas į šią biblioteką buvo sudėtas? Nelengva būtų šiandien atsakyti. Aišku, neturint piniginės atskaitomybės knygų, atsakymas negalės būti tikslus.

Aš žinau, be manęs niekas kitas to padaryti neįstengs. Esu likęs su Karo Technikos biblioteka surištas amžinai, lyg tas “paskutinis iš mohikanų”. Maždaug nuo 1926 m. biudžetu bibliotekai buvo skiriama kasmet maždaug po 5000 litų. Bet vėliau, gale metų, kitus 5000 gaudavome iš technikos dalių ekonominių sumų. Taigi, buvo tam tikras kiekis metų kai galėdavome nupirkti vertingų mokslinių knygų už 10,000 litų. Lietuviškas mokslines, įvairias technikos, inžinerijos specialybių knygas pristatydavo Spaudos Fondo knygynas; vokiečių, prancūzų, čekų, lenkų k. knygas parūpindavo Pribačio ir kt. knygynai; vokiečių k. knygas daugiausia pristatydavo Vokiečių knygynas; Sovietų Rusijos knygas pirkdavome per Maskvos įgaliotus knygynus Lietuvai — “Knygos” ir “Literatūros” knygynus.

Brangiausios buvo vokiškos knygos, už kai kurias tekdavo mokėti net iki 400 litų už vieną tomą. Rusiškos knygos buvo pigiausios lietuviškais litais mokant. Kadangi maskvinė “teisė” nepripažindavo anuomet kaip ir šiais laikais, jokios “Copyright” teisės autoriui, tad komunistiniai vertėjai išvertę brangiausią vokišką ar anglišką knygą (valstybinei Maskvos leidyklai ją išspausdinus) paleisdavo ją į tarptautinę rinką už 1/20 dalį tikrosios kainos. Tuomet apsimokėdavo tokias knygas pirkti ir mum, juo labiau, kadangi rusų kalba mūsų karininkų daugumai buvo labiau įkandama. Skaitytojų labiau skaitomų knygų pirkdavome net po 5 ar 10 egz.

Šiuo metu man rūpi tą maskvinių komunistų — raudonosios armijos sunaikintą mūsų biblioteką įkainoti. Kokia jos vertė? Klystume neįvertinę tų senų statutų, instrukcijų ir kitokio technikinio pobūdžio 2,639 knygų. Taip pat 1,300 knygų tarpe buvo daugumoje naujos knygos, kurių jau nebesuspėjome sukataloguoti. Tiesa, šių pastarųjų tarpe labai vertingų beveik nebuvo. Tad labai pigiai jas įkainavus, sakysime po 5 litus kiekvieną susidarytų:

3,939 x 5 = 19,695 litai.

Iš viso: 100,000 + 19,695 = 119,695 litai.

Šią bibliotekos kainą laikyčiau labiau sumažintą negu padidintą.

BIBLIOTEKININKĄ MJR. J. MELĮ PRISIMINUS

Pirmaisiais Karo Technikos bibliotekos ugdytojais—tėvais minėtini inž. kpt. Juozas Gabrys ir inž. mjr. Jonas Melys. Mano mokytojas ir įkvėpėjas buvo šviesios atminties lietuvis, patriotas inž. Mjr. Jonas Melys. Iš Karo Technikos pulko, Telegrafo Telefono kuopos, buvau prikomandiruotas prie Karo Technikos inspekcijos 1927 m. Karo Tech. inspektoriaus pareigas ėjo (buv. Karo Technikos viršininkas) plk. ltn. Kl. Popeliučka; vėliau jis buvo pakeltas brig. generolu; mirė tremtyje V. Vokietijoje.

Kadangi nebuvo bibliotekoje jokios etatinės vietos, tad kpt. J. Melio rūpesčiu man buvo atrastas technikos dirbtuvių etatas: 1927 m. kovo mėn. 28 d. buvau prisaikdintas eil. kareiviu, gi nuo 1927 m. liepos 14 d. jau dirbau inspekcijos štabe raštininku. Iš pirmųjų dienų kpt. J. Melys pradėjo mane mokyti bibliotekos tvarkymo gudrybių. Šiame darbe prireikė ir svetimų kalbų mokėjimo. 1927 m. rugsėjo 1 d. Technikos pulkas vėl buvo performuojamas į Ryšių batalioną; buvau priskirtas aprūpinimui į 2-rą Telegrafo-Telefono kp. 1927 m. lapkričio 21 d. Visą laiką teko dirbti Karo Technikos bibliotekoje. Už stropų savo pareigų ėjimą iškart buvau pakeltas į jaun. puskarininkio laipsnį.

Karo Technikos inspekcija vėl persitvarkė į Karo Technikos valdybą, kuri pavesta KT viršininko vadovybei; bet tuose pačiuose rūmuose veikė visoms technikos dalims vadovaująs Karo Technikos štabas. Karo Technikos štabas paveldėjo Karo Technikos inspekcijos dalis, asmeninę sudėtį, ginklus ir turtą, taip pat jam atiteko Karo Technikos tarnybinė biblioteka, kartu ir aš.

Karo Technikos štabui įsisteigus, Karo Technikos viršininkas plk. Kl. Popeliučka buvo išsiųstas Prancūzijon pasitobulinti augštojon Paryžiaus automobilizmo mokyklon. Nuo 1927 m. rugpjūčio 26 d. Karo Technikos viršininku buvo paskirtas brig. gen. St. Dirmantas. 1929 m. balandžio 17 d. iš Prancūzijos grįžo plk. inž. Kl. Popeliučka. Pradžioje jis buvo paskirtas Karo Technikos štabo viršininku, gi nuo 1929 m. rugsėjo 26 d. — Karo Technikos viršininku. Plk. St. Dirmantas buvo paskirtas Augšt. karininkų D.L.K. Vytauto kursų viršininku. Nuo 1932 m. rugsėjo 1 d., įvedus naujus etatus, Karo Technikos štabo v-ku buvo paskirtas gen. št. mjr. inž. Jonas Černius, kuris vėliau buvo pakeltas į brig. generolo laipsnį ir nuo 1939 m. kovo 30 d. iki 1939 m. lapkričio 22 d. buvo ministeris pirm., sudaręs bendrojo darbo vyriausybę. Nuo 1935 m. vėl keičiami etatai ir Karo Technikos valdybos priešakyje pastatomas brig. gen. Kl. Popeliučka. Karo Technikos štabui vadovauti buvo paskirti kiti karininkai.

Visų paminėtų reorganizacinių persitvarkymų Karo Technikos biblioteka nebuvo paliečiama: ir knygų lobynas buvo ugdomas ir puoselėjamas vis tose pačiose patalpose.

Nors mano tiesioginiai viršininkai kaitaliojosi (po 1934 m. liepos 11 d.), bet aš visad dirbau (nuo 1927 m.) bibliotekininko ir vėliau bibliotekos vedėjo darbą. Ne tik atlikdavau visą technikinį darbą, bet praktiškai rūpinausi ir naujų knygų užpirkimu, jų katalogavimu, knygų išdavimu bei jų priėmimu.

Anksčiau bibliotekai vadovavęs mjr. Jonas Melys, 1934 m. liepos 11 d. buvo paleistas atsargon, nes buvo įtrauktas į birželio 7 d. kariuomenės sukilimą. J. Melys buvo šakota ir kūrybinga asmenybė: daug rašė kariniams žurnalams, daug mokėsi, skaitė ir studijavo. Jo žmona, teisininkė, Teisingumo ministerijos tarnautoja, rusų buvo ištremta į Sibirą ... ji anais laikais garsėjo savo ilgiausiomis kasomis visoje Lietuvoje: jos kasos siekė iki žemės. Mjr. Melys mirė tremtiniu, Čikagoje.

Negaliu nutylėti mjr. inž. J. Mėlio nuomonę apie Lietuvių Enciklopedijoje spausdinamą Technikos kariuomenės istoriją. Jo laiškas rašytas 1959 m. kovo 3 d. byloja:

“. . . Kada turėsiu daugiau laiko tai parašysiu į laikraščius griežtą protestą dėl mūsų kariuomenės praeities faktų klastojimo, būtent IX tome 35 psl. tilpo straipsnelis vardu “Inžinerijos pulkas” — tai ne praeities faktų fiksavimas, o tiktai nesveikos fantazijos padaras. Jeigu ir kiti dalykai Liet. Enciklopedijoje yra to paties tikslumo, kaip tas straipsnelis “Inžinerijos pulkas”, tai iš viso ta enciklopedija tiek teverta, kiek vertas jos viršelis. Pagalvoki Tamsta: 1919 m. sausio 13 d. įkurta inžinerijos kuopa ir vėliau pavadinta inžinerijos batalionu — tas dalinys dar 1919 m. rugpjūčio 1 d. buvo visiškai išformuotas. Naujos formacijos eigoje sudarytas (1921 m. gegužės 29 d.) inžinerijos pulkas savo sudėty turėjo tik pionierius ir jokie ryšininkai, geležinkeliečiai, tuo labiau šarvuotininkai ir šarvuočiai, niekuomet nepriklausė inžinerijos pulkui jokioje formoje. Inžinerijos pulkas buvo likviduotas dar 1925 m. pabaigoje. O palygink, Tamsta, kas ten prirašyta apie inž pulką! Aš tarnavau L.K. inžinerijos daliniuose nuo 1919 m. rugpjūčio mėn., ir tokių kaip aš yra daugiau Amerikoje ir Kanadoje . .. Atrodo, jog pakankamai yra žmonių, kurie galėjo parašyti tiksliai, taip, kaip buvo. Nesuprantu, koks tikslas buvo rašyti nesąmones ir melagystes Lietuvių enciklopedijoje? Su pagarba J. Melys.”

Mjr. inž. J. Mėlio rūpesčiu ir pastangomis, 1933 m. gruodžio 30 d., buvo paskelbtos naujos Karo Technikos bibliotekos taisyklės. Taisykles patvirtino ir leido skelbti Karo Technikos viršininkas. Taisyklės veikė iki bibliotekos likvidacijos, t.y. iki raudonoji armija okupavo Lietuvą.

Taisyklėse numatytos lengvatos žymiai pakėlė skaitytojų skaičių. Be to, prie Karo Technikos valdybos kasmet steigiant kursus įvairių ginklų rūšių karininkams (ryšininkų, automobilininkų, šarvuotininkų, elektrotechnikų, pionierių ir kt.), siaurų specialybių knygų skaitymas smarkiai pakilo. Taip pat didelę paslaugą ši biblioteka suteikė puskarininkių kursų klausytojams.

BUVO PERSKAITYTA KNYGŲ:

1921 1922    1923    1924    1925    1926    1927    1928    1929

~?      683      813    1256    3190    4962    5896    5692    3193

1930 1931    1932    1933    1934    1935    1936    1937    1938

2553 2015    1835    1859    3219    2753    3052    3915    4657

1939 1940

5821 3917

1921 m. perskaitytų knygų statistikos nebuvo įmanoma surasti. Tad iš viso nuo 1922 m. iki 1939 m. birželio mėnesio, iki Sovietų Rusijos okupacijos perskaitytų knygų buvo 59,981! Reikia atsiminti, jog čia minimos knygos nebuvo lengvo pasiskaitymo literatūra. Tai buvo mokslo, technikos-inžinerijos literatūra. Pro pirštus žiūrint į statistikos svarbą, tikrumoje perskaitytų knygų skaičius galėjo būti didesnis.

Per visą veiklos laikotarpį Karo Technikos biblioteka nenutolo nuo savo tiesioginės paskirties: sekė technikos mokslo plėtojimąsi bei laimėjimus, visame pasaulyje, ypatingai karinio pobūdžio. Ji daug prisidėjo technikos kariuomenės asmeninės sudėties mokslo ir specializacijos lygiui pakelti, ir jeigu toks uždavinys buvo skirtas Karo Technikos bibliotekai, tai drąsiai tenka tarti, jog biblioteka savo uždavinį su kaupu bus atlikusi.

KARO TECHNIKOS BIBLIOTEKĄ SULIKVIDAVO RUSAI

Šiandien sunku tiksliai apskaičiuoti, kiek NKVD speciali komisija (komisaras Maksim Procenko), atsiųsta iš Maskvos, yra sunaikinusi lietuviškų ir nelietuviškų knygų.

Tuo reikalu nekartą buvau pakviestas pas mjr. Aleksandrą Ružancovą (į Kariuomenės biblioteką). Jis buvo apimtas baimės ir nuogąstavo dėl savo likimo, nes pas jį nuolat lankėsi NKVD rusų politrukai. Pareikalavo sudaryti per naktį knygų sąrašą. O kada nebuvo jokių techninių galimybių tą darbą taip greitai atlikti, jį rusai politrukai gąsdino. Kibo prie jo pavardės. Ėmė tardyti ir klausinėti kokiu būdu jis, “rusas” būdamas, pateko pas lietuvius? Kasdien grasė suėmimu.

Staiga, Karo Technikos štabo politrukas, be jokių įvadų ir paaiškinimų, įsakė štabo viršininkui plk. P. Kutkai tuoj išvežti visą bibliotekos turtą į Kariuomenės bibliotekos patalpas. Tas buvo atlikta 1940 m. rugpjūčio 7 d. Be jokios tvarkos, be jokių knygų įpakavimo, suvaryti kareiviai glėbiais nešė knygas į sunkvežimius ir kaip malkas jas ten krovė. Nuvežus, knygos buvo kraunamos Kariuomenės bibliotekon, per langą, ant grindų. Prašiau kareivių kaip galint atsargiau knygas nešti ir krauti. Mažame kambarėlyje tų knygų buvo priversta ištisa krūva iki pat lubų. Taip buvo įvykdytas pirmasis knygų naikinimo etapas. Po savaitės, panašiu rusiško bolševizmo priimtu būdu šios knygos buvo išvežtos į Vilnių. Nebuvo parūpinta jokių patalpų. Knygos buvo iškrautos ant šaligatvio prie 29-jo lietuviškojo korpo štabo. Knygos nebuvo uždengtos, o lietus lijo, vėjas draskė knygų lapus... ir jie kilo į padanges, kaip pageltę ir suteršti rudens lapai. Kiek vėliau šiomis knygomis susidomėjo komisarai Cariov ir Macijevskij ir kažkam buvo pavesta dar užsilikusias vertingesnes knygas atrinkti. Rusų NKVD-istai irgi jomis susidomėjo ir virš 3000 knygų išsiuntė į Maskvą.

Maksim Procenko pavedimu, to paties likimo susilaukė ir Marijampolės Tėvų marijonų kongregacijos biblioteka (50,000 tomų), kuri be jokio reikalo buvo rusų iškelta iš Marijampolės į Kauną. Didesnė pusė knygų buvo sunaikinta, ar apnaikinta, apgadinta. Panašiu būdu buvo apnaikinta ir Kauno kunigų seminarijos biblioteka (90,000 tomų). Ypač gaila vertingų unikumų ir rankraščių. Didesnę pusę tų knygų raudonarmiečiai sunaikino, suplėšė: suplėšytų knygų likučiai dar ilgai mėtėsi ir draikėsi raudonarmiečių užimtuose rūmuose ir tos apylinkės gatvėse. Iš Pažaislio vienuolyno bolševikai (1941 m. sausio 4 d. kažkur išvežė 50 dėžių vertingos archyvinės medžiagos, bylų. Tas viskas dingo mūsų tautai amžinai. Iš T. Vrublevskio bibliotekos, Vilniuje, rusai išsivežė Maskvon vertingiausius unikumus ir nepamiršo pasiimti ir turtingiausio Europoje masoninių rinkinių —- ženklų ir liturginių reikmenų rinkinio ir daugybės labai vertingų knygų.