Čekoslovakija ir kas toliau
B. B.
1968 metų rugpjūčio men. 20-21 d. netikėtos Čekoslovakijos okupacijos vakariečiai neužmiršo “Iki mes būsim tikri, kad agresyvūs Sovietų Sąjungos kariniai veiksmai nesikartos kad plėstų ekspansiją, privalom nagrinėti galimybes, kurios bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje, gali pasireikšti” (P. A. Karber, Military Review, February 1969).
Rusų pasirengimas okupaciniams veiksmams truko apie pusę metų (T. Szule, N. Y. T. August 29, 1968), vykdant įvairius karinius manevrus, Vakarų sąjungininkams atydžiai sekant. Veiksmams vadovauti buvo paskirtas gen. Sergey M. Štemenko, Rusų armijoje žinomas kaip laimėjęs tankų mūšį prieš vokiečius prie Kursko 1943 metais.
Kruopščiai planuoti okupaciniai veiksmai prasidėjo, kai komercinis “Aerofloto” lėktuvas nusileido Ruzyno aerodrome Prahoje, su paslėpta radijo ryšio stotimi, kuri valandos bėgyje pradėjo nukreipti kitus komercinius “Aerofloto” lėktuvus, pakrautus invaziniais daliniais, -nusileidimų vietosna, vos 6 km. nuo Prahos centro.
Invazijos veiksmai pasireiškė geru mechanizuotų dalinių netikėtinumo ir greičio deriniu. Iš 30 veikusių okupacinių divizijų virš. pusės buvo šarvuotos ir pilnoje kautynių organizacinėje sudėtyje.
Tenka pažymėti, kad nuo 1927 m. rusai vystė ir tobulino puolamus veiksmus panaudojant lėktuvus, ir Prahos orinė invazija buvo didžiausia, kurią rusai bet kada yra bandę: — 250 lėktuvę nuleido pilną diviziją su šarvuočiais, kuru ir visu tiekimu. Poros valandų bėgyje, Prahos aerodromas, visi keliai j miestą, tiltai per Vltavą mieste, ministerijos ir čekų komunistų partijos būstinė buvo rusų kontrolėje. Dviejų dienų bėgyje Prahoje atsidūrė 100, 000 vyrų okupacinių dalinių su 2000 tankų. Visa tai buvo pergabenta oru.
Rusų, Rytų Vokietijos, lenkų, vengrų ir bulgarų šarvuoti daliniai peržengė Čekoslovakijos sieną aštuoniolikoje vietų, iš šiaurės, šiaurės vakarų, pietų ir rytų. Sausumos jėgos buvo mechanizuotos, su pilno sąstato tankų divizijom po 9,000 vyrų ir 350 vidutinių T55 ir T62 tankų kiekviena. Motoziruotos pėstininkų divizijos sudėtyje buvo 10,500 vyrų su vidutiniais tankais ir šarvuotais pėstininkų vežimais, kuriais visos pėstininkų divizijos buvo permestos i okupacinius taškus.
Čekoslovakai turėjo 4 šarvuotas divizijas ir 10 motorizuotų pėstininkų divizijų, kurios, jei priešintųsi, tai okupacijos vaizdą būtų pakeitę. Tačiau, užsitęsus veiksmams, strateginis pasipriešinimo jėgų santykis, būtų buvęs čekoslovakų nenaudai.
Pažymėtina, kad rugpjūčio 20 ir 21 dienomis čekų buvo planuota vykdyti plataus masto kariniai manevrai Bohemijoje — manoma, kad buvo susekta Sovietų jėgų koncentracija invazijai — iš kur būtų visai tinkama padėtis priešpuoliams, prieš sovietų invazijos jėgas. Klausimas paliks atviras: kodėl Dubčekas nedavė įsakymo priešintis ginklu ? Ar jis jautėsi nepajėgus pravesti ginkluotą pasipriešinimą, ar tikėjosi išvengti kraujo praliejimo ir krašto apnaikinimą derybomis, ar nepasitikėjo armijos lojalumu? Ką būtų kariuomenė pasirinkusi: kovoti už tautiškumą, ar eiti su internacionaliniu komunizmu, (čia pravartu prisiminti panašūs atvejai 1939 metais Suomijoje ir 1940 metais Pabaltijo kraštuose).
Kitas pažymėtinas reiškinys yra, kad Nato žvalgyba, apie palyginamai ilgą sovietų pasirengimą ginkluotai okupacijai, nei erdvės satelitai, nepastebėjo (nebent iki šiol nebuvo reikalo skelbti, kad Nato žinojo sovietų pasirengimus), ir nieko nedarė sustabdyti invazijai, arba užkirsti kelią galimai invazijos plėtrai į Austriją ir Vakarų Vokietiją. Atrodė, Nato vadai tikėjo riboto karo politika, manydami, kad sovietai neis toliau Čekoslovakijos, kad neišprovokuotų pasaulinio masto karo ir branduolinės energijos ginklų panaudojimo (Reikia tikėtis, kad šiuo klausimu kada nors bus pasisakyta). Jeigu šitokia pažiūra buvo ir pasiliks Nato politikų galvose, tada rusų imperializmo plėtrai vargu ar kada nors bus palankesnės sąlygos.
Keletas daleidimų, kodėl rusai vykdė Čekoslovakijos okupaciją — arba tiksliau tariant — kokius motyvus tam reikalui skelbė. Per Čekoslovakiją Vakarų Vokietija turėjo fizinį sąlytį su Rytų Vokietija. Rusiai negalėjo to pakęsti, nes tas darė blogos — kapitalistinės įtakos Rytų Vokietijai. Čekoslovakija politiniai ir ekonominiai siekė atsiskirti nuo Rusijos. Jei čekoslovakams būtų pavykę tai padaryti, juos galėtų pasekti ir kiti satelitiniai kraštai. Be abejo, tas labai silpnintų Rusų imperiją. Nėra abejonės, kad rusai eksploatavo Čekoslovakiją kaip ir kitus jų įtakoj esančius kraštus — iš Čekoslovakijos vien uranijaus išveža kasmet 170 milijonų dolerių vertės. (Vengrijos sukilimo ginkluotas malšinimas buvo tais pačiais tikslais ir tokioj pačioj atmosferoje).
Kad rusai bijo vokiečių, galima patikėti, nes šiame šimtmetyje skaudžiai nukentėjo du kartus (abu kartus juos išgelbėjo Vakarų valstybės). Kremlius ir dabar skelbia, kad “Federalinėj Vokietijos Respublikoje antikomunistinis nusistatymas, kaip ir Hitlerio laikais, yra oficiali doktrina, kas yra psichologinis krašto parengimas karui” (S. H. Johnson — Soviet Strategic Planning). Maršalas V. D. Sokolovsky yra pasakęs, kad “didžiausias naujo karo kurstytojas yra Vakarų Vokietija, kuri siekia revanšo; tam tikslui Amerika, Anglija ir Prancūzija sukūrė ir remia Nato, duodama neatsakingosna rankosna branduolinės energijos ginklus, dar labiau padrąsina Vakarų Vokietijos revanšo aspiracijas” (F. A. Praeger — Military Strategy). Po 18 dienos “Pravda” talpino V. Kuznecovo straipsnį — “toli siekiantys tikslai” — kuriame pasisakoma, kad Sovietų Sąjunga turi teisę užimti Vakarų Vokietiją, nes Potsdamo sutartimi priešhitlerinė koalicija neša atsakomybę už apsaugojimą Vokietijos nuo militarizmo ir nacizmo. Kaip Potsdamo sutarties narys, Sovietų
Sąjunga, kaip taiką respektuojanti valstybė, imsis visų reikiamų veiksmingų priemonių sustabdyti aktyvų naujo nacizmo ir militarizmo pasireiškimą iš Vakarų Vokietijos” (čia turima omenyje 53 poskyris, kur sakoma, kad kariniai veiksmai yra legalūs, be Saugumo Tarybos pritarimo, prieš bet kurį kraštą, buvusį II Pas. kare priešo pusėje. Tačiau 107 poskyris sako, kad tokiam veiksmui niekas negali pasisavinti teisės, vien tik todėl, kad buvo dalyvis II Pas. karo). Valstybės sekretorius Dean Rusk 1968 m. spalio mėn. 2 d. Jungt. Tautose pareiškė: “Nei 107 nei 53 poskyriai, rusams ar kitiems Varšuvos Pakto nariams neduoda teisės ginkluotai kištis į Federalinės Vokietijos reikalus. Ginkluotas pasikėsinimas priverstų gintis Nato sutarties ribose, kuri yra neabejotina”.
Pasiremiant teise, stabdyti prieš-komunistinius veiksmus, 1956 m. karine jėga sovietai paglemžė Vengriją, o 1968 m. — Čekoslovakiją, dabartiniu metu baimė “revanšo” siekiančios prieškomunistinės Vakarų Vokietijos verčia sovietus "imtis veiksmingų priemonių sustabdyti aktyvų naujo nacizmo ir militarizmo pasipriešinimą iš Vakarų Vokietijos”.
Jei Vakarų valstybės leis ir toliau tęsti rusų primestą žaidimą, neapsisprendžiant panaudoti branduolinius ginklus, sustabdyti rusų imperialistinę ekspansiją, arba neduos branduolinės energijos ginklų Vakarų Vokietijai, sovietai savo okupacinių jėgų Čekoslovakijoj ilgai be darbo nelaikys (T. W. Wolfe, Soviet Military Power and European Security).
1960 m. Maršalo Sokolovsky veikale “Karinė strategija” išryškinta doktrina — ateities karus plėsti nebranduoliniais ginklais, kad Vakarų sąjungininkai nepanaudotų “A” ginklų, yra sėkmingai vykdoma ir nenusimato, kad ji būtų keičiama, nes iki šiol yra pasekminga. Visos Varšuvos Pakto divizijos yra mechanizuotos, taktinio įsiveržimo greičio, apie 90 km. per parą. Šalia normalaus ginklavimo gali atsirasti taktiniai “A” ginklai, kurie negalės būti panaudoti užimant miestus, pasekmingi, tačiau, bus pastoviems gynybos telkiniams (R. D. Crane Soviet Nuclear Strategy). 1966 m. rugsėjo mėn. manevruose “Moldau” (kurie vyko Čekoslovakijoje) buvo pademonstruota, kad platesnio masto kariniai veiksmai gali būti pasekmingi ir be taktinių “A” ginklų.
Vakarų Vokietijos okupacijai, rusai gali sutelkti Rytų Vokietijoje dar 10 divizijų šalia turimų Čekoslovakijos srityje (apie 30) prieš Nato 24 divizijas (tarp Danijos ir Frankfurto), kas būtų nepakankama. Sovietų divizijos išsidėstę Bavarijos pasienyje, kiekvienu metu gali pajudėti Vakarų link; jas papildytų 14 Čekoslovakų divizijų, į kurių vietą ateitų papildymai iš Lenkijos ir Ukrainos. Išlaikant slaptumą, staigiai veikiant su tokia persvara atliktas manevras Čekoslovakijoje gali būti sėkmingai panaudotas ir kitur.
Tokioje šviesoje padėtis Europoje darosi labai nepastovi. Sovietų propagandos mašina pradėjo veikti prieš Vakarų Vokietiją, kad vokiečiai ginkluojasi “A” ginklais ir sekdami Hitlerio metodais ir taktika, planuoja III Pasaulinį karą. Šios rūšies propaganda aidi ir tam tikruose amerikiečių sluoksniuose. “Taiką mylinti” Rusija, vienbasliai pritariant Varšuvos pakto nariams, imsis veiksmingų priemonių agresorių sustabdyti. Nato (pagrinde anglų - amerikiečių) bazės esančios Vakarų Vokietijoje, bus nekliudomos, jei “nekliudys stabdyti militaristinio agresoriaus pasikėsinimų į taiką mylinčių kraštų laisvę” (P. A. Kerber, A Scenario of Future). Rusai gerai žino, kad panaudojimas taktinių “A” ginklų išprovokuotų atominį karą, todėl darytų viską, kad išvengtų susidūrimo su Vakarų valstybių karinėm jėgom ir visom priemonėm padėtų joms išsikraustyti iš bazių Vakarų Vokietijoje.
