PASITRAUKTI AR PASILIKTI?
JURGIS GEDIMINÉNAS
Žvilgterėjus į gražų ir didoką praėjusių metų lapkričio mėn. “Karį”, išleistą Lietuvos ginkluotų jėgų 50 metų jubilėjaus proga, atrasime vieną kitą straipsnį ar tų straipsnių kai kurias dalis, neatitinkančias tikrenybę, ar bent reikalingas patikslinimo.
Štai, Vladas Ramojus, savo straipsnyje “Lietuvos karininkai pokario dešimtmečio Laisvės kovose”, jau pačioje įžangoje užveža Lietuvos karininkams, kad “Kardas — visų ginklų simbolis — nebuvo pakeltas ir to pasėkoje Lietuvos vardas dingo iš Europos žemėlapio. .. Tačiau, esą, anų metų gėdą ir augštųjų karininkijos sferų neryžtingumą ir nesiorientavimą atpirko 1941 m. birželio mėn. sukilimas ir Lietuvos partizanų laisvės kovos 1944-1954 m. laikotarpyje” ...
Čia, kaip tame popo ginče su velniu, tai ar ligi šiol neturėjome pakankamai spaudoje straipsnių, paskaitų bei aiškinimų, kad Lietuvos ginkluotosios jėgos, su karininkija priekyje, negavo Lietuvos vyriausybės ir vyriausiojo ginkluotų jėgų vado — valstybės prezidento — įsakymo “pakelti kardą” tiek trijų iš eilės sekusių Lietuvai ultimatumų laiku, tiek 1940 m. birželio mėn. tragedijoj, raudoniesiems parazitams užplūstant Lietuvą.
Savo straipsnio įžangoje pats VI. R. prisipažįsta, kad paskutinis Lietuvos Krašto apsaugos ministeris generolas K. Musteikis stovėjo už pasipriešinimą. žinoma, kaip tas pasipriešinimas — “kardo pakėlimas” — būtų pasibaigęs, tai visai aišku, ypač jeigu prisiminsime, kad daugelio Europos valstybių kariuomenės, net ir didelių valstybių, kurioms buvo išleista milžiniškos pinigų sumos ginklams ir gynimuisi, moderniškiems fortifikacijos įrengimams, visos buvo sumaltos, parklupdytos Hitlerio ar Stalino armijų.
Gal šiandien dar ir peranksti kritikuoti tuo laiku buvusios Lietuvos vyriausybės, politinį sprendimą — ginklu nesipriešinti rusams, tačiau teisingiausiai ir bešališkiausiai tuos įvykius bei sprendimus galės įvertinti tik protingas, objektyvus busimasis istorikas. Mums šie įvykiai dar ir šiandien yra per artimi, kad galėtume bešališkai spręsti.
Ką gi galėjo sovietinės invazijos metu daryti paprastas eilinis ar net “aukštesniųjų sferų” karininkas, gindamas savo garbę ir protestuodamas prieš raudonųjų vandalų okupaciją, parodant pasauliui, kad čia vyksta ne išlaisvinimas, bet brutalus pavergimas, tai nebent, šių dienų garsiojo Čekoslovakijos kankinio, studento Jan Palach pavyzdžiu, save susideginti...
Tačiau tomis tragiškomis Lietuvai dienomis tokia geniali mintis neatėjo nei vienam Lietuvos studentui, nei artojui, nei karininkui.
Tiesa, bandė Marijampolėje stovėjęs 9-tasis pėstininkų pulkas žygiuoti į Vokietiją, o apie šį žygį, išpūstos ir pagražintos istorijos nuskambėjo visame Pabaltijy. Keliais metais vėliau buvau apie tai klausinėjamas estų ir latvių karininkų, tačiau, jeigu toks žygis ir būtų pilnai įvykdytas, tai bet koks lengvapėdis kritikas jį pavadintų pasitraukimu iš kovos lauko, o tik jau ne “kardo pakėlimu”.
Kalbant apie Vl. R. minimą neryžtingumą ir nesiorientavimą tai reiktų paklausti, kas tuo laiku, imant visą rusų okupuojamą Lietuvą, parodė savo ryžtingumą ir orientavimąsi?!
Maunąs per “žaliąją sieną” galėjo būti apšauktas dezertyru, o besislapstąs galėjo būti pavadintas bailiu, statančiu okupanto kerštui savo artimuosius.
Ryžtingumas atsirado pavėluotai, tik 1941 m. birželio mėn. sukilime, naciams pradėjus karą prieš Sovietų Sąjungą, kai beveik be jokių išimčių, visa mūsų tauta spontaniškai, be jokio paraginimo ir net ten kur nebuvo jokių slaptos rezistencijos vadų, sukilo prieš okupantą, o susikaupusiai neapykantai išlieti “nepavejamuosius” raudonarmiečius varė lauk, ne tik buvę Lietuvos kariai, bet ir net niekada kariuomenėje netarnavę civiliokai, o dažnai net paaugliai vaikai...
Atsimenu, dar porai valandų nuo karo pradžios nepraėjus, aš buvau pakeliui į vieną vietovę, tarp Marijampolės ir Liudvinavo, kur turėjau susitikti, iš Vokietijos grįžtantį, karininką J. Dženkaitį, tuojau po to žuvusį prie Kauno. Prie Dovinės upelės mane pasitiko didelis keliasdešimties vyrų būrys. Dauguma šių vyrų buvo civiliais drabužiais, bet vienas kitas dėvėjo šaulių uniformomis, o jų apsiginklavimas buvo, pradedant pistoletais ir medžiokliniais šautuvais, o baigiant lazdomis.
Tuojau pastebėjau porą, prie tilto plaukiojančių, lavonų. Man paaiškino, kad vienas iš jų yra buvęs kompartijos sekretorius, o kitas — labai nusidėjęs komunistų padlaižis ir skundikas. Šiame būryje mačiau bent keletą pažįstamų veidų. Šie vyrai mane palydėjo atgal, beveik ligi pat mano tėviškės ūkio. Pakeliui nuginklavome keletą raudonarmiečių, kėlėme lietuviškas vėliavas, o buvusiems seniems kaimų seniūnams įsakėme grįžti į savo pareigas. Atsisveikindamas, patariau jiems visai net nesirodyti Nartkeliu iš Marijampolės į plačiąją tėvynę bėgantiems, didesniems ar nepakrikusiems, sovietų kariniams daliniams ir būti atsargesniems su greitais teismais. . ..
Prie tėvo ūkio vėl atradau susirinkusį, keliolikos vyrų būrį, ir jau iškeltą tautinę vėliavą. Aišku, tuojau perėmiau vadovavimą ir pasiunčiau žvalgybą į Marijampolę. Žvalgai grįžę pranešė, kad vokiečiai jau užėmę miestą ir iš jų atėmę ginklus . .. Didesnis žmonių susigrupavimas, bei judėjimas ir prie tėviškės ūkio iškelta vėliava, savaime aišku, atkreipė besitraukiančių raudonarmiečių dėmesį, kurių vienas dalinys net iššovė mūsų kryptimi kelias minas. Viena mina užmušė pievoje besivalkiojantį veršį, o kita išmušė didelę skylę tvarto sienoje. Po to “nepavejamieji” skubiai tęsė savo pasitraukiamąjį žygį, bet, kaimynų nugirstomis kalbomis, paliko prie Nartkelio sargybinį, įspėti kitus bėgančiuosius, kad vengtų šio ūkio, kuriame yra “įsitvirtinusi” banditų gauja, fašistinių Lietuvos karininkų vadovaujama . . . Tačiau, tuojau dingo ir tas sargybinis ...
Tik man grįžus tėviškėn, netikėtai, atsiranda ir VI. R. straipsnyje minimas (vėliau buvęs žemaičių legiono vadas) kapitonas Jonas Semaška (ne, kaip VI. R. rašo, Juozas Siemaška), neseniai pabėgęs iš raudonosios armijos ir beplanavęs, mane aplankęs, kaip nors prasmukti į Vokietiją. Prasidėjęs karas jo, kaip ir daugelio kitų, planus pakeitė.
Atsimenu, tuojau po to, vieną vakarą, buvau pakviestas į Marijampolėje įvykusį vadovaujančių veiksnių posėdį, kuriame vyravo gan optimistiškos nuotaikos. Apvalę aplinkinius kaimus nuo besislapstančių raudonarmiečių ir paėmę vieno pabėgusio komunisto paliktą motociklą (kaip tik tuo pačiu laiku išgirdome, kad pradedami formuoti tautinės apsaugos daliniai), išvykome Į Kauną. Negaliu pamiršti, kai tų valymų metu, netikėtai, sugavau vieną tautietį, įžūlų komunistų berną, tik prieš pora mėnesių man grąsinusį ir mane įžeidusį. Kaimynui J. Steponaičiui (labai malonus senelis, dar ir dabar tebegyvenąs J. A. Valstybėse) prašant, šį niekšą nubaudžiau tik keliais skambiais antausiais ir geru pamokslu. Prieš pat išvykimą mano tėvai pareiškė nusistebėjimą, kad mes (atsieit, kpt. J. S. ir aš) taip greitai išvykstame ir paklausė, ką manome toliau veikti. Aš atsakiau, kad dabar jau ne komunistų valdymo laikai, tai mano vietoje dirbti berną gali pasisamdyti, o man laukti, kol kas nors kokį darbą pasiūlys (nebūtinai burmistro, ar apskrities viršininko!) tai jau geriau didesniame mieste. Pabrėžiau, kad mano svajonių išsipildymas būtų vėl nešioti lietuvišką uniformą, kurią pirmą kartą apsivilkau būdamas 17 metų, ir išnešiojau ligi 1940 m. sausio mėn.
Toliau mes abu su šiuo, VI. R. straipsnyje pagerbtu kpt. J. S. nešiojome lietuviškas uniformas ir vaikščiojome “didžiųjų Lietuvos kunigaikščių pramintais keliais” Ukrainoje, Rusijoje ir Gudijoje. Kaip ir nemažas skaičius kitų lietuvių karininkų, tarnavusių Savisaugos daliniuose, nesitikėjome, kad savo tarnyba iškovosime Lietuvai laisvę ir net garsiai juokdavomės iš nacių “naujosios Europos” kūrimo planų, bet už tai mūsiškiai tautiečiai namuose turėjo bent savivaldą ar “sa-vismaugą”, okupacija buvo švelnesnė ir nacių skaitymasis su žmogum buvo daug geresnis, kaip kitose vokiečių užimtose teritorijose, daleiskim, Ukrainoje, Gudijoje ar Lenkijoje.
Išsiskyrėme su kpt. J. S. tik 1943 m. pavasarį, po to kai laimingai išsinešėme kailius iš apsupimo Ostrogorske (400 klm. į rytus nuo Charkovo). Jis tada gavo paskyrimą bataliono vadu prie Pskovo, o aš neužilgo pradėjau “gubernatoriauti” Gudijoje. Paskutinį kartą jį mačiau (bet nebuvo progos net ilgiau pasikalbėti) 1944 m. vasarą prieš pasitraukiant iš Lietuvos. Jis buvo toks pat: linksmas, geros nuotaikos ir tame pačiame kapitono laipsnyje, o jo ateities planai taip man ir liko nežinomi. Visi tuo laiku movė iš Kauno.
Tenka atsiprašyti, kad nuo savo pagrindinės temos gerokai nukrypau į šalį. Savo atsiminimų pluoštelio įterpimu aš norėjau parodyti, kad visur čia negalėjo būti net mažiausio debesėlio neryžtingumo, ar neapsisprendimo, o tas nelaimingas nelemtasis neryžtingumas, bei neapsisprendimas atsirado visur ir beveik kiekviename iš mūsų tą prisimintiną tragiškąją vasarą, kada turėjome (žinoma, ne visi!) atsisveikinti su savo brangia tėvyne.
Raudonajam potvyniui pralaužus pagrindines nacių užtvankas, antroji Lietuvos sovietinė okupacija buvo tik dienų klausimas. Visas Suvalkijos - Vokietijos pasienis buvo pilnas įvairiausio plauko pabėgėlių. Paprasti darbininkai, ūkininkai, tarnautojai, valdininkai, karininkai ir net didoki savivaldos pareigūnai nekantriai lūkuriavo pasienyje, nesugebėdami apsispręsti: bėgti į Vokietiją, ar pasilikti Lietuvoje.
Artėjantis ir vis garsesnis patrankų dundėjimas visiems priminė artėjantį raudonąjį “išlaisvintoją”, kuris, jau tada buvo lengva spėti, neglostysiąs už 1941 m. sukilimą (ar net už “išdavimą”!). Gi Vokietijoje laukė badas ir vakariečių sąjungininkų bombos. Šiuo laiku atsirado mūsų nesugebėjimas apsispręsti, tautiečiams tikrai trūko vadovybės, autoritetingų, bei protingų patarimų, bet, deja, jų mažai kas bedavė.
Tiesa, kursavo šių bėglių tarpe įvairių brošiūrėlių ir mažo formato pogrindžio laikraštėlių, bet nei vienas iš jų aiškiai nepasakė — bėgti Vokietijon ar pasilikti Lietuvoje. Šių pabėgėlių tarpe kursavo beveik patvirtinti gandai, kad vyriausioji Lietuvos pogrindžio — rezistencijos vadovybė (be abejo, turėta galvoje VLIKAS!), ne tik gavę transporto priemones, bet jau patogiai įsikūrę Vokietijoje, laukia tautiečių masių pasekant juos, o tuo tarpu ten esą vieni — vadai be valdomųjų!
Kai kurie iš šių pabėgėlių, pamatę mane dar vis Lietuvos karininko uniformoje, net paklausdavo, ką daryti — bėgti į Vakarus ar pasilikti, o mano atsakymas visais atvejais buvo, kad reikia bėgti tuo išvengiant antrojo komunistų prievartavimo ir, be abejo, atsikeršinimo bei represijų.
Atsimenu, pakeliui į Vokietijos pasienį, kur gyveno mano ištekėjusi sesuo, stambi ūkininkė, aš buvau sustojęs tėvų ūkyje prie Marijampolės. Ten mano užalarmuoti tėvai tuojau pasiruošė pasitraukimui į Vakarus, net 2 dideliais vežimais, o prie vieno vežimo pririšta karvė išsilaikė šiame pasitraukimo žygyje net ligi Hamburgo miesto, Vokietijoje. Prieš pat išvykdamas iš tėvų ūkio, paskambinau telefonu kaimynui Sergijui J. užklausdamas, kodėl nematau ant jo kiemo jokių pasirengimo ženklų “planingai evakuacijai”. Jis atsakė, kad visai nesirengiąs palikti savo namus, ar bėgti j Vokietiją, nes reiksią tik pasislapstyti, kol per šią vietą persirisianti karo banga... Gi, po to, greitai būsianti ir karo pabaiga, o tada vakariečiai sąjungininkai duosią įsakymą rusams apleisti Lietuvą ... Tokią nuomonę mano kaimynėlis sakėsi susidaręs beklausydamas radijo ir besikalbėdamas, bei aptardamas padėtį su vietiniais rezistencijos vadais . .. Neklausiau savo kaimyno, kas tie slaptieji pogrindžio vadai buvo ir ką jie atstovavo, bet visoje Suvalkijoje pasiliko daug protingų ir patriotiškų ūkininkų, kurie turėjo progą ir galimybę pasitraukti į Vokietiją, bet pasiliko (ir dabar to gailisi, jei dar gyvi!) ne dėl prisirišimo prie savo gražių ūkių ar turto, bet suvedžioti klaidingų informacijų ar neaiškaus plauko “vadų”, kuriais galėjo būti net komunistų agentai.
Reiktų įterpti, kad dar ligi šiol mūsų karininkija vis “pagarbinama” iš kitos pusės, štai, daleiskim, kokiame nors Kanados užkampyje, paprasčiausioje alinėje susirinkęs tautiečių būrelis savo pasikalbėjimuose vis dar dažnokai “garbina” buvusius Lietuvos karininkus, jų girtuoklystes, meiliškus nuotykius ir t. t., o daug kam iš tokių Kanadoje per porą dešimčių metų gerokai atkutusių vyrukų (kuriems dabar galima būtų pritaikyti internacionalo žodžiai “kas buvo nieks, tas bus viskuo!”...) dar vis lyg tai būtų gerklėje įstrigusios didelės Lietuvos karininkų algos. Stačiai nesuprantama, kaip taip ilgai gali užsilikti kadaise komunistų skiepijama pagieža ir pavydas, turėję tikslą skaldyti mūsų tautiečius.
Nenorėčiau, kad čia mano atvirai, bei nuoširdžiai, pareikštos mintys būtų laikomos VLIKo apkaltinimu. Gal ir šį reikalą reiktų palikti būsimam istorikui. Gi dabartiniu metu, tai esu stačiai sužavėtas VLIKo pirmininko dr. K. Valiūno veikla, Lietuvos vardo garsinimu, bei priminimu savo kelionėmis laisvojo pasaulio sostinėse, o dar ypač todėl, kad čia net ir šykščiausias tautietis (“nagas”!) negali murmėti, kad važinėjama už žmonių suaukotus sunkiai uždirbtus pinigus, nes dr. K. V. pats už keliones apsimoka.
Lietuvos vardo priminimas pasaulio sostinėse, spaudoje ir žmonių lūpose yra svarbus reikalas, o tai matoma dar iš to, kad tai stačiai siutina raudonuosius Lietuvos okupantus.
