Naujų idėjų laisvei atgauti problema
MUMS REIKALINGI SĄJUNGININKAI
Realiai į politinę padėtį žiūrint, jokia vidurio ar rytų Europos tauta, pavieniui veikdama, sau nepriklausomybės atkovoti negalės. Jų skaičiuje esame ir mes.
Išvada — visoms pavergtoms tautoms reikia veikti bendrai susitarus.
Mūsų vyriausi ir vietos fpav. Australijos) politiniai veiksniai savo politikoje visą pokarinį laikotarpį vis galvojo ir atrodo, tebegalvoja, kad ateis kada laikas, kai JAV susikirs su Sovietų Sąjunga. Būk, padedant užinteresuotoms vakarų Europos valstybėms, turint galvoje, pirmoje eilėje, Vak. Vokietiją, JAV-bės karą prieš Sovietų Sąjungą laimėsiančios ir išlaisvins vidurio ir rytų Europos valstybes, jų tarpe ir Lietuvą.
Ar taip galėtų įvykti tai yra klausimas. Mes užmirštame, kad visą pokarinį laikotarpį, t.y., jau 23 metai, JAV šioje srityje politiniai mažai tepasireiškė. Priešingai, įtampa tarp JAV ir Sovietų S-gos, kuo toliau, ne-didėja, o palaipsniui mažėja. Atrodo, turint galvoje atominių ir vandenilinių ginklų apytikrį balansą, šis procesas tęsis ir toliau.
Nesenai Sovietų S-gos įvykdyta Čekoslovakijos okupacija, gal būt, JAV-bėms, bei vak. Europos valstybėms priminė ir atidarė akis, kad Sovietų S-ga savo tikslo — “pasaulio užvaldymo” dar neatsisakė. Rezultate, dėl to Sovietų S-gos žygio vakariečių buvo imtasi palyginamai menkų ir tik gynybinių priemonių. Pav., nutarta nebevežti iš Europos JAV, Kanados ir Didž. Britanijos kariuomenės dalinių namo ir žadama 1969 m. pavasarį papildomai atvežti dar naujų kar. dalinių. Nato suorganizavo Sovietų Sąjungos laivyno Viduržemio jūroje judėjimo stebėjimo centrą. Kaikurios Nato valstybės žada patobulinti savo kariuomenės apginklavimą, tam paskirdamos palyginamai menkus (pagal spaudą) papildomus kreditus. Tačiau, tai kas spaudoje paminėta šioje srityje, atrodo, neatsveria Sovietų S-gos naudai, po Čekoslovakijos galutinės okupacijos, pakitėjusios situacijos. Gi, dabar, vos po Čekoslovakijos okupacijos, politinėje spaudoje ir vėl kyla balsų, kad reikia dėti pastangų politinės įtampos sumažinimui, santykius su Sovietų S-ga sušvelninti — pagerinti.
Iš spaudos žinių aišku, kad Čekoslovakijos atveju JAV, žiūrint iš pavergtųjų tautų taško, pasirodė ypač neveiksmingos. Rimtos politinės spaudos žiniomis Sovietų S-ga, dar pora savaičių prieš Čekoslovakijos okupaciją, per savo diplomatinius atstovus įspėjo JAV vyriausybę apie numatomą vykdyti okupaciją. Vietoje Čekoslovakijos Užstojimo, vienu ar kitu būdu, JAV į įspėjimą atsakė, kad tai Sovietų S-gos “vidaus reikalas” ir kad JAV į tą reikalą nesikišiančios! Taip ir buvo.
Analoginiai, iš to pavyzdžio aišku, kad ir Lietuvai iš JAV jokios realios pagalbos tikėtis nebegalima.
Visokių JAV politikų, ypač rinkimų proga (kad gautų balsų), Lietuvos naudai pareiškimai yra tik gražūs žodžiai, nes nieko realaus niekada nedaroma. Iki šio laiko, nežiūrint pabaltiečių pakartotinų pastangų ir JAV Kongreso rezoliucijų, JAV vyriausybė neranda reikalo nei rodo noro iškelti Pabaltijo valstybių klausimą nors tik svarstymui Jungtinėse Tautose. O, pav., dėl tokios mažos salos kaip Nauru su 6000 gyventojų (nepertoli nuo Australijos žemyno), Jungtinėse Tautose buvo daug kalbama, bei svarstoma ir galų gale, ši sala— Nauru tapo nepriklausoma valstybė. Atrodo stebuklas, bet tai yra faktas.
Mano galva, atėjo paskutinis metas mūsų politikams suprasti, kad JAV, dėl Pabaltijo valstybių laisvės, tikrai su Sovietų S-ga nekariaus. Be gražių, bet tuščių žodžių ir tai tik iš paskirų JAV politikų, mes nieko nesulauksime.
Iš politinių žurnalų patiektų informacijų atrodo, kad jei 1969 m. Sovietų S-ga galutinai okupuos Rumuniją, tai ir tuomet JAV nesikiš. Tačiau, dėl Jugoslavijos, būk tai panašiu atveju, JAV žada ją paremti, bet tik ginklais, bei karinių reikmenų tiekimu, o ne kariuomene ar savu laivynu. Tik jei būtų puolama Vak. Vokietija, tuomet JAV ją remtų savo ginkluotų jėgų svoriu. Tačiau ir dėl tos pagalbos Vak. Vokietijos vyriausybė nėra visai įsitikinusi, bent taip atrodo iš vokiečių spaudos (ypač dėl vandenilinių ginklų pagalbos).
Turint tokias perspektyvas bendrai, ką gi mūsų politikai turėtų daryti?
Jau senai metas nustoti maitinti mūsų visuomenę tik gražbylyste, bei visokiom skambiom deklaracijom. Čia turiu pareikšti, kad rimčiau galvojanti mūsų visuomenė gražiems žodžiams nebetiki ir laukia, kad politikai pradėtų jieškoti naujų idėjų ir naujų kelių mūsų politikos veiksmuose ir žygiuose.
Tolygioje su mumis politinėje padėtyje yra ne tik Estija ir Latvija, bet ir Ukraina, Gudija, su kiek didesne savivalda Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Bulgarija ir Rumunija.
Atrodo, kad su šių tautų politiniais veiksniais turėtų sueiti į didesnį sąlytį ne tik mūsų vyr. politiniai veiksniai JAV-bėse (kaip, pav., Pavergtųjų Tautų Seime), bet ir paskiruose kraštuose — Kanadoje, Australijoje ir kitur — mūsų vietiniai veiksniai su viršminėtų tautų vietiniais politiniais veiksniais.
Kiekviename krašte pavergtųjų tautų politiniai veiksniai turėtų sudaryti bendrą politinės veiklos organą— tarybą (angliškai — Council), kuri veiktų bendram tikslui savo tautų išlaisvinimo kryptyje, gyvenamojo krašto politikus įtaigodama.
Dešimties tautų emigrantų grupė, ar sąjunga, atstovaus žymiai daugiau piliečių ir tų piliečių skaičius balsavimuose- gali būti reikšmingas. Vietos amerikiečiai, kanadiečiai ar australai ir dar kitokie, tada su jungtinės imigrantų grupės balsais turės skaitytis. Šiuo būdu politinių emigrantų veikloje išlipsime iš “kovos” savo tarpe į politinės kovos areną jau platesnėje, savo gyvenamosios valstybės plote, erdvėje.
Einant prie bendro politikoje veikimo mums lietuviams iškyla vienas papildomas klausimas: kaip gi mes veiksime bendroje organizacijoje su lenkais? Šiuo reikalu pradžia jau padaryta Pavergtųjų Tautų Organizacijoje—Seime. Tenka nesantaiką, bei “šaltąjį karą” su lenkais baigti ir tapti sąjungininkais bendroje kovoje už mūsų ir jų tautos laisvę. Mat politikoje sentimentais vadovautis negalima, — reikia vadovautis šalto proto išskaičiavimais.
Tarp kitko, Australijoje Sydney mieste, nuo 1968 m. spalio mėn. jau veikia pavergtųjų tautų (jų tarpe ir lietuvių) atstovų Organizacinis komitetas, pavadintas Vidurio-Rytų Europos Valstybių Federacijos Tarybai (Council) organizuoti komitetas.
Norėtųsi sulaukti, kad mūsų politikai keliamai idėjai pritartų ir apsvarstę visapusiškai, toje kryptyje pradėtų veikti.
Man rodosi, realiai galvojant, negalime tikėtis, kad mes lietuviai vieni, ar sąjungoje su estais ir latviais, veikdami galėtume atgauti nepriklausomybę.
Mums reikalingi sąjungininkai, ir kuo daugiau jų ir kuo stipresnių.
V. Senulis, Australija
