PIRMOSIOS KAUTYNĖS
A. ERDVILAS
Viskas aplinkui sava — pažįstama. Kiekvienas mygtukas, kiekviena rodyklė ir rankena šimtus kartų apčiupinėta ir akim permesta — atrodo visą gyvenimą ten buvę, kaip rankos pirštai. Sėdžiu, kaip ir daugelį kartų anksčiau, keturiasdešimties tūkstančių svarų naikintojo, radaro navigatoriaus kabinoje. Gamintojai jį pavadino “F-4B Phantom 11”. Esame dviese. Priešakinėje sėdynėje — pilotas, o aš nuo jo atskirtas siena, kurioje prigrūsta skaitiklių, matavimo įtaisų ir rankenėlių, su mano privačiu “televizijos” aparatu — radaro ekranu. Plastikinis šalmas ir deguonio kaukė su mikrofonu uždengia visus pažįstamus veidus, ir, prisiartinus prie kito lėktuvo, tik iš numerio atpažįsti jo įgulą. Mūsų grupė — trys lėktuvai, ką tik susijungę, piaunam ryto orą prie Vietnamo, žemyno kryptimi. Apačioje, lyg stiklas, Tonkingo įlankos vanduo ir vis mažėjantis lėktuvnešis — mūsų “namai”.
Jaučiuosiu truputį nusivylęs. Tai mano pirmoji kautynių misija ir visai nieko naujo. Net ir bombos po sparnais senas dalykas — nešiojome jas virš Arizonos dykumų ir mėtėme į molinius taikinius. Čia, tiek toli į pietus, priešo naikintuvų nesitikima, tad galime tikėtis visai nuobodžios kelionės. Mūsų uždavinys bus vykdomas Saigono srityje. Paskutiniai radio žodžiai pasikeisti su laivu ir — aš perjungiu siųstuvą į Saigono stotį.
“Aris, Aris, this is Vilo 29. Over”. Radio kalba Saigonas vadinamas “Aris” — mes esame virtę Vilo numeriu. “Aris” atsiliepė ir aš pranešu mūsų sudėtį, bombų dydį ir kiekį. Jie pakartoja ir trumpam laikui nutyla.
“Vilo 29, contact Cobra two on. If unable return this frequency.”
Trumpas: “Roger”, ir aš keičiu siųstuvo numerius į duotą seriją. Ryšys su mumis perduotas žemai, mažam lėktuve, skrendančiam žmogui. Jis suranda taikinį, pažymi jį dūmais ir koreguoja bombų kliudymus. Šį kartą reikalinga pagelba Vietkongo užpultam, mažo aerodromo, Long Toan, gynimui.
Didžiausia kautynių įtampa, atrodo, jau praėjusi ir priešas traukdamasis pasislėpė pastatų grupėje, medžiais apaugusioje kanalo pakrantėj. Kaip vanagai, mes ištįstame į didelį ratą virš taikinio. Burna sausa. Per greitai kvėpuoju — net rankos šlapios. Reikia nusiraminti — per daug deguonies sunaudosiu.
Mes pirmieji. Lėktuvas paklusniai kopia į viršų ir verčiasi ant nugaros. Nosis tempiama iš padangių į žemę. Pradedame smigti. Atsiverčiamgalva augštyn — greitis, smigimo kampas, augštis . . .
“Check bomb switches for armed”, jau gana garsiai kalbu, ir mano pakeltas balsas, per radią, išduoda mano susinervinimą.
“Stand by”. Dar pora šimtų pėdų — “Mark!” — tūkstančio svarų bomba palieka sparną ir skrieja į taikinį.
“Pull out! Pull out!”
Bomba mus beveik lydi ir, per žemai nunėrus, gali pats gauti jos skeveldrų, o, be to, ir tie, kuriems šias dovanas teikiame, nesėdi ant kranto vien tik žiūrėdami į mus.
Pilotas plėšia smingantį lėktuvą į padanges, o aš, kaip ir daugelį kartų anksčiau, lyg milžino rankos į sėdynę spaudžiamas, stenu, bandydamas neapalpti, nes širdis vos bepajėgia išstumti keturis kartus pasunkėjusį kraują, į tolimus smegenis. Tačiau, po kelių akimirksnių, mes pereiname į normalų kilimą ir viskas atslūgsta.
Antrasis lėktuvas jau beveik savo trajektorijos apačioje ir aš seku nuo jo sparno atsiskyrusį juodą cigarą—kiaušinį, kol tas dingsta ugnies ir dūmų kamuolyje, tarp medžių. Nėra laiko ilgai žiopsoti — pakankamai darbo savo kabinoje. Vėl viskas patikrinta ir tvarkoje; neria trečiasis iš mūsų grupės ir tuoj vėl ateis mūsų eilė. Pagal sekėjo koregavimo instrukcijas per radią, mes vėl verčiamės per galvą ir — į žemę. Šį kartą viskas iššaukia daug mažiau įtampos. Jau esu visai ramus, lyg per pratimus. Kylant nuo taikinio yra laiko apsidairyti.
Gera dalis pastatų dega ir kanalo krantas padengtas dūmais. Mūsų helikopteriai tebėra dar poros mylių atstume, tačiau skrenda jau visai pažemiu. Medžiais apaugusiame krante akis užkliūva judėjimą. Lyg koki juodi vabalai, šliaužia bėgantys žmonės. Priekyje, antrasis lėktuvas jau paleidęs bombą, kopia į viršų. Dalis “vabalų” dabar jau kruta kita kryptimi, o kita dalis — pranykusi ką tik sprogusios bombos dūmuose.
Praeina sekundė, ar dvi, o gal ir trisdešimts metų, ir, lyg koks ugnies liežuvis vidų palaižo mintis: čia ne kino ekranas, ne manevrai, prieš dykumose išstatytus molio taikinius. Čia tikrovė — sprogstanti kumštis, plieno skeveldros gniaužo plaučių orą, plėšo kūną, ištrina gyvybę. Ir lyg Vėlinių dieną iš kapų kylančios sielos, atplaukia iš praeities naktys Vilniaus slėptuvėje—rūsyje, deganti Tuebingen’o stotis, kaukiančios bombos, tolimi sprogimai, vaikų nesuprantama baimė ir siaubas suaugusiųjų veiduose . ..
Mes jau vėl ant nugaros ir lėktuvo nosis, kaip Visagalio pirštas, rėždamas per padangę, slenka žemyn, kol atsiduria į Gomorą, prakeiktą žemės tašką. Iš trijų mylių augščio mes neriam, kaip mirties angelas, nešdamas Augščiausiojo kerštą. Tik mes ne angelai, ne Jo siųsti ir be Jo palaimos ...
Piloto balsas petraukia klajojimus — rodyklės vos įmatomos — akys pilnos ašarų.
Greitis didėja; smigimo kampas geras; dar pora tūkstančių pėdų ir jau vėl atėjo momentas: “Stand by!” išspjaunu pro ašaras; “Mark!” — Lėktuvas sukaksi, atsipalaiduodamas dar vieno mirties siuntinio. “Pull-out! Pull-out!”, jau pilnai atsipeikėjęs šaukiu į kaukę. Aš nenoriu kartu su jais žūti. Aš noriu grįžti į mėlyną, švarų dangų, į laivą, į dangoraižių miestą. Aš noriu vėl sėdėti mašinoje sekmadienio vakare, susigrūdusiame judėjimo kelyje — skųstis dėl oro, mokesčių ir šimto kitų smulkmenų, kurias, gero gyvenimo kasdienybė, išpučia į milžinus. Svarbiausia, aš noriu vėl sėdėti kino salėje ir, šlapiais delnais laikydamas varvančius ledus, žiūrėti, kaip Holivudo celuloide krinta minios blogųjų prieš herojaus ginklus.
• Ten, ekrane, jie lengvai atpažįstami. Čia — tik vabalai, krutą žemės paviršiuje. Be to, iš šio augščio sunku ir neįmanoma įžiūrėti, ar kuris jų laiko prie krūtinės prisispaudęs šautuvą, ar mažą kūdikį. . .
