Prisiminkime ir pagerbkime motinas
KALPAS UOGINIUS
“Pasaulis tuščias būtų vis,
kaip žemė be margų gėlių,
Be tavo, Motina, širdies
ir tavo meilės spindulių”.
A. Jūragis
Jauni būdami, dėl jaunystės išsiblaškymo, nepajėgdami kilniau jausti, dažnai nemokame motinos įvertinti, mylėti. Ką reiškia motina dažniausia tepajuntame tik jos netekę.
Vandenynų keleiviai žavisi stebuklingu, skęstančios raibuliuojančiose okeano bangose, vakaro saulės grožio vaizdu. Tačiau, tai būtų tik šešėlis prieš motinos meilės grožio vaizdą, jei galėtume jį savo akimis matyti, palyginti.
Motinos meilė vaikui yra taip didelė ir kilni, kad ji jam gali būti viskas, visai net pamiršdama pati save. Motinos kilnumas yra toks beribis, kad joks poetas, joks rašytojas nepajėgs tinkamai to aprašyti. Kaip gėlė kvepiančiam įvairiaspalviam žiedui išugdyti, ima sau peną iš žemės syvų, taip ir kūdikis, sudarymui savo komplikuoto organizmo, maitinasi motinos krauju. Iš motinos krūtinės, su jos pienu, busimasis žmogus ne tik kūnui, bet ir savo dvasiai peną semia. Biologiškai imant, visus motinos gabumus, talentus, būdo bruožus — heroizmą, tėvynės meilę ir kt. — vaikas paveldi lygiai ir iš savo motinos.
Iš istorijos žinome ne vieną mūsų tautoje labai populiarią lietuvę moterį — motiną — heroję, davusią tautai didžių vyrų ir moterų: karvedžių, politikų, menininkų, mokslininkų, rašytojų, poetų ir už tautos laisvę kovotojų — karių. Ne iš dangaus augštybių, anuo metu, nukrito Lietuvai Vytautas Didysis, vėliau kun. Mackevičius, K. Kalinauskas, Donelaitis, S. Daukantas, V. Pietaris, J. Basanavičius, V. Kudirka, Maironis, Žemaitė, Lazdynų Pelėda ir visa eilė brangių kultūros deimantų, be kurių kažin ar šiandieną mes būtume kas esame? . . . Vis tai sąmoningų lietuvių patriočių motinų gimdyti sūnūs ir dukros.
Kas, jei ne sengalvėlės močiutės, išsaugojo gražiąją mūsų kalbą, dainas, padavimus, papročius, tradicijas? Kas drobulėse, juostose ir prijuostėse paliko mums gražų lietuvišką meną? Tai vis tos tylios, kuklios bevardės mūsų sengalvėlės motinos, kurių kapais nusėta Lietuvos žemelė. Jos apdovanojo mus tokiais lobiais, kurių dėka mes ir šiandieną esame gyvi ir didžiuojamės.
Jeigu ne tos mūsų motinos, kurios besislapstydamos nuo ruskio žandarų, po šiaudiniu apsamanojusiu Lietuvos kaimo stogu, ilgos nelaisvės apdraskytu, dūminėje grįčioje, prie ratelio verpdamos, prie kojų pasisodinusios vaiką su elementoriumi rankose, nebūtų jo mokiusios lietuviško rašto, sekusios pasakas jam apie karingus karalaičius, narsiai gynusius savo kraštą, pilis ir žmones nuo nevidonų, įsibrovėlių, priešų ir tuo būdu, nejučiomis nebūtų sėjusios imliose vaikų širdelėse tautinę sąmonę krašto, savo tautos garbingos praeities ir tikybos meilę, nebūtų išsaugojusios lietuviškos ugnies kibirkštėlę — vargu ar būtume turėję nepriklausomybės kovų didvyrius, karžygius - kūrėjus - savanorius: Lukšį, Juozapavičių, Eimutį, Sereiką, Škirpą, Butkų ir tūkstančius Vyčio Kryžiaus kavalierių, partizanų ir visą eilę kitų narsių kovotojų, o ir pačią laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, kuri tik jų brangiausiomis kraujo aukomis buvo atkovota.
Savo metu, nepriklausomoje Lietuvoje, skulptorius P. Rimša, savo kūriniu “Vargo Mokykla” pastatė Lietuvei Motinai — Tautos tradicijų išsaugotojai, mokytojai ir tėvynės meilės įkvėpėjai ir kurstytojai labai prasmingą paminklą, kuris, kaip ir pati motina, prašoka laiko ribas.
Šimtmečiai praslenka pro vargą, skurdą ir laimę be pėdsakų. Nekalbant jau bendrai apie žmogų, viskas pasaulyje kinta: “Didelės, garsios, galingos valstybės išnyksta, istorinės karo tvirtovės, pilys žemėn susmenga, keičiasi valstybių valdymosi būdai, upės keičia savo vagas, vandenynai krantus, ežerai išsenka, subyra ir apgriūna net kiečiausių uolų kalnai, keičiasi žmonių rasės, jų gyvenimo būdai, galvosena, papročiai . . .
Tik motinos meilė amžių amžiais lieka pastoviai ta pati, nekintanti, nepalaužiama, nepamirštama, nepaperkama” — sako Veronika Kulbokienė.
Tad Motinos dienos proga, prisiminkime lietuvių motinų mūsų tautai visose gyvenimo srityse neįkainuojamos vertės nuopelnus, prisiminkime ir nuoširdžiai, gražiai pagerbkime pačias motinas, ypač neužmirškime kūrėjų -savanorių, karių, partizanų ir nuo žiauraus okupanto nukentėjusių, bei Sibiro tremtyje ar kituose kraštuose, toli nuo numylėtos Tėvynės Lietuvos mirusias ar sunkų tremties vargą tebevargstančias lietuves motinas.
