LIETUVA IR UKRAINA
Veiklus ramovėnų santykiavimas su ukrainiečių veteranais Čikagoje yra žinomas KARIO skaitytojams. Aiškios ir to santykiavimo priežastys ir tikslai.
Istorijos bėgyje šimtmečius bendradarbiavę ir gerai sugyvenę lietuvių ir ukrainiečių tautos jaučia viena kitai draugiškus jausmus. Tarpusavio sąskaitų neturime, o mūsų ir jų likimas yra toks panašus ir dar tie patys priešai.
Todėl ir nestebėtina, kad ir šiandien lietuvis ir ukrainietis, visai natūraliai, be jokių slaptų išskaičiavimų, tiesia vienas kitam ranką. Ką ramovėnai Čikagoje vykdo, tą jaučia visi lietuviai, buvę kariai ir liekanai.
“Turint mintyje, kad abi tautos yra to paties priešo pavergtos, savaime siūlosi išvada, kad abi turi derinti savo veiksmus kovoje dėl laisvės su bendru priešu, savitarpio pripažinimo ir pagarbos dvasioje”. Tokią aiškią išvadą padarė, nepersenai VLIKo seime kalbėdamas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos atstovas VLIKo Tarnyboje, ramovėnas Vaclovas Alksninis.
Mūsų politiniu bendradarbiavimu su ukrainiečiais V. Alksninis rūpinasi jau senokai: rašo spaudoje ir progai pasitaikius kelia šį svarbų reikalą kalbose. Toliau patiekiame V. Alksninio kalbos VLIKo seime pagrindines mintis.
VLIKo pirmininkas dr. J. K. Valiūnas, Pavergtų Tautų savaitės proga, į klausimą: ar lietuvių nedalyvavimas Pav. Tautų Savaitės minėjime, 1968 m. New Yorke, nesilpnina Lietuvos bylos kėlimo svetimuose, tiesioginiai į klausimą neatsakė, tačiau pareiškė, kad dabar tik Pabaltijo tautos tėra pavergtos, nes kitos (satelitai) turi savo valdžias, kariuomenes, valiutą ir atstovavimą tarptaut. institucijose. Todėl jų negalima laikyti pavergtomis. Cituojama:
“Kalbant apie pavergtas tautas, tai šiandien tik Baltijos valstybės yra pavergtos pilna to žodžio prasme. Kitos tautos, kaip Čekoslovakija, Jugoslavija, Lenkija, Rumunija nėra žudomos kaip tautos. Lietuvius išveža specialiai į armiją, žudo kalbą ir tautiškumą, kai tuo tarpu anos turi savo užsienių ministerijas, savo pinigo vienetą, armiją, savo vėliavą ir atstovavimą tarptautinėse organizacijose kaip tautos, todėl mums suplakti save su tų kraštų statusu yra klaidinga, lygiai būtų klaidinga pasidaryti VLIKui emigracine organizacija”. Dirva, 1938 liepos 31, Nr. 82.
Prileidžiant, kad tai, iš dalies, yra tiesa, palieka neatsakytas klausimas: kodėl Ukraina nėra paminėta ? Taip VLIKo pirmininko pasisakyta spaudai Pavergtų Tautų savaitės proga, kuri yra paseka JAV Kongreso 1959 m. vienbalsiai priimtos rezoliucijos, išvardinusios visas Sov. Sąjungos pavergtas tautas ir įpareigojančios JAV prezidentą kas metai skelbti Pavergtų Tautų deklaraciją, kol tos tautos nebus išlaisvintos. Minėtoje rezoliucijoje, be Pabaltijo ir satelitų, yra išvardinta ir Ukraina.
Nelengva suprasti, kodėl VLIKo pirmininkas nutylėjo Ukrainą — pačią stambiausią iš pavergtų tautų, pačią veikliausią priešsovietinę kovotoją savo tėvynėje ir išeivijoje ir geriausį bei pajėgiausi Lietuvos draugą ir partnerį jos laisvės kovoje? Negalima prileisti, kad ją būtų užmiršęs ar-nepastebėjęs.
Šia proga dera prisiminti, kad VLIKe niekad nebuvo populiarus Pavergtų Tautų (JAV Kongreso 1959 m. nutarimo prasme) aptarimo turinys. Jis vis buvo mėginamas paneigti, informuojant lietuvių visuomenę miglotais ir neįtikinamais pareiškimais, nurodant klaidinančias priežastis, pav.: saugant Lietuvos
valstybinį statusą, arba sumažinant jo apimtį tik Pabaltiju ir satelitais, nutylint Ukrainą ir kitas Rusijos pavergtas tautas. Bet būdingiausias ir visų keisčiausias yra tuometinis VLIKo pirmininko dr. A. Trimako 1980 m. rugsėjo 8 d. Draugo Nr. 210, pareiškimas, kurio bendra mintis yra ši: išlaisvinimas Ukrainos reikštų
Rusijos suskaldymą, kas Lietuvai nepriimtina. Čia jį cituoju: “Lietuvos Rytai — Gudai ir Ukraina — gali lemti Rusijos ateitį ir mūsų saugumą. Tačiau mūsų padėtis skirtinga nuo ukrainiečių. Mes esame turėję savo valstybę, yra mūsų atstovybės. Bet laisvės neiškovojus nederėtų kalbėti apie Rusijos skaldymą. Reikia būti atsargiems”. (Dr. A. Trimakas, Draugas 1960 rugsėjo 6 d. Nr. 210). Užgirdamas dr. A. Trimako minėtą nuomonę, 1962 m. VLIKo Seime ir kitomis progomis, reiškė ir LLK-to pirmininkas V. Sidzikauskas, vis pasiramstydamas Valstybės Departamento nusistatymu.
Kai dabartinis VLIKo pirmininkas dr. J. K. Valiūnas, Ukrainos nutylėjimu deklaruoju Pavergtų Tautų santykį su Lietuva, aiškėja,'kad VLIKo politikoje niekas nepasikeitė, viešpatauja sena rutina: siekti Lietuvos laisvės, bet jokiu būdu neliesti to, kas galėtų skaldyti Rusiją. Dėl to Ukrainos laisvė turi būti neigiama, ar bent nutylima. Jeigu tai nėra mūsų politinis antausis Ukrainai, tai kuo toks elgesys vadintinas ? Bijau, kad laiko tėkmėje jis mums sugrįš bumerangu .. .
Prileidžiant, kad Lietuvos išlaisvinimas gali įvykti tik suskaldant Sovietiją į atskiras tautines valstybes, — kas tegalėtų įvykti tik pasėkoje karo arba revoliucijos, — Ukrainos veiksnys mums yra dominuojantis. Ji yra stipriausia iš visų Pavergtų Tautų, imtinai ir satelitų, su savo 40-50 milijonų gyventojų, žemės plotu, pramone ir žemės turtais. Tokį partnerį turėti savo draugu Lietuvai yra tikra užuovėja ir atsvara pietinio kaimyno apetitams, kurie tikrai egzistuoja, viešai reiškiami; tai niekam nėra paslaptis. Klausimas yra tas — kodėl VLIKas pajėgiausį mūsų draugą išjungia iš talkos Lietuvos išlaisvinimo kovoje?
Buvę VLIKo pirmininkai mėgino mums aiškinti, kad susidėjimas talkon su nevalstybinėmis tautomis (Ukraina ir kit.) pažeistų mūsų valstybinį statusą. Todėl geriau esą to statuso nepažeisti ir nevalstybinių tautų talkos atsisakyti. Toks neva valstybine ambicija paremtas aiškinimas nėra įtikinamas. Jis nėra nei racionalus nei moralus. Ieškant atsakymo į klausimą, galima prileisti, kad tuo pagerbiama Valst. D-to nuomonė. Tai nuomonei pataikaujama tiek, kad išleidžiama iš dėmesio mūsų pačių tikslai — VLIKo misija, kuri ne visada sutampa su Valst. D-to tikslais.
Valst. D-tas veda didžios valstybės sambūvio politiką su kita didžia valstybe ir jis mažiausia pageidauja kliuvinių to sambūvio siekimui. Nepaisant mūsų pagarbos ir dėkingumo šiam kraštui ir jo Valst. D-tui, mūsų kova' už laisvę yra mūsų kova ir tos kovos partnerius pasirenkame mes patys, pasiremdami mūsų valstybės interesais, o taipogi teisės bei moralės dėsniais, nors tai vestų net į skirtingumus su Valsty-_bės Departamentu.
Paryškinimui mano minčių, leiskite padaryti mažą nuokrypą. Man atrodo, kad bolševizmas (Sovietija) jau yra persiritęs per kalno viršūnę ir, nors lėtai, bet tikrai garmėja žemyn — į prarają.
Galima prileisti, kad teroro imperijos sugriuvimas įvyks vienu iš šių būdų: a) evoliucijos — bolševizmo “išsigimimu” į demokratiją, b) revoliucijos :— vidaus karu ir c) didžiuoju karu su išorinėmis jėgo-
Ukrainiečių etnografinės sienos (“The Ukrainian Quarterly”)
mis. Visais atvejais galima laukti chaoso. Kad išeiti iš to chaoso į laisvę laimėtoju, bolševizmo pavergtos tautos privalo turėti iš anksto paruoštą planą. Iš čia ir kyla Lietuvos - Ukrainos kuo glaudžiausio bendravimo būtinumas — koalicijos, sąjungos, federacijos ar kitaip pavadintos formos įgyvendinimas. Gal net ligi atatinkamos sutarties paruošimo, o gal net imtinai ligi jos pasirašymo egzilinių veiksnių su sąlyga, kad ji įsigalios, kai išsilaisvinusių kraštų parlamentai ją patvirtins.
Tokiai sutarčiai paruošti yra ne lengvas ir ne trumpas kelias. Reikalingas augščiausio nuoširdumo ir geros valios iš abiejų pusių. To siekiant, turėtų glaudžiai bendradarbiauti mūsų visos institucijos; VLIKas, Diplomatinė Tarnyba, Bendruomenė ir spauda. Turėtų būti aiškiai ir garsiai deklaruota, kad Lietuva yra sąjungoje su Ukraina. Tai turime atlikti kaip tik mes, egzilai, nes kaip tik šios rūšies darbų negali atlikti pavergtos mūsų tautos savo žemėje. Šiai akcijai pradžią turėtų padaryti kaip tik VLIKas, pasitelkdamas šviesiausius protus ir nedelsiant, nes įvykiai gali užklupti netikėtai, čia yra mūsų misija.
Vien tik žinojimas, kad Lietuva yra Sąjungoje su Ukraina, blaivinančiai paveiktų ir gudus ir lenkus, juos atgrąsydama nuo priešiškų išpuolių būsimame chaotiniame laikotarpyje. Mūsų siekimai išvaduoti Mažąją Lietuvą su Karaliaučiumi tikrai turėtų daugiau pasisekimo, negu veikiant vieniems.
Paprastai taip būna, kad stiprus, sveikas branduolys patraukia į save kaimynus. Todėl labai tikėtina, kad Lietuvos - Ukrainos sąjunga patrauks į koaliciją: Rytuose — Kaukazo tautas ir Kazokiją, siekiant Kaspijos ir Volgos žemupio, ir Šiaurėje — Latviją, Estiją ir, gal būt, Suomiją. Yra galima, kad ateity, prie šios koalicijos panorėtų jungtis ir Lenkija. Labai prašom. Bet tuomet ji jau nebeturėtų agresyvaus dominuojančio vaidmens.
Lietuvos aneksijos nepripažinimas tikrai yra labai vertinga atrama mūsų kovai už laisvę, tačiau mūsų tai negali patenkinti, nes okupacija de facto egzistuoja, ji toleruojama ir nieko nedaroma jai pašalinti. Nepadaryta iš Valstybės Departamento pusės ta linkme jokių diplomatinių ėjimų ir neatrodo, kad tokių būtų galima tikėtis ir ateity. Kongreso 1959 m. nutarimas dėl Rusijos pavergtų tautų, jas išvardinant, yra didi moralinė atrama jų kovoje už laisvę, tačiau Valst. Departamentui, atrodo, buvo nemalonus faktas.
Jau trys prezidentai per 9 metus, Kongreso įpareigoti, skelbė Pavergtų Tautų Savaitės deklaracijas, ir visų jų turinys buvo blankus bendriniais žodžiais papeikiant tautų pavergimą, bet neįvardinant nei pavergėjo Rusijos, nei jos pavergtų tautų. Tai vis duoklė koegzistencijos nepažeidimui. Iš to seka, kad mes negalime tikėtis, kad Valstybės Departamentas ar kas kitas planuotų mūsų tautos išsilaisvinimo kovą. Tai turime atikti mes patys. Ir tai nedelsiant, kad nebūtume įvykių užklupti nepasiruošę, čia ir iškyla Ukrainos veiksnys visu savo dydžiu.
Mūsų laisvės kovos ginklo stiprybė — principingumas. Laisvės siekiame mes, tą teisę pripažinkim ir kitoms, jos siekiančioms ir už ją kovojančioms, tautoms. Vieną teisinį mąstą taikydami sau, o skirtingą kitiems, savo laisvės kovos pozicijų nesustipriname, o priešingai — jas pažeidžiame ir silpniname. Laiko tėkmėje, šios mūsų dabartinės klaidos pasėkos atsilieps mums patiems ir mūsų ainiams.
Prieš VLIKo apsijungimą, kai greta jo dar veikė Lietuvos Nepriklausomybės Talka, pastaroji, savo nutarimu, buvo beįsijungianti į Pavergtų Tautų bendros veiklos talką, per ABN, organiząciją, kas praktiškai reiškė pasisakymą už Rusijos imperijos skaldymą. Tai ir buvo esminis skirtumas nuo VLIKo t. v. užsienio politikos.
Labai įdomus šiuo klausimu pasisakymas yra Liet. Krikščionių Demokratų partijos biuletenyje Nr. 6, pusl. 8. Čia jį cituoju: “... Į tokį mūsų strateginį planą būtina įvesti naują faktorių. Tai santykiai su ukrainiečiais — mums labai drauginga tauta, kuriai iki šiol mes nenorėjome ištiesti nuoširdžios draugiškos pagalbos rankos.
“Šilti santykiai su ukrainiečiais turi daug racijos apskritai (šis klausimas reikalingas atskiro pasisakymo). Tačiau jau vien iš lietuvių -lenkų santykių žiūrint, ukrainiečių draugiškumas mums yra didžiai naudingas. Lenkai yra tiek ukrainiečių tiek mūsų bendras oponentas teritoriniuose klausimuose. Šio fakto nepanaudoti būtų didelė klaida.
“Kaip su ukrainiečiais laisvės kovoje suartėti — nelengva pasakyti. Tačiau visų pirmiausia reikia atsisakyti nuomonės, kad jie yra “antros klasės tauta”. Šia prasme labai apgailėtina Pavergtų Europos Tautų linija — iš jų, tur būt, patys kiečiausi antikomunistiniai kovotojai — ukrainiečiai yra išjungti, nes, esą, jie niekuomet savo laisvos valstybės neturėję. Argumentas apskritai labai silpnas. Dar silpnesnis, kai matai lietuvius visai teisingai didžiuojantis savo 1941 m. vyriausybe. Ji išsilaikė vos porą mėnesių. Bet lygiai tokią vyriausybę po I-jo Pasaulinio karo turėjo ir Ukraina. Nors trumputį laiką ir ji buvo laisva.
“Žinoma, paslaptis ne čia. PET yra didele dalim amerikiečių kūrinys. Jos tokios, nes kai kas nori,kad jos būtų tokios. Ukrainos ten nėra ir jos laisves kovotojų skausmas didelis. Ne mažus priekaištus jie daro lietuviams, nors dabar ir be pykčio. Sunku pasakyti, ar lietuviai dėl ukrainiečių draugystės turėjo likti šalia PET, bet lygiai niekas negali pasakyti ar kaina, kurią mokėjome (ar dar mokėsime), palikdami ukrainiečius už durų, ateity neatrodys perdidelė”.
Prie šių minčių, be jų užgyrimo, man nieko nebelieka pridėti. Būdinga yra tik tai, kad šioje, vienoje žymesnių Lietuvos partijų, jaučiamas nesusigiedojimas viduje, nes nepaisant čia cituotos partijos vadovybės pažiūros, jos atstovai VLIKe reiškiasi kaip tik priešingai.
Abiejų tautų suartėjimui galėtų būti svarstomos ir vykdomos šios santykių atšildymo apraiškos:
1. Atsisakoma traktuoti Ukraina, kaip žemesnės klasės tauta;
2. Drįstama nesvyruojant pasisakyti už Ukrainos laisvę, kas, tuo pačiu, reikštų pritarimą Rusijos imperijos skaldymui;
3. Kontaktuoti Ukrainos veiksnius egzilyje — politikus, mokslininkus, organizacijų vadovus;
4. Plačiai ir pastoviai informuoti ir atatinkamai nuteikti laisvąją lietuvių spaudą ir radio valandėles visame pasaulyje;
5. Rengti bendras intelektualų konferencijas;
6. Abipusiai remti ir dalyvauti demonstracijose, kongresuose;
7. Skatinti abipusį akademinio jaunimo suartėjimą;
8. Paruošti Lietuvos - Ukrainos Sąjungos sutartį, kuri įsigaliotų tik abiejų laisvų kraštų parlamentams ją patvirtinus;
9. Įsteigti Lietuvių - Ukrainų draugiją;
10. Panaudoti kitus gyvenimo iškeliamus suartėjimo būdus.
Lietuvos išlaisvinimui būtina jieškoti naujų kelių, priemonių ir draugų.
V. Alksninio pareikštos mintys ir patiektas planas yra verti rimto dėmesio mūsų politinių vadovų. Tikimės, kad jos bus nuodugniai apsvarstytos ir deramos išvados bus padarytos. Mums, buvusiems kariams yra pernelyg jau aišku, kad mūsų laisvės kovoje laisva ir nepriklausoma Ukraina gali būti lemiantis veiksnys. R.
