Kronika
KARIUI paremti parengimo Detroite rengėjai. Iš k.: J. Šepetys — komiteto pirmininkas, ramovėnų atstovas; M. Vitkus — komiteto narys, šaulių atstovas, paaukojęs KARIUI 105 dol.; J. Mitkus — komiteto narys, sav.-kūrėjų atstovas; Tatarūnas — sav.-kūrėjas; V. Perminas — KARIO atstovas; V. Tamošiūnas — šaulių kuopos pirmininkas, paaukojęs šia proga 50 dol.. Nuotraukos Sragausko
Banketo dalyviai. Iš k. (atpažinti veidai): K. Daugvydas, V. Šlikas, T. Mitkienė; augštai kampe: J. Augaitis, V. Selenis; toliau dešinėn: S. Malinauskas, B. Svilas, K. Daugvydienė, gen. Černius, P. Kodatienė, P. Šnapštie-nė, P. Kodatis.
KARIO redaktorius mėgina įtikinti skeptiškai žvelgiantį VLIKo pirmininką dr. Kęstutį Valiūną.
L. Tamošaičio nuotr.
VYRIAUSIAS LIETUVOS IŠLAISVINIMO KOMITETAS IR MES
Politinei veiklai vadovauti yra didžiulis uždavinys bet kurios valstybės politiniam aparatui. Tačiau, vadovauti pavergtos tautos politinei veiklai, vadovauti jos išlaisvinimui iš vergijos — yra milžiniškas darbas.
Tokį darbą dirba Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas jau eilę metų, nuo pat Lietuvos nepriklausomybės žlugimo.
Išlaisvinimo ar vadavimo darbo svarba yra aiški. Tačiau ar yra suprantama ir aišku, kiek tam darbui reikia pasiryžimo, pastangų ir — LĖŠŲ?
Reikia pripažinti, kad pasiryžimo ir pastangų mūsų VLIKui netrūko ir dabar netrūksta, žvilgsnis į jo veiklą praeityje ir dabar tą patvirtina: kad Lietuvos okupacija yra nepripažinta J.A.V ir kai kurių kitų valstybių, tai yra didele dalimi VLIKo veiklos nuopelnas. To nepripažinimo išlaikymas ir net plėtimas yra būtinas, jei norime kad Lietuva vėl keltųsi laisva.
Tačiau, išlaikyti laisvos Lietuvos valstybinį statusą užsieniuose reikia padėti daug pastangų, varyti gyvą ir plačią propagandą, sudarinėti ir išlaikyti santykius su įvairių valstybių ir tautų įtakingais žmonėmis ir pasauline spauda. Reikia ir savąją tremties visuomenę palaikyti gaivią ir budrią, reikia turėti nuolatinius ir tamprius ryšius su pavergta tauta ir kraštu.
Pastangų ir pasiryžimo šiam darbui mumyse netrūksta; yra ir žmonių, kurie tą darbą dirba ar dirbtų. Tačiau trūksta vieno dalyko, kurio iki dabar niekad nebuvo pakankamai, o dažniausiai labai ir labai per mažai — tai LĖŠŲ.
Gegužės 18 d. 4 vai. p.p. VLIKo pirmininko dr. K. Valiūno namuose, New Rochelle, N. Y., susirinko sukviestas būrelis spaudos žmonių. Jie atstovavo laikraščius ir žurnalus leidžiamus New Yorke, Čikagoje, Cle-velande ir Toronte.
Dr. Valiūnas painformavo susirinkusius apie atliktą kelionę po Azijos kraštus: Korėją, Formozą, Filipinus, Tailandą, Maleziją ir po Australiją. Savo kelionės metu jis sudarinėjo ar atgaivino kontaktus su vyriausybių atstovais, o Australijoje aplankė ir lietuvių stambesnes kolonijas.
Nesigilinant į įdomias jo kelionės detales, galima buvo jausti jo kelionės pagrindinę idėją — supažindinti tų tolimų kraštų įtakingus žmones su pavergtos Lietuvos byla ir paskleisti Lietuvos išlaisvinimo iš komunizmo vergijos reikalą plačiuose tų kraštų gyventojų sluoksniuose. Tam tikslui dr. Valiūnas naudojo ne tik asmeniškus ryšius su įvairiais asmenimis, bet sėkmingai panaudojo ir tų kraštų spaudą, kai kur televiziją ir radiją.
Atvykus jam Australijon, net ir didieji laikraščiai pradėjo talpinti žinias apie jo apsilankymą, kartais su jo nuotrauka, apie VLIKą, jo veiklą ir dr. Valiūno pokalbius su vyriausybės atstovais. Toki gausūs spaudos atsiliepimai apie VLIKo pirmininko vizitą iššaukė kai kurių kitų tautų tremtinių nuostabą. Latvių atstovas, stebėdamasis, net mėgino išgauti iš dr. Valiūno paslaptį kaip jis sugebėjo taip sau palankiai paveikti australų spaudą.
VLIKo pirmininko kelionės išdavos: — Lietuvos vardas ir jos laisvės šauksmas nuskambėjo Azijos kraštuose. šauksmo aidas, galimas dalykas, atsilieps vieno, ar kito krašto pašto ženkle, primenančiame Lietuvos nepriklausomybės 50 metų jubilėjų, gal ir vieno kito Lietuvos garbės konsulo paskyrime, o svarbiausia, visos eilės nuoširdžių mūsų tautos bičiulių suradime. O jų mums taip reikės besiartinančioje kovoje už Lietuvos valstybės atkūrimą.
Iš VLIKo pirmininko pranešimo paaiškėjo dar vienas labai svarbus dalykas: jei VLIKas turėtų pakankamai lėšų, Lietuvos byla skambėtų pasaulyje daug garsiau, mūsų reikalas būtų ginamas daug veiksmingiau ir ne mūsų vienų, bet pagelbstint gausiems draugams užsieniuose, kuriuos reikia surasti, sueiti su jais į ryšį ir nuolatos tiekti jiems medžiagą reikalingą Lietuvos bylos gynimui. Reikalingi yra asmenys, kurie kartas nuo karto būtų sunčiami lankytis įvairiuose kraštuose, įvairiose tarptautinėse konferencijose, reikia atstovybių, ryšininkų, reikia spaudos įvairiomis kalbomis ir dar daug ko kito reikia. Tačiau tam viskam reikia lėšų, lėšų ir dar kartą lėšų.
Dar net iki dabar VLIKas nepajėgia pasisamdyti nuolatinę sekretorę, ar mašininkę, kuri mašinėle rašytų laiškus ir raštus. Taigi, pagrindinė mūsų politinė įstaiga yra be paprasčiausios techniškos pagalbos, nes nėra pinigų mašininkei algą sumokėti.
VLIKas savo darbą dirba ir dirbs daug veiksmingiau jei mes pasitempsime ir parodysime, kad suprantame to darbo reikšmę, jo būtinumą. Jei mes tą suprasime tai ir būsime duosnūs, būsime duosnūs visi, tiek paskiri asmenys, tiek ir organizacijos. Lietuvos laisvinimo darbui skirti doleriai bus vinys į komunizmo karstą ir saulės spinduliai pavergtai ir kenčiančiai tautai. Z. R.
UŽMIRŠTIEJI? ATSILIEPKITE!
Skaitant spaudą dažnai užtinki parašyta apie Lietuvoje buvusias įstaigas ir jose dirbusius tarnautojus, kurie buvo skirstomi kategorijomis. Visi dirbo valstybei ir krašto piliečių naudai.
Norėtųsi prisiminti dar apie vieną buvusią tarnautojų kategoriją, apie kurią niekas nerašo, nes nėra ką apie ją rašyti. Buvo tokie, tarnavo, ir tiek, žinoma, ką, gi, daugiau galima būtų pasakyti?
Pasakyti daug nepasakysi, bet prisiminti verta. Tai, būtent, apie mūsų kariuomenėje tarnavusius civilinius tarnautojus ir puskarininkius. O jų buvo nemaža ir įvairiose pareigose, kaip antai: raštinėse, sandėliuose, didesnė dalis puskarininkių buvo rikiuotėje. Kaip žinoma, pavestas pareigas jie stengėsi atlikti geriausiai, nes žinojo, kam dirba. O, ypač, rikiuočiai turėjo daug darbo, mokant jaunus vyrus kariškos tvarkos ir drausmės. Negaliu pasakyti, kad visi buvo vieno įsitikinimo. Vieni buvo, daugiau ar mažiau, šabloniški, kiti — praktiški, dalis buvo pasišventę tam darbui.
Paėmus visus kartu, nors gal ir nedidelę dalelę įnešė į krašto aruodą, bet šiek tiek prisidėjo prie tėvynės saugumo. Tad nieko neprisiminti jų adresu būtų negerai. Patiems apie save rašyti, girtis ar peiktis, nelabai tinka, bet ką nors pasakyti, manau, prasižengimo nėra.
Kalbant apie minimus vyrus daug ko pasigendi. Kada tie buvę kariuomenėje reikalingi žmonės bus reikalingi ir ateityje, kažkodėl, taip užsidarė vienutėse, pasitraukė iš viešumos. Nepasakysiu, kad visi, bet dauguma.
Kiek prisimenu, jie buvo energingi prie humoro. O labiausiai nemėgo vienišumo. Neteko matyti jų veiduose nusiminimo šešėlio, šiandieną jų nesimato vienoje ar kitoje susirinkimų grupėje. Daugumą gal slegia šeimos reikalai, sunki darbo našta, o gal amžius. Tą visa turint galvoje, reikėtų prisiminti kariškas posakis: karys, patekęs kad ir į labai blogą padėtį, neturi nusiminti.
Dar yra vieno vado labai gražus pasakymas, kuris tinka mums, buvusiems kariams, tai, kad karys nei sensta, nei miršta, išeina, kad turime gyventi anų dienų gyvenimu ir niekuomet nesenti.
Gal kas pasakys, kad per vėlu yra burtis į korporaciją, tas reikėjo padaryti prieš kelius metus, o ne dabar. Atsakymas — geriau vėliau, negu niekada! Nemanau, kad čia minimos priežastys būtų kliūtimi rikiavimosi vieną pagrindinį vienetą, į senai veikiančią Lietuvos karių organizaciją “Ramovę”. Joje mums, buvusiems kariams, ilgesnį laiką tarnavusiems kariuomenėje, yra vienintelė vieta, kur pajunti lietuviškumą ir karišką dvasią. Ten kiekvieną pažadina, lyg kuopos budinčio švilpukas, sukelia tokius jausmus, lyg vėl esi uniformuotas kovotojas. Ten galima sutikti buvusius vadus, nuo augščiausio laipsnio, iki eilinio kario, su kuriais kartu praleidai daugelį dienų, net metų, kareivinėse ir tėviškės laukuose, stovėdami krašto sargyboje.
Kartais pagalvoji, kaip būtų malonu sutikti kuo daugiau senų draugų, pasidalinti praeitimi ir dabartiniais vargais. Kodėl taip nėra ir kur jieškoti priežasties? Aš negaliu į šį klausimą atsakyti ir negaliu visų minimų asmenų vardu kalbėti, tik pareiškiau savo nuomonę.
Manau, kad pas mus visus dar nepranyko ta kariška dvasia, kuri mus stumte stūmė į vieną rikuotę kadaise, kai Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Kėdainių rajonuose rikiavomės.
O dabar, beliko tik vienas iš didesnių rajonų — “Jaunimo Centras”, kur visi rikiuojasi prie nežinomojo Lietuvos Kario paminklo, ir ten laukia mūsų nemažas būrys vienminčių žmonių. Tad, iki pasimatymo kalbamoje vietoje.
K. Leknickas
Vainikų dieną mergaitės deda vainiką prie Pirmojo Lietuvos kareivio Stasio Butkaus kapo. Su vėliavomis stovi A.L.L. Dariaus ir Girėno posto nariai ir ramovėnai: kpt. J. Kiaunė, A. Kaunas — posto vadas ir J. Smailys.
R. Kisieliaus nuotr.
MIRĖ MJR. JONAS ŠIMKUS
IŠVIRTO LIETUVIŠKAS ĄŽUOLAS
Prieš pat Velykas, balandžio 10 d., mjr. J. Šimkus mirė ir balandžio 13
d. — Didįjį šeštadienį buvo palaidotas Detroito evangelikų kapinėse. Nors jis mirė 79 metų amžiaus sulaukęs, tačiau visada buvo žvalus, nepalūžęs, ir gyvu pavyzdžiu švytįs. Buvo veiklus šiose organizacijose:
L. K. Sav.-Kūrėjų, Ramovėnų ir St. Butkaus Detroito šaulių kuopoje, L. B. Detroito apylinkėje ir kt.
Balandžio 12 d. vakare gausiai susirinko koplyčion lietuviai atsisveikinti su Jonu Šimkumi. Atsisveikinimo akademiją, pravedė gen. št. plk. Jonas Šepetys. Be jo, kalbėjo: Vincas Tamošiūnas — Detroito Pirmojo Kareivio Stasio Butkaus šaulių kuopos vardu, Kostas Jurgutis — Balto vardu, Kazys Veikutis — DLOCO ir Vilniečių s-gos vardu, Jonas Urbonas — L. B-nės Detroito apyl. vardu, Antanas Sukauskas — SLA 352 kuopos vardu. Atsisveikinimo akademiją -baigė giliai sujaudintas gen. Jonas Černius.
Gen. št. plk. Jono šepečio skaityto atsisveikinimo kai kurios- ištraukos:
— Susirinkome atsisveikinti taurų Prūsų Lietuvos palikuonį a.a. Joną Šimkų. Gimęs lietuviškoje šeimoje 1889 m. vasario 1 d. Vydutaičių km., Kulminų vlsč., Tilžės ap., tuomet vokiečių kaizerio valdomoje srityje. Nors buvo auklėtas vokiškose mokyklose, bet tėvų dėka jame neišblėso lietuvybė ir lietuviškas pasididžiavimas mūsų valstybės didingąją praeitimi -— liko visam amžiui patriotu lietuviu.
— Jaunuolis Šimkus, įrikiuotas į vokiečių kariuomenę, dalyvauja I Pas. kare, įgydamas karinį patyrimą ir karinį laipsnį. Jis buvo drausmingas, kruopštus ir pareigingas... ir tur būt niekas anuomet negalėjo pagalvoti, kad po vokiškuoju munduru plaka lietuviška širdis, — kad vokiečių armijos leitenantas J. Šimkus savo sielos gelmėse tebėra lietuvis.
— I Pas. karo liepsnos užgęsta. 1918 m. vasario 16 d. paskelbtoji Lietuvos nepriklausomybės deklaracija prikėlė tautą iš miego ir Lietuvos valstybė kėlėsi naujam gyvenimui. Truputį savo tėvų nameliuose pailsėjęs ltn. J. Šimkus įsirikiuoja į besikuriančios laisvos Lietuvos kariuomenę ir didvyriškai kovoja už laisvę, už suvereninės Lietuvos valstybės atkūrimą.
Jis nuvyksta Tauragėn ir įsijungia į savanorių gretas. Greit išvyksta į rusų-bolševikų frontą artilerijos dalinyje.
Sėkmingai užbaigus karą su bolševikais, Jono Šimkaus baterija griaudė ir labai taikliai naikino bermontininkus Radviliškio laukuose. Iš ten su savo baterija Jonas Šimkus vyksta kautis su lenkais Širvintų—Giedraičių fronte.
Pagaliau, Lietuvos Nepriklausomybės karas buvo laimėtas. Jonas Šimkus apdovanojamas už narsumą Vyčio kryžiumi. 1932 m. jis palieka karinę tarnybą majoro laipsnyje. Jam pavedamos atsakingos laikinosios sostinės Kauno brandmajoro pareigos. Ten visą laiką jis buvo tikras idėjinis šaulys ir ilgą laiką buvo savivaldybės šaulių kuopos pirmininkas.
Užėjus mūsų tautai tragiškai sunkiems laikams, okupavus Lietuvą maskoliams, Jono Šimkaus likimas buvo panašus į mūsų visų likimą. Ir Amerikoje atsidūręs Jonas nepalūžo: jis visur buvo guvus, energingas, veiklus, daugelio patriotinių organizacijų narys. Jo mirtis nusinešė Lietuvos istorijai ne tuščią lapą, bet naudingais Tėvynei darbais išmargintą gyvenimo lapą.
Koplyčioje prie karsto budėjo ramovėnai, savanoriai ir šauliai garbės sargyboje su Lietuvos, kūrėjų-savanorių ir šaulių vėliavomis.
1968 m. balandžio 13 d., šeštadienį, velionio palaikai buvo nuvežti pamaldoms į Trinity Lutheran bažnyčią. Pamaldas laikė ir pamokslą pasakė kun. prof. Jonas Pauperas ir kun. G. Otto, tos bažnyčios klebonas. Į kapines palydėjo apie 40 automobilių. Karstą dengė Lietuvos trispalvė vėliava. Kapinėse atsisveikinimo kalbas tarė angliškai klebonas kun. G. Otto, prof. kun. J. Pauperas ir savanoris-kūrėjas kpt. Jurgis Mitkus.
VI. Mingėla
MIRĖ ŠAULYS, KŪRĖJAS SAVANORIS JUOZAS JUŠKEVIČIUS
A. a. Juozas Juškevičius, Nepriklausomybės kovų veteranas, buvo gimęs 1902 m. rugpjūčio 22 d. Kaune. Būdamas vos 16 metų amžiaus, stojo savanoriu kariuomenėn į Vilniaus batalioną (vėliau tapusiu 5. P. D. L. K. Kęstučio pulku) ir tarnavo 2 kuopoje. Batalionui tuomet vadovavo kar. K. Škirpa. Jis dalyvavo kovose su visais Lietuvos priešais.
Kartą Bn. vadas kar. Škirpa žygyje jodamas pro šalį pastebėjęs Juozą einantį voroje su ilgu prancūzišku šautuvų, pasakęs: “Vaike, tau šitas šautuvas perilgas” ir nusiėmęs savo trumpesnį vokišką šautuvą davęs jam, o jo paėmęs sau. Pakeistasis šautuvas buvęs taiklus ir pavojingas Lietuvos priešams. Tai dalis jo prisiminimų, kuriuos velionis mėgdavo papasakoti draugams iš Nepriklausomybės kovų laikų.
Atsitarnavęs kariuomenėje, Juozas tarnavo pasienio policijoje Klaipėdos krašte ir kartu buvo Klaipėdos rinktinės šaulys. Antru kartu rusams artėjant Lietuvon jis buvo atskirtas nuo šeimos ir Vokietijoje įjungtas į darbo kuopas, o karui baigiantis pateko amerikiečiams į nelaisvę. Nuo sunkių darbų ir blogų nelaisvės sąlygų, jis buvo sunkiai susirgęs. Ligoninėje išgydytas buvo pagaliau paleistas laisvėn.
Po karo Vokietijoje gyveno Hanau lietuvių stovykloje iki atsirado galimybės emigruoti. 1948 m. atvyko į Kanadą ir atlikęs sutartį Hydro statybos darbuose, apsigyveno Toronte ir toliau kurį laiką dirbo toje pat bendrovėje. Prieš keletą metų, susilpnėjus sveikatai, nustojo dirbęs. Atsiradus galimybei susirašinėti su Tėvyne, susirado šeimą ir kiek galėdamas, jai padėjo siuntiniais. Darė pastangas atsikviesti šeimą pas save, bet nesulaukė. Velionis domėjosi “Kariu” ir buvo jo skaitytojas. Buvo apdovanotas Kūrėjų - Savanorių ir Nepriklausomybės Dešimtmečio sukakties medaliais.
Mirė š. m. kovo 30 d. po ilgos ir sunkios ligos, sulaukęs 65 metų amžiaus. Palaidotas iškilmingai iš Toronto Prisikėlimo lietuvių parapijos bažnyčios lietuvių šv. Jono kapinėse š. m. balandžio 2 d.
Laidotuvių namuose ir bažnyčioje prie Tautine vėliava uždengto karsto, garbės sargybą stovėjo ir karstą nešė uniformuoti šauliai, vadovaujami kuop. p-ko St. Jokūbaičio, kuris pasakė ir atsisveikinimo žodį kapinėse kuopos vardu.
Leidžiant karstą į duobę, išsirikiavę šauliai atsisveikino šaulį, Nepriklausomybės kovų veteraną, kariniu saliutu.
Tebūnie Tau, Juozai, lengva, kad ir svetima, bet laisvos Kanados žemė'
šaulys P. Gulbinas
A. A.
KAPITONAS JONAS LEVINAS
Gimė jis 1897.II.15 Rygoje, lietuvių katalikų šeimoje, o sulaukęs 71 metų amžiaus, jau kaip pensininkas, širdimi staiga mirė Bostone 1968.II. 12; palaidotas šv. Kazimiero kapinėse. I Pas. kare buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę, į pirmąjį karininko laipsnį pakeltas 1917.IX.24. Kilus Rusijos revoliucijai, buvo Lietuvių batalione Vitebske; 1918 metais grįžo į Latviją ir buvo Latgaloje Rėzytės - Rzeknės 9-me pst. pulke jaun. karininku. Grįžęs į Lietuvą, baigė karo mokslo Austųjų kursų V laidą ir Artilerijos kursus; nuo 1920.VI.22 iki 1940.IX.9 metų išbuvo tikrojoje karo tarnyboje. Iš Lietuvos kariuomenės Rokiškyje atleistas Sov. Rusijos okupacinės valdžios, slapstėsi ir paskui spruko į užsienį nuo rusų siaubo, atsidurdamas JA Valstybėse ir dirbdamas fabrike. Tarnavo 5-me LDK Kęstučio pst. pulke. Teko kovoti su Lenkijos dvarininkų partizanais ir legionieriais nuo 1920.IX.4 iki 1920.XII.1 metų. Apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubilėjaus medaliu ir Gedimino IV laipsnio ordinu. Labai mėgdavo knygą.
KARIO Redaktoriui Zigmui Raulinaičiui ir Poniai, Broliui dailininkui-skulptoriui Vytautui Raulinaičiui tragiškai žuvus eismo nelaimėje, nerandu žodžių užuojautai pareikšti, nes koki jie bebūtų — liktų tušti. Nes, kas sugrąžins Jums mylimą Brolį? Kas sugrąžins vaikams tėvą, žmonai vyrą, Tėvynei -— patriotą, kūrėją, taip Ją mylėjusį sūnų ?Tyliai, be žodžių, tiesiu Jums ranką ir kartu su Jumis ir velionio kolegos Vytauto šeima liūdžiu ir jięškau atsakymo į klausimą:— Kodėl kolegai Vytautui likimo dalia buvo tokia negailestinga?— išplėšusi Jį iš šeimos, artimųjų ir bičiulių tarpo pačiame Jo kūrybos žydėjimo pavasaryje?
Tebūna Augščiausiojo valia visa kam.
JURGIS JUODIS
NE MES VIENI
Ne vieni mes lietuviai, šiais 1968 KOVOS metais, minime prieš 50 metų atliktus stambius, istorinio pobūdžio, mūsų tautai likiminius, darbus. Tą daro ir mūsų kaimynai estai, latviai, lenkai. Ir ukrainiečiai savo senoje, jau dešimtame šimtmety garsioje sostinėje, Kieve, 1918 sausio 22 d., atliko panašų žygį, kaip ir mes mūsų Vilniuje tų pačių metų vasario 16 d. Tada ukrainiečių Tautos Taryba, žinoma Rados vardu, ketvirtuoju savo universalu paskelbė: “Odnini
Ukrainska Narodna Respublika staje samostijnoju, ni vid kogo nezaležnoju vilnoju suverennoju deržavoju Ukrainskogo narodu.” Lietuviškai tas taip skamba: Nuo šios dienos Ukrainos Tautinė Respublika tampa savarankiška, nieko kito nepriklausoma, laisva suverininė Ukrainiečių tautos valstybė.
Auksinio nepriklausomybės atstatymo jubilėjaus proga, šių metų sausio mėn., gausiose ukrainiečių kolonijose, JAV ir Kanadoje, bei kituose laisvojo pasaulio kraštuose, įvyko, vyksta ir dar vyks iškilmingi parengimai.
Čikagoje į tokį minėjimą buvo atvykęs iš Ukrainos Valstybinio Centro Miunchene Ukrainos Tautinės Respublikos prezidentas tremty — p. Mykola Livickis. Po pamaldų jų katedroje įvyko iškilmingoji akademija, o vakare banketas. Banketą suruošė jų bendruomenė; viena grupių buvo kombatantai—veteranai. Iš lietuvių buvo pakviest} Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Čikagoje ir Lietuvių Veteranų Sąjungos RAMOVĖ pirmininkas.
Salėje buvo keli šimtai šventiškai nusiteikusių dalyvių. Ant garbės stalo, ties prof. St. Dirmantu, išimties keliu, buvo iškelta lietuviškoji Trispalvė. Po įprastų prasmingų ceremonijų, prasidėjo “sveikinimai bei linkėjimai. S. Dirmantas, vienas iš pirmųjų, perdavė lietuvių kalba atitinkamus, dėl ligos neatvykusio mūsų konsulo, dr. Petro Daužvardžio, linkėjimus. Juos čia pat išvertė ukrainiškai ramovėnas J. Čėsna. Po įprasto kreipimosi L. Veter. Sąjungos ir savo, bei Lietuvių Profesorių draugijos vardu, Dirmantas taip kalbėjo:
“Mes, kariai, esame pratę kalbėti atvirai. Šia proga norime priminti jūsų ir mūsų politiniams veiksniams kelias paties gyvenimo įrodytas tiesas. Jos liečia ukrainiečius, gudus, latvius, estus, suomius ir lietuvius. Liečia kiekvienos tų tautų vidaus susitvarkymą ir mūsų būtiną bendradarbiavimą.
1. Mūsų galybė — mūsų vienybėje.
Aiškinimai nereikalingi.
2. Mudryj, t.y. išmintingas yra tas, kuris kiekvienoje padėtyje, kiekvienu metu, siekdamas pagrindinio tikslo — LAISVĖS, — dirba tai, kas šiuo momentu yra būtiniausia. Tad nesiblaškykime, neskęskime smulkmenose!
3. Kiekvienas žinome mūsų tautų dabartinę padėtį. Neužmirškime: — kristi yra daug lengviau, negu atsikelti. O kartais, kritus, pačiam atsikelti būna ne tik sunku, bet ir visiškai neįmanoma. Tada gera turėti tikrą draugą. Tikras draugas padės atsikelti. Būkime geri, seni, išbandyti draugai!
4. Lietuviai, gudai ir ukrainiečiai nuo senų laikų yra įpratę, kai kuriam jų tenka atlikti stambų, jo paties jėgas perviršijantį uždavinį, — tą, pačiam vienam nepakeliamąjį darbą nuveikti talkos būdu. Gerų kaimynų pagalbą. Talkininkaukime vieni kitiems!
5. Gaila, kad dažnokai užmirštama ši tiesa: peranksti žodžiais dalintis meškena, kol lokys dar nenudėtas.
Taigi nesiginčykim, nekelkime kivirčų!
6. Ypač svarbu atsiminti ir gyvenime taikinti be įrodymų aiškią aksiomą— tiesą: Priešas mano priešo yra mano natūralus sąjungininkas, mano geriausias talkininkas. Tad, susikonsolidavę kiekvienos tautos viduje, pirmiausia, bendromis jėgomis nudekime lokį. Atseit, išvykime iš savo žemių atėjūną-okupantą-agresorių su jo užkrauta maskvine komunizmo vergija. Tą, pagrindinį išsilaisvinimo darbą atlikę, lengviau sutvarkysime savo mažesnius tarpusavio reikalus.
Prakalbas užbaigė augštasis svetys savo ilgu turiningu, gyvai atpasakotu žodžiu. Po lietuvio, čekų, slovakų, ukrainiečių ir lenkų draugijos vardu kalbėjo Piotr Garcaj. Jis kalbėjo lenkiškai. Tačiau jo žodžius neteko versti, nes dauguma jo mintis suprato. Spausdintoje programoje buvo paminėtos tik Dirmanto ir Garcajaus kalbos.
Po savo kalbos P. Garcaj tinkamu laiku priartėjęs prie S. Dirmanto, užmezgė pasikalbėjimą tema: “Ar neatėjo laikas išmintingiems lietuvių ir lenkų vyrams pradėti šių tautų išsiaiškinimo, susipratimo ir taikos bei talkos dialogą? Taip jau daro gerų norų žmonės susibūrę į kelių, lig šiol dažnai nedraugingų sau tautų, draugiją”, kurios vardu jis ką tik kalbėjo. Paaiškėjo, kad Petras Garcaj irgi yra karys, gen. štabo pulkininkas.
Jam buvo atsakyta, kad, sprendžiant iš jo tartų minčių, atrodo, susipratimas ir suartėjimas su jo vienminčiais būtų galimas ir naudingas.
S. Dirmantas savo prakalbą užbaigė šūkiais: “Lai gyvuoja lietuviams drauginga didžioji ukrainų tauta! Lai vėl kuogreičiausiai būna laisva Ukrainos derlinga ir turtinga žemė! Lai vėl, ir šį kartą ilgiems laikams, būna atstatyta Ukrainos tautinė Država! Lai jungiasi išsilaisvinimui rusų komunistų pavergtos tautos! Lai gyvuoja ir klesti lietuvių-ukrainų draugystė!”
Susirinkusieji reagavo karštais plojimais.
St. Dirmantas
1968 Kovos metai.
PRIE PREZIDENTO ANTANO SMETONOS EGLĖS
Birželio mėn. 23 dieną L.V.S. Ramovės Čikagos skyriaus ir D.L.K. Birutės Dr-jos skyriaus valdybos suruošė tradicinį išvažiavimą į International Friendship Garden, Indiana, aplankyti prieš dvidešimt su viršum metų pasodintą a.a. Lietuvos prezidento Antano Smetonos eglę.
Ramovėm} skyriaus valdyba prie eglės yra pastačiusi granitinį stulpelį su užrašu kas jį yra pastatęs, o birutietės yra pasodinusios šalia stulpelio po krūmą rožių, kurios kas vasarą skleidžia gražius raudonus žiedus. Kadangi buvo labai graži ir šilta diena, tai suvažiavo apie šimtas dalyvių, vyrų ir moterų.
Laikrodžiui išmušus 12 val. ir vietos varpui suskambėjus prasidėjo iš anksto numatyta pagerbimo programa. Skyriaus sekretorius K. Juškaitis prie eglės iškėlė Lietuvos trispalvę, o skyriaus pirmininkas Andrius Juškevičius pasakė trumpą įžanginę kalbą ir pakvietė Centro valdybos pirmininką generolą St. Dirmantą tarti žodį. Generolas savo žodyje prisiminė pirmą pažintį su a.a. prez. A. Smetona ir kaip jis, būdamas Krašto Aps. ministeriu, bendradarbiavo su juo. Po generolo kalbų buvo sugiedotas Himnas, pravedus mokytojai Peteraitienei. Tos trumpos prie eglės iškilmės buvo fotografuojamos ir filmuojamos.
Po to, visi suvažiavę išsiskirstė po didžiulį parką, gėrėjosi parko puošnumu, medžių įvairumu ir aikštės gėlių gausumu. Apie antrą valandą visi dalyviai susibūrė didžiųjų medžių pavėsyje—susėdo bendriems pietums, kuriuos paruošė Čikagos birutininkės, vadovaujamos energingos ir ilgametės pirmininkės p. Babickienės. Pietų metu skambėjo kalbos, sveikinimai Jonams, Petrams ir Povilams ir aidėjo lietuviška daina. Buvo lenktyniuojama, kas gražiau pakalbės. Gražiausias kalbas pasakė p.p. Babickienė ir Juškevičienė. Joms buvo stipriai paplota. Dėl to, gen. Dirmantas apgailestavo, kad moterys nugalėjo vyrus, ir jieškojo ggražiakalbių, kurių taip ir neatsirado.
Ir taip draugiškoje nuotaikoje teko praleisti keletą valandų prieglobstyje žaliuojančių parko medžių.
P. E. D.
MIRUSIŲ KARIŲ REGISTRACIJOS KLAUSIMU
Šiomis dienomis mačiau dienraštyje DRAUGAS, o kiek anksčiau ir žurnale KARYS L. V. S. Ramovės Centro valdybos pranešimus, kad yra paskirtas pareigūnas tvarkyti mirusių karių kartoteką, ir prašoma, kad apie mirusius karius siųstų nurodytu adresu trumpas biografines žinias.
Tas klausimas, metai kiti, pirmiau buvo keliamas Kanados lietuvių spaudoje, Jaunimo kongrese ir ne kartą aš rašiau KARYJE apie tą reikalą. Atseit, tas reikalas nėra naujas ir nėra Centro valdybos išradimas. Tik gal kiek pavėluotas. Tačiau, senas lietuvių posakis sako, kad geriau vėliau negu niekada.
Mano supratimu, užvedimas kartotekos ir maldavimas žinių jai, tikslo nepasieks. Ir vargu ar kas tokias žinias siųs, arba duos. Žinau Čikagoje gyvenantį vieną karininką, kuris mirusių karininkų sąrašus veda nuo seniau ir turi jau suregistravęs keletą šimtų mirusių karininkų ir prieš kiek metų buvo pradėjęs skelbti KARYJE. Tačiau, pasipainiojus nesusipratimui, mirusių karininkų KARYJE skelbimas buvo nutrauktas, neskaitant vieną kitą mirties nekrologą. Suprantama, kad jis tų sąrašų kartotekai neduos ir jo Centro valdybos autoritetas neprivers, nes tai yra ne vienų metų darbas. Mat, čia išeivijoje gyveną kariai nebėra kariškos drausmės suvaržyti.
Nepriklausomybės laikais turėjome KARĮ, ŽINYNĄ, ARCHYVĄ ir kt. žurnalus, kuriuose buvo užrašomi, greta kitų įvykių, ir mirusieji. O, kodėl mes negalime ir čia išeivijoje tai registracijai žurnale KARYS paskirti kokį puslapį kiekviename numeryje, kas atstotų ARCHYVĄ. Tas būtų naudinga net ir pačiam KARIUI, nes atsirastų interesas, vien dėlto, skaityti ir prenumeruotis žurnalą. Tada atpultų reikalas kartotekos, kuri nemanau, kad be išlaidų būtų vedama ir tie patys pranešėjai, esu tikras, mieliau ir noriau siųs žinias apie mirusius KARIUI, negu kartotekai. O pastaroji, jeigu norės, galės naudotis KARIO paskelbtomis žiniomis. Tik, žinoma, tas turėtų būti susitarta su žurnalo KARIO redaktorium.
P. Erdvys
SKYRIAUS SUSIRINKIMAS BRUKLINE
Gausus aptartinais reikalais, bet ne dalyvių skaičiumi, New Yorko ra-movėnų susirinkimas įvyko gegužės 17 d. Lietuvių Atletų klube, Brukline.
Kai svarstomi toki reikalai kaip skyriaus veiklos planas, 50 metų kariuomenės atkūrimo jubilėjaus paminėjimas, nežiūrint jau eilinių reikalų:
C.V-bos bendraraščių svarstymo, narių mokesčių išrinkimo, tikimasi, kad skyriaus susirinkimas bus apypilnis, o valdybos nariai dalyvaus in corpore. Deja, ir viena ir kita — tik tuščios viltys ...
Kiekvienas iš mūsų, be abejo, turime savų, labai svarbių asmeninių reikalų, daug, daug svarbesnių, nes yra narių, kuriems tie “svarbesnieji” reikalai leiste neleidžia atsilankyti į skyriaus susirinkimą jau eilė metų. Šitie mūsų kolegos nejaučia jokios pilietinės—ramovėno pareigos, nei jokio įsipareigojimo savo pareigingųjų kolegų atžvilgiu (čia tenka atsiprašyti vakarinius ir naktinius darbuotojus).
Pasidžiaugus pavykusia dailės darbų paroda, įvykusia prieš kurį laiką ir davusia gražaus pelno Ramovės sk. kasai, buvo svarstoma Lapkričio 23 programa. Pasiryžta viską stengtis įvykdyti savomis jėgomis. Kalbėtoją jieškoti gerą, žinomą, jei ne garsų, ir būtinai trumpą (neįvykdomas uždavinys...). Minėjimą gražiai apipavidalinti rautu, jei ne baliumi, jaukioje, visiems lengvai pasiekiamoje salėje (gal net po 15 dol. už asmenį).
Kiek aptarus C.V-bos bendraraštį ir persimetus klausimais, bei paaiškinimais, buvo išklausyta trumpa, perspektyvinė apžvalga tema: “Amerikos pilietinis karas”, kurią stilingai paruošė V. Čėsna. Mat, skyriaus valdyba yra numačiusi vasaros ar rudens metu suruošti išvyką autobusu į Getysburgą ar kitą kurį kovos lauką. Be šios išvykos, suplanuota gegužinė—pobūvis gražiojoje p.p. Garmų Echo Lake vasarvietėje. Pernykštė, bendra ramovėnų ir KARIO išvyka, nors ir negausi, tačiau jauki, matyti, paliko gerų, romantiškų įspūdžių.
Valdybos užsimota plačiai. Linkėtina sėkmės. Baigiant susirinkimą kultūros reik. vedėjas V. Čėsna pasiūlė KARIO lapkričio padidintam numeriui paskirti 100 dol. Pasiūlymas buvo priimtas. Susirinkimui pirmininkavo sk. p-kas V. Alksninis.
Tenka apgailestauti, kad darbingo susirinkimo gale, turint dar darbingesnius metus prieš akis, iš valdybos pasitraukė sekretorius Liudas Tamošaitis. Taigi, darbų kalnai — o kur paimti darbininkus? Dalyvis
Lietuviai legionleriai-veteranai žygiuoja Hartfordo, Conn., didžiajame parade, gegužės 5 d.
A.A. Mjr. IGNAS GRIGALIŪNAS
1968 m. baalndžio 10 d., Kenoshoje, mirė kūrėjas - savanoris, mjr. Ignas Grigaliūnas. Jis buvo gimęs 1899 m. lapkričio 30 d., Klovainių miestelyje, Šiaulių aps.
Ignas mokėsi Linkuvos progimnazijoj ir 1918 metais įstojo į partizanų grupę; 1920 m. baigė Karo mokyklos
II- rą laidą ir buvo paskirtas į 9 pėst. pulką; dalyvavo kautynėse. 1923 m. jis baigė Augštųjų karininkų kursų
III- čią laidą. Tarnaudamas pulke vedė mokytoją. Stasę Jasiukevičiūtę. Sukūrus šeimą gimė sūnus Raimundas ir duktė Sigutė. 1926 m. persikėlė į Šarvuočių rinktinę. Pradžioje ėjo adjutanto, vėliau Tankų kuopos 2-ro būrio vado (kuopos vado teisėmis) pareigas. 1931 m. perkeltas į Kariuomenės intendantūrą. 1940 m. bolševikai okupavę Lietuvą, mjr. Igną Grigaliūną paleido iš kariuomenės atsargom Už nuopelnus jis buvo apdovanotas LDK Gedimino IV-jo laipsnio ordinu, Kūrėjų-Savanorių medaliu ir Lietuvos 10 m. Jubilėjiniu medaliu.
Tarnaudamas kariuomenėje, laisvu nuo tarnybos laiku, jis mokėsi ir įsigijo brandos atestatą. Vytauto Didž. Universitete vėliau studijavo ekonomiją.
Vengdamas antros bolševikų okupacijos, su visa šeima, jis pasitraukė Vokietijon, — gyveno Nürtingene, Schwäbisch Gmünde ir Dornstadte prie Ulmo. Minėtose vietovėse būdavo renkamas stovyklų pirmininku.
Prasidėjus emigracijai J. Grigaliūnas atvyko į JAV ir nuolat gyveno Kenoshoj, Wis., kur visą laiką aktyviai reiškėsi lietuvių kolonijos gyvenime. Darbu ir lėšomis jis rėmė Lietuvių Fondą, Vasario 16 gimnaziją, Lituanistinę mokyklą, Lietuvių Bendruomenę ir kitas organizacijas.
Ilgus metus jis dirbo sunkų fizinį darbą auto gamybos dirbtuvėje. Su palūžusia sveikata išėjo pensijon. Tris metus sunkiai sirgo, kreipėsi į keletą gydytojų, bet nebuvo atydžiai patikrintas. Sakė, nieko pavojingo neturįs. Kai visai sunegalavo, išlaikė dvi operacijas, bet jau buvo per vėlu. Sirgo prostatinių liaukų vėžiu. Jis savo tikros ligos nežinojo, tad tikėjosi pasveikti. Po ilgų kančių jis mirė trečiadienį, prieš pačias Velykas. Ketvirtadienį buvo pašarvotas Kenoshoje, kur kolonijos lietuviai gausiai jį lankė ir atidavė paskutinę pagarbą velioniui. Didįjį penktadienį, pervežus jo kūną į Cicero, (Čikagos priemiestį), buvo pašarvotas Butkaus, Vasaičio koplyčioje, o Didįjį šeštadienį, palaidotas šv. Kazimiero kapinėse.
Apie a.a. mjr. Igno Grigaliūno laidotuves, įterpsiu ištrauką paskelbtą “Naujienose” nežinomo autoriaus, svečio iš okupuotos Lietuvos: “Kilimais išklotoje salėje gulėjo pašarvotas Lietuvos savanoris-kūrėjas. žmonių buvo daug, visi tylūs, jaučiasi mirusiam reiškiama pagarba. Prie karsto sukabinti jo pasižymėjimo ženklai. Pagalvojau, o brangus veterane! Jei tai matytų prie Širvintų ir Giedraičių kritę tavo draugai, tikrai pavydėtų. Gimtiniame krašte kariai veteranai šitaip nelaidojami.
Atsisveikinimo momentas buvo jaudinantis, kai prie karsto sustojo 6 buvę kariai, apsimovę baltomis pirštinaitėmis. Jie pagarbiai išnešė savo ginklo draugą. Kun. B. Markaičio žodis buvo raminantis, bet kai savanorių - kūrėjų vėliava atsisveikinimui paskutinį kartą nulinko į pašarvotąjį, visų akyse pasirodė ašaros .. .
Vaizdas buvo didingas kapinėse. Koplyčia buvo graži, kun. Markaičio malda ir raminantis žodis palengvino artimųjų kančias. Ramovėnų vardu jautrų žodį tarė kpt. A. Juškevičius.
Laidotuvių direktorius paprašė tik šeimos narius užeiti į sandėlį, esantį koplyčios gale ... Tada pradėjo kranai ūžti ir retežiai žvangėti — velionį leido į cementinį karstą. Neiškenčiau nepriartėjęs prie pravirų durų. Pamačiau velionies našlę ir dukrą, plyštančiomis širdimis linkstančias palydovų glėbiuose ... Tik užgirdus retežių žvangėjimą, supratau Čikagos lietuvių nepasitenkinimą dėl laidojimo būdo ir bereikalingo pasityčiojimo.
Išlaukus visiems prie duobės 20 mnučių, atvažiavo sunkvežimis su kranu ir karstu. Du darbininkai, užsimetę uniformines kepures, atliko antrą kranų ir retežių žvanginančią muziką ... Kiekvienam šiurpas perbėgo per kūną . . . Pamatęs artimųjų kruvinas ašaras, krintančias į duobę, negalėjau susivaldyti, nepravirkęs. Negrai, pagalvojau, greitai išspręstų kranų klausimą.” Taip aprašė svečias iš okupuotos Lietuvos, JAV prievarta įgyvendinamą, naują “krikščionišką” paprotį.
Atmintina mano pažintis su velioniu, kai 1927 m.rugsėj o 30 d. drauge su ltn. Stepu Klasčium, ką tik baigę Karo mokyklą, prisistatėm kpt. Ignui Grigaliūnui, šarvuočių rinktinės adjutantui. Vėliau, Tankų kuopoj jis buvo mano viršininkas. Velionis buvo malonaus, atviro, draugiško, tiesaus būdo, todėl gerbiamas ir mėgiamas savo valdinių, viršininkų.
Reiškiu gilią užuojautą p. Stasei Grigaliūnienei, sūnui Raimundui, dukrai Sigutei ir giminėms. Mielas Ignai, Tavo kūrėjo-savanorio atlikti darbai teskatina kiekvieną lietuvį kovoti ir atgauti laisvę Lietuvai.
O. Žadvydas
MIRĖ SAVANORIS A. STALGYS
Antanas Stalgys gimė 1899 m. birželio mėn. 6 d. Kilęs iš Vilkaviškio. Dalyvavo kovose už nepriklausomybę savanoriu, artilerijoje. Su artilerijos padaliniu, sekimo tarnyboje, buvo pasiekęs Dauguvą. Išėjęs iš kariuomenės jis tarnavo policijoje.
Balandžio mėn. 21 d. užėjo į knygyną pasiteirauti ar nėra naujų knygų. Įdomavosi ypač karinio turinio knygomis apie Lietuvą. Minėtą dieną pasirinko “Kritusieji už laisvę” ir “Mes nešėme laisvę”. Tai buvo paskutinės A. Stalgio skaitytos knygos.
Antanas Stalgys mirė 1968 m. gegužės mėn. 22 d. Baltimorėje; palaidotas gegužės mėn. 25 d. Holy Redeemer kapinėse. Lietuvoje liko jo sūnūs Sigitas ir Algirdas, žmona mirusi anksčiau.
Morkus Šimkus
A.A. SKULPTORIUS VYTAUTAS RIČARDAS RAULINAITIS
“Ir mano tako staigų vingį
Nužymi ruožai spindulingi."
Gimė Vytautas 1918 m. balandžio 3 d. Lietuva jau buvo paskelbusi savo nepriklausomybę ir kėlėsi laisvam gyvenimui. Pradžios mokslą jis ėjo Alvito mokykloje, į kur persikėlė iš savo gimtojo Vilkaviškio apskr. Baldauskų kaimo.
Jau tos ankstyvosios jo gyvenimo dienos rodė jį esantį kūrėją—menininką. Medis ir molis, ypač pastarasis, buvo pirmoji medžiaga jo gabumams pasireikšti.
Vilkaviškio, vėliau Kauno Aušros berniukų gimnazija tiesė būsimam skulptoriui pagrindus savistoviam gyvenimui.
1938 m., gavęs brandos atestatą, Vytautas stojo aspirantu Karo mokyklon ir po metų perėjo į kadro kursą.
Laisvoje Lietuvoje gimęs laisvas jos sūnus Vytautas, deja, turėjo išgyventi žiaurią rusų komunistų okupaciją. Jo kariūnų laida, negavusi progos baigti mokslą, 1940 metais buvo okupantų paleista. Jis, savo laidos kurso viršila, suimamas už kolegų kariūnų patriotiškas išdaigas, nepakenčiamas rusams. Tik per vargą jis pagaliau išeina į laisvę — paskutinis Lietuvos kariūnas. Jam išėjus užsivertė paskutinysis Lietuvos Karo mokyklos istorijos lapas.
Galų gale, kūrėjas—menininkas tapo laisvas, nevaržomas nei karinių, nei kalėjimo varžtų. Vytautas stojo Meno mokyklon Vilniuje, o pragyvenimui gavo darbo vokiečių okupacijos metu atgijusio KARIO administracijoje, to paties KARIO, kurio bendradarbiu, puošusiu jį viršeliais, vinjetėmis ir piešiniais, jis buvo jau čia Amerikoje.
Vokiečių okupacija ir antroji — rusų komunistų, neleido Vytautui baigti meno mokslų Vilniuje. Jis juos baigė būdamas tremtiniu Freiburge.
Aktyvus Čiurlionio Ansamblio dalyvis dar iš Vilniaus laikų, Vytautas tremtyje reiškėsi ir dainos mene.
“Pro pilkus sutemų rūkus
Einu pas brolius ir draugus".
Likimo ratas iš lėto sukosi, Vytautas džiaugsmingai emigruoja į Jungtines Amerikos Valstybes 1949 m. vasarą. Įsikuria ir sunkiai dirba Clevelande, tačiau motinos priežiūroje, randa kiek laiko ir menui,— dalyvauja parodose, mėgina savitai kurti, čia kartu jis ir Čiurlionio Ansamblio dalyvis, skautų akademikų ir ramovėnų narys.
Sukūręs šeimą Vytautas jieško geresnių pragyvenimo šaltinių. Paskutinius trejus metus jis dirba New Yorke, savo buvusio profesoriaus V. K. Jonyno meno studijoje. Nelengvos buvo jo dienos kai pasiilgusi šeima laukdavo jo kurį-nekurį savaitgalį parvažiuojant į Clevelandą.
“Einu į laisvę didelę ir plačią,
Kuri priims mane, kaip lauktą svečią."
Po trejų metų nuolatinių kelionių tarp New Yorko ir Clevelando, kurių metu, be tiesioginio darbo studijoje, jis sukūrė nemaža ir savų skulptūrų, suorganizavo pora savo darbų parodų, pagaliau, Vytautas grįžta į Clevelandą, kur jo laukia šeima, geras darbas, laisva kūryba.
“Ir aš einu į tylumą,
Į tylumą palaimintą ir didžią.”
Trumplaikė išvyka į Wašingtoną, meno reikalais. Kūrėjo noras pasidalinti mintimis ir idėjomis su kviečiančiais ir laukiančiais bendrataučiais ir bendraminčiais. Bičiulio Mykolo vairuojamas automobilis kerta greitkelį, švystelia šviesos ir. .. čia Vytauto, skulptoriaus—kūrėjo, šeimos tėvo gyvenimas staiga nutrūksta.
“Ir mano tako staigų vingį
Nužymi ruožai spindulingi.
Ne viskas sutemose žuvo
Šiltu krauju širdis pasruvo
Ir prievartai paklusti neišmoko.
Mortuos voco!”
(V. Mykolaitis-Putinas)
Vytautas žuvo naktį iš gegužės 24 d. į 25 dieną. Palaidotas buvo gegužės 29 d. Clevelando All Souls kapinėse. Atsisveikinant gegužės 28 d. Šv. Jurgio parapijos salėje Clevelande, su juo paskutinį kartą pasimatė šimtai jo bičiulių iš Clevelando, Čikagos, New Yorko ir Toronto. Z.
Kpt. Gediminas Eidukaitis, žuvęs Vietname 1967 gegužės 19
JIS ŽUVO DĖL MŪSŲ VISŲ LAISVĖS
Metinių sukakties proga kai žuvo Vietname, kovoje su komunistais, a.a. Gediminas Eidukaitis
Gediminas gimė Lietuvoje 1939 m. spalio 28 d. Komunizmo raudonajai bangai skandinant gimtąjį kraštą, jis su tėveliais ir sesutėmis pasirinko kelią į laisvę. Visa šeima apsigyveno Clevelande, kur Gediminas baigęs gimnaziją, įstojo John Carroll universitetan. Vėliau jis įstojo keturiem metam į karo laivyną, kad taptų karo lakūnu. Tas jam pasisekė pasiekiant lakūno sparnų ženklą su Warrant Officer laipsniu.
Patekęs į Vietnamo frontą Gediminas Eidukaitis pasižymėjo nepaprasta drąsa bei kovingumu ir kaip prityręs lakūnas, buvo siunčiamas į pavojingiausias kovos fronto vietas.
Už drąsą bei kovingumą jis buvo apdovanotas keletu augščiausių pasižymėjimo kare žymeniu. Už trijų savaičių jis turėjo grįžti į namus atitarnavęs sutartą laiką su garantuota tarnyba, kai netikėtai žuvo.
1967 m. gegužės 30 d. įvyko su velioniu gedulingas atsisveikinimas, kuriuo pasirūpino vietos ramovėnų valdyba. Gegužės 31 d. jis buvo iškilmingai palaidotas Clevelande Visų Šventųjų kapinėse. Gedulingame atsisveikinime ir velionies paskutinėje kelionėje dalyvavo daug giminių, šeimos artimų draugų, organizacijų atstovų ir gausi lietuvių visuomenė.
Amerikiečių vietos spauda — The Cleveland Press — aprašydama šį skaudų įvykį pažymėjo, kad pačiame jaunystės pajėgume ir daug žadąs lakūnas, su šeima laimingai išvengęs komunistinio teroro ir vergijos, turėjo žūti nuo komunistinių kulkų.
Dideliame skausme Gediminas paliko tėvelius, Anelę ir kūrėją - savanorį Kazimierą Eidukevičius, ir tris seseris: Rasą, Janiną Ramūnienę ir Mariją Puškorienę. Sesė Marija savo žuvusiam broliui, seserų vardu yra sukūrusi eilėraščius, kurių vienas yra tilpęs “Dirvos” š.m. gegužės 17 d. numeryje ir kitas gegužės mėn. “Karyje”. F. Eidimtas
Vėliavos rikiuojasi tautinių šokių šokėjų paradui III Tautinių Šokių šventėj, Čikagoje, 1968 m. liepos 7 d.
Nuotr. L. Kanto-Kančausko
