Partizanai: Istorija ir dabartis

TRAUKIAMĖS IŠ LIETUVOS

VLADAS KIAUNĖ

1944 metai, liepos mėnesio pradžia. Aš dar savo tėviškėje — gimtame kaime. Maloniausias vasaros laikas, dienos ilgos, saulėtos, o įvairūs ūkio darbai skatina dirbti, gyventi ir pasitarnauti šeimai ir kraštui. Bet, jau dabar nebetas galvoje, kada nebetoli, Rytuos, girdisi patrankų gaudimas ir naktimis matosi gaisrų pašvaistės. Greit pasirodo ir bėglių nuo Zarasų,' Utenos ir Ukmergės apskričių. Matydamas tai, galvoji bei klausi savęs: — kada gi ir tau teks trauktis — bėgti? Didžiausia problema, kaip reiktų trauktis — vienam ar su šeima?

Pasilikti, žinau, kad negaliu, nes bolševikų jau 1941 metais buvau gaudomas išvežimui ir tik dėka staigaus vokiečių su rusais karo išlikau. Mano šeimos dalis jau yra labai nukentėjusi. Vyresnysis brolis, ūkininkas, buvęs Krekenavos šaulių būrio vadas, nušautas pačioje (1941 m. birželio 23 d.) karo pradžioje. Jo žmona, su mažais vaikais ir mano senutė motina, išvežti Sibiran. Kitas brolis suimtas Vilniuje, irgi išvežtas. Žinau gerai, kad pasigailėjimo ar malonės iš komunistų nelauk.

Plinta gandai, kad Vokietijos pasienyje pilna bėglių ir vokiečiai neįsileidžia jų Vokietijon. Del gausybės žmonių, ten badaujama, miršta maži vaikai dėl pieno ir maisto trūkumo. Stimpa gyvuliai dėl pašarų ir vandens stokos. Girdėdamas tokias kalbas bijausi atsakomybės prieš šeimą. kada jauniausias sūnus dar nei metų neturi.

Gandų, gandelių pilna, o tikrovės nieks nepasako ir nežino. Nutilo ir nebegirdėti lietuvių kalba pranešimų—žinių. Mūsų pogrindžio veiksnių išmintingas balsas nutrūko. Slaptoji spauda, kuri buvo anksčiau platinama, dingo ir likosi eiliniai be vadų, be žinios ir nurodymų. Aš su tikrove dar nesusigyvenu ir jokio sprendimo nedarau.

Žinios kasdien liūdnesnės ir įvykiai ateina nesulaikomi. Naktimis komunistiniai partizanai ir su jais susidėję vietos burliokai, bei valkatos, traukia per kaimus ir miestelius, nieko nebodami. Plėšimai, nužudymai, o neretai ir gaisrai, dažnėja. Žmonės gyvena panikoje ir baimėje.

Netikėtai gaunu iš vietos policijos raštelį, kad kaipo atsargos leitenantas esu mobilizuojamas Panevėžio komendanto įsakymu į valsčiuje organizuojamą savisaugos būrį. Nerodau to raštelio kol kas žmonai ir niekam nieko nesakydamas nuvykstu į vietos policijos būstinę. Ten randu vietos agronomą ats. ltn. K. Ropę ir ats. ltn. Andrašūną. Teiraujuos ir klausiu jų nuomonės mobilizacijos reikalu. Jų nuomone, reikia sutikti su komendanto pulkininko Bagdonavičiaus įsakymu ir jie paragina mane įsijungti į organizuojamą Krekenavos valsčiuje apsaugos būrį.

Spaudimo ir artėjančių įvykių paveiktas — sutinku ir aš prisidėti prie šio būrio vadovybės sudarymo. Greit sužinojo apie tai ir vietiniai buvę kariai ir šauliai.

Niekeno neraginami, poros dienų bėgyje, prisistatė netoli dviejų šimtų vyrų, kurių tarpe net buvę kariai savanoriai: St. Žukas, J. Kiaunė, Ig. Kiaunė, A. Skruzdys, K. Šniūtė, A. Ropė, Juzelėnas ir viršila Sterneckis. Be šių vyrų tuojaus į būrį įsijungė ir valsčiaus viršaitis Ig. Račiūnas, koperatyvo tarnautojai: J. Urbonas, J. Juknevičius ir A. Jankauskas. Neatsiliko ir pradžios mokyklų mokytojai, kaip A. Rutkauskas, Meškauskas ir kiti. Visų buvo vienas noras ir troškimas gintis nuo komunistinių partizanų, apsisaugoti ir apsaugoti žmones bei turtą nuo sunaikinimo.

Atsiradus tiek daug vyrų, reikėjo pradėti ir kariškai tvarkytis. Rikiuotės bei tvarkos dėliai vyrai buvo suskirstyti į tris būrius. Tokiu būdu, jau nebe Krekenavos apsaugos būrys, o visa kuopa susidarė. Šio dalinio vadovybę sudarėme šie asmenys: ats. ltn. K. Ropė, ats. ltn. Vl. Kiaunė, ats. ltn. Andrašiūnas, ats. j. ltn. Meškauskas, agronomas M. Žukas, viršila Sterneckis, vyr. psk. Ig. Račiūnas ir psk. A. Rutkauskas.

Būstinę pasirinkome didelę ir gražią pradžios mokyklą Krekenavoje, nes vasaros atostogų metu ji buvo tuščia.

Kadangi maža kas iš vyrų jautėsi nakčia namuos saugus, tai teko organizuoti maitinimo, susisiekimo ir sanitarijos tarnybas. Šių visų tarnybų viršininku sutiko būti valsčiaus viršaitis Ig. Račiūnas. Padėjėjais jis pasirinko St. Žuką, A. Rutkauską ir J. Urboną. Sanitarijos tarnybai pasisiūlė keletas merginų. Vaistų ir tvarstomos medžiagos gavome nemokamai iš gero senuko, vietos vaistininko, J. Okuličiaus.

Aprūpinimas maistu ir kitkuo buvo nesunkus, nes daugelis buvusių vokiečių repatrijantų pabėgo palikdami ūkius, gyvulius ir kitokį turtą Dievo valiai. Teko su vietos kooperatyvo pareigūnais perimti prekes ir du sunkvežimius. Arklių ir vežimų susisiekimui netrūko, nes daugelis mūsų buvome ūkininkai ir turėjome savus.

Prasidėjo mūsų kariškas gyvenimas, nors ir be uniformų, bet su dideliu pasiryžimu gintis, apginti ir kuo ilgiau pratęsti laisvą gyvenimą. Be rikiuotės pratimų, teko nešti nakties metu ir sargybas. Ne kartą teko vykti, pagal vietos gyventojų prašymą, gelbėti nuo komunistinių partizanų plėšikavimo ir smurto.

Rimtesnių susidūrimų neturėjome, nes vis, kaž kodėl, jie stebuklingai dingdavo iš pavojaus vietos. Ta paslaptis tik vėliau paaiškėjo.

Pamatę, kad trūksta ginklų, kreipėmės į Panevėžio komendantą prašydami pagelbėti. Nuvykę į Panevėžį, šautuvų, šovinių ir granatų dalį gavome, bet visiems vyrams apginkluoti dar vis trūko. Gavome taipgi ir patvirtintus komendanto liudijimus, kad kaip kariai priklausome Panevėžio komendantūrai. Gavome ir raikščius nešioti ant rankovių. Dėl ginklų trūkumo darėme medžioklę pas vietos gyventojus, prašydami, kad padovanotų būriui. Na, ir nemaža jų tokiu būdu gavome.

Frontas kasdien artėjo, įvykiai keitėsi valandomis ir taip nepajutome, kad artėja ir mums sprendžiamoji valanda. Ramūs ūkininkai, įvykių ir artėjančio pavojaus paveikti, liovėsi dirbę laukuos, o buvo tada pati darbymetė. Krekenavos miestelyje kasdien būdavo pilna žmonių, kurie neramumo, baimės ir nežinios paveikti, nebežinojo kas ir daryti.

Man įsijungus į savisaugos būrį, žmona ir abu vaikai, saugumo sumetimais, buvo išvykę į motinos tėviškę, tolokai nuo Krekenavos. Galutinis sprendimas man su šeima kartu trauktis buvo jau pavėluotas.

Ir, štai, 1944 m. liepos 20 d., iš anksto ryto, į mūsų Krekenavą atvyko ginkluotų vyrų būrys nuo Kupiškio, Troškūnų ir Anykščių su vadu kpt. A. Švilpa. Teiraujamės apie fronto padėtį ir klausiame kas mums daryti. Jie pasiūlo jungtis ir kartu trauktis nuo bolševikų į vakarus, į Žemaitiją. Mūsų tarpe kilo panika ir sąmyšis. Vieni agitavo, kad reik trauktis; o kiti su agronomu Žuku — likti, gintis ir išsislapstyti miškuos.

Artėjo paskutinės mums namuose laisvės valandos, nutarėme dar kartą pakelti lietuvišką vėliavą turgaus aikštėje. Susirinkus gausiam žmonių būriui ir prabilus vietos mokytojui A. Rutkauskui, vėliava, paimta iš kooperatyvo, buvo pakelta. Tą dieną esamas koperatyve prekes nutarėm išdalinti žmonėms, kad atėję komunistai neturėtų progos plėšikauti ir viską pagrobti sau. Šis nutarimas ir buvo įvykdytas.

Liepos 21 d. atėjo sprendžiamoji valanda. Aš ir kiti vadovybės nariai, pasiūlėme, kad sprendimą, trauktis ar pasilikti, lai daro kiekvienas pats ir savo atsakomybe. Besiruošiant mums išvykti dingo mūsų vyriausias viršininkas ir organizatorius K. Ropė. Jo pradingimą, aš ir kiti mūsų vyrai, labai išgyvenome, nes to tada iš jo nesitikėjome. Tą dieną iš ryto su viršaičiu nuvykę į valsčiaus būstinę jau neberadome ir valsčiaus sekretoriaus Grigonio. Patikrinę jo butą pamatėme, kad buvo skubėta bėgti. Be to, radome jo asmeninėje slaptoje spintelėje sąrašus 1941 metais išvežtų Krekenavos valsčiaus žmonių. Paaiškėjo iš liudininkų parodymų, kad agronomas K. Ropė ir sekretorius Grigonis buvę seni komunistai ir visas žinias apie mus slaptai perduodavę komunistiniams partizanams.

Po pietų, prieš išvykstant iš Krekenavos, nuleidome vėliavą, kurią pasiėmė globoti ir saugoti koperatyvo tarnautojas J. Urbonas.

Pagaliau, atėjo sprendimas ir apsisprendimas, kuris buvo labai jaudinantis ir sunkus. Mačiau ir jaučiau kaip kiekvienas iš mūsų buvome sujaudintas ir nevienam riedėjo ašaros skiriantis su šeimomis, artimaisiais, draugais ir gal ant visados. Iš gausingo mūsų krekenaviečių dalinio pasitraukėme tik 71 asmuo, o visi kiti — likosi. Traukėmės ir galvojome, kad dar grįšime ir kad tas viskas laikina. Taip galvodami tikėjome, kad vokiečiai, priartėjus rusams prie jų sienų, ginsis ir smogs ruskiui atgal. Tada ir mes gal galėsime prisidėti prie tos kovos, ginant savo kraštą. Tokių nuotaikų ir galvojimų pasekmėje daugelis ir likosi — nesitraukė.

Nežinau, kaip kitur tuo metu Lietuvoje buvo, bet Panevėžio apskrityje, atsiradus valsčiuose savisaugos būriams, labai maža kas traukėsi ar išvyko į Vakarus. Ramygalos, Naujamiesčio, Truskavos ir Surviliškio gretimuose valsčiuose buvo susiorganizavę savisaugos būriai — bet nei vienas jų organizuotai neišvyko. Todėl mano manymu — čia ir buvo pradžia iš ko ir kilo vėlesnis partizaninis sąjūdis.

Mano žiniomis, likę krekenaviečiai, susidėję su Ramygalos vyrais, gynėsi, kovojo ir žuvo. Tragiško jų galo pasekmės buvo liūdnos, nes už jų rėmimą, bei pagelbą veik visi Ramygalos valsčiaus ūkininkai buvo išvežti, ar sušaudyti.

Mums tik išvykus iš Krekenavos, miestelyje tuojaus pasirodė komunistiniai partizanai, kurie

Gražioji Žemaitija: Piliukų piliakalnis Kelmės apylinkėje

plėšikavo ir siautėjo. Krekenavos policija, paštas ir kitos įstaigos jau buvo užsidarę ir jokio patarnavimo nebeatlikinėjo. Pamenu, kaip traukėmės per Pucinėlius, Gudžiūnus ir Grinkiškį, tai nevienoje vietoje matėme gerų lietuvių baimę ir neviltį. Atsiradus prie Šiluvos ir Tytuvėnų, mūsų grupė išaugo iki kokios poros tūkstančių žmonių. Mums žygiuojant organizuotai, pakelėse sutikdavome daug bėglių civilių ir policijos su šeimomis, kurie prašėsi būti priimami į žygio vorą. Taip ir susidarė toks įspūdingas žmonių skaičius, bet kartu ir vargas su judėjimo laisve, nakvynėmis ir maitinimu.

Mūsų voros vyriausias vadas kpt. A. Švilpa prie Tytuvėnų sušaukė susirinkimą, kuriame viengungiai vyrai, kariai, nutarė, kad reik atsiskirti nuo šeimų grupės. Na ir vėl kilo nemalonumai, maišatis ir kaltinimai vadovybei.

Bestovyklaujant prie Tytuvėnų, pasiprašę savo vado, mes keturi krekenaviečiai dviem motociklais leidomės atgal, link Krekenavos, pasižvalgyti, sužinoti naujienų apie artėjančio fronto padėtį. Dar tolokai nuo Krekenavos girdėjome kovos šūvius ir matėme kaip degė miestelis ir išilgai Nevėžio krantų kaimai ir pavienios sodybos. Prie Skilvionių kaimo buvome besitraukiančių vokiečių sprogdintojų sulaikyti. Išsiaiškinę kas esame, jie mums netrukdė ir nedraudė toliau keliauti. Pasitarę ir žingeidumo pilni vykome toliau Krekenavos link. Pasiekus mano tėviškę,

Mairiškių kaimą, buvome apšaudyti bolševikų iš rugių lauko. Mūsų laimei šūviai buvo netaiklūs ir nei vienas nebuvome kliudytas. Dairytis, ar ko klausti nebuvo kada, o iš gyventojų jau nieko nebesutikome. Taigi, ir vėl kelias atgal. Spaudžiame su didžiausiu atsargumu. Vokiečiai, kitame kaimo gale, mus grįžtančius praleido.

Pavažiavus Gudžiūnų keliu prie Žeimiškių km. vėl buvome bolševikų apšaudomi nuo miško. Teko-slėptis grioviuos, kol atsipalaidavome. Pasiekę Žibartonių km. sustojome atsikvėpti ir pasistiprinti pas gerą pažįstamą ūkininką. Čia radome daug svečių, jų tarpe ir Krekenavos kleboną kun. Spudą. Pasirodo, tą dieną buvo Žibartonių km. koplyčioje atlaidai — na, tai žmonės meldės, o paskui vaišinosi. Radę tokius vaišingus namus ir mes prisėdome užkąsti ir pasidalinti mintimis apie artėjantį frontą ir pavojų. Staiga, iš gretimo vienkiemio atbėgo maža mergaitė šaukdama, kad ruskiai jau jų kieme, ima arklius ir reikalauja maisto. Šis pranešimas buvo visiems staigmena. Nutrūko kalbos ir vaišės. Mes, net neatsisveikinę su šeimininkais ir svečiais, jau patys matydami rusus, sprukome kuo greičiaus. Pastebėję bolševikai vėl apšaudė. Vakarop, atsipalaidavome nuo jų ir spaudėme, kiek mūsų motociklai įkabino.

Važiuojant pro Gudžiūnų geležinkelio stotį, matėme kaip vokiečiai sprogdino geležinkelio stotį ir vandentiekio bokštą. Skaudėjo širdį tą visa matant ir galvojom, kam tą viską naikina.

Rūko dūmai ir degė visa šiaurės Lietuva nuo artėjančio fronto pusės. Tą pačią dieną jau nebesuspėjome grįžti į savo dalinį. Patirtų nuotykių nuvarginti nakvojome Pašiušvio bažnytkaimyje, ūkininko kluone.

Naktis, kad ir išvargę buvome, mūsų nemigdė. Šaudymas, prasiveržusių rusų tankų ūžesys nakties metu kėlė pragarišką triukšmą, ir veikė mūsų nervus. Prašvitus, ankstų rytą, nevalgę ir nesiprausę skubėjome į paliktą stovyklavietę, bet savo dalinio jau neberadome. Sužinojome iš vietos gyventojų kuria kryptimi išžygiavo, pasivijome dalinį keliantis per Dubysą, prie Lyduvėnų.

Rusų lėktuvai, pastebėję tokią didelę vorą, iš labai augštai apšaudė ir numetė keletą bombų. Kilo panika, bet laimei, nieks nebuvo užmuštas, tik keletas sužeistų ir pora sudaužytų vežimų. Čia ir įvyko mūsų numatytos skyrybos su policijos ir civilių su šeimomis daliniais.

Persikėlus per Dubysą persiskyrę voros traukė skirtingais keliais Vokietijos pasienio link. Teko sužinoti, kad vokiečiai—rudžiai kibo prie civilių voros ir vertė vyrus kasti apkasus ir griovius. Mūsų voros jie nelietė, o gal ir bijojo, nes buvome ginkluoti, dar tebebuvome Lietuvoje ir buvome neklusnūs.

Atsidūrę prie Nemakščių miestelio, apsistojome dvare, bet ir čia neilgam. Antrą dieną, pavakarėje rusų lėktuvai bombardavo geležinkelio stotį ir miestelį. Iš vokiečių žvalgybos gavome pranešimą, kad esame supami prasiveržusių rusų tankų. Rusai perkirto Šiaulių—Tauragės plentą prie Papilės. Ir vėl kilo panika.

Pamenu, kaip mūsų vora vėlai vakare traukė per degantį Nemakščių miestelį. Vaizdas buvo šiurpus, ypač nakčia. Tačiau pavojus pakliūti ruskiui nugalėjo visa. Paryčiui pasiekieme Eržvilko miestelį, kur laikinai ir sustojome. Aušo gražus rytas, prausėmės ir galvojome čia ilgiau pasilikti. Bet ir vėl, staiga, rusų artilerija pradėjo apšaudyti miestelį. Vėl aliarmas ir iš kažkur atsiradę vokiečiai—rudžiai kibo prie mūsų, kad eitumėm apkasų kasti ir gintis. Mes, tačiau, vokiečiams ir dar tokiam mažam jų daliniui klusnūs nebuvome. Mūsų vadas pasiryžęs buvo ginti savo vyrus ir dalinį išlaikyti neišsklaidytą. Pasiginčiję su vokiečiais ir ant greitųjų papusryčiavę, pajudėjome Tauragės link. Pasiekėme Tauragę, bet ir ten vaizdas buvo slegiantis, nes miestas buvo ką tik rusų lėktuvų bombarduotas. Degė namai ir daug kur matėme griūvėsiu ir užmuštų žmonių.

Taip nejučiomis, skubėdami, atsidūrėme netoli Vokietijos sienos prie Žygaičių miestelio. Ten apsistojus atsirado ir daugiau visokių dalinių ir grupių. Čia bestovyklaujant buvo sušauktas vadų - vadelių susirinkimas. Susirinkime daugumos buvo nutarta visus ginkluotus vyrus jungti į kuopas bei būrius ir kariškai tvarkytis. Tačiau daug kam tas nepatiko nes tai buvo laisvės varžymas ir išskirstymas jau susigyvenusių žmonių.

Ten atsilankė ir pulkininkas Birontas, pasiūlęs paklusti vokiečių kariuomenės vadovybei ir pereiti jos žinion. Tam tada buvo pasipriešinta ir nepaklausyta, kas iššaukė grasinimus ir nemalonę. Pereiti Vokietijos sieną ir būti nuginkluotais taip pat nenorėjome. Todėl buvo delsiama ir kažko laukėme. Vėliaus atsirado ir mūsų atsitraukę iš Rytų savisaugos batalionai. Pamatėme, kad vokiečių galybė jau palaužta ir jų kariuomenė demoralizuota. Dingo viltys ir ūpas ko nors gero besitikėti. Tačiau, išėjusiems — kelio grįžti nėra, taip kad ir labai nenoromis teko pasiduoti ir paklusti provokiškos orientacijos viršininkui plk. Birontui.

Taip ir atėjo diena, kada ir mums reikėjo peržengti Vokietijos sieną. Nakties metu, lietui lyjant, pajudėjome per sieną. Tačiau pamatę, kad duoto žodžio vokiečiai nesilaiko, atima ginklus, pasipriešinome ir vėl grįžome atgal. Noras būti kaip ilgiaus laisviems ir susigyvenus visiems kartu, norint išsilaikyti, mus guodė ir ramino. Bet neilgam, nes už keletos dienų ir vėl turėjome eiti per sieną, būti nuginkluoti ir didele vora nukreipti į Tilžę.

Tilžėje vokiečiai su mumis elgės, kaip norėjo. Atskyrė vyrus nuo savų vadų—karininkų. Puskarininkiai ir eiliniai kariai buvo įjungti į vokiečių kariuomenę—Luftwaffe, o karininkai ir civiliai su šeimomis buvome nukreipti į Įsrutį (Ins-tenburgą). Tilžėje vėl patyrėme daug nerimo, skausmo ir nežinios skiriantis su bičiuliais. Gaila buvo žiūrėti ir matyti, nuosavus paliktus vežimus, arklius ir kitokį iš Lietuvos atsivežtą turtą.

Šį rašinėlį skiriu savo likimo draugams kre-kenaviečiams, gyviems ir mirusiems, prisiminti. Lai mūsų vaikai KARYJE pasiskaitys ir taip sužinos, kam ir kaip jų tėvai paliko savo kraštą, namus ir net šeimas.