Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS VALSTYBINĖS SIENOS

JONAS VASYS

Lietuviai yra labai humaniška, taiką mylinti tauta. Tą buvo pastebėję jau žilos senovės keliautojai, pirkliai, misijonieriai ir kiti svetimieji, turėję reikalų su baltais. Prūsai, sugavę svetimtaučius misijonierius, XII a. skelbusius jiems jų žemėje nepriimtiną mokslą, jų nežudė, tik išvarė, sakydami: “Išeikite, kad mūsų akys jūsų neregėtų, mūsų ausys negirdėtų”.

Priešai, tačiau, prūsus, sūduvius, jotvingus, galindus, latvius, lietuvius ir kitus baltus traktavo visai kitaip: organizuodavo į jų kraštus baudžiamuosius žygius, išžudydami gyventojus, išdegindami jų sodybas, kad net ir kur nors miškuose pasislėpę, neturėdavo galimybių beišlikti. To, gi, meto žygiai būdavo daromi krikščionybės vardan ...

Ir dabar mūsų kaimynų užmačios, baltų atžvilgiu, nė kiek nepasikeitę, tik šūkiai, kuriais jie dangstosi, yra kiek daugiau pritaikyti šiems laikams: rusai eina komunizmo vardu, lenkai —    “nesugriaunamos” unijos atstatyti, vokiečiai —    plėsdami erdvę “didžiajai” vokiečių tautai. . .

Iš kitos pusės, lietuviai, pilnai išlaikę per ištisus amžius humanistinius principus, stengiasi įtikti visiems kaimynams, pasitenkindami net labai suspaustomis sienomis, užmerkdami akis prieš faktą, kad buvę labai dideli baltų gyventi plotai jau baigia būti visiškai užimti rusų ir lenkų, šiais laikais jiems taip meistriškai naudojant genocidinius principus.

Tuo tarpu, mūsų draugai, čia turiu galvoje amerikiečius, nemėgsta mažų, ekonomiškai nepastovių valstybių. Po I Pas. karo Amerikos prezidento Wilsono sudarytoji komisija, Lietuvos reikalą išstudijavusi, nubrėžė gana įdomų Lietuvos sienų žemėlapį, kuris dar ir šiandieną yra vertas dėmesio.

Taigi, mes stovime prieš dilemą: mūsų kaimynai nesutinka matyti nepriklausomos Lietuvos jokiose, kad ir ankščiausiose sienose, kai mūsų draugai amerikiečiai norėtų Lietuvą matyti gerokai daugiau praplėstose, negu 1920 m., sienose. Tam jie turi gerą pagrindą. Lieka tik patys lietuviai, kurie priešo nesveika propaganda persiėmę, pamiršdami Lietuvos istoriją, baltų gyventus plotus, stengiasi patenkinti priešo reikalavimus, o ne savo, siekdami mažos Lietuvos.

Tokios mažos Lietuvos siekdami, mes negausime prideramos amerikiečių ir kitų vakariečių pagalbos, kaip kad negavome ir 1918 -1920 m., kai lenkai buvo aiškiai daugiau palaikomi už mus. Priežastis: niekas nemėgsta mažų valstybėlių.

Taigi, susidaro vaizdas, kad besiekdami mažos Lietuvos, galime nebegauti jokios . . .

Iki šiol gerokai užmirštas Lietuvos valstybinių sienų klausimas turėtų būti vėl keliamas, persvarstomas naujais pagrindais ir visiškai radikaliai peržiūrimas.

Tautai, kuri savo ateities neplanuoja, kaimynai pražūtį suplanuoja. Priešingai, tauta, kuri ryžtasi dideliems žygiams, ir kuri yra pasirengusi tam tikslui dėti aukų, nepražus, ji tik susiras sau garbingą ateitį. Nors ir svarbus veiksnys yra tautos skaitlingumas, tačiau ateičiai nustatyti, jis nėra lemiantis. Tinkamai planuojant, yra įvairiausių būdų ir galimybių ir tautos didumą pakelti.

Šiandieną didžiausias mūsų dėmesys ir daugiausia energijos yra nukreipta Lietuvos nepriklausomybei atstatyti ir lietuvių tautos gyvybei, tiek tėvynėje, tiek užsieniuose, išlaikyti. Susidaro, tačiau, vaizdas, jog mes esame ta kova tiek užimti, kad labai dažnu atveju nežinome, kokia ta busimoji Lietuvos valstybė turėtų būti. Taip pat nežinome, ar prisikėlusi ji pajėgs tinkamai ekonomiškai egzistuoti. Taigi, taip ligi šiol, mes vis dar neturime Lietuvos valstybės nustatytų sienų, tikrojo Lietuvos žemėlapio.

Todėl čia, labai suglaustai, pristatysiu Lietuvos minimalias valstybines sienas, remdamasis etnografiniu, istoriniu, ekonominiu, geografiniu ir kitais pagrindais.

Mums jau lyg į kraują yra įėję, kad Lietuvos sienos turinčios eiti lietuvių etnografinėmis ribomis. Bet kur gi yra tos etnografinės ribos? Jei pažvelgsime į Šlapelio ir Andriaus braižytą Lietuvos žemėlapį, pamatysime, kad Zietela, Zasečiai yra palikti už etnografinių ribų. O juk ten dar tebekalbama lietuviškai. Tai ir kyla klausimas, ar jie ten būtų atėjūnai?

Prieš 100 metų rusų okupacinė valdžia pravedė gyventojų surašymą Naugarduko, Kaubrynės, Liet. Brastos, Prūdėnų, Dysnos srityse. Ten nuo 60 proc. iki 70 proc. gyventojų pasisakė esą lietuviai. Tačiau žemėlapyje tie plotai irgi palikti už etnografinių ribų.

Rusai 1795 m. okupavę Lietuvą laikė, kad Vilniaus, Žemaičių, Gardino, Polocko ir Minsko gubernijos buvo tikroji Lietuva. Okupuotoje Lietuvoje, nepersenai išleistoje Pašutos istorijoje, sakoma, kad Polockas ir Minskas niekad nėra turėję savų metrikų, nes visada yra buvę Lietuvos dalis.

Reikia ir tai priminti, kad ten, kur baigėsi lietuvių gyvenamos sritys, prasidėjo prūsų, sūduvių, jotvingų, galindų, sėlių ir kitų baltų žemės. Kadangi tos baltų kiltys savais vardais jau nebeegzistuoja, tai argi nebūtų tikslu jų gyventus plotus vadinti lietuvių žemėmis? Dabar okupuotoje Lietuvoje išleistoje Lietuvos istorijoje prūsai yra vadinami vakariniais lietuviais. Panašiai elgiasi ir rusai su lenkais, kai kalba apie įvairias slavų kiltis.

Kitaip kas gi gautųsi: ten, kur baigiasi lietuvių etnografinės ribos, tai tuoj už jų prasidėtų etnografinės ribos lenkų, gudų, rusų. O mes juk gerai žinome, kad tuose kraštuose jie yra aiškūs atėjūnai.

Mūsų priešai lietuvių etnografines sienas tapadina su kalbinėmis sienomis. Blogiausia, kad ta klastinga mūsų priešų idėja randa atgarsį ir mūsų pačių tarpe. Visi trys mūsų kaimynai jau yra “įrodę”, kad visa Lietuva, dėl įvairiausių priežasčių, priklausanti jiems. O atsiradus progai, jie visai nesidrovėdami, mūsų Lietuvą tuoj okupuoja. Tačiau jei tik atsiranda proga Lietuvai išsilaisvinti, tai tas galima vykdyti tik iki kalbinių ribų. O tos kalbinės ribos, po kiekvienos okupacijos, vis siaurėja. Matydami rusų dabar vykdomą mūsų tautos genocidą, mes tą labai ryškiai pastebime. Pav., Mažojoje Lietuvoje po pastarojo karo vietinių gyventojų beveik nebeliko, tai jų vietose apgyvendinti rusai. Po 1650 m. rusų pirmosios okupacijos buvo išžudyti Polocke, Dysnoje, Minske, Naugarduke ir kitur gyvenę lietuviai. Panašiai elgdavosi ir lenkai su vokiečiais.

Taigi, rusų idėja yra tokia: mes galime imti viską, bet jūs galite eiti tik iki šiuo metu esamų kalbinių ribų.

Panašią mintį 'jie yra įpiršę ir amerikiečiams. Rusai pradeda karą vidurinėje Europoje, Korėjoje ar Vietname. Jei tik gali, jie pasilaiko viską, ką tik okupavę. Jei nepajėgia, tai traukiasi tik iki pirmiau turėtų pozicijų; panašiai kaip Korėjoje ir Vietname — iki fiktyvių paralelių. Juk tai puikus kitų “brain-washing”.

Pažvelkime į kitas valstybes, ar jos ribojasi kalbinėmis ar etnografinėmis sienomis. Paliekant nuošalyje imperialistinę Sovietų Rusiją, matome, kad Ispanijoje yra net 4 kalbos, Šveicarijoje — 4 kalbos ir 4 tautos, Jugoslavijoje — 4 kalbos, 3 religijos, Turkijoje — 4,5 mil. kurdų, armėnai, graikai, Belgijoje — 2 kalbos ir 2 tautos. Irane, Abisinijoje, Tailande — daugybė kalbų, tautų, kilčių ir religijų. Susikūrusiose po karo naujosiose valstybėse, daug jų atsiradusių su amerikiečių ir anglų pakalba ir pritarimu, pav., Indijoje, Pakistane, Indonezijoje, Burmoje, Nigerijoje, Konge, Ganoje, Tanganikoje ir kitose, yra šimtai kalbų, tautų ir kilčių, bei religijų.

Taigi, aišku, kad valstybės susikurimui ir jos išlaikymui laisva, daugiakalbiškumas ir net daugiatautiškumas nėra jokia kliūtis. Todėl, atrodo, kad taip vadinamos, etnografinės ir kalbinės ribos yra mums rusų gudriai įpiršta idėja, tik mūsų sukvailinimui. Ta idėja turėtų būti griežtai peržiūrėta.

Kitas būdas nustatyti Lietuvos valstybines sienas, mūsų dažnai naudojamas ir net pabrėžiamas, tai laikymasis tarptautinių sutarčių, kurios jau senai yra visų mūsų kaimynų sulaužytos, kaip tik jiems tai atrodė paranku.

Sutartis su bolševikine Rusija 1920 metais mums ir vėl yra įėjusi į kraują. Tačiau ta sutartis mirė, lyg ką tik gimęs kūdikis. Kitaip tariant, Lietuvos valstybės sienos niekad nėra ėję ta sutartimi nustatytomis ribomis. Todėl ir kyla klausimas, kodėl jos laikytis? Net mūsų priešai lenkai juokiasi ir stebisi, kodėl mes laikomės “etnografinių” ribų, ar 1920 m. sutarties sienų, taip nepagrįstai ir kvailai siaurindami Lietuvos valstybės plotą.

Man, atrodo, kad jei laikytis, tai būtų daug tiksliau ir praktiškiau laikytis tų sutarčių ir tų sienų, kurios mūsų istorijoje ištvėrė ir buvo respektuojamos ištisus šimtus metų. Su Rusija mes galėtume remtis Andrušavos sutartimi, kuri išsilaikė bent 180 metų — iki padalinimų, 1772 - 1795. m.

Suvalkų sutartis su Lenkija taipogi nebuvo niekados įgyvendinta, nes buvo lenkų sulaužyta už dviejų dienų. Tai kodėl gi negalime bazuotis Liublino unijos metu nusistovėjusiomis sienomis, kurios išsilaikė nuo 1569 m. iki 1795 m., nors kiek ir taisomos. Mažojoje Lietuvoje ir Prūsuose mūsų siena su Lenkija galėtų eiti, patikslinta, Torno sutarties (1466 m.) nustatyta riba. Kadangi ta riba yra labai jau netaisyklinga (žiūr. A. Šapokos Lietuvos Istorija), tai ji galėtų būti ištiesinta, paliekant Lenkijai tą patį plotą. Ta siena galėtų eiti: į pietus nuo Aisčių marių, paliekant Allenšteiną (Alšėnus) Lietuvai, iki susikirtimo su buvusia siena tarp Vokietijos ir Lenkijos. Žalgirio mūšio laukas galėtų liktis ant ribos, kaip senos draugystės tarp lietuvių ir lenkų ženklas. Kiekvienu atveju, lenkai dar labai daug gautų, kas jiems visai nepriklauso, būtent abu Vyslos krantus, kurie yra prūsų, arba vakarinių lietuvių krašte.

Tautos, kaip ir žmonės, laimi tos, kurios turi šviesių, naujų idėjų, kurios nesurambėja, nesustoja vietoje patikėdamos ir persiimdamos priešų primestomis idėjomis. Kaip gyvenimas nestovi vietoje, taip ir tauta turi susirasti naujų kelių, naujų filosofijų, pritaikytų naujiems laikams. Tos idėjos turi būti drąsios, vykdomos su aistra ir pasitikėjimu. Jei tada ir ne visa 100 procentų laimėsi ir įgyvendinsi, tai gal bent 95 proc. Ir jei taip iš kartos į kartą eitų, tai tauta negalėtų žūti.

Netiesa, kad lietuvių tauta yra maža, kad ir pati Lietuva yra mažytė. Tai priešų mums įbrukta mintis, kuri, deja, mūsų pačių yra dažnai kartojama, žinoma, tik mūsų pačių pražūčiai. Kai kas mat mano, kad mažo tai kas nors pasigailės . . . Istorija ir mūsų pačių patyrimas rodo kaip tik priešingai: maži būna didžiųjų praryjami ir sunaikinami. Jei mes esame buvę laisvi ir turėjome ilgai tvėrusią valstybę, tai tik dėlto, kad ją jėga gynėme nuo priešų. Juk, nekitaip buvo ir 1918 metais, kai nuo visų savo kaimynų gynėmės jėga.

Kad lietuviai yra didi tauta, man nekyla jokių abejonių. Tą patvirtina mūsų senųjų ir naujųjų laikų istorija. Tik mes patys kartais nemokame tą pilnai įvertinti ir išnaudoti. Kad Lietuvos valstybė buvo didelė ir tvėrė ilgus amžius, tą irgi gerai žinome. Todėl, kurkime ir dabar Lietuvą ant modernių pagrindų, atsiremdami į Lietuvos valstybės žemes, baltų gyvenamus plotus ir ekonominius reikalavimus, neišleisdami iš akių Lietuvos valstybinių tradicijų, demokratijos ir laisvės žmogui.

Jei mes laukiame ir tikimės pagalbos iš J. A. Valstybių, tai kuo mažiau kalbėkime apie vienakalbę, “etnografinėse” ribose Lietuvą. Tas amerikiečiams atsiduoda nacionalizmu. Svarbiausi valstybiniai elementai jiems tai laisvės ir saugumo užtikrinimas gyventojams ir ekonominis gerbūvis. Jau vien dėl šio pastarojo elemento amerikiečiai yra aiškiai priešingi, taip vadinamai, balkanizacijai, t. y. mažų valstybėlių kūrimui, kurios be kitų pagalbos negali išsilaikyti. Štai, kodėl jie rėmė didelių valstybių kūrimą: Indijos, Pakistano, Indonezijos, nors, kaip jau minėjau, jose yra šimtai kalbų, rasių, tautų ir religijų. Viena iš priežasčių buvo, dėlko J. A. V-bės į Rusijos aneksavimą Baltijos valstybių pažiūrėjo pro pirštus, nes jos nemėgsta mažų valstybių.

Taigi, atrodo, kad J. A. Valstybės kuo mažiausiai priešintųsi tokiai Lietuvos valstybei, į kurią įeitų ir slaviškai kalbantis elementas (lenkiškai ir gudiškai), jei tik mes įrodytumėm, kad tas prisideda prie Lietuvos ekonominio gerbūvio pakėlimo.

Tam aš siūlau tokį planą:

Dažnai girdime, kad mūsų nelaimių priežastis yra mūsų nepatogi geografinė padėtis, nes esame ant didžiojo kelio iš Rytų į Vakarus. Išnaudokime tą padėtį tam, kad ji neštų mums palaimą ir naudą. Lietuva turi virsti tranzito valstybe tarp Baltijos ir Juodosios jūros, iš kurios yra trumpiausi vandens keliai į Artimuosius Rytus, Indiją ir Kiniją.

Kad tas būtų veiksmingai įvykdyta, turime turėti betarpes sienas su Ukraina, kuri tikriausiai, bus tokia pat laisva valstybė kaip ir Lietuva. Tuo atveju, jei tarp Lietuvos ir Ukrainos būtų Gudija, ar Rusija, jos sudarytų tokias sąlygas, kad niekam neapsimokėtų vežti per Lietuvą.

Sienas su Ukraina turėti yra įmanoma, jei priskirti Lietuvai Lietuvos Brastą ir Pinsko miestus, kurie randasi baltų gyvenamoje erdvėje, kurie priklausė Lietuvos valstybei nuo Vytauto -laikų iki 1795 m. Tuo pačiu Lietuvai prie Baltijos jūros turi būti užtikrinti bent du geri uostai: Klaipėda ir Tvankstė (Karaliaučius), taipogi geri, tiesūs keliai tarp Tvankstės ir Lietuvos Brastos. Ant to kelio yra Balstogė, kuri turi irgi priklausyti Lietuvai, nes ji įeina į Lietuvos etnografines ribas, į baltų gyvenamą sritį ir į senosios Lietuvos valstybės sienas, kurios buvo pripažintos ir Liublino unijos sutartyje. Netoli tos vietos yra kilęs ir didysis kovotojas už Lietuvos laisvę 1863 metais — Kostas Kalinauskas. Balstogės apylinkėse dar ir dabar yra lietuviškų kaimų.

Tuo būdu beveik visa šiaurinė Europa galėtų naudotis Lietuvos keliais į Ukrainą — į Juodąją jūrą, būtent: Latvija, Estija, Suomija, Švedija, Norvegija, Danija, Vokietija, Belgija, Olandija, Anglija ir Airija. Tas duotų labai realios naudos Lietuvai ir kitiems suinteresuotiems kraštams. Šie, gi, pastarieji, savo ruožtu galėtų mus paremti derantis sienų reikalu. Dabar visi

Lietuvos žemėlapis pagal prez. Wilsono komisijos planą

mato, kad dėl bolševikinės Rusijos tais keliais niekas negali pasinaudoti.

Žinoma, Lenkija būtų panašioje padėtyje kaip ir mes, bet dėl tradiciniai įtemptų jos santykių su Ukraina, mes turėtume persvarą.

Profesorius Pakštas buvo paskelbęs “Aiduose” Lietuvos žemėlapį, paruoštą prez. Wilsono komisijos, po I Pas. karo. Tarp kitko, jis paminėjo, kad niekur nebuvo matęs tiek daug surinktos medžiagos Lietuvos klausimu, kaip tos komisijos. Taigi reikalas buvo rimtai studijuotas. O Lietuvos sienos ten buvo maždaug tokios: Vilnius valstybės centre. Nuo Vilniaus siena ėjo įžambiai iki Palangos, apie 300 km.; kita tiek — į pietų rytus, kur siena ėjo Prie-pietės upe (kaip ir mano projekte). Nuo Vilniaus į pietų vakarus ir šiaurės rytus apie 200 km. Abu Nemuno krantai įėjo į Lietuvos teritoriją, bet be Karaliaučiaus. Rytuose — Minsko miestas irgi buvo Lietuvos teritorijoje. Tikriausia, komisija turėjo gerą pagrindą tokio žemėlapio sudarymui, o gal ir idėją, kaip ir mano, kad Lietuva taptų tranzitine valstybe.

Šias mano pažymėtas informacijas galima rasti J.A.V. Kongreso bibliotekoje — NO. D642, M5, vol. IV. Tai David Hunter Miller: “My Diary of the Conference at Paris with Documents”, vol. IV, New York, 1924.

Dokumente 246-tame (209-281 psl.) svarstoma daugelio tautų nepriklausomybė bei teoretiniai klausimai, kuriuos D. H. Miller pateikia šitokia antrašte: “Outline of Tentative Report and Recommendations Prepared by the Intelligence Section, in Accordance with Instructions, for the President and the Plenipotentiaries, Jan. 21, 1919”.

Lietuvos klausimus liečia 3 puslapiai: 224-226. Tarp kitko, tie Amerikos ekspertai rašo: “As outlined on the map the state of Lithuania would have an area of about 132,000 square kilometers and a population of about 6,100,000.” . . . “The dispute relates to the governments of Vilna, Grodno, and Minsk, which were historically and ethnically Lithuanian, but which have since been denationalized . .

Jei pasitvirtintų žinia, kuriai patikėti yra rimtų davinių, kad Lietuvoje yra surasta alyvos ir natūralinių dujų, tai būtų labai rimtas pagrindas sukurti Lietuvoje stambią cheminę pramonę. Alyva yra didelis turtas, kuris mažai valstybei gali nebūti patikėtas. Kiti kraštai, jų tarpe ir J.A.V., visada gali tikėtis iš Lietuvos nuoširdesnio bendradarbiavimo, negu, pav., iš Rusijos ar Lenkijos. Todėl ir šis atvejąs turėtų būti tinkamai politiškai išnaudotas.

Kadangi alyvos laukai dažniausiai randami arčiau jūros (rusai daug gręžimų vykdo pačioje Baltijos jūroje), tai mes turėtume stengtis, kad kuo daugiau Prūsų sričių priklausytų Lietuvai. Tam pagrindas yra: Prūsai, tai baltų kraštas; o lietuviai per kelis šimtmečius atsispyrė kryžeičių (vokiečių) “Drang nach Osten”. Lenkai tuose kraštuose yra toki pat atėjūnai kaip ir vokiečiai.

Yra tikimasi Vištyčio srityje surasti geležies rūdos sluoksnių, kurie irgi prisidėtų prie Lietuvos ekonominio gerbūvio.

Trečiasis ekonominis ramstis tai miškų pramonė: popieris, celiuliozė, statybinė medžiaga. Kaip tik į pietus nuo Nemuno yra gana miškinga sritis, tai garsiosios Baltvydžių girios. Be to, Polockas yra garsus miško pramonės centras. Suomiai, pav., daug miško medžiagos eksportuoja į užsienius, net ir į J.A. Valstybes. Kodėl mes negalėtumėm būti panašioje padėtyje?

Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti Į Baltvydžių girią, kuri pagal mano nubrėžtas Lietuvos valstybines sienas, visa priklausytų Lietuvai. Tai visų žinovų pripažinta tikrai ypatinga giria, kokios panašios jokiame kitame pasaulio krašte nerastumėme. Ji randasi pietinėje Sūduvoje, tarp Balstogės, Vilkaviškio ir Lietuvos Brastos miestų, Naros ir Bugo intakų srityje, rytuose prieidama Priepietės balas. 1965 m. girios plotas siekė 136,000 ha., bendras sienų ilgis aplink girą — 500 km.; iš šiaurės į pietus ji tęsiasi 65 km. Girioje yra dar išlikusių 600 - 800 metų senumo ąžuolų, jų tarpe ir Vytauto ąžuolas. Ten dar laisvai ganosi ir veisiasi lietuviškasis stumbras. Be to, ten yra dar ir tokių retų gyvulių kaip tarpanai, kurių jau kitose Lietuvos giriose nebesutinkama.

Turint tą girią savo valstybėje, Lietuvos ūkio atstatymas stotų visiškai kitoje šviesoje. Be to, ši nepaprasta giria pritrauktų daug užsieniečių turistų, kurie pinigais keltų Lietuvos gerbūvį.

Įdomu yra priminti, kad vokiečiai, pralaimėję I Pas. karą ir pasitraukdami iš Lietuvos 1918 m. XII.18 d., visą administracinį Baltvydžių girios turtą buvo perdavę jos teisėtiems savininkams — lietuviams. Tačiau dėl mums jau žinomų nepalankių įvykių, Lietuva šio vertingo turto nepajėgė išlaikyti. Kaip ten bebūtų, tačiau ir pagal vokiečius ir pagal amerikiečius, ta giria turėjo priklausyti Lietuvai.

Atsistačiusi Lietuva, tikriausiai, bus glaudžiuose ryšiuose, o gal ir sąjungoje, su Latvija ir Estija. Taigi, mūsų sienų klausimas turėtų būti koordinuojamas su latviais, bei estais. Atrodo, yra logiška, kad Peipuso ežeras ir Narvos upės abu krantai priklausytų Estijai, o Didžioji upė su Pleskavos (Pskovo) miestu priklausytų Latvijai. Latvijai tai reikštų lyg Baltijos jūrą atvedus prie rytinių Latvijos sričių.

Tuo pačiu, prie Dysnos ir Polocko, mes turėtume pereiti Dauguvą. Polocko vardas yra kilęs nuo upės Palta vardo, taigi, baltiškos kilmės. Pats miestas ir jo sritis įeina į baltų gyvenamą plotą. Dar karaliaus Mindaugo laikais jis buvo įjungtas į Lietuvos valstybę ir išbuvo Lietuvos valstybėje iki 1793 m. Polockas, be to, dalyvavo Lietuvos valstybės pusėje 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose prieš rusus. Tais laikais rusai laikė Polocką Lietuvos dalimi. Ten, gi, Šv. Kazimieras rodė Lietuvos kariuomenei kelią per Dauguvą keliantis. Abu Dauguvos krantai duotų mums galimybę statyti užtvankas, o šiaurės rytų Lietuva per Dauguvą pasiektų Baltijos jūrą. Tas ir vėl, prisidėtų prie Lietuvos gerbūvio.

Tolimesnėje mūsų ekonomijos grandinėje eitų: žemės ūkis, turizmas, žvejyba ir t.t. Turint galvoje, kad dabar yra lengviau gauti tarptautinę finansinę paramą ir paskolą, tokios sudėties Lietuva greitai virstų ekonominiu stebuklu.

(Bus daugiau)