Partizanai: Istorija ir dabartis

Tremties Trimitas

Redaguoja — š.P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave., Racine, Wise.

ALGIRDAS BUDRECKAS

Auksinė sukaktis

Lietuva— brangiausias žodis,
Liepsnoki mūsų širdyse.
Mylėki kraštą savo bočių
Ir būk lietuviu visada.
     Istorija juk primena kas buvo,
     Privalom iš jos pasimokini. 
     Turėjom bočių mes didvyrių, 
     Šiandien yra diena juos prisimint.
Šauliai, didvyriai savanoriai,
Kurie nebojo nei mirties
Visi jie stojo gint tėvynės,
Dėl mūsų krašto ateities!
     Nepriklausomybės akto signatarai,
     Jie skelbė laisvę Lietuvos. 
     Auksinę sukaktį dabar minim, 
     Nuo pasirašymo dienos.
Stiprybę semkim iš didvyrių,
Nors ir gyvybę mums kainuos.
Būkim signatarais kenčiančios tėvynės,
Dirbkim dėl laisvės Lietuvos.

Čikaga, 1968 metai —
Nepriklausomybės Akto auksinį jubilėjų minint.

LAISVĖ TURI RŪPĖTI KIEKVIENAM

(Ištrauka iš š. Algirdo Budrecko pasakytos kalbos per S. Barcus radiją Vasario 16 proga)

Lietuvos geografinė padėtis per amžius lietuviams buvo nelemta. Nuo neatmenamų laikų mūsų kraštą nuolat puldavo kaimynai. Visų jų norai buvo mus užgrobti. Ir šiandien mūsų kraštas yra jų auka. Todėl, lietuvis nuolat kovojo dėl laisvės ir dabar jam lieka tą nelemtą pavergtojo dalią nešti.

Dabar ir vėl minime Vasario 16-tosios šventę. Ši šventė yra mums brangi, nes tą dieną lietuvis atgavo nepriklausomybę. 1968 metai mums lietuviams yra ypatingi, — minime 50 metų Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sukaktį. Tai pusšimtis metų — Auksinis jubilėjus. Todėl laisvas išeivijos lietuvis su didžiausiu respektu mini ir švenčia šią sukaktį.

Vasario 16-tosios Aktas yra išdava mūsų tautos valios atkurti nepriklausomą Lietuvą. Nepriklausomybės akto signatarai buvo pirmieji šios valios išreiškėjai, o tos valios vykdytojai buvo mūsų garbūs šauliai, kariai ir savanoriai.

Minėdami šią mums brangią šventę turime prisiminti mūsų garbingus patriotus, kurie mums tą laisvę atkovojo ir pareikšti jiems didžią pagarbą, o tuo pačiu sustiprinti pasiryžimą eiti jų pėdomis.

Lietuviui, esančiam laisvajame pasaulyje, Vasario 16-tosios šventė turi būti brangiausia, nes mūsų broliui savoje tėvynėje šią šventę švęsti yra uždrausta. Todėl mūsų lietuvių išeivijoje, ši šventė turi būti minima susikaupimo ir pasiryžimo ženkle.

Lietuvos laisvė turi rūpėti kiekvienam laisvojo pasaulio lietuviui, todėl visi ja turime rūpintis, dėti visas pastangas, kad lietuvybė užsienyje neužgęstų, o ypač musų jaunosios kartos eilėse.

Visa kas įvyko ir kas šiandieną vyksta mūsų tėvynėje turi būti visam pasauliui žinoma, todėl kiekvienas lietuvis gyvenantis laisvajame pasauly privalo būti savo krašto ambasadorius.

Ne ideologinės partijos, bei jų įsitikinimai, bet tėvynės meilė ir jai prisirišimas turi vyrauti mumyse, o ta patriotiškumo liepsnelė turi rusenti ir neužgęsti kiekvieno lietuvio širdyje. Visa tai reikia skiepyti ir mūsų jaunimui, nes jis yra mūsų tolesnis ramstis. Todėl privalome savo atžalyną tinkamai paruošti ir dėti visas pastangas kad jis išliktų lietuviškas.

Lietuviai daug tūkstančių metų gyveno prie Baltijos jūros ir tos teisės niekas negali iš jų atimti. Šiandien Afrikos tautelės ir tos gauna nepriklausomybes, kurios niekad neturėjo nei savos valstybės, nei istorijos, nei kultūros . . . Todėlei, mes visam pasauliui skelbkime ir apeliuokime, o teisė ir teisingumas ras atgarsį.

Su šia švente, kartu švenčiame ir Lietuvos karalystės įsikūrimo minėjimą — 715 metų Lietuvos valstybinio gyvenimo.

Vien verkšlenimais dėl mūsų tėvynės laisvės netekimo mes daug ko neatsieksime ir nerasime daug draugų, bet labiau juos užimponuosime ir suįdominsime, jei jiems parodysime kaip sena yra mūsų tauta, jos valstybė, istorija, kultūra ir t.t. Šiandien daugelis Amerikos universitetų domaujasi lietuvių kalba ir ją net dėsto. Lietuvių kalba yra skaitoma motina daugelio kitų kalbų. Tuo istoriniu minėjimu atkreipsime dar labiau dėmesį ne tik viso laisvojo pasaulio, bet kartu įsigysime dar ir daugiau draugų.

MIŠKO BROLIO KRAUJAS NEVELTUI PRALIETAS

Jurgio Jankaus “Peilio ašmenimis”, trijų veiksmų drama, skirta 1918 -1968 metų sukakčiai paminėti, vyksta apie 1950-52 metus. Tada lietuvių tauta, priešindamasi ginklu rusų okupacijai, laukė, kada “Vakarai ateis pagelbon ...” Kai išlaisvinimo viltis nutolo, o ginklo kova pasidarė “paprastas žudymas, kuris nebe laisvę neša, bet gyvenimų sunkina...” kovojančių “galvosena pasikeitė”. Apsispręsta “užsidarinėti ir laukti. Ir neišeiti, nors ir kažin kas darytųsi. Laukti kentėjime. Laukti neteisybėje .. . Laukti aušros, kai naktis vis labiau temsta. Laukti, laukti...” Su prarastos vilties aimana “Visa tauta pavargo. Kaip našlaitė išvaryta į kelių, kuriam galo nematyti.” Bet žuvusieji nelygioje kovoje, iš nevilties agonijos, paskatina išlikusius keisti kovos būdų, eiti į “sunkesnę kovą... tikint, kad rytoj ateis šviesa, ateis laikas be išdavimo.” O dabar, eiti “... gyveniman per melų, per apsimetimų. Bendradarbiauti su melu ir pasilikti savo teisybės pusėje.” Kai miške slėptis pasidarė nesaugu, reikia eiti į apgaulingą gyvenimų, nes “... turim augti patys ir auginti savo vaikus taip, kad būtų kietesni už titnagų ir gudresni už velnių. Tada būsim gyvi ne kaip žmonės bet kaip tauta.”

Kai po atkaklios kovos vieni mirė be prasmės, kiti traukiasi iš aktyvios kovos lauko nepasiekus tikslo, nes “... skęstančio šauksmas viduryje vandenyno ...” lieka neišgirstas, mirusieji nenuskendo viduryje vandenyno “... jie nuskendo tautos palikiman, iš kurio kovos atminimai kils, kaip kyla pavasario drėgmė iš žemės.” Drėgmė, kuri “... daigina sėklas net tokias, kurios žemėje daugelį metų yra išgulėjusios... Be prasmės nė vienas nemirėm . ..” žuvusieji kalba iš anapus, “kas žuvo už savo kraštų, gyvens per amžius. Kol mūsų kapai bus gyvi jūsų vaikuose, tauta bus gyva .. . Mes atidavėm savo dalią kokią turėjom, jūs atiduosit savo ...” kad gyvendami “... ant mūsų kapų augintumėt dinamitą, kuris atėjus momentui sprogtų kaip atominė bomba, ne sunaikinimui, bet kaip pumpuras pavasarį... gyvenimui.” Dėl keitimo kovos būdo pasilikusius drąsina sklindąs iš Nežinomo Partizano kapo aidas “.. . tegu teisia tie, kurie kraujo į samanas nelašino. Jiems taip nesunku nežinoti ką daro .. .” Kovos tikslas pasilieka tas pats, tik jis “... nutolo į nebesulaukimo žemę.” Einant į naują kovos būdą, tikslas “.. . išmokti išlaukti. . . praradime neprarasti... ištverti ir čia, ir Sibire, ir Kazachstane ...”

Tokioje dvasioje, tartum prologu, prasideda dramos pirmasis veiksmas, kambaryje kuriame “nematyti nė mažiausio bruožo, kad čia gyveną, jeigu apskritai kas gyvena, turėtų planų pasilikti kitai dienai,” ir lyg simboliškai, visi trys dramos veiksmai vietos nekeičia. Kaip įžangoje taip ir dramos pabaigoje gyvųjų sprendimus ir darbus lydi žuvusiųjų dvasia -— kai pasijunta toki apleisti, “lyg gyvo žmogaus nebūtų, tik vienas didelis nerimas ... iš brolių kapų kyla stiprybė ir pripildo širdis . . .kaip gyvybė, kuria alsuoja visa žemė pavasarį. . . ir nauja Lietuva iš jų išdygs, kaip žalias daigas ... ir niekas, niekas jos augimo nesulaikys.”    Baltys

REZISTENCIJA

Griaudžia Stalino vargonai,
Dūmai saulę dengia.
Iš Rytų pavojai
Kraštui žūtį rengia ...
Broliai pasitarę
Šautuvus užtaisė,
Į slėptuvę ėjo
Pasitikt kaliausę . . .
Miškas, liūnas sudrebėjo
Nuo gynėjų salvių.
Raudonieji nusivylė
Stalino pasauliu...

Antanas Rasa

DRĄSŪS LIETUVIAI VIETNAME

Kovose su Vietkongo bandomis prie Saigono kovo 15 buvo sužeistas medikas Saulius Šventoraitis iš Brooklyno, ramovėno Vytauto Šventoraičio sūnus. Pareigingai gelbėdamas savo kuopos sužeistus karius, Saulius buvo peršautas vietkongiečio kulkosvaidžio kulkos per krūtinę. Dabar narsusis lietuvis karys gydosi Tokio ligoninėje, Japonijoje.

Kovo 8 d. Khe Sanhe, marinų bazėje, komunistų apsuptoje ir atkakliai ginamoje, buvo sužeista amerikiečių ir lietuvių laikraščių ir Laisvės žiburio radio Brooklyne korespondentė Jūratė Kazickaitė.

Jai apklausinėjant du karius, komunistų minosvaidžio sviedinys smogė greta jų, sunkiai sužeisdamas drąsią lietuvaitę ir nukaudamas jos apklausinėjamuosius.

Jūratės tėvai gyvena New Rochelle, prie New Yorko.

SVARBIUOJU REIKALU — ATSIŠAUKIMAS

Rudenį 1919 m. Lietuvoje susitvėrė didžiai simpatinga organizacija vedinama “Lietuvos Šaulių Sąjunga”. Ją pagimdė skaudžios Lietuvos gyvenimo sąlygos, kada iš vienos pusės viliojo liuosybės saulutė, o iš kitos — siautė vokiečių bei maskolių begaliniai šlykšti ir žiauri sauvalė. Šaulių sąjungą pagimdė tautos skausmas ir liaudies kančios.

Puolant priešininkui Lietuvą iš lauko, arba susitelkus jam viduje ir pakėlus ginklus prieš Lietuvos nepriklausomybę, Šaulių Sąjunga yra pasistačiusi sau tikslą — “ginti krašto nepriklausomybę visomis pajėgomis”. Todėl karo metu Šaulių Sąjunga užsiima karo darbu: rengia visą kraštą gintis, atlieka kariškas užduotis ir jei gręsia turto plėšimo bei naikinimo pavojus, eina sargybos pareigas.

Ramiu laiku Šauliai užsiima kūno mankštinimu bei rikiuotės mokslu.

Šaulių Sąjunga yra ne partinė savanorių brolija, reiškia: liuosaisiais šauliais gali būt visų partijų žmonės. Šaulys tik tada nustoja būt Šauliu ir praranda visas Šaulio teises, kai įsimaišo į ginkluotą partijinę kovą. Šauliais gali būt kaip vyrai, taip ir moterys, kaip jauni, taip ir seni. Šauliai savo tarpe dalinasi į dvi grupi: Šauliai rikiuotininkai ir nerikiuotės Šauliai, arba Šaulių rėmėjai, kurių pareiga yra parūpinti lėšų, maisto, reikmenų.

Ir tokia organizacija yra dabar išsiplatinusi po visą Lietuvą ir ji jau, kad ir nesenai įsikūrusi, suspėjo atlikti didžiausį darbą kovose su vokiečių, bei rusų kolčakininkų gaujomis.

Neginčijamai svarbu, kad šiose svarbiose kovos už nepriklausomybę dienose, kada Lietuvą laukia dar milžiniškas darbas — paliuosuoti savo sodybas, savo sostinę Vilnių iš nagų paskutinio okupanto — neginčijamai svarbu, kad visų lietuvių tarpe Amerikoje susitvertų Lietuvos nepriklausomybės šalininkų sąjunga, panaši į liuosųjų Šaulių Sąjungą pačioje Liet-voje. Nesvarbu, kaip ta sąjunga turi vadintis — ar šaulių, ar sargų, ar dar kaip kitaip. Svarbu, kad ji stovėtų ant nepartyvio pamato, svarbu, kad ji kuogreičiau ir kuo tinkamiau susiorganizuotų. Svarbu, kad tuč tuojau kolonijose tvertųsi būriai, kad galėtų artimiausiame jau laike rinkti būrių atstovai suvažiuoti, sutverti sąjungą ir nustatyti jos konstituciją. Dėl palengvinimo organizuoties, bus siuntinėjama atskiriems kolonijų iniciatoriams, kad jie kreipsis, projektas laikinųjų sąjungos įstatų.

Tariamoji “sąjunga”, kaipo privati savanorių organizacija, turi užsilaikyti savo lėšomis. Sąjungos valdyba turės pasirūpinti surasti lėšų dėl padengimo savo iškaiščių ir dėl sušelpimo tų savo skyrių, kurie dėl kokių nors priežasčių butų reikalingi.

Susispietęs “sargų” ar “šaulių” būrys, pats sulyg savo nuožiūros ar iš savo tarpo renka ar pasikviečia iš šalies instruktorių gerai išmanantį rikiuotės, gimnastikos ir kitokio sporto dalykų.

Pirmasai projektuojamos “Sąjungos” uždavinys bus, tvirtas ir tikslingas vidujinis pačios organizacijos susitvarkymas. Nes tik gerai viduje sutvarkyta organizacija gali gaminti tinkamus vaisius ir turėti visuomenėje svarbą. Antra užduotis: pagaminti savo narių tarpe kuoskaitlingesnį tokių vyrų būrį, kuris dėl Tėvynės laisvės nesvyruodami, nors į ugnį šoktų.

Trečia užduotis, — parinkti kiek išgalima aukų ir šiaip visokių dovanų lygiai kaip ir laisviems Lietuvos šauliams, Lietuvos kariuomenei, ypač gi pradėtam organizuoti pačioje Lietuvoje Amerikos lietuvių vardo legionui.

Ši Lietuvos laisvės šalininkų “Sąjunga” turėtų tai užmegsti betarpius santikius su Lietuvos Šaulių Sąjunga Kaune. Be to, ji turėtų palaikyti nuolatinį kontaktą su čia esančia Lietuvos Militare Misija dėl gavimo reikalingų žinių bei patarimų. Amerikos lietuviai girdžiate trimito balsą. Spieskitės į burius, būriai į “Sąjungą”. Tegul ta “Sąjunga” bus Lietuvai neišsemiamas šaltinis medžiaginės pagalbos ir Tėvynės ginėjų galingas rezervas.

Povilas Žadeikis, Liet. Kr. Aps. Min. atstovas ir majoras

30.XII.1919 m.

P.S. Delei informacijų galima kreiptis šiuo adresu: Lithuanian Mission, 257 West 71 Street, New York City”.

J. Varaitis, Nuteriotos Lietuvos Draugų Komiteto Veikimas, So Boston, Mass. 1921 m.

*

Už metų Lietuvos Šaulių Sąjunga minės savo auksinės veiklos sukaktį. Pagimdyta “tautos skausmo ir liaudies kančių”, ji liko ištikima Lietuvos valstybės gynėja ir rūpestinga tautos auklėtoja, iki priverstinės likvidacijos tėvynėje. Trėmimai, okupantų siautėjimai, rezistencija ir partizaninės kovos žiauriai išretino jos eiles.

Maža šaulių ir jų šeimų saujelė pasiekė laisvąjį pasaulį ir jie būtų padarę sunkią skriaudą savo kritusiems broliams, jei jie būtų pamiršę šauliškąsias idėjas ir tradicijas, išsineštas iš Tėvynės. Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje atkūrimas laisvoje Amerikoje kaip tik užpildė tą spragą, kuri būtų buvusi be jos. Pradėtas darbas dėl lietuvių tautos laisvės ir nepriklausomos Lietuvos valstybės turi būti nepailstamai tęsiamas visur ir visada.

Čia spausdinamas atsišaukimas liudija, kad besikuriančios Lietuvos vyriausybė siekė suorganizuoti Amerikos lietuvius į panašią LŠS-gai organizaciją. Dabar, kai Lietuva neturi laisvės, šaulių veikimo sustabdymas ten, kur jis gali reikštis be ypatingų kliūčių, būtų pažeminimas Lietuvos valstybės nepriklausomo laikotarpio, kuris be šaulių pagelbos ir aukos vargu iš viso ar būtų buvęs. Taip pat, tai paliktų spragą Lietuvos laisvinimo kovoje, nes jai ypač reikalingi vyrai, “kurie dėl Tėvynės nesvyruodami, nors į ugnį šoktų”.

Jono Vanagaičio kuopos šauliai ir jų svečiai Vasario 16 dieną, iškilmingo susirinkimo metu

VASARIO 16 JONO VANAGAIČIO

ŠAULIŲ KUOPOJE, BOSTONE

Jono Vanagaičio Šaulių kuopa, vadovaujama energingos valdybos su š. inž. Juozu Stašaičiu priekyje, vis labiau pasireiškia Bostono lietuvių visuomeniniame gyvenime. Prieš kelias savaites kuopa suruošė viešą, iškilmingą Klaipėdos sukilimo minėjimą. Vasario 16 dieną kuopa vėl rinkosi, šį kartą pas savo pirmininką, tą brangią dieną savybėje atšvęsti.

Iš pat ryto, ant kalvelės, ties gražiais Juozo ir Sofijos Stašaičių namais, iškilo lietuviškoji vėliava. Vakare, po dienos darbų (Vasario 16-ji pasitaikė darbo dieną, penktadienį), čia sugužėjo per 30 šaulių ir jų svečių. šaulės buvo pasipuošusios tautiškais drabužiais. Svečių tarpe buvo Amerikos Liet. Bendruomenės Tarybos pirmininkas Juozas Kapočius, kompozitorius Jeronimas Kačinskas su ponia ir Brocktono Martyno Jankaus šaulių kuopos atstovai: kuopos garbės pirmininkas ir LŠST garbės narys Aleksandras Mantautas, LŠST g. narė Sofija Mastautienė ir kuopos vicepirmininkas Romualdas Bielkevičius.

Iškilmingą susirinkimą šaulių malda pradėjo ir jam vadovavo kuopos v-bos pirm. š. inž. J. Stašaitis. Gražia kalba prisiminė šaulių veiklą Lietuvoje, ypač jam atmintinas jo apylinkės (Kėdainių) šaulių aktyvumas, vejant bolševikus iš Lietuvos. Jis taip pat iškėlė šauliškųjų idėjų svarbą dabartyje. Tylos minute buvo pagerbti dėl Lietuvos laisvės žuvę šauliai ir visi kovotojai.

S. Mantautienė nupasakojo savo ryškiau išgyventas Vasario 16 Dienas Lietuvoje. Ypatingai džiaugsminga Vasario 16-ji buvo atšvęsta Klaipėdos sukilimo metu, Klaipėdoje. Minint tą dieną vokiečių šaulių namuose buvo gauta telegrama, kad Santarvė pripažino Lietuvą de jure. Tada sugrojus Lietuvos ir Santvarvės valstybių himnus, su mumis džiūgavo ir šoko šventėje dalyvavę anglų ir net prancūzų jūrininkai.

A. Mantautas ragino turėti viltį, kad Lietuva bus vėl laisva. 1917 metų pradžioje Lietuva buvo dar kietai suspausta vokiečių galybės, o Rusijos galybė dar nebuvo subyrėjusi. Kada tų metų pradžioje vienas Amerikos lietuvis kunigas Paryžiuje, Užsienių reikalų ministerijoje teiravosi ar yra kokių galimybių Lietuvai tapti nepriklausomai — jam buvo atsakyta, kad tokių galimybių visiškai nėra. Tačiau jau už vienerių metų Lietuva pasiskelbė nepriklausoma ir atkūrė savo valstybę.

Dabartinė tarptautinė padėtis Lietuvai yra niūri, bet ji yra geresnė už 1917-jų metų pradžioje buvusią. Ypatingai jis pabrėžė Marijos apsireiškimų reikšmę Lietuvoje: kur Dievas ima veikti, tenai žmogiškoji jėga neatsispirs. Pabaigoje A. Mantautas pasveikino Jono Vanagaičio kuopą Martyno Jankaus kuopos vardu.

Kiek pavėluotai atvykęs Amerikos Liet. Bendruomenės Tarybos pirm. J. Kapočius sveikino šaulius ir ragino kuo gausingiau dalyvauti ateinantį sekmadienį iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 50-ties metų sukakties minėjime. Jis atsivežė su savimi ką tik perrašytą juostelę su JAV Atstovų Rūmų pirmininko John J. McCormack sveikinimu lietuviams. McCormack kalba buvo išklausyta su dideliu susidomėjimu ir dėkingumu. Susirinkimo dalyviai taip pat sekė ir džiaugėsi tą dieną televizijoje rodyta Gražinos operos ištrauka.

Iškilmingo susirinkimo proga buvo pagerbti ir pasveikinti iškilūs Bostono sukaktuvininkai:

70-ties garbingų metų susilaukė Bostono Ramovėnų veiklusis pirmininkas šaulys Kazimieras Šimėnas.

60 metų sukaktis ką tik atšventė: Juozas Kapočius, Enciklopedijos leidėjas, anot jį sveikinusio kuopos pirmininko — didysis knygnešys; taip pat kompozitorius Jeronimas Kačinskas, šaulių rėmėjas, nekartą šauliams talkinęs savo choro gražiomis dainomis, ir senas šaulių veikėjas š. Bronius Utenis. Pirmieji trys sukaktuvininkai buvo apdovanoti knygomis, o šaulys B. Utenis Geležinio Vilko statulėle.

Vėliau, slaptu balsavimu kuopa išsirinko tris garbės narius: a.a. Jono Vanagaičio dukras — Oną Vanagaitytę-Šliažienę ir Jievą Vanagaitytę-Janukėnienę ir šaulį Albertą Puskepalaitį, kaip daugiausiai pasidarbavusius šią kuopą steigiant. Gaila, š. A. Puskepalaitis dėl ligos susirinkime negalėjo dalyvauti ir išgirsti nuoširdžių sveikinimų kuopos garbės nariams.

Susirinkimo pabaigoje vaišingoji šeimininkė sesė Sofija Stašaitienė, šaulio Adomo Tumo buvo apdovanota gražia rožių puokšte.

S. Mantautienė iškėlė mintį, kad Vasario 16-ji Diena turėtų būti švenčiama tą pačią dieną, kaip brangi šeimos šventė. Vaikai ta proga turėtų būti sveikinami ir apdovanojami. Šiai minčiai buvo gyvai pritarta. Susirinkimas baigtas Tautos Himnu.

Toliau sekė suneštinės vaišės, per kurias netrūko gyvų kalbų šauliškomis ir kitokiomis, Lietuvą ir tremtį liečiančiomis, temomis, maloniems šeimininkams nuoširdžiai vaišinant, šauliškos arbatėlės tai senų šauliškų tradicijų tęsinys. Apie jas VI. Pūtvis sakydavo, kad valgis ir gėrimas sujungia žmones, ypač, jei dalyvius riša bendra idėja ir idėjiniai pokalbiai vaišių metu. Gražu, kad Bostono šauliai tas tradicijas tęsia. A. Mant.

Kalba Jono Vanagaičio kuopos pirmininkas š. inž. J. Stašaitis, laikydamas dovaną šauliui B. Uteniui. Sėdi, iš kairės, Gražina Stašaitytė Kraus, K. Šimėnas ir S. Mantautienė.

VLADĄ PŪTVĮ PRISIMENANT

Čikagos trijų šaulių kuopų bendras Vlado Pūtvio mirties sukakties minėjimas įvyko kovo mėn. 3 d. Vyčių salėje.

Minėjimas susidėjo iš akademinės ir meninės dalies. Minėjimą atidarė ir pravedė j. š. M. Maksvytis. Įnešus vėliavas ir sugiedojus Lietuvos Himną, Vladas Pūtvys buvo pagerbtas, sustojus, tylos ir susikaupimo minute.

Sąjungos pirmininkas Vladas Išganaitis savo žodyje apibūdino Šaulių Sąjungos įkūrėją Vladą Pūtvį ir ta proga apdovanotam jūrų šaulių įkūrėjui, Centro valdybos Jūrų skyriaus vedėjui ir gen. T. Daukanto Jūrų šaulių kuopos pirmininkui j. š. Mykolui Maksvyčiui prisegė Šaulių žvaigždės ordiną, o Jūrų šaulių Klaipėdos kuopos ilgamečiui valdybos nariui Algirdui Valeikai — Šaulių žvaigždės medalį.

Meninę dalį pravedė j. š. Stasys Bernatavičius jautriai ir vyriškai padeklamuodamas porą patriotinių eilėraščių. Moterų šaulių oktetas, kurį sudarė T. Serapinienė, M. Vizgaitienė, P. Prankienė, M. Didžpinigaitienė, A. Čeikauskienė, P. Sodaitienė ir M. Mikalonienė, vadovaujamas muziko šaulio J. Sodaičio, padainavo Maldą ir keletą dainų. Dainos buvo vykusiai parinktos ir pritaikytos minėjimo dvasiai. Pats oktetas yra vertas dėmesio ir visokeriopo rėmimo. Per paskutinį Šaulių Sąjungos suvažiavimą jo pasirodymas visiems dalyviams padarė malonų įspūdį.

Minėjimas buvo baigtas vieno vaizdo vaidinimu: “Vladas Pūtvys Kauno Šaulių štabe 1919 metais”, kurį vykusiai ir įtikinančiai atliko J. Petrauskas, V. Bilitavičius ir K. Pumputis. Vaizdelį parašė j. š. Mykolas Maksvytis. Vaizdely minėjimo dalyviai buvo nukelti į tikrus istorinius 1919 m. įvykius, kurie daug kam iš vyresniųjų priminė tų laikų Laisvės kovas ir jose Vlado Pūtvio vaidmenį, šis M. Maksvyčio parašytas istorinis vaizdelis, gerai būtų kad apeitų visas šaulių kuopas.

Visa programa buvo išpildyta pačių šaulių jėgomis.

Minėjimas buvo baigtas moterų šaulių oktetui sugiedojus "Lietuviais esame mes gimę”.

Malonios šaulės skaniai pavaišino dalyvius užkandžiais.

Gerbiant mirusiuosius nebuvo pamiršti ir dar gyvieji kovų veteranai. Buvo aplankytas ir pasveikintas, vardo dienos proga, Jūrų šaulių Gen. T. Daukanto kuopos šaulys, kūrėjas - savanoris, Vyčio Kryžiaus kavalierius, Laisvės kovų invalidas Kazys Dobilas. Rūpestingos ponios Dobilienės, gausus svečių skaičius, buvo gražiai pavaišintas.

J. Vijuša