Kaip ruselis išgyveno karo pradžią Lietuvoje
Pietinėje Lietuvoje, Lazdijų vls., Seinų aps., yra gražus Galadusio ežeras, užimąs 78 kv. klm. plotą, 10.5 klm. ilgio ir iki pusantro kilometro pločio. Galadusiu vadinama tik šiaurinė, siauresnė ežero dalis, turinti tris salas ir augštus, akmeningus ir labai gražius krantus, o toliau į pietus pats ežeras jau vadinasi Dusia. Į ežerą įteka iš vakarų Brastos upelis, o į rytus, į Alno ežerą, išteka kitas upelis— Dusnyčia.
Kai pasibaigė lietuvių - lenkų 1920 m. karas dėl Vilniaus krašto, į pietus nuo ežero esanti teritorija — Seinų apskritis, pasiliko lenkų okupacijoje, o skersai ežerą ėjo demarkacijos linija, skirianti laisvąją Lietuvą nuo lenkų okupuotosios jos dalies. Prasidėjus II Pasauliniam karui 1939 m., kai hitlerinė Vokietija užpuolė Lenkiją iš vakarų, o jos sąjungininkė Sovietų Sąjunga įžengė iš rytų ir nugalėtą Lenkiją pasidalino tarp savęs, Vokietija iš savo pasiimtos dalies į-steigė jų kontrolėje esančią Generalgouvernament -— Generalinę guberniją (atseit Lenkiją, kurios, tačiau vardo pavadinime nepaliko), o Seinų- Suvalkų kraštą, sudarantį lyg ir trikampį, daugumoje gyvenamą lietuvių, pavadino Sudau ir tą Sudau trikampį įjungė į Reichą, administraciniais sumetimais priskirdama jį prie Rytprūsių. Tokiu būdu, Lietuva šioje vietoje, vieton buvusios sienos su Lenkija, gavo naują kaimyną — Vokietiją, kur už Galadusio ežero jau tiesėsi naujas kraštas Sudau (Sūduva, taip vokiečiai suvokietintai jį pavadino).
Kai 1940 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir užėmė jos teritoriją, dabar Sov. Sąjungos pasienio kariuomenė — žaliakepuriai, atleidusi Lietuvos pasienio policiją, saugojusią šią sieną nuo lenkų, vėliau nuo vokiečių, pati užėmė pasienį ir atsidūrė prieš vokiečius tame naujai sudarytame Sudau krašte.
Sovietų kariuomenė, užėmusi pasienį, tuoj įvedė čia savo tvarką, kaip tai buvo praktikuojama jos pačios teritorijoje, prieinačioje kaimynus. Taip ji padarė Lietuvoje prie sienos su Klaipėdos kraštu kaip ir toliau į pietus, prie sienos su Vokietija. Gyventojai nuo pasienio zonos buvo iškelti kitur, pats pasienis buvo išvalytas nuo miškų ir krūmų, netgi išartas ir išakėtas, kad niekas negalėtų pereiti nepalikęs pėdsakų. Daugelyje vietų buvo ištiestos spygliuotų vielų užtvaros, pridėliota minų ir įrengta kitokių kliūčių. Pati kariuomenė buvo paskirstyta punktais, su pareiga saugoti sieną. Caro laikais tokie pasienio punktai Lietuvoje buvo vadinami kordonais ir senesni žmonės, pasienio gyventojai, dar atsimena tokius punktus buvus ir jums dažnai parodys vietas, kur toki kordonai stovėjo — tai pastatų likučiai, pamatai, išvesti keliukai ir praminti takai pačiu pasieniu, kuriais vaikščiodavo rusų patruliai. Kai kur dar tebestypsojo į žemę sulindę metaliniai stulpeliai su carinės Rusijos ereliu. Kai carinės Rusijos pasienio sargybiniai daugiausia gaudė kontrabandininkus, keliaujančius į Vokietiją ir atgal, o senesniais laikais ir lietuvius knygnešius, nešusius knygas į Lietuvą iš Prūsų, o vėlesniais laikais ir emigrantus, slaptai bėgusius per sieną į Vokietiją ir toliau į Ameriką, tai sovietiniai patruliai, pirmoj eilėj, stengėsi pagauti visokius, jų vadinamus, “sabo-tažninkus, šnipus ir desantininkus” ir panašius nelegalius perėjėjus.
Sovietinė lietuvių spauda caro laikais buvusiems kordonams (nuo prancūziško žodžio — le cordon — apsaugos grandinė) dabar sugalvojo naują pavadinimą — “užkarda”. Tų užkardų buvo visame sovietiniame pasienyje, taigi ir Galadusio ežero pakrantėmis. Neseniai, praeitų metų pabaigoje, kažkoks Aloyzas Sušinskas, įdėjo Lenkijos lietuvių laikraštyje “Aušra” straipsnelį, pavadintą “Pasakojimas apie didvyrius” (įsivaizduokite, kokių didvyrių dabartiniais laikais atrandama!). To straipsnelio autoriui Sušinskui nekuris “didvyris” ruselis, buvęs viršila F. N. Novokšovas, kaip tik su savo pasieniečiais stovėjęs prie Galadusio ežero Beviršių “pasienio užkardoje”, papasakojo savo nuotykius, kaip jis ten atsirado ir kaip viskas dėjosi karui su vokiečiais prasidėjus.
“Didvyris” Novokšovas (ar kad ir Sušinskas) savo pasakojimą pradeda tikrai poetiškai: “Ten, kur nuo veidrodinio Galadusio ežero pakyla augštyn kalvotas ir akmenuotas krantas, 1940 m. buvo Beviršių pasienio užkarda” (tarsi tokių “užkardų” šiuo metu ten nebūtų: juk ir dabar siena su Lenkija taip pat uoliai saugoma, kaip ir anais istoriniais 1940 metais! žinoma, ten dabar nebėra Novokšovo, bet sieną saugo kiti, į jį panašūs “didvyriai”... A.B.).
Po to, Novokšovas savo pasakojimą suriša su pačia arčiausia dabartimi: “1965 m. pavasarį Lazdijų karinį komisariatą (reiškia, okupuotoje
Lietuvoje ir tokiuose mažuose miesteliuose, kaip Lazdijai, yra kariniai komisariatai) pasiekė laiškas: “1941 metais koviausi Beviršių pasienio įgulos sudėtyje. Prašau pranešti apie draugų likimą. F. N. Novokšovas”. Į Smelos miestą (aišku ten, kur šiuo metu Novokšovas gyvena, bet kur ta Smela yra—autorius nepasako. A.B.) sekė trumpas atsakymas: “Apie užkardos gynėjų likimą nieko nežinome.” F. N. Novokšovas pasiuntė užklausimą kaimynystėje buvusiai Kubovo vardo užkardai (kokiame lietuviškame kaime ji ten stovi? A.B.). Kapitonas V. S. Jezdokovas atsakė: “Apie jus sužinojome pirmą kartą. .. Atvykite į pasienio dienos iškilmes” (matyt, kad ir tokių “dienų” okupantai sukelia. A.B.).
Ir taip po 24 metų, buvęs Beviršių užkardos viršila Novokšovas atvyko į pirmąją susirėmimo su “fašistais” vietą.
Štai ką jis papasakojo:
“1940 m. pabaigoje iš Brest-Litovsko (t.y. Lietuvos Brastos) mane atkėlė į Beviršių užkardą. Greit susigyvenau su pasienio įgula ir jos vadu leitenantu Sorokinu. Kartą, gegužės pabaigoj, man einant pasienio riba su dviem pasieniečiais, iš anapus Burbiškių kaimo pusės, išgirdau lenkų patriotą šaukiant:
— Raudonarmiečiai! Vokiečiai traukia dideles jėgas!
Apie tai pranešiau užkardos vadui. Ivanas Aleksiejevičius tada pasakė:
— Tur būt, provokacija . ..
Prieš tai pasienio dalinių komendantas kapitonas Jurčenko mus buvo įspėjęs:
-— Jokių provokacijų .. . Būkite atsargūs ir budrūs!
Birželio 21 dienos pavakare, pasienio įgula su užkardos vado pavaduotoju leitenantu Riabinščikovu, nuėjo į ežerą maudytis. Anapus Galadusio, fašistų okupuotoje Lenkijoje, buvo nepaprastai tylu.
Apie ketvirtą valandą ryto, nuo vakarinio Galadusio ežero kranto, pasigirdo ūžimas.
Tai buvo tankai. Beveik tuo pat metu, dešiniau Beviršių prasidėjo stiprus šaudymas. Plentu pralėkė žaliai-pilkšvi motociklininkai. Ten, kur buvo išsidėstę leitenanto Platono Michailovičiaus Kubovo užkardos gynėjai, tratėjo kulkosvaidžiai. Praėjo dvi valandos, o vokiečiai mūsų nepuolė. Pagaliau buvo gautas įsakymas atsitraukti. Man buvo pavesta išgabenti šoviniai.
Labai dramatiškai po to susiklostė viršilos likimas. Su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais jis pasiekė Smolenską. Dvejus metus kovėsi Baltijos vardo partizanų dalinyje.
1944 m. vasarą buvo sunkiai sužeistas prie Daugpilio. Ir tik šiais metais, gegužės 23 dieną, atvykęs pažymėti pasieniečio dieną, sužinojo, jog buvęs Beviršių užkardos vadas, Ivanas Aleksiejevičius Sorokinas, taip pat yra gyvas. Abudu ginklo draugai susitiko Novgorodo srityje, Ivano Aleksiejevičiaus Sorokino, gimtinėje.”
Gale Aloyzas Sušinskas jau nuo savęs prideda didelį P.S.: Tai toli gražu nepilnas vaizdas. Įdomu štai kas. Kas gi buvo tas drąsusis lenkų patriotas, pranešęs pasieniečiams apie karo grėsmę? Gal būt jis gyvas ir šiandieną, o gal kas nors daugiau žino apie tą įvykį? — Mūsų nuomone, Aloyzas Sušinskas be reikalo rūpinasi: sovietai apie karo grėsmę iš vokiečių per savo žvalgybą daug geriau žinojo, negu kokio nors žmogelio per sieną šūkaliojimai. Daug geriau jis padarytų, jei savo tą “didvyrį” viršilą Novokšovą paklausinėtų, ar tada, kai jis saugojo Lietuvos pasienį, mūsų gyventojai taip pat galėjo prieiti prie paisenio zonos ir į vokiečių pusę ką nors panašaus šūktelėti? Be to, iš šio pasakojimo visiškai nematyti, kuo ir kaip čia pasireiškė leitenanto Sorokino ir viršilos Novokšovo bei kitų ruselių “didvyriškumas”.. .
A. Beržinis
