Prašome susipažinti!
Kaip buvo skelbta ir norėta praeitų metų pabaigoje suorganizuoti suvažiavimą, kuriame turėjo dalyvauti visi dar gyvi išlikę 1918-19 metų žygio “išlaisvinti Lietuvą” dalyviai, kovęsi bolševikinės kariuomenės eilėse prieš atsikūrusios Lietuvos kariuomenę, tai toks suvažiavimas tada neįvyko. Bet jis įvyko Vilniuje š.m. pavasarį, iniciatyvą paėmus buvusiems “16-tos lietuviškosios divizijos” kariams, o kaip priedą pridėjus ir tuos gyvus likusius 1919 m. ir kitus “veteranus”.
Iš k.: buvę Lietuvos kariuomenės karininkai V. Karvelis ir J. Urbšas, vidury ir dešiniau — komunistai F. Bieliauskas, J. Macijauskas ir J. Žiburkus, Sovietų agentai pavergtoje Lietuvoje.
Okupuotos Lietuvos komunistinė spauda su pasigardžiavimu aprašinėjo tą suvažiavimą ir dėjo jo nuotraukas. Štai, čia parodyta nuotrauka, kurioje matome žygiuojančius parado priekyje nuo Tauro kalno į Vilniaus vidurmiestį tuos “veteranus”, apsikabinėjusius krūtines sovietiniais medaliais, kad net nuo jų svorio palinkę į priekį ir lydimus raudonų vėliavų, (įdomu, ar tie nuo raudonųjų medalių svorio palinkę generolai tarp gausybės sovietinių medalių turi prisisegę ir garbingai užsitarnautus Nepriklausomos Lietuvos laikais medalius, kuriais jų nevienas buvo tada apdovanotas, ar juos nusviedė į šiukšlyną kartu su savo buvusia praeitimi?. ..)
Parado priekyje žygiuoja buvę garbingos Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai Vincas Karvelis ir Adolfas Urbšas, “užmiršę praeitį” ir nuėję priešui tarnauti, buvęs susovietintos Lietuvos kariuomenės vyriausias politrukas “atsargos papulkininkis” Feliksas Bieliauskas, generolas Macijauskas ir mums iki šiol negirdėtas “generolas majoras” J. Žiburkus. Tik po šių, “savo likimą su liaudimi susiejusių buvusių senosios Lietuvos kariuomenės karininkų, degusių noru prisidėti prie visos tarybinės liaudies ir jos sąjungininkų kovos prieš nuožmų priešą” veteranų (sovietinės lietuvių spaudos išsireiškimai), buvo paleisti žygiuotėn dar gyvi išlikę “1918-1919 metų lietuviškų Raudonosios Armijos pulkų kariai” (ar daug tokių bėra likę?), buvusieji partizanai (žinoma, paskutiniojo karo raudonpartizaniai) ir “Ispanijos pilietinio karo internacionalinės brigados kovotojai”, žygiuotojai, kartu su Maironiu (ir nesigėdyk tu man cituoti “fašistinį ir religinį” atgimstančios Lietuvos dainių!), pamatę “Antai, pažvelk! Tai Vilniaus rūmai dunkso tarp kalnų plačiai!”, nužygiavę pakalnėn į miestą ir vėl įkopę į Antakalnį, kur karių kapinėse pagerbę “kritusių didvyrių atminimą” (tose kapinėse, kaip žinoma, palaidoti daugelis paskutiniojo karo metu žuvusių bolševikų karių, kovojusių su vokiečiais užimant Vilnių).
Generolus Karvelį, Urbšą ir Macijauską mes gerai žinome ir nėra ko čia apie juos kalbėti (išskyrus J. Žiburkų). Apgailėtinas tų vyrų kelias yra ta prasme, kad jie mus, jaunus kareivėlius, kažkada, per savo parašytus statutus, ar stovėdami vadovaujančiuose Lietuvos kariuomenės postuose, švietė ir kalė į galvas, kad, jeigu reikėtų, už tėvynę nesigailėtume paaukoti net savo gyvybių. Tuo tarpu, kai jie patys, turėdami šviesti pavyzdžiu kitiems, prisiekę ginti tėvynę nuo bet kokių priešų ir iškilmingai pasižadėjo gautus kardus “be reikalo nepakelti ir be garbės nenuleisti”, tuo metu, kai jų bendrabroliai karininkai, okupanto buvo surinkti ir išgabenti Sibiran “perauklėjimui”, kur dauguma dingo be žinios ir ar iki šiol “tebeauklėjami” neaprėpiamose tundrose, kai kiti gi, metę okupantą ir jo kariuomenę, išėjo vadovauti garbingoms partizanų kovoms į miškus ir į bunkerius, šie negarbingai pasielgę kariai, apsikarstę okupanto dovanotomis “blekėmis” ir įsivilkę į priešo “duosniai” duotas uniformas, negarbingai “nuleido savo kardus” ir vis dar tebedrįsta vaizduoti didvyrius.
Gi apie “papulkininkį” Feliksą Bieliauską (toks laipsnis laisvos Lietuvos kariuomenėje nebuvo žinomas) ir apie jo nueitą kelią galime pasisemti žinių iš okupuotoje Lietuvoje išleistos “Mažosios Lietuviškosios Tarybinės Enciklopedijos” (Vilnius, 1966 m.), kur, tarp kitko, randame, kad jis gimė 1914 m. vasario 13 d. Mažiškės km., Šakių aps. Buvo bemokslis ir dirbo kaip stalius. Apie 1932 m. persikėlė į Kauną, kur lankė suaugu siems gimnaziją, kartu įsijungdamas į slaptą komunistinę veiklą. Kaip “drąsuolis” — organizavo protesto streikus dėl kairiųjų profsąjungų uždarymo ir ėjo įvairias svarbias pareigas komunistinėje pogrindžio organizacijoje. Už šitą kurmio darbą 1934 m. buvo suimtas ir kalintas IX forte. Paleistas iš kalėjimo, movė į Sov. Sąjungą, kur 1934-35 m. Maskvoje lankė partinę komunistų vadovų mokyklą (ne kokią kitą!). Slaptai grįžęs iš tos “mokyklos” ir prisidengdamas kitomis pavardėmis, rašinėjo į kom. spaudą agitacinius straipsnius, o 1935 m. buvo vienas iš svarbiausių agitatorių Prienų, Raudonės, Veliuonos, Seredžiaus, Čekiškės ir Lapių apylinkėse, organizuojant kaimiečių streikus ir bruzdėjimą prieš vyriausybę. Už šitokį perdidelį “stropumą” vėl pakliuvo į policijos rankas ir 1936 m. buvo nuteistas 8 metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Bausmę atlikinėjo Kauno ir Šiaulių kalėjimuose. 1940 m., bolševikams okupavus Lietuvą, tuoj buvo paleistas iš kalėjimo ir paskirtas vadovauti Lietuvos komjaunimui. Prasidėjus karui su vokiečiais, žinoma, jis jų nelaukė, ir pasitraukė kartu su okupantu į Rusiją. Suorganizavus “16-tą lietuvišką diviziją”, Bieliauskas buvo paskirtas tos divizijos vyriausiu politruku. Karui pasibaigus, jis tuoj buvo paskirtas ir ėjo įvairias svarbias komunistines pareigas Kaune ir Vilniuje. Nežiūrint to, kad jis buvo buvęs net vyriausiu politruku, vistik partija rado, kad tebėra mažamokslis ir todėl jį vėl pasiuntė į Maskvą, kur 1957 m. baigė “Aukštąją partinę mokyklą”. Dabar jau, kaip “pilnai išsilavinęs ir visokioms pareigoms tinkamas”, jis vėl stovi pirmaujančiuose postuose ir uoliai prisideda prie okupuoto krašto smaugimo, paskutiniu metu eidamas “valstybinio spaudos komiteto pirmininko” pareigas (atseit, dabar jis yra okupuotoje Lietuvoje vyriausias cenzorius). A. Beržinis
