SIEKIAME ATSIIMTI VILNIŲ

KAZYS ALIŠAUSKAS

Kovo mėnesio pradžioje Lietuvos vyriausybė gavo žinių iš Vilniaus ir kitų bolševikų užimtų sričių, kad jų užimtose vietose viešpatauja netvarka: bolševikų kariuomenės dalyse dažnai įvyksta sukilimai, mobilizuoti rusai nenori kariauti, juntama stoka maisto ir būtino reikalingumo prekių, gyventojai nepatenkinti rusų bolševikų įvesta tvarka. Jų nepasitenkinimas nuolat didėja ir gyventojai laukia ateinant lietuviu gi drausmė bolševikų kariuomenėje ir tvarka gyventojų tarpe palaikoma tik griežtomis priemonėmis.

Lenkai, kovo mėn. 3 d. užėmę Gardiną, telkė vis daugiau jėgų Gardino apylinkėje ir slinko į rytus. Spėjama buvo, kad lenkai kėsinasi užimti Vilnių. Tokioms sąlygoms esant, Lietuvos vyriausybė, pasitarusi su karo vadovybe, nusprendė atgauti Vilnių vykdant puolimą. Šis uždavinys buvo pavestas vykdyti atskiros brigados vadui karin. St. Nastopkai. Mūsų kariuomenės pajėgumas tuo metu buvo mažas, tačiau nuspręsta buvo puolimą vykdyti.

Operacijos tikslas — pulti Vilniaus kryptimi ir puolimui pasisekus Vilnių užimti. Veiksmams vykdyti buvo sudarytos dvi rinktinės: dešinioji iš Alytaus įgulos ir kairioji iš Kauno įgulos.

Dešiniąją — pietinę sudarė 1 pėst. pulko 1, 2, 6, ir 7 kuopos, 8 sunk. kulkosvaidžiai, raitųjų žvalgų būrys (apie 30 raitelių) ir artilerijos būrys — 2 pabūklai — karin. M. Pečiulio-nio vadovybėje. Rinktinei uždavinys: iš Alytaus pulti priešą kryptimi Daugai, Valkininkai, Vilnius. Rinktinei vadovavo 1 pėst. pulko vadas karin. K. Ladiga.

Kairiąją — šiaurinę rinktinę sudarė 2 pėst. pulko I batalionas ir atskiras Vilniaus batalionas. 2 p. p. I batalionui vadovavo karin. J. Butkus. Jis turėjo savo valdžioje 1, 2; 3 kuopas, 1 kulk. kuopą, raitųjų žvalgų būrį, ryšių dalinėlį ir artilerijos būrį iš 2 pabūklų, karin. Uoginto vadovybėje. Atskirą Vilniaus batalioną, karin. K. Škirpos vadovaujamą, sudarė: 1, 2, 3, 4 kuopos, sunk. kulk. kuopa, ryšių ir ūkio daliniai. Prie bataliono buvo laikinai priskirtas pėsčiųjų husarų 2-as eskadronas. Rinktinės vadu buvo paskirtas 2 pėst. pulko I bataliono vadas karin. J.

Butkus. Uždavinys: susitelkti Žiežmariuose ir pulti Žasliai, Vievis, Vilniaus kryptimi.

Puolimo pradžia nebuvo tiksliai nustatyta, palikta rinktinių vadams spręsti savo nuožiūra pagal vietoje patirtas aplinkybes.

Pas rusus bolševikus, jėgų sudėtyje, šiame ruože nuo vasario mėn. didesnių pasikeitimų neįvyko. Jie gavo papildymų žmonių, ginklų ir šaudmenų. Daugai, Varėna, Valkininkai kryptį į Vilnių saugojo Pskovo divizijos 3 ir 4 šl. pulkai. Pagrindinę poziciją jie laikė užėmę riboje: Nedzingė, Daugai, Pivašiūnai, Dusmenys, Onuškis, Žasliai, Vievis, Lentvaris, Vilnius ir Aukštadvaris; Trakai, Vilnius kryptį saugojo tos pat Pskovo divizijos 5, 6 ir 7 šl. pulkai. Didžiuma bolševikų jėgų buvo sutelkta prie pagrindinių kelių, einančių į Vilnių.

Dešiniosios- pietinės rinktinės veiksmai. Balandžio 3 d. vidudienį rinktinė pradėjo žygį iš Alytaus, plentu Daugų kryptimi. Prie Pocilonių kaimo (5 km į vakarus nuo Daugų) rinktinė buvo perskirta į dvi voras: pagrindinę ir šalutinę.

Šalutinę vorą sudarė 7 kuopa su 2 sunk. kulk. ir raitųjų žvalgų komanda. Uždavinys: žygiuoti pietų vakarų kryptimi į Arciūnų kaimą, iš kur, balandžio 4 d. ryte, raitųjų žvalgų komandai žvalgyti kryptimi: Beniūnai - Kazimieriškės, tikslu išaiškinti ir nustatyti priešo laikomas pozicijas; 7 kuopai pulti Daugų ežero pietine puse ir išeiti į Gaidukonių kaimo ribą.1

Pagrindinė kairioji vora turėjo pulti Daugų miestelį ir toliau — plentu, Varėnos kryptimi. Balandžio 4 d. auštant prasidėjo puolimas.

Pagrindinės voros pirmame skaidinyje puolė 1 ir 2 kuopos, kiekviena sustiprinta 2 sunk. kulkosv., 6 kuopa liko atsargoje. 1 kuopa puolė Daugų miestelio kryptimi pietinėje plento pusėje, 2 kuopa — pagal plentą. 1 kuopa, priartėjusi prie Daugų kapų, buvo sutikta priešo ugnies. Kuopai sutelkus ugnį į priešo pozicijas ir pradėjus pulti, priešas pakriko ir pasitraukė. Tokiu būdu kuopa be nuostolių išėjo per rytinį Daugų pakraštį į plento ir Pivašiūnų vieškelio kryžkelę.

2 kuopos puolimas buvo priešo sulaikytas. Tik 1 kuopai išėjus į plentą ir tuo pačiu į prie-

šo užnugarį, bolševikai pradėjo skubiai trauktis. Kuopų puolimą sėkmingai rėmė artilerijos būrys. Balandžio 4 d. 5 val. 30 min. Daugų miestelis buvo užimtas.1

Iš Daugų vora buvo nukreipta plentu Bobriškių kaimo kryptimi. 1 kuopa užėmė Bobriškių kaimą ir pradėjo tvirtintis užimtose pozicijose. 2 kuopa perkirto plentą Bobriškiai - Valkininkai ir kiek pažygiavusi pirmyn, sustojo. Vakarop kuopos gavo įsakymą pasitraukti Daugų link. Nakvojo užėmę pozicijas į rytus nuo Daugų.’1

Šalutinės - dešiniosios voros raitųjų žvalgų komanda auštant pradėjo žvalgymą bendra Beniūnai - Kzimieriškės kryptimi, kur, susidūrus su priešu ir neįsiveldama į kautynes, jį sekė. Nustačiusi priešo laikomas pozicijas, po vidudienio, komanda grįžo į Arciūnus.

Puolimas 7 kuopos, kuri turėjo nugalėti į pietus nuo geležinkelio ir ežero esančią lygią, šlapią ir didelę pievą, priešo buvo sulaikytas. Po ilgesnių kautynių, priešas pasitraukė ir kuopa išėjo į pietų rytus nuo Padaugės kaimo, kur pas gyventojus buvo patirta, kad kaime stovėjo bolševikų kuopa. Iš čia raitųjų žvalgų komanda buvo pasiųsta žvalgyti Bobriškių kryptimi. Pavakarėje komanda prie Bobriškių susidūrė su priešu, kuris jau vėl buvo Bobriškius užėmęs. Komanda išbuvo prie Bobriškių kaimo pietinės pusės iki balandžio 5 d. ryto, iš kur auštant pasitraukė ir grįžo prie pulko.1

Tuo metu 7 kuopa kautynių tvarkoje perėjo pro Gaidukonių kaimą ir sutemoje išėjo į plentą prie Bobriškių kaimo. Žvalgyba susekė, kad aplink Bobriškių kaimą stovi bolševikų sargybos. Nesiveldama į kautynes, kuopa pasitraukė plentu Daugų link.

Puolančios rinktinės sparnai buvo neapsaugoti, priešas turėjo žymiai didesnes jėgas. Priešas puolė Vėžonių (apie 5 km. į rytus nuo Daugų) kaimo kryptimi, grasindamas puolančios voros kairiajam sparnui, tad balandžio 5 d. rinktinei buvo įsakyta pasitraukti ir grįžti į Alytų. Traukiantis 6 ir 7 kuopos buvo paliktos priedangoje Papiškių ir Vėžionių kaimų riboje. Rinktinė nekliudoma grįžo į Alytų naktį iš balandžio 5 d. į 6 d. Nuostoliai buvo nedideli: 1 dingęs be žinios ir keletas sužeistų.

Kairiosios— šiaurės rinktinės veiksmai. 2 pėst. pulko I batalionas iš A. Panemunės išvyko kovo 30 d. temstant. Sąlygos žygiui nebuvo palankios, oras buvo šaltas ir drėgnas. Pasiekus Rumšiškes batalionas sustojo poilsiui. Žiežmarius batalionas pasiekė kovo 31 d. ir ten apsinakvojo. Žygio metu batalionas pasipildė savanoriais iš tų apylinkių, pro kurias žygiavo. Keletas savanorių buvo iš Vilniaus krašto, Valkininkų apylinkės, tuo metu bolševikų užimtos. Batalionas liko miestelyje iki nakties iš kovo 31 d. į balandžio 1 d.

Rusų bolševikai buvo įsitvirtinę riboje: Strošiūnai, Pajautiškės, Guronys, Žaslių geležinkelio stotis ir Žaslių miestelis. Bataliono vadas karin. J. Butkus gerai žinojo, kad priešas turi daug didesnes jėgas. Tikėdamasis, kad priešas nežino apie bataliono atvykimą į Žiežmarius, nusprendė išnaudoti netikėtumą ir nelaukiant pulti priešą. Tikrovė, gi, parodė, kad priešas laukė puolimo.

Nakties metu iš kovo 31 d. į balandžio 1 d. batalionas išsidėstė išeities riboje: Gurkliai-Tarpumiškės, prieš bolševikų užimtas pozicijas. Balandžio 1 d. 4 val. ryto batalionas pradėjo puolimą. 3 kuopai buvo duotas uždavinys pulti ir užimti Strošiūnų kaimą, 2 kuopai užimti Pajautiškes ir 1 kuopai užimti Guronis ir Žaslių geležinkelio stotį. Kulkosvaidžių kuopai buvo įsakyta palaikyti 3 kuopos puolimą į Strošiūnų kaimą, raitųjų žvalgų komandai — saugoti bataliono dešinįjį sparną. Žaslių miestelis nebuvo puolamas. Kairįjį bataliono sparną saugojo vokiečiai, kurie liko stovėti vietoje, bet žadėjo neleisti bolševikams apeiti bataliono sparną.

Bataliono puolimas buvo sutiktas priešo stipria ir gerai organizuota ugnimi. Po stipraus susišaudymo kuopos pasitraukė į išeities ribos pozicijas. Nuostoliai — keletas sužeistų. Nauda iš šio puolimo buvo tik ta, kad buvo tiksliai sužinota priešo jėgų išdėstymas pozicijoje. Balandžio 2 d. batalionas stovėjo vietoje Gurkliai -Tarpumiškės riboje.

Atskiras Vilniaus batalionaskovo 31 d. išvyko iš Kauno, Žaliojo kalno kareivinių. Batalionas buvo paskubomis organizuojamas ir paskubomis paruoštas žygiui. Jame buvo apie 600 kovotojų, dauguma dėvėjo nuosavais rūbais, buvo neapmokyti, tačiau geros nuotaikos. Išvykimo iš Kauno diena pasitaikė labai bjauri, snigo ir lijo, kelias buvo klampus, tad batalionas žygiavo lėtai ir tik balandžio 2 d. atvyko į Žiežmarius. Susitikę batalionų vadai karin. J. Butkus ir karin. K. Škirpa nusprendė balandžio 3 d. pakartoti puolimą. Puolimo tikslas liko tas pat, t. y. išmušti bolševikus iš Strošiūnų - Žaslių ribos ir jei aplinkybės leis, pulti Vievio - Vilniaus kryptimi.

Nakties metu į balandžio 3 d. buvo išdėstytos jėgos išeities riboje Gurkliai - Tarpumiškės ir duoti kuopoms uždaviniai.

2 p. p. I batalionui įsakyta pulti ta pačia tvarka ir kryptimi, kaip ir per pirmąjį puolimą balandžio 1 d. Uždaviniai kuopoms liko tie patys, kuopos liko sustiprintos sunk. kulkosvaidžiais.

Atskiram Vilniaus batalionui buvo duotas uždavinys: vienai sustiprintai kuopai užimti Žaslių miestelį, apeinant iš kairės; viena kuopa palikta atsargoje Žiežmariuose; likusios (2 ir 4) buvo nukreiptos Žaslių geležinkelio stoties kryptimi.

Jėgų dauguma buvo nukreipta į Žaslių geležinkelio stotį ir į Strošiūnų kaimą.

Artilerijai buvo duotas uždavinys šaudyti vieškelius Žiežmariai - Vievis prie Strošiūnų kaimo ir Žasliai-Vievis, telkiant ugnį prie Žaslių geležinkelio stoties, kad trukdytų priešui sutelkti daugiau jėgų pagrindinėje pozicijoje rinktinės puolimo metu.

Puolimas prasidėjo balandžio 3 d. švintant apie 4 val. Bolševikai kautynių pradžioje, turėdami daugiau jėgų ir geras pozicijas, kietai laikėsi. Kautynės tęsėsi keletą valandų. Didžiausį pasipriešinimą priešas pareiškė prie Strošiūnų ir Pajautiškės kaimų. Pavakarėje, užėmus Dalinonis ir Guronis, priešas buvo priverstas trauktis iš Strošiūnų ir Pajautiškės kaimų. Žaslių geležinkelio stotis buvo užimta naktį. Balandžio 4 anksti rytą buvo užimtas Žaslių miestelis. Tačiau priešas nebuvo sumuštas, jo eilėse nebuvo pastebėta pakrikimo žymių, todėl sekančią dieną nuo puolimo buvo atsisakyta. Buvo įsakyta įsitvirtinti riboje: Strošiūnai, Pajautiškės, Žaslių geležinkelio stotis ir Žaslių miestelis.

Balandžio 4-7 d. nieko ypatingo neįvyko. Įvyko tik žvalgų susirėmimai su priešo sargybomis. Balandžio 7 d. vakare buvo gauta žinių ir pastebėtas bolševikų pasiruošimas puolimui. Rinktinė pasiruošė gintis, budėjimas pozicijose buvo sustiprintas, rezervinės kuopos buvo įspėtos būti pasiruošusioms, tačiau naktis praėjo ramiai.

Balandžio 8 d. anksti rytą skaitlingi bolševikų daliniai pasirodė priekyje mūsų pozicijų ir pradėjo puolimą. Ypatingai stiprų spaudimą bolševikai vykdė į Strošiūnų kaimą ir Žaslių geležinkelio stotį. Strošiūnų kaimą ir Žaslių geležinkelio stotį, šiuos du mūsų pozicijos pagrindinius mazgus, skyrė miškas, išraižytas grioviais ir kalnagūbriais. Vienas nuo kito jie buvo apie 6 km. Nors tarpai buvo saugomi ir ginami, tačiau ugnies ryšio nebuvo įmanoma sudaryti. Buvo daug laisvų tarpeklių. Ryšiai veikė blogai, tačiau kuopų vadai veikė savarankiškai, reikšdami daug iniciatyvos. Reikalui esant pasitraukdavo, arba puldavo priešą.

Rinktinės vadas karin. J. Butkus buvo susirūpinęs savo dešinio sparno apsauga. Vienai atskiro Vilniaus bataliono kuopai jis pavedė savo dešiniojo sparno apsaugą ir įsakė išžvalgyti Dirgalonių, Liutonių kaimus ir jų apylinkes. Žvalgymo metu priešas tose apylinkėse nebuvo surastas, tačiau kuopa buvo laikinai palikta sparno apsaugoje.

Stiprų spaudimą bolševikai išvystė į Strošiūnų kaimų pozicijas, kur gynėsi 2 pėst. pulko 3 kuopa. Kuopa buvo priversta iš Strošiūnų I pasitraukti. 3 kuopos vadas, prie augštumos 154,4 surinko savo besitraukiančius kareivius, juos sutvarkė ir padrasino. Tuo metu pagalbon atvyko atskiro Vilniaus bataliono 2 kuopa. Priešas buvo kontratakuotas ir durtuvų kautynėse priverstas pasitraukti į Mijaugonių kaimą. 3 kuopa vėl užėmė savo senąsias pozicijas. Kiek vėliau į šį barą atvyko ir atskiro bataliono 4 kuopa.

3 kuopai užėmus senąsias pozicijas prie Strošiūnų kaimo, bolševikai pradėjo puolimą šiaurėje nuo Strošiūnų kaimo. Šis bolševikų puolimas buvo atremtas atskiro Vilniaus bataliono 2 ir 4 kuopų ir taiklia artilerijos ugnimi į priešo ugniavietes. Pavakarėje bolševikai nustojo puolę ir pasitraukė visame bare. Temstant apie 18 val.  kautynės nurimo.

Apie kautynių eigą telefonu buvo nuolatos pranešinėjama į Kauną Vyriausiajam štabui. Rinktinei sustiprinti iš A. Panemunės paskubomis buvo pasiųsta 2 pėst. pulko 9 kuopa. Kuopa, pasiekusi Rumšiškes, buvo grąžinta, nes paaiškėjo, kad kautynės fronte aprimo.

Balandžio 9 d. rinktinė liko stovėti užimtose pozicijose, tvirtinosi ir akyliai sekė priešą.

Sąryšyje su šiomis kautynėmis, t. y. bendru lietuvių kariuomenės puolimu prie Daugų ir Žaslių, Vilniaus kryptimi, bolševikų Maskvos vyriausybė padarė intervenciją Vokietijos vyriausybei Berlyne. Vokietijos vyriausybė 1919 m. sausio 18 d. su Maskvos vyriausybe buvo pasirašiusios sutartį dėl laisvo pasitraukimo vokiečių kariuomenės iš Ukrainos. Buvo nustatyta demarkacijos linija, kuri Lietuvoje ėjo: Daugai, Stakliškės, Kaišiadorys ir 10 kilometrų į rytus nuo geležinkelio linijos: Kaišiadorys, Jonava, Kėdainiai. Vokiečiai šios linijos laikėsi, bet bolševikai ją dažnai peržengdavo. Bolševikų vyriausybė priekaištavo Vokietijos vyriausybei, kad Lietuvos kariuomenė po vokiečių dalinių priedanga puola bolševikų kariuomenės dalis. Vokietijos vyriausybė pranešdama apie tuos priekaištus Lietuvos vyriausybei, pageidavo tinkamo to klausimo sprendimo. Lietuvos vyriausybė nusprendė perduoti šio baro Strošiūnai - Žasliai apsaugą vokiečiams, o savo dalinius atitraukti.

Balandžio 9-10 d. vokiečių kariuomenės daliniai užėmė barą: Strošiūnai, Pajautiškiai, Žaslių geležinkelio stotis, Žasliai. Baras buvo perduotas be incidentų. Abu mūsų batalionai pasitraukė.

Atskiras Vilniaus batalionas pasitraukė į Mūro Strėvininkai, Gurkliai, Tarpumiškės, Tryliškės ribą; 2 pėst. pulko I batalionas, per Žiežmarius pasitraukė į Rumšiškes, kur sustojo poilsiui ir išbuvo iki balandžio 23 d.

Šis Lietuvos kariuomenės iš fronto atitraukimas ir sąlyčio su bolševikais netekimas turėjo neigiamų pasekmių. Balandžio mėn. 17-19 d., kai lenkų kariuomenė puolė Vilnių, lietuviai negalėjo kovoje dalyvauti. Bolševikai, gi, sugebėjo laisvai pasitraukti iš fronto vietų šiaurėn, į Maišiogalą.

Per šias kautynes 2 pėst. p.I batalionas ir Atskiras Vilniaus batalionas turėjo keletą kareivių užmuštų ir keliolika sužeistų.

Bandymas paimti Vilniaus miestą nepavyko. Rusų bolševikų karo vadovybė stipriai saugojo kryptis iš vakarų į Vilnių, nes ji vis dar tikėjosi paimti Kauną ir prieiti prie Rytprūsių sienos. Mūsų ir priešo jėgų santykis buvo labai skirtingas priešo naudai: 3 kovai labai silpnai paruošti batalionai prieš priešo 5 šl. pulkus. Lenkai išnaudojo šį mūsų silpnumą ir balandžio 19-21 d. paėmė Vilnių.

Literatūra

1.    M. Rėklaitis. Puolimas Daugai - Vilnius kryptimi (rankraštis).

2.    Mjr. St. Raštikis. Užžėlusiais bočių keliais. Kaunas, Savanoris 1918-1928 m.

3.    St. Juodis. Atsiminimai. Kaunas, Savanoris 1918-1918 m.

4.    Gen. št. plk. K. Škirpa. 5-jo pėst. D. L. K. Kęstučio pulko pirmąsias dienas prisimenant. Savanoris 1918-1928 m.

5.    H. Songinas. 6 pėst. Pilėnų Kunigaikščio Margio pulko kovos su bolševikais 1919 metais (rankraštis).