STARKADAS
Z. RAULINAITIS
Mirus Frodžiui Taikingajam, kurį laiką danus valdė jo sūnus Fridlevas, o po jo, šio pastarojo sūnus — Frodis. Kai kurie istorikai vadina jį Frodžiu ketvirtuoju (Frotho IV), arba Garsiuoju (hin Froeknae).
Šio danų valdovo žygiuose, dar vis pasakų ir legendų supamuose, dažnai užkliūva aisčių kraštai. Su juo rišama ir įdomi legenda apie narsuolį, kareivą — vikingą; Starkadą. Jį savo didvyriu savinasi vokiečiai ir danai, tačiau, atrodo, nemažiau teisių į jį galėtume reikšti ir mes. Galimas dalykas, jis yra pats seniausias žinomas mūsų protėvis, kurio vardas išliko iki šių dienų padavimuose, deja, perimtas kitos tautos ir virtęs svetimųjų didvyriu, jų legendose nepaprastai išgarsintu.
Saksas Gramatikas rašo, kad Frodžio (IV) laikais koks tai Starkadas (Starcatherus), Storverko (Storvoerki) sūnus, laivui sudužus, vienintelis išsigelbėjo ir buvo svetingai priimtas karaliaus Frodžio, nes buvęs neįtikėtinai gražaus kūno ir dvasios.1 Saksas rašo: “Tradicijos sako, jog jis gimė šalyje, kuri yra į rytus nuo Švedijos, kurioje plačiai gyvena aisčių ir kitų barbarų tautos”. (Hune in ea regione, quae Suetizm ab Oriente complectitur quamque nunc Estonum aliarumąue gentium numerosa berbarizs latis sedibus tenet, originem duxisse memoriae proditum constat).2 Kraštas gi į rytus nuo Švedijos yra Pabaltijys. Estonum čia greičiau reiškia aisčių kaip estų kraštą, kuris tais senais laikais dar tebebuvo vadinamas įvairiais savo provinciniais vardais. Tą patvirtina dar ir tas faktas, kad Saksas Gramatikas savo istorijoje niekur nemini Prūsų vardo, kuris jo laikais jau buvo beveik išstūmęs Aisčių vardą Pabaltijui žymėti.
Yra šaltinis, nurodantis kitokią Starkado kilmę, tačiau istorikai mano, jog Saksas Gramatikas yra patikimesnis.
Kad Starkadas nėra vien tik pasakų ir legendų tvarinys, liudija dar ir kiti šaltiniai. Juose pasakojama, jog Fridlevas, Frodžio tėvas, savo valstybę norėdamas apsaugoti, apie save buvo sutelkęs žymiausių kareivų būrį. Jiems jis buvęs labai dosnus. Jų tarpe buvęs ir ką tik iš kelionių po Italiją, Rusią ir Vengriją sugrįžęs, milžinas Starkadas (Starkardus), įgijęs nemirštamą garbę savais žygiais. Perėmęs tėvo sostą, Frodis perėmė ir tuos kareivas su Starkadu priekyje (Angrimur saga).3Dar kitas šaltinis patvirtina, kad Starkadas (Sterkatherus),Storverko sūnus, atvyko į Daniją Frodžiui Garsiajam valdant (Chron. Erici Regis— SRD 1-153, arba Ann. Ryenses,ir dar prideda: “ . . ,qui interjecit Wisinum gladiatorem apud Ryciam et Tanaem gygantem apud Bizantium, et in Polonio Wasael pugilem et in Saxonia Hamam pugilem”).*
Stojęs Frodžio tarnybon, Starkadas netruko pasižymėti. Jam karalius davė laivą ir pavedė saugoti Danų pajūrį nuo piratų puldinėjimų.1 Saksas sako, kad Starkadas buvęs nepaprastai narsus ir garsas apie jį nenustojo sklisti dar ir jo paties laikais.
Prieš pakliūdamas Frodžio tarnybon, Starkadas buvo garsaus vikingų vado Hakio pavaldinys. Hakio vadovybėje, su būriu vikingų, jis siautė ir plėšė Baltijos jūroje ir Atlanto pakrantėse. Pagarsėjęs Hakio tarnyboje, jis dar daugiau iškilo Frodžio laikais ir vėliau. Saksas Gramatikas randa reikalą pažymėti, kad “pasakiški gandai net apie jo gimimą pagimdę pasakas, kurios prieštarauja protui ir yra tiesiog neįtikėtinos”. Sakoma, jog Starkadas yra kilęs iš milžinų ir gimęs buvęs nežmoniškos išvaizdos, turėjęs net keletą rankų. Tik dievas Toras sutvarkęs jo pavidalą, išlupęs nereikalingas rankas ir suteikęs jam žmonišką išvaizdą. Jis buvęs dievų, ypač Odino, mėgiamas, todėl ir gyvenęs tris kartus ilgesnį gyvenimą už paprasto mirtingo žmogaus. Ne tik ilgesnį amžių jam suteikė Odinas, bet dar apdovanojo jį poeto gabumais. Saksas ir Snorė, abu, laiko Starkadą istoriniu skaldu. Skaldų sąrašas Skaldatal prasideda šiais žodžiais: “Senis Starkadas buvo skaldas. Jo eilėraščiai yra seniausi žinomi. Jis eiliavo apie Danų karalius”. 3
Tarnaudamas įvairiems Švedijos, Danijos ir Norvegijos karaliams ir nepriklausomiems vikingų — varingų “jūrų karaliams”, Starkadas dalyvavo daugybėje žygių. Žygiai “nuo Konstantinopolio iki Dublino ir nuo Hamburgo iki Baltosios jūros” nuvesdavo jį į įvairius kraštus, tarp kitų, į Rusią, Lenkiją, o taip pat ir į jo gimtąjį Aisčių kraštą.
Slavų valdovo Vino vadovybėje jam kartą teko malšinti sukilimą Rytuose. Ten teko kovoti ir sumušti rytiečių, o taip pat ir kuršių, sembų ir žiemgalių kariuomenes (Post haec Star-
Ginklus ir mantą susikrovęs ant pečių, Starkadas keliauja iš Švedijos į Daniją.
catherus ad inhibendam Orientalium defectionem una cum Wino Sclavorum principe delega-tur. Qui simul adversum Curetum, Semborum, Samgalorum omniumąue postremo Orientalium exereitus proeliati claras late victorias edidere).2 Iš šitos žinutės aiškėja, jog orientalai — rytiečiai nėra slavai. Šiuo terminu čia Saksas, greičiausiai, apima visas aisčių kiltis, atskirai pažymėdamas tik kuršius, sembus ir žiemgalius.
Šitą karą mini, panašiai aisčių kiltis rūšiuoja ir jas rytiečiais vadina ir kitas danų istorikas Petras Olaus: Starcatherus cum Wino principe Slavorum mittitur a Frothone contra orientales populos, jam regi Danorum sub tributo servientes, nunc autem rebellare volentes, ut in fide contineret, aut ad juga revocaret, qui pugnaverunt contra Curetes, quorum natio extat in Livonia, et contra Sembos i. e. Pruscos et contra Semigallos i. e. Tracias, et postremo contra omnes orientales preliati sunt, et claras victorias longe lateque reportabant.(Chronic reg. Danorum, Langebek, SRD. I, 92).4 Čia minimus trakus, Daukantas vadina lietuviais.
Starkadui su danų kariuomene kovojant prieš Rytų tautas, saksai pasiryžo išnaudoti progą ir numesti danų jungą. Jie to nebūtų drįsę daryti, jei Starkadas būtų buvęs namuose (Illud tamen fieri in absentia Starcatheri consulebant, cujus fortitudinem metuebant. . . Petri Olai, SRD IJ.4 Pasilikusį savo karalijoje Frodį jie įžūliai iššaukė stoti dvikovėn, arba atleisti juos nuo pavaldumo. Kol Frodis galvojo ir tarėsi, kokį duoti saksams atsakymą, grįžo ir Starkadas iš sėkmingo karo žygio. Jis tuojau pareiškė saksams, jog karaliui nedera kautis su kokiu ten prastuoliu ir pats jo vieton stojo prieš saksų milžiną Hamą, kurį jis dvikovėje vienu smūgiu nudėjo. Taip saksai ir vėl pasiliko danų valdžioje.
Kartu su varingu, danu Boemonu, Starkadas įvykdė karo žygį prieš rusinu valdovą Flocco, kurį nugalėjo ir grįžo su dideliu grobiu. Žygį teko vykdyti per Kuršą, kur vietiniai gyventojai darė jiems įvairių kliūčių. Taip, vienu atveju, jie primetę aštrių katursmaigalių vinių. Tačiau tas danų nesustabdė. Starkado patariami, jie prie padų prisitvirtino medines kaladėles ir taip perėjo tas kliūtis, žygiuodami miškais į krašto gilumą.
Toki ir panašūs žygiai per Baltijos tautų plotus, greičiausiai, vykdavę Dauguvos upe irkliniais laivais. Tai vienur, tai kitur, puolikai turėdavę prasiveržti jėga. Kaikurie istorikai mano, jog šitie žygiai tai vėlesniųjų laikų (IX a.) varingų kovos su suomių, slavų ir aisčių kiltimis tik priskirti anksčiau gyvenusiam Starkadui.3
Teko Starkadui kovoti ir su saksais, kurių jis ypatingai nekentė. Kartodama Annales Ryenses žinią, Petro Olao kronika sako, jog Starkadas “yra buvęs atkaklus teutonų priešas; jis juos niekindavęs įvairiais būdais: surišęs keturis ar šešis saksus krūvon, jis pasidarydavęs sau sėdynę, ant kurios atsisėdęs ir attikdavęs gamtinius reikalus; ir dar kitų garsių žygdarbių jis yra įvykdęs”.4
Tačiau nevisada Starkadui sekdavęsi, nevisada jis išeidavęs nugalėtoju. Yra žinutė, einanti per keletą kronikų, kad jis karaliui Sivaldui valdant, kartą pabėgo iš mūšio lauko (Turn erat Sivaldus Rex, cujus tempore Starcatherus a proelio fugit). Įvykis turėjęs būti nepaprastas, nes kartojamas eilėje danų kronikų. Bravalos gi mūšyje jį kitas milžinas žiauriai sužeidė.
Savo žygdarbius pats Starkadas išvardino ir apdainavo “Priešmirtinėje Giesmėje”. Jis paseno ir nebetiko daugiau nei karo žygiams, nei kareivos tamybei karaliaus palydovų tarpe. Ramiai gyventi, be žygdarbių, jam nusibodo. Pagaliau, nenorėdamas sužlugdyti savo garbės ir garso ilga ir neveiklia senatve, o ypač paprasta mirtimi lovoje, Starkadas nutarė, jog atėjo jam laikas baigti gyvenimą ir žūti nuo kito karžygio rankos. Bet, kas gi senį, lazdomis pasiramščiuojantį ir vos paeinantį, žudys?
Pasikabinęs ant kaklo aukso maišelį, Starkadas išeina jieškoti savo žudiko, kuriam kartu su Starkado galva, tektų ir auksas. Lazdomis atsirėmusį senį kareivą pastebi Hateras. Kada tai Starkadas buvo nukovęs jo tėvą. Sutiktajam senis deklamuoja savo “Priešmirtinę Giesmę”, apie senatvės vargus ir buvusius karo žygius. Nuo pat gimimo jam buvę lemta kariauti, su ginklu rankoje nuolat budėti, braidyti kraujuje, be poilsio gyventi karinėse stovyklose. O, štai, dabar jis paseno garbingai nežuvęs kovoje. Starkadas sako: “Nuolat neapkenčiau taikos, pasenau po Marso vėliavom, mano gyvybė būdavo nuolatiniame pavojuje, nepažinau aš baimės .. .”1
Deklamuodamas, Starkadas išvardina savo žymiausius žygdarbius, priskaitydamas jų keturiolika. Vienas iš tų žygdarbių buvęs žygis prieš kuršius: “Toks stiprus buvo mano rankos smūgis. Ar ne? Kai aš pirmasis pamokiau mediniais padais žengti Kuršių pajūriu ir takais pribarstytais nesuskaitomų smailų vinių; kai atsidūręs prieš lauką, prisėtą geležinių kablių, paruošiau medinių batų (klumpių?) apsaugą kojoms, kad nepažeistos galėtų žengti...” (. . .Quid, guando Curetum litus et innúmera crustratum cúspide callem primus ligniferis docui decurrere plautis?)4
Kitų žygdarbių tarpe, po Hamos dvikovėje nukovimo, Starkadas didžiuojasi žygiu prieš aisčius: ... “tada, kartu su Flebako sūnumi Vinu (slavų valdovu) numalšinau kuršius ir kitas kiltis Aisčiuose mintančias, stojau kovon taip pat prieš žiemgalių tautą ir prieš telemarkiečius...” (Mox cum Wino duce Flebacce nato obtrivi Kurios vėl quas alit Estia genies, et populos Semgalla, tuos. Post haec Thelemarchos aggressu...).2
Čia Estia yra aiškiai minima kaip kraštas, kuriame gyvena kuršiai ir kiti, taigi aisčiai, bet ne estai. Kas tik patvirtina ankstesni tvirtinimą, kad Estia ar Estonia šiuo atveju yra vadinamas Aisčių kraštas.
Keršydamas už savo geradario danų karaliaus Frodžio nužudymą, jis nužudo (kitose versijose tai atlieka pats karaliaus sūnus) Svertingo sūnus. Tos pačios puotos metu, paniekinęs puikius ir prašmatnius užsieninius — teutoniškus valgius, Starkadas valgo, pagal senuosius ir garbingus papročius, tik paprastą valgį. Jis neliesdavo skanėstų, nes buvo prieš pilvo garbinimą. Starkadas labai supyko pastebėjęs, jo nuomone, nepaprastą išpaikumą, kai ant stalo buvo pateikta valgiui, negana kad virta, bet dar net pakepinta, mėsa.
Vienas iš pavojingiausių jo žygdarbių buvusi dvikovė prieš devynis kareivas. Kai jo paklausė, gal jis pageidautų kautis su jais iš eilės, po vieną, Starkadas atrėžęs: “Kai mane puola šunų gauja, aš juos nuveju visus iš karto, o ne po vieną”. Toje kovoje su devyniais kareivomis, jis juos visus nudeda, tačiau ir pats žiauriai nukenčia. Sužeistas į 17 vietų, rankomis prilaikydamas, kad neiškristų iš sužeisto pilvo, vidurius, ir nebegalėdamas paeiti, Starkadas sėdi atsirėmęs nugara į akmenį. Praeiviai siūlo jam pagalbą, norėdami aprišti jo žaizdas. Jis, tačiau, atmeta mokesčių rinkėjo pagelbą, dar iškoliodamas jį už nevertingą užsiėmimą. Kitas, vergę vedęs, taip pat pasirodo esąs nevertas pagelbininkas. Nepriima jis ir tarnaitės pagalbos, nes ji žemo gimimo. Tačiau kai pro šalį pravažiuoja vežimas, kuriame sėdintis jaunas ūkio darbininkas pasisiūlo perrišti žaizdas, Starkadas sutinka. Jį Starkadas pagiria už jo kilnų pašaukimą: “ . . . toki žmonės pragyvenimo jieško garbingai, savo pačių darbu, nejieškodami jokio pelno, o tik tai, ką patys savo kaktos prakaitu užsidirba”. Jo nuomone, gyvenimas kaime yra vertingesnis už bet kokius turtus, nes sveikiausi darbo vaisiai kyla ir uždera viduriniojo luomo globoje, pusiaukelyje tarp puikybės ir neturto. Čia Starkadas kalba lyg jis būtų koks lietuvis ūkininkas!
Kitas žymus Starkado žygis buvęs prieš Visiną (Wisinnus), gyvenusį kur tai Rusioje, ant augšto kalno, ar uolos. Kalnas vadinosi Anafial. Jis Visiną nugalėjo ir nužudė.
Hermannas spėja, kad Anafial, tarp kitų reikšmių, gali reikšti ir lietuvių mitologijos stiklinį kalną, esantį pakeliui į mirusiųjų pasaulį (Anapilis).3
Daugiausia, tačiau, Starkadas pasižymėjo Bravalos mūšyje, garsiausiame senosios Skandinavijos VIII a. mūšyje, kuriame dalyvavę ir aisčiai. “Bravalos trofėjų tarpe mano narsios rankos spindinti garbė liks visiems laikams neužmirštama”, tokiais žodžiais baigia Starkadas savo giesmę.1
Išklausęs Starkado “Priešmirtinės Giesmės” žygius Hateras, aišku, atpažino garsųjį karžygį ir savo tėvo žudiką. Tada jis jau nedvejodamas sutinka su Starkado prašymu, paima jo kardą (vardu Scum) ir senajam karžygiui nukerta galvą. Nušokusi nuo sprando kareivos galva dar dantimis įsikanda į velėną, tuo parodydama mirštančiojo didvyrio smarkumą ir žiaurumą. Nukirtęs Starkado galvą, Hateras palaidoja jį ten pat. Ta vieta Danijoje tada buvo vadinama Roeling.
Germanų ir skandinavų epuose ir legendose didvyriai, karžygiai, paprastai, yra jauni ir gražūs vyrai. Starkadas, tuo tarpu, yra visai kitos rūšies didvyris. P. Hermannas savo tyrinėjimuose taip jį aprašo: “Starkadas nėra jauno, augšto ūgio ir liekno, ar gražios išvaizdos, šviesaus veido ir spindinčių akių idealaus germanų karžygio paveikslas, koks yra Helgis Hundingo nugalėtojas, ar Sigurdas slibiną nužudęs. Atvirkščiai, jis yra natūralistinių didvyrių poeto pirmasis bandymas pavaizduoti būdingą bjaurumą. Starkadas išeina į šviesą jau senas, jaunatvės nepažinęs, milžiniško ūgio, nugairinto veido su didžiule žila barzda. Jo neišpaikintas kūnas buvo
Starkado mirtis
nuo ginklų smūgių randuotas, suaižytas baisiausių žaizdų. Jis pasižymėjo savo jėga ir greitomis kojomis ir dar daugiau neįtikėtinu užsigrūdinimu, neatsižvelgimu ir atkaklumu, o ypač aistringais nesuvaldomo pykčio išsiveržimais.
Jis kareiva iš pašaukimo, užsigrūdinimo ir narsumo, pusės pasaulio apkeliautojas ir skelbėjas grįžimo į paprastumą. Save jis pilnai gali statyti visokių reikalavimų atsisakančiojo gyvu pavyzdžiu”.3
Taigi, prieš save turime ne germaną ir ne skandinavą, o tik šiems pastariesiems nuėjusį tarnauti, pagal Saksą Gramatiką, didvyrį, gimusį kur tai, greičiausiai, Aisčių krašte.
Literatūra
1. P. Herrmann, Saxo Grammaticus Daenische Geschich-te. I Teil (Uebersetzung), 1901).
2. Saxonis Gesta Danorum, Saxo Grammaticus, Tomus I, 1931.
3. P. Herrmann, Erlaeuterungen su den ersten neu Bue-chern der Daenischen Geschichte des Saxo Grammaticus. II Teil (Kommentar), 1922.
4. Langebek, Scriptores Rerum Danicarum I, 1772.
