LIETUVIS KARYS VIETNAME
Amerikos artil. kpt. R. ALEKSIŪNAS
Padėkos dieną mano baterija iššovė 10,000-tinį artilerijos sviedinį Vietname. Baterijos taikinys — vietkongo batalionas, esantis karo zonoje D. Mano patrankos pirmą kartą čia prabilo vos tik prieš penkeris mėnesius — liepos 19 dieną. Tada mūsų taikinys buvo arčiau kaip kilometras, nes tą dieną mus ką tik atvykusius, vietkongo daliniai bandė išstumti.
Mano baterija, kurią sudaro 105 mm lengvosios artilerijos patrankos, yra dalis brigados, priklausančios I pėst. divizijai. Mūsų brigada buvo pati pirmoji, atvykusi tiesiai iš Amerikos į Vietnamą. Kita mūsų divizijos dalis atvyko tik po keturių mėnesių. Mūsų brigada, kartu ir mano paties baterija, apsistojo apie 5 km. į rytus nuo Bien Hoa. Kai mes čia atvykome, džiunglių sritis priklausė vietkongui, todėl besistatant stovyklą, turėjome nemaža vargo su vietkongiečiais, kurie nelabai mielai mus čia priėmė. Apie pusantro mėnesio truko, kol išvalėme aplinkines džiungles nuo vietkongo dalinių, kurie buvo kuopos ir net bataliono didumo. Mažos jų grupės dar ir dabar tebesislapsto netoli mūsų džiunglėse, tačiau mums jos nėra labai pavojingos. Jos nėra taip arti, kad galėtų mus, ar Bien Hoa orinę bazę, apšaudyti iš minosvaidžių. Paskutinį kartą jų minosvaidžiai mus apšaudė rugpjūčio 23 d. vidurnaktį. Tada jie kliudė ne tik mūsų stovyklą, bet ir Bien Hoa bazę.
Per tą pusantro mėnesio susidūrimai su vietkongu mums kainavo keletą gyvybių, tačiau daug daugiau už juos sumokėjo patys vietkongiečiai. Pvz., mūsų antrąją naktį Vietname, smarkiam lietui lyjant, jie mus pradėjo apšaudyti minosvaidžiais iš šešių krypčių. Jie niekados nesitikėjo, jog mes taip greit surasime jų ugniavietes. Tuo tarpu, turėdami priešminosvaidinį radarą, mes per penketą minučių jau žinojome jų pozicijas. Truko vos penkiolika minučių ir mes sunaikinome penkis vietkongo minosvaidžius. Šeštojo negalėjome sunaikinti, nes jis šaudė iš miestelio, pasirinkęs poziciją už bažnyčios.
Kai jau kiek įsirengėme savo stovyklą, prisistatėm palapinių, bunkerių ir visokių kitokių patogumų, tada pradėjome išvykas į gana tolimas vietas, kai tik sužinodavome apie kokį didesnio masto vietkongo susitelkimą. Dabar, gi, beveik niekados ir nebegrįžtu į savo “namus”, nes savo dienas praleidžiame besivaikydami vietkongo dalinius bataliono ir net pulko didumo. Kartais tenka išvykti ilgai trunkantiems veiksmams — operation search and destroy, kurie trunka ištisą mėnesį ir ilgiau. Kartais išvykstam dienai ar kelioms, mažesnio masto veiksmams.
Grįžę į savo nuolatinę stovyklą porai dienų, valome savo ginklus, prisivežame daugiau šaudmenų, maudomės, plaunamės rūbus, kiek pailsime ir vėl būname pasiruošę vykti į sekančią ekspediciją. Veiksmams vykstame važiuoti keliais, arba oro priemonėmis — helikopteriais ir transporto lėktuvais, žiūrint, kaip toli yra mūsų tikslas. Vienu žodžiu, esame gan judrūs ir vienoje vietoje ilgai nesėdime.
Prieš kiekvieną žygį veiksmams gauname nurodymus ir peržiūrime žemėlapiuose savo tikslo sritį. Mano uždavinys būna surasti tinkamą vietą, kur galėčiau padėti savo artileriją taip, kad galėčiau jos ugnimi paremti visus mūsų pėstininkų judesius. Žiūrint kaip toli yra mūsų veiksmų sritis, aš turiu pasirinkti geriausią būdą žvalgybai: vykti keliais, ar skristi helikopteriu. Kadangi keliai nėra saugūs, geriausias būdas yra skristi helikopteriu ir iš oro nusižiūrėti galimas artilerijos pozicijas. Žinoma, iš oro nevisada gali išsiaiškinti, ar apačioje yra kieto paviršiaus pieva, ar klampi pelkė, taip pat nematysi, ar kelias žygiui yra užminuotas, ar ne, ar busi priešo apšaudytas žygio metu, pagaliau, ar kaimų gyventojai yra draugiški ar ne?
Paprastai, jei mūsų tikslas yra arčiau kaip 15 km., tada aš vykstu žvalgyti keliais. Nors mane lydi šeši iki dešimties ginkluotų vyrų, tačiau, žvalgymas yra pats pavojingiausias, nors ir įdomiausias darbas artilerijoje. Ypač kai tenka žvalgyti Vietname, kur gali sutikti priešą ten, kur jis nori, ir tada, kai jis nori. Vykstant žvalgyti, paprastai dviem džypais, visada yra galimybių, kad būsi iš pasalų užpultas, arba užvažiuosi ant minos. Tačiau žvalgybos tikslas ir yra, kad vėliau neįvežtum visą bateriją į priešo pinkles. Tačiau ir išžvalgius, baterijos žygis vora yra pats kritiškiausias momentas. Baterijoje yra daugiau kaip dvidešimt įvairių sunkvežimių. Daug iš jų būna pakrauti šaudmenų, o vora išsitęsia ant kelio visą mylią. Taigi, tada ji yra geras taikinys ne tik minoms, bet ir priešo pasaloms.
Per tuos penketą mėnesių Vietname buvome keletą kartų priešo užklupti, tačiau viskas baigėsi laimingai, komunistams jų puolimai brangiai kainavo.
Kai grįžtam į stovyklą, didžiausias pavojus būna praėjęs, nebent mus pultų stambus priešo dalinys, batalionas ar daugiau. Tačiau ir stovykloje turime būti labai atsargūs, budrūs ir viskam pasiruošę. Mat, mūsų priešai mėgsta, ypač nakties metu, iš džiunglių prisėlinti prie stovyklos ir pridėstyti, vadinamų, Claymore minų. Tų minų šūvis yra šrapnelinis, susidedąs iš daugybės smulkių plieno gabalėlių ir paleistas, einantis viena kryptimi. Mina nutaikoma į kurį taikinį, paprastai, vietkongiečiai bando nutaikyti į patrankų tarnybas, kai kareiviai pradeda šaudyti iš patrankų. Jei toks šūvis pataiko į žmogų, tai pusantro tūkstančio plieno gabalėlių padaro iš jo sietą. Tokias pat minas, aišku, ir mes vartojame prieš vietkongą, baterijos apsaugai.
Per tuos penketą mėnesių esame nemaža žygių atlikę ir dalyvavę daugelyje gana stiprių susidūrimų. Prieš pusantros savaitės susikovėme su ištisu vietkongo rinktiniu pulku. Jie mus užklupo žygiuojant per Michelin Plantation vietovę, netoliese nuo Ben Cat. Susidūrimas mums kainavo 41 vyrą žuvusį. Tačiau, kovai pasibaigus, o ji truko ištisą naktį, atėjus rytui, suskaičiavome 240 nukautų vietkongiečių. Tuo tarpu, yra žinoma, kad savo žuvusius jie po kautynių nusigabena.
Vietovės, kurios man ilgai pasiliks mintyse, yra karo zonoje D: Phuoc Vinh, Ben Cat, Michelin Plantation ir kt. Ten netekau daug gerų bičiulių, kurie savo galvas ten padėjo. Tačiau, niekad nesu nei iš vieno iš jų girdėjęs bet kokio nusiskundimo. Nežiūrint, kiek šis karas mums bekainuotų, jis yra tos kainos vertas. Jei mes dabar nekariausime, tai vėliau karas mums dar daugiau kainuos.
Jėga yra vienintelis dalykas, kurį pripažįsta komunistai ir ją gerbia, o jėgos mes turime pakankamai.
Šioje kovoje man tenka didelė garbė nors kiek atsimokėti komunistams, prieš kuriuos tiek daug geriausių Lietuvos karių kariavo. Ypač yra man garbė stoti į tų karių eiles, užimant jų vietą, kurie jau paguldė savo galvas kariaudami su komunizmu ir stoti greta tų, kurie dar vis kariauja raštu ir moralinėmis jėgomis.
1965 m. gruodžio 14 d.
Vietnamas
