KONCENTRACIJOS STOVYKLOS LIETUVOS SENOJOJE TERITORIJOJE

Šiemet suėjo 25 metai, kai mūsų tautai buvo smurtu išplėšta laisvė ir nepriklausomybė. Pavergta Lietuva, žiauriausią vergiją nešanti, maskvinių maskolių šiemet buvo verčiama pro ašaras dainuoti, šokti, džiaugtis, dėkoti jiems už tą liūdną sukaktį ir visoje Lietuvoje minėti ją kuo iškilmingiausiai.

Per paskutiniuosius kelis metus jau nemažas skaičius mūsų tautiečių aplankė okupuotą Lietuvą. Nors daugumos tikslas buvo aplankyti savo tėvus, brolius, seseris ir pamatyti savo gimtuosius namus, bet ne visiems buvo lemta pasimatyti ir pasikalbėti. Paraudonavusieji buvo sutikti ir priimti maskvinių bernų, vyriausybės narių, buvo pavaišinti, o kai kurie net su “prezidentu” Paleckiu pasikalbėjo. Jiems buvo leista pamatyti tėviškę. Kiti tematė tik Vilnių, Trakus, Kauną, pravažiavo dar kelis miestus ir grįžo tėviškės nematę.

Per keletą paskutiniųjų metų keliolika asmenų gavo iš Maskvos leidimus apleisti maskolių sukurtą Lietuvoje “rojų” ir išvykti pas savo artimuosius į Vakarus. Keletas asmenų rizikuodami net savo gyvybe, iš “rojaus” pabėgo. Stebėtina, kad iš visų, iš už geležinės uždangos į Vakarus atvykusių, nei vienas neprasitarė, kur ir kiek senosios Lietuvos teritorijoje sovietiniai valdovai pristeigė koncentracijos stovyklų, kur po kelis tūkstančius, spygliuotomis vielomis aptvertuose plotuose, sugrūsti žmonės bjauriausiose sanitariniu atžvilgiu sąlygose, pusalkani, apiplyšę, be vilties išeiti į laisvę, laukia dienos, kada reikės išvykti į amžinuosius namus. Visos koncentracijos stovyklos yra maskolių M.V.D. (saug. politijos) žinioje. Dieną ir naktį iš bokštelių su kulkosvaidžiais ir specialiais dresiruotais šunimis jos yra saugomos.

Visų koncentracijos stovyklų “gyventojų” didžiausia kaltė yra ta, kad jie gimė lietuviais, myli savo tėvynę, okupanto vergijos pančiais savanoriškai susipančioti nenorėjo, bet norėjo naudotis tokiomis pat teisėmis ir laisvėmis, kuriomis naudojasi visas civilizuotas, kultūringas pasaulis.

O visgi maskolių bernai, iš užsienių atvykstančius pasitinkantieji, ekskursantus vedžiojantieji, vežiojantieji, visko nuo mūsų negali paslėpti. Lietuvos senojoje teritorijoje mum yra žinomos šios koncentracijos stovyklos:

1. Palanga - Darbėnai rajone, 15 km. nuo Baltijos pajūrio yra stovykla, kurios “gyventojų” daugumą sudaro rusai. Matomai, atgabentieji kolonistai į Karaliaučiaus sritį, tačiau, užsikrėtusieji vakarietiškąja liga — laisve. Kokius jie ten atlieka darbus, neišaiškinta.

2.  Kupiškio rajone, prie Lėvens upės. Ten yra daug ir lenkų, kuriuos čia maskoliai atvežė iš Baltgudijos, greičiausia, lenkus kolonistus iš Lunicos, Kamenio. Kozyrsko ir Pinsko rajonų. Tą atliko 1955 m., kai tada “valė” nuo nepatikimo elemento, nes įrengė didžiausią poligoną ir kareivines tokiose vietovėse: Horodno, Hluša, Serniki, Pohost, Zahorodny.

3.  Stovykla Kuldinga, netoli Latvijos sienos. Ten esama ir lenkų, kuriuos 1947 m. iš Vologdos vežė į Lenkiją, bet, dėl neišaiškintų priežasčių, pakeliui sulaikė ir čia apgyvendino.

4.  20 km. nuo Daugpilio, prie Dauguvos upės, įsteigta koncentracijos stovykla 1955. m. Nuolatinis “gyventojų” skaičius apie 3,000 žmonių. Daugumoje ten yra vengrai, rumunai ir albanai ir kiti, suvežti iš Rusijos gilumos stovyklų. Kaikuriuos iš jų varo dirbti į artimesnius fabrikus, lentpjūves, prie cemento darbų.

K. M. Juozas Šarūnas