ANGLAI SAKSAI IR AISČIŲ PABALTIJYS

Z. RAULINAITIS

Slavų pavojus, daugiau kaip kitos priežastys, skatino aisčių kiltis organizuotis, kurti valstybinius vienetus, jungtis. Tos nepaprastos veiklos pradžia yra taip sena (siekianti VI a.), kad ją dengia legendų ir pasakų rūkai.

Iš Vaidevučio ir Prutenio istorinės legendos matėme, kad Prūsuose buvo sukurta nors ir trumpalaikė, bet palyginti tvirta religinė ir valstybinė bendruomenė. Tokio organizavimosi į valstybinius vienetus pradų, galimas daiktas, jau būta įkuriant tą, pasakiškąjį, Gamali - Senpilio miestą, prie Vyslos žiočių, vėliau hunų užkariautą (žiūr. Z. R. Hunų Žygis į Prūsus).

Vaidevučio legendoje randame daugiau kaip vien tik Prūsų valstybės organizavimo pradžią. Ten ypač įdomu yra tas, kad tais senais laikais gimė mintis apsijungti visoms aisčių tautoms: Vaidevučio sūnus vyksta valdyti Lietuvos, tačiau klauso centrinės valdžios Rikajote. Aisčių didžiosios valstybės rėmai buvo pradėti brėžti jau VI a.!

Nevien tik slavai veržėsi VI a. i aisčių žemes. Iš vakarų, iš jūros pusės, įvairūs užkariautojai grasino Pabaltijui.

Turime žinią, siekiančią VI a. pradžią, iš anglų-saksų įstatymų. G. Lombardo išleistoje 1568 m. knygoje “Anglo-Saxon Laws”, arba Ar-xaionomia, Sive De Priscis anglorum Legibus Libri, kur kalbama apie legendinio karaliaus Artūro laikais Britų karūnai priklausančias žemes, yra minimi ir kai kurie Pabaltijo kraštai:

“Kada tai buvęs garsiausias Britanijos karalius Arturas, buvo galingas ir narsus vyras ir garsus karys. Ta karalija, tačiau, jam buvo per maža ir jo dvasia buvo nepatenkinta vien tik Britanija. Todėl jis narsiai užkariavo visą Skandiją, kuri dabar yra vadinama Norvegija, ir visas salas už Skanduos, būtent: Islandiam, Grenlandiam, kurios priklauso Norvegijai, toliau — Suechordam ir Hyberniam, ir Gutlandiam, ir Daciam, Semelandiam, Winlandiam, Curlandiam, Roe, Femeliandiam, Wirelandiam, Flandriam, Sherelam, Lappam ir visus kitus Baltijos kraštus ir salas ir taip net iki Rusijos (taigi į Lapius jis nukėlė Britų imperijos rytines sienas) ir dar daug kitų salų už Skandijos ir net žemiau Šiaurės poliaus, kurios priklauso Skandijai dabar Norvegija vadinamai . . .”.

Iš čia minimų Artūro iki 517 m. užkariautų kraštų galime atpažinti ir keletą Pabaltijo kraštų, būtent, Sembą Prūsuose, Vendus ir Kuršą Latvijoje ir Virumaą Estijoje. O tai apima beveik visą baltų tautų gyvenamą Baltijos jūros pakrantę. Taigi, tik dalis Prūsų ir šiaurinės Estijos pajūrio nepriklausė Artūro tariamoms valdoms. Žinoma, tokia žinia dar nereiškia, kad britai valdė tuos kraštus. Geriausiu atveju, jie gal ten nuplaukdavo paprekiauti ir pasiplėšti, arba pasirankioti duoklių — atsipirkimo, nuo pajūrio gyventojų. Tačiau tais laikais, kaip ir visais, valdovai mėgdavo pasigirti. Iš tų pagyrų, greičiausiai, ir gimė mitas apie Arturo valdas Pabaltijy. Mitas, betgi įdomus tuo, kad kalba, jog jau tais senais laikais — V-VI a. — būta santykių tarp Pabaltijo ir Britanijos.

Kas gi buvo tas Arturas, kuris buvo pasišovęs valdyti visą Skandinaviją ir mūsų Gintaro pakrantę?

Viduramžiais išaugusi karaliaus Arturo legenda yra keistas mišinys istorijos, sagų ir religinių mitų. Tikrasis Arturas buvo Britų didvyris, jų raitijos vadas, vardu Arturius. Praėjus šimtui metų, kai Roma atsiėmė savo įgulas iš Britanijos (tas įvyko 410 m.), Arturius gynė Britaniją nuo pagonių saksų ir jų sąjungininkų piktų ir anglų įsiveržimų. Jis juos mušė dešimtyje mūšių, o lemiamam mūšyje, ties Mount Badonu, 517 m. galutinai sumušė ir paėmė Londoną.

Jis pats žuvo Camlan’o mūšyje, netoli Glastonbury, 538 m. Legendos narsųjį karvedį padarė didžiu Britų karaliumi. Jo titulas seniausiuose raštuose yra Dux Bellorum (karų vadas) ir Comes Britanniarum (Britanijų grovas), t.y. vyriausias karo vadas.

Arturui žuvus, saksai atsigriebė: 550 m. jie užėmė Salisbury, o 571 m. ir Londoną.2 Reikia manyti, tada pasibaigė ir Britų tiesioginė įtaka Pabaltijy.

Garsusis anglų istorikas E. Gibbonas buvo nuomonės, kad anglams — saksams ir jutams užkariaujant Britaniją, kas įvyko po legendinio Arturo mirties, be kaimyninių germanų tautų, talkininkavo taip pat ir prūsai. Apie tą jutų, saksų ir anglų invaziją rašydamas Gibbonas sako:

“Barbarai, kurie vylėsi grobio žemyne, ar jūroje, nejučiomis susiliejo su ta trilype konfederacija; Britų pakrančių artumo gundomi, frizai trumpam galėjo atsverti vietinių saksų galią ir garsą; danai, prūsai, rugijai yra tik neaiškiai aprašyti (šios trys kiltys Bedės yra pabrėžtinai išvardintos, 1. i., c. 15, p. 52, 1 v. c. 9, p. 190, ed Smith) (deja, ši Bedės laida man yra neprieinama. Z. R.).); taip pat ir kai kurie iš nuotykių jieškančiųjų hunų, prie Baltijos jūros atsidūrusių, galėjo germanų laivais nukilti naujo pasaulio užkariavimui”. (E. Gibbon, The Decline and Fall of the Roman Empire, II, 425 p.).

Čekų istorikas Šafarikas, tyrinėjęs slavų praeitį, ir kai kur užkliudęs baltų tautų istoriją, pastabiai nustatė, jog lotyniškai rašiusių vokiečių ir lenkų viduramžių rašytojų ir kronikininkų dažnai vartotas tautovardis Getae, Gethae (kartais Gotae, Gottae, Gothae, Gotthae) nežymi trakų getus, ar vokiečių gotus. Dažnai jis reiškia aisčius. Žemaičiai lotyniškai vadinami samogetae.

Manoma, jog pirmą kartą tas tautovardis aisčių ar baltų prasme pavartotas, yra randamas Venantiaus Fortunato (560 m. - 600 m.) raštuose, o ypač pamėgtas vėlesnių kronikininkų: Galio, Kadlubeko, Boguchvalo ir kt.

Venantius Fortunatas yra parašęs Suasono karaliaus Chilperiko I (562 m. - 584 m.) garbei poemą. Joje jis mini tautas, su kuriomis to karaliaus tėvas Chlotaras I kovojo:

“Quem Geta, Wasco tremunt, Danus, Euthio (al. Estio), Saxo, Britannus, cum patre (Clotario I) quos acie te (Chilpericum Suession) domitasse patet” (Veriant Fortunatas, Poema IX, c. 1. v. 73).Čia tarp veletų, jutų, danų, saksų, britų yra ir geta — getai, t. y. aisčiai.

Čia galėtų kilti klausimas, ar toli vakaruose gyvenę frankai galėjo turėti kokį nors sąlytį su aisčiais? Jokių liudininkų tam, deja, neturime, išskyrus šį vardą — getai. Tačiau reikia prisiminti, jog jau frankų apjungėjas Chlodvikas (ar Chlodvechas), miręs 511 m., kariavo su tiuringiečiais, vėliau ir jo sūnus Chlotaras (ar Chlotasharas), čia minimo Chilperiko tėvas, norėdamas pavergti Tiuringiją, daug ir ilgai su ja kariavo; o vėliau, gal apie 556 m. —ir su tiuringiečių šiauriniais kaimynais saksais, ta pačia proga ir vėl nusiaubęs Tiuringiją. Gi tiuringiečiai tais laikais buvo įsikūrę plote nuo Maino upės į šiaurę, o į pietus iki Dunojaus, rytuose siekdami Elbę. Taigi tie frankų žygiai galėjo lengvai siekti Elbės upę. Tuo tarpu už Elbės, plote iki Oderio vyko slavų kilčių veržimasis, o toliau už Oderio. Vyslos link jau siekė aisčiu valdos. Taigi, yra labai galima, kad kviečiami ar ir nekviečiami, aisčių kariai galėjo talkininkauti savo netolimiems kaimynams tiuringiečiams ir dalyvauti žygiuose prieš vis daugiau ir daugiau įsigalinčius frankus.

Tokį mintijimą paremia žinutė iš Karolio Didžiojo kovų su saksais. Kronikininkas Galas minėdamas lenku Boleslovo Narsioio žygį i Prūsus vykdytą 1107-8 m. žiemą, poskyryje “Saksų atvykimas laivais i Prūsus”, nukrypsta į senesnius laikus ir rašo: “Kadangi paminėjome tą kraštą (Prūsus), tai čia yra proga pridėti dar kai ką ir iš protėvių pasakojimų. Būtent Frankų karaliaus Karolio Didžiojo laikais, kai Saksonija buvo prieš jį sukilusi, nes nenorėjo priimti nei jo valdžios jungo, nei krikščionių tikėjimo, tai ta tauta iš Saksonijos persikėlė laivais ir tą kraštą (Prūsus) užėmė, priimdama ir to krašto vardą. Taip ir iki šių laikų jie gyvena be karaliaus ir be įstatymo, neatsisakydami nei ankstesnės savo išdavystės, nei laukinių papročių. Tas kraštas yra ginamas ežerų ir pelkių taip, lyg jis būtų saugomas pilių ir miestų, todėl niekas jo negali pavergti, nes niekas negali su kariuomene pereiti per tuos ežerus ir pelkes”. (Gaili Cronicon II, 42).3

Karolis Didysis, kuris valdė tarp 768 m. ir 814 m., kovojo su sukilusiais pagonimis saksais tarp 772 m. ir 804 m., kai jis juos galutinai numalšino. Suprantama, kad tie, kurie nenorėjo jo paklusti, turėjo bėgti iš savo tėvynės į tokių pat pagonių draugišką kraštą Prūsus, kurių Karolio Didžiojo valdžia nesiekė, kurią, tačiau, anot jo biografo Einhardo, jie galėjo jausti, nes: “. . . jis pavergė visas barbarų ir laukines tautas gyvenusias Germanijoje tarp Reino ir Vyslos upės, tarp okeano ir Dunojaus, kalbančias panašiomis kalbomis, tačiau labai skirtingų papročių ir rūbų. ir uždėjo joms duoklę; tarp jų žymiausios yra velatabai, sorabai, abodritai, bohemiečiai — su šiais jis kariavo—kitos, gi, kurių skaičius yra daug didesnis, jam pasidavė.” (V. Caroli M. c. 15).

“Prūsų Istorijos” autorius J. Voigtas irgi buvo nuomonės, kad Karolio Didžiojo karai turėjo atgarsio šiaurės kaimynuose: “Romos užkariavimų ir Karolio Didžiojo karų sukelti milžiniški tautų kilnojimaisi varė ištisas tautas iš pietų į šiaurę ir traukė didžiules kariuomenes iš šiaurės į pietus.” (Gesch. Pr. I).

Galimas dalykas, kad Karolis Didysis buvo turėjęs planų, kurie lietė šiaurės ir rytų tautas, taigi ir aisčius, nes šv. Anskaro gyvenimo autorius Rimbertas (c. 1. M. II, 765) IX a. rašo, jog Šiaurinėse pajūrio provincijose Karolis Didysis norėjęs įkurti arkivyskupiją, iš kur krikščionybė būtų skelbiama kaimynams švedams, danams, slavams, o taip pat ir “visoms šiaurės ir rytų tautoms, kaip jos besivadintų, kurios dar iki dabar pagonių klaidose tebegyvena.”

Tokius getus toliau mini ir Ermoldus Nigellus savo Carmen in honorem Hludovici au-gusti (“Hic erat in Geticis regi prius agnitus arvis. De cuius vita pauca referre libet . . .”) ir vėliau kiek Paulus Varnafridis (miręs 779 m.) savo “Karalienės Hildegardės epitafijoje” (“Te Francus, Suevus, Germanus et ipse Britannus, Cumąue Getis duris plangit Hybera cohors. . Žiūr. Mon. Germ. Hist. Scrip. II, 1829.

Vėlesnis rašytojas (XI a.), Adomas Bremenietis patvirtina, kad “Gethi seu Prussi” — getai yra prūsai.

Basanavičius savo “Etimologiškose Smulkmenose” irgi rašo:

“Lenkai, kaip žinoma (Voigt I, 139, 164-7; 183-5 ir Kraszewskis I, 463) jau nuog gilos senovės, pradėjus nuog VI šimtmečio, — jai ne anksčiaus, turėjo susinešimus su Lietuviais, ipačiai Prūsuose gyvenusiais, su jais nuolat bekariaudami ir per ilgas metun ailias jun žemias beplėšydami; . . . seniausieji jun metraščiai Lietuvius daugiause Getais vadina.”

Kad aisčių kraštas nebuvo aklinai uždaras ir vistik nebuvo prieinamas Vakarams, liudija dar ir anglo saksų “Vidsith” (Keliautojas) epas iš VII a. pabaigos, ar VIII a. pradžios. Jame anglas saksas keliautojas giriasi aplankęs daugybę kraštų, jų tarpe ir aisčių: “Buvau pas aisčius (Istum) ir pas idumingus”.. ,,3 sako jis.

Dr. C. Muelleris savo Altgermanische Meeresherrschaft, išleistoje 1914 m., minėdamas tą Keliautojo poemą, joje randa net ir Vilniaus vardą įrašytą (VII a.!). Muelleris rašo: “Keliautojas atsiduria Bretanėje ir net Vilniuje...”. Tokį teigimą jam leidžia daryti faktas, kad “Vidsith” poemoje išvardinti tautų ir kraštų vardai, dar nevisi yra išaiškinti, ir dėl daugelio jų istorikai ir kalbininkai dar ir dabar tebelaužo sau galvas. Ta mįslinga eilutė originale taip skamba: “Velena and Vyl’na and Vala - rices, . . ,”3 Kai kurie tyrinėtojai čia mėgina įžiūrėti vietovardžius Veliuoną ir Vilnių.

Tiesą pasakius, Vilniaus apylinkės jau buvo tirštai gyventos nuo pat akmens amžiaus. 1940 m. daryti kasinėjimai Pilies kalne ir jo papėdėje nustatė, jog ten gyvenamų sodybų būta jau viduriniame geležies amžiuje, t. y. V - VIII amž., galimas dalykas dar ir anksčiau, taip pat ir pilies.

Mūsų istorikas A. Šapoka, savo “Senajame Vilniuje” kalba tuo reikalu taip: “Tuo tarpu turime neabejotinų įrodymų, kad Vilniaus kalne pilies būta jau XIII a., o gal ir V-VIII a., nes ir tų amžių sodyba greičiausiai bus buvusi pilis. Tai rodo vietos pasirinkimas. Vargu ar galima įsivaizduoti paprastą gyvenamą sodybą augštame kalne. Tai turėjo būti sutvirtinto, ginamojo pobūdžio sodyba arba pilis”. Taigi, kai anglų-saksų keliautojas (A. Šapokos laikomas IX a. islandiečiu) VII ar VIII a. lankėsi aisčių krašte, galimas dalykas, Vilnius buvo stambi ir žinoma vietovė ir jau turėjo savo vardą.

LITERATŪRA

1.    Haklnyt, Principal Navigations, Voyages, Traffiques and Discoveries of the English Nation. Vol. I, 1903.

2.   Sir Tomas Malory’s La Morte d’Arthur, by K. Baines, 1962.

3.  Monumentą Polonia Hist. I vol. 1863.