Kareivių motinos pas generolą
VINCAS KAZOKAS
Baladė
Aikštėj girdėjosi šauksmai, komandos ir trimitai.
Karščiau už mylimąsias prie šiurkščių milinių
Jie glaudė savo ginklus. O virš jų galvų
Kaip liepsnos saulėje plazdeno vėliavėlės.
Ir kai jau generolas ranką kėlė,
Norėdamas paduoti ženklą žygiui,
Staiga prieš jį nauja kariuomenė išdygo —
Kareivių motinų. Margom mergautinėm skarelėm
Apgobusios šarmotas savo galvas
Ir prie silpnų, išsekusių krūtinių
Prispaudusios išdžiūvusias rankas,
Jos taip kalbėjo:
Generole!
Jei trokšti tu krauju pirktos garbės,
Su meile mes tau atiduosim savąjį.
Jei reikia tau aukų —
Su meile mes pasiaukosim.
Bet juos palik. Tas mūsų atžalas,
Nespėjusias išsprogt. Jų jaunos širdys
Po žalsva miline, lyg po rudens velėna —
O kaip joms bus sunku numirt
Su viltimi gaivia, nenusivylusioms.
Generole!
Mes mylime gyvenimą
Ir jo išsižadam mylėdamos dėl jų.
Savom gyvybėmis išpirkom jų gyvenimą
Ir su džiaugsmu dar kartą ryžtamės numirt
Už juos. Tu mus paimk ir vesk.
Mes būsim klusnios tavo avys,
Ir kausimės kaip liūtės, nes žinosim,
Kad giname savus vaikus.
Generole!
Jo veidas kaip uola.
Ant jo pečių Sunki kaip žemė gulė pareiga.
Ir atsigręžęs kreipėsi į žalsvą mūro sieną:
Kariai!
Ar moteris šitas pažįstat?
Ir kaip komanda sausa ir taikli,
Atsiliepė kariai visi kaip vienas—
NE!
