ATSIMINIMAI APIE KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJOS ORGANIZAVIMOSI PRADŽIĄ 1918 -1919 M.

PLK. R. LIORMONAS

(Pradžia balandžio mėn. KARYJE)

KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJOS ŠTABAS KAUNE 1919 METAIS

1919 m. sausio pradžioje K. A. ministerijos štabas iš Vilniaus persikėlė Kaunan ir laikinai apsistojo name, kuriame vėliau buvo Finansų ministerija. Čia viename kambaryje štabas išbuvo keletą dienų, kol vokiečių karinė vadovybė (Generalkommando) perleido štabui atskirą namą, kuriame vėlesniais laikais buvo Kauno komendantūra ir II skyrius. Šitose patalpose ir prasidėjo organizacinis darbas, kuriant Lietuvos kariuomenę. Čia antrame augšte buvo Krašto Apsaugos ministerio kambarys (langas į Įgulos bažnyčią), greta — adjutanto ir kanceliarijos viršininko kambarys, kituose kambariuose —raštinė ir kai kurių štabo dalių užuomazgos.

Šiose patalpose išbuvome keletą mėnesių. Štabas pamažu plėtėsi, ir čia mums pasidarė ankšta. Tuo metu vokiečių kariuomenė traukėsi atgal Vokietijon, Kaune atsirado tuščių pastatų, jų tarpe namas Gedimino gatvėje, kuriame karo metu buvo vokiečių kariuomenės štabas. Šį namą tuojau pat (galėjo būti gegužės - birželio mėn) užėmė mūsų Krašto Apsaugos ministerijos štabas. Jis išbuvo tose pačiose patalpose ligi bolševikų okupacijos. Šiuose namuose tas mažas, Vilniuje gimęs, Krašto Apsaugos ministerijos štabas vėliau išaugo į modernų kariuomenės štabą su generalinio štabo skyriais, kuriems vadovavo jau mūsų lietuviai generalinio štabo karininkai, baigę karo akademijas užsienyje, arba savąją augštąją karo mokyklą.

Persikėlus Kaunan, tuojau, kaip ir Vilniuje, buvo užmegzti ryšiai su vokiečių karine vadovybe — Generalkommando. Jos vadas buvo gen. Eberhardt, štabo viršininkas — plk. von Alten, jo pavaduotojas — mjr. Schuermann. Šie vadovaujantieji asmenys, o taip pat ir kiti vokiečių štabo karininkai buvo mums palankūs ir kiek galėdami įvairiais būdais mums padėdavo.

Tuo laiku mes beveik nieko neturėjome, kas buvo reikalinga sukurti kariuomenę, išskyrus žmones. Todėl man, jau tada Krašto Apsaugos ministerijos kanceliarijos viršininkui ir ryšių karininkui, tekdavo įvairiais reikalais lankytis vokiečių štabe ir prašyti pagalbos. Vokiečių palankumo dėka gavome, kad ir nedaug, mums labai reikalingų dalykų: šautuvų, kulkosvaidžių, net patrankų, vežimų, arklių, automašinų, telefono aparatų ir kitų reikmenų.

Kad galima būtų aiškiau įsivaizduoti, kiek mums tada toji pagalba buvo reikalinga, atpasakosiu tokį įvykį: vasario mėn. viduryje Alytuje besiformuojąs 1 pėstininkų pulkas buvo užpultas rusų-bolševikų. Pulkas buvo priverstas iš Alytaus trauktis. Tuo metu kaip tik ant tilto per Nemuną nuo priešo kulkos krito mūsų pirmasis karininkas, šviesios ir garbingos atminties 1 pėst. pulko vadas kar. Antanas Juozapavičius. Tokioms aplinkybėms esant, Krašto Apsaugos ministerijos štabo ryšis su pulku nutrūko, nebuvo žinių, kur pulkas yra ir kokioje būklėje. Ryšiams su 1 pėst. pulku atstatyti Krašto Apsaugos ministeris kar. Velykis paskyrė mane ir karininką Ladygą (tuo metu jis buvo karininkas ypatingiesiems reikalams prie štabo).

Reikėjo tuojau vykti, bet štabas savo automobilio neturėjo, todėl teko kreiptis į vokiečių štabą su prašymu, kad jis tai kelionei paskirtų automobilį su šoferiu. Tuojau gavome atvirą mašiną (Benz) su šoferiu ir padėjėju. Apsivilkę dideliais vokiečių paskolintais kailiniais išvykome “jieškoti” pulko.

Pravažiavus Prienus, pradėjo temti. Sustojome pasiteirauti pas vietos ūkininkus, ar nematė jie čia kur nors apsistojusios mūsų kariuomenės. Iš tų ūkininkų sužinoję, kad bolševikai jau esą nepertoliausia nuo tos vietos, grįžome atgal į Prienus ir pasukome Marijampolės - Kalvarijos link. Čia suradome pulko dalinį (ūkio dalį) ir tuo būdu gautąjį įsakymą užmegzti ryšius su pulku sėkmingai atlikome.

Kai aš buvau paskirtas Krašto Apsaugos ministerijos adjutantu (Kr. Aps. Min. 1918 m. Nr 6), pirmiausia teko organizuoti ministerijos raštinę: surasti ir įsigyti reikalingiausią inventorių, surasti raštininkus, vertėjus. Tuo metu K. A. M. raštinėje buvo ruošiami visi K. A. ministerio įsakymai, vedamas visas susirašinėjimas su mūsų besikuriančiomi sministerijomis ir vokiečių kariuomenės štabu. Gegužės mėn. 5 dieną K. A. M. raštinė buvo pavadinta kanceliarija (K. A. M. įsak. 1919 m. gegužės 6 d. 80 Nr. 5 par.).

Toliau šiuose savo atsiminimuose pasistengsiu, kiek atsiminsiu, galimai tiksliau nupasakoti, kuria eile, kokiomis aplinkybėmis ir kokiose sąlygose kūrėsi K. A. M. štabo dalys. Buvo labai sunki pradžia, bet buvo dirbama su dideliu pasišventimu, entuziazmu, todėl ir tas darbas sparčiais žingsniais ėjo pirmyn.

Persikėlus Kaunan, K. A. M. štabo viršininku ir toliau liko karin. Jurgis Kubilius (vėliau generolas), baigęs Vilniaus Karo mokyklą 1902 metais. Štabo darbas yra platus ir apimantis daug sričių. Tiksliau tą darbą tvarkyti ir vykdyti, Krašto Apsaugos ministerio įsakymu, štabo žinioje įsisteigė įvairių jo dalių, kurios, siekdamos bendrų tikslų, sutartinai dirbo.

1.    Mobilizacijos dalis.Pirmasis jos viršininkas buvo karin. Laurinavičius.

Vyriausybei paskelbus savanorių šaukimą, jie rinkosi dideliais kiekiais. Jų apmokymui neužteko savanorių — karininkų bei puskarininkių. Tą trūkumą pašalinti, atsirado būtinas reikalas skelbti mobilizaciją. Tam reikalui, 1919 m. sausio pradžioje, buvo įsteigta mobilizacijos dalis. Tuojau buvo paruoštas karininkų ir puskarininkių mobilizacijos skelbimas, kuris jau sausio 15 dieną buvo paskelbtas. Po to, mobilizacijos dalies darbų eilėje, sekė jaunų vyrų, baigusių nemažiau 4 gimnazijos klases, mobilizacija, trumpiau vadinama “inteligentų mobilizacija” — jaunesniems karininkams tik ką įsteigtoje karo mokykloje paruošti.

Toliau — kovo mėn. — buvo paskelbtas pirmasis naujokų šaukimas (gimusių 1897-1899 m.). Priimtuosius naujokus mobilizacijos dalis skirstė kariniams daliniams, kaip ir mobilizuotus karininkus bei puskarininkius. Ši dalis taipogi atleidinėjo Krašto Apsaugos ministerio sutikimu nuo karo prievolės tuos asmenis, kurie buvo rasti būtini ir “nepamainomi” tarnautojai kitose ministerijose.

2.    Rikiuotės dalis.Šiai daliai užuomazga buvo padaryta dar Vilniuje 1918 m. lapkričio mėnesį, ir jos pirmuoju viršininku buvo karin. Edvardas Adamkavičius, 1914 metais baigęs karo mokyklą Petrapilyje. Paskelbus karininkų mobilizaciją, atsirado reikalas ir galimybė rikiuotės dalies sudėtį padidinti, kad ji galėtų atlikti visą jai skirtą darbą: mobilizuotų karių paskirstymą ištaigoms ir kariniams daliniams, perimti iš mobilizacijos dalies mobilizuotų karininkų tarnybos lapus ir juos toliau vesti, sudaryti tarnybos lapus tiems karininkams, kurie jų neturėjo, dviem liudininkams surašytas žinias patvirtinus; vesti kariuomenės dalinių bei ištaigų sudėti: žmonių, arklių ir t.t.). Šalia to, prie rikiuotės dalies veikė: kariu uniformoms nustatyti komisija (K. A. Min. įsak. No. 15, par. 14, kovo 12 d., 1919 m.) ir lietuvių kalbos kvotimų (nemokantiems lietuviškai) komisija (K. A. Min. įsak. No. 23 par. 2, bal. 4 d. 1919 m.). Abiejų šių komisijų nariu teko būti ir šias eilutes rašančiam.

3.    Operacijų dalis.Šios dalies pirmuoju viršininku buvo karin. Šumskis.

Jau sausio mėn. pradžioje prasidėjo mūsų besiformuojančios kariuomenės dalinių su besiveržiančia Lietuvos gilumon rusų bolševikų kariuomene kautynės. Suderinti kautynių veiksmus ir turėti vieną bendrą vadovavimą, buvo sudaryta štabo operacijų dalis. Tai buvo viena iš svarbiausių K. A. M. štabo dalių, nes į čia ėjo telefonogramos iš fronto apie kautynių eigą, ir iš čia ėjo į frontą operatyviniai įsakymai, ir taip pat buvo informuojama spauda apie kovų eigą.

4.    Susisiekimo dalis. Jos uždavinys buvo telefono ryšių tarp K. A. M. štabo ir kariuomenės dalių bei įstaigų įvedimas ir priežiūra. Ji parūpindavo ir tiems ryšiams reikalingą inventorių: telefono aparatus, o taipogi susisiekimui reikalingas automašinas. Susisiekimo dalies žinioje buvo suformuotos: auto, ryšių, aviacijos ir geležinkelio kuopos, kurios ir buvo mūsų technikos dalių užuomazga.

5.    Kontržvalgybos dalis. Jos viršininku buvo M. Lipčius, vėliau Finansų dep-to direktorius. Instruktoriai buvo buvę rusų armijos karininkai, tos rūšies specialistai.

Fronte vykstant kautynėms ir esant karo stoviui, teko rimtai susirūpinti ir vidaus saugumu. Mūsų priešai, rusų bolševikai ir lenkai, siuntinėjo Lietuvon savo agentus šnipinėti ir kurstyti gyventojus prieš esamą valdžią. Kauno gatvėse, ypač nakties metu, darėsi nesaugu. Sukurstytos vyriokų gaujos švaistėsi gatvėse, ypač Laisvės Alėjoje, triukšmavo, užkabinėjo uniformuotus karius. Laimei, tuo metu Kaune turėjome smarkų karo komendantą karin. Juozą Mikuckį. Jis su savo adjutantu karin. A. Novickiu ir patruliais išvaikydavo tas gaujas (daugumoje žydus ir lenkus vaikėzus), smarkesnius susivarydavo daboklėn ir nubausdavo juos administratyvinių būdu kalėjimo bausmėmis, kaip tai buvo numatyta Ypatinguose Valstybės Apsaugos įstatuose. Tokiose nakties “operacijose” Mikuckio palydovais tekdavo savanoriškai dalyvauti ir mudviem su K. A. m-rio adjutantu karin. V. Landsbergiu, taigi būti tų įvykių liudininku. Tačiau mūsų naudotų priemonių neužteko: reikėjo surasti pačius kurstytojus — vadus. Tam uždaviniui atlikti buvo įsteigta kontržvalgybos dalis. Darbas sekėsi neblogai: dalis tų kiršintojų — vadų buvo išaiškinti, suimti ir teismo nubausti. Garsioji lenkų P. O. W. organizacija buvo greitai likviduota.

Tomis bendromis priemonėmis tvarka buvo atstatyta, saugumas užtikrintas; vyriausybė galėjo ramiai savo darbą dirbti.

(Bus daugiau)

 

VIETINĖS RINKTINES SUNAIKINIMAS

 

POV. DIRKIS

Vienas iš mūsų tautos istorinių įvykių yra Vietinės Rinktinės galas. Nuo jos žlugimo jau sukako daugiau kaip 25 metai. Kai 1944 m. buvo aišku, kad vokiečiai pralaimės karą ir turės apleisti Lietuvą, kaikuriems lietuvių tautos žmonėms kilo mintis sudaryti ginkluotą lietuvių jėgą, kuri veiktų Lietuvos ribose jos laisvei ginti vokiečių pralaimėjimui ištikus, tiek nuo pačių vokiečių, tiek nuo visų tų, kurie mėgintų pažeisti Lietuvos nepriklausomybę, kurios atstatymo lietuviai trokšte troško.

Kiekvienas pageidavo, kad Lietuvos ginkluota jėga turi būti lietuviška ir nepriklausoma nuo vokiečių. Jos vadovybė turėjo būti lietuvių rankose. Ta kryptimi ir tuo reikalu su vokiečiais buvo pradėtos kalbos. Po ilgų sunkių derybų vokiečiai vis dėlto sutiko su lietuvių statomomis sąlygomis ir leidimą steigti Vietinę Rinktinę, vadovaujant gen. P. Plechavičiui, davė. Vokiečiai savo raštiškame leidime pasižadėjo Rinktinę visukuo aprūpinti ir leisti Rinktinei veikti Lietuvos teritorijos ribose.

Turėdamas leidimą, gen. Plechavičius, pirmiausiai, per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą, kviesdamas stoti savanoriais į steigiamą Vietinę Rinktinę. Po gen. Plechavičiaus kalbos su vokiečiais aptartas 5,000 vyrų batalioninis kontingentas buvo užpildytas per 3 dienas. Vokiečiai nustebo. Jie jau pradėjo siūlyti batalionų skaičių padidinti iki 20, su tuo buvo sutikta. Tačiau, buvo apsistota prie 13 batalionų, po 750 žmonių, plus atsargos batalionas iš 1,500 žmonių.

Atvykę pirmieji savanoriai buvo suskirstyti į batalionus. Jiems buvo numatytos apmokymo buveinės: Marijampolėje 2 batalionai ir Karo mokykla, Suvalkų Kalvarijoje 2 batalionai ir dalis Seredžiuje. Be to, kiekvienoje apskrityje vietos komendantūros organizavo dar po savo dalinį.

Tačiau, vokiečiams nepatiko gen. Plechavičiaus savarankiškas vadovavimas ir jo lietuviškas štabas bei vyraujanti lietuviška dvasia. Vokiečiai bandė savo pažadus keisti ir jau norėjo Vietinę Rinktinę pertvarkyti į atskirus dalinius ir išvežti į Vokietiją aerodromų apsaugai. Ypač vokiečiams nepatiko Karo mokykla, kurios auklėtinius jie pageidavo išsklaidyti po kitus batalionus. Be to, buvo statomi dar ir kiti reikalavimai. Su visais tais reikalavimais gen. Plechavičius nenorėjo sutikti, jie buvo nepriimtini.

Tarp vokiečių ir Rinktinės štabo prasidėjo trintis. Nežiūrint to, du batalionai, 306 ir 303, jau šiek tiek apmokyti, buvo pasiųsti į Rytinę Lietuvos dalį vietos apsaugai. Kadangi pasitarimai su vokiečiais teigiamų rezultatų nedavė, tai Rinktinės štabas, nieko nedelsdamas, išformavo Karo mokyklą ir laukė, kas bus toliau.

1944 m. gegužės 15 d. nešvarus vokiečių žaidimas ir užmačios atsistojo visame savo nuogume. Tą dieną vakarop Kaune Vietinės Rinktinės štabą ir komendantūrą apsupo vokeičių geštapininkai ir suėmė pareigūnus, suvarė juos į sunkvežimius ir išvežė nežinoma kryptimi.

Prieš suimant, Rinktinės štabo pareigūnai, atvykusių vok. policijos vadų —Jeckelio ir Hintze, buvo išplūsti pačiais bjauriausiais žodžiais, išvadinti sabotažininkais, banditais ir t.t.

Tuo pačiu metu prasidėjo Vietinės Rinktinės dalinių nuginklavimas. Gegužės 16 d., vos brėkštant, Marijampolėje vokiečių šarvuočiai su geštapininkais ir rudmarškiniais apsupo 202 bno, kurio pareigūnu buvau ir aš, kareivines bei likučius Karo mokyklos ir komendantūros dalinį. Įvyko susišaudymas. Buvo ir aukų. Kareivių didesnė dalis išbėgiojo, likusius vokiečiai suėmė ir išvežė.

Dar didesnį žiaurumą vokiečiai parodė, nuginkluodami Vietinės Rinktinės batalionus Vilniaus krašte. Nuginkluojant 303 bną, be jokios kaltės ir priežasties buvo sušaudyta 13 lietuvių vyrų: eiliniai Antanas Dirvelis, Juozas Kurelaitis, Jonas Šileika, Vytautas Kymantas, Vytautas Grybas, Stasys Bakanauskas, Alfonsas Bareiša, Antanas Juodis, Pranas Norušis; grandiniai Antanas Vasiliauskas, Jonas Sabaliauskas, Aleksas Stankevičius ir jaun. puskarininkis Ruseckas.

Gegužės 17 d. Paneriuose 306 bataliono buvo sušaudyta 17 karių; būtent: jaun. psk. Stasys Jasiūnas, Petrauskas, Ant. Lukošius, Kazys Bečys, grandiniai Kazys Linauskas, Stasys Venslauskas, Stepas Daujokas, Ipolitas Aramavičius ir Jonas Jonikas; eiliniai — Jonas Kryževičius, Jonas Jankauskas, Apolinaras Bugenis, Vincas Mačiukas, Stasys Vasiliauskas, Jonas Tamulevičius, Petras Padvalskis, Vladas Alekna. Vokiečiai, lyg vilkai kraujo ištroškę, šiuos karius šaudė tiesiog teatrališkai. Dar to negana, jie iš bataliono parinko 10 lietuvių karių, liudininkų, kuriuos nuvežė į šaudymo vietą ir vertė žiūrėti į tragišką savo draugų mirtį.

Gegužės 21 d. vokiečiai išrikiavo nuginkluotus batalionų karius, apie 800, Vilniaus vienų kareivinių kieme, iš jų atrinko 12 ir juos nuvežę į Panerius, sušaudė. Deja, jų pavardžių taip ir nepavyko sužinoti.

Taip pat buvo sušaudyti 41 karys, kurie prieš Vietinės Rinktinės nuginklavimą buvo savų vadų nubausti ir sėdėjo daboklėse už įvairius smulkius drausmės nusikaltimus.

Nežiūrint to nežmoniško teroro, vis dėlto, žymiai daliai Vietinės Rinktinės karių pavyko, šiokiu ar tokiu būdu, pabėgti nuo vokiškų teroristų ir pasislėpti miškuose. Viena grupė, apie 400 vyrų, vadovaujami kapitono, miškuose išsislapstė keletą mėnesių. Tačiau, 3,400 vyrų geštapininkai suėmė, išvežė Vokietijon, apvilko “Luftwaffe” uniformomis ir išskirstė po visą Vokietiją įvairiems darbams aerodromuose ir fabrikuose. Užtat jų, vokiečių karių uniformose, nemažas skaičius pakliuvo sąjungininkų nelaisvėn.

Tokiu būdu buvo nacių sunaikinti lietuvių daliniai, kurių vyrai nenorėjo paklusti jų interesams.


PLK. R. LIORMONAS

(PABAIGA)

6.    Ūkio dalis. Jos užuomazga įsikūrė jau Vilniuje 1918 m. Pirmasis viršininkas — karin. Stasys Nastopka, vėliau generolas, baigęs Vilniaus karo mokyklą 1907 m. Ūkio dalis parūpindavo raštinėms medžiagą, prižiūrėdavo štabo patalpų apšildymą ir apšvietimą, išmokėdavo štabo tarnautojams algas, jei iždininko kasoje pinigų būdavo, išdavinėjo tarnautojams maisto korteles sausam daviniui gauti iš maisto sandėlio, Duonelaičio gatvėje, kur vėliau kūrėsi Karo muzėjus.

Svarbiausieji maisto davinio dalykai buvo: duona, amerikoniški lašiniai, angliška arbata ir Prinz Albert taboka dėžutėse. Džiaugdavomės gaudami tą nedidelį, bet labai reikalingą maisto davinį, kai kelius mėnesius iš eilės negaudavome ir to labai mažo piniginio atlyginimo, nes valstybės iždas tuo metu buvo tuštokas.

7.    Intendantūros dalis buvo įsteigta 1918 m. gruodžio mėn. gale Vilniuje. Pirmuoju viršininku buvo karin. Sietkovski, kuris užsiėmė teoretiniu darbu — pulkų, batalionų, kuopų ūkinės mantos etatų sudarymu. Persikėlus Kr. aps. min. štabui į Kauną, Intendantūros dalies viršininku vo paskirtas karo vald. J. Grigaitis (vėliau teismo generolas), rusų kariuomenės intendantūros tarnvbos senas tarrautoias. o io padėiėiu — k. v. Vl. Grudzinskas. Intendantūros užduotis — centralizuoti kariuomenės aprūpinimą maistu, apranga. vežimais, arkliais ir kitomis reikmenimis. Tais laikais didesnę šių reikmenų dalį Intendantūra gaudavo iš Tiekimo ministerijai priklausančiu apskričių suėmimo komitetų. 1919 m. rudeni, likvidavus Tiekimo ministeriją, Suėmimo komitetai buvo priskirti prie Intendantūros, o 1920 m. tie komitetai buvo performuoti į apskričių intendantūras.

Apskričių Suėmimo komitetai, pagal apskričiu valdybų paskirstytas valsčiams natūralias prievoles, iš valsčių suimdavo: arklius, galvijus, kiaules, avis, grūdus, bulves, kopūstus, bukokus. tinkamus naudojimui vežimus, pakinktus, balnus ir kt. reikmenis. Reikalingą kariuomenei aprangą (milines, mundurus, kelnes, batus, kuprines, baltinius), antklodes, paklodes, lauko virtuves, katiliukus gaudavo užpirkimo keliu iš vokiečių ir amerikiečių sandėlių Vokietijoje.

8.    Sanitarijos dalis. Atvykusiam iš Vilniaus karo gydytojui Vladui Nagevičiui buvo pavesta suorganizuoti kariuomenės Sanitarijos tarnyba. Jos uždavinys buvo rūpintis susirgusių ir sužeistų karių gydymu. Tam tikslui buvo įsteigta Karo ligoninė ir keletas lauko ligoninių. Jas reikėjo aprūpinti reikalingu inventoriumi ir vaistais, o svarbiausia — gydytojais. Tai buvo nelengvas darbas, kurį vienok sėkmingai atliko visiems gerai žinomas savo sumanumu ir ryžtu k. gyd. Vl. Nagevičius.

9.    Juridinė dalis. Tai buvo lyg ir Krašto Aps. ministerijos juriskonsulto įstaiga, ministerio patarėjas teisiniais klausimais ir administratyvinėse bei teismo bylose. Juridinė dalis Įeidinėjo aplinkraščius ir nurodymus pulkų teismų organizavimo ir veikimo reikalais, paruošė Kariuomenės Teismo statuto projektą, davė teisinius patarimus mūsų įstaigoms. Pradėjo veikti 1919 m. vasario mėn. pradžioje, bet jos amžius buvo neilgas, vos keletą metų. Ją pakeitė Kariuomenės teismas bei Kr. Aps. min. juriskonsultas. Pirmuoju jos viršininku buvo teisininkas karin. Antanas Merkys, mūsų nepriklausomos Lietuvos paskutinysis min. pirmininkas, 1940 m. rusų okupantų suimtas ir išvežtas Sovietijon, kur ir mirė 1955 m.

10.    Artilerijos dalis. Kariuomenei augant, jos apginklavimo klausimas pasidarė aktualus. Privačiai supirkinėjami ir iš vietos vokiečių karinės vadovybės gaunami ginklai nebegalėjo patenkinti padidėjusių reikalavimų. Todėl Krašto aps. ministerija suorganizavo ginklų užpirkimą užsieniuose — Vokietijoje ir Prancūzijoje. Tam reikalui Kr. Ap. m-rio įsakymu buvo sudaryta speciali karininkų komisija ginklams užpirkti ir prižiūrėti jų persiuntimą Kaunan. Tiem ginklam priimti, juos kar. dalim paskirstyti ir jų ataskaitai vesti ir buvo įsteigta Artilerijos dalis, vėliau išaugusi i Ginklavimo valdybą. Jos pirmuoju viršininku, jei neklystu, buvo artil. karin. M. Gedgaudas.

11.    Veterinarijos dalis. Atvykusiam 1919 m. pavasarį iš Vilniaus veter. gydytojui Jonui Bulotai (vėliau veterin. generolas), Kr. Aps. m-rio įsakymu buvo pavesta suorganizuoti Veterinarijos dalį. Tuo laiku kariuomenėje turėjome jau nemažą skaičių arklių. Veterinarijos dalies pareiga buvo surasti veter. gydytojus ir parūpinti vaistų susirgusiems arkliams gydyti. Po kiek laiko buvo įsteigta ir veterinarijos ligoninė. Veterinarijos gydytojai dalyvaudavo arklių supirkinėjime, buvo įsteigtas arklių depo, iš kurio arkliai buvo skirstomi kar. dalims.

12.    Karo butų dalis. Pirmasis jos, o vėliau skyriaus ilgametis viršininkas buvo inž. Breimeris. Rusų laikais Kaunas buvo tvirtovė su gana didele įgula, todėl ir kareivinių čia buvo gana didokas skaičius. Karui pasibaigus ir vokiečių kariuomenei išvykstant Vokietijon, kareivinės tuštėjo ir jos viena po kitos perėjo mūsų kar. dalių, bei įstaigų žinion. Tas palengvino mūsų patalpų krizę, bet visa bėda buvo, kad tos kareivinės buvo karo metu gerokai apgadintos. Kiek pajėgdamos, kar. dalys savo jėgomis jas taisė. Geriau tvarkyti kareivinių paskirstyma, bei remontą, aprūpinti kareivines kuru buvo įsteigta Karo Butų dalis. Jos priežiūroje buvo ir įstaigų užimtieji pastatai. Ji parūpindavo remontams reikalingą medžiagą ir paskirstydavo ją kar. dalims, kurios savo jėgomis reikalingiausius pataisymus atlikdavo. Vėliau Karo Butų skyrius turėjo jau pastatų prižiūrėtojus ir, rangovų pagalba, ne tik atlikdavo remontus, bet ir naujas kareivines statydavo.

13.    Literatūros dalis. Jos pradžią sudarė Literatūros komisija 1918 m. spalio mėn. Vilniuje. Štai kaip anie ją rašo plk. J. M. Laurinaitis:

“Lietuvos Tarybos Apsaugos komisijos, įsteigtos 1918 m. spalio mėn., pirmininkas St. Šilingas pavedė papor. J. M. Laurinaičiui kariškųjų raštų leidimą tik pradėtam rinkti Apsaugos ministerijos štabe. Tuo būdu buvo sudaryta Literatūros komisija iš narių: papor. Petro Rusecko (dar prieš karą dirbusio lietuvių spaudoje, tik grižusio iš vokiečių nelaisvės) poruč. Tvarono (tarnavusio rusų praporščikų mokykloje) ir kalbininko St. Naginsko. Bet tuo laiku pats Apsaugos štabas tebesitvarkė, kariuomenei steigimo ir mokymo projektų dar nebuvo, taigi nebuvo nė kas duotų Liter. komisijai nurodymų. Todėl komisija veikė savarankiškai. Ji pirmiausia pasiėmė rikiuotės mokymo komandas ir terminus. Kad darbas būtų patvaresnis, į talką buvo pasikviestas ir kalbininkas J. Jablonskis, kuris už darbą neėmė jokio atlyginimo. Tų žmonių bendromis jėgomis buvo sudarytas pirmas Lietuvoje ir lietuvių kalbos kariškas leidinys “Pėstininkų rikiuotės komandos ir terminai”. Beveik visos komandos ir terminai išsilaikė ligi pat kariuomenės sužlugdymo. Pasikeitimų nedaug tebuvo: kovon rinkis virto kovon, į kovą, naujininkas — naujokas, kamanda — komanda, ištiesta rikiuotė — tiestinė rikiuotė ir t.t. Tai buvo rikiuotės statuto gemalas, išspausdintas Vilniuje 1918 m. prieš pat Kalėdas. Vilniuje dar buvo rengiami šie leidiniai: įgulos tarnybos taisyklės (būsimas įgulos tarn. statutas), drausmės taisyklės (būsimas drausmės statutas) ir laikinasis kariškių (karių) santykių ir pareigų statutas. Bet tie leidinėliai išėjo jau Kaune, 1919 m. pradžioje, kaip literatūros dalies darbai”. (Atspaudas iš “Mūsų Žinyno” 1928 m. 45 nr.).

Kaip matome, Literatūros komisija per labai trumpą laiką daug padarė. Kaune ta Literatūros komisija virto Literatūros dalimi ir jos pirmuoju viršininku buvo tas pats karin. J. M. Laurinaitis. Jam vadovaujant išėjo pirmieji lietuvių kalboje kar. statutai, buvo pradėtas leisti “Karys”, kuris ir šiandien, netekus nepriklausomos Lietuvos, čia Amerikoje gražiai leidžiamas ir tuomi jungia visus pasaulyje esančius lietuvius karius vienon šeimon.

14. Tiekimų skyrius.Visam tiekimui koordinuoti 1919 m. vasarą Krašto Aps. m-rio įsakymu buvo įsteigtas šis skyrius, kurio pirmu viršininku buvo karin. J. Koreva. Tiekimų skyriui buvo priskirtos (tiekimo atžvilgiu) šios Kr. Apr. m-jos dalys: Intendantūros, Artilerijos, Susisiekimo, Sanitarijos, Veterinarijos ir Ūkio.

Tais pačiais 1919 m. tos visos Kr. Aps. m-jos dalys virto skyriais, o ilgainiui kai kurie skyriai išaugo į valdybas, kaip: Tiekimų, Artilerijos, Sanitarijos, Veterinarijos, Butų ir kit. Sunkiose sąlygose pradėta organizuoti Kr. Aps. min-ja ir kariuomenė kasmet augo, stiprėjo, turėjome jau gerokai aptvarkytą kariuomenės štabą, savus general. št. karininkus, keletą pėst. divizijų, raitelių ir artilerijos pulkų, technikos dalinius, aviaciją. Džiaugėmės pasiektais rezultatais vos 22 metus: 1940 m. birž. 15 d. rusų bolševikų kariuomenė okupavo Lietuvą, panaikino jos nepriklausomybę, sužlugdė kariuomenę. Tai buvo mūsų tragiškiausios ir liūdniausios dienos, priešingos 1918 - 1919 m. dienoms, kada vyravo puikiausias ūpas, pasiryžimas, savanoriškumas, patriotizmas.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m., kilo būtinas reikalas turėti savo kariuomenę. Ta idėja buvo jau kilusi anksčiau lietuvių karių komitetuose, susiorganizavusiuose po 1917 m. vasario mėn. Rusijos revoliucijos. Dėka tarnavusių rusų kariuomenėje lietuvių karių ryžto, sumanumo ir patriotizmo, ta idėja buvo pradėta įgyvendinti ir jau 1918 m. turėjome lietuvių batalionus Vitebske, Smolenske, Sibire, o Valke (Latvijoj) net raitelių divizioną, kuriam vadovavo smarkus vadas — karininkas Juozas Mikuckis. Tuo divizionu rūpinosi 12 armijos liet. karių komitetas, kurio vice-pirm. teko man garbė būti (pirm. buvo a. a. VI. Natkevičius, artil. karin., vėliau dinlomatas). Turiu čia pasakyti atvirai, kad Armijos Vado leidimą išgavo tos pat armijos sanit. sk. v-kas gyd. Gintila, žemaitis, kaip jis pats save vadino. Paminėjau tą faktą, parodyti, kokių gerų vyrų, kad ir nebekalbančių lietuviškai, anais laikais turėjome.

Tų visų susiformavusių dalinių tikslas buvo persikelti Lietuvon ir tarnauti jos sargybojes. Deja, 1918 spalio mėn. Rusijoje bolševikams paėmus valdžią į savo rankas, šie mūsų karin. daliniai bolševikų buvo išformuoti ir tuo būdu Lietuvą pasiekti jiems nebuvo leista. Šia ypatinga proga noriu prisiminti ir kiek ilgesnį laikotarpį, būtent 1911-1940 m. Lietuvos politinę būklę ir mano, mažo tautos nario, gyvenimą:

1911 m. Lietuva buvo caro valdžioje, aš — mokytojas, tos pat valdžios smulkus tarnautojas; 1914 - 1917 m. — Pirmasis pasauk karas, aš — rusų karys, 12 armijos liet. karių komiteto vicepirmininkas (pirm. a.a. Vl. Natkus), Petrapilio Seimo narys. 1918 m. Vilniuje paskelbta nepriklausoma Lietuva, sudarytas pirmasis ministerių kabinetas lapkričio mėn. pabaigoje. Atvykęs iš Rygos, tuoj aus įstojau į organizuojamą Krašto Apsaugos ministeriją, kurios sąstate išbuvau iki pat tragiškų 1940 m. birželio mėn. dienų, kada buvau iš kariuomenės atleistas, kai neužilgo ir visa kariuomenės organizacija buvo likviduota. Kaip įdomu buvo gyventi tokiame įvairumų pilname laikotarpyje; prisimenu jį visuomet su džiaugsmu ir liūdesiu ir viltimi, gal gi vėl pamatysiu laisvą Lietuvą! Tapau Lietuvos kariuomenės pirmūnu ir kūrėju-savanoriu ir jeigu mano prisiminimai bus bent kiek nr dingi rašomajai Lietuvos Neprikl. Kovų istorijai — būsiu labai patenkintas.