LIETUVIŲ KARINĖS FORMACIJOS PRANCŪZMETYJE

ALGIRDAS BUDRECKIS

Napoleonui įžygiavus į Vilnių 1812 m. birželio 28 d., iš karto parūpo aparato sudarymas, kuris tiektų didžiajai armijai ir maisto ir rekrūtų, bei apsaugotų jos susisiekimo linijas. Kitaip sakant, Napoleonui reikėjo pertvarkyti kraštą taip, kad jis galėtų konsoliduoti savo užfrontę kovoje su rusais. Tokių sumetimų vedinas, imperatorius Napoleonas 1812 m. liepos 1 d. Vilniuje paskelbė Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą. Į šią laikiną vyriausybę Napoleonas paskyrė Stanislovą Soltaną, Karolį Prozorą, Juozą Sierakauską, Aleksandrą Sapiehą, Praną Jelskį, Aleksandrą Potockį ir Joną Sniadecki. Generaliniu sekretorium buvo paskirtas Juozas Kosakauskas. Faktiškai laikinajai vyriausybei Napoleonas pavedė finansų tvarkymą, kariuomenės maitinimą, krašto mobilizavimą, tautinės gvardijos ir žandarmerijos organizavimą.1 Tačiau, tas pareigas eidama, laikinoji vyriausybė nebuvo savarankiška. Kad vyriausybė galėtų sėkmingai atlikti savo uždavinius, Lietuva, administraciniu atžvilgiu, buvo perorganizuota prancūzų pavyzdžiu.

Kiekvienoje keturių gubernijų, į kurias Lietuva buvo padalinta (Vilniaus, Gardino, Minsko ir Balstogės), buvo sudarytos, laikinosios vyriausybės priklausančios, trijų asmenų komisijos, vadovaujamos intendantų, tik Vilniaus gubernijoje jos prieky buvo Napoleono pastatytas jo karinei valdžiai priklausąs gubernatorius Žominis (Jomini). Gubernijos buvo padalintos į distriktus, kurioms buvo skiriami paprefekčiai.2

Napoleonui, pirmoje eilėje, reikėjo pradėti organizuoti karinius reikalus. Tat, pagal jo įsakymą, Vilniuje buvo sudaryta tautinė gvardija iš dviejų batalionų. Kiekviename batalione nustatyta po 6 kuopas. Tautinė gvardija buvo taip suorganizuota:3

Štabas (Etat-major):vadas 1, batalionų vadai 2, adjutantai majorai 2, štabo v-kas (kvartirmeisteris) 1, adjutantai - puskarininkiai 2, vyriausias būgnininkas 1, “maîtres ouvriers” (inžinieriai) 3, vyriausias chirurgas 1, chirurgo padėjėjas 1, griežikai 8; viso 22.

Kuopa (Compagnie):kapitonas 1, leitenantas 1, jaunesnis leitenantas 1, viršila 1, seržantai 4, korporalas - furjeris 1, puskarininkiai 8, būgnininkai 2, kareiviai 100; viso 119.

Dviejų batalionų sudėtį sudarė 1,428 vyrai ir 22 vyrų štabas — iš viso 1,450 asmenų. Kosielskis, buvęs lietuvos artilerijos pulkininkas, tapo Vilniaus tautinės gvardijos vadu (komendantu). Batalionų vadais paskirti buvęs artilerijos kpt. Francesonas ir buvęs pėst. kpt. Zak-ževskis.4 Pagaliau, rugsėjo mėn. 12 d. įsakoma kiekviename mieste sudaryti tautines gvardijas, į kurias turėjo stoti visi, nuo 18 ligi 50 metų amžiaus, miestelėnai savininkai. Tuo būdu buvo įvedama grynai prancūziška rekrūtavimo sistema ir laikinoji vyriausybė tuo atžvilgiu ėjo tokias pat pareigas, kaip Prancūzijos departamentų tarybos ir prefektai.

Dezertyrams gaudyti ir tvarkai palaikyti Napoleonas įsakė sudaryti 6 žandarmerijos batalionus, po 6 kuopas kiekviename. Kiekvienoje gubernijoje buvo sudaryta žandarų komanda pulkininko vadovaujama. Vilniuje ir Minske buvo organizuojama po du eskadronus, Gardine ir Balstogėje po eskadroną. Kiekviename distrikte buvo sudaroma žandarų kuopa. Kuopos sąstatas buvo toks:5 kapitonas kuopos vadas (komendantas) 1, kapitonas pavaduotojas (antrininkas) 1, pirmasis leitenantas 1, antrieji leitenantai 2, viršila (maréchal des logis chef) 1, puskarininkiai (maréchaux de logis) 4, brigadininkai 16, savanoriai žandarai 80, trimitininkas 1; viso 107 žmonės.

Į karininkus, puskarininkius ir savanorius žandarus galėjo stoti savininkai, amatininkai, pirkliai ir distrikto inteligentai (ponai). Anot įsakymo: “Art. 11 Les officiers, sous-officiers et voluntaires gendarmes seront pris parmi les gentilshommes proprietaires du district.”6 Mat, Napoleonas norėjo, kad krašto policija būtų nuosaikiose rankose.

Tačiau Lietuvos inteligentams - savininkams nelabai patiko eiti į policininkus. Užtat distrikto kuopos sąstatas buvo sumažintas nuo 107 ligi 50 asmenų. Iki lapkričio mėn. vidurio Vilnijos žandarmerija sutelkė tik 600 karių bei karininkų. Kitose gubernijos vietose žandarų skaičius buvo menkutis.

Norėdamas padidinti Varšuvos kariuomenės sąstatą, liepos 5 d. aktu Napoleonas įsteigė grynai lietuvišką gvardijos pulką. Šis tretysis lengvosios kavalerijos - jietininkų pulkas (le 3-e régiment de chevau-legers lanciers de notre garde) buvo suformuotas iš penkių eskadronų, po 2 kuopas kiekviename. Į kiekvieną kuopą įėjo7: kapitonas 1, pirmasis leitenantas 1, antrieji leitenantai 2, viršila (maréchal des logis chef) 1, puskarininkiai (maréchaux des logis) 6, pašarininkas (furjeris) 1, trimitininkai 3, kalviai (maréchaux) 2, kareivių 97.

Į gvardijos pulką galėjo stoti tik bajorai ir bajoraičiai, nuo 18 ligi 40 metų amžiaus. Viena išimtis buvo studentų įjungimas. Mat, patriotiški Vilniaus universiteto studentai norėjo sudaryti savo pulką (iš 400 - 500 studentų) ir šiuo reikalu įteikė Napoleonui, per kunigaikštį Aleksandrą Sapiehą, puikų adresą. Napoleonas buvo patenkintas šiuo užsimojimu ir leido studentams įsijungti į gvardijos pulką. Uniforma buvo panaši į lenkų pirmojo gvardijos pulko aprangą( t. y. panaši į prancūzų gvardiečių aprangą), tik sagos buvo padarytos iš geltono metalo, bet ne iš balto metalo. Lietuvis, brigados generolas Konopka, pirmojo lengvosios kavalerijos pulko eskadrono vadas, buvo paskirtas trečiojo pulko pulkininku.8 Napoleonas paskyrė 200 tūkstančių frankų sudaryti ir apginkluoti pirmus du eskadronus. Pulkas, be to, dar gavo 400 tūkstančių frankų avanso iš Grande Armée iždo.9

Šitas lengvųjų raitelių pulkas buvo lietuvių karinė pažiba. Uniformos buvo elegantiškos, o žirgai eiklūs. Deja, ištiko nelaimė šitą lietuvių karinį “briliantą”. Rusų gausus junginys ties Slanimu, spalio mėn. 19 d. užpuolė pulką iš pasalų: generolas Konopka, 13 karininkų ir 243 kariai buvo paimti nelaisvėn.

Lenkų gvardijos pulkui, kuriam vadovavo generolas Vincentas Krasinskis, Napoleonas leido imti savanorius iš lietuvių bajorų.

Napoleonas dar projektavo sudaryti atskirą Lietuvos kunigaikštystės kariuomenę, kuri būtų nepriklausoma lenkų kariuomenės vadovybės ir kurios uniforma būtų skirtinga, su savais ženklais. (“L’armée lituanienne était tout a fait autonome sous les ordres directs de l’Empereur, ne dépendait en rien des chefs de l’armée polonaise et avait un uniforme distinct avec les armes de Lituanie.”). Jis nustatė Lietuvos kariuomenės organizaciją: 4 raitelių ir 5 pėstininkų pulkai. Tų pulkų vadai ir štabai buvo paskirti Napoleono liepos mėn. 13 d. įsakymais.

Šie pėstininkų pulkai buvo sudaryti10:

Aštuonioliktasis pėst. pulkas: plk. Aleksandras Chodkevičius; batalionų vadai — St. Trenblickis, Stupeckis ir Rolandas.

Rinktinio lietuvių eskadrono raitelis sargyboje

Devynioliktasis pėst. pulkas: plk. Konstantinas Tyzenhauzas; bat. vadai — Radzivanas, Ryminskis ir Gorskis.

Dvidešimtasis pėst. pulkas: plk. Afamas Bispingas (iš Gardino; bat. vadai — Milbergas, Valickis ir Plončinskas.

Dvidešimtpirmasis pėst. pulkas: plk. Karolis Pžedzieckis; bat. vadai — Gurskis, Andrycheničas ir Lovevskis.

Dvidešimtantrasis pėst. pulkas: plk. St. Čapskis (iš Minsko); bat. vadai — Meškauskas, Lašauskas ir Jezierskis.

Sekanti kavalerijos pulkai buvo sudaryti11:

Septynioliktasis kavalerijos pulkas: plk. Mykolas Tiškevičius; eskadronų vadai — Stroskis ir Adomas Soltonas.

Aštuonuoliktasis kaval., pulkas: plk. Vav-reckis; eskadronų vadai — Jonas Ploščinskas ir Duskis.

Devynioliktasis kaval. pulkas: plk. Rajeskis; eskadronų vadai — Rastvarauskas ir Podkarskis.

M. Tiškevičius, 17-to lietuvių ulonų pulko vadas, prancūzų Garbės legiono kavalierius.

Dvidešimtasis kaval. pulkas: plk. Obuchovi-čius (iš Naugarduko); eskadronų vadai — Henrikas Zabiela ir Mikašauskas.

Šis “Lietuvos kariuomenės” organizavimas ir jos įliejimas prancūzų armiją buvo vienas svarbiausiųjų laikinosios vyriausybės darbų. Jau liepos 25 d. vyriausybė nustatė tokius rekrūtų kontingentus: Vilniaus gubernijai 3,000; Minsko 3,000, Gardino 2,500, Balstogės 1,500, o rugpjūčio 1 d. buvo nustatyti raitininkų kontingentai: Vilniaus gubernijai 1377, Minsko 1,307, Gardino 996 ir Balstogės 370. Be to, 120-tas prancūzų pulkas ir Ilirų pulkas buvo įgalioti priimti po 500 lietuvių rekrūtų į savo eiles.12

Pėstininkų rekrūtavimas buvo numatytas tarp rugpjūčio 5 d. ir 30 d., o kavalerijos rekrūtavimas tarp rugpjūčio 5 d. ir rugsėjo 25 d. Tačiau, kilo sunkumų. Besitraukią rusai ir žygiuoją prancūzai nualino ir apiplėšė kraštą. Nebebuvo lėšų sudaryti numatytus pulkus, nes rusai išsivežė didžiules sumas sidabrinių rublių, o Lietuvos dvarininkų turtas buvo pagrįstas žemės plotais ir derliais. Karinės komisijos pirmininkas A. Sapiega, kuriam buvo pavesta suorganizuoti ir finansuoti lietuvių karines formacijas, liepos 16 d. skundėsi laišku Napoleonui, jog kraštas yra tiek išvargęs ir nuskurdęs, kad negalįs pristatyti pareikalautų 10,000 kareivių iki spalio mėnesio.13 Rezultatas to buvo toks, kad imperatorius Napoleonas tuojau paskyrė 500 tūkstančių frankų sumą paskatinti Lietuvos kunigaikštystės 9 pulkų suformavimą ir apginklavimą.14

Valdžia apeliavo į žmonių patriotizmą ir aiškino žmonėms, jog reikės tarnauti tik šešerius metus vietoj 25 metų, kaip kad buvo prie rusų. Bet kraštas žiūrėjo į mobilizaciją abejingai, nes matė, kad naujasis režimas nelikviduos baudžiavos. Be to, prieš karą, rusai buvo paėmę daug vyrų į savo kariuomenę. Paskatinti karinį organizavimą, Napoleonas liepos mėn. 20 d. pavedė Maretui kuo greičiausiai suformuoti lietuvių pulkus. Bassano kunigaikštis Maretas, kuris sėkmingai telkė savanorius Lenkiioje, energingai pradėjo rekrūtavimą, panaudodamas rusų metodus. Netrukus jam pavyko sutraukti 2,000 vyrų į pulkus Žemaitijoje. Napoleonas norėjo paskirti lietuvių pulkus į įgulas Vilniuje, Kaune, Gardine ir Minske; jie buvo, jo manymu, reikalingi garantuoti ramybę krašte ir saugoti pasienio kelius nuo kazokų antpuolių.

Kliūtis, kuri stabdė greitą kariuomenės formavimą, buvo vyresnio rango karininkų stoka. Nors visi karininkai, kuriuos paskyrė Napoleonas vadovauti lietuvių batalionams bei eskadronams, sutiko eiti pareigas, išskyrus plk. Chodkevičių, nė vienas iš jų nebuvo Lietuvoje tuo metu; jie buvo Varšuvos kunigaikštystės ir Vyslos legiono eilėse. Vistiek kliūtis buvo nugalėta, kai kunigaikštis Juozas Poniatovskis ir princas d’ Neuchatelis leido lietuviams karininkams pasitraukti iš pareigų lenkų armijoje ir vykti į lietuviškus batalionus bei eskadronus.

Atsirado ir nuoširdžių savanorių. Dainose, kurių kaikurios yra mūsų bajorų parašytos, taip raginama:

“Mieli broliai, vis bajorai, eisim urmu į maskolius”, “Broliukai, pasiliaukit, nuo maskolio pasitraukit; “Berneliai, berneliai, kur jūsų valnas-tiseikit pas prancūzą tenai anos rasti”.

Ir liaudis — baudžiauninkai atėjo tarnauti. Kad mūsų žmonės buvo palankūs Napoleonui, rodo ypatingos liaudies dainos eilučių įvairavimas:

“Ir pavarė Paniparta kariuomenę joti”, “Vadin mane Bonifacius už karalių joti, ir pažadėjau už karalių joti”, okitur net “Prašė mane Bonipartas į vainelę joti”.

Chodkevičius savo iniciatyva sutelkė 2,400 vyrų. Tačiau dar buvo ir apginklavimo problema. Anot Mareto skaičiavimų, vieną lietuvį raitelį apginkluoti kainuotų 486 florinai arba 294 frankai. Ginklavimo reikalams Maretas išgavo iš finansų tvarkytojo Bignono 40,000 frankų avansą, reikalingą Chodkevičiaus 700 vyrų junginį aprūpinti. Bet to nepakako. Maretas rašė Napoleonui, kad penki pėst. pulkai, po 2,005 karius kiekvienas, kainuotų 2,013,645,00 florinų (1,208, 186 frankai), o keturi kavalerijos pulkai, po 940 vyrų kiekvienas, kainuotų 1,825.416 florinų (1,095,250 fr.). Taigi, devyni pulkai kainuotų 2,303,435 fr., gi 8 pulkininkai savo žinioje teturi vos 300,000 fr. sumą.15

Nepatenkintas kariuomenės lėtu organizavimu, Napoleonas, rugpjūčio 24 d. įsakymu, paskyrė Lietuvos generalgubernatorių Dirk van Hogendorpą (olandą) laikinosios vyriausybės prezidentu ir jam pavedė Lietuvos kariuomenės organizavimą. Hogendorpas imperatoriui prižadėjo aprūpinti ir apginkluoti devynis pulkus iki lapkričio mėn. vidurio. Remdamasis Mareto sugestijomis, jisai paskyrė du inspektorius - organizatorius pagreitinti dalinių sudarymą. Pėstininkų inspektorium tapo brigados generolas Ksaveras Niesiolovskis, o kavalerijos inspektorium — 18-to pulko vadas Juozas Vavreckis. Vyriausiu inspektorium buvo paskirtas buvęs divizijos generolas prie Kosciuškos kunigaikštis Romualdas Giedraitis. Hogendorpas taip pat sudarė šešių asmenų karinę komisiją — t. y. Lietuvos kariuomenės generalinį štabą — savo nuožiūra.

Reikia pripažinti, kad Hogendorpas skubiai ir sėkmingai vadovavo kariuomenės organizavimui; jis pirko uniformas ir ginklus iš Karaliaučiaus ir Dancigo. Tam tikslui Napoleonas davė Hogendorpui 500,000 frankų avansą.

Savo atsiminimuose jis gerai atsiliepė apie Lietuvos kariuomenę: “Larmée lituanienne serait au printamps prochain l’un des plux beaux corps parmi les troupes auxiliaries qui suivaient la grand armée.” (Lietuvių kariuomenė būtų buvus, ateinantį pavasarį, vienas iš geriausių pagalbinių korpų, tarnavusių didžiojoje armijoje).

Lietuvos karinės pastangos nesibaigė 9 pulkų sudarymu. Napoleono pritarimu laikinoji vyriausybė nusistatė kurti 6 pėsčių medžiotojų, arba šaserų (chasseurs à pied) batalionus. Kiekvienas šaserų batalionas buvo sudaromas iš šešių kuopų, po 139 šaulius, karininkus įskaitant. Batalionų vadais buvo paskirti: Juozas Kosakauskas, Rokickis, Kazimieras Plateris, Kurčevskis, Obuchovičius ir Lochauskas. Batalionai buvo sudaryti iš šaulių - medžiotojų ir dvarų eigulių. Jų uždavinys buvo apginti kraštą nuo kazokų puldinėjimų, suiminėti valkatas bei dezertyrus, ir palaikyti tvarką.

Paskatinti savanorių įstojimą į šaserus, vyriausybė įsakė, kad tie, kurie įstos, gaus ginklus ir aprangą iš dvarininkų. Iš pradžių batalionų tarnyba buvo laikina, tačiau rugsėjo mėn. batalionai buvp prijungti prie reguliarios kariuomenės. Lapkričio mėn. vyriausybė nutarė iš šaserų sudaryti du lengvuosius pėst. pulkus, po 3 batalionus. Tačiau dėl sunkumų tepavyko sudaryti tik vieną nepilną pulką iš dviejų batalionų, su Kosakausku priekyje. Tuos du batalionus išlaikė Radvilų dvarai Minsko gubernijoje. Tretysis, Platerio vadovaujamas, batalionas buvo sudarytas Vilniuje, tačiau jis veikė atskirai iki pat karo pabaigos.

Dar buvo ir kitų lietuvių karinių formacijų. 1812 metais, prancūzams užėmus Maskvą, vyriausybė leido Ignacui Moniuškai savo lėšomis sudaryti raitųjų šaserų pulką (chasseurs à che-val) iš savanorių. Jam pavyko sudaryti tik eskadroną. Taip pat ir Rudolfas Tyzenhauzas savo lėšomis sudarė raitos artilerijos bateriją. Pa-

Lietuvos totorių gvardijos raitelis 1812-1814 m.

galiau, rugsėjo 20 d., Napoleonas leido kunigaikščiui Povilui Sapiegai sudaryti pėstininkų pulką Mogilevo gubernijoje.

Dar reiktų paminėti, kad į Napoleono garbės gvardiją (garde d’honneur), sudarytą Varšuvoje 1806 m., įėjo dvidešimt lietuvių, didikų sūnų. Gvardijai vadovavo kunigaikštis Gabrielius Oginskis. Šita gvardija palydėjo Napoleoną Maskvon ir jį saugojo pasitraukimo metu. Be to, Antanas Kosakauskas, Karolis Marauskas ir Eustacijus Sanguška, buvę Lietuvos kariuomenės generolai, lydėjo Napoleoną vertėjų pareigose. Grafas Liudvikas Pacas, tarnaudamas prancūzų kariuomenėje, pakilo į brigados generolus ir tarnavo prie imperinio štabo. Būtų visiškai kita tema išvardinti lietuvius karininkus ir kareivius, kurie tarnavo pačioje prancūzų armijoje, ar keliuose lenkų legionuose. Kaikurie lietuviai kariai tarnavo Napoleono vadovybėje dar net nuo 1796 metų!

Paminėtinas ir Lietuvos totorių kavalerijos pulkas. Liepos pradžioje totorių bajorų atstovai kreipėsi į Napoleoną leisti jiems sudaryti kavalerijos pulką. Vilniaus vyriausybė pritarė šitam užsimojimui. Gavęs leidimą, Mustafas Achmatovičius suorganizavo raitelių eskadroną. Totorių apranga ir ginklavimas buvo rytietiški. Jie tapo žvalgais ir buvo prijungti prie lietuvių “brilianto” — prie trečio chevau-léqers pulko. Hogendorpas juos praminė “mamelukais” — t. y. Egipto didvyriais.

Iš viso, 1912 m. karo žygyje, Napoleono didžiojoje armijoje, bei naujuose lietuvių pulkuose, žandarmerijoje ir tautinėje gvardijoje tarnavo 19,000 lietuvių, iš kurių rikiuotės dalyse buvo 14,000. Šis skaičius buvo mažas, bet reikia atsiminti, jog kraštas buvo nualintas.

Lietuvių karinės jėgos nesuvaidino svarbaus vaidmens 1812 metų žygyje. Jos veikė tik užfrontėje, kur turėjo saugoti kelius ir sandėlius nuo rusų ir kazokų puldinėjimų. Lietuvių kariams dažnai tekdavo susiremti su prasiveržusiais rusais. Nuostolingais priešpuoliais jie pridengdavo didžiosios armijos pasitraukimą. Prastais ginklais ir prasta medžiaga aprūpinti lietuviai atkakliai kovojo prieš rusus. Todėl jie patyrė ir daug nuostolių.

Čapskio 22-sis pėst. pulkas ir Kosakausko šaserai lapkričio vidury gynė Minską nuo Kaidanovo korpo. Taipogi tas pats Čapskio pulkas suvaidino svarbų vaidmenį Čicagovo kariuomenės puolimo metu. Lietuvių kavalerijos 18-tasis ir 19-sis pulkai pridengė Berezinos brastą. Be to, Lietuvos totoriai, šaserai, tautinė gvardija ir žandarmerija prisidėjo ir prie Vilniaus gynimo.

Lietuvių pulkai, išbarstyti po platų barą, dengė prancūzų evakuaciją. Pagaliau, pasitraukė per Nemuną Lietuvos kariuomenės likučiai — apie 6,000 vyrų. O kiti? Jie buvo karo nuostoliai, rusų keršto aukos.

Nežiūrint katastrofos, lietuviai kariai karžygiškai palaikė Napoleoną. Lietuvių pėstija išsiformavo tik 1912 gruodžio 25 d., Modlino tvirtovei (Lenkijoje) kapituliavus. Kavalerijos likučiai susidėjo su lenkų daliniais ir traukėsi su prancūzų kariuomene net iki Reino upės. Ištikimi iki galo lietuviai kareiviai namo tesugrįžo tik Napoleonui abdikavus, pasinaudodami 1814 m. balandžio 11 d. Paryžiaus taikos ypatinga pastraipa, leidusią visiems lenkų kariams grįžti namo.

1.    Actes impériaux, Ordre du jour, 1er Juillet 1812, Wilna.

2.    X Vilniaus distriktų paprefekčius Napoleonas paskyrė kunigaikštį Giedraitį—Vilniuje, Juozą Petrykauską— Trakuose, žabą — Ašmenoje, Morikonį — Ukmergėje, Przedzeckį—Zavilioje, Vavžeckį—Breslaujoje, Zabailą (Zabiello)—Kaune, Brunotą — Upytėje, Micevičių — Raseiniuse, Vitkevičių — Šiauliuose, ir Pilsudskį — Telšiuose. 7 Ordre du Jour, 1er Juillet 1812, Wilna.

3.    1 Ordre du jour, 1er Juillet 1812, Wilna.

4. 9 Ordre du jour, 1er Juillet 1812, Wilna.

5. 1 Ordre du jour, 1er Juillet 1812, Wilna.

6.    Ibid.

7.    Décret, au quartier g-al impérial de Wilna, le 5 Juillet 1812.

8.    Décret au quartier g-al impérial de Wilna, le 5 Juillet 1812.

9.    Décret au quartier g-al impérial de Wilna, le 10 Juillet 1812.

10.    Ordre du jour en Notre quartier général impérial de Wilna, le 13 Juillet 1812.

11.    Ordre du jour, En Notre quartier impérial de Wilna, le 13 Juillet 1812.

12.    24 ordre du jour, Smolensk.

13.    Sapieha a Napoléon, Vilna, 16 Juillet 1812.

14.    23 ordre du jour, Smolensk, le 24 août 1812. Napoléon.

15.    Maret à Napoléon, Vilna, le 9 août 1812.