SALAKO PAĖMIMAS

KAZYS ALIŠAUSKAS

Užėmęs Uteną, 1 pėst. pulkas tęsė puolimą toliau pagal plentą Utena - Zarasai. Pasiekęs, taip vadinamas, Bružų bolševikų laikomas pozicijas, pulkas sustojo: Baibiai - Zakariai, Antalieptė riboje. Pulko štabas apsistojo Daugailiuose. Salako miestelis ir apylinkės prie Ligajo ežero, dešiniajame pulko sparne, liko neužimtos, kas sudarė kai kurių nepatogumų.

Birželio pabaigoje buvo suformuotas 1 pėst. p. III batalionas. Jo vadu buvo paskirtas kar. J. Čaplikas; 7 kuopos vadu — kar M. Rėklaitis, 8 kp. — kar. B. Bilminas, 9. k. vadas buvo kar. P. Dundulis, ir 3 s. k. kuopos vadas buvo kar. S. Marcinkevičius. B-no sudėty buvo apie 400 kovotojų. Suformavus III batalioną, jis tuoj pat buvo perkeltas į pulko dešinįjį sparną ir užėmė barą: 7 kuopa su būriu s. k. užėmė Gatelius ir Paberžę. 8 ir 9 kuopos kaime Juknėnai ir apylinkėje. Priešas buvo užėmęs: Pusliai, Vajasiškiai ir Ažubališkės. Stipriausiai buvo ginami ir sunkiai prieinami Vajasiškiai.

1 pėst. pulko vadas kar. K. Ladyga nusprendė užimti Salaką. Šį uždavinį atlikti pavedė III batalionui, priskirdamas jam 4-tą lauko bateriją kar. M. Pečiulionio vadovaujamą. Gerai priešo pozicijas išžvalgius, buvo paruoštas puolimo planas. Puolimo plano paruošime dalyvavo ir pats pulko vadas. Priešui nepastebint, 7 kuopa buvo sutelkta Paberžės kaime, 8 ir 9 kuopos perėjo į Gatelius. Puolimas buvo pradėtas liepos 11 d. rytui auštant. Priešas mūsų puolimo nenujautė, tad viskas vyko taip, kaip buvo numatyta. Puolimą vykdė 7 ir 9 kuopos, 8 kuopa buvo palikta atsargoje. 9 kuopa staigiai ir labai greitai atakavo dar bemiegančius bolševikus Pūslių kaime ir šį kaimą užėmė. Užėmus Pūslių kaimą, kuopa pasidalijo pusiau: vienas puskuopis, kar. Treiderio vadovaujamas, puolė Vajasiškių kaimą tiesiog, tuo metu antrasis 9 kuopos puskuopis, kar. Dundulio vadovaujamas, greitu šuoliu padarė apėjimą ir puolė Vajasiškius iš užpakalio pro Aštrakalnį. Tuo pačiu metu 7 kuopa atakavo Vajasiškių ir Ažubališkių kaimų bolševikų pozicijas iš priekio. Priešas skubiai pasitraukė. Kurie bolševikų nesuskubo pasitraukti, buvo paimti į nelaisvę. Priešo jėgų dauguma iš Pūslių, Vajasiškių ir Ažubališkės kaimų pasitraukė šiauriniu Ligajo ežero krantu. Pietiniu Ligajo ežero krantu pabėgo vos keletas priešo karių, nes kar. Dundulis šį pasitraukimo kelią jiems užkirto.

Užėmus Vajasiškių priešo įtvirtinimų mazgą, nebuvo laukiama, bet tuoj buvo persitvarkyta tolesniam puolimui. Oras buvo labai gražus. Puolimo metu buvo atvykęs vyr. karo vadas gen. S. Žukauskas, kuris sekė puolimo eigą ir davinėjo patarimus vadams ir kareiviams, sakydamas: “Vyrai, klausykit vadų, neskubėkit ir neįkliūkit be reikalo”.

7 kuopai tuoj buvo įsakyta pulti priešą Trinkuškiai - Kiemionys kryptimi, t. y. šiauriniu Ligajo ežero krantu.

9 kuopai, buvo įsakyta pulti Avinuosta - Salakas kryptimi (pietiniu Ligajo ežero krantu).

8    kuopa, atsargoje, judėjo paskui 9 kuopą, 4 baterija vyko 8 ir 9 kuopų priedangoje. Kuopų vadai, gavę uždavinius, tuoj pradėjo juos vykdyti. Priešas, po gauto smūgio, traukėsi, mažai tesipriešindamas. 9 kuopai puolant pietiniu Ligajo ežero krantu ir praėjus maždaug didesnę ežero ilgio pusę (ežeras yra siauras, bet apie 4 km. ilgio), buvo pastebėta šiauriniame ežero krante, vienoje augštumėlėje, didelis priešo jėgų susitelkimas. Bolševikai stovėjo tankinėje rikiuotėje, buvo girdėtis komandos, kalbos ir šūkavimai. Mūsų vadai spėjo, kad priešas čia sutelkė savo pakrikusius dalinius, kad juos sudrausmintų. Tad, ilgai nelaukiant, priešui nepastebint, buvo pritraukti sunkūs kulkosvaidžiai ir iš jų paleista ugnis į priešo susitelkimo vietą. Bolševikai tuojau išsisklaidė ir pranyko.

7 kuopa puolė, kaip kad jai buvo įsakyta, ir po mažo susirėmimo su priešu prie Kiemionių kaimo užėmė Kiemionių kaimą, kur apsistojo gintis. Priešo jėgos — vienos pasitraukė į Bikėnus, kita dalis — į Salaką.

9    kuopa užėmė Avinuosta kaimelį be kautynių ir artėjo link Salako. Perėjus mišką, priėjo Salako miestelio, laukus ir sustojo pamiškėje. Vietovė link Salako buvo lygi, niekur jokių pastatų ir žemės paviršiaus raukšlių nebuvo. Pulti priešą atviru lauku buvo neįmanoma. Atstumas buvo nedidelis ir buvo matoma, kaip bolševikai prie Salako miestelio vakarinio pakraščio kasė apkasus.

Buvo sustota ir apsinakvota. Kareiviai ilsėjosi ir tvarkėsi. Vadai susirinko pas b-no vadą ir svarstė tolesnio puolimo veiksmų eigą. Į reikalą įsikišo pulko vadas kar. K. Ladyga ir pasiūlė III b-no vadui kar. J. Čaplikui: apeiti Salako miestelį per mišką ir pultį jį iš pietų pusės, nes ten miškas prieina arčiau Salako miestelio ir yra geresnės prieigos. Taip ir buvo daroma.

Liepos 12 d., dar prieš aušrą, bataliono vadas drauge su 8 ir 9 kuopomis per mišką apėjo Salaką, kad pultų jį iš pietų pusės. Prie kelio iš Avinuosta į Salaką pamiškėje, buvo palikta tik sekimas — lauko sargyba.

Anksti rytą, liepos 12 d., 8 ir 9 kuopos puolė Salako miestelį, tuo pačiu metu 4-ta baterija pradėjo šaudyti į bolševikų apkasus. Priešas pietinėje Salako dalyje turėjo tik sargybas, didžiuma jo jėgų buvo vakariniame Salako pakraštyje. Pradžioje bolševikai dar bandė gintis ir manevruoti, t. y., su savo rezervais pastoti kelią puolančioms 8 ir 9 kuopoms, bet pamatė, kad lietuviai jau įsiveržė į miestelį, paskubomis pasitraukė į mišką, esantį šiaurėje nuo Salako miestelio.

8 ir 9 kuopos, užėmę Salaką, sustojo šiauriniame miestelio pakraštyje. Tuoj buvo įsakyta ten įsitvirtinti ir gintis. Pozicijos dešinysis sparnas buvo atsirėmęs į didžiulį Luodžio ežerą, kairysis sparnas ėjo per augštumą 189. Ryšis su 7 kuopa buvo palaikomas patruliais. Liepos 13 dieną batalionas kasė apkasus, t. y., tvirtinosi užimtoje pozicijoje ir žvalgė. Žvalgai ir vietos gyventojai suteikė žinių, kad priešas gavo pastiprinimų ir kad galima tikėtis priešpuolio.

Liepos 14 d., priešas, sutelkęs žymias jėgas, nemažiau vieną pėst. pulką, remiamas lauko ir sunkiosios artilerijos, iš miško esančio šiaurėje nuo Salako miestelio, pradėjo atkaklų mūsų pozicijų puolimą. Atakas vykdė vieną paskui kitą, be paliovos iki vėlyvo vakaro. Visos priešo atakos, tačiau, buvo atmuštos. Stipriai ir labai sėkmingai veikė mūsų artilerijos 4-toji baterija, kar. M. Pečiulionio vadovaujama. Vakarop susidarė kritiška būklė, pėstininkai pritrūko šovinių. Jiems buvo leista iššauti tik po 5 šovinius, kol bus atgabenta daugiau. Paskutinioji priešo ataka buvo atremta daugiausia artilerijos ir sunkiųjų kulkosvaidžių ugnies. Mūsų kovotojų atkaklumas buvo labai didelis, sužeistieji kulkosvaidininkai nesidavė nunešami nuo kulkosvaidžių, kol nebuvo atremta paskutinė priešo ataka. Pavakarėje priešas liovėsi puolęs ir kautynės aprimo.

Liepos 15 d. priešo pėstininkų reti ir smulkūs daliniai vėl pasirodė pamiškėje. Pradžioje buvo manoma, kad priešas pakartos puolimą, bet paaiškėjo, kad priešas renka savus sužeistuosius ir lavonus. Buvo įsakyta nešaudyti ir netrukdyti. Pradžioje labai atsargiai, o vėliau įsitikinę, kad nešaudoma, tad drąsiau, surinkę sužeistuosius ir lavonus, bolševikai pranyko miške. Salako puolimai daugiau nebepasikartojo.

Dar kautynėms tebevykstant, liepos 14 d. pavakary, į Salaką atvyko Ukmergės bataliono dvi kuopos, kiek vėliau — ir likusieji Ukmergės b-no daliniai drauge su bataliono vadu. Ukmergės b-nas atvyko pakeisti 1 pėst. p. III batalioną.

PASTABA, šis yra pirmasis iš eilės straipsnių KARIUI apie Nepriklausomybės kovas, kurių pilna istorija yra ruošiama ir netrukus bus išleista atskira knyga. :