Partizanai: Istorija ir dabartis

Šaulė Tremtyje

PRADEDANT NAUJUS METUS

Vėl pradedame naujus metus, naują dienų ir mėnesių virtinę. Ką jos atneš? Gal ką nors gera, neabejotinai bus ir nuostolių bei skausmo. Pasiryžkime visa priimti tikra rimtimi ir išmintingai susikaupusios. Per daug nesididžiuokime laimėjimais ir nenusiminkime nesėkmėje. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera — sako lietuviška išmintis. Patyrimas geriausiojo mokykla. Taigi perkelkime senųjų metų patirtį į ateinančias naująsias dienas.

Naujuosius metus pradedame daugeliu naujovių visame pasaulyje. Tos visos naujovės dar žalios, kaip ir tie prasidėję naujieji metai. Iš jų gali išsirutulioti reikšmingesnių įvykių. Gal ir gerai, kad gyvenimas nestovi vietoje, kad jis banguoja. Toks jis greičiau išjudina žmones naujiems akiračiams ir rimtiems pasiryžimams.

Mūsų skyrius “Šaulė Tremtyje” pradeda naujus metus su dideliu nuostoliu, nes pasitraukė jo pirmoji ir ilgametė redaktorė. Sesė K. Kodatienė, būdama vyriausiąja šaulių moterų vade, suvažiavimo metu išrinkta ir į centro valdybą, mano, nebespėsianti eiti dar ir redaktorės pareigas, nors padėti ir toliau neatsisako. Redaktorės atsakomybė atiteko jos bendradarbei, kurį laiką jai šiame darbe jau talkininkavusiai.

Pradedant šį atsakomingą darbą, tenka susimąstyti — kaip seksis, ar bus galima ištesėti, ar sesės šaulės bus manimi patenkintos? Iš savo pusės darysiu, kas bus įmanoma. Tikiuosi, kad sesės šaulės mane supras ir atjaus, o atjausdamos padės, parems savo lakiomis mintimis bei raštais, naujais sumanymais bei patarimais, atsiųs žinių apie savųjų skyrių veiklą ir pasisekimus, apie šaulių gyvenimo įvykius ir jų narių pasižymėjimus. Labai pageidautinas jaunųjų sesių aktyvus prisidėjimas, išbandant savo kūrybines galias. Mūsų mielosios bičiulės birutininkės, kurios savo pirmininkės asmeny jau yra mums padėjusios, prašomos ir toliau savo parama mūsų skyriaus neužmiršti. Taip pat visos kitos lietuvės moterys, o taip pat ir vyrai, kuriuos mūsų pastangos įdomauja, yra mielai kviečiami ir laukiami bendradarbiai.

Juo labiau mes visos prie savo spausdinto žodžio prisidėsime, tuo jis bus tikslesnis ir išsamesnis mūsų gyvenimo ir šaulių siekimų atspindys. Atsiminkime, kad spausdintas žodis lieka byloti ilgus metus ir sekančios kartos, nebegirdėdamos savo pirmtakūnų gyvo žodžio, dažnai jo j ieško spaudoje. Begyvendamas žmogus negali viską išlaikyti savo atmintyje, daug ką gyvenimo audros nusineša užmarštin. Taip kartais labai svarbūs ir žinotini gyvenimo įvykiai, jei nebuvo užrašyti, tampa sunkiau beatsekami.

“Šaulės Tremtyje”skyriaus vardu dėkoju sesei K. Kodatienei už jos uolų ir reikšmingą darbą redaguojant šį skyrių nuo pat jo “užgimimo” dienos. Ji čia įdėjo ne vien savo gausias pastangas, bet taip pat ir dalį savo sielos. Mums, sesės šaulės, belieka tik šį darbą toliau tęsti ir visuotinai stengtis, kad jis ir toliau būtų gyvas ir gajus.

Em. Petrauskaitė

ŽEMAITIS

Tikrą ir gerą žemaitį lengva net iš tolo pažinti: jis niekada nešokinėja, nespragsi, kaip kepamas žirnis, nesitalaškuoja per kraštus, kaip vanduo, kibire nešamas, nešnypštauja, kaip karšta geležis, vandenin metama. Ne, tikras žemaitis visada ramus ir rimtas. Jeigu kartais ir pasitaiko koks staigus atsitikimas, kad net ir pats staigiausias, tikras žemaitis nešoks, kaip kibirkštis iš eglinio šakalio, bet pirma pasižiūri, kas atsitiko, paskum atsisėda, atsisėdęs ramiai pagalvoja, ir tada ką nors jau daro. Bet kai pagalvojęs daro, tada, tegu čia ir kažin kas, — vis-tiek bus padaryta.

J. Jankus

SUKAKTUVINIS SVEIKINIMAS

(Iš Lietuvos)

Du praeinančius seku
Gyvenimo keliu plačiu:
Vaikinas gan plačių pečių,
Mergaitė garbanom šviesių plaukų.
      Paskendo Nemunas rūkuos,
      Žiedai nusilenkė net svetimuos kraštuos.
      Ištikimybe, meile, kantrumu 
      Išsaugojo jie židinį namų.
Palinko jo šiek tiek pečiai,
Gal žilstelėjo jos plaukai,
O saulės nutviekstu keliu
Matau— praeina jie abu.

Adelė

šaulių Šokėjų Grupės “Aušra” dalyvė

Kas turi pilną meilės širdį, visuomet turės ką duoti ir kitiems.

Popiežius Paulius VI

Ką mums šiapus uždangos bereiškia dvasia, jei nusisuksime nuo bendros kalbos? O ką jiems anapus bereikš kalba, jei jie nusisuks nuo bendros dvasios? Tuomet mirsime abu, tik mirsime kitaip.

Juozas Eretas

Čikagos šaulių šokių grupė “Aušra” New Yorko stadione, kur įvyko Lietuvių šokių šventė.

ŠAULIŲ GYVENIMO ŽINIOS Iš ČIKAGOS:

Ruošiamasi “Miško brolių” pastatymui

Ryšy su liūdno mūsų tremties ju-bilėjaus minėjimu, yra nusistatyta pagerbti mūsų didvyrius, vedusius žūtbūtinę ir beviltišką kovą dėl laisvės. Lietuviška opera kruopščiai ruošiasi išpildyti garsųjį Requiem ir Bruno parkaičio parašytą kantatą “Vilniaus Varpai” (žodžiai Bradūno). Ta proga Čikagos šaulių būrys stato Kaulėno 4 veiksmų dramą iš partizanų gyvenimo “Miško broliai”. Tai gyvas pavaizdavimas dar iš netolimųjų 1945-47 metų laikų partizanų veiklos. Veikalas turi daug dramatiškų, giliai lietuvio širdį sukrečiančių momentų ir realiai parodo tą didvyrišką, besąlyginį mūsų tautos geriausiųjų vaikų pasiaukojimą dėl laisvės ir savųjų žmonių gerovės. Veikalas sunkus savo gilumu ir reikalauja iš pasiaukojusio režisoriaus A. Brinkos ir kitų vaidintojų ypatingos įtampos ir įsigyvenimo į savo vaidybą. Dėl to jau pusmetis, kaip šauliai kruopščiai šiam vaidinimui ruošiasi — repetuoja net du kartus savaitėje. Repeticijos ilgą laiką vyko nuoširdžių šaulių G. ir P. Balsevičių namuose, šio veikalo pastatymo proga Čikagos šaulės taip pat turi didelį sujudimą, nevien uoliai prisidėdamos vaidinime, bet ir ta proga vakaro vaišių paruošimu ir svečių užėmimu.

šokių grupės ir choro reikalai

Iš šokių grupės vedėjo pasitraukus K. Ulevičiui, ilgai šiai grupei vadovavusiam, jo pareigas perėmė šaulys Sigis Smilgis. Repeticijos ir šokių pasirodymai, o čikagiečių grupė “Aušra” dažnai pasirodo įvairiuose lietuvių parengimuose, vyksta normaliai.

Deja, choro dar vis nepasiseka suorganizuoti.

Ligonių lankymo sekcija

Nuo pat šaulių atsikūrimo Čikagoje įsikūrė ir ligonių lankymo sekcija, kurios iniciatorius buvo dabartinis centro valdybos vicepirmininkas VI. Išganaitis. Buvo nusistatyta lankyti ne tik pačius susirgusius narius, bet taip pat ir jų šeimų narius. Kurį laiką šį darbą dirbo sesė S. Petrauskienė ir Pr. Tomkevičius. Atsiradus vis daugiau narių, daugiau pasitaiko jų tarpe ir ligonių, dėl to ir lankytojų skaičių teko praplėsti, o Pr. Tomkevičiui pačiam susirgus, dabar šią ligonių lankymo komisiją sudaro E. Izokaitienė, E. Jazbutienė ir G. ir P. Balsevičiai, o esant reikalui, patalkininkauja ir kitos šaulės. Svarbiausias ligonių lankymo tikslas yra juos paguosti ir pradžiuginti, kad jie yra savo sesių ir brolių neužmirštami. Šia proga jiems nunešama ir maža dovanėlė. Būtų labai gražu, jei šis samarietiškas darbas būtų galima praplėsti ir už šaulių ribų, pav., aplankant sergančius daugiau lietuvybei pasiaukojančius asmenis ir tuos, kuriuos mažai kas lanko.

Šiuo metu sunkiai serga net du žymieji šauliai, tai būtent VI. Valatkai-tis ir Pr. Tomkevičius, o taip pat ir minėto veikalo autorius A. Kau-lėnas.

Paskaita Tautinės Sąjungos Brooklyno sk. susirinkime

Gruodžio 19 d. įvykusio susirinkimo (Atletų klube) metu paskaitą “Karinės istorijos reikalu” skaitė Z. Raulinaitis. Paskaita sukėlė visą eilę klausimų iš karinės ir politinės srities. Dr. Nemickas padarė įdomų pranešimą apie augštąsias mokyklas okupuotoje Lietuvoje; pirmininkavęs J. Kiaunė vaizdžiai nupasakojo nuotaikas Lietuvoje prieš Gruodžio 17 d.

A.

VASARIO 16-sios SUSIKAUPIME

ŪKININKO BALSAS IŠ SIBIRO

“Mes Sibiro taigose esame pasmerkti mirti už tai, kad mylėjome laisvę ir tėvynę Lietuvą. Bet jūs, mieli broliai ir sesutės lietuviai, būdami laisvame pasaulyje, pasilikite lietuviais ir šaukite pasauliui reikalaudami Lietuvai ir jos vaikams laisvės”.

(Draugas Nr. 8., 1965)

Skaudu yra minėti laimės dienas nelaimėje. Ir mes minime Vasario 16 jau ne kaip džiaugsmo šventę, bet su giliu liūdesiu širdyje. Tą dieną persvarstome, ką mes davėme, kuo ir mes prisidėjome, kad palengvinus savo tautos kančias, kad jai priartinus geresnį ir laisvą rytojų. Taip pat norime pasitikrinti, kiek dar patys esame dvasia gyvi ir stiprūs. Tik būdami dvasia stiprūs ir nepalūžę, galėsime likti savo tautai naudingi.

Šia kryptimi šauliai yra daug nuveikę. Jie tremtyje atsikūrę jau atšventė net dešimtmetį.

Jų kuopos vis didėja ir plečiasi, vis daugiau jaunimo apie juos būriuojasi. Pernai susiorganizavo ir jūrų šauliai ir jau net kuria savo “laivyną”. Jis ypač vilioja jaunimą ir skatina jų savimi pasitikėjimą bei entuziazmą. Sveikintinas reiškinys gyvai praėjęs šaulių suvažiavimas Čikagoje, jaunimo gražus pasirodymas New Yorko Lietuvių Dienoje, šaulių almanacho “Nepriklausomai Lietuvai” išleidimas. Vis tai teigiamai realūs darbai, kurie parodo, jog tikrai dar gyvi esame, kad Vasario 16-sios proga šaulių vėliavos stipriai plevėsuoja.

Visa tai neapsiėjo ir be šaulių moterų, be jų darbščių rankų, šiltų širdžių. Jos visur eina greta vyrų, visur reikalingos ir pareigingos. Tokios jos skleidžia gerą įtaką ir savo šeimoje. Gražu, jog galima išvardinti eiles šeimų, kur šaulius tėvus paseka ir jų vaikai, kur vyras šaulys patraukia žmoną ir atvirkščiai. Tokios šeimos pasidaro tikrieji lietuvybės židiniai, ten įsikuria tikrasis šaulių idealas.

šaulė Jadvyga Berentaitė-Karužienė, buv. XX Klaipėdos šaulių Rinktinės, Šilutės š. kuopos moterų sporto vadovė. Dabar įsijungė į šaulių veiklą Los Angeles šaulių kuopoje.

Prie a.a. šaulės I. Išganaitienės karsto stovi nuliūdę artimieji

A.a. Ligiją Vanagaitienę palydint

Pereitų metų išvakarėse tragiškai žuvo žymioji Amerikos lietuvių veikėja Lidija Vanagaitienė ir poetas Algimantas Mackus. Nors L. Vanagaitienė mažai susitiko su šauliais, bet būdama nuoširdi lietuvė ne mažiau ir jiems yra brangi, ir jos staigus pasitraukimas iš lietuviškųjų barų yra visų lietuvių lygiai atjaučiamas ir apgailestaujamas.

A. a. Lidija Vanagaitienė visą savo gyvenimą pašventė Amerikos lietuviškajai veiklai. Kas buvo Vanagaičiai Amerikos lietuvių gyvenime, to keliais žodžiais nenusakysi, tam savo laiku bus ruošiamos ištisos studijos, nes jie buvo vieni aktyviausių ir žymiausių šitame krašte lietuvybės žadintojų ir jos ugdytojų. Vanagaičio dainos, kompozicijos, jų pačių parašyti montažai ir vaidinimai, kuriuose ypač uoliai pasireikšdavo a. a. L. Vanagaitienė savo vaidybiniais sugebėjimais, — sutraukdavo tūkstančius lietuvių ir anais laikais buvo labai populiarūs. Tačiau vienas svarbiausiųjų jų kūrinių tai buvo Margučio lietuviškoji radijo valanda ir žurnalas “Margutis”, kuriuos, vyrui mirus, toliau tęsė jo žmona.

A. a. L. Vanagaitienė buvo ne tik nusipelniusi menininkė, bet ir nuoširdi visuomenės veikėja. Ji priklausė ir dirbo daugelyje lietuviškųjų draugijų, o padėjo visiems, kur tik galėjo ar buvo prašoma. Kur tik kada buvo koks rimtas lietuviškas reikalas, jis visados buvo jos uoliai paremiamas. Dėl to prie jos karsto susirinko daugelis lietuviškųjų organizacijų atstovų ir pavienių asmenų, kad pareikštų jai paskutinę pagarbą bei tartų nuoširdų atsisveikinimo žodį. Prie jų visų jungiasi ir “Šaulė Tremtyje”.

Garbingai atlikai, miela Sese lietuve, savo žemiškojo gyvenimo uždavinį ir, kaip pribrendusi varpa, palinkai. Nors tavo augštai iškeltas gyvenimo skaistus žibintas ir užgęso, bet tavo darbų vaisiai negali pražūti — juos paveldės kiti lietuviai, tavo pasekėjai. Tu dar nebuvai savo darbuose pavargusi, bet Dievulis kitaip lėmė — teesie Jo valia! Ramiai ilsėkis amžinybėje!

WISCONSINAS

Mes, Wisconsino šaulės moterys, sa vo atskiro skyriaus neturime, nes iš viso esame tik 5. O, be to, visos naujokės. Neturime nė vienos tikros, prityrusios ir dar Lietuvoje su šauliška veikla bei idėjomis susipažinusios, šaulės.

Mūsų šaulių kuopa kasmet suruošia kariuomenės šventės minėjimą ir tradicinį Joninių laužą. Tada mes, moterys, talkininkaujame vyrams, gamindamos maistą, vaišindamos svečius. pravesdamos loterijas ir t.t. O man kartais reikia ir programoje su kita ponia, ne šaule, dalyvauti, nors ir nesu tikra dainininkė. Kviesti profesionalus ne visada išsigalime, nes čia lietuvių kolonija negausi, tik apie 100 naujai atvykusių, o iš senųjų jau labai mažai kas besirodo.

St. Baltrušaitienė

RUDENĮ

Lik sveikas lape
Šalnos šią naktį 
Pakąstas,—
Ant mano tako
Ankstybą rytmetį 
Rastas.

Manau, kad saulės
Stropi tarnyba 
Sutriko.
Tik varna kranksi
Ant stagaro 
Pliko.

O man neliūdna.
Einu taku tuo
Kaip jaunas.
Žinau, kad naujas
Ant stagaro pumpuras 
Kraunas.

MYKOLAITIS PUTINAS

Iš knygos “Būties Valanda”

AR GALIMA KOMUNISTINĖ AMERIKA?

Klausimas nevisai aiškus. Juk jau turime komunistinę Kubą! Taipgi dar yra ir daugiau lotynų Amerikos valstybių, kuriose komunistinis elementas stiprus, ir niekam nebūtų jokia staigmena, jei tokių komunizmo prietilčių, kaip Kuba, atsirastų ir daugiau. Jei kaimo žmones dažnoje ten valstybėje vyrauja, o jų gyvenimo žemu lygiu nesirūpinama, tai jau tuo pačiu komunizmui dirva ruošiama. Ne visur ten geriau ir su pramonės darbininkais. Tokie faktini proletarai, be nuosavybės ir be vilties sukurti padoresnį gyvenimą, nes dar daugelis jų yra beraščiai, nemato rizikos, arba nelaukia gyvenimo sąlygų pablogėjimo atėjus komunistiniam režimui.

Bet kalbėkim apie J. A. Valstybes ir pažiūrėkime, ar ir čia nėra tam tikro gyventojų elemento, palankaus komunizmui. Teko girdėti, kad į pietines JAV-bes buvo pakliuvę lietuvių, vykstant prieš 15 metų tremtinių emigracijai. Ten dvaruose uždarbiai labai maži, ir susitaupyti neįmanoma. Šeima be vaikų galėdavo ne kitaip pasiliuosuoti, kaip tiesiog pabėgti iš tokių darboviečių — rančų. Luizianos valstybėn buvo pakliuvusi viena lietuvių šeima su 4 vaikais. Tėvai, kad ir abu dirbdami, negalėjo pragyventi, o lindo į skolas. Juos išgelbėjo iš ten Balfo pareigūnai, nuvykę į vietą ir apmokėję tas skolas. Ar tokie beviltingai maži uždarbiai neskatina žmones neapykantai ir net beviltiškam žygiui komunizmo link? O ir nepr. Lietuvoje buvo, kad ir nedidelis nuošimtis, miestuose bei kaimuose nepasiturinčių žmonių be vilties išsikasti “virš vandens paviršiaus”. Ar tokių nebuvo Kauno “Bra-zilkoje” arba dvarų kumetynuose bei mažažemių bei trobelninkų tarpe ? Nebūtinai jie visi buvo tik tinginiai ir girtuokliai.

Mes visi žinome, kad dirbti reikia, nes tokia žmogaus prigimtis, ir, žinoma, darbas yra ne apsunkinimas, bet savotiška palaima. Netikime, kad “prakaite duoną valgyti” yra prakeikimas, kaip kad tvirtinama apie išvarytus iš rojaus Adomą ir Jievą. Netgi senatvėje neužpildytas kokiu nors užsiėmimu laikas prailgsta ir sukelia žmoguje neramumą, ar net fizinį negalavimą. Taigi problema yra aiški:    visiems reikia dirbti. Daug svarbesnis yra klausimas dėl darbo išdavų, taigi dėl pelno paskirstymo. Čia tai kaip tik ateina į pagalbą valstybė su socialine įstatymdavyste. Dirbančiam teikiama pagalba iš socialinės apsaugos lėšų: ligoje, senatvėje, arba nedarbo metu. Yra dar ir kitokių įvairių palengvinimų bei šelpimo būdų daugiavaikėms šeimoms, našlėms ir t.t.

Ta socialinė įstatymdavystė privalo apimti ypač mažiau pasiturinčius. Pvz., tokioje Švedijoje socialiniam aprūpinimui (dirbančiam teikiama pagalba nuo lopšio iki karsto) išleidžiama dvigubai daugiau, negu karo biudžeto išlaidoms. JAV-ės yra dar gana toli atsilikusios toje srityje, nors šis kraštas yra ypatingai turtais pertekęs ir gyvenimo lygis jame laikomas augščiausias pasaulyje. Švedijos gyvenimo lygis yra augščiausias iš visų Europos valstybių, ir automobilį švedai turi kas penktas gyventojas, tuo tarpu amerikonai — kas trečias.

Ar galima prileisti, kad JAV-ės taptų komunistinėmis ? Ak, gi, Leninas yra pasakęs, kad: “Mums nereikės pulti Amerikos; ji nukris į mūsų rankas, kaip prinokęs vaisius”. Antra vertus, greta oficialių ir neoficialių (prisidengusių arba simpatikų) komunistų, čia yra ir kovingų prieškomunistinių organizacijų. Viena tokių yra “Minuteman” organizacija, kuri turi ginklus ir daro mankštas; jiems tai leidžiama pagal konstituciją. Jų vadas, televizijoje paklaustas, kuriuo atveju jie pavartotų ginklą, atsakė, kad tas įvyktų, jei komunistai paimtų JAV-bių valdžią į savo rankas. Gi tai, anot jo, galį įvykti jau per ketverius metus . . .

Reikia betgi pastebėti, kad šioje šalyje komunistų “kurmiarausiai” yra tiek įsibrovę į įvairiausias visuomenines organizacijas, ir jie tokie gudrūs prisimetėliai, kad dažnu atveju juos iššifruoti tiesiog neįmanoma. Jie yra demokratai, jie yra ir respublikonai, nekaltų liberalų vardu prisidengę; jų rasime įvairiausių vardų labdaros ir visuomeninėse organizacijose, neišskiriant bei bažnytinių. Jie yra infiltravę dalį periodinės ir neperiodinės spaudos, televizijos, radijo programas. Tik analizuodami jų veiksmus galime atpažinti tuos prisidengėlius.

Geriausias vaizdas tai Pietų Vietnamo karas. Nedrįstama bombarduoti Šiaurės Vietnamo karinių bazių, iš kurių aprūpinami komunistai P. Vietname. Jie yra įsibrovę į budistų, į studentų ir karių tarpą. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kad netolimam nuo Saigono aerodrome pastatyti keliasdešimt karinių JAV-bių milijoninės vertės lėktuvų sudaužoma į šipulius per keletą valandų, o užpuolikų persekiojimas įvyksta tik po 7 valandų. Arba kai koks 100 helikopterių pasiruošia žygiui naikinti komunistų lizdų, o nuvykus randama tik pora komunistų partizanų. Visuomet tie komunistai partizanai yra įspėjami apie žygius, kuriuos P. Vietnamo kariai daro. Tai savotiška tragikomedija, kuria eikvojama JAV-ių dolerių milijonai ir naikinami geriausi (nes partizaniniam karui paruošti) Amerikos kariai.

Atrodytų, kad tokią milžinišką šios šalies pramonę būtų neįmanoma suvalstybinti, įvedant komunizmą. Tačiau, kodėl gi turėtumėm vaizduotis, kad JAV-bių komunistai taptų staiga lyg kokiais nekaltais avinėliais, kokiais save dabar vaizduoja “vien socialinės teisybės bei lygybės” tesiekiu demokratiški liberalai.

Sprogusi atominė bomba neatneštų tiek nelaimių, sunaikinimo, kančių, ašarų ir kraujo upelių, kiek atneštų į šią gerbūvio išpaikintų piliečių šalį komunistinė administracija. Jokia, kad ir milžiniška katastrofa, negalėtų susilyginti su beatodai-rine komunistinio teroro destrukcija. Sunku net įsivaizduoti tą šuolį į bedugnę, kokį šis kraštas padarytų, tapdamas komunistiniu.

O, vienok, prie to rengiamasi ir dirbama be atvangos. Vis planuojama, vis atsargiais žingsniais artinamasi, o visuomenė, ypač jaunimas, ruošiama tapti beatodairiniai žiauriais, žudymo bei kraujo praliejimo nebojančiais. Televizijoje taip dažnai rodomi žudynių bei muštynių vaizdai daug prisideda prie jaunuomenės moralės smukimo. Kas atsitiktų su tais po II Pas. karo atkeliavusiais, kad ir Amerikos piliečiais tapusiais, karo tremtiniais, netenka daug spėlioti. Ar daugelis iš jų išvengtų Sibiro taigų ar šiaip “plačioje tėvynėje” “urvinių” žmonių sąlygom sukurtų kone. stovyklų, tai palikime išspręsti ateičiai.

Viena yra tik aišku. Komunistai siekia užvaldyti JAV-bes, ir jei tai kuomet nors įvyktų, — tikros žmonijos sutemos apgaubtų mūsų mieląją žemelę, ir daug gentkarčių turėtų išgyventi tamsioje nevilties vergijoje.

K. č.

Amerikoje yra Rusijos slaptas ginklas; mes neturime panašaus ginklo, kad galėtume atsilyginti jiems tuo pačiu. Nei J. A. Valstybės, nei kuri kita Vakarų valstybė nevadovauja jokiai slaptai šnipų ir sabotuotojų armijai Sovietų Sąjungos viduje. Tokia nelygybė kovoje yra daug rimtesnė, kaip kad mūsų vyriausybė pripažįsta ir gali būti net lemianti mūsų visų kovoje dėl išlikimo.

Kongresmanas Martin Dies