PARTIZANINIS KARAS
Prieš 150 metų likučiai Napoleono nenugalimų armijų traukėsi iš Rusijos ir Ispanijos Prancūzijon. Jos buvo nugalėtos naujos rūšies karo — liaudies karo.
Nuo tų laikų partizaninis karas matė gerų ir blogų dienų. Šiandien, tačiau, jis yra labai madoj ir turi žymios įtakos į bendrą Vakarų - Rytų šaltojo karo politiką ir strategiją
Studijuojant ilgesnio laikotarpio partizaninius karus, yra vengtina juos suvesti į vieną grupę. Taipgi specialūs kariniai daliniai, “reide-riai”, “komandos”, parašiutininkai ir kitoki ypatingi kariniai daliniai negalima sutapatinti su partizanais, sukilėliais, laisvės kovotojais bei revoliucionieriais.
Partizaniniai karai skirstytini į 5 grupes:
1. Liaudies karas, kai civiliai gyventojai, priešui įsiveržus į kraštą, tiesioginiai pagelbsti reguliarinėm karinėm jėgom kautynių lauke, šios rūšies partizaninis karas vyko prieš Napoleoną Rusijoje ir Ispanijoje, taip gi Sov. Rusijoje II Pas. kare.
2. Liaudies karas prieš priešo okupaciją siekiant nepriklausomybės atstatymo po ilgos vergijos. Tokio karo pavyzdžiai: Jugoslavijos karas prieš vokiečių okupaciją II Pas. karo metu ir lenkų patrijotų sukilimas 1863 m.
3. Civilinės revoliucijos prieš išnaudotojus “reakcionieriškus” režimus.
4. Tautiniai išsilaisvinimo karai prieš kolonistus.
5. Ideologiniai karai vedami dėl politinių bei religinių priežasčių.
Vakariečiams, siekiantiems išlaikyti savo laisvę ir demokratiją, yra labai svarbu suprasti minėtų partizaninių karų grupių skirtumus ir suvokti, kokios jėgos juos remia.
Pavyzdžiui, vokiečiai II Pas. kare, atrodo, nesuprato partizaninio karo gilesnių aspektų. Jie buvo pasiruošę apsaugoti savo užnugarį ir partizanų pasirodymas jiems nebuvo nelauktas. tik juos stebino rusų partizaninių veiksmų apimtis. Keletas vokiečių generolų paskelbė išsamių straipsnių apie kovą su partizanais. Taip pat jie pravedė keletą partizanų valymo operacijų, kurios rodė, kad jie gerai suprato šio pobūdžio kautynes. Bet jie nesuvokė gyventojų masių psichologijos. Tai įrodė jų bandymas užkirsti gyventojų paramą partizanams žiauriomis, baudžiamomis priemonėmis.
Kartais atrodo, kad komunistai monopolizavo partizaninį karą savo tikslams. Reikia sutikti, kad komunizmo ideologijos esmė labai pritinka partizaninio bei revoliucinio karo reikalavimams.
Praeityje vakariečiai padarė visą eilę pagrindinių klaidų, kurias Sov. Rusija, Raud. Kinija ir jų satelitai išnaudojo. Svarbiausia klaida yra nenorėjimas, nesugebėjimas bei nedrįsimas sukurstyti veikimui naikinamąsias liaudies masių jėgas, kurios yra taip veiksmingos partizaniniam kare. Diktatoriniuose kraštuose toks nesugebėjimas yra savaime suprantamas. Bet neretai ir demokratiniuose kraštuose buvo nesuprasta svarbumas sukelti liaudies masių karą prieš įsibrovėlius komunistus. Kad toks partizaninis karas prieš komunistus gali būti vedamas, įrodo Vakarinės Ukrainos pavyzdys 1944-49 metais. Penkius metus 100,000 tautinių ukrainiečių partizanų kovojo prieš Sov. Rusijos priespaudą. (Čia autorius galėjo prijungti ir lietuvių partizanų didvyriškas kovas. Vert.). Ukrainiečių partizanus palaikė apie 60 proc. vietinių žemės ūkio gyventojų. Kiek žinoma, tai buvo vienintelis prieškomunistinis partizaninis karas. (Atrodo, autorius lietuvių partizanų veiksmų ir negirdėjo. Vert.). Nors tas karas ukrainiečiams nepavyko dėl daugelio priežasčių, bet tai yra įrodymas, kad kalbos, jog partizaninis karas yra komunistų monopolis, yra tik mitas, kurį komunistai taip rūpestingai stengiasi palaikyti ir garsinti.
Visos penkios partizaninių karų grupės turi tris bendras žymes: reikalas turėti veiksmingą gyventojų pritarimą, aiškų, brangų tikslą ir atitinkamą priešą.
Atrodo, kad joks partizaninis judėjimas neturės pasisekimo, jei gyventojų tarpe jis neatras 20 proc. veiklių rėmėjų ir 40 proc. prijaučiančių. Žinoma, partizaniniam kare yra daugiau įvairių veiksnių, kurie turi įtakų į sukilimus bei partizaninius veiksmus, bet reikia labai skaitytis su gyventojų simpatijomis ir pagalba.
Joks partizaninis karas yra neįmanomas be aiškaus, brangaus tikslo: tautiniai — patriotinio, politiniai -revoliucinio, arba religinio. Neapykanta, baimė, gobšumas ir kerštas vaidina mažesnę rolę ir tie jausmai vieni, kaip tokie, nėra pakankamas tikslas partizaniniam judėjimui. Jie yra naudingi tik tuomet, kada jie tarnauja pagrindiniam tautiniam, ideologiniam, religiniam tikslui siekti.
Partizaninės kautynės yra sunkiausios, žiauriausios ir nešvariausios. Partizanai gyvena ir kaunasi kaip laukiniai žvėrys. Bet tuo pat metu jie privalo būti persisunkę iki kaulų tautine ar politine atsakomybe, tautine pareiga ir sąmoningumu, daugiau už tuos savo tautiečius, kurie pasilieka namie, daugiau net už reguliarios kariuomenės kovotojus.
Partizanai yra visi savanoriai. Rėmėjų dalis gali būti įpareigoti, bet 50 proc. visų partizaninių jėgų turi būti savanoriai. Pasirinkti mėnesiams ir ištisiems metams neaprašomas kančias, laukinių žvėrių gyvenimą ir išstatyti save mirties pavojui kiekvienu momentu, reikia tikrai stipraus pasiryžimo ir augšto tikslo.
Tik lygiai taip pat pasiryžę jėgos gali bandyti partizanus nugalėti, kitaip jie yra neįveikiami. Tikra yra, kad užsieniečiai, kiek jie bebūtų gerų tikslų, patys, be vietinių gyventojų paramos, negali sukelti partizaninio karo.
Sekanti sąlyga — atatinkamas priešas. Jis gyventojų turi būti nemėgstamas, nepopuliarus. Tinkamas priešas partizaniniam kare yra taip pat svarbus kaip tikslas, vietovė, klimatas bei jėgos. Yra sunku sukelti gyventojuose nepasitenkinimą valdžia, kuri gyventojų tarpe yra populiari. Tai galima pavaizduoti pavyzdžiais iš II Pas. karo.
Vokiečiai buvo lietuvių sveikinami Lietuvoje, kaip išvaduotojai ir laisvės atnešėjai. Sov. Rusija išplėšė Lietuvos nepriklausomybę tik vienus metus prieš vokiečių įsiveržimą į Sov. Rusiją. Lietuviai per tuos metus daug nukentėjo po rusų režimu, kuris truko dar neužtektinai ilgai, kad rusai suspėtų visai sunaikinti tautiniai susipratusį elementą.
Dėl to, kai tik vokiečiai peržengė Nemuną, visoj Lietuvoj užsiliepsnojo sukilimas. Lietuviai partizanai puolė besitraukiančias rusų voras, tiekimą, užėmė rusų įstaigas, geležinkelio stotis, tiltus ir kitus svarbius įrengimus. Vokiečiai Lietuvą užėmė beveik per 48 valandas dėka entuziastiškos gyventojų paramos.
Lietuviai sudarė Lietuvių Legijoną padėti vokiečiams fronte (čia str. autorius ir vėl nežino. Lietuvių legi-jono nebuvo. Vert.). Bet nacių administracija Lietuvoje, vėliau Ukrainoje ir kitur parodė savo politikos trumparegiškumą. Vokiečiai negalvojo leisti Lietuvai atstatyti nepriklausomybę, net nesusigundė duoti apgaulingų pažadų. Lietuvą įjungė į “Didžiosios Vokietijos” rytines sritis. Lietuvių kariniai daliniai, vietoje fronto tarnybos, buvo skirti užnugario apsaugai. Lietuviams ūkininkams uždėjo sunkias duokles ir augštus mokesčius. Bet, nežiūrint visų nacių klaidų Lietuvoj, jos gyventojų nuotaikos buvo provokiškos ir antirusiškos. Taip buvo ne todėl, kad lietuviai mėgo Hitlerį, bet dėlto, kad neapkentė ir bijojo Stalino ir jo slaptosios policijos. Kol naciai žudė kitus ir nelietė lietuvių, jie neturėjo jokio noro rizikuoti sukilti prieš vokiečių okupaciją.
Pietų Lietuvije rusų partizanai pasirodė 1941 metų rudenį. Jų daliniai buvo sudaryti iš rusų karių, ištrūkusių rusų belaisvių, iš getų pabėgusių žydų ir keleto užkietėjusių lietuvių komunistų, kurie, atėjus vokiečiams, pasitraukė į pogrindį. Šie partizanų daliniai turėjo būti permesti į vidurinę ir šiaurinę Lietuvos dalis, bet partizanų štabas Maskvoje protingai nusprendė to nedaryti, nes iš to tik vokiečiai laimėtų. Jei nelietuviai partizanai būtų pasiųsti giliai į Lietuvą, tai įvyktų kautynės tarp lietuvių policijos ir rusų partizanų, vokiečiams beliktų tik stebėti ir gėrėtis.
Dėl to rusų vadovybė nusprendė, kad prosovietinis partizanų judėjimas Lietuvoje turi būti grynai lietuviškos kilmės, bent pradžioje. Bet kaip vidurio ir šiaurės Lietuvos gyventojus nuteikti prieš vokiečius? Ir dar svarbiau, kaip vokiečius išprovokuoti žiauriems baudžiamiems veiksmams prieš nekaltus, ramius lietuvius? Naciai buvo idealus taikinys provokacijai. Jų reagavimą į iššaukimą buvo galima numatyti iš anksto.
Taip rusai parašiutais nuleido į miškus netoli Vilniaus lietuvių komunistų ir lietuviškai kalbančių rusų. Vietoje dar suverbavo lietuviškai kalbančių rusų, lenkų ir žydų, kurie galėtų vaidinti lietuvius. Pirmi du tokių partizanų būriai buvo vokiečių ir lietuvių policijos sunaikinti 1942 metais. Ir rusai buvo begalvoję partizanų judėjimą Lietuvoje visai užmiršti.
Bet 1943 metų kovo mėn. rusai nuleido lietuvį komunistą “pulkininką” Zimaną su 30 partizanų prie Naručio ežero Lietuvos ir Gudijos pasienyje. Zimano (Hiršas ar Giršas Zimanas, dabar pasivadinęs Henriku. Red.) dalinys nuolat judėjo, per tris savaites padarė 240 mylių ir pasiekė šiaurinę Lietuvą vokiečių nepastebėtas. Jis vengė ką nors užpulti iki jo pirmas uždavinys — išprovokuoti vokiečius prieš lietuvius — bus įvykdytas.
Pasiekę savo veikimo plotą partizanai pasalose pagavo keletą geležinkelius saugančių vokiečių, jiems perpjovė gerkles, išrengė ir lavonus paliko netoli lietuvių kaimo, kad vokiečių patruliai juos atrastų. Vokiečiai netikėjo lietuvių prisiekinėjimam, kad jie nieko nežinojo apie tą užpuolimą. Kaimas buvo sudegintas, gyventojai išsiųsti į darbo stovyklas. Vėliau toje pat apylinkėje Zimanas užpuolė vokiečių lakūnų ligoninę, kurioje buvo besveikstą pilotai. Partizanai išžudė ligonius ir gailestingąsias seseris. Ten jie paliko lapelius su įrašais: “Tegyvuoja Nepriklausoma Lietuva — Lietuvių Tautinis Frontas”.
Įsiutę vokiečiai iš trijų aplinkinių kaimų suėmė 300 įkaitų ir juos sušaudė, kaimų trobesius sudegino. Terorizuojami lietuviai kaimiečiai pradėjo bėgti į miškus, su ginklais prieš vokiečius. Per 4 mėnesius po šių įvykių Zimanas jau turėjo apie 1.200 miško kovotojų, kuriuos pavadino Sovietų Lietuvos Brigada.
Zimanas siuntinėjo padirbtus laiškus lietuvių dalinių karininkų vardu, kuriuose buvo siūloma keisti puses—-pereiti pas partizanus, jei bus suteikta amnestija už “praeities nusižengimus prieš Sov. Rusiją”, žinoma, taip buvo patvarkyta, jog tokie laiškai pakliūdavo vokiečiams. Kadangi tai vyko jau po Stalingrado, Kursko ir Kievo kritimo ir kadangi kituose kraštuose tokių perbėgimų, net ištisais daliniais, jau buvo įvykę, tai vokiečiai tokiais laiškais patikėjo.
Dėlto Lietuvių Legijono (Vietinės Rinktinės? Vert.) daliniai Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje buvo apsupti vokiečių tankų ir SS dalinių ir nuginkluoti. Vieni jų buvo išsiųsti į koncentracijos, kiti į darbo stovyklas, kiti į darbo batalijonu; kasti apkasų ir valyti minų laukų. Dar kita dalis ištrūko ir prisijungė prie Zimano partizanų. (Tai nieku nepagrįstas tvirtinimas. Red.).
Vokiečiai ne tik nustojo patikimų priešsovietinių dalinių, bet dar jais sustiprino rusiškus partizanus ir gyventojų simpatijas sovietams.
Kai rusų armijos peržygiavo Lietuvą 1944 metais, Zimanas turėjo 6 000 patyrusių partizanų ir tūkstančius pagelbininkų, pritarėjų ir agentų kaimuose ir miestuose. (Smarkiai perdėta, nes ir tada Lietuvoje sovietai jokių simpatijų neturėjo. Red.). Jo daliniai susprogdino 67 traukinius, 18 policijos stočių, virš 300 sunkvežimių. Jo agentai suorganizavo masinį kalinių paleidimą iš Kauno tvirtovės ir nužudė 2 augštus Gestapo pareigūnus. Didžiausias Zimano operacijų laimėjimas buvo psichologinis, kai jis išprovokavo vokiečius prieš lietuvius. Tokiuose gyventojų persekiojimuose partizanai niekada nenukentėdavo, o vėliau tik atsirasdavo daugiau norinčių partizanauti.
Jei vokiečiai būtų supratę, kas ir kur buvo jų tikrasis priešas, ir su gyventojais būtų elgęsi žmoniškai, tai partizanai nebūtų sugebėję suparaližuoti jų administracijos. Vokiečiams būtų nereikėję atitraukti dalis iš fronto, kad apsaugotų užnugarį nuo vis išslystančių partizanų.
Kitas pavyzdys — rusų partizanai II Pas. karo metu Suomijos fronte. Čia pagrindinis rusų priešas buvo
Sovietų partizanų būrys vokiečių užnugaryje Ukrainoje 1943 m. Iš deš. antroji — lietuvaitė Irena Rasteikaitė, patekusi “kacapų” tarnybon ir apdovanota ordinu.
suomiai; vokiečiai buvo tik pagelbininkai sparnuose ir turėjo suomius priversti elgtis korektiškai. Karo pradžioje suomiai užėmė Karelijos Sov. respubliką, kurios gyventojai buvo maišyti: karelai, suomių-rusų, bei mongolų-rusų-suomių mišinys. Jie suomius sutiko kaip išvaduotojus. Tereno požiūriu. Karelija ir Suomija, su savo plačiais miškais, balomis ir ežerais, yra partizaniniams veiksmams ideali vietovė.
Šiaurėje rusai sudarė 14 partizanų dalinių, kurių 3 buvo brigados dydžio. Jie turėjo veikti suomių užnugaryje. Nė vienas iš šių dalinių nesugebėjo išlaikyti partizaninės bazės Karelijos miškuose. Ir iki Suomijos kapituliacijos 1944 m. rusų daliniai buvo partizanais tik iš vardo. Ištikro jie buvo tik įsiskverbiančios sabotažininkų komandos, jų bazės buvo rusų kontroliuojamoj teritorijoj, iš kur ėjo visas jų aprūpinimas. Jie naktį, sniego pūgos metu, praeidavo fronto linijas ir ten atlikdavo savo uždavinius per 10-30 dienų ir grįždavo savo pusėn. Nežiūrint jų atliktų uždavinių vertės, jie nebuvo tikri partizanai. Rusai bandė išprovokuoti suomius prieš vietinius gyventojus, kurių simpatijų ir paramos rusai buvo taip reikalingi.
Nežiūrint žiaurumų, kuriuos padalė įsiveržėliai rusai vietinių gyventojų vardu, suomiai vengė baudžiamųjų veiksmų. Pasirodžius rusų partizanams, suomių daliniai juos persekiodavo, bet dažniausiai jie grįždavo pavargę ir pikti, kad nepagavo. Bet niekada jie neišliejo savo pykčio ant gyventojų, net tais atsitikimais, kai įtardavo juos davus partizanams pastogę bei maisto. Priešingai, suomiai siuntė gydytojus, vaistus ir maistą į tolimiausius Karelijos užkampius pagelbėti kaimiečiams ligos ir bado atvejais. Dėlto visuomet atsirasdavo kaime žmonių, kurie, pasirodžius rusams, bėgdavo ištisus kilometrus apie tai pranešti suomiams. Rusai turėjo savo agentus daugelyje kaimų ir net karelų komunistų buvo įsiveržėlių daliniuose, bet tie agentai niekad nesugebėjo suorganizuoti nė mažiausios paramos nuolatinei partizanų bazei įsteigti. Priešingai, kiekvieno kaimo gyventojų dauguma padėjo suomiams noriai ir ištikimai.
Gyventojų nuotaikos svarbesnės kaip ginklavimas, apmokymas ar tiekimas. Jei gyventojų nuotaika liaudies karui yra palanki, tai spontaniškai sudaryti partizanų daliniai, paskubomis apginkluoti senoviniais šautuvais bei pistoletais, kirviais, peiliais bei benzino buteliais yra veiksmingesni negu gerai paruošti ir ginkluoti specialūs įsiveržėlių daliniai be visuotinos gyventojų paramos. Tai buvo įrodyta daugelį kartų. Tą tiesą vykusiai aptarė Raud. Kinijos Maocetungas: “Partizanai yra žuvys, o gyventojai vanduo; žuvys be vandens užtrokšta”. Nebūtinai visi gyventojai turi remti partizanus, pačiam partizanų operavimo plote vistik reikalinga apie 50-60 proc. gyventojų parėmimo ar bent prielankumo partizanų tikslams.
Daugumoje priešsukiliminių programų pasireiškia taip aiškios tiesos nesupratimas. Partizanų persekiojimas ir jų keleto šimtų sunaikinimas nėra programos pagrindinis tikslas, jei tų veiksmų pasekmėje prarandama vietinių gyventojų simpatija. Kiekvieno nukauto partizano vietoje atsiras 10 naujų, jei partizanų valymo veiksmuose buvo sudegintos gyvenvietės, sunaikinti javai, išpjauti gyvuliai, išniekintos moterys, sušaudyti įkaitai.
Malšinant sukilimus, pirmas tikslas yra neprarasti ar įsigyti gyventojų simpatijas, tik po to seka kova prieš pačius partizanus. Užsitikrinus gyventojų simpatijas, atimamas partizanų išsilaikymo pagrindas; jie nesugebės būti psichologiniai-politine grasa, jie liks tik karinio saugumo grasintojais, kuriuos neskubant, apgalvotomis operacijomis, įmanoma sunaikinti.
Atsimintina, jog sabotažo veiksmai yra mažiau reikšmingi už motyvaciją, kuria jie yra daromi. Jei įsiveržėlių dalinys nuvers keletą traukinių, susprogdins svarbų tiltą ir pan., priešas padarytą žalą jaus, bet tai nesuardys priešo organizuotos karo mašinos. Jei tai bus atlikta vietinio pogrindžio bei partizanų, tai toki veiksmai yra pradžia išsiplėsiančio liaudies partizaninio karo, kuris pasibaigia aiškiu okupanto jėgų paraližavimu. Tai geriausia patvirtina Albanijos pavyzdys II Pas. kare. Anglų mažas specialus sabotažninkų dalinys atsiųstas Albanijon, padarė vokiečiams daugiau materialinių nuostolių, negu visi komunistiniai albanų partizanai kartu. Paprastai albanų kom. partizanai vengdavo susitikti su vokiečiais, bet karo pabaigoje komunistai partizanai pilnai užgrobė Albanijos kontrolę.
Anglai veikė tuštumoje. Jie buvo aprūpinami iš lėktuvų, jie neturėjo ryšio su vietiniais gyventojais, išskyrus agentus iš proangliškų asmenų tarpo. Albanų partizanai keliavo per kaimus, naikino politinius oponentus ir organizavo sau paramą. Anglai buvo užsieniečiai, albanų komunistai — vietiniai. Anglai kovojo prieš vokiečius, raudonieji albanai — prieš komunizmui nepritariančius. Jie kovodavo su vokiečiais, kai jau nebebūdavo kitokios išeities.
II Pas. kare komunistiniai partizanai prieš vokiečius laimėjo daugiau, negu vakariečių partizanai, nes tikslai buvo skirtingi. Komun. partizanai siekė politiniai - strateginių tikslų, gi vakariečių rezistenciniai daliniai turėjo kariniai-taktinius tikslus. Antinacinė rezistencija Prancūzijoj, Belgijoj, Olandijoj ir Skandinavijoj buvo drąsi, heroiška, bet niekad neišsivystė į pilną tikro liaudies karo neikinančią jėgą. Tam buvo dvi priežastys. Pirma, sąjungininkų sabotažo ir rezistencijos planuotojai nepageidavo okupuotoje vak. Europoje plataus ankstyvo gyventojų sukilimo, kuris būtų paplūdęs gyventojų krauju, o jo rezultatus būtų išnaudoję komunistai, kurie tik laukė tokių skerdynių ir maišaties. Antra, okupuotų kraštų egzilinės vyriausybės nebuvo apsisprendę ir pasiryžę tokio pobūdžio karui. Bet komunistai mažai sielojosi, kad tūkstančiai vietovių bus sudeginta, milijonai gyventojų bus išžudyta, jei tai pasitarnaus jų pagrindinių tikslų atsiekimui. Tikrumoje jiems patiko vokiečių žiaurumai ir juos jie stengėsi išprovokuoti.
Jokia demokratinė valstybė nenorėjo apgalvotai aukoti tūkstančius nekaltų gyventojų tik tam, kad sukurstytų liaudies karą. Rezistencijos ir pogrindžio puolimai buvo nukreipti į specialiai parinktus strateginius pramoninius taikinius. Susprogdinti įmonę, suardyti laivų statyklą ar užtikrinti žinių tiekimo kelius buvo laikoma svarbiau, negu bet-koks padegimas, pasalos ir pan.
Dėlto vak. okupuotoj Europoj vokiečiai drįsdavo judėti naktį mažomis grupėmis, ir pavieniai, ir vykti atskiromis mašinomis vykdyti naktinių areštų. Ryt. okupuotoj Europoje jokia vokiečių vora nepasirodydavo kelyje nakties metu, dieną keliaudavo tik gerai ginkluoti. Partizanų valymo operacijose dalyvaudavo nemažiau pulko, vėliau divizijos jėgos.
Skirtingas partizaninio karo supratimas priešinguose Europos galuose davė ir skirtingus jo panaudojimo rezultatus.
Autorius Leo Heiman, Užsienio spaudos korespondentas, gimęs Lenkijoje, mokėsi S. Rusijoje, 2 metus — rusų partizanas prieš vokiečius, studijavo Miunchene, nuo 1948 m. 7 metus Izraelio kariuomenėje. šis straipsnis verstas iš Military Review, 1963 m. nr. 7. Vertė B.B.).
