TRIGUBA SUKAKTIS
ST. DIRMANTAS
Šiemet, 1964 metais, lietuviai gali minėti net kelioliką žymių karinių sukakčių. Čia paliesiu tik tris.
1. Net 1111 metų suėjo, kai 853 m. buvome priversti gintis Apuolės pilyje nuo mus užpuolusių, iš už jūrių-marių atvykusių- grobuoniškųjų danų.
2. 450 metų nuo, po Žalgirio ir Žirnajų-Pa-baisko, stambiausio mūsų senovės mūšio su maskoliais ir totoriais Padniepry ties Orša 1514.9.8.
3. 100 metų nuo pirmojo lietuvių karybos istoriko, senojo Vilniaus universiteto auklėtinio, “Philozophijos Magistro”, žemaičio Simano Daukanto mirties.
Įdomu ir net malonu skaityti mūsų Daukanto Būdą Senovės Lietuvių Kalnėnų ir Žemaičių ar jo Lietuvos Istoriją nuo seniausių gadynių iki Gediminui (I-ji kninga) ir “nuo Gedimino iki Liublino unijai” (II-ji kninga). Kasztu ir Spaustuvėje Juozo Paukszczio, Plymouth, Pa. 1893 ir 1897 m.). Čia randu tinkama pareikšti karišką padėką ats. majorui Ugianskiui, kuris savo iniciatyva man atsiuntė abu paminėtos Daukanto istorijos tomus ir tuo leido parašyti šį rašinį.
Prieš keliasdešimt metų, kai dar buvau mokinukas, pakilia nuotaika skaitydavau mūsų Simano veikalus; šimtu nuošimčių jam tikėjau, su jo visais teigimais noriai sutikdavau; nekritikavau; abejonių nekėliau; priešingų argumentų nejieškojau . . . Simanas Daukantas, greta Kraševskio ir kitų, mane padarė sąmoningu lietuviu. Ir esu jam dėkingas. Žinoma, dabar po tiek metų (kai pats esu tarnavęs raitojoje artilerijoje, bei dalyvavęs I-me Pasauliniame kare, taigi, ir sukaktis! 50 metų) nesu nusiteikęs per daug romantiškai ir prie geriausių norų, vėl skaitydamas, negaliu visur jam patikėti (cituoju pagal Talmanto redaguotą Būdą, Sakalas, 1935 — Morkūnas 1954):
1. Lietuviai ant žirgo “Sėdėjo apžarga, be balno ir be kilpų, bet taip stipriai, jog, galvą pačiam nukritus, dar arklys nunešė per kelius šimtus žingsnių sėdintį lig išvirto” . ..
2. Lietuvis, girdėdamas apie mokslinčių Pitagorą, nuėjo pas jį, pasisakė esąs mulkis ir norįs išmintingu tapti. Pamokintas, pargrįžęs namo ir mokęs svietą apie sielos nemarumą. “Tie žmonės, kurių karėje už savo liuosybę ir savo namus padedą gyvybę, nebesibengantys čia ant žeme su kūnais, bet einantys į dangų, kuriame randantys grakščias žmonas, baltus drabužius, skanius valgius, saldį gėralą. Vasarą jie linksmi vaikštinėja, o žiemą tyliai plačiose lovose miegantys; nesgi visų didžiausia garbė dievui Perou-nui — už liuosybę ir namus savo mirti” (p. 120- 121).
Pavadinau S. Daukantą mūsų karybos istoriku, nes jis pirmas savo raštuose, ypač Būde net keliose vietose plačiai (34 puslapiuose) aprašo: lietuvio kario žirgą, šunis ir apdarą - aprangą, pilis, karvedžius ir karius, jų ginklus, narsumą, elgesį su belaisviais bei karo grobiu, ir aprašo kovos būdus (taktiką). O Istorijoje, senesnių istorikų papročiu, daug dėmesio skiria karams. Ir tai ne tiek bendram karo aprašymui — jo priežasčių bei pasekmių paaiškinimui, kiek aprašymui kariuomenių, vadų ir kautynių eigos. Skaitytojas tą toliau pats patirs iš jubiliato aprašyto sukaktuvinio mūšio ties Orša. Iliustracijas parinkau iš kitur.
“Kad totoriai ėmė siaubti Rusijoje, Vosylius patikėjo, būk Lietuva juos užsiundusi, ir todėl su didele kariumene 1512-13 m. traukė vajoti Smolenską. Bet Jurgis Salagubas gynėsi gerai, ir po dviejų mėnesių apgulimo, Vosylius, netekęs daug žmonių, turėjo atsitraukti namon; tik apyrubes nupustijo. 1513 m. vasarą ir rudenį maskoliai vėl laikė apgulę Smolenską; tačiau miesto neįveikė, kaip nė Polockas kniaziui Šuiskiui nepasidavė. Tad vasario mėnesį 1514 m. Vosylius susiderino prieš Lietuvą su Vokietijos ciesoriumi Maksimilijonu, kuris piktinosi, kam Jagėliūnas Vladislavas kariavo Čekijoje ir Vengrijoje, ir kam Zygmantas 1512 m. apsivedė su Barbora, seserimi grovo Jono Zapolyi, rimto Habsburgo nedraugo. Maksimilijonas iš Lubekos pasiuntė į Moskvą tuntą pėstininkų, ginklus ir keletą Italų ir Vokiečių, patyrusių drūtvietes apgulinėti, o Šleinitz, agentas Glinskio, samdė kareivius Vokietijoj, Silezijoj ir Čechijoj.
Dabar Glinskis žadėjo paimti Smolenską, tą raktą į visą Lietuvą, ir nauja karžyga tapo išrengta vasaros mete. Smolenskas gynėsi smagiai, nors į jo mūrus šaudė su akmeninėmis kulkomis, švinu aplietomis. Tuomi tarpu per paprakus (kyšius, papirkimus. S. D.) mieste Glinskis įgijo šalininkus, kurie ėmė reikalauti, kad miestas pasiduotų maskoliams; Salagubas, pamatęs atlė-žimą gyventojų, kuriuos rėmė taipgi ponai, rankas nuleido ir ėmė sąteirautiesi su apgulėjais. Tad Danyla Ščenia (kalės vaikas. S. D.) su raiteliais įjojo į miestą ir prisaikino gyventojus ant viernumo did. Moskvos kniaziui, kuris veikiai apskelbė Smolensko vaivadų kniazių Šuiskį (o ne Glinskį, kurs to urėdo tikėjosi). Salagubas su dalimi ukėsų, tarp kurių buvo kunigaikščiai Ozereckiai, Masalskiai ir k. sugrįžo į Lietuvą, kur karalius jiems dovanojo valsčius aplinkėse Utenos, o Salagubui galvą nukirsdino; nors ir pats karalius buvo kaltas, kam nesiskubino su pagelba dėl apgultųjų. Dabar Vosylius įsidrąsinęs pasiuntė 70.000 kariuomenės pustyjimui tolesnių pavietų, ir tad Moskvai pasidavė Mstislavas, Kryčevas ir Dubrovna.
“Zygmantas vos dabar su kariumene išsirengė ir tabaravo pas Borysovo kuomet Vosylius laukė karžygos galo Dorogobuže. Glinskis stovėjo artymais Oršos ir, perširdęs, kam ne jam teko Smolenskas, rengėsi sugrįžti į Lietuvą ir atsikeršyti Moskvai. Slapta ėmė siulytiesi Zygmantui. Pasius maskoliai perėmė, ir Glinskis, suimtas, tapo atvežtas į Dorogobužą pas Vosylių, o po tam geležiniais pančiais apkaltas sėdėjo kalėjime.
Glinskiui patekus į kalėjimą, Vosylius liepė Bulgakovui ir Čeladninui traukti pas Borysovą ir ten Zygmantą ar sumušti ar paėmus atvaryti į Moskvą. Zygmantas-gi, išgirdęs apie moskvitėnų pastangas, pasiliko su 4,000 kareivių Borysove, o 25,000 po vada kunigaikščio Ostrogiškio pasiuntė sutikti neprietelius. Pas Drovą ir Bobrą maskolių tuntai tapo sumušti; tad vadai jų persikėlė per Dnieprą ir sustojo artymais Oršos. Lietuvių 16,000 raitelių nakčia perplaukė per Dnieprą, paskui Lietuvius persidangino taip gi Lenkai. Čeladninas savo armiją—80,000—sustatė į tris ilgas eiles, tikėdamasis apsiausti Lietuvius; bet Ostrogiškis mokėjo neprietelius sugrumti, sumaišyti, teip jog teliko jiems ar mirtis ar nevalė. Krito neprietelių 30,000 visadieninėje kovoje, ir didelis grobis atiteko Lietuviams.
Schema pagal 1958 m. WYPISI ŽRoDLOWE do historii polskiej sztuki vvojennej, zeszyt czwarty.
Čeladnin, Bilgakov, dar 37 kniaziai, 8 vaivados, 1,500 bajorų ir begalės žmonių pateko į nevalę; maistas, kanuolės ir vėlukai (dalių vėliavos, S. D.) teip pat nepaspruko. Ant rytojaus hetmonas abu vadu ir 380 kiltų suiminių nusiuntė karaliui į Borysovą; sako, Zygmantas daugelį prastų suiminių nusiuntė padovanojęs draugingiems monarchams, ir net popiežiui 14. Ostrogiškis su triumphu įjojęs į Vilnių, paimtus vėlukus iškabinėję šv. Stanislovo katedroje.
“Tik Mstislavas, Kryčevas ir Dubrovna tesu-grįžo Lietuvai, nes karalius, pametinas karionę, kariumenę paleido ir pats išvažiavo į Lenkiją.
Pravėpsojo gerą progą dėl atgavimo pražudytųjų žemių.
Smolensko vyskupas Barsonovius atsiuntė žinią Lietuviams, kad jeigu jie dabar ateitų tuojaus, — tai Smolenskas pasiduotų; bet Lietuviai vos į mėnesį laiko po mūšio pas Oršą, tepasirodė pas sienas Smolensko, kur Šuiskis suokalbį sužinojęs, ant mūrų sienų pakardino prasižengėlius su brangumynais užkabintais ant kaklo; tik vienas vyskupas likęs gyvas, tapo pasodintas klioštoriuje Kamienno”.
Šitas mūsų karybos istorikas, kurio mirties šimtmetinę sukaktį šįmet minime, ne medicinos o senojo Vilniaus universiteto Philozophijos Magistras, lietuviams didžiai nusipelnęs Simonas Daukantas kiek plačiau aprašo šį garsų lietuvių -lenkų kariuomenių laimėjimą, įvykusį 104 metais po Žalgirio. Tarp kito, ką jis pasako, kad nevisos anos gyvųjų žmonių dovanos pasiekė popiežių ir monarchus. Pakelyje belaisvius perėmė
Vokietijos ciesorius Maksimilijonas ir grąžino savo draugui Vosyliui Maskvon (Lietuvos Istorija, II-as tomas, Plymouth, 1897). O didysai Lietuvos etmonas, pravoslavas kunigaikštis, Konstantinas Ostrogiškis, “63 mūšių laimėtojas”, atsidėkodamas Dievui už taip žymų laimėjimą ne Kijeve ir ne Volynėje ar Podolėje, kur buvo jo
Mūšio pradžia. Raižinys iš Martyno Bielskio 1597 m. kronikos. Lietuvių - lenkų artilerija keliasi per Dnieprą pontoniniu tiltu. Raiteliai plaukte plaukia. Prasideda pirmieji pavienių riterių “arcai”. Susigrupavusi ties tiltu pėstija laukia eilės keltis. Kitam krante maskvėnai (smaili kalpokai-šalmai), tikėdami, galėsią savo persvara persikėlusius apsupti, sugrūsti į Dnieprą ir taip sunaikinti, — leidžia sąjungininkams nekliudomai persikelti. Vienoje rusų vėiavoje— šv. Jurgis, Pobiedonosec, t.y., atnešąs pergalę; kitoje—Mykolas Archangelas. Mūsų pusėje vėliavose — vyskupas (šv. Vaitiekus ar Stanislovas) ir lenkų ereliai. Prie tilto galo grupė: etmonas ant žirgo su iškelta buože; greta būbnininkai, trimičiai. Ilgi ir trumpi, šalti ir šaudantieji, ginklai.
žymaus specialisto detalizuoti tų laikų kariuomenės vaizdai: a) Sunkioji samdytoji raitija — t.y. kopijnikai, b) pėstija, c) lengvoji raitis (jų tarpe keli serbai, arba racai, vėliau virtę huzarais), d) artilerija.
latifundijos - dvarai, o mūsų sostinėje Vilniuje “pastrunijo minavonei tos pergalės Šv. Traicės bažnyczią (cerkvę. S. D.) su kliosztorium zokoninkams Bazilijonams ties Asztriaja Vilniaus anga (Aušros Vartai. S. D.), kursai iki šziai dienai tebyra”.
Tikrai yra išlikęs net ir po II-jo Pasaulinio karo.
Šis mūšis pagarsėjo ir V. Europoje. Apie jo laimėtoją buvo prirašyta lotyniškomis eilėmis, o Martynas Bielskis savo Kronikoje prie aprašymo yra pridėjęs įdomų raižinį. Detaliai yra aprašęs S. Gorski (1497-1572). Acta Tomicia-na, III t., Poznanė 1854. Lietuviškai su schema bus aprašyta Tautos Praeities Il-tome, 2-je kny-
lš minėto nežinomo autoriaus paveikslo: per tiltą velkama “puška” su jmantriais taikymo prietaisais.
goję. Yra išlikęs ir anų laikų nežinomo dailininko kelių metrų aliejiniais dažais pieštas paveikslas vaizduojąs Oršos “mūšą”.
