DIDŽIOJO KARIO ATSISVEIKINIMAS
(Balandžio 5 d. mirė arm. gen. Douglas MacArthuras, vienas didžiausių J.A. Valstybių karo vadų)
Armijos generolas Douglas MacArthuras už nuopelnus savo kraštui West Pointo naujos laidos išleistuvėse buvo dekoruotas įžymiu Sylvanus Thayer ordenu. Čia jis kreipėsi į naujai pakeltų karininkų eiles, neturėdamas iš anksto paruošto teksto ar užrašų. Tai buvo seno kario pasisveikinimas ir drauge paskutinis žodis — atsisveikinimas, su naujais ginklo vyrais, kurie užima savo postus. Jo kalba liks istorijoje įamžinta kaip pagarbos atidavimas Amerikos kariams:
“Pareiga, Garbė ir Tėvynė— šie trys šventi žodžiai pasako, kuo jūs norite būti, kas jūs būsite. Jie išreiškia jūsų augščiausią tikslą. Jūs turite atgauti drąsą, kai ji jus apleidžia, rasti s~vim pasitikėjimą, kai viskas aplink dreba, neprarasti vilties, kai ji nuo jūsų tolinasi. Aplinkui skeptikai sakys, kad tai tik tuščios frazės, šūkiai. Jie bandys nuvertinti juos, net su ironija, su pajuoka, kaip atgyventą dalyką.
Tačiau, iš kitos pusės, tas tik mums padeda.
Tas padeda užgrūdinti jūsų charakterį ir daro jus stipriais tada, kai pradedat silpti, padeda nepamesti drąsos, susivaldyti, kai esate apimti baimės.
Jų pajuoka, gi, išmokys jus būti nepalenkiamais nepasisekimuose, bet švelniais ir nuoširdžiais laimėjime, išmokys nejieškoti malonumų ir gyvenimo patogumų, bet rinktis bandymus, riziką, sunkumus. Stovėti prieš audras, bet turėti ir užuojautos tiems, kurie liko nugalėti. Išmokti save suvaldyti pirma, prieš kitiems vadovaujant. Turėti širdį atvirą tiesai, grožiui, tikslams, kurie yra kilnūs; juoktis, bet nepamiršti ir kaip verkti; siekti ateities, bet nepaneigti ir praeities.
Tas suteikia užgrūdintą valią, vyraujančią virš bailumo drąsą, gyvenimo ir rizikos pamėgimą virš palinkimo į įvairius patogumus. Visa tai daro jus vyru, kariu ir džentelmenu.
Kokius karius jūs vesite kovon ir jiems vadovausite? Jų istorija yra gerai žinoma visiems— tai istorija mūsų ginklo vyrų. Jų vardas ir garbė yra kiekvieno tautiečio gimtoji teisė. Savo jaunystėje ir pilnose jėgose jie atidavė visa, ką tik mirtingasis gali.
Dešimtyse karų, šimtuose mūšių, tūkstančiuose žygių ir postovių, aš mačiau juos ir liudiju jų neišsenkamą narsumą, tą patriotinį savęs išsižadėjimą, savęs paneigimą, tą nenugalimą pasiryžimą, kuris įamžino mūsų kario bruožus į visų tautiečių širdis.
Nuo vieno pasaulio krašto iki kito, jie pripildė narsos ir pasiaukojimo sklidiną taurę.
Savo mintyse dar matau tas begalines banguojančias voras I Pasauliniame kare. Tos nesibaigiančios voros, sulinkusios nuo sunkaus krūvio, veržiasi per granatų išraustas duobes, per purvą, vis pirmyn į tikslą.
Matau juos sunkaus žygio nualintus, apdengtus purvu ir degėsiais, veidus vėjo nugairintus ir žvarbos, telkiantis žiauriai lemtingai atakai— pirmyn į pergalę, gi, daugeliui — į amžinybę. Jie krito, žuvo be klausimų lūpose, be skundų, su tikėjimu širdyse, kad mes tęsime kovą iki pergalės. Nes jų mintyse visada išliko garbė, tėvynė ir pareiga.
Ir po 25 metų— kitoje pasaulio pusėje — vėl apkasų purvas, tamsių bunkerių drėgmė, kepinanti saulė ir tropinis karštis, savo artimųjų ilgesys, tropinės ligos ir karo sunaikinimai. Jų kieta ir nenugalima gynyba, greita žaibinė ataka, aiškus tikslas, pagaliau, pilna ir greita pergalė, tačiau, visada aplaistyta krauju ir didelėmis aukomis, sekant slaptažodį — garbė, pareiga, tėvynė.
Dabar vėl prieš akis matome pasaulį, greitai kintantį jo veidą. Svaidymas į erdves raketų, satelitų, nužymi naują erą ilgoje žmonijos istorijoje. Mūsų istorijoje dar nebuvo tokio staigaus ir greito keitimosi.
Mes dabar jau žvelgiame ir sprendžiame ne vien šio pasaulio problemas. Su neaprėpiamais erdvių toliais, neišmatuojamais nuotoliais ir paslaptimis, mes kalbame neįprastais kosminės erdvės terminais, planuojame gamtos jėgas pakreipti, pajungti mūsų tarnybai. Kalbame apie galimus susidūrimus mūsų rasės su tolimųjų planetų jėgomis. Toki sapnai ir fantazijos jaudina mūsų vaizduotę. Visame šiame keitimosi procese jūsų misija lieka ta pati, nusistovėjusi, apspręsta, nepajudinama— laimėti kovas. Visi kiti tautos klausimai, visi žmonių projektai, dideli ar maži, ras kitus vykdytojus, jūs liekate prie pagrindinio: būti pasirengus kovai.
Jūsų profesija:— ginklas, ryžtas kovoti ir laimėti; žinoti, kad nėra jokio pakaitalo pergalei, jei jūs pralaimėsite, visa tauta bus sunaikinta. Todėl visas jūsų jėgas reikia sukaupti tarnybai: Garbė, Pareiga, Tėvynė.
Ištisą šimtmetį su puse jūs gynėte, išsaugojote ir išlaikėte šventas tradicijas, krašto laisvę ir nepriklausomybę. Iš jūsų eilių kilo didieji tautos vadai, kurie išlaikė tautos likimą karo sūkuriuose. Jūsų ilgos, pilkos eilės niekad neapvylė tautos. Ir eilės dvasių mėlynose, pilkose, žaliose uniformose kyla iš kapų, iš po metų nubaltintų kryžių, žaibuodami šiais magiškais žodžiais: pareiga, garbė, tėvynė ...
Tas nereiškia, kad esame karo šalininkai. Karys daugiau už kitus meldžiasi taikai, nes jis pats vienas turi pakelti visas karo žaizdas ir smūgius. Mūsų ausyse skamba lemtingi Platono žodžiai: Tik mirusieji gali rasti taiką ir ramybę.
Mano gyvenimo šešėliai ilgėja .. . Sutemos jau čia pat. Mano senatvės dienos leidžiasi, palikdamos atminimus žygių ir kovų. Mano ausyse dar skamba trimitų garsai, šaukiantys žygiui, dundant būgnams, rikiuotei ir kovai, girdžiu niūrius aidus buvusių mūšių. Ir savo mintyse vėl grįžtu į West Pointą— girdžiu čia visuomet aidinčius: pareiga, garbė, tėvynė.
Šiandien sakau savo paskutinį sudiev jums. Noriu, kad jūs žinotumėte, kad man paliekant šio gyvenimo krantus, mano paskutinė sąmoninga mintis bus su jumis, su jūsų korpu, su jumis.
As sakau jums —Sudiev.
Laisvai vertė Vytenis
