BAISUSIS BIRŽELIS LIETUVOJE IR JO ATGARSIAI TREMTYJE
J. M.
GRAŽUSIS BIRŽELIS
Birželio mėnuo būdavo vienas iš gražiausių mūsų tėvynėje. Ir nenuostabu: pati vasaros pradžia. Medžių lapai, dar neseniai išsprogę, tebekvepia savo šviežumu ir akį vilioja dar dulkių neapneštu žalumu. Kur pažiūri — laukai siūbuoja kaip miškas išaugusiais rugiais, gražiai sudygusiu vasarojum, o pievos ir lankos prieš pat šienapjūtę pasipuošusios margiausiais žiedais, kuriais sesės lietuvės mėgdavo puošti pakelėse stovinčius kryžius ir berymančius rūpintojėlius.
BAISUSIS BIRŽELIS
Birželio mėnuo būdavo vienas iš gražiausių mūsų tėvynėje Lietuvoje ligi 1940 m. Tais metais, pačiame birželio viduryje, iš rytų į mūsų kraštą atūžė, atgirgždėjo sovietiniai tankai, užtvenkdami ne tik didžiuosius, bet ir kai kuriuos mažesniuosius kelius, užkliudydami ne vieną pakelės stulpą, kryžių ar rūpintojėlį, negailestingai trypdami gražiuosius pasėlius, aiškiai parodydami, kad jie ne kurti, o griauti atbrazdėjo. Tie tankai sutrypė Lietuvos laisvę ir tamsiu debesiu aptemdė lietuvio nuotaiką: nebemielas liko lietuviui birželis, nors ir pasipuošęs gražiausiais žiedais, akių nebeviliojo gražūs siūbuoją rugiai, nes gimtoji žemė, mindžiojama svetimųjų, pradėjo slysti iš po jo kojų, rytojaus diena pasidarė nebetikra. Gražusis birželis Lietuvos valstybei ir visai lietuvių tautai virto baisiuoju birželiu.
Per ištisus metus Lietuvos okupacija ir sovietizacija buvo pridengiama melagingos propagandos apie išlaisvinimą iš buržuazinės santvarkos, apie geresnį gyvenimą sovietinių tautų draugystėje, nors jau tūkstančiai lietuvių patriotų buvo suimti ir kalinami, primetant jiems išgalvotus kaltinimus, arba be jokių kaltinimų, vien už tai, kad buvo koki nors žymesni nepriklausomos Lietuvos pareigūnai ar tik šiaip šviesesni lietuviai. Daugelis paprastų žmonių, išgirsdami apie tokius suėmimus, mėgindavo ramintis: “Gal gi jie kuo nusikalto, kad į kalėjimą uždarė. Bet kągi aš? Aš esu prastas žmogelis, į jokią politiką nesikišu”.
Ir vėl atėjo naujas birželis su naujais žiedais, ir sustojo geležinkelių stotyse eilės užkaltų vagonų, ir užplūdo kelius ir miestų gatves sunkvežimiai su enkavedistais ir jų talkininkais. Pačiame birželio viduryje prasidėjo laukinė lietuvių medžioklė. Beldėsi azijatas vidunaktį į duris, grūdo į sunkvežimius, o paskui į gyvulinius vagonus ne tik jaunus ir stiprius žmones, kurie gal dar galėtų būti pavojingi naujajai santvarkai, bet ir vos bepaeinančius senukus, ligonis ir mažus vaikus. Tai buvo nekaltų žmonių medžioklė, trėmimas iš savo krašto į nežinią, tai buvo lietuvių tautos žudymo, arba genocido, pradžia.
Matydami tokį masinį išvežimą, išvežimą ne tik mokytų, bet ir nemokytų, turtingų ir neturtingų, politikų ir nepolitikų, išvežimą žmonių niekam blogo nepadariusių, visi supratome, kad nė vienas nesame saugūs, kad nežinome nei dienos, nei valandos, kada ateis ir mūsų eilė, kada enkavedistas belsis ir į mūsų duris. Kiekvienas gyvenome didžiausio netikrumo ir baimės dienas. Gyvenimas pasidarė taip nebemielas, kad atrodė, jog nenusigąstumėm, jeigu po mūsų kojomis prasivertų žemė ir mus prarytų.
Baisios buvo tos birželio dienos, bet ne kas kita, o labjausiai jos atvėrė daugeliui akis, leisdamos suprasti, kad Sovietų Sąjunga atėjo ne Lietuvos išlaisvinti, o pavergti, ne įjungti lietuvių į “broliškų tautų tarpą”, o sunaikinti. Birželio trėmimai sugriovė bet kokią bolševikų propagandą, ir maža beliko tiek naivių, kad galėtų jų žodžiais betikėti.
Ir jeigu mes šiandien esame ne Lietuvoje ir ne Sibire, o čia, Amerikoje, tai tik tų baisiųjų trėmimų dėka. Mes pabėgome. Pabėgome ne nuo karo fronto, nes jų daug matėme, bet nė vienas frontas nėra taip baisus, kaip baisusis birželis, kaip sovietinė santvarka, naikinanti žmogaus kūną ir dvasią. Mes pabėgome nuo trėmimų, mes pabėgome nuo teroro.
SUSKALDYTA TAUTA
Birželio trėmimai suskaldė lietuvių tautą į dvi dalis: lietuvius, likusius sovietinėje santvarkoje, ir lietuvius, pasitraukusius į laisvąjį pasaulį. Jau pats tautos suskaldymas ir išblaškymas yra skaudus ir nė vienai tautai neinąs į sveikatą, tuo labiau mūsų mažai tautai, be to, abiems tautos dalims, tiek esančiai sovietinėje santvarkoje, tiek ir esančiai laisvajam pasaulyje, gresia įvairiausi pavojai, kuriuos šia proga ir norėtųsi peržvelgti.
A. LIETUVIAI SOVIETINĖJE SANTVARKOJE
Baisusis birželis, suprantamas, kaip lietuvių tautos naikinimas, tebevyksta Lietuvoje ligi šios dienos. Tas naikinimas vyksta visose gyvenimo srityse, iš kurių dėl vietos stokos čia tepaliesiu tik keletą, tiksliau, tik porą — ūkinį ir dvasinį lietuvių tautos naikinimą.
Ūkinis naikinimas
Didžiausias smūgis yra suduotas tautos pagrindui — kaimiečiams. Iš jų atimta žemė, o jie paversti kolchozininkais, gyvenančiais blogesnėse darbo ir atlyginimo sąlygose, negu prieš šimtą metų panaikintos baudžiavos laikais. Kolchozuose žemės ūkio darbus tvarko ne žemės meilė ir iš jos išeinanti nuovoka, o biurokratija ir iš viršaus ateiną įsakymai. Pasėlius pavasarį apsėmė vanduo — negali be įsakymo prakasti mažiausio griovelio ir vandenį nuleisti, nes tai gali būti palaikyta sabotažu. Įsakyta sėti Chruščiovo kukurūzai — turi sėti, nors žino, kad jie neaugs, netinka nei žemė, nei klimatas. Kolchozinės sistemos biurokratizmas, vadovavimas įsakymais iš augščiau, be įsakymo nieko nedarymas daugiau kenkia Lietuvos žemės ūkiui už pačias nepalankiausias gamtos sąlygas.
Pačių komunistų laikraščių pranešimu, vidutinis kolchozo adm. ir technikos personalą sudaro nuo 10 iki 40 žmonių, o dirbančiųjų kolchozininkų nuo 150 ligi 300. Tačiau kolchozininkams tenka tik 10-15 proc. visų pajamų. Ir stipriausi kolchozai už darbadienį vos pajėgia mokėti 1 kg. grūdų ir dažniausiai mažiau pusės rublio. Juk tai ubagiškas atlyginimas, bet ir tas ne visada laiku išmokamas.
Ūkiniu atžvilgiu kolchozai seniai nepasiteisino. Sovietai tos sistemos įsikibę laikosi tik todėl, kad galėtų kaimietį padaryti kiekvienam žingsnyje kontroliuojamu vergu, priklausančiu nuo partijos ir valdžios malonės.
Iš pačių sovietinių laikraščių pranešimų ir gaunamų iš Lietuvos nuotraukų, darytų kaime, aiškiai matyti, kad kaimo trobesiai netaisomi, stogai kiauri. O su kiauru stogu trobesys juk nebeilgai laikys nesugriuvęs. Kaimietis, kaip sakoma, ir iš nieko šį tą padaro, pasiremontuotų ir savo trobas. Bet to nenori bolševikai. 1962 m. gegužės 24 d. jie išleido potvarkį, kad “neturint reikiamo leidimo, statomi, pastatyti ar perstatyti gyvenamieji namai, pastatai ir įrengimai . . . rajono vykdomojo komiteto sprendimu gali būti statytojo sąskaita nugriaunami arba konfiskuojami (“Valst. Laikraštis”, 1962.3.2).
Visa tai rodo, kad sovietų tikslas ne ūkį kelti, o griauti.
Kultūrinis naikinimas
Savo sudėtimi ir konstitucija Sovietų Sąjunga yra neva savarankiškų valstybių federacija. Atsimenam, kad jie skelbėsi, jog socialistinis turinys bus perteikiamas tautine forma. Atrodė, kad gal ir nebus taip blogai: Lietuva paliko Lietuva, nors ir tarybinė, vis tiek joje lietuviui ir lietuvių kalbai bus pirmenybė. Betgi ta iliuzija ir apgaulė jau pirmosios okupacijos metu pradėjo ryškėti. Lietuvą valdė savi komisarai, o vėliau ministeriai, bet nebuvo paslaptis, kad už kiekvieno jų buvo pasislėpęs rusas pavaduotojas, tikrumoje daug galingesnis už pavaduojamąjį. O kadangi ir pavaduotojai dalyvavo ministerių posėdžiuose, tai kaipgi posėdžius vesi lietuviškai, jei pavaduotojai nesupranta. Tokiu būdu jau pirmosios okupacijos metu augščiausioje krašto valdžioje įsivyravo rusų kalba. Tai va — Tarybų Lietuva, o jos viršūnėje — rusų kalba.
Stalinas daugiau praktikavo biologinį genocidą, o Chruščiovas — kultūrinį. Kompartija jau atvirai savo programon įrašė siekimą, kad “daugianacionalinė” Sovietų Sąjunga būtų sulydinta į “bendranacionalinę” sovietinę valstybę. Tam tikslui atsiekti jie visokiais būdais stengiasi pakeisti sovietinių respublikų ir okupuotų kraštų gyventojų sudėtį. Biologiniam naikinimui ir tautų maišymui labai gerai tarnauja gyventojų trėmimai — prievartiniai ar “savanoriški” — siunčiant “plėšinių plėšti”, perkeliant su fabriku ir panašiai.
Rusinimas vykdomas vis atviriau ir intensyviau pradžios ir vidurinėse mokyklose.
O kad rusinimas geriau klestėja augštosiose mokyklose, spaudoje pasirodo straipsniai, kad reikia suvienyti pastangas, t. y. visų trijų Baltijos valstybių augštąsias mokyklas taip suglaudinti, kad nebūtų lygiagretiškumo. Pvz., Estija ruoštų mašinų gamybos ir elektrinių specialistus, Latvija — branduolinės fizikos, Lietuva — siuvimo ir odos technologijos specialistus (K. Tiesa, 1962.8.3.). Vadinas, nori studijuoti mašinų gamybą — važiuok į Estiją, nori studijuoti branduolinę fiziką — važiuok į Latviją ir t.t. O kai universitete bus įvairių, kad ir broliškų, respublikų studentai, teks naudoti ir bendrą kalbą — rusų kalbą. To bolševikai ir siekia.
Ateistinė propaganda varoma įvairiausiais būdais: mokyklose per pamokas, visuomenei paskaitomis, filmais, vaidinimais, paveikslais, muzėjais, kunigų ir tikinčiųjų persekiojimu. Vis dėlto neretas atsitikimas, kad ir partiečiai pasirenka religines apeigas, nors tai ir sukelia audrą pasipiktinimo. Yra pačios sovietų spaudos paskelbtų atsitikimų, kad vien už vaikų katechizaciją viena mergina buvo nubausta 4 metus kalėjimo (“Komj. Tiesa. 1962.8.14), o tėvams atimtos tėvystės teisės (Tarvb. Mokytojas, 1962. 9.13).
Neseniai pradėtas naudoti ateistinis “krikštas” — vardynos, “sutvirtinimai” — paso išdavimas, jungtuvės ir laidotuvės. Vietoj religinių ženklų čia vartojami komunistiniai, vietoj kunigo — partijos pareigūnas, visur neapsieinąs be savo “pamokslo”. Gerai rašė kadais Maironis, kad be Dievo juk nerasi žmogaus, tik vieno jisai karalystėj dangaus, o kito po žemę rėplena.
Straipsnio apimtis neleidžia gilintis į daugybę kitų gyvenimo sričių ir jas nagrinėti. Bet visur tas pats, visose srityse Lietuvoje tebevyksta baisusis birželis — ūkinis, tautinis ir moralinis lietuvių naikinimas.
B. PAVOJAI GYVENANTIEMS LAISVAJAME PASAULYJE
“Kultūrinis bendradarbiavimas”
Dabar labai trumpam persikelkime į šį laisvą kraštą ir pasižiūrėkime, ar baisusis birželis neslankioja aplink mus. Kur neslankios! Slankioja kultūrinio bendradarbiavimo kaukę užsidėjęs. Ir kas gi nenorėtų kultūriškai bendradarbiauti su Lietuvoje likusiais giminėmis, draugais ar pažįstamais. Susitariam: tu man iš tėvynės laikraštį ar kelis savo nuožiūra užprenumeruoji, aš tau tiek pat savo nuožiūra užprenumeruoju. Tu man knygų glėbį, aš tau knygų glėbį. Tu gauni, ir aš gaunu. Taip, kaip visame kultūringame pasaulyje. Bet kai tu man gali siųsti, o tavo valdžia neleidžia tau gauti, tai koks čia gali būti bendradarbiavimas? Ir vaikui aišku, kad tokiomis sąlygomis nėra bendradarbiavimo, o tik vienašališkas propagandos plėtimas. Deja, yra suminkštėjusių ar papirktų galvų, kurie tokį vienašališką bendradarbiavimą su didžiausiu įkyrumu mums perša.
Pagaliau argi gali geras sūnus bendradarbiauti ir ranka susikibęs vaikščioti su tais, kurie kankina baisiausiomis kančiomis jo motiną?
Lietuva yra mūsų motina. Bolševikai ją dar ir šiandien tebekankina skurdindami kolchozais, nutautindami, tai kaip gi mes, geri jos vaikai, galime ramia sąžine su motinos žudikais bendradarbiauti.
Nutautimo pavojai
Dauguma iš mūsų vyresniųjų pasiliksim ištikimi savo tautai, nebendrausim su tėvynės priešais, bet dideli pavojai supa jaunąją kartą. Jaunimas sparčiais žingsniais nutausta. Pasiklausykim, kaip jis savo tarpe kalbasi — ogi angliškai. Pasiklausykim, kaip jie lietuviškai kalba — ogi baisiu svetimu akcentu ir labai mažu žodynu. Iš kokios maldaknygės jie meldžiasi — ogi iš angliškos, tėvų nupirktos, seselių lietuvaičių palaimintos ir ne kartą įsakytos. Nuo kada gi Dievas pradėjo nebesuprasti lietuviškai?
Seniau, spaudos draudimo laikais, lietuvė motina, pati nelankiusi jokios mokyklos ir savo vaikams neturėdama lietuviškos, prie ratelio išmokė savo vaikus lietuviškai skaityti ir melstis, dabar mūsų seserys lietuvaitės Sibiro kančiose parašė lietuvišką maldaknygę, o mes laisvės krašte per automobilius, televizijas, visokius patogumus ir viršvalandžius neberandam laiko su savo vaiku bent pusvalandį per dieną balsiai lietuviškai paskaityti, bent pusvalandį lietuviškai pakalbėti, didinant vaiko žodyną ir taisant jo ištarmę.
Mes, čia būdami, maža ką galime padaryti prieš rusų bolševikų užmačias mūsų tėvynėje, bet daug ką galime padaryti, kad mūsų vaikai nenutaustų, kad priešas jų nutautimu nesidžiaugtų.
