TERORAS IR III PASAULINIS KARAS
Teroras tai yra tokia būklė, kai žmogus yra tiek įbaugintas, kad “nedrįsta” peikti neigiamybių. Taip esti, pav., šeimoje, kur vienas narys girtuokliauja ar ištvirkauja, o kitas narys bijo smerkti, nes žino sulauksiąs neigiamų rezultatų. Tuomet sakome, kad antroji šeimos pusė yra terorizuojama. Anapus geležinės uždangos visa visuomenė yra terorizuojama.
Petras, senas emigrantas, klausinėja Joną "dypuką”.
Petras. Kaip tai yra, kad žmonės Lietuvoje nedrįsta kritikuoti? Juk čia, JAV.-se, gali net patį prezidentą peikti, — niekas tavęs “už pakarpos” už tai neims.
Jonas. Matai, Petrai, už geležinės uždangos reikalai yra visai kitokie. Ten žmonėms, ne tik atimtos visos nuosavybės (namai, ūkiai ir t.t.), bet net ir palinkimas turėti kokių išteklių yra laikomas baustinu. “Omnia mecum porto” (viską nešu su savim) sako lotynų patarlė. Atseit, pagal sovietinę santvarką, tu privalai visiškai priklausyti valstybinio sovietijos kapitalizmo. Todėl, jei neturi jokios nuosavybės ir išteklių, tai tu savaime priverstas esi pataikauti skaitlingiems valdžios biurokratams. O jų yra labai daug, nes viskas priklauso valdžiai, ir jie taipti vienas kitam nepasitiki, vienas kitą tikrina ir šnipinėja.
Tai kaip tu kritikuosi tokią valdžią, iš kurios “lovio” tu gauni “ėdalą”, nelyginant koks gyvulys pas ūkininką ? Toks tik skirtumas, kad dažnas ūkininkas savo gyvulius myli. Gi Sovietijoje vieton meilės propaguojama neapykanta ir baimė netekti pragyvenimo šaltinio. Jei neturi darbo, negausi patalpos gyventi. O jei neturi patalpos gyventi, — negauni darbo. Tokie dalykai atsitinka, pav., su kaikuriais iš Sibiro grįžtančiais tremtiniais.
Petras. Tai kas gi atsitinka su piliečiu, kuris ten Sovietijoje prasitaria žodį prieš valdžią?
Jonas. Ten yra daug pataikūnų, ir todėl žmonės iš patyrimo žino, kad burną reikia laikyti užčiauptą. Jei per nelaimę tavo kritiškas žodis bus praneštas valdžiai, tuomet tavęs laukia nepavydėtinas likimas. "Plačioje tėvynėje” yra daug vietos neklaužadoms ir neramuoliams. Tai visi žino. Tokia padėtis yra vadinama teroru, nes ten reikia pamiršti teismus ir teisėtumą, kaip kad mes suprantame laisvame krašte.
Petras. Tai kur gi tas teroras, jei jam galo nematyti? Nejaugi tokia žmonių vergiška padėtis, be nuosavybės ir be jokios vilties į geresnę ateitį, gali labai ilgai tęstis, jei didelė piliečių dauguma to nenori?
Jonas. Tam yra geležinės pajėgos: viešoji ir slaptoji policija, o, reikalui esant, ir kariuomenė. Tiek daug tos slaptos policijos ir jų slaptų civilinių pranešėjų (pataikūnų) ten yra, kad tu negali pasitikėti net savo artimiausiais žmonėmis. Ten net apdovanojami ir keliami į didvyrius vaikai, kurie išduoda savo tėvus.
Ir kuomet piliečiai vienas kito bijo, kuomet neleidžiama jokia organizacija, be komunistų partijos, kuomet net vaikai įtaigojami sekti savo tėvus, kai net į dvasiškių tarpą infiltruojami komunistai, — kokia, gi, kalba gali būti apie pasipriešinimą tokių beteisių piliečių — vergų, nors jų būtų ir dauguma?
Petras. Taigi, anot tavęs, toks piliečių teroras gali užsitęsti be galo, nes patys pavergtieji negali numesti to baisaus, jiems primesto, jungo. Nejaugi laisvos pasaulio valstybės neužjaučia tų sovietiško kapitalizmo išnaudojamų žmonių?
Jonas. Žinai, mielas Petrai, užuojauta ir pažadai išlaisvinti — tai vienas dalykas, o tikras noras išlaisvinti pavergtas tautas — tai visai kitas dalykas. Įsivaizduok sau, kad lietuviai būtų tokie gabūs ir sukti, kad ne kas kitas, o jie valdytų Sovietiją, prisidengę daugiausia rusų, ir, žinoma, kitų tautų, į sadizmą linkusiais, elementais. Dar įsivaizduok, kad tos pačios lietuvių tautos vyrai tarnautų ir JAV-se, atsakomingiausiais patarėjais, kurie savo įtakoje turėtų prezidentą ir net partijų viršūnes. Nejaugi tokie, čia, lietuviai norėtų laisvinti Sovietų pavergtuosius? Jie tvirtintų, kad ten, žiūrėkit, Sovietijoje įstatymai netokie jau blogi; o kad tie įstatymai nevykdomi, tai apie tai nebūtų kalbos.
Taigi, jei vienos tautos žmonės yra įtakingi ir Sovietijoje ir JAV-se, tai todėl tik ir žadama laisvinti pavergtas Europos tautas “taikiu” būdu, nors tie patys kalbėtojai puikiausiai žino, kad toks “taikingas” išlaisvinimo būdas yra visiškai neįmanomas, atseit, absurdiškas ir melagingas. Todėl augštieji šios šalies politikai bevelija “terorą be galo” negu galą terorui. Kol toks galvojimas viršūnėse vyrauja, kokia gali būti kalba apie III Pasaulini karą, per kurį sovietiški banditai būtų nubausti ir sovietinė sistema panaikinta ? K. C.
